Iš anglų kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė Konsultavo ir terminų žodynėlį sudarė Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė
Vilnius, 2020
Versta iš: Deborah Feldman UNORTHODOX: The Scandalous Rejection of My Hasidic Roots Simon & Schuster, Inc., New York, 2020
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-102-3 Copyright © 2012 by Deborah Feldman All rights reserved. All photographs courtesy of the author. Legal line for art use: © Netflix 2020. Used with permission. © Ieva Sidaravičiūtė, vertimas į lietuvių kalbą, 2020 © BALTO leidybos namai, 2020
Knygoje minimų asmenų vardai ir tam tikri bruožai buvo pakeisti. Nors visi aprašomi įvykiai yra autentiški, kai kuriuos jų sutrumpinau, apibendrinau ar sukeičiau vietomis, kad neatskleisčiau su jais susijusių asmenų tapatybės ir išlaikyčiau rišlų pasakojimą. Dialogus stengiausi prisiminti ir atpasakoti kuo tiksliau.
Autorės žodis Satu Marė, jidiš kalba žinomas kaip Satmaras, yra miestas Rumunijos pasienyje su Vengrija. Kodėl chasidų grupė buvo pavadinta Transilvanijos miestelio vardu? Ogi todėl, kad Vengrijos žydų teisininkas ir žurnalistas Rudolfas Kastneris, per Antrąjį pasaulinį karą gelbėdamas žymius žydų veikėjus nuo neišvengiamos mirties, išsaugojo ir tame mieste gyvenusio rabino gyvybę. Vėliau minėtasis rabinas emigravo į Ameriką ir gausius savo sekėjus subūrė į chasidų grupę, kurią pavadino gimtojo miesto vardu. Kiti išgyvenę rabinai, sekdami jo pavyzdžiu, savo grupes taip pat pradėjo vadinti pagal štetlus*, miestelius, iš kurių buvo kilę, – Holokausto sunaikintoms bendruomenėms atminti. Amerikoje chasidai entuziastingai grįžo prie jau nykstančių senųjų papročių: kaip ir protėviai, vilkėjo tradicinius drabužius, kalbėjo tik jidiš kalba. Daugelis aktyviai priešinosi Izraelio Valstybės įkūrimui, mat buvo įsitikinę, kad žydų genocidas – tai bausmė už asimiliaciją ir sionizmą. Vis dėlto svarbiausia savo užduotimi chasidai laikė reprodukciją, kurios tikslas – užpildyti nacių išretintas žydų gretas. Chasidų bendruomenės ligi šiol sparčiai gausėja ir vadina tai didžiausiu kerštu Hitleriui. * Jidiš ir hebrajų kalbų žodžių paaiškinimus rasite „Terminų žodynėlyje“ p. 345–351. (Čia ir toliau – vertėjos ir konsultantės pastabos.) 7
Prologas Dvidešimt ketvirtojo gimtadienio išvakarėse susitinku su mama. Noriu užduoti jai kelis klausimus. Sėdime vegetariškame Manhatano restorane, žadančiame maistą iš šviežutėlių ekologiškų produktų, ir nors pastaruoju metu ypač pamėgau kiaulieną bei jūrų gėrybes, mane vilioja čia siūlomų patiekalų paprastumas. Mudvi aptarnaujantis padavėjas nė iš tolo neprimena žydo: pasišiaušę šviesūs plaukai, didelės mėlynos akys. Su mumis jis elgiasi lyg su princesėmis, šiaip ar taip, pietaujame Aukštutiniame Istsaide ir esame pasirengusios suploti šimtą žalių už pietus, pagamintus kone vien iš daržovių. Ironiška – jis nė nenutuokia, kad mudvi esame atskalūnės, mūsų būtis jam atrodo savaime suprantama. Netikėjau, kad tokia diena išauš. Pasiūliusi susitikti, perspėjau mamą, kad norėsiu šio bei to paklausti. Nors per pastaruosius metus drauge praleidome daugiau laiko nei per visą mano paauglystę, iki šiol apie praeitį kalbėti vengdavau. Galbūt nenorėjau žinoti. Baiminausi išgirsti, kad man įteigti faktai apie motiną buvo klaidingi, o gal atvirkščiai – nuogąstavau, jog teks pripažinti jų teisingumą. Kad ir kaip ten bebūtų, nusprendusi paskelbti savo gyvenimo istoriją, privalau būti visiškai sąžininga, ir ne vien kalbėdama apie tai, ką patyriau pati. Lygiai prieš metus galutinai palikau chasidų bendruomenę. Man dvidešimt ketveri, visas gyvenimas dar prieš akis. Sūnaus ateitis kupina neribotų galimybių. Jaučiuosi taip, lyg būčiau spėjusi pasiekti lenktynių starto liniją, prieš pat pasigirstant signaliniam šūviui. Žvelgdama į motiną suprantu, kad mudvi gal ir turime panašumų, bet skirtumai labiau krenta į akis. Kai pasitraukė, ji buvo vyresnė ir nepasiėmė manęs kartu. Jai teko daugiau rūpintis saugumu nei 9
Deborah Feldman
