Laura Hillenbrand
Iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė
Pratarmė
Viskas, ką jis matė aplinkui, buvo vanduo. Buvo 1943-iųjų birželio 22-oji. Kažkur begalinėse Ramiojo vandenyno platybėse Armijos Oro korpuso bombonešio bombarduotojas ir olimpinis bėgikas Luji Zamperinis (Louie Zamperini) gulėjo ant mažo plausto1, dreifuojančio į vakarus. Šalia jo buvo susmukęs seržantas, vienas iš jo lėktuvo artileristų. Ant kito plausto, surišto su pirmuoju, gulėjo dar vienas ekipažo narys su vinguriuojančia gilia žaizda ant kaktos. Jų kūnai, nudegę saulėje ir pageltę nuo blunkančių gelbėjimosi plausto dažų, jau buvo virtę skeletais. Aplink juos laukdami grobio ratais tingiai plaukiojo rykliai, vis iškišdami nugaras palei plaustus. Vyrai dreifavo dvidešimt septynias dienas. Pusiaujo srovė juos nuplukdė bent pusantro tūkstančio kilometrų gilyn į Japonijos kontroliuojamus vandenis. Plaustai pradėjo virsti drebučiais ir skleidė nemalonų, aitrų kvapą. Vyrų kūnai nuo druskos buvo išmarginti žaizdelėmis, o lūpos tokios ištinusios, kad rėmėsi į šnerves ir skruostus. Jie dienas leido akis įsmeigę į dangų, dainuodami „White Christmas“, kažką murmėdami apie maistą. Niekas jų jau nebeieškojo. Jie buvo vieni 147 milijonų kvadratinių kilometrų vandenyne. Prieš mėnesį dvidešimt šešerių metų Zamperinis buvo vienas iš geriausių pasaulio bėgikų, dauguma manė, kad jis bus pirmasis, nubėgęs mylią
Laura
H i ll e n b r a n d
mažiau nei per keturias minutes2 ir pasiekęs vieną iš geidžiamiausių sporto pasiekimų. Dabar olimpinis kūnas sublogo iki mažiau nei keturiasdešimt penkių kilogramų, o įžymiosios kojos jau jo nebeišlaikė. Visi, išskyrus jo šeimą, manė, kad jis miręs. Tą dvidešimt septintosios dienos rytą vyrai išgirdo tolimą, stiprų kalenimą. Kiekvienas oreivis žinojo tą garsą: tai stūmokliai. Jie pastebėjo žybsnį danguje – lėktuvą aukštai virš galvų. Zamperinis iššovė dvi signalines raketas ir į vandenį išbėrė miltelinius dažus, kurie ryškiai oranžiniu ratu apgaubė plaustus. Lėktuvas praskrido ir lėtai dingo tolumoje. Vyrai susmuko. Tuomet garsas sugrįžo, ir akiratyje vėl pasirodė lėktuvas. Ekipažas juos pamatė. Vyrai mojavo kaulėtomis rankomis pageltusia oda ir šaukė nuo troškulio nusilpusiais balsais. Lėktuvas nusileido žemiau ir praskrido pro plaustus. Zamperinis įžiūrėjo ekipažo narių profilius, kurie atrodė tamsūs ryškioje dangaus žydrynėje. Pasigirdo staigus, siaubingas triukšmas. Vanduo ir plaustai, rodos, užvirė. Tai buvo kulkosvaidžių ugnis. Juos aptiko ne amerikiečių gelbėjimo lėktuvas, o japonų bombonešis. Vyrai sušoko į vandenį ir kartu laikėsi po plaustais, gūžėsi, kai kulkos prasiskverbdavo pro gumą ir kunkuliuojančiomis linijomis skrosdavo vandenį aplink jų veidus. Šaudymas smarkėjo, tuomet nurimo, bombonešis praskrido virš jų. Vyrai užsiropštė atgal ant vieno plausto, kuris vis dar atrodė turintis pakankamai oro. Bombonešis pakrypo įstrižai, vėl pasuko prie jų. Lėktuvui išsilyginus Zamperinis galėjo įžiūrėti kulkosvaidžių vamzdžius, nutaikytus tiesiai į juos. Zamperinis pažvelgė į savo ekipažo narius. Jie buvo per silpni vėl šokti į vandenį. Kol jie gulėjo ant plausto dugno rankomis užsidengę galvas, Zamperinis vienas pliumptelėjo į vandenyną. Kažkur giliai tykantiems rykliams pabodo laukti. Jie išlenkė savo kūnus ir nuplaukė į po plaustu besimurkdančio vyro pusę.
I dalis 1 skyrius
Vieno berniuko maištas
Tamsų 1929-ųjų rugpjūčio 26-osios priešaušrį galiniame mažo namo miegamajame Toranse, Kalifornijoje, lovoje pašoko dvylikametis berniukas. Iš lauko vis stiprėdamas sklido kažkoks garsas. Tai buvo didžiulis, sunkus antplūdis, primenantis kažką milžiniško, lyg stipri oro srovė. Jis sklido tiesiai virš namo. Berniukas nuleido kojas nuo lovos, nulėkė laiptais, trinktelėjo galinėmis durimis ir nustraksėjo per žolę. Kiemas atrodė nežemiškai, prislopintas nenatūralios tamsos, virpantis nuo garso. Berniukas stovėjo ant pievelės šalia vyresniojo brolio atlošęs galvą, apkerėtas. Dangus buvo dingęs. Objektas, kurio tik siluetą jis galėjo įžiūrėti, išlinkęs didžiuliu lanku erdvėje, kybojo ore žemai, visai virš namo. Jis buvo ilgesnis už dvi su puse futbolo aikštės ir aukštas kaip miestas. Jis užstojo žvaigždes. Tai, ką jis matė, buvo vokiečių dirižablis „Grafas Cepelinas“.1 Beveik 240 metrų ilgio ir 33 metrų aukščio – tai buvo didžiausias kada nors sukurtas skraidymo aparatas. Prabangesnis už puikiausią lėktuvą, be ypatingų pastangų nuskrendantis milžiniškus atstumus, pastatytas pagal tokį mastelį, kuris versdavo žiūrovus žioptelėti. 1929-ųjų vasarą tai buvo pasaulio stebuklas.
