R omana s
Iš anglų kalbos vertė Helga Gavėnaitė
Vilnius, 2019
PROLOGAS
Moteris iš Hesterio gatvės 1969-ieji Varija
V
arijai trylika. Didžiausia jos naujiena – dar septyniais su puse centimetro šoktelėjęs ūgis ir tarpukojy išryškėjęs tamsių gaurų kuokštas. Krūtys – sulig delnais, rausvi speneliai – tarsi dešimties centų monetos. Liemenį siekiantys plaukai rusvi. Ne tokio juodumo kaip brolio Danielio, nė kiek neprimenantys geltonų Saimono garbanų, nežaižaruojantys bronza kaip Klaros. Rytą Varija susipina dvi kasas – jai patinka tabaluojantys palei liemenį tarsi arklio uodegos jų galai. Nosytė nepanaši į niekieno, bent Varijai taip atrodo. Sulaukus dvidešimties, bus įgijusi tikrą vanagišką didingumą kaip motinos. Bet ne dabar.
Vaikai zuja po kaimyniją. Visas ketvertas: vyriausia Varija, vienuolikmetis Danielis, devynerių Klara ir septynmetis Saimonas. 7
C h lo e B e n j a m i n
Skuodžiantis priešakyje Saimonas rodo kelią. Iš Klintono gatvės neria į Delansi, o ties Forsaito gatve pasuka kairėn. Laikydamiesi paunksnės, vaikai leidžiasi palei Saros D. Ruzvelt parką. Naktimis parke smarkauja chuliganai, tačiau šį antradienio rytą, po savaitgalį nuvilnijusių protestų, čia, padėję skruostus ant žolės, tebemiega vos vienas kitas pulkelis jaunimo. Pasiekę Hesterio gatvę, broliai ir seserys nuščiūva. Čia reikia praeiti tėvui priklausančią Goldo siuvyklą. Mažai tikėtina, kad vaikus pastebės – Solas taip panyra į darbą, tarsi siuvinys būtų ne vyriškų kelnių klešnės palanka, o visatos audinys. Bet vis tiek kyla grėsmė, kad tėvas sutrikdys šios tvankios liepos dienos magiją ir tą šiurpų reikalą, dėl kurio jie atsibeldė į Hesterio gatvę. Saimonas jauniausias, bet skuodžia mikliai. Mūvi Danielio išaugtus džinsinius šortus. Jie puikiai tiko broliui, kai šis buvo septynerių, bet ant liesų Saimono klubų kadaruoja. Berniuko rankoje – virvele užtraukiamas kiniškais motyvais marginto audinio maišelis. Viduje šiugžda dolerių banknotai ir žvanga monetos – savotiška muzika. – Kur ta vieta? – paklausia jis. – Manau, kaip tik čia, – svarsto Danielis. Vaikai pakelia akis į seną pastatą – į gaisro atvejui įrengtų avarinių išėjimų zigzagus ir tamsius stačiakampius penkto aukšto langus. Kalbama, kad ten ir gyvena žmogus, pas kurį jie išsiruošė. – Kaip pateksime vidun? – svarsto Varija. Pastatas stebėtinai panašus į jų daugiabutį, tik sienos ne rudos, o kreminės, ir namas penkių, o ne septynių aukštų. – Jaučiu, spustelsime skambutį, – garsiai mąsto Danielis. – Penkto aukšto skambutį. 8
nemirtingieji
– Taip, – pritaria Klara. – Bet kokį numerį? Danielis iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukia suglamžytą pirkinių kvitą. Kai pakelia akis, jo veidą išpylęs raudonis. – Nesu tikras. – Danieli! – Varija atsišlieja į pastato sieną ir pliaukšteli ranka sau per kaktą. Plieskia beveik trisdešimt dviejų laipsnių karštis, jos veidą palei plaukų liniją išpylęs prakaitas, smarkiai niežti suprakaitavusią odą, o sijonas prilipęs prie šlaunų. – Palaukit, – sušunka Danielis. – Leiskit sekundėlę pagalvoti. Saimonas atsisėda ant asfalto; virvele užtraukiamas maišelis, tarsi kokia medūza, nudrimba tarp kojų. Klara iš kišenės išsitraukia irisą. Jai nespėjus išvynioti saldainio prasiveria durys ir iš pastato išnyra jaunas vyriškis. Akinių stiklai violetiniai, turkiškais raštais išmarginti marškiniai atlapoti. Vyriškis linkteli Goldams. – Norite vidun? – Taip, – nesutrinka Danielis. – Norime. Kiek parepečkojęs pašoka ant kojų, o kiti nuseka broliui įkandin. Durims nespėjus užsitrenkti, žengdamas vidun berniukas padėkoja vyriškiui violetiniais akiniais. Danielis – jų bebaimis puskerėplis lyderis, kuriam ir kilo šitas sumanymas.
