5 Atsiribojimas
Tai atsiribojimas ne nuo žmogaus, kuriuo rūpinamės, o nuo kančios, kurią sukelia tokie santykiai. 1 „AL-ANON“ NARYS
Ieškodama temos šios knygos dalies pirmajam skyriui, apmąsčiau daug variantų. Nusprendžiau rašyti apie atsiribojimą ne todėl, kad ši sąvoka būtų svarbesnė už kitas, o todėl, kad ji yra pagrindinė. Atsiriboti turime dažnai, nes siekiame gyventi laimingai. Atsiribojimas – daugelio kopriklausomųjų sveikimo programų tikslas. Be to, atsiriboti turime pirmiausia – tik tada galėsime daryti visa kita. Tol, kol neatsiribojame nuo savo įkyrių minčių objekto, negalime pradėti dirbti su savimi, gyventi savo gyvenimo, jausti savo jausmų ir spręsti savo problemų. Remdamasi savo ir kitų žmonių patirtimi, galiu pasakyti, kad, atrodo, net Aukštesnioji Jėga nelabai galės mums padėti, jei nebūsime atsiriboję.
78
Nepriklausomi
Prisirišimas Jei kopriklausomasis sako: „Manau, kad imu prie tavęs prisirišti“, saugokitės! Tikriausiai taip ir yra. Daugelis kopriklausomųjų yra prisirišę prie kitų žmonių ir savo aplinkoje kylančių problemų. Šiuo atveju žodžiu „prisirišti“ reiškiami ne normalūs jausmai, tai yra meilė žmonėms, domėjimasis kitų problemomis ar ryšio su pasauliu jautimas. Kopriklausomieji per daug veliasi į kitų reikalus, kartais beviltiškai juose įsipainiodami. Yra kelios prisirišimo formos. • Mes galime būti per daug susirūpinę dėl kokios problemos ar žmogaus, per daug sukti galvą apie tai (eikvojame savo psichinę energiją). • Arba mus gali po truputį apsėsti žmonių bei savo aplinkos problemų kontroliavimas (psichinę, fizinę ir emocinę energiją nukreipiame į savo įkyrių minčių objektą). • Galime tik reaguoti, užuot darę tai, ką iš tiesų norime daryti (eikvojame savo psichinę, fizinę ir emocinę energiją). • Galime tapti emociškai priklausomi nuo mus supančių žmonių (iš tiesų būname prisirišę). • Galime tapti aplinkinių rūpintojais, gelbėtojais, įgalintojais (tvirtai prisirišdami prie to, kad tiems žmonėms mūsų reikia). Yra daug su prisirišimu susijusių problemų (šiame skyriuje kalbėsiu apie nerimavimą ir maniją, kituose – apie kitas prisirišimo formas). Pernelyg pasinėrę į kitų reikalus, mes, kaip ir aplinkiniai, patiriame chaosą. Jei kitiems žmonėms ir jų problemoms skiriame visą savo energiją, jos beveik nelieka savo gyvenimui gyventi. Be to, ore tiesiog tvyro nerimas ir atsakomybės jausmas. Visa tai užsikraudami ant savo pečių, nieko nepaliekame kitiems. Tai nuvargina mus ir išlepina juos.