Laura
H i ll e n b r a n d
Orlaiviui tetrūko trijų dienų iki sensacingo aeronautikos žygio pabaigos – skrydžio aplink pasaulį. Kelionė prasidėjo rugpjūčio 7-ąją, kai atrišus „Cepelino“ virves Leikherste, Naujajame Džersyje, jis lėtai pakilo ir nuskrido į Manhatano pusę. Tą vasarą Penktojoje aveniu turėjo prasidėti „Valdorfo–Astorijos“ viešbučio griovimo darbai, nutiesiantys kelią beprecedenčio dydžio dangoraižiui „Empire State Building“. „Yankee“ stadione Bronkse žaidėjai debiutavo vilkėdami numeruota apranga: Lu Gėrigo (Lou Gehrig) marškinėliai buvo paženklinti ketvirtuoju numeriu, Baibas Rutas (Babe Ruth), tuoj 500-ąjį kartą pasieksiantis namų bazę, gavo trečiąjį numerį. Volstrite akcijų kainos pakilo į absoliučias aukštumas. Lėtai apsklendęs Laisvės statulą „Cepelinas“ pasuko į šiaurę, tuomet nuskrido per Atlantą. Po kurio laiko apačioje vėl pasirodė žemė: Prancūzija, Šveicarija, Vokietija. Orlaivis praskrido pro Niurnbergą, kur kraštutinių pažiūrų politikas Adolfas Hitleris (Adolf Hitler), kurio vadovaujama Nacių partija buvo sutriuškinta 1928 metų rinkimuose, ką tik pasakė kalbą2, liaupsinančią selektyvinę vaikžudystę. Tada jis nuskrido į rytus nuo Frankfurto, kur žydė Edita Frank (Edith Frank) prižiūrėjo savo naujagimę mergaitę, vardu Ana. Laikydamasis šiaurės rytų krypties „Cepelinas“ perskrido Rusiją. Sibiro kaimiečiai, tokie izoliuoti nuo viso pasaulio, kad niekada nebuvo matę net traukinio, išvydę dirižablį puolė ant kelių. Rugpjūčio 19-ąją, maždaug keturiems milijonams japonų mojuojant nosinaitėmis ir šaukiant „Banzai!“, „Cepelinas“ apsuko aplink Tokiją ir nusileido nusileidimo aikštėje. Po keturių dienų, skambant Vokietijos ir Japonijos himnams, orlaivis pateko į gniaužtus taifūnui, kuris kvapą atimančiu greičiu per Ramųjį vandenyną nusviedė jį į Amerikos pusę. Pro langus žvelgiantys keleiviai matė tik orlaivio šešėlį, „kaip didžiulis šalia plaukiojantis ryklys“3 slenkantį debesimis. Kai debesys išsisklaidė, keleiviai pastebėjo vandenyne besivartančius milžiniškus padarus, panašius į monstrus4. Rugpjūčio 25-ąją „Cepelinas“ pasiekė San Fransiską. Palei Kalifornijos pakrantę palydėtas palaikymo šūksniais jis per saulėlydį nuslinko į tamsą ir tylą. Lėtai kaip silpnas vėjelis jis praskrido virš Toranso, kur jo vieninteliai 8
nepalūžęs
stebėtojai buvo pavienės mieguistos sielos, tarp kurių buvo berniukas su pižama už Gramersio aveniu stovinčio namo. Jis apstulbęs, basas stovėjo žolėje tiesiai po orlaiviu. Tai buvo, sakydavo jis, „baugiai nuostabu“.5 Vaikas juto, kaip orą virpina orlaivio varikliai, bet negalėjo įžiūrėti sidabrinio apvalkalo, plataus karkaso, uodegos su peleku. Jis tematė juodumą erdvėje. Tai buvo ne puiki būtis, o puiki nebūtis, geometrinis tamsos vandenynas, kuris, rodės, gali praryti visą dangų. Berniuko vardas buvo Luisas Silvis Zamperinis (Louis Silvie Zamperini). Italų emigrantų sūnus, pasaulį išvydęs Oleone, Niujorke, 1917 metų sausio 26-ąją, 5 kilogramų 200 gramų kūdikis juodais ir šiurkščiais kaip spygliuota viela plaukais. Jo tėvas Entonis (Anthony) dirbo nuo keturiolikos metų, pirma angliakasiu ir boksininku, po to statybininku. Jo motina Luiza (Louise) buvo nedidukė, žaismingai daili, šešiolikos ištekėjo, o aštuoniolikos pagimdė Luji*. Jų bute, kur buvo kalbama tik itališkai, Luiza ir Entonis vadino savo berniuką Tutsiu. Vos pradėjęs vaikščioti Luji nenustygo vietoje. Jo brolis ir seserys prisiminė, kaip jis svirduliuodavo aplinkui, laipiodavo per augalus, gyvūnus ir baldus. Kai tik Luiza tekštelėdavo jį ant kėdės ir liepdavo sėdėti ramiai, jis dingdavo. Jei nelaikydavo suspaudusi glėbyje savo besimuistančio berniuko, paprastai ji net nenutuokdavo, kur jis yra. 1919-aisiais, kai dvimetis Luji ir jo vyresnysis brolis Pitas (Pete) sirgo plaučių uždegimu, Luji išlipo pro miegamojo langą, nusileido į kiemą ir nuėjo gatve visiškai nuogas. Jį vijosi policininkas ir stebėjo apstulbusi minia. Netrukus po to, patarus pediatrui, Luiza ir Entonis nusprendė perkraustyti savo vaikus į šiltesnę Kaliforniją. Kai jų traukinys pajudėjo iš Centrinės stoties, Luji pasileido per visą traukinį ir iššoko iš vagono. Pitas, stovėdamas su paklaikusia motina, kol traukinys riedėjo atgal ieškoti pamesto berniuko, pastebėjo savo mažąjį broliuką, kuo ramiausiai žingsniuojantį bėgiais. Atsidūręs motinos glėbyje Luji nusišypsojo. „Žinojau, kad grįši“, – pasakė jis itališkai. * Luisas Silvis Zamperinis šnekamojoje kalboje dažniau vadinamas Luji (Red. Pas.)