džiaugtis laime. Svajonės kybo mums virš galvų it debesėliai, manosios atrodo didesnės ir puresnės už pavienes jos svajonių draiskanas žiemos dangaus aukštybėse. Kiek save atsimenu, visada iš gyvenimo troškau visko, ką tik jis gali man duoti. Tuo skiriuosi nuo žmonių, kurie tenkinasi menkesniais dalykais. Man galvoje netelpa, kaip norai gali būti maži, o ambicijos ribotos, kai galimybės tokios begalinės. Nepažįstu mamos taip artimai, kad suprasčiau jos svajones, žinau tik tiek, kad jai pačiai jos atrodo drąsios ir svarbios; stengiuosi tai gerbti. Žinia, nepaisant visų skirtumų, mudvi sieja bendrystės siūlelis – sprendimas rinktis geresnį gyvenimą. Mama gimė ir užaugo iš Vokietijos kilusių žydų bendruomenėje Anglijoje. Jos šeima buvo religinga, bet jie nebuvo chasidai. Mamos tėvai išsiskyrė, save pačią jaunystėje ji apibūdina kaip prislėgtą, nelaimingą keistuolę. Jos šansai ištekėti, o juolab sėkmingai, buvę menki, pasakoja mama. Padavėjas jai po nosimi padeda lėkštę gruzdintų polentos lazdelių su juodosiomis pupelėmis, mama pasmeigia lazdelę šakute. Pasiūlymas tekėti už mano tėčio atrodė lyg pasaka, aiškina tarp kąsnių. Turtinga šeima troško kuo greičiau apvesdinti sūnų. Broliai ir seserys nekantriai laukė, kol jis susižadės, kad patys galėtų kurti šeimas. Jam buvo dvidešimt ketveri, padoriam žydų jaunuoliui seniai derėjo vesti, buvo per senas viengungiauti. Metams bėgant, nuotaką rasti darosi vis sunkiau. Rachelė, mano mama, buvo paskutinis tėčio šansas. Mama prisimena, kaip artimieji džiaugėsi jos laime. Ji vyks į Ameriką! Sužadėtinio šeima nupirko gražų, naujutėlaitį, visiškai įrengtą ir apstatytą butą. Žadėjo padengti visas išlaidas. Dovanoti dailių drabužių ir papuošalų. Amerikoje laukė būrys svainių, nekantraujančių tapti jos draugėmis. – Vadinasi, jie buvo tau malonūs? – teiraujuosi galvodama apie tetas ir dėdes, kurie, prisimenu, dėl man neperprantamų priežasčių dažniausiai žvelgdavo į mane iš aukšto. 10
NEORTODOKSIŠKA
– Iš pradžių taip, – patvirtina mama. – Buvau naujas žaisliukas iš Anglijos, supranti? Liekna, graži mergaičiukė su juokingu akcentu. Jaunesniesiems ji tapo išsigelbėjimu, padėjo išvengti viengungių likimo. Iš pradžių jie jautėsi dėkingi, kad brolis vedė. – Padariau iš jo mentsh*, žmogų, – sako mama. – Žiūrėjau, kad būtų tvarkingai apsivilkęs. Pats savimi pasirūpinti nemokėjo, už jį tai atlikdavau aš. Po tuoktuvių visada atrodydavo žmoniškai, šeimai nebereikėjo taip jo gėdytis. Kiek tik prisimenu, gėda buvo vienintelė emocija, kurią jaučiau tėvui. Jis amžinai atrodydavo apsileidęs, nevalyvas, elgdavosi vaikiškai ir neadekvačiai. – Ką apie tėtį manai dabar? – klausiu. – Kas jam yra? – Oi, nežinau. Spėju, turi kažin kokį sutrikimą. Serga psichikos liga. – Rimtai? Tau neatrodo, kad jis tiesiog protiškai atsilikęs? – Na, po vestuvių sykį lankėsi pas psichiatrą. Gydytojas spėjo, kad tavo tėvą kamuoja tam tikras asmenybės sutrikimas, bet tikslios diagnozės nustatyti nepavyko, nes jis nesutiko tirtis ir nebesugrįžo gydytis. – Hm, nežinau, – mąsliai nutęsiu. – Teta Chaja yra minėjusi, kad vaikystėje jam buvo diagnozuota silpnaprotystė. Anot jos, tėčio intelekto koeficientas siekė vos 66. Ką čia bepadarysi. – Vis tiek, jie net nebandė, – laikosi savo mama. – Būtų galėję pritaikyti bent kokį nors gydymą. Linkteliu. – Taigi, iš pradžių jie tau buvo malonūs. O kas nutiko paskui? Prisimenu, kaip tetos už akių drabstydavo mamą purvais. – Na, šurmuliui aprimus, jie ėmė mane ignoruoti. Tardavosi susitikti, o manęs nekviesdavo. Rietė nosį, nes buvau kilusi iš nepasiturinčios * Knygos tekste jidiš ir hebrajų kalbų žodžių perrašos pateikiamos pagal 2018 m. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos aprobuotas taisykles. 11
Deborah Feldman
šeimos, o jie buvo turtingi paveldėtojai arba su tokiais susituokę ir gyveno kitaip. Tavo tėvas uždirbti neįstengė, aš irgi negalėjau, todėl mus rėmė tavo senelis. Deja, jis buvo nežmoniškai šykštus – atskaičiuotos sumos vos pakakdavo būtiniausiems maisto produktams. Jis išties išmintingas, tavo zeyde, senelis, bet nesupranta žmonių. Gyvena atitrūkęs nuo tikrovės. Man vis dar sugelia širdį, kai kas nors kritikuoja mano šeimos narius, lyg turėčiau pareigą juos ginti. – Tavo bube, močiutė, savo ruožtu mane gerbė, jaučiau tai. Niekas su ja nesiskaitė, bet ji buvo protingesnė ir platesnių pažiūrų, nei daug kam atrodė. – O, tu visiškai teisi! – Nudžiungu atradusi šį tą bendra, bent vieną šeimos narį, dėl kurio mudviejų nuomonės sutampa. – Močiutė taip pat elgėsi ir su manimi, gerbė mane net tuomet, kai visi manė, kad keliu vien rūpesčius. – Taip, tik... Jos