A
ną savaitę Danielis nugirdo besišnekučiuojančius du berniukus. Laukdamas eilėje Šmulkės Bernšteino košerinio kiniško maisto restorane, kur ketino pirkti šiltą kiaušininį 9
C h lo e B e n j a m i n
pyragaitį – šiuos skanėstus Danieliui patinka šveisti net karščiu alsuojančią dieną. Eilė driekėsi ilga, ventiliatoriai dūzgė visu pajėgumu, todėl jam teko pasilenkti, kad išgirstų, ką berniukai šneka apie moterį, laikinai apsigyvenusią kažkur Hesterio gatvėje viršutiniame aukšte. Kulniuojant atgal į 72-uoju numeriu pažymėtą namą Klintono gatvėje, Danielio krūtinėje smarkiai spurdėjo širdis. Miegamajame ant grindų Klara su Saimonu žaidė „Gyvates ir kopėčias“, Varija dviaukštės lovos viršuje skaitė knygą. Juodmargė katė Zoja, gulėdama ant radiatoriaus, šildėsi lango kvadrato įsaulyje. Danielis jiems viską išdėstė ir papasakojo savo planą. – Nesuprantu, – Varija purvina pėda įsirėmė į lubas. – Ką konkrečiai veikia toji moteriškė? – Sakiau, – susinervinusiam Danieliui trūko kantrybė. – Turi tam tikrų galių. – Pavyzdžiui, kokių? – sukluso Klara ir perkėlė žaidimo detalę. Pusę vasaros mergaitė praleido savarankiškai mokydamasi Hudinio* triukų su kortomis ir gumele, tačiau rezultatai buvo abejotini. – Nugirdau, – ėmė pasakoti Danielis, – kad ji moka spėti ateitį. Kas nutiks tavo gyvenime: jis susiklostys palankiai ar ne. Bet yra ir dar šis tas, – įsirėmęs rankomis į staktą, Danielis linktelėjo į priekį. – Ji geba pasakyti, kada mirsi. * Harry Houdinis (Haris Hudinis) – Vengrijos žydų kilmės JAV iliuzionistas, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje užsiėmęs profesionaliąja magija, daugumos šiuolaikinių magijos triukų ir metodų pradininkas. Čia ir toliau – vert. past. 10
nemirtingieji
Klara pakėlė akis. – Absurdiška, – pareiškė Varija. – Niekas negali to pasakyti. – O kas, jeigu galėtų? – nenusileido Danielis. – Tuomet nenorėčiau sužinoti. – Kodėl nenorėtum? – Todėl, – padėjusi knygą Varija atsisėdo ir ėmė mataruoti per gulto kraštą nuleistomis kojomis. – O jeigu toji žinia bus bloga? O kas tuomet, jeigu pasakys, kad mirsi nė nespėjęs užaugti? – Tuomet geriau žinoti, – pareiškė Danielis. – Kad galėtum viską susitvarkyti. Stojo tyla. Saimonas prajuko, paukštiškas kūnelis suspurdėjo. Danielio veidą išpylė raudonis. – Kalbu rimtai, – pareiškė jis. – Aš einu. Negaliu dar vieną dieną tūnoti šitame bute. Atsisakau. Tai kas, po perkūnais, eina drauge? Turbūt nieko nebūtų įvykę, jeigu ne tvyranti drėgmė ir vidurvasaris, kai, nuobodžiavus pusantro mėnesio, akivaizdu, kad laukia dar pusantro. Bute nėra kondicionieriaus, o šiemet, 1969-ųjų vasarą, regis, visiems kas nors nutinka. Išskyrus juos. Svaigindamiesi Vudstoke žmonės dainuoja „Pinball Wizard“* ir žiūri „Vidurnakčio kaubojų“**, tačiau nė vienam iš Goldų vaikų * Daina, 1969 m. sukurta Pete’o Townshendo (Pitas Taunšendas) ir atlikta anglų roko grupės „The Who“. ** Angl. „Midnight Cowboy“ – 1969 m. sukurtas ne vieną „Oskarą“ pelnęs režisieriaus Johno Schlesingerio (Džono Šlezingerio) filmas, kuriame pirmą kartą pavaizduoti homoseksualūs santykiai. 11
C h lo e B e n j a m i n
neleidžiama jo pamatyti. Prie Stounvolo* vyksta riaušės: durys talžomos išrautais mašinų stovėjimo aikštelių aparatų strypais, dūžta langai ir automatiniai patefonai. Žmonės žudomi pačiu baisiausiu būdu, kokį tik galima įsivaizduoti, – cheminiais sprogmenimis ir šautuvais, galinčiais vienu sykiu paleisti penkis šimtus penkiasdešimt kulkų, o jų veidai siaubingu greičiu perduodami į Goldų virtuvės televizorių. – Žmonės vaikšto ant to suknisto mėnulio, – pareiškia Danielis, neseniai pradėjęs vartoti šitokius žodžius, tačiau tik būdamas saugiu atstumu nuo mamos. Nuosprendis paskelbtas Džeimsui Erlui Rėjui**, nuteistas ir Širanas Širanas***. O Goldai vis žaidžia „Gyvates ir kopėčias“ ar smiginį arba gelbsti Zoją iš užkrosnyje styrančio atviro dūmtraukio, kurį katė labai rimtai laiko teisėtais namais. Tačiau šios piligriminės kelionės atmosferą sukūrė ne tai. Jie – broliai ir seserys, ir tam tikra prasme ši vasara daugiau nepasikartos. Kitais metais Varija su drauge Aviva išvažiuos į Katskilį****. Danielis su kaimynų berniukais nirs į savus slaptus ritualus. O Klara ir Saimonas bus palikti likimo valiai. Tačiau 1969-aisiais jie dar kartu, sukinkyti į vieną jungą, tarsi kitaip nė negalėtų būti. * Stonewall riots – Niujorke, „Stonewall“ užeigoje, 1969 m. vasarą vykę masiniai homoseksualų mitingai, per kuriuos pirmą kartą pasipriešinta valdžios vykdomam seksualinių mažumų persekiojimui. ** Jamesas Earlas Ray (Džeimsas Erlas Rėjus) – amerikietis, apkaltintas Martino Liuterio Kingo nužudymu ir nuteistas kalėti 99 metus. *** Sirhanas Sirhanas (Širanas Širanas) – palestiniečių kilmės Jordanijos pilietis, 1968 m. nužudęs Robertą F. Kenedį ir už tai nuteistas kalėti iki gyvos galvos. **** Catskills – Apalačų kalnyno dalis į pietryčius nuo Niujorko, populiari šio miesto gyventojų poilsio vieta, XX a. viduryje sutraukdavusi daugybę menininkų. 12
nemirtingieji
– Aš, – pasišovė Klara. – Ir aš, – prisijungė Saimonas. – O kaip pas ją pateksime? – susirūpino Varija, kuri, sulaukusi trylikos, jau žinojo, kad veltui nieko negausi. – Kiek ji prašo? Danielis suraukė kaktą. – Sužinosiu.