9
Laura
H i ll e n b r a n d
Kalifornijoje Entonis gavo geležinkelio elektriko darbą ir nusipirko 20 arų sklypą 1800 gyventojus turinčio Toranso pakraštyje. Jis ir Luiza surentė vieno kambario pašiūrę. Jos viduje vandens nebuvo, teko tenkintis lauko tualetu. Stogas taip varvėjo, kad lietui lyjant ant lovų tekdavo statyti kibirus. Laukujes duris tesaugojo kabliukai, o ne spynos, tad Luiza po ranka visuomet turėdavo kočėlą ir buvo pasiruošusi suknežinti galvą bet kokiems įsibrovėliams, kurie galėtų grasinti jos vaikams. Čia ir name Gramersio aveniu, kuriame šeima įsikūrė po metų, Luiza neįsileido jokių prašalaičių, bet negalėjo išlaikyti Luji viduje. Varžydamasis bėgimo per judrų greitkelį lenktynėse, vaikas vos išvengė susidūrimo su senu kledaru. Vieną dieną šokinėdamas aplinkui namus jis persidūrė koją; kitą dieną Luiza turėjo prašyti kaimyno prisiūti Luji nuplėštą pirštą. Kai vaikas namo grįžo permirkęs nafta po pasilaipiojimo ant naftos gavybos aikštelės, kur paniro į surenkamąjį šulinį ir vos nenuskendo, prireikė keturių litrų terpentino ir daug šveitimo – tik tuomet Entonis vėl atpažino savo sūnų. Luiso nepakantumas suvaržymams neapsiribojo vagonų aikštelėmis ir laukujėmis namų durimis. Nuo ankstyvos vaikystės jis kovojo už savo laisvę. Kiekviena nustatyta taisyklė, kiekvienas sutrikdytas troškimas tapdavo neįveikiamu potraukiu nepaklusti. Penkerių jis pradėjo rūkyti ir rinko išmestas nuorūkas pakeliui į vaikų darželį. Vieną vakarą, kai buvo aštuonerių, pradėjo gerti: pasislėpė po stalu, nugvelbė kelias vyno taures, išgėrė jas iki dugno, nusvirduliavo iki priekinės verandos ir nugriuvo į rožių krūmą.6 Sužavėtas taisyklių laužymo Luji tapo nevaldomas. Bręstant jo neįprastai aštriam protui, paprasti drąsos išbandymai nebekeldavo pasitenkinimo. Toranse kilo vieno berniuko maištas. Jei užsigeisdavo to, kas valgoma, Luji tai pavogdavo. Jis sėlindavo skersgatviais su kišenėje slypinčiu vielos gumulu spynoms atrakinti. Namų šeimininkės, trumpam išėjusios iš virtuvių, grįžusios aptikdavo, kad dingo jų ruošta vakarienė. Gyventojai, žvelgdami pro galinius langus, galėdavo 10
nepalūžęs
pastebėti šmėkštelint ilgakojį berniuką, skuodžiantį skersgatviu ir rankose laikantį visą pyragą. Kai viena šeima neįtraukė Luji į savo vakarėlio svečių sąrašą, jis įsilaužė į jų namus, kaulu papirko vokiečių dogą ir ištuštino šaltdėžę. Per kitą vakarėlį jis pabėgo su visa alaus statinaite. Pamatęs, kad kepinių vėsinimo stalai Mainzerio kepykloje stovi vos per rankos ilgį nuo galinių durų, pradėjo atrakinėti tas duris ir gvelbti pyragus. Prisivalgydavo jų iki soties, o likučius pasilikdavo kaip amuniciją pasaloms. Kai konkuruojantys vagišiai pakėlė triukšmą, jis liovėsi vagiliauti, kaltininkai buvo pagauti, o kepyklos savininkai liovėsi saugoję patalpas. Tuomet jis savo draugams vėl nurodė apiplėšti Mainzerį. Luji vaikystę liudijantys pasakojimai7 paprastai baigdavosi taip: „... o tada aš bėgau kaip pakvaišęs.“ Jį dažnai vydavosi apiplėštos aukos, ir bent du žmonės grasino jį nušauti. Norėdamas sumažinti įkalčių, jei policija jį sugautų, jis visame miestelyje įsitaisė grobio slėptuves, įskaitant ir triviečius urvus, kuriuos pats iškasė netoliese augusiame miške. Po Toranso vidurinės mokyklos stadiono suolais Pitas kartą rado Luji pavogtą ir ten paslėptą vyno ąsotį. Jame knibždėjo apsvaigusių skruzdžių. Toranso teatro fojė Luji tualetiniu popieriumi užlipdė mokamo telefono monetų skyles. Grįžęs prie telefono aparato jis sugrūsdavo vielą už į vidų sumestų monetų, užkabindavo popierių, jį trukteldavo ir taip