nuomonė vis tiek neturėjo jokios reikšmės. – Tiesa. Galiausiai mamai nebeliko prie ko prisiglausti. Ji neteko vyro, šeimos, namų. Koledže ji būtų buvusi matoma, turėtų tikslą, kryptį. Žmogus išeina, kai nebeturi dėl ko pasilikti, ir jis eina ten, kur jaučiasi esąs naudingas ir priimtas. Prie staliuko prieina padavėjas, nešinas šokoladiniu brauniu su įsmeigta žvakute. – Su gimimo diena... – tyliai uždainuoja, akimirką nutvilkydamas mane žvilgsniu. Kaistančiais skruostais nudelbiu akis. – Užpūsk žvakutę, – paragina mama, traukdama fotoaparatą. Mane ima juokas. Lažinuosi, kad, padavėjo akimis, esu eilinė sukaktuvininkė, kaip ir kasmet, susitikusi paminėti šios progos su mama. Ar kas atspėtų, jog augdama daugumą gimtadienių švenčiau 12
NEORTODOKSIŠKA
be motinos? Kaip jai pavyksta elgtis lyg niekur nieko? Nejau ši situacija jai atrodo natūrali? Man tikrai ne. Mudviem sutaršius šokoladinį braunį, motina atsilošia ir nusišluosto lūpas. Aiškina norėjusi pasiimti mane kartu, bet negalėjusi. Neturėjusi pinigų. Tėčio šeima grasinusi apkartinti jai gyvenimą, jeigu mėginsianti mane išsivežti. Chaja, vyriausioji teta, anot mamos, elgėsi blogiausiai. – Kai tave aplankydavau, bendraudavo su manimi it su šiukšle, tarytum nebūčiau tau motina, tartum ne aš tave pagimdžiau. Kas jai suteikė tokią teisę, juk ji mums net ne kraujo giminaitė? Ištekėjusi už vyriausio šeimos sūnaus, Chaja bemat perėmė visą kontrolę, prisimena mama. Jos žodis amžinai turėdavo būti paskutinis, ji tvarkė visus šeimos reikalus ir visur kišdavo savo nosį. Kai mama paliko tėtį, Chaja ėmėsi reguliuoti ir mano gyvenimą. Ji nutarė, kad apsistosiu pas senelius, lankysiu Satmaro krypties mokyklą, ištekėsiu už padoraus Satmaro bendruomenės vaikino iš religingos šeimos. Galiausiai būtent ji išmokė mane imti vadžias į savo rankas, lygiai taip pat tvirtai laikytis savo nuomonės ir neleisti, kad kas nors temdytų mano laimę. Sužinojau, kad kaip tik Chaja ir įtikino senelį pakalbėti su piršle, nors buvau sukakusi vos septyniolika. Iš esmės mano piršliene tapo ji: būtent Chaja nusprendė, už ko mane tekinti. Jaučiu pagundą kaltinti ją dėl visko, ką man teko patirti, bet suprantu, kad tai beprasmiška. Žinau, kaip sutvarkytas mūsų pasaulis ir kaip nelengva pasipriešinti galingai šimtamečių tradicijų tėkmei.
2010 m. rugpjūtis Niujorkas
1 Slaptų galių beieškant Matilda ilgėjosi gerų, mylinčių, supratingų, gerbiamų ir protingų tėvų. Tačiau ji turėjo susitaikyti su faktu, kad jie neturėjo nė vienos iš šių savybių... Būdama labai maža ir jauna, Matilda prieš savo šeimos narius galėjo panaudoti vienintelę jėgą – savo smegenis.* Matilda, Roald Dahl
Laikydamas mane už rankos tėvas žvangina cecho raktais. Čia, pramoninėje Viljamsbergo dalyje, gatvės keistai tuščios ir tykios. Aukštai nakties danguje neryškiai spingsi žvaigždės, netoliese greitkeliu it šmėkla vis prašvilpia automobilis. Žvelgiu į lakinės odos bateliais apautas savo pėdas, nekantriai trypiančias šaligatvio plyteles, ir tvardydamasi prikandu lūpą. Jaučiuosi dėkinga, kad galiu čia būti. Ne kiekvieną savaitę tati, tėtis, ima mane kartu. * Roald Dahl, Matilda. Vertė Danguolė Žalytė. Vilnius: Garnelis, 2014. 15
Deborah Feldman
Vienas smulkių tėvo darbų – po šabo įjungti krosnis košerinėje kepykloje „Beigel’s“. Per šabą visi žydų verslai užsidaro, ir pagal judaizmo įstatymą jų veiklą atnaujinti privalo žydas. Toks paprastas darbas – kaip tik mano tėvo jėgoms. Mums pasirodžius, nežydai darbininkai jau triūsia, minko tešlą, formuoja bandeles ir kepalus, tėvas žingsniuoja per erdvų cechą spaudydamas jungiklius – milžiniškos patalpos pritvinsta ūžesio ir gausmo. Ši savaitė viena tų, kai jis vedasi mane drauge; man patinka būti apsuptai šurmulio, žinoti, kad tėvas yra jo centre, kad šie žmonės privalo jo sulaukti, prieš imdamiesi įprastos veiklos. Jaučiuosi svarbi vien dėl to, kad svarbus yra jis. Einančiam pro šalį tėvui darbininkai linkčioja, šypsosi net jam susivėlinus, miltuotomis, pirštinėtomis rankomis glosto man galvą. Kai tėvas apeina paskutinį skyrių, maišytuvų ir konvejerių gaudesys jau virpina visą fabriką. Man po kojomis nesmarkiai vibruoja cementinės grindys. Stebiu į krosnis šaunamas ir kitoje pusėje išlendančias konditerines skardas, kuriose žvilga aukso spalvos bandučių eilės, o tėvas šnekučiuojasi su darbininkais ir čiaumoja eyer kichl – kiaušininį paplotėlį. Šiuos paplotėlius labai mėgsta močiutė. Visada parnešame jų po vizitų kepykloje. Priekinėje sandėlio dalyje stovi lentynos, prikrautos dėžučių su įvairiausiais kepiniais, kurie ryte bus išvežioti užsakovams; išeidami prisidedame jų tiek, kiek tik įstengiam panešti. Čia ir įžymieji košeriniai keksiukai, puošti margais pabarstais, ir cinamono bei šokolado skonių mielinių pyragų – babkų – kepalai, ir margarino primirkęs septynsluoksnis pyragas, ir nedidukai pusiau juodi, pusiau balti sausainėliai, kurių mėgstu tik šokoladines puseles. Visi gardumynai, kurių tėvas prirenka 16