T
ad štai kaip viskas prasidėjo: paslaptingai tarsi iššūkis, avariniame išėjime, kuriame vaikai slapstydavosi nuo dramblotos motinos, nes ši, užtikusi juos dviaukščių lovų kambaryje, kaskart pareikalaudavo išdžiaustyti skalbinius arba ištraukti iš dūmtraukio tą nelemtą katę. Goldų vaikai ėmė teirautis aplinkinių. Kinų kvartale magijos reikmenų krautuvėlės savininkas buvo girdėjęs apie tą moterį iš Hesterio gatvės. Jis papasakojo Klarai, kad ana esanti klajoklė ir, keliaudama po šalį, užsiimanti savo veikla. Klarai dar neišėjus pro duris, krautuvininkas iškėlė pirštą ir, trumpam pradingęs paskutinėje eilėje, netruko grįžti nešinas didžiule kvadratine „Burtų knyga“. Viršelyje buvo pavaizduota dvylika pramerktų akių, apsuptų įvairiausių simbolių. Sumokėjusi šešiasdešimt penkis centus, Klara apglėbė knygą ir iškeliavo namo. Kai kurie Klintono gatvės 72-ojo namo gyventojai irgi žinojo apie tą moterį. Ponia Blumenštain papasakojo Saimonui, kad buvo ją sutikusi per šaunų vakarėlį šeštajame dešimtmetyje. Kaimynė išleido savo šnaucerį į atvirą prieangį, kur sėdėjo Saimonas. 13
C h lo e B e n j a m i n
Šuo kaipmat padėjo piliulės dydžio krūvelę, bet ponia Blumenštain nesivargino jos sutvarkyti. – Ji iš delno perskaitė, ką man žada likimas. Ta moteris pasakė, kad gyvensiu ilgai, – norėdama pabrėžti šiuos žodžius, ponia Blumenštain linktelėjo. Saimonas sulaikė kvapą: ponios Blumenštain iškvepiamas oras trenkė senatve. Tarsi būtų iškvėpusi kūdikystėje, prieš devyniasdešimt metų, įtrauktą orą. – Ir žinai, mielasis, ji sakė teisybę. Šeštame aukšte gyvenanti indų šeima vadino tą moterį rišika, žiniuone. Suvyniojusi į foliją, Varija nunešė gabalėlį Gertės kugelio klasės draugei Rubei Singh, su kuria mokėsi PS 42 mokykloje, ir mainais gavo lėkštę smarkiai prieskoniais pagardinto indiško vištienos kario troškinio su sviesto padažu. Saulei leidžiantis susėdusios avariniame išėjime, mergaitės valgė, mataruodamos pro virbus nuleistomis kojomis. Rubė apie tą moterį žinojo viską. „Prieš dvejus metus, – ėmė pasakoti ji, – kai buvau vienuolikos, susirgo močiutė. Gydytojas nustatė širdies ligą ir pasakė, kad močiutė mirs po trijų mėnesių. Tačiau kitas gydytojas tikino, kad jai pakaks jėgų pasveikti. Gydytojas manė, kad močiutė galės gyventi dar dvejus metus.“ Apačioje Rivingtono gatvę perskrodė taksi žviegimas. Rubė pasuko galvą, norėdama nors akies krašteliu dirstelėti į Rytų upę, nuo purvo ir nuotekų nusidažiusią žaliai ruda spalva. – Indas miršta namuose, – aiškino Rubė. – Mirštantysis turi būti apsuptas šeimos narių. Net tėtės giminės iš Indijos norėjo atvykti, bet ką galėjome jiems pasakyti? Kad pasiliktų dvejiems metams? Tada tėtis išgirdo apie rišiką, apsilankė pas ją, ir ši nurodė 14
nemirtingieji
laiką, kada dadi* turėtų mirti. Pastatėme močiutės lovą svetainėje, atgręžėme į rytus. Uždegėme lempą ir budėjome – meldėmės, giedojome giesmes prie jos lovos. Iš Čandygaro atskrido tėčio broliai. Sėdėjau ant grindų su pusbroliais ir pusseserėmis. Mūsų buvo dvi dešimtys, gal ir daugiau. Kai gegužės šešioliktąją, kaip rišika buvo išpranašavusi, dadi užgeso, su palengvėjimu pravirkome. – Supykote? – Kodėl turėtume? – Kad toji moteris neišgelbėjo močiutės, – atsakė Varija. – Kad nesustiprino jai sveikatos. – Rišika suteikė galimybę atsisveikinti. Niekada nesugebėsime jai atsidėkoti, – suvalgiusi paskutinį kąsnį kugelio, Rubė perlenkė foliją. – Šiaip ar taip, ji negalėjo sustiprinti močiutės sveikatos. Ji, toji rišika, nusimano apie tam tikrus dalykus, tačiau negali jų sustabdyti. Toji moteris nėra Dievas. – Kur ji dabar? – paklausė Varija. – Danielis girdėjo, kad apsigyvenusi kažkur Hesterio gatvėje, tačiau nežino kur. – Nežinau. Ji kaskart apsistoja vis kitoje vietoje. Saugumo su metimais. Iš Singhų buto atsirita šaižus dūžio garsas, kažkas ima rėkti hindi kalba. Braukdama trupinius nuo sijono, Rubė atsistoja. – Ką turi omenyje kalbėdama apie saugumą? – irgi stodamasi, teiraujasi Varija. – Visada atsiranda žmonių, persekiojančių tokią moterį, – paaiškina Rubė. – Niekam neaišku, ką ji žino. * Močiutė iš tėvo pusės, tėvo mama. 15