prisižerdavo saujas smulkiųjų. Metalo supirkėjas net nenutuokdavo, kad išsiviepęs italų berniūkštis, kuris dažnai ateidavo parduoti jam glėbius vario laužo, tą patį laužą prieš dieną būdavo pavogęs iš jo paties aikštelės. Su priešais mušdamasis prie cirko Luji išvydo, kad suaugusieji dalija dvidešimt penkių centų monetas, kad nuramintų peštukus, tad su priešininkais sudarė taikos sutartį ir šlaistėsi aplinkui vaidindamas peštynes. Norėdamas atkeršyti drezinos konduktoriui, kuris jo prašomas nesustojo, Luji riebalais ištepė bėgius. Mokytojos palieptas stovėti kampe už spjaudymąsi, jis dantų krapštukais pradūrė jos automobilio padangas ir išleido orą. Pasiekęs patvirtintą valstijos skautų ugnies uždegimo rekordą, jis viršijo savo paties pasiekimą išmirkęs pintį benzine, sumaišęs su degtukų galvu11
Laura
H i ll e n b r a n d
tėmis ir sukėlęs nedidelį sprogimą. Jis pavogė kaimyno kavavirės vamzdelį, įsirengė medyje šaulio lizdą, prisikišo į burną pirulio uogų ir šaudydamas pro vamzdelį išgainiojo kaimynų mergaites. Jo žymiausia išdaiga tapo legenda. Vieną vėlų vakarą Luji užlipo į baptistų bažnyčios varpinę, varpą aprišo pianino stygomis, vieną jų nutempė iki artimiausio medžio ir sukėlė policiją, gaisrininkus ir visą Toransą neva savaiminiu varpo skambėjimu. Kai kurie patiklūs miestelio gyventojai pavadino tai Dievo ženklu. Tik vienas dalykas jį gąsdino. Vėlyvoje Luji paauglystėje vienas pilotas šalia Toranso nutupdė lėktuvą ir pasiėmė Luji paskraidyti. Galima manyti, kad toks bebaimis vaikas turėjo patirti ekstazę, bet greitis ir aukštis jį išgąsdino. Nuo tos dienos jis su lėktuvais nenorėjo turėti nieko bendra. Per kūrybiškų išdaigų pilną vaikystę Luji tapo kai kuo daugiau nei išdykėliu. Jis virto tuo, kuo bus subrendęs. Jis tikėjo, kad yra pakankamai gudrus, išradingas ir drąsus, kad išsisuktų iš bet kokios nemalonios padėties, todėl buvo bemaž nepalaužiamas. Kai gyvenimas jį nunešė į karą, šis nesenkantis optimizmas jį išskyrė iš kitų žmonių. Luji buvo dvidešimčia mėnesių jaunesnis už savo brolį ir visiška jo priešingybė. Pitas Zamperinis (Pete Zamperini) buvo dailus, populiarus tarp draugų, nepriekaištingai susišukavęs, mandagus su vyresniaisiais ir globėjiškas su jaunesniaisiais, švelnus su merginomis ir apdovanotas tokia sveika nuovoka, kad, net kai jis buvo vaikas, tėvai klausdavo jo patarimų priimdami sudėtingus sprendimus. Jis palydėdavo motiną į jos vietą prie pietų stalo, miegoti eidavo septintą ir pasikišdavo žadintuvą po pagalve, kad nepažadintų Luji, su kuriuo dalijosi lova. Jis keldavosi pusę trijų nakties ir prabėgdavo trijų valandų maršrutu išnešiodamas laikraščius; jis visą savo uždarbį pasidėdavo į banką, bet kiekvienas pensas dings užgriuvus Didžiajai depresijai. Jis turėjo žavingą, dainingą balsą ir galantišką įprotį nešiotis žiogelius kelnių atvartuose, jei kartais jo šokių partnerei nutrūktų suknelės petnešėlė. Kartą jis išgelbėjo skęstančią merginą. Pitas skleidė švelnią, bet 12
nepalūžęs
įspūdingą įtaką, kuri padėdavo visus, su kuriais jis susipažindavo, net suaugusiuosius, palenkti į savo pusę. Netgi Luji, kuris iš nepaklusnumo susikūrė religiją, darydavo taip, kaip liepdavo Pitas. Luji dievino Pitą, kuris su tėvišku globėjiškumu prižiūrėjo jį ir jų jaunesniąsias seseris Silviją (Sylvia) ir Virdžiniją (Virginia). Bet Luji buvo tiesiog užtemdytas brolio, ir skundams nebūdavo galo. Silvija prisiminė, kad motina ašarodama sakydavo Luji norinti, jog jis būtų panašesnis į Pitą. Apmaudžiausia, kad Pito gera reputacija iš dalies buvo mitas. Nors Pitas gaudavo vos geresnius pažymius už Luji, direktorius išsigalvojo, kad jis dešimtukininkas. Toranso bažnyčios varpo stebuklo naktį tinkamai nukreiptas žibintuvėlio spindulys būtų apšvietęs Pito kojas, tabaluojančias medyje šalia Luji. Ir Luji ne visada būdavo vienintelis Zamperinių berniukas, skuodžiantis skersgatviu su maistu, kuris dar neseniai priklausė kaimynams. Bet niekam nešaudavo mintis kuo nors įtarti Pitą. „Pitas niekada neįkliūdavo8, – sakė Silvija. – Luji įkliūdavo visada.