NEORTODOKSIŠKA
išeidamas, keliaus į senelių namus, bus dosniai pažerti ant valgomojo stalo, ir man bus leista visko paragauti. Ar esama didesnio turto už saldėsių gausą, pasklidusią ant damasto staltiesės lyg prekės aukcione? Šįvakar užmigsiu greitai, vis dar jausdama dantų grioveliuose užsilikusio glajaus skonį, žanduose tirpstant paskutiniams trupiniams. Tai vienas nedaugelio malonių prisiminimų apie tėvą. Dažniausiai juo didžiuotis labai sunku. Marškinių pažastyse geltonuoja prakaito dėmės, nors jį ir apskalbia močiutė, o šypsena – it klouno, paika ir pernelyg plati. Užsukdamas aplankyti manęs močiutės namuose, atneša šokoladu glaistytų „Klein’s“ ledų ir lūkestingai stebi, kaip juos valgau, tikėdamasis padėkos žodžių. Jam, ko gero, atrodo, kad būti tėvu – tai apipilti mane saldumynais. Tuomet pradingsta taip pat staiga, kaip pasirodęs, išskuba atlikti kito „pavedimo“. Žinau, kad žmonės jį samdo iš gailesčio. Prašo juos pavėžėti, nugabenti kokį siuntinį, sugalvoja kitokių paprastų užduočių, kurias jis įstengtų atlikti neklysdamas. Tėvas to nesupranta, manosi teikiantis svarbias paslaugas. Jis atlieka daugybę pavedimų, bet mane ima tik į kepyklą ir dar rečiau – į oro uostą. Išvykos į oro uostą įdomesnės, bet pasitaiko tik porą kartų per metus. Žinau, keista, kad taip džiaugiuosi vizitais oro uoste, nors suprantu, kad niekada nė kojos neįkelsiu į lėktuvą, bet man patinka stovėti šalia tėvo, laukiančio žmogaus, kurį reikia pasitikti, ir stebėti pirmyn atgal zujančią minią su triukšmingai iš paskos dardančiais lagaminais, žinoti, kad visi jie turi kažin kokį tikslą. Koks tai nuostabus pasaulis, mąstau, kur trumpam nutūpę paukščiai magiškai išdygsta kitame oro uoste už tūkstančių mylių. Jeigu man lieptų sugalvoti 17
Deborah Feldman
norą, prašyčiau leisti man keliauti, be atvangos, iš vieno oro uosto į kitą. Ištrūkti iš sąstingio kalėjimo. Kai tėvas parveža mane namo, kurį laiką, gal net kelias savaites, jo nematysiu, nebent atsitiktinai susidursime gatvėje, ir aš slėpdama veidą nuduosiu jo nepastebėjusi, kad nepasikviestų pristatyti manęs pašnekovui. Negaliu pakęsti tų smalsių, atjautos kupinų žvilgsnių, kuriais mane smaigsto žmonės, išgirdę, kad esu jo duktė. – Čia tavo meydele, mergytė? – globėjiškai ulba, įžnybę man į skruostą ar kilstelėję smakrą sulenktu pirštu. Tuomet atidžiai įsižiūri, ieškodami ženklų, ar tikrai esu šio vyro atžala, kad paskui galėtų sakyti: „Nebekh, vargšelė, argi ji kalta, kad gimė? Iš veidelio matyti, jog nesigaudo aplinkoje.“ Močiutė vienintelė tiki, kad esu visiškai sveika. Žinau, nė sykio nėra tuo suabejojusi. Ji neteisia kitų. Atitinkamų išvadų nepadarė ir dėl mano tėvo, nors tai gal byloja apie polinkį neigti realybę. Pasakodama apie tėvo vaikystę, vaizduoja jį kaip mielą išdykėlį. Visuomet buvęs per liesas, tad ji dariusi viską, kad tik jis valgytų. Gamindavusi sūnui, ko tik tas įsigeisdavęs, bet neleisdavusi pakilti nuo stalo, kol neištuštindavo lėkštės. Sykį jis pririšęs viščiuko kulšelę prie virvutės ir nuleidęs pro langą kiemo katinams, kad netektų dar kelias valandas kamuotis prie stalo, kol kiti dūksta lauke. Močiutei grįžus, parodęs tuščią lėkštę, o ši nustebusi: „Kurgi kaulai? Juk nesuvalgei vištos su visais kaulais.“ Šitaip ir perpratusi gudrybę. Man labai magėjo žavėtis tėvo išradingumu, bet pasididžiavimo burbulas sprogo močiutei atskleidus, kad jam neužteko sumanumo apgalvoti bent žingsnį į priekį: įtraukti virvutę atgal ir 18
NEORTODOKSIŠKA
