Issuu

Vilnius, 2026

Versta iš: Ellen Vora, MD

The Anatomy of Anxiety Harper Wave

Šioje knygoje pateikti su sveikatos priežiūra susiję patarimai ir informacija. Ji turėtų ne pakeisti, o veikiau papildyti jūsų gydytojo ar kito kvalifikuoto sveikatos priežiūros specialisto patarimus.

Jeigu žinote ar įtariate, kad turite sveikatos problemų, prieš pradedant bet kokią gydymo programą ar procedūrą rekomenduojama pasitarti su gydytoju. Įdėtos visos pastangos, kad knygoje pateikta informacija būtų tiksli ir atitiktų jos išleidimo metu turimas žinias. Leidėjas ir autorius neprisiima atsakomybės už jokias medicinines pasekmes, kurios gali kilti pritaikius šioje knygoje siūlomus metodus. Visa asmenis identifikuojanti informacija, įskaitant vardus ir kitus duomenis, buvo pakeista, siekiant apsaugoti asmenų privatumą. Bet koks panašumas į realius asmenis ar šeimas yra atsitiktinis.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-619-6

Copyright © 2022 by Ellen Vora. All rights reserved. Printed in the United States of America. No part of this book may be used or reproduced in any manner whatsoever without written permission except in the case of brief quotations embodied in critical articles and reviews. For information, address HarperCollins Publishers, 195 Broadway, New York, NY 10007.

Skiriu savo mamai

Įvadas

Atsidūrėme ties reikšmingų permainų, susijusių su mūsų požiūriu

į psichikos sveikatą ir jos gydymą, slenksčiu. Per kelis pastaruosius dešimtmečius iškilusios funkcinė ir integrali medicina, mitybos psichiatrija ir net psichodelinė terapija nušvietė naujus kelius link geresnės psichikos sveikatos. Šios disciplinos atskleidė, kad problemas, kurias kadaise laikėme grynai psichiatrinės kilmės, geriau paaiškina subtili, tačiau rimtų pasekmių turinti kūno ir proto sąveika. Kaip holistinė psichiatrė aš, pavyzdžiui, analizuoju visas savo klientų gyvenimo sritis: ne tik, ką jie valgo, bet ir kaip miega, kokius santykius palaiko, kas jiems teikia gyvenimo prasmę, reikalingumo jausmą ir užuovėją. Taip atradau, kad daugeliui mūsų niokojantį nerimą dažniausiai sukelia nuo šiuolaikinio gyvenimo nebeatsiejami įpročiai, tokie kaip chroniškas neišsimiegojimas bei prasta mityba, taip pat iki išnaktų užsitęsiantis pragaištingas naršymas socialiniuose tinkluose. Nors tai gali neatrodyti tiek kenksminga, kad žymiai paveiktų protą, to pakanka, kad kūnas patirtų stresą ir, reaguodamas į jį, išskirtų tokius hormonus kaip kortizolis ir adrenalinas, tokiu būdu siųsdamas smegenims pavojaus signalą ir priversdamas mus pajusti nerimą. Kitaip tariant, fizinė sveikata yra psichikos sveikata. O nerimas – tas perdėtas būdravimas, netrunkantis

išaugti iki katastrofos ir visiškos prapulties nuojautos, – su kūnu susijęs ne mažiau nei su protu.

Šis mąstymo pokytis, mano manymu, revoliucingumu prilygsta tam, kuris įvyko prieš kelis dešimtmečius, pradėjus naudoti selektyviųjų serotonino reabsorbcijos inhibitorių (SSRIs) klasės antidepresantus, įskaitant „Prozac“ ir „Lexapro“. Šiems tapus pagrindiniais vaistais depresijai ir nerimui gydyti, įsigalėjo aiškus medicininis psichikos sutrikimų modelis, paskatinęs didesnį visuomenės supratingumą psichikos sveikatos srityje. Po amžiais trukusio stigmatizavimo ir gėdos tai buvo milžiniškas palengvėjimas; pradėta įsisąmoninti, kad nesame kalti dėl patiriamų psichikos sveikatos sunkumų, mat iš tiesų juos lemia mūsų smegenų cheminės savybės. Vis dėlto šiandien dėl vis didėjančio supratimo apie stiprų proto ir kūno ryšį šalia gydymo vaistais atsivėrė dar ir kitų kelių pasirūpinti psichikos sveikata. Perpratę, kad kūnas daro ne mažesnę įtaką mūsų nuotaikai nei smegenys, taip pat suvokėme, kad nerimas nėra toks neišvengiamas, kaip manyta. Paaiškėjo, kad tam, jog išvengtume bereikalingo stresinio atsako ir užbėgtume nerimui už akių, pakanka nedidelių ir gana paprastų mitybos bei gyvenimo būdo pokyčių.