Atsiribojimas
79
Be to, nerimaudami dėl kitų žmonių ir problemų niekam nieko nepadedame. Neišsprendžiame problemų, nepadedame nei kitiems žmonėms, nei sau. Tuščiai iššvaistome energiją. „Jei tikite, kad prastai jausdamiesi ar pakankamai ilgai nerimaudami ką nors pakeisite, vadinasi, gyvenate kitoje planetoje su kitokia realybe“, – rašė dr. Wayne’as W. Dyeris knygoje „Kaip klystame“.2 Nerimaudami dėl kitų žmonių ir nuolat galvodami apie juos taip sujaukiame savo psichiką, kad nepajėgiame spręsti savų problemų. Tokiu būdu prisirišdami prie asmens ar ko nors kito, atsiribojame nuo savęs, prarandame ryšį su savimi. Netenkame galios ir gebėjimo galvoti, jausti, veikti ir rūpintis savimi, nebesugebame savęs kontroliuoti. Būti apsėstam kito asmens ar problemos – bjaurus reikalas. Ar kada teko sutikti kieno nors ar ko nors apsėstą žmogų? Tasai žmogus negali nei kalbėti, nei galvoti apie ką nors kita. Net jei atrodo, kad klausosi jūsų žodžių, jūs žinote, kad jis negirdi. Jo protas blaškosi ir sukasi, trankosi ir daužosi keliaudamas nesibaigiančiu įkyrios minties taku. Tas žmogus nuolat susirūpinęs. Bet ką, ką jūs sakote, jis susieja su savo įkyrių minčių objektu – net jei su juo jūsų žodžiai visai nesusiję. Jis vis kalba ta pačia tema, kartais parinkdamas kitokius žodžius, kartais – tuos pačius. Kad ir ką tam žmogui sakote, niekas nesikeičia. Nepadeda nė prašymas liautis apie tai kalbėjus. Jis tikriausiai liautųsi, jei galėtų. Deja, jis negali (bent jau šią akimirką). Jis tiesiog sprogsta nuo vibruojančios energijos lyg apsėstasis. Šis žmogus turi problemą ar rūpestį, kuris ne tik neduoda jam ramybės, bet ir jį kontroliuoja. Daug žmonių, su kuriais dirbau, buvo panašiai apsėsti tų, kuriais rūpinosi. Kai paklausdavau jų, ką jaučia, jie išvardydavo tai, ką jaučia tas kitas asmuo. Kai paklausdavau, ką daro, jie atsakydavo, kad tai, ką daro kitas. Jų dėmesio centre buvo kitas asmuo ar dalykas, o ne jie patys. Kai kurie taip pragyveno ilgus metus – nerimaudami dėl kitų, reaguodami į jų veiksmus ir stengdamiesi juos kontroliuoti. Jie buvo
80
Nepriklausomi
kitų žmonių kiautas, kartais beveik nematomas. Jų energija buvo išsekusi, nes buvo nukreipta į kitus. Jie negalėjo pasakyti man, ką jaučia ar mąsto, nes to nežinojo. Dėmesį buvo sutelkę ne į save. Galbūt ir jūs buvote ko nors apsėsti. Kas nors ką nors pasako ar padaro. Jūsų galvoje gimsta mintis. Kyla asociacijos su kokiu nors praeities įvykiu. Problema pasiekia jūsų sąmonę. Kažkas vyksta arba nevyksta. Arba jūs jaučiate, kad kažkas vyksta, bet nesate tikras kas. Jis neskambina, nors tokiu metu dažniausiai tai daro. Jis nekelia ragelio, o turėtų. Šiandien algų mokėjimo diena. Gavęs algą, jis visada prisigerdavo. Alkoholio nebevartoja vos tris mėnesius. Gal šiandien vėl pradės girtauti? Jūs nesate tikri, kas, kodėl ir kada bus, tačiau žinote, kad kažkas bloga – kažkas siaubinga – įvyko, vyksta ar tuojau įvyks. Tai tarsi smūgis į paširdžius. Užplūsta vidurius sukantis, grąžyti rankas verčiantis nerimas, toks pažįstamas kopriklausomiesiems. Jis skatina mus daryti tai, kas mums patiems kenkia; kyla nerimas ir manija. Tai yra paniška baimė. Baimė paprastai ateina ir praeina, jai atslūgus, norisi sprukti, kovoti ar tiesiog kurį laiką būname išsigandę. O nerimas nepraeina. Jis užvaldo psichiką, ją paralyžiuoja, ir galvoje nieko nebelieka, tik nuolat kartojasi tos pačios beprasmės mintys. Nerimas sukelia norą kontroliuoti kitų elgesį. Mes tegalime galvoti apie tai, kaip valdyti padėtį, kontroliuoti problemą ir ją pašalinti. Iš to ir susideda