grąžinti apgraužtą kaulą lėkštėn. Tikėjausi, kad vienuolikametis subtiliau įgyvendins šiaip tikrai puikų planą. Sulaukus paauglystės, nekaltos išdaigos susižavėjimo niekam nebekėlė. Tėvas ramiai nenusėdėdavo ješivoje, todėl senelis išsiuntė jį į Geršomo Feldmano perauklėjimo stovyklą šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje, kur veikė ješiva probleminiams vaikams, – tai buvo įprasta ješiva, tik už netinkamą elgesį čia grėsė fizinės bausmės. Tėvo keistenybių mušimas neišgydė. Galbūt ekstravagantiškai besielgiančiam vaikui žmonės atlaidesni. Tačiau kaip pateisinti suaugusįjį, kuris ištisus mėnesius kaupia pyrago atsargas, kol nosį ima riesti nepakeliamas pelėsių dvokas? Kuo paaiškinti šaldytuve išrikiuotus buteliukus su vaikams skirtais rausvais antibiotikais, kurių tėvas reikalauja kasdien nuo kažin kokios gydytojų neaptiktos ligos? Močiutė vis tiek stengiasi juo rūpintis. Specialiai jam verda jautieną, nors senelis šios mėsos nevalgo nuo tada, kai prieš dešimt metų kilo skandalas dėl košerinės jautienos, kuri, kaip paaiškėjo, anaiptol ne visa buvusi košerinė. Močiutė vis dar gamina maistą visiems sūnums, net ir sukūrusiems šeimas. Nors turi žmonas, kurios jais rūpinasi, jie vis dar užsuka vakarienės, o močiutė priima tai visiškai normaliai. Kasdien dešimtą valandą vakaro ji nušluosto virtuvės baldų paviršius ir juokais paskelbia „restoraną“ uždarytu. Aš taip pat valgau senelių namuose, čia dažniausiai ir nakvoju, nes mama, regis, visai nebegrįžta, o tėvui mano priežiūros patikėti negalima. Kai buvau visai mažytė, prisimenu, mama skaitydavo man knygeles prieš miegą, istorijas apie labai alkanus vikšrelius ir dičkį šunį Klifordą. Pas močiutę yra tik maldaknygių. Prieš miegą kalbu Shma maldą. 19
Deborah Feldman
Norėčiau vėl paskaityti knygų, nes vienintelės laimės akimirkos, kurias prisimenu, – tai klausytis, kaip man skaito, bet angliškai moku prastokai ir neturiu kur jų gauti. Belieka tenkintis „Beigel’s“ keksiukais ir eyer kichl. Močiutė taip džiaugiasi ir mėgaujasi maistu, kad jos entuziazmas nori nenori persiduoda ir man. Močiutės virtuvė – viso mūsų pasaulio centras. Čia žmonės susirenka paplepėti ir paliežuvauti, kol ji pila į elektrinį plaktuvą produktus ar maišo ant viryklės nepaliaujamai kunkuliuojančius puodus. Apie prastus reikalus kalbama su seneliu už uždarų durų, bet geros naujienos visada pranešamos virtuvėje. Kiek save atsimenu, mane tolydžio traukė į tą nedidelę, baltomis plytelėmis išklijuotą patalpą, dažnai paskendusią garuose. Kai buvau mažytė, iš mūsų buto trečiame aukšte laiptais ropodavau į močiutės virtuvę aukštu žemiau, putliomis kūdikio kojelėmis atsargiai šliuoždavau viena linoleumu dengta pakopa po kitos vildamasi, kad už pastangas man bus atlyginta vyšnių skonio „Jell-O“ desertu. Šioje virtuvėje visada jausdavausi saugi. Nežinau nuo ko, tiesiog čia nebeatrodydavo, kad pasiklydau svetimame krašte, kur niekas nenumano, nei kas aš esu, nei kokia kalba kalbu. Virtuvėje apimdavo jausmas, lyg būčiau grįžusi ten, iš kur atsiradau, ir man nė už ką nesinorėdavo vėl nerti į gyvenimo sumaištį. Paprastai susirangau ant oda aptrauktos taburetės, įspraustos tarp stalo ir šaldytuvo, stebiu, kaip močiutė maišo šokoladinio pyrago tešlą, ir laukiu mentelės, kurią man visuomet duoda nulaižyti. Prieš šabą močiutė mediniu grūstuvu į mėsmalę kemša nesmulkintas jaučių kepenis, vis įberia saują karamelizuotų svogūnų ir pakišusi dubenį surenka minkštą kepenų masę, lendančią iš mėsmalės. Kartais ryte ji į puodą įpila aukščiausios kokybės 20
NEORTODOKSIŠKA
olandiškos kakavos ir nenugriebto pieno, sumaišo ir užvirusi patiekia sodraus skonio tamsaus karšto šokolado, kurį aš saldinu gabaliniu cukrumi. Močiutės kiaušinienė žvilga nuo sviesto, jos bundašai, vengriška prancūziškų skrebučių versija, visada traškūs ir tobulai apskrudę. Stebėti, kaip ji gamina, man patinka netgi labiau nei valgyti. Mėgstu jausti, kaip namai pakvimpa, kaip aromatai iš lėto sklinda siauru, traukinio vagoną primenančiu butu, vieną po kito užpildydami kambarius. Kasryt prabudusi savo kambarėlyje kitame namo gale, lūkestingai pauostinėju orą spėliodama, ką močiutė ruošia šiandien. Ji visada keliasi anksti, tad kai praveriu akis, maisto ruošos darbai jau būna prasidėję. Kai senelio nebūna namie, močiutė dainuoja. Niūniuoja bežodes melodijas plonu, švelniu balsu, blizgiame plieno dubenyje mikliai plakdama purų baltymų debesį. Tai Vienos valsas, aiškina man, arba „Vengriškoji rapsodija“. Vaikystės muzika, sako, prisiminimai