“ Luji niekaip nepavykdavo pritapti prie kitų vaikų. Jis buvo nestiprios sveikatos, o pirmaisiais gyvenimo Toranse metais jo plaučiai vis dar buvo ganėtinai silpni po persirgto plaučių uždegimo. Tuomet per bėgimo varžybas jį galėdavo aplenkti bet kuri mergaitė. Jo bruožai, kurie vėliau suguls į malonų derinį, vystėsi skirtingu greičiu ir suteikė jam keistą veidą, kuris atrodė lyg sukurtas kelių žmonių. Jo ausų lezgeliai lenkėsi įkypai galvos tarsi pistoleto dėklai, o virš jų bangavo juodų plaukų rezginys, kurio berniukas gėdijosi. Jis lygindavo juos karštu tetos lygintuvu, kas naktį apraišiodavo šilkinėmis kojinėmis ir šliūkštelėdavo tiek daug alyvuogių aliejaus, kad musės jį lydėdavo iki pat mokyklos. Niekas nepadėdavo. Dar užkliūdavo ir jo tautybė. Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje Toranse italai buvo taip niekinami9, kad, kai atvyko Zamperiniai, kaimynai įteikė miesto tarybai peticiją reikalaudami jų į miestelį neįleisti. Luji, kuris lankydamas pradžios mokyklą tik paviršutiniškai mokėjo anglų kalbą, negalėjo nuslėpti savo kilmės. Jis išgyveno laiką vaikų darželyje, nes 13
Laura
H i ll e n b r a n d
laikėsi ramiai, bet pirmoje klasėje, kai išpyškino „brutte bastarde* “ kitam vaikui, mokytojai viską suprato. Jie apsunkino jo kančias ir paliko antriems metams. Jis buvo pastebimas berniukas. Chuliganai, traukiami jo keistumo ir tikėdamiesi sukurstyti jį nusikeikti itališkai, apmėtydavo jį akmenimis, tyčiodavosi, stumdydavo ir spardydavo. Jis bandydavo išsipirkti ir siūlydavo savo priešpiečius, bet padaužos jį vis tiek apkumščiuodavo iki kraujo. Jis galėdavo pabėgti arba pulti į ašaras, bet nedarydavo nei vieno, nei kito. „Galėdavai jį mirtinai sumušti10, – sakė Silvija, – bet jis nei sudejuodavo, nei verkdavo.“ Jis tik delnais užsidengdavo veidą ir kentėdavo. Luji paauglystėje įvyko smarkus pasikeitimas. Atsainus ir ūmus jis slampinėjo Toranso pakraščiais, jo vienintelė nepatvari draugija buvo sunkiai auklėjami berniukai, kuriems jis vadovavo. Jis taip pradėjo bijoti bakterijų, kad neapsikęsdavo, jei kas prisiartindavo prie jo maisto. Nors galėdavo būti ir mielas, dažniausiai būdavo nekantrus ir nevaldomas. Jis apsimesdavo kietuoliu, bet slapčia dėl to kankinosi. Į vakarėlius einantys vaikai matydavo, kaip jis lūkuriuoja lauke ir nedrįsta įeiti vidun. Nusiminęs dėl to, kad negali apsiginti nuo užpuolikų, jis pradėjo šito mokytis. Tėvas išmokė kumščiuoti bokso kriaušę ir padarė jam štangą iš dviejų švino pripildytų kavos skardinių, privirintų prie vamzdžio. Kartą chuliganams užpuolus Luji, jis pasilenkė kairėn ir dešiniu kumščiu mostelėjo tiesiai į peštuko burną. Chuliganas nuskeltu dantimi suriko ir paspruko. Palengvėjimo jausmas, kurį patyrė Luji eidamas namo, buvo nepamirštamas. Laikui bėgant Luji būdas tapo audringesnis, nekantresnis, paaštrėjo gebėjimai. Trenkė mergaitei. Pastūmė mokytoją. Supuvusiais pomidorais apmėtė policininką. Vaikai, jam perėję skersai kelią, sprukdavo sutinusiomis lūpomis, o chuliganai išmoko aplenkti jį iš tolo. Kartą jis aptiko Pitą prie* Brutte bastarde (it.) – bjaurybė.