Žinoma, egzistuoja ir kur kas už fiziologinį smarkesnis nerimas, ir šio nežinios ir susirūpinimo jausmo taip lengvai neišsklaidysi. Tačiau atradau, kad, padėjus pacientams įveikti nerimą pirmajame, fiziniame, lygmenyje, atsiveria durys ir į giliau įsismelkusią kančią. Perpratę šio giliai tūnančio nerimo prasmę pacientai dažnai atranda, kad tai – įgimtu išmintingumu pasižyminčios intuicijos būdas pranešti, jog kažkas gyvenime – jų santykiuose ar darbe, ar pasaulyje apskritai – klostosi ne taip, kaip turėtų. Kartais tai byloja apie mūsų susvetimėjimą su visuomene arba gamta, kartais – apie negebėjimą iki galo savęs priimti ar apie susirūpinimą dėl aplink vykstančių baisių neteisybių. Tyrinėdami šį nerimą į dienos šviesą ištraukiame savo tikruosius įsitikinimus.

Be to, dažniausiai šie atradimai paskatina imtis pokyčių, kartu įgalindami iš didelio nerimo gauti šiokios tokios naudos.

Taigi, ar būtų mūsų įpročių pasekmė, ar pranešimas iš psichikos gelmės, nerimas nėra galutinė diagnozė, veikiau – tyrinėjimų atspirties taškas. Tai reiškia, kad jūsų problema – ne nerimas: šisai tėra kūno ir proto siunčiamas aršus įspėjimas apie kažkokią kitą problemą. Tai – įrodymas, kad jūsų kūnas, protas, gyvenimas ar aplinka stokoja darnos ir kad smalsiai eksperimentuodami jūs galite ją atkurti. Pirmiausia reikia išsiaiškinti pagrindinę priežastį – ar tai yra kasdienio įpročio pasekmė, ar gilaus susirūpinimo jausmas, ar abu.

Atradau visa tai asmeninių ieškojimų kelyje. Laikas, kurį praleidau studijuodama Kolumbijos universiteto medicinos mokykloje ir psichiatrijos rezidentūroje ligoninėje „Mount Sinai“, nebuvo šviesus, daugiausia dėl to, kad sudėtingus mokslus dar labiau apsunkino mano pačios psichinės ir fizinės sveikatos problemos. Kovojau ne tik su bloga nuotaika, bet ir su prastu virškinimu, hormonų disbalansu bei uždegimais – problemomis, kurių – dabar jau žinau – konvencinė medicina iš esmės nepajėgi išspręsti.

Prireikė ne vienų metų, kad atgaučiau kūno pusiausvyrą ir atkurčiau darną savo gyvenime. Pagaliau paskutiniais psichiatrijos rezidentūros metais, ne tik trokšdama suteikti savo darbui daugiau prasmės, bet ir siekdama pasveikti, po pamainų ligoninėje pradėjau studijuoti alternatyvius gydymo būdus. Kai neleisdavau naktų lankydama palatas, mokiausi akupunktūros, o paskui dirbau pamainomis Bronkso priklausomybės ligų klinikoje ir atlikinėjau akupunktūrą jos pacientams; Andrew Weilo centre, Arizonos universitete, kaip pasirenkamąjį dalyką baigiau integruotos medicinos kursą ir, gįžusi į Niujorką, atlikau praktiką pas integruotą psichiatrą; mokiausi pas hipnoterapeutą; baigiau intensyvius jogos mokytojų kursus Balyje, kur taip pat susipažinau

su ajurveda; galiausiai, laikui bėgant, ėmiausi studijuoti funkcinę mediciną bei tyrinėti psichodelinę mediciną ir galimą jos reikšmę psichiatrijai.

Šiuos alternatyvius gydymo būdus atradau tik todėl, kad ir pati siekiau prasiskinti išskirtinį kelią. Per devynerius metus, kuriuos praleidau medicinos mokykloje, mokslinėje stažuotėje ir rezidentūroje, nepasitaikė nė vienos paskaitos, skirtos šiems kitų kultūrų ir tradicijų metodams aptarti. Visgi pasinėrusi į alternatyvius mokslus jaučiausi esmingai praplečianti savo medicininę perspektyvą. Pasitelkusi

šias praktikas savo gyvenime atradau būdą, kaip padėti klestėti ne tik savo pacientams, – pati niekada per visą savo suaugusiosios gyvenimą nesijaučiau fiziškai sveikesnė. Patirtas pagerėjimas, regis, pranoko bet kokią naudą, gautą taikant įvairiausias konvencines priemones. Šie atradimai suformavo įvairiapusį holistinį požiūrį į psichikos sveikatą, kuriuo remiuosi gydydama ir kuriuo pagrįstas kiekvienas šios knygos puslapis.