apie Budapeštą. Seneliui grįžus, močiutė niūniuoti liaujasi. Žinau, kad moterims dainuoti negalima, bet prie šeimos narių tai leidžiama. Vis dėlto senelis pritaria tik giesmėms per šabą. Anot jo, sugriovus Šventyklą, dainuoti ar klausytis muzikos dera tik ypatingomis progomis. Retsykiais močiutė paima seną magnetofoną, man dovanotą tėvo, ir vis iš naujo leidžia mano pusseserės vestuvių muzikos įrašą, prisukusi garsą, kad išgirstų, ar kas neateina. Pasigirdus menkiausiam krepštelėjimui koridoriuje, bemat išjungia. Jos tėvas buvęs kohenas, primena man močiutė. Tiesioginis Šventyklos dvasininkų palikuonis. Kohenai garsėja gražiais, žemais balsais. Senelis niekaip nepataiko į natas, bet mėgsta traukti savo tėvo anuomet Europoje giedotas giesmes, tradicines šabo melodijas, kurias neišraiškingas jo balsas išdarko į neskambias garsų sekas. 21
Deborah Feldman
Močiutė tik kraipo galvą, vyro bandymai kelia jai šypseną. Seniai nebemėgina jam pritarti. Senelis visus išmuša iš ritmo, garsios, monotoniškos jo trelės nustelbia kitų balsus, kol melodija neatpažįstamai išsikreipia. Tik vienas sūnus paveldėjęs jos balsą, sako močiutė. Kiti nesiskirią nuo tėvo. Papasakoju, kad mokyklos chore buvau atrinkta solo partijai, galbūt stiprų, skambų balsą paveldėjau iš jos protėvių. Noriu, kad močiutė manimi didžiuotųsi. Ji niekada nesiteirauja, kaip man sekasi mokykloje. Nesidomi, ką veikiu. Atrodo, lyg vengtų sužinoti, kas esu iš tikrųjų. Taip elgiasi su visais. Greičiausiai dėl to, kad visa jos šeima žuvo koncentracijos stovyklose ir ji nebeturi jėgų saistytis nuoširdžiais emociniais ryšiais. Močiutė jaudinasi tik dėl to, ar užtektinai valgau. Ar ganėtinai prisikirtau ruginės duonos riekių, storai apteptų sviestu, ar pakankamai išsrėbiau sočios daržovių sriubos lėkščių, ar priputau drėgno, žvilgančio obuolių štrudelio. Jaučiuosi, lyg nuolat kaišiotų man po nosimi maistą, net ir visai netinkamu laiku. Užkąsk keptos kalakutienos pusryčiams. Paragauk kopūstų salotų vidurnaktį. Ką tuo metu gamina, tą ir siūlo. Sandėliuke nerasi nei bulvių traškučių, nei paprasčiausių javainių. Šiuose namuose močiutė viską gamina pati. Apie mokyklą manęs klausinėja senelis, bet dažniausiai tik tam, kad patikrintų, ar deramai elgiuosi. Tenori įsitikinti, jog niekas jam neprikiš nepaklusnios anūkės. Praeitą savaitę, prieš Jom Kipuro šventę, paliepė man atgailauti, kad metus pradėčiau iš naujo, stebuklingai virtusi romia, dievobaiminga mergele. Pirmą sykį pasninkavau. Nors Toroje teigiama, kad pilnametystės sulauksiu dvylikos, mergaitės pasninkauti pratinasi nuo vienuolikos. Kitoje 22
NEORTODOKSIŠKA
vaikystę su suaugusiųjų pasauliu jungiančio tilto pusėje manęs laukia daugybė naujų taisyklių. Šie metai bus savotiška treniruotė. Liko vos kelios dienos iki kitos šventės, Sukoto. Senelis prašo padėti suręsti suką, medinį namelį, kuriame aštuonias dienas visi valgysime. Jam reikia, kad kas nors paduotų bambuko lazdeles stogui, kol pats stovi kopėčių viršuje ir kloja sunkius stiebus ant neseniai sukaltų sijų. Kuoleliai garsiai trinksi guldami į vietas. Kažkodėl ši užduotis visuomet atitenka man, tad kelias valandas nuobodžiauju stovėdama prie kopėčių ir po vieną tiesdama stiebus laukiančioms senelio rankoms. Vis dėlto smagu jaustis naudingai. Nors lazdelėms mažne dešimt metų ir jos ištisus metus pragulėjo rūsyje, vis dar kvepia gaiviai ir saldžiai. Ritinėju jas tarp delnų, liečiu vėsų, iki žvilgesio nusvidintą paviršių. Senelis neskubėdamas vieną po kito priima stiebus ir kelia į viršų. Namų ruošos užduočių jis paprastai vengia, bet darbams, susijusiems su pasirengimu šventėms, visada atranda laiko. Sukotas – viena mėgstamiausių mano švenčių, nes ją minime lauke, sausoje rudens vėsoje. Dienoms trumpėjant, įsitaisau močiutės verandoje ir gerte geriu paskutinius saulės spindulius, nors ir tenka apsiklostyti bent keliais megztiniais, kad apsiginčiau nuo šaltuko. Guliu iš trijų medinių kėdžių sustumtame guolyje atgręžusi veidą saulei, pasklidai spįstančiai siaura gatvele tarp rausvo smiltakmenio daugiabučių eilių. Nėra nieko maloniau už švelnios rudens saulės šilumą ant odos, mėgaujuosi ja, kol spinduliai išnyksta už pilko, niūraus horizonto. Sukotas trunka ilgai, bet keturios tarpinės dienos būna ne tokios šventiškos. Šiomis dienomis, vadinamomis chol hamoed, 23