kopriklausomybė. Apimti manijos, jūs nepajėgiate liautis galvoję apie tą asmenį ar problemą. Jūs nežinote, ką jaučiate. Nežinote, ką galvojate. Jūs net nelabai žinote, ką turėtumėte daryti, bet, dėl Dievo meilės, turite ko nors imtis! Ir skubiai! Nerimavimas, manija ir noras kontroliuoti yra tik miražas. Tai triukai, kuriuos mes rodome sau. Mums atrodo, kad kažką darome siekdami išspręsti savo problemas, bet iš tikrųjų nieko nedarome. Daugelis mūsų savo reakcijai pateisinti surandame priežasčių. Galbūt esame susidūrę su rimtomis, sudėtingomis problemomis, kurios su-
Atsiribojimas
81
jaukė mūsų gyvenimą ir kurios bet kuriam normaliam žmogui sukeltų nerimą, liūdesį, susijaudinimą ir maniją. Galbūt mylime problemų turintį asmenį – žmogų, kuris yra nekontroliuojamas. Jo bėda gali būti alkoholizmas, valgymo sutrikimas, lošimas, psichinė ar emocinė problema arba keli bet kurie sutrikimai. Kai kurie iš mūsų galbūt gyvename su ne tokių rimtų problemų turinčiais žmonėmis, tačiau jos vis vien neduoda mums ramybės. Mūsų mylimi ar globojami žmonės kartais patiria nuotaikų svyravimus. Galbūt jie daro tai, ko mes nenorime, kad darytų. Galbūt mes manome, kad jie turėtų elgtis kitaip, tinkamiau, taip, kad nekeltų tiek problemų. Kai kuriems iš mūsų galbūt atsirado nuostata, kad reikia būti prisirišusiems – jaudintis, reaguoti ir maniakiškai siekti ką nors kontroliuoti. Galbūt esame gyvenę su nekontroliuojamais žmonėmis ir patyrę tai, ko negalėjome kontroliuoti. Galbūt manija ir siekis kontroliuoti vienu metu buvo būdas išlaikyti pusiausvyrą ar laikinai sustabdyti situacijos blogėjimą, o paskui mes tiesiog nesiliovėme taip elgęsi. Galbūt mes bijome liautis, nes praeityje, kai liovėmės, įvyko baisių, skaudžių dalykų. Galbūt esame prisirišę prie kitų žmonių, tai yra gyvename kitų gyvenimus už juos ir dėl jų taip ilgai, kad nebeturime savo gyvenimo. Būdami prisirišę, jaučiamės drąsiau. Bent jau žinome, kad esame gyvi, kai į ką nors reaguojame. Perdėtai rūpindamiesi ar kontroliuodami kitus, bent jau turime ką veikti. Kopriklausomieji dėl įvairių priežasčių yra linkę prisirišti prie problemų ir žmonių. Nesvarbu, kad nerimu negalima nieko išspręsti. Nesvarbu, kad mums rūpimos problemos apskritai retai kada išsprendžiamos. Nesvarbu, kad kopriklausomieji tiek daug galvoja apie tas problemas, jog negali skaityti, žiūrėti televizoriaus ar išeiti pasivaikščioti. Nesvarbu, kad visos jų emocijos sukasi tik apie tai, ką jis ar ji pasakė ar ko nepasakė, ką padarė ar ko nepadarė, ką darys toliau. Ne-
82
Nepriklausomi
svarbu, kad tai, ką darome, nepadeda nei mums, nei kitiems! Nesvarbu, kokie tokio elgesio padariniai, mes vis tiek laikomės jo įsikibę. Mes griežiame dantimis, griebiamės vienas kito ir laikomės dar stipriau nei bet kada. Kai kurie žmonės gali nė nesuvokti, kad taip smarkiai laikosi įsikibę tokio elgesio. Kai kurie gali būti įsitikinę, jog privalo tai daryti. Jie būna tikri, kad nėra kitų elgesio variantų, kaip tik liguistai reaguoti į konkrečią problemą ar asmenį. Kai pasiūlau žmonėms atsiriboti nuo problemos ar kito asmens, jie dažniausiai nusigandę atšoka. „O, ne! – atsako jie. – Niekada negalėčiau to padaryti. Pernelyg jį (ar ją) myliu. Man jis (ar ji) pernelyg rūpi, kad tai padaryčiau. Ši problema (ar asmuo) man pernelyg svarbi. Privalau ir toliau būti prisirišęs!“ Aš atremiu: „KAS SAKO, KAD JŪS PRIVALOTE?“ Turiu naujienų – puikių naujienų. Mes neprivalome. Egzistuoja geresnis elgesio modelis. Tai – atsiribojimas.3 Iš pradžių elgesio pokyčiai gali bauginti, tačiau galiausiai visiems bus tik geriau.