C h lo e B e n j a m i n
– Rubina! – sušuko Rubės mama. – Turiu eiti, – Rubė strykteli vidun ir užstumia langą, palikusi draugę leistis į ketvirtą aukštą avariniu išėjimu. Varija stebėjosi, kad gandas apie tą moterį pasklidęs taip plačiai, tačiau pasiekęs ne visų ausis. Užsiminus apie žiniuonę Kaco užkandinėje dirbantiems vyriškiams skaičių tatuiruotėmis išmargintomis rankomis, šie sužiuro baimės kupinomis akimis. – Vaikai, – prabilo vienas iš jų, – kodėl norite veltis į tokius dalykus? Vyriškis kalbėjo kandžiai, tarsi Varija būtų jį įžeidusi. Pasiėmusi sumuštinį, ji išėjo sutrikusi ir daugiau nebegrįžo prie šios temos.
P
agaliau Danieliui adresą davė tie patys berniukai, kurių pokalbį jis nugirdo. Tą savaitgalį Danielis pastebėjo berniukus ant Viljamsbergo tilto pėsčiųjų tako: atsirėmę į turėklą jie rūkė žolę. Berniukai buvo vyresni – gal keturiolikos. Pirmiausia Danielis prisivertė prisipažinti, kad slapta klausėsi pokalbio, o tada pasiteiravo, ar jie dar ką nors žiną. Berniukai, regis, dėl to nekvaršino sau galvos. Kaipmat išpoškino daugiabučio, kuriame, anot kalbų, buvo apsistojusi toji moteris, numerį. Tačiau jie nežinojo, kaip susitarti dėl susitikimo, tik pasidalijo gandais, kad reikią nunešti žiniuonei kokią dovaną. Vieni sakantys, kad būtina paaukoti pinigų, tačiau yra tvirtinančiųjų, kad moteris jau turi pakankamai pinigų, tad reikią pasitelkti vaizduotę. Vienas berniukas atnešęs pakelėje rastą kruviną voverę – paėmęs replėmis ir nunešęs užrištą plastikiniame maišelyje. Varija paprieštaravo, kad to nenorėtų niekas, net būrėja. 16
nemirtingieji
Taigi galų gale vaikai sumetė kišenpinigius į virvele užtraukiamą maišelį ir vylėsi, kad tokios sumos pakaks. Kai Klaros nebūdavo namie, Varija slapčia iš sesers palovės išsitraukdavo „Burtų knygą“ ir įsiropšdavo į lovą. Atsigulusi ant pilvo, mėgindavo balsu ištarti: haruspicija (būrimas iš paaukotų gyvūnų kepenų), keromantija (iš vaško), rabdomantija (naudojantis virgulėmis). Vėsiomis dienomis pro langą pūstelėjęs vėjelis šiurendavo šeimos medžius ir senas fotografijas, kurias Varija laikė lipniąja juostele priklijuotas ant sienos šalia lovos. Šie dokumentai padėjo jai aiškintis protu nesuvokiamą ir paslaptingą kai kurių savybių perdavimą: žmogaus genai tai blyksteli, tai prigęsta, tai vėl sužybsi. Solas nepaveldėjo liaunų ir miklių senelio Levo kojų, tačiau jos atiteko Danieliui. Per 1905-ųjų pogromus žuvus motinai, Levas atplaukė garlaiviu su tėvu audinių prekeiviu į Niujorką. Kol Eliso saloje buvo patikrinti, ar neserga kokiomis ligomis ir angliškai apklausti, jie spoksojo į geležinės moters kumštį, šiai abejingai žvelgiant į jūrą, kurią jiedu buvo ką tik perplaukę. Levo tėvas taisė siuvimo mašinas. Levas įsidarbino drabužių fabrike pas Vokietijos žydą, leidusį laikytis šabo. Levas tapo direktoriaus pavaduotoju, vėliau – direktoriumi. 1930 metais Hesterio gatvės daugiaaukščio rūsyje įkūrė nuosavą verslą – atidarė Goldo siuvyklą. Varija buvo pavadinta tėvo motinos garbei. Ši iki pensijos dirbo Levo buhaltere. Apie senelius iš motinos pusės Varija žino gerokai mažiau: tik tiek, kad močiutė, kaip ir Varijos jaunėlė sesuo, buvo vardu Klara ir 1913 metais atkeliavo iš Vengrijos, bet mirė, 17
C h lo e B e n j a m i n
kai Varijos mamai Gertei buvo vos šešeri. Apie ją Gertė kalbėdavo retai. Kartą Klara ir Varija, įsmukusios į Gertės miegamąjį, rausėsi ieškodamos senelių pėdsakų. Mergaitės tarsi šunys užuodė, kad tą porą gaubia paslaptis. Jausdamos kažkokių pinklių ir gėdos dvelksmą, jos ėmė šniukštinėti po komodos stalčius, kuriuose Gertė laikė apatinius. Viršutiniame stalčiuje aptiko lakuotą medinę skrynelę, puoštą auksiniais vyriais. Viduje gulėjo krūva pageltusių fotografijų, jose išvydo nedidukę šelmę trumpais tamsiais plaukais, užkritusiais akių vokais. Pirmoje nuotraukoje ji stovi apsivilkusi triko su sijonu, klubas pasuktas į šoną, virš galvos