14
nepalūžęs
kiniame namų kieme besikumščiuojantį su kitu berniuku. Abu berniukai laikė kumščius pakeltus prie smakrų, kiekvienas laukė, kol užsimos kitas. „Luji negali ištverti11, – prisiminė Pitas. – Stovi ten. „Trenk jam, Pitai! Trenk jam, Pitai!“ Aš laukiu, ir staiga Luji apsisuka aplink ir trenkia vyrukui tiesiai į pilvą. O tuomet pabėga!“ Entonis Zamperinis nežinojo, ką daryti. Rodos, policija nuolat stovėdavo jų namų verandoje, bandydavo atvesti Luji į doros kelią. Reikėdavo atsiprašinėti kaimynų ir atlyginti žalą, o pinigų Entonis turėjo nedaug. Nors ir dievino savo sūnų, bet įpykęs dėl jo elgesio Entonis dažnai ir smarkiai jį mušdavo. Kartą, kai pagavo Luji besirangantį per langą vidury nakties, jis taip smarkiai spyrė jam į užpakalį, kad Luji pakilo nuo žemės. Luji iškęsdavo bausmes be ašarų ir tyliai, tuomet vėl darydavo tuos pačius nusikaltimus tiesiog norėdamas parodyti, ką gali. Luji motina Luiza laikėsi kitokios taktikos. Sūnus buvo jos pačios kopija, tokių pat ryškiai mėlynų akių. Pastumta ji stumdavo atgal; jei jai mėsininkas parduodavo blogos mėsos, ji žygiuodavo pas jį su keptuve rankoje. Ji mėgo pokštauti: aptepė glaistu kartoninę dėžę ir kaip gimtadienio tortą padovanojo kaimynei. Kai Pitas pasakė, kad išgers ricinų aliejaus, jei ji duosianti jam dėžutę saldainių, ji sutiko, stebėjo, kaip jis geria, tuomet ištiesė tuščią saldainių dėžutę. „Tu prašei tik dėžutės12, branguti, – tarė ji šypsodamasi. – Tik tiek teturiu.“ Ir ji suprato Luji nepaklusnumą. Per vieną Heloviną ji apsirengė kaip berniukas ir lakstė po miestą kaulydama saldainių kartu su Luji ir Pitu. Vaikų gauja, manydama, kad ji viena iš vietinių chuliganų, užpuolė moterį ir bandė pavogti jos kelnes. Mažoji Luiza Zamperini, keturių vaikų motina, taip įsijautė į grumtynes, kad policininkai suėmė ją už triukšmavimą.13 Žinodama, kad bausmės tik išprovokuos Luji nepaklusnumą, Luiza ėmėsi slapčia jį perauklėti. Ieškodama informatoriaus, ji su naminiu pyragu rankose apėjo Luji bendraklasius ir susidūrė su švelniu berniuku Hju, kurio pomėgis saldumynams tapo pražūtingas Luji. Staiga Luiza sužinodavo viską, ką sumanė Luji, ir jos vaikai svarstydavo, kaip motina išsiugdė 15
Laura
H i ll e n b r a n d
aiškiaregystės galią. Įsitikinęs, kad skundžia Silvija, Luji atsisakė sėdėti su ja prie pietų stalo ir piktas valgydavo vienumoje. Kartą jis taip ant jos supyko, kad vijosi per visą kvartalą. Aplenkusi Luji vienintelį kartą per visą savo gyvenimą, Silvija sutrumpino kelią per skersgatvį ir nėrė į tėvo darbo pašiūrę. Luji išvijo ją iš ten, į jos slėptuvę sugrūdęs metrinę gyvatę. Ji užsirakino šeimos automobilyje ir neišlipo visą pusdienį. „Tai buvo gyvenimo ir mirties klausimas“,14 – taip maždaug po septyniasdešimt penkerių metų įvykį apibendrino Silvija. Nors ir dėjo visas pastangas, Luiza nesugebėjo pakeisti Luji. Jis pabėgo iš namų ir kelias dienas klajojo po San Diegą, miegojo po greitkelių viadukais. Ganykloje jis bandė joti ant jautuko, bet buvo numestas ant išvirtusio medžio nuolaužos ir paršlubavo namo su prakirstu keliu, apvyniotu nosine. Dvidešimt septyni chirurgo adatos dygsniai jo nesutramdė. Jis trenkė vienam vaikui taip stipriai, kad sulaužė jam nosį. Įveikė kitą berniuką ir prigrūdo šiam į burną popierinių rankšluosčių. Tėvai uždraudė savo vaikams prie jo artintis. Ūkininkas, įsiutęs dėl Luji vagysčių, užtaisė savo šautuvą akmens druska ir šovė vaikėzui į užpakalį. Luji taip smarkiai sumušė vieną vaiką ir paliko jį be sąmonės griovyje, kad baiminosi, jog jį užmušė. Kai Luiza pamatė kraują ant Luji kumščių, pratrūko ašaromis.15 Pradėjęs mokytis Toranso vidurinėje mokykloje Luji nebeatrodė kaip padykęs vaikis, labiau panėšėjo į pavojingą jauną vyriškį. Vidurinė mokykla bus jo išsilavinimo pabaiga. Koledžui pinigų nebuvo; Entonio uždarbis išsekdavo nesibaigus savaitei ir versdavo Luizą kurti patiekalus16 iš baklažanų, pieno, sužiedėjusios duonos, laukinių grybų ir triušių, kurių Luji ir Pitas nušaudavo laukuose. Blogai besimokantis, jokiais gabumais nepasižymintis Luji neturėjo jokios galimybės gauti stipendiją. Mažai tikėtina, kad jis galėtų gauti darbą. Prasidėjo Didžioji depresija, ir nedarbo lygis šalyje artėjo prie dvidešimt penkių procentų17. Luji neturėjo ambicijų. Jei kas būtų paklausęs, kuo jis nori būti, jo atsakymas būtų buvęs toks: „Kaubojumi“. 16
nepalūžęs