Deborah Feldman
nedraudžiama vairuoti ar leisti pinigų, jos mažai kuo skiriasi nuo įprastų šiokiadienių, tik negalima dirbti, todėl dauguma šeimų leidžiasi į išvykas. Mano pusseserės chol hamoedo dienomis visada ką nors suplanuoja, dažniausiai prie jų prisijungiu ir aš. Pernai važiavome į Konio salą. Šiemet Mimi kviečia čiuožinėti ant ledo parke. Mimi – viena iš nedaugelio pusseserių, kurios su manimi bendrauja draugiškai. Greičiausiai dėl to, kad jos tėtis išsiskyręs. Mama ištekėjo už vyro iš kitos šeimos, bet Mimi vis tiek dažnai užsuka į močiutės namus pasimatyti su tėvu, mano dėde Sinajumi. Kartais man atrodo, kad mūsų šeima pasidalijusi į dvi dalis: vienoje glaudžiasi problemos, kitoje laikosi tobulieji. Su manimi kalba tik tie, kurie patys turi bėdų. Kad ir kaip būtų, su Mimi labai smagu. Ji lanko gimnaziją, savarankiškai keliauja ir džiovindama savo medaus atspalvio plaukus užriečia jų galiukus į viršų. Po dviejų pagalbos močiutei dienų, kurias praleidžiu nešiodama šventinių patiekalų padėklus iš virtuvės į suką ir atgal, pagaliau išaušta chol hamoedo rytas. Mimi ateina manęs pasiimti. Rengdamasi stropiai laikiausi jos nurodymų. Storos pėdkelnės ir dar pora kojinių ant viršaus, sunkus megztinis ant marškinių, kad nesušalčiau, pašiltintos kumštinės pirštinės ir, žinoma, kepurė. Jaučiuosi išpampusi ir nerangi, bet puikiai pasirengusi. Mimi dėvi dailų tamsiai pilkos spalvos vilnonį paltą su aksomo apykakle, rankos apmautos aksominėmis pirštinaitėmis, pavydžiu jai elegancijos. Pati išrodau it beždžionė sunkių kumštinių pirštinių juokingai nusvarintomis rankomis. Čiuožinėti ant ledo fantastiška. Iš pradžių netvirtai svirduliuoju ant išsinuomotų pačiūžų, slysdama ratu tvirtai laikausi čiuožyklos krašto, bet sparčiai įgundu ir pasijuntu, lyg man būtų išaugę 24
NEORTODOKSIŠKA
sparnai. Pasispiriu viena koja, kita ir užsimerkusi sklendžiu į priekį, nugarą laikau tiesią, kaip liepė Mimi. Dar niekada nesijaučiau tokia laisva. Girdžiu tolimą juoką, bet jį užgožia ausyse švilpiantis vėjas. Pačiūžos ritmingai raižo ledą, pavergdamos visas mano jusles. Monotoniškai kartoju judesius, lyg skendėčiau transe, ir trokštu šitaip jaustis visą gyvenimą. Kaskart praverdama akis tikiuosi, kad būsiu atsidūrusi kur nors kitur. Po dviejų valandų pasijuntu išbadėjusi. Smagaus nuovargio sukeltas alkis kitoks, bent kartą manyje žiojinti tuštuma atrodo visai maloni. Mimi įsidėjo košerinių sumuštinių. Mudvi pritupiame ant suolelio prie arenos ir kimbame valgyti. Gardžiuodamasi rugine duona su tunu, pastebiu prie iškylų staliuko netoliese susibūrusią šeimą, ypač įsižiūriu į maždaug mano metų mergaitę. Kitaip nei aš, ji apsivilkusi taip, kaip dera čiuožėjai, – mūvi daug trumpesnį sijoną ir storas, ryškiaspalves pėdkelnes. Ausis netgi dengia kailinės ausinės. Pastebėjusi mano žvilgsnį, mergaitė nusliuogia nuo suolelio. Ištiesia man į kumštį sugniaužtą ranką, o kai atlenkia pirštus, delne išvystu skanėstą, įvyniotą į sidabru žvilgantį popierėlį. Tokio saldainio man dar neteko regėti. – Ar tu žydė? – pasiteirauju spėliodama, ar skanėstas košerinis. – Aha, – atsako ji. – Aš net lankau hebrajišką mokyklą ir taip toliau. Pažįstu hebrajų abėcėlę. Mano vardas Stefanė. Atsargiai paimu šokoladuką. „Hershey’s“, perskaitau. Jidiš kalba hersh reiškia „elnias“. Tai įprastas žydų berniukų vardas. Galūnė „-ey“ jį paverčia meiliu kreipiniu. Svarstau, kas per žmogus tas Heršis. Įdomu, ar vaikai didžiuojasi, regėdami tėvo vardą ant 25
Deborah Feldman
saldainių popierėlių? O, kad aš turėčiau tokį tėtį. Man dar neatplėšus pakuotės, kad pamatyčiau, kas viduje, Mimi griežtai pažvelgia į mane ir perspėdama papurto galvą. – Ačiū, – padėkoju Stefanei, paslėpusi batonėlį kumštyje. Ji atmeta galvą ir nubėga prie savo staliuko. – Šito šokoladuko valgyti nevalia, – pareiškia Mimi, Stefanei nutolus. – Jis nekošerinis. – Bet ji juk žydė! Pati sakė! Kodėl nevalia? – Nes ne visi žydai laikosi kašruto. Be to, net ir tie, kurie laikosi, ne visada prižiūri, kad kašrutas būtų pakankamai griežtas. Žiū, matai ženklą ant popierėlio? Parašyta: OUD. Vadinasi, jis košerinis, bet ne cholev Isroel lygio. Taigi pienas nebuvo deramai apdorotas prižiūrint rabinui. Seneliui plaukai pasišiauštų, jei partemptum tokio maisto jam į namus. Mimi ištraukia šokoladuką man iš saujos ir išmeta