Geresnis elgesio modelis Kas yra atsiribojimas? Ką jūs turėsite daryti? Pirmiausia pakalbėkime apie tai, kas nėra atsiribojimas. Atsiribojimas nėra: šaltas, nedraugiškas pasitraukimas; nuolankus, neviltingas priėmimas visko, ką žmonės ir gyvenimas teškia; mechaniškas ėjimas per pasaulį visiškai nekreipiant dėmesio į žmones ir jų problemas; nesijaudinimas dėl to, ko nežinai; tikrosios atsakomybės už save ir kitus vengimas; santykių nutraukimas. Taip pat jis nereiškia, kad atsisakysime meilės ir nesirūpinsime, nors kartais taip atsiriboti būna geriausia. Idealiu atveju atsiribojimas yra išsilaisvinimas, arba atsiskyrimas, nuo žmogaus ar problemos iš meilės. Pasak brošiūros „Atsiribojimas“, daugelį metų dalijamos „Al-Anon“ grupių nariams, mes psichiškai,
Atsiribojimas
83
emociškai ir kartais fiziškai išsilaisviname nuo liguisto (ir dažniausiai skausmingo) kišimosi į kito žmogaus gyvenimą, jo pareigų prisiėmimo bei problemų, kurių negalime išspręsti. Atsiribojimas remiasi įsitikinimu, kad kiekvienas yra atsakingas už save, kad mes negalime spręsti ne savo problemų ir kad bet koks jaudinimasis dėl jų nieko nepadeda. Mes apsisprendžiame ne prisiimti kitų žmonių pareigas, o atlikti savąsias. Jei žmonės prisidaro bėdų, tegu jie patys išgyvena padarinius. Tegu jie būna tokie, kokie yra. Suteikime jiems laisvę patiems būti atsakingiems už save ir tobulėti. Šią laisvę suteikime ir sau. Stenkimės gyventi savo gyvenimą kiek galima geriau. Stenkimės išsiaiškinti, ką galime pakeisti ir ko – ne. Tai padarę, nebebandykime pakeisti to, ko negalime. Kad išspręstume problemą, darykime tai, ką galime, ir liaukimės graužęsi bei nerimavę. Jei problemos išspręsti nepavyks padarius viską, ką galėjome, mokykimės gyventi su ta problema arba nepaisyti jos. Stenkimės gyventi laimingai – sutelkime dėmesį į tai, kas gera šiandien vyksta mūsų gyvenime, ir jauskimės už tai dėkingi. Išmokime nuostabią pamoką kaip įmanoma geriau pasinaudodami tuo, ką turime, ir gaukime dar daugiau. Atsiriboti reiškia gyventi šią akimirką – čia ir dabar. Mes leidžiame vykti tam, kas turi vykti, užuot skubinę įvykius ir stengęsi viską kontroliuoti. Nebesigailime dėl praeities ir atsikratome baimės dėl ateities. Kiekvieną dieną stengiamės nugyventi kuo geriau. Atsiriboti taip pat reiškia priimti realybę – faktus. Tam reikia tikėti savimi, Dievu, kitais žmonėmis, gamtos tvarka ir tuo, kad šiame pasaulyje viskas nulemta iš anksto. Mes tikime, kad kiekviena akimirka yra tinkama tai padaryti. Mes nusimetame savo naštą bei rūpesčius ir suteikiame sau laisvę mėgautis gyvenimu, nesvarbu, kad turime neišspręstų problemų. Mes tikime, kad viskas gerai, nepaisydami, kad yra konfliktų. Mes tikime, kad Kažkas, galingesnis už mus, viską žino, yra viską nulėmęs ir Jam tai rūpi. Mes suprantame, kad Jis turi kur kas
84
Nepriklausomi
daugiau galių problemoms spręsti nei mes. Tad stengiamės nesipainioti Jo kelyje ir leisti Jam veikti. Ilgainiui suprantame, kad viskas yra gerai, nes keisčiausi (ir dažnai skausmingiausi) dalykai išsisprendžia kuo puikiausiai ir visiems viskas išeina į naudą. Apie atsiribojimą yra rašiusi Judi Hollis savo knygos „Nutukimas – šeimos problema“ skyriuje apie kopriklausomybę. Atsiribojimą ji apibrėžė kaip „sveiką neutralumą“.4 Kai atsiribojame, visai nereiškia, kad mums niekas nerūpi. Tai reiškia, kad mes išmokstame mylėti, rūpintis ir įsitraukti į kitų reikalus bei problemas neidami