Ketvirtajame dešimtmetyje Amerika buvo susižavėjusi eugenikos18 pseudomokslu ir jo pažadais sustiprinti žmonių rasę iš genetinio fondo atrenkant „netinkamuosius“. Prie „silpnapročių“, psichinių ligonių ir nusikaltėlių buvo priskirtos moterys, kurios turėjo nesantuokinių lytinių santykių (tai buvo laikoma psichine liga), našlaičiai, neįgalieji, vargšai, benamiai, epileptikai, onanistai, aklieji ir kurtieji, alkoholikai ir merginos, kurių genitalijos neatitiko tinkamų matmenų. Kai kurie eugenikai siūlė eutanaziją, ir psichiatrijos ligoninėse ji žmonėms buvo tyliai vykdoma kaip „mirtina nepriežiūra“ ar tiesiog nužudant. Vienoje Ilinojaus psichiatrinėje ligoninėje naujiems pacientams būdavo duodama tuberkulioze19 užkrėstų karvių pieno, mat buvo tikima, kad mirs tik niekam netinkami ligoniai. Mirdavo keturi iš dešimties pacientų. Populiaresnė eugenikos priemonė buvo priverstinė sterilizacija, taikyta daugybei prarastų sielų, kurios dėl netinkamo elgesio ar nesėkmės pateko į valstijų valdžios rankas. Iki 1930-ųjų, kai Luji žengė į paauglystę, Kalifornija buvo susižavėjusi eugenika ir galiausiai sterilizuos apie 20 tūkstančių žmonių. Ankstyvojoje Luji paauglystėje vienas įvykis Toranse privertė atsitokėti. Vienas kaimynų vaikas buvo palaikytas silpnapročiu, uždarytas į ligoninę, ir jo tėvai jį vos spėjo išgelbėti nuo sterilizacijos20 teisinėmis priemonėmis už kaimynų paaukotus pinigus. Luji brolio ir seserų mokomas berniukas gavo vien aukščiausius įvertinimus. Luji buvo vos per plauką nuo nepilnamečių kolonijos ar kalėjimo kaip nuolatinis tvarkos drumstėjas, blogas mokinys ir įtartinas italas; jis žinojo, kad yra kaip tik toks nenaudėlis, kokius eugenikai nori išbrokuoti. Staiga jį sukrėtė suvokimas, kuo jis rizikuoja. Asmuo, kuriuo tapo Luji, nebuvo tikrasis jis, tai suvokė ir jis pats. Jis neryžtingai stengėsi rasti ryšį su kitais. Išvalė virtuvės grindis, kad nustebintų motiną, bet ji pamanė, kad tai padarė Pitas. Kol tėvas buvo išvykęs iš miestelio, Luji patobulino šeimos „Marmon Roosevelt Straight–8“ sedano variklį. Jis kepė sausainius ir juos dalijo aplinkiniams; kai motina, pavargusi nuo netvarkos, išmetė jį iš virtuvės, jis toliau kepė kaimynų name. Jis grąžino beveik viską, ką buvo pavogęs. „Jis turėjo didelę širdį21, – sakė Pitas. – Luji būtų atidavęs bet ką, nesvarbu, ar tai jo, ar ne.“ 17
Laura
H i ll e n b r a n d
Kiekvienas bandymas tapti doru baigdavosi prastai. Jis slėpėsi vienumoje ir skaitė Zeino Grėjaus (Zane Gray) romanus, troško tapti jų veikėju, pasienio raiteliu, pabėgti nuo pasaulio. Jis eidavo į kino teatrą žiūrėti Džono Veino (John Wayne) filmų, pamesdavo siužeto giją, kol spoksodavo į Vakarų peizažus. Būdavo, naktimis jis išsitempdavo savo guolį į kiemą, kad galėtų miegoti vienas. Kartais jis nemiegodamas gulėdavo lovoje po plakatais su kino kaubojumi Tomu Miksu (Tom Mix) ir jo stebuklinguoju žirgu Toniu, jausdavosi pakliuvęs į spąstus, iš kurių negalėjo išsilaisvinti. Savo miegamajame jis girdėdavo pralekiančius traukinius22. Gulėdamas šalia miegančio brolio jis klausydavosi aiškaus, tylaus pravažiuojančio traukinio garso: blankaus, po to augančio, vėl blėstančio, vėliau spigaus, kviečiančio, pamažu dingstančio švilpimo. Nuo to garso pašiurpdavo oda. Luji ilgesingai įsivaizduodavo save į nematytą šalį riedančiame traukinyje, vis tolstančiame, mažėjančiame ir pamažu pradingstančiame.
2 skyrius
Bėk kaip pamišęs
Luji Zamperinio persiauklėjimas prasidėjo 1931-aisiais nuo istorijos su raktu. Keturiolikmetis Luji buvo raktininko dirbtuvėse, kai išgirdo kažką sakant, kad jei įkiši bet kokį raktą į bet kurią spyną, yra penkiasdešimties procentų tikimybė, kad jis tiks. Įkvėptas Luji pradėjo rinkti raktus ir bandyti spynas. Jam nesisekė, kol savo namų rakto neišbandė ant galinių Toranso vidurinės mokyklos sporto salės durų. Kai prasidėjo krepšinio sezonas, atsirado nepaaiškinamas neatitikimas tarp parduotų dešimties centų vertės bilietų ir žymiai didesnio vaikų skaičiaus ant suolų. 1931-ųjų metų pabaigoje kažkas suprato apgaulę, ir Luji šimtąjį kartą buvo nutemptas į direktoriaus kabinetą. Kalifornijoje žiemą gimę mokiniai kitą klasę pradėdavo lankyti sausį, taigi Luji turėjo eiti į devintąją. Direktorius nubaudė jį uždrausdamas užsiimti sporto bei visuomenine veikla. Luji, kuris niekada niekuo ir neužsiėmė, tai buvo nesvarbu. Pitas, sužinojęs, kas nutiko, nuėjo tiesiai į direktoriaus kabinetą. Nors motina dar ne itin gerai kalbėjo angliškai, jis kartu nusitempė ir ją, kad savo kalbai suteiktų įtikinamumo. Jis pasakė direktoriui, kad Luji trokšta dėmesio, bet niekada nesulaukia jokių pagyrų, tad savo tikslų pasiekia sulaukdamas bausmių. Jei Luji būtų pripažintas už kokią nors tinkamą veiklą, įrodinėjo Pitas, jo gyvenimas pasikeistų. Jis paprašė direktoriaus leisti Luji sportuoti1. Kai direktorius atkakliai nesutiko su tokiu prašymu, Pitas pa19