į šiukšlių dėžę. – Kai grįšime, duosiu tau kitą, – pažada. – Košerinį. Štai, imk „La-Hit“ vaflį, juk mėgsti, tiesa? Aprimusi linkteliu. Baigdama kramsnoti sumuštinį su tunu, mąsliai žvelgiu į Stefanę, ant guminės dangos demonstruojančią šuoliukus. Kaskart jai nusileidus, dantyti pačiūžų ašmenų priekiai dunksteli į grindis, laikysena tobula. Kaip tu gali būti žydė ir nesilaikyti kašruto? – stebiuosi. – Kaip gali pažinoti hebrajų abėcėlę ir vis tiek valgyti „Hershey’s“ šokoladą? Bene jos niekas nepamokė? Teta Chaja savo rūgščiausia mina sėdi greta manęs prie šventinio stalo ir auklėja, kaip gražiai valgyti sriubą. Ilgai aiškinti netenka – veriantis jos žvilgsnis toks baugus, kad bemat perprantu, ko iš manęs norima. Saugausi atkreipti į save jos dėmesį, tai niekada 26
NEORTODOKSIŠKA
nesibaigia geruoju. Teta Chaja priima visus svarbiausius mano gyvenimą lemiančius sprendimus, nors dabar ją sutinku kur kas rečiau. Anksčiau pas ją gyvenau, kai mama mus paliko, kai išvažiavo nediduke juoda honda, o kaimynai kaišiojo galvas pro langus stebėdami reginį. Mama, ko gero, buvo pirma moteris, Viljamsberge vairavusi automobilį. Gyventi pas tetą Chają man labai nepatiko. Ji bardavosi, kai pravirkdavau, bet kuo labiau stengdavausi liautis, tuo smarkiau plūsdavo išdavikės ašaros. Maldavau močiutės mane pasiimti, ir nors seneliai buvo jau pagyvenę ir seniai užauginę vaikus, galiausiai man buvo leista grįžti. Vis dėlto senelis ir toliau tariasi su Chaja mano auklėjimo klausimais, nors man neaišku, ką ji gali patarti, kai trys pačios dukros, vos baigusios mokyklą, atsisakė pačių griežčiausių taisyklių, nebesimaudavo kojinių su siūle, o ištekėjusios išsikraustė į Boro parko rajoną. Prieš Sukotą močiutė pasiuntė mane į Chajos butą ketvirtame aukšte padėti tetai susitvarkyti šventėms. Chaja visur buvo pristačiusi spąstų – nors dusyk per savaitę kviečiame kenkėjų naikintoją, nuolat turime bėdų dėl pelių, kaip visi senų Viljamsbergo namų gyventojai. Lipnius geltonus padėkliukus Chaja visuomet papildomai ištepa žemės riešutų sviestu ir pakiša po baldais. Man pasirodžius, ji kaip tik tikrino spąstus. Ant padėkliuko, šluotos kotu ištraukto iš po viryklės, gailiai cypčiojo besiraitanti pelė. Supratau, kad ją išlaisvinti nėra kaip, bet troškau rasti gailestingesnį sprendimą, ką nors panašaus į tai, kai pagavę vabzdį išleidžiame jį laukan. Tačiau man nespėjus nė prasižioti, Chaja abiem rankomis čiupo spąstus ir staigiai sulenkė juos per pusę, mirtinai suspausdama pelę tarp delnų. 27
Deborah Feldman
Net žioptelėjau iš netikėtumo. Dar niekad neteko regėti, kad kas nors šitaip mėgautųsi atsikratydamas pelės. Kai graužiką aptinka močiutė, tas paprastai jau būna nudvėsęs, tad jį belieka suvynioti į plastiko maišelį ir išmesti į šiukšlių konteinerį priekiniame kieme. Prieš kelis mėnesius, pravėrusi komodos stalčių, aptikau sulankstytame megztinyje lizdą susisukusią pelių šeimyną: devynis rausvus nykščio didumo padarėlius, linksmai šmirinėjančius tarp aliuminio folijos ir popieriaus skutelių, kurių, spėjau, prinešė peliukų motina. Savaitę jų nejudinau ir niekam neprasitariau apie radinį. Vieną dieną stalčius ištuštėjo. Per kvailą galvą paleidau namie dar dešimtį suaugusių pelių, kol močiutė vis suko galvą, kaip jų nusikratyti. Nepasakyčiau, kad labai mėgstu peles. Tiesiog man nepatinka žudyti. O senelis aiškina, kad toks gailestis nėra tinkamas. Šiaip atjauta – gerai, tik aš neteisingai ją taikau ar panašiai. Gailiu to, ko nederėtų. Turėčiau labiau atjausti žmones, kurie stengiasi mane užauginti, sako jis. Turėčiau dėti daugiau pastangų, kad jis galėtų manimi didžiuotis. Man atrodo, kad visi mano dėdės ir tetos savo atžaloms labai rūstūs. Kritikuoja, gėdina, bara. Tai vadinama chinuch, vaikų auklėjimu pagal Toros priesakus. Tėvai yra dvasiškai atsakingi, kad jų vaikai užaugtų dievobaimingais, įstatymus gerbiančiais žydais. Šis tikslas pateisina bet kokias disciplinavimo priemones. Senelis man dažnai primena, kad anūkus bara tik iš pareigos. Tikras pyktis yra užgintas, aiškina jis, bet chinuch reikalauja jį imituoti. Mūsų šeimoje niekas nesiglėbesčiuoja ir nesibučiuoja. Negiriame vieni kitų. Tik atidžiai stebime, kad bemat atkreiptume dėmesį į bet kokį dvasinį ar fizinį trūkumą. Štai kas yra atjauta, sako Chaja, – rūpestis kito dvasine gerove. 28