iškėlusi lazdą. Kitoje – raita ant arklio, pasilenkusi pirmyn, išryškintu liemeniu. O labiausiai Klarai ir Varijai patikusioje nuotraukoje toji moteris buvo užfiksuota sustingusi ore, dantimis įsikibusi į virvę. Du dalykai mergaitėms piršo mintį, kad toji moteris – jų močiutė. Pirmiausia – aplamdyta, taukuotais pirštais nučiupinėta fotografija, kurioje ta pati moteris stovi su aukštu vyriškiu ir nedideliu vaiku. Net iš tokio mažo atvaizdo Varija ir Klara suprato, kad tas vaikas – jų mama: mažytėmis putliomis rankytėmis įsikibusi į tėvų rankas, o veide – ta pati nuostaba, kokią ir dabar dažnai išvysti Gertės veide. Klara pareiškė pretenzijas į dėžutę ir jos turinį. – Ji priklauso man, – tarė. – Aš paveldėjau jos vardą. Šiaip ar taip, mamai toji skrynelė vis tiek niekad nerūpėjo. Tačiau netrukus mergaitės suprato, kad tai netiesa. Kitą rytą po to, kai Klara paslapčia nusinešė lakuotąją dėžutę į miegamąjį ir pasikišo po apatiniu dviaukštės lovos gultu, tėvų kambaryje pasigirdo krenkštimas, paskui įširdusi Gertė ėmė kažko klausinėti, 18
nemirtingieji
o Solas kažką neigė prislopintu balsu. Po kelių akimirkų Gertė įsiveržė į kambarį, kuriame stovėjo dviaukštės vaikų lovos. – Kas ją paėmė? – rėkė ji. – Kas?! Gertės šnervės buvo išplėstos, o platūs klubai užstojo šviesą, paprastai prasiskverbiančią iš prieškambario. Klarą iš baimės išpylė karštis, atrodė, kad tuoj pravirks. Solui išėjus į darbą, o Gertei nužingsniavus į virtuvę, mergaitė įsliūkino į tėvų kambarį ir padėjo skrynelę lygiai į tą pačią vietą, kur buvo radusi. Tačiau Varija žinojo, kad, ištuštėjus butui, sesuo grįžo prie fotografijų ir jose užfiksuotos nedidukės moteriškės. Įdėmiai ištyrinėjusi jos jėgą ir žavesį, Klara pasižadėjo gyvenime prilygti bendravardei.
– N
esidairykit šitaip, – sušnypščia Danielis. – Elkitės kaip čionykščiai. Goldai skubiai kyla laiptais. Ant sienų – aptrupėję smėlio spalvos dažai, koridoriuose tamsu. Pasiekęs penktą aukštą, Danielis stabteli. – Ką siūlai daryti? – sušnibžda Varija. Jai patinka, kai Danielis suglumsta. – Palauksime, – atsako Danielis, – kol kas nors išeis. Tačiau Varijai nesinori laukti. Įsitempusi, apimta netikėtos baimės, ji viena patraukia koridoriumi. Ji manė, kad magiją bus nesudėtinga pajusti, bet šiame aukšte visos durys atrodo vienodos: apibrozdintomis rutulio formos žalvarinėmis rankenomis, pažymėtos skaičiais. Penkiasdešimt ket virtojo numerio ketvertas pasviręs į šoną. Prisiartinusi prie durų, 19
C h lo e B e n j a m i n
Varija išgirsta televizoriaus ar radijo garsą: beisbolo rungtynės. Nutarusi, kad rišikai neturėtų rūpėti beisbolas, mergaitė žengia atatupsta. Varijos sesuo ir broliai išsklinda. Susikišęs rankas į kišenes, Danielis stovi prie laiptinės ir stebi duris. Saimonas prisijungia prie Varijos, sustojusios šalia penkiasdešimt ketvirtuoju numeriu pažymėtų durų, pasistiebia ir smiliumi pataiso ketvertuką. Klara buvo betraukianti priešinga kryptimi, tačiau priėjusi sustoja šalimais. Paskui ją driekiasi „Breck Gold Formula“ aromato šleifas. Tą gaminį Klara įsigijo už kelių savaičių kišenpinigius, kiti šeimos nariai naudoja „Prell“, kuris parduodamas plastiko tūbelėse kaip dantų pasta ir ištryškęs primena rudadumblių spalvos džemą. Iš pažiūros Varija šaiposi – ji niekad tiek neišleistų šampūnui, bet iš tiesų pavydi rozmarinais ir apelsinais dvelkiančiai Klarai, dabar tiesiančiai ranką pabelsti į duris. – Ką darai? – sušnibžda Danielis. – Čia galėtų būti bet kas. Tai galėtų būti... – Taip? Iš anapus durų atskrieja balsas, žemas ir gargždus. – Atėjome susitikti su moterimi, – bando paaiškinti Klara. Tyla. Varija stovi sulaikiusi kvapą. Duryse įmontuota akutė, mažesnė už trintuką ant pieštuko galo. Anapus durų kažkas kosteli. – Po vieną, – nurodo balsas. Varija pagauna Danielio žvilgsnį. Vaikai nepasirengę atsiskirti. Tačiau dar nepradėjus derybų atšaunamas skląstis, ir Klara – ką ji sau galvoja? – žengia vidun. 20
nemirtingieji
N