iš proto. Mes liaujamės kelti sąmyšį savo galvoje ir aplinkui. Liovęsi nerimastingai, maniakiškai blaškytis, galime tinkamai nuspręsti, kaip mylėti žmones ir spręsti problemas. Mums pasidaro nesunku mylėti ir rūpintis padedant kitiems ir nekenkiant sau.5 Išmokę atsiriboti, sulaukiame nuostabaus atpildo: santarvės, gilaus vidinės ramybės jausmo, galime suteikti meilės ir jos gauti neprarasdami savivertės bei įgydami energijos, nesunkiai randame tinkamą problemų sprendimą. Išsilaisviname ir išmokstame gyventi savo gyvenimą ir nesijaučiame per daug kalti ar atsakingi už kitus.6 Kartais atsiribojimas netgi paskatina ir išlaisvina mus supančius žmones – šie ima patys spręsti savo problemas. Mes liaujamės nerimavę dėl jų, jie atsikvoši ir patys pasirūpina savimi. Tai toks nuostabus vyksmas! Visi pradedame rūpintis savo reikalais. Anksčiau šiame skyriuje esu apibūdinusi apimtą manijos ir perdėtai nerimaujantį žmogų. Pažinojau daug žmonių, kuriems teko (ar kurie pasirinko) gyventi su rimtų problemų turinčiu žmogumi – niekad neišsiblaivančiu sutuoktiniu, sunkią negalią turinčiu vaiku ar nevaldomu paaugliu, griaunančiu savo gyvenimą narkotikais ir nusikaltimais. Tie žmonės išmoko gyventi su savo problemomis. Iš pradžių jie sielvartavo dėl to, ko neteko, paskui suprato, kaip gyventi būnant
Atsiribojimas
85
ne nuolankiam, apimtam kančios ir nevilties, o apimtam entuziazmo, ramybės, dėkingumo už viską, ką gera patiria. Jie ėmė prisiimti tik tas pareigas, kurios jiems priklausė. Jie šį tą davė kitiems, padėjo jiems, mylėjo juos, tačiau šį tą davė ir sau ir mylėjo save. Tie žmonės pradėjo save labai gerbti. Jie viso to nedarė tobulai ar be pastangų, taip gyventi ėmė ne iš karto. Tačiau jie labai stengėsi ir puikiai to išmoko. Jaučiuosi esanti skolinga tiems žmonėms. Jie parodė man, kad atsiriboti įmanoma. Jie įrodė man, kad atsiriboti naudinga. Norėčiau suteikti ir jums vilties, kad tai pavyks. Linkiu ir jums rasti žmonių, kuriems suteiktumėte šią viltį, nes atsiriboti tikrai įmanoma ir tai sustiprina ir subrandina mus. Atsiribojimas – tai ir veiksmas, ir menas. Tai gyvenimo būdas. Mano nuomone, atsiribojimas yra ir dovana. Ją gauna tie, kurie jos siekia. Kaip atsiriboti? Kaip išlaisvinti emocijas, protą, kūną ir dvasią nuo kančios, kurią sukelia per didelis įsitraukimas į kitų problemas? Reikia pasistengti. Kaip tik sugebame. Tikriausiai pradžioje bus kebloka. Anoniminių alkoholikų ir „Al-Anon“ gupėse siūloma atkreipti dėmesį į tris dalykus: sąžiningumą, atvirumą ir norą pamėginti.7 Tolesniuose skyriuose aprašysiu keletą konkrečių būdų, kaip atsiriboti nuo skirtingų prisirišimo formų. Daugelis sąvokų, kurias vėliau aptarsiu, susijusios su atsiribojimu. Jūs nuspręsite, kaip visa tai pritaikyti sau ir savo situacijai, ir atrasite savo kelią. Tikiu, kad įgijus šiek tiek nuolankumo, šiek nusileidus ir įdėjus pastangų jums pavyks atsiriboti. Tikiu, kad atsiribojimas gali tapti tokiu pačiu įpročiu, kaip ir perdėtas rūpinimasis, jaudinimasis bei polinkis kontroliuoti. Žinau tai iš patirties. Galbūt jūs to nepadarysite tobulai, bet niekas taip ir nepadaro. Kad ir kokiu būdu ir kaip greitai jums pavyks atsiriboti, esu tikra, jums tai išeis į naudą. Tikiuosi, kad jūs pajėgsite tai padaryti iš meilės žmogui ar žmonėms, prie kurių esate prisirišę. Manau, kad
86
Nepriklausomi