Laura
H i ll e n b r a n d
klausė, ar jis galės gyventi leidęs Luji žlugti. Šešiolikmečiui taip pasakyti savo mokyklos direktoriui buvo įžūlus dalykas, bet Pitas buvo vienintelis vaikas Toranse, kuris galėjo išsisukti po tokios pastabos ir pateikti ją įtikinamai. Luji buvo leista užsiimti sportu 1932 metais. Pitas turėjo didelių planų Luji atžvilgiu. Kaip 1931–1932 metų abiturien tas jis baigs mokyklą su dešimčia apdovanojimų2, įskaitant tris už krepšinį ir tris už beisbolą. Dar buvo ir bėgimas, už kurį jis pelnė keturis apdovanojimus, pasiekė mokyklos pusės mylios rekordą ir pagerino mylios bėgimo rekordą iki 5 minučių 6 sekundžių; tai buvo jo stiprioji pusė. Žiūrėdamas į Luji, kuris greitai pabėgdamas paprastai išnešdavo sveiką kailį, Pitas manė matąs to paties talento užuomazgas. Kaip paaiškėjo, pirmą kartą3 Luji ant bėgimo takelio atvedė ne Pitas, o Luji silpnybė merginoms. Sausį devintokės pradėjo rinkti komandą tarpklasinėms lengvaatlečių varžyboms, o klasėje, kurioje buvo tik keturi berniukai, ilgakojis Luji buvo vienintelis vaikinas, kuris atrodė galintis bėgioti. Merginos paskleidė savo kerus, ir Luji atsitokėjo basas stovintis ant 600 metrų lenktynių bėgimo tako. Jis mynė paskui kitus dalyvius, mosuodamas liesomis alkūnėmis ir smarkiai atsilikdamas. Parsikapstęs iki finišo, išgirdo kikenimą. Dusdamas, pažemintas jis nubėgo nuo tako ir pasislėpė po suolais. Treneris sumurmėjo kažką apie tai, kad vaikis gali užsiimti bet kuo, tik ne bėgimu. „Jis mano brolis“, – tuomet pasakė Pitas. Nuo to laiko Pitas pristojo prie Luji, vertė jį treniruotis, nutempė ant bėgimo tako per antrąsias varžybas. Luji nenoromis nukiūtino ir, paragintas tribūnose sėdinčių vaikų, įdėjo šiek tiek pastangų, aplenkė vieną varžovą ir atbėgo trečias. Luji nekentė bėgimo, bet aplodismentai svaigino, o perspektyva susilaukti jų dar daugiau buvo ganėtinas stimulas tapti nors šiek tiek nuolaidesniam. Pitas varydavo jį treniruotis kas dieną ir šalia važiuodavo dviračiu, prireikus brolį ragindamas lazda4. Luji vilkdavo kojas, jam suskausdavo šoną ir jis sustodavo vos pasirodžius pirmiesiems nuovargio ženklams. Pitas versdavo jį tęsti treniruotę. Luji pradėdavo verkšlenti. 20
nepalūžęs
Sezono pabaigoje jis tapo pirmuoju Toranso vaiku, pakliuvusiu į tarpmiestinį bėgimo varžybų finalą. Jis atbėgo penktas. Pitas buvo teisus dėl Luji talento. Bet pačiam Luji treniruotės buvo tik dar vienas suvaržymas. Naktimis jis klausydavosi pravažiuojančių traukinių švilpukų ir vieną 1932-ųjų metų vasaros dieną nebeištvėrė. Viskas prasidėjo nuo darbo, kurį Luji liepė padaryti tėvas. Luji spyriojosi, kilo ginčas. Vaikinas į krepšį įsimetė kelis drabužius ir išlėkė pro namų duris. Tėvai prašė pasilikti, bet Luji nepasidavė įkalbinėjimams. Motina nuskubėjo į virtuvę ir pasirodė su sumuštiniu, susuktu į vaškinį popierių. Luji susigrūdo jį į krepšį ir išėjo. Jis buvo nuėjęs pusę keliuko, vedančio į namus, kai išgirdo šaukiant savo vardą. Atsisukęs pamatė paniurusį tėvą, ištiestoje rankoje laikantį du dolerius. Tai buvo daug pinigų vyrui, kurio uždarbio neužtekdavo net savaitei. Luji paėmė pinigus ir nuėjo. Keliauti kartu jis pasikvietė draugą, ir jiedu pakeleivingomis mašinomis nusigavo į Los Andželą, įsilaužė į gatvėje stovėjusį automobilį ir jame permiegojo. Kitą dieną jie įšoko į traukinį, užlipo ant jo stogo ir iškeliavo į šiaurę. Kelionė buvo košmariška. Berniukai buvo užrakinti tokiame karštame prekiniame vagone, kad netrukus jie tetroško iš jo ištrūkti. Luji rado metalo atraižą, užlipo ant draugo pečių, stoge pralaužė skylę, išsirangė laukan ir padėjo išlįsti draugui. Tai darydamas smarkiai susižeidė. Tuomet juos aptiko geležinkelio pareigūnas ir grasindamas nušauti privertė vaikinus iššokti iš važiuojančio traukinio. Po kelių dienų ėjimo pėsčiomis, gainiojimo iš sodų ir parduotuvių, kur bandė pasivogti maisto, jie atsitokėjo besėdintys ant žemės geležinkelio krovinių skirstymo stotyje. Jie buvo purvini, žaizdoti, nusvilę saulėje ir šlapi, dalijosi vogta konservuotų pupelių skardine. Pro šalį pradundėjo traukinys. „Pamačiau... nuostabias baltas staltieses ir krištolinius indus ant stalų, ir maistą, žmonės juokėsi, mėgavosi kelione ir valgė, – sakė jis vėliau. – O aš sėdėjau ant žemės drebėdamas, valgydamas 21