iekas tiksliai nežino, kiek užtrunka Klara. Varijai atrodo, kad valandų valandas. Ji sėdi palei sieną, kelius prispaudusi prie krūtinės. Varija mąsto apie pasakas – raganas, grobiančias ir ryjančias vaikus. Panika tarsi medis plačiai išsiskleidžia pilve ir vis didėja, kol trakštelėjusios vėl prasiveria durys. Varija vargais negalais atsistoja, tačiau Danielis miklesnis. Neįmanoma įžiūrėti, kas dedasi bute, bet Varija išgirsta muziką – gal mariačių ansamblį ir ant dujinės viryklės kliuksintį puodą. Prieš žengdamas vidun, Danielis žvilgteli į Variją ir Saimoną. – Nesijaudinkite, – nuramina. Bet jiems neramu. – Kur Klara? – Danieliui dingus sunerimsta Saimonas. – Kodėl neišėjo? – Ji vis dar viduje, – paaiškina Varija, kuriai galvoje irgi sukirbėjo tas pats klausimas. – Jie bus ten, kai įeisime. Ir Klara, ir Danielis. Jiedu tikriausiai tiesiog... laukia mūsų. – Toks sumanymas blogas, – mintija Saimonas. Jo šviesios garbanos išsidraikiusios ir šlapios nuo prakaito. Varija vyriausia, o Saimonas jauniausias, todėl sesuo turėtų gebėti jį motiniškai globoti, tačiau Saimonas jai – grynų gryniausia mįslė. Susidaro įspūdis, kad vienintelė Klara perpranta brolį. Jis kalba mažiau už kitus. Per vakarienę sėdi suraukęs antakius ir spokso stiklinėmis akimis. Tačiau miklus ir judrus kaip zuikis. Kartais, žingsniuodama su broliu į sinagogą, Varija pasijunta vieniša. Ji žino, kad Saimonas tik pabėgėjęs į priekį arba kiek atsilikęs, bet vis tiek kaskart pasijunta taip, lyg brolis būtų dingęs. 21
C h lo e B e n j a m i n
Dar sykį prasivėrus durims, vėl vos kokį centimetrą, Varija uždeda ranką broliui ant peties. – Viskas gerai, Sai. Pirmyn, aš pasergėsiu. Gerai? Varija nėra įsitikinusi, kam panorėjus ir kodėl koridorius toks pat tuščias, kaip ir jiems atėjus. Nors ir vyriausia, iš tiesų Varija – tikra baikštuolė: ji mielai užleidžia eilę kitiems. Bet Saimonas, regis, nurimo. Nubloškęs garbaną nuo akių, palieka seserį.
L
ikusi viena, Varija puola į dar didesnę paniką. Atskirta nuo brolių ir sesers, ji pasijunta tarsi stovinti ant kranto ir reginti jų išplaukiančius laivus. Reikėjo juos sulaikyti ir neleisti čionai ateiti. Žliaugiantis prakaitas susitvenkia į balutę panosėje ir kiaurai merkia sijono juosmenį, kol vėl prasiveria durys. Per vėlu apsigręžus traukti atgal tuo keliu, kuriuo atėjo, o ir kiti laukia. Varija stumteli duris, ir šios atsidaro. Ji atsiduria mažyčiame vieno kambario butelyje, kuriame prikrauta tiek daiktų, kad iš pirmo žvilgsnio nematyti jokio žmogaus. Knygų stirtos ant grindų primena dangoraižių modelius. Virtuvės lentynos prigrūstos ne maisto, o laikraščių, ant spintelių prigriozdinta ilgai negendančių produktų: krekerių, dribsnių, sriubos skardinių ir ryškiaspalvių arbatos pakuočių. Čia esama ir taro, ir žaidimo kortų, astrologinių schemų ir kalendorių – Varija atpažįsta vieną kinišką, kitą išmargintą romėniškais skaitmenimis, trečiame pastebi mėnulio fazes. Ant sienos pageltęs plakatas su „Permainų knyga“, kurios heksagramas Varija pamena iš Klaros 22
nemirtingieji
„Burtų knygos“. Čia pat – smėlio pripilta vaza, gongai ir variniai dubenys, laurų vainikas, krūvelė vyteles primenančių pagaliukų su horizontaliomis įrėžomis. Ir dubuo, prikrautas akmenų, prie kai kurių pririšti virvagaliai. Aptvarkytas tik nedidelis lopinėlis palei duris. Čia, tarp dviejų sulankstomųjų kėdžių, įspraustas sulankstomasis stalas. Šalia – mažesnis, ant kurio – raudonos medžiaginės rožės ir atversta Biblija. Čia pat – du balti gipsiniai drambliai ir bažnytinė žvakė, medinis kryžius bei trys statulėlės: Budos, Mergelės Marijos ir Nefertitės. Kas yra pastaroji, Varija sužino pastebėjusi mažytį užrašą ranka NEFERTITĖ. Variją nusmelkia kaltės jausmas. Hebrajų mokykloje ji girdėjo, kaip, perskaitęs ištrauką iš „Avoda zara“* traktato, rabinas Chaimas ragino nesimelsti stabams. Tėvai nenorėtų, kad dukra čia lankytųsi. Bet argi ne Dievas sukūrė būrėją, kaip, beje, ir Varijos tėvus? Sinagogoje Varija stengiasi melstis, tačiau Dievas, regis, niekad neatsiliepia. Iš rišikos bent sulauks atsako. Stovėdama prie plautuvės, moteris krato palaidas arbatžoles dailiame metaliniame kamuoliuke. Vilki laisvą medvilninę suk nelę, įsispyrusi į odinius sandalus, galvą apsigobusi tamsiai mėlynu šaliu. Ilgus rudus plaukus susipynusi į dvi plonytes kaseles. Moteris stambaus sudėjimo, bet judesiai grakštūs ir tikslūs. – Kur mano broliai ir sesuo? – kimiu gerkliniu balsu paklausia Varija ir sutrinka jame išgirdusi savo neviltį. * Avodah Zarah (liet. „Stabmeldystė“ arba „Netikras šlovinimas“) – vienas iš Talmudo traktatų. Pagrindinė jo tema – įstatymo laikymasis gyvenant tarp svetimųjų. 23