Per pastarąjį dešimtmetį pas mane lankėsi skirtingose situacijose esantys ir nevienodą nerimo laipsnį patiriantys pacientai; daugelis jų sugebėjo sėkmingai susitvarkyti su psichikos sveikatos iššūkiais, pirmiausia įvertindami savo kasdienius įpročius, o paskui, jei reikia, gilindamiesi į savo emocinį gyvenimą. Kai kuriuos gydžiau visai trumpai, pavyzdžiui, dvidešimt penkerių metų moterį, kuri kreipėsi į mane dėl ilgalaikio nerimo, virškinimo problemų ir neaiškios kilmės bėrimo. Peržiūrėjusios jos dietą, išskyrėme ir išbraukėme uždegimą skatinančius maisto produktus; vos per mėnesį jos virškinimas susitvarkė, bėrimas išnyko ir nerimas atslūgo. Kita vertus, kelerius metus dirbau su moterimi – pavadinkime ją Žanele, – kuri kreipėsi į mane įpusėjusi ketvirtąją dešimtį, kai dėl manijos epizodo prieš savo valią buvo paguldyta į ligoninę; jai buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas ir ji buvo

gydoma stipriais vaistais. Kartu su Žanele atradome, kad iš tikrųjų ji

sirgo Hašimoto tiroiditu – liga, kurios metu žmogaus imuninė sistema atakuoja jo skydliaukę ir kuri gali pasireikšti kaip bipolinį sutrikimą primenantis svyravimas tarp depresijos ir padidėjusio nerimo. Kad išgydytume jos skydliaukę, ėmėmės mitybos įpročių ir gyvenimo būdo pokyčių, kartu pamažu mažindamos nuotaiką stabilizuojančių vaistų dozę. Nuo tada Žanelės nerimas žymiai sumažėjo ir jos neištiko nė vienas manijos epizodas. Taip pat gydau jauną vyrą, kuris pradėjo terapiją, norėdamas pasigilinti į savo traumuojančią vaikystę; galiausiai atradome, kad jis yra apdovanotas jautrumu, ir ėmėmės tyrinėti tai – šis atradimas paskatino jį pakeisti savo karjerą, naująją susiejant su pagalba kitiems įveikiant traumą. Išmokę atskirti iš kūno kylantį nerimą nuo nerimo, kuris atlieka kelrodės žvaigždės vaidmenį, mano pacientai geba susikurti pilnavertiškesnį gyvenimą.

Ši knyga pateiks praktiškų ir įgyvendinamų patarimų nerimui sumažinti. Turėdama omenyje psichikos sveikatos srityje tebeegzistuojančius prieinamumo ir įperkamumo iššūkius, kaip išgalėdama stengiausi pasiūlyti lengvai pasiekiamas priemones. Nors dėl rimtų psichikos sveikatos problemų visuomet patartina kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, daugelis mano siūlomų sprendimų yra nebrangūs ir gali būti išbandyti savarankiškai (arba – pasirinkimas jūsų – su psichikos sveikatos specialisto pagalba). Tiesa, neprivalote visko daryti vien dėl to, kad galite. Pateikiau veiksmingiausias ir rezultatyviausias savo praktikos priemones, tačiau jums derėtų rinktis pagal save. Kas atrodo priimtiniausia ir labiausiai atliepia jūsų poreikius? Jei informacija atrodo perteklinė, galite laisvai ją praleisti – galbūt sugrįšite prie jos vėliau. Pradėkite nuo to, kas lengva ar bent jau įveikiama šiandien. Su kiekvienu įgyvendintu pokyčiu jūsų nerimas palaipsniui mažės, tad keistis bus vis lengviau. Kitaip tariant, kviečiu

elgtis su šia knyga kaip su maistu valgykloje: valgykite tai, ko norisi, ir neapsiriksite.

Svarbiausia, raginu pažvelgti į nerimą kaip į kvietimą patyrinėti, kas jūsų kūne ir gyvenime galbūt šiek tiek ne taip. Viliuosi, kad ši knyga padės jums išgirsti, ką nerimas bando jums pasakyti. Nesakau, kad bus lengva – kūnai ir gyvenimai yra sudėtingi, ir kažką keisti gali būti sunku. Vis dėlto dar niekuomet nebuvo tiek galimybių psichikos sveikatai pagerinti, tad viliuosi, kad kuri nors iš jų taps ir jūsų keliu į išgijimą ir gerovę.