geriausia viską daryti iš meilės. Tačiau kartais dėl įvairių priežasčių tai tiesiog neįmanoma. Jei negalima atsiriboti iš meilės, geriau tai daryti iš pykčio, nei visai nedaryti. Atsiribojus lengviau tvarkytis su savo neigiamomis emocijomis. Būdami prisirišę tikriausiai neatsikratysite prastos nuotaikos. Kada turėtume atsiriboti? Tada, kai nebegalime liautis galvoję apie žmogų ar problemą, kalbėję apie tai ar jaudinęsi dėl to; tada, kai mūsų emocijos kunkuliuote kunkuliuoja; kai mums atrodo, kad turime kažką daryti, nes nebegalime daugiau to pakęsti; kai tarsi pakimbame ant nudilusios virvės; tada, kai atrodo, kad nebegalime toliau gyventi vien tuo rūpindamiesi. Laikas atsiriboti! Jūs išmoksite atpažinti situaciją, kai atsiriboti būtų geriausia. Yra tokia taisyklė: atsiriboti labiausiai reikia tada, kai atrodo, kad mažiausiai reikia ar įmanoma tai padaryti. Šį skyrių užbaigsiu tikra istorija. Vieną vakarą, apie vidurnaktį, suskambo mano telefonas. Jau gulėjau lovoje, tad buvo įdomu, kas man gali skambinti tokiu laiku. Pamaniau, kad tai turbūt skubus atvejis. Tam tikra prasme tai buvo skubus atvejis. Skambino nepažįstama moteris. Ji ištisą vakarą skambinėjo visiems draugams iš eilės, ieškodama paguodos. Matyt, niekas jos nesuteikė. Kažkas jai davė kažkieno kito numerį, tas žmogus – dar kažkieno kito numerį, o pastarasis pasiūlė paskambinti man. Pasakiusi savo vardą, moteris iškart ėmė berti žodžius kaip žirnius. Jos vyras lankė anoniminių alkoholikų užsiėmimus. Jis išsikraustė iš namų ir pradėjo susitikinėti su kita moterimi, nes norėjo „suprasti save“. Be to, prieš palikdamas ją, jis prikrėtė visokių eibių ir nėjo į užsiėmimus. Dabar ji norėjo išsiaiškinti, ar jos vyrui nepasimaišė protas, kad susitikinėja su moterimi, „šitiek jaunesne už jį patį“. Iš pradžių aš netekau žado, paskui nebegalėjau įsiterpti. Ta moteris tarškėjo ir tarškėjo. Galų gale paklausė: „Ar nemanot, kad jis nesvei-
Atsiribojimas
87
kas? Ar nemanot, kad elgiasi nenormaliai? Ar nemanot, kad reikia kažką su juo daryti?“ „Reikia, – atsakiau. – Tačiau nei aš, nei jūs to negalite. Aš labiau nerimauju dėl jūsų. Ką jūs jaučiate? Ką jūs galvojate? Ko jums reikia, kad pasirūpintumėte savimi?“ Tą patį turėčiau pasakyti ir jums, mielas skaitytojau. Žinau, kad turite problemų. Suprantu, kad dauguma skaitytojų labai sielojasi ir yra susirūpinę dėl kokių nors žmonių. Daugelis tų žmonių tiesiog naikina save, jus ir šeimą jūsų akyse. Tačiau aš negaliu padaryti nieko, kad juos suvaldyčiau, o jūs tikriausiai irgi ne. Jei galėtumėte, tikriausiai jau būtumėte padarę. Atsiribokite. Atsiribokite iš meilės arba iš pykčio, bet stenkitės tai padaryti. Žinau, kad sunku, bet kai įprasite, bus lengviau. Jei negalite atsiriboti, bent jau pasistenkite nusiraminti.8 Atsipalaiduokite. Patogiai atsisėskite. Dabar giliai įkvėpkite. Svarbiausia – sutelkti dėmesį į save.
Užduotys 1. Ar jūsų gyvenime yra problema ar žmogus, dėl kurio jūs perdėtai nerimaujate? Parašykite apie tą žmogų ar problemą. Rašykite tol, kol atsikratysite įkyrių minčių apie tai. Surašę visa, ką reikia, sutelkite dėmesį į save. Ką galvojate? Ką jaučiate? 2. Ką manote apie atsiribojimą nuo to žmogaus ar problemos? Kas gali nutikti dėl to, kad atsiribosite? O gal tai vis tiek nutiks, kad ir kaip elgtumėtės? Kiek naudos iki šiol buvo iš prisirišimo – jaudinimosi, perdėto rūpinimosi, bandymo kontroliuoti? 3. J ei to žmogaus ar problemos jūsų gyvenime nebūtų, ką darytumėte su savo gyvenimu, kuris būtų kitoks nei dabar?