C h lo e B e n j a m i n
Užuolaidos užtrauktos. Nuo viršutinės lentynos paėmusi puodelį, moteris įdeda į jį metalinį kamuoliuką. – Noriu žinoti, – garsiau pasiteirauja Varija, – kur mano broliai ir sesuo. Ant viryklės sušvilpia virdulys. Užsukusi degiklį moteris kilsteli virdulį virš puodelio. Plati skaidri pilamo vandens srovė pripildo kambarį žolės kvapo. – Lauke, – atsako moteris. – Ne, jų tenai nėra. Laukiau koridoriuje, jie neišėjo. Moteris žingteli link Varijos. Jos skruostai išblyškę, nosis išpurtusi, lūpos susiraukšlėjusios. Oda rusvai auksinio atspalvio, visai kaip Rubės Singh. – Negaliu nieko padaryti, jei manimi nepasitiki, – sako ji. – Nusiauk batelius. Tuomet galėsi prisėsti. Apibarta Varija išsispiria iš žemakulnių, deda juos palei duris. Toji moteris tikriausiai sako teisybę. Jeigu Varija nepasitikės ja, kelionė nueis perniek, kaip ir visa rizika – tėvo žvilgsnis, mamos nepasitenkinimas ir keturi sutaupytų kišenpinigių indėliai. Varija prisėda ant sulankstomosios kėdės. Priešais ją moteris pastato puodelį arbatos. Varija mąsto apie tinktūras ir nuodus, apie Rip van Vinklį* bei du dešimtmečius užsitęsusį jo miegą. Tada prisimena Rubę. „Ji, toji rišika, nusimano apie tam tikrus dalykus, – sakė Rubė. – Niekada nesugebėsime jai atsidėkoti.“ Pakėlusi puodelį Varija siurbteli arbatos. * Rip van Vinklis – XIX a. amerikiečių rašytojo Washingtono Irvingo novelės personažas. 24
nemirtingieji
Rišika atsisėda ant kitos sulankstomosios kėdės. Tiriamu žvilgsniu apžiūri sustirusius Varijos pečius, sudrėkusias rankas, veidą. – Jautiesi nekaip, ar ne, brangute? Nustebusi Varija nutyla. Papurto galvą. – Laukei, kada pasijusi geriau? Nors Varija tyli, širdis daužosi. – Nerimauji, – linktelėjusi sako moteris. – Turi rūpesčių. Šypsaisi, juokiesi, bet širdyje esi nelaiminga, jautiesi vieniša. Ar mano teisybė? Varijos lūpos pritariamai virpteli. Viduje – visokiausių jausmų maišatis, širdis, regis, tuoj sprogs. – Vaje, – burbteli moteris. – Turime imtis darbo. Spragtelėjusi pirštais, mosteli į kairę Varijos ranką: – Duokš delną. Pasislinkusi ant kėdės krašto Varija ištiesia delną rišikai. Žiniuonės rankos miklios ir vėsios. Varija sulaiko kvėpavimą. Neprisimena, kada pastarąjį kartą lietė nepažįstamą žmogų, jai daug geriau, kai atsitveria nuo kitų, tarsi vilkėdama lietpaltį. Grįžusi iš mokyklos, kur suolai išriebaluoti daugybės pirštų, o žaidimų aikštelė užteršta darželinukų, Varija tol mazgoja rankas, kol beveik nubrūžina odą. – Ar tikrai galite tai padaryti? – teiraujasi ji. – Ar žinote, kada mirsiu? Likimo kaprizai Variją gąsdina: tos nespalvotos lentelės, galinčios atverti protą arba jį perversti į kitą pusę; atsitiktinai parinkti 25
C h lo e B e n j a m i n
vyrai nugabenami į Kam Ranio įlanką* arba į Ap Bijos kalną**, o paskui bambukų ir pusketvirto metro aukščio drambliažolių tankynėse aptinkamas tūkstantis negyvų žmonių. PS 42 mokykloje Varija turėjo bendraklasį draugą Judžiną Bogopolskį, kurio tris brolius išsiuntė į Vietnamą, kai Varijai ir Judžinui tebuvo vos devyneri. Visiems trims grįžus Bogopolskiai surengė vakarėlį savo bute Brumo gatvėje. Kitais metais, nerdamas plaukimo baseine, Judžinas trenkėsi galva į betoną ir žuvo. Mirties data Varijai būtų vienintelis – bene pats svarbiausias – dalykas, kurį ji galėtų tvirtai žinoti. Moteris pažvelgia į Variją. Jos akys ryškios ir šaltos tarsi juodo stiklo rutuliukai. – Galiu tau padėti, – sako ji. – Galiu būti tau naudinga. Moteris vėl nukreipia žvilgsnį į Varijos delną: iš pradžių įdėmiai ištyrinėja formą, tada dirsteli į bukus ketvirtainiškus pirštus. Švelniai stumteli nykštį atgal, šis nelabai lankstus, pasipriešina. Atidžiai apžiūri tarpą tarp bevardžio ir mažojo pirštelių. Spusteli mažojo galiuką. – Ko ieškot? – klausia Varija. – Tavo charakterio. Ar kada teko girdėti apie Herakleitą? Varija papurto galvą. – Graikų filosofas. „Charakteris – tai žmogaus likimas“, – štai ką jis sakydavo. Jie glaudžiai tarpusavyje susiję, kaip brolis ir * Cam Ranh Bay – įlanka Pietryčių Vietnamo pakrantėje, kariniu požiūriu labai svarbus strateginis taškas. ** Dong Ap Bia – laukine gamta ir džiunglėmis garsėjantis kalnas Vietname, Laoso pasienyje. 26
nemirtingieji
sesuo. Nori sužinoti ateitį? – laisvąja ranka ji baksteli Varijai. – Pažiūrėk į veidrodį. – O kas, jeigu pasikeisiu? – Regis, neįmanoma, kad ateitis jau glūdi Varijos viduje ir tarsi kokia nuo scenos nužengusi aktorė laukia dešimtmečius, kol pagaliau galės išskleisti sparnus. – Tokiu atveju būtum ypatinga. Nes dauguma žmonių nepasikeičia. Atvertusi kita puse, rišika padeda Varijos ranką ant stalo. – 2044-ųjų sausio 21-ąją, – ji kalba dalykiškai, tarsi praneštų temperatūrą ar beisbolo rungtynių nugalėtoją. – Turi galybę laiko. Įtampa akimirką atslūgsta, ir Varijos širdį užplūsta džiaugsmas. Du tūkstančiai keturiasdešimt ketvirtaisiais ji bus aštuoniasdešimt aštuonerių – tokio amžiaus visai padoru numirti. Ji trumpam nutyla. – Iš kur žinote? – Ką sakiau apie pasitikėjimą manimi? – kilstelėjusi vešlų antakį, rišika susiraukia. – O dabar noriu, kad eitum namo ir apmąstytum, ką pasakiau. Tai padariusi pasijusi geriau. Tik niekam nesakyk. Gerai? Tai, ką rodo tavo ranka ir ką papasakojau, telieka tarp mūsų. Moteris įsmeigia akis į Variją, o ši įsistebeilija į ją. Dabar, Varijai tapus vertintoja, o ne vertinamąja, nutinka keistas dalykas. Moters akys praranda blizgesį, o judesiai – grakštumą. Tokia Varijai išpranašauta ateitis pernelyg gera, ir toji puiki ateitis tampa žiniuonės apgavikiškumo įrodymu: tikriausiai ji visiems sako tą 27
C h lo e B e n j a m i n
pačią pranašystę. Varijai šauna mintis apie Ozo šalies burtininką. Kaip ir jis, toji moteris nėra jokia žynė ar aiškiaregė. Apgavikė, apsimetėlė. Varija atsistoja. – Brolis turėjo jums sumokėti, – audamasi batelius, sako ji. Moteris irgi pakyla. Patraukia link tos vietos, kurią mintyse Varija palaikė spintos durimis – ant rankenos karo liemenėlė, trikotažiniai jos kaušeliai dydžiu primena tinklelius, kuriais vasarą Varija gaudo drugelius monarchus, – tačiau ne, ten yra išėjimas. Tarkštelėjusi rankeną moteris atidaro duris, ir Varijai prieš akis išnyra raudonų plytų takas bei avarinio išėjimo stogelis. Išgirdus apačioje stoviniuojančių brolių ir sesers balsus, širdį užlieja džiaugsmas. Tačiau rišika, tarytum kokia užtvara, atsistoja skersai kelio. Ji sužnybia Varijai žastą. – Viskas tau susiklostys gerai, brangute, – moters balse pasigirsta kažkokia grėsmė, tarsi Varijai primygtinai reikėtų tai išgirsti, tarsi jai būtina tuo patikėti. – Viskas susiklostys gerai. Patekusi tarp moters pirštų, Varijos oda pabąla. – Leiskit man eiti, – tarsteli ji. Balso šaltumas ją nustebina. Moteriai ant veido nusileidžia kažkokia uždanga. Paleidusi Variją, ji pasitraukia į šalį.
Į
sispyrusi į žemakulnius, Varija nubilda avarinio išėjimo laiptais. Švelnus vėjelis glosto rankas ir kedena ant kojų išdygusius 28
nemirtingieji
minkštučiukus rusvus pūkelius. Priėjusi tarpunamį, Varija pastebi ant Klaros skruostų sūraus vandens pėdsakus ir ryškiai paraudusią nosį. – Kokios bėdos? Klara sutrinka. – O kaip tu manai? – Ak, bet, tiesą sakant, juk negali tikėti... – Varija žvilgsniu prašo Danielio pagalbos, tačiau brolis suakmenėjęs. – Kad ir ką ji pasakė, tai nieko nereiškia. Ji viską išgalvojo. Ar ne, Danieli? – Teisybė, – Danielis pasuka gatvės link. – Eime. Klara timpteli Saimoną už žasto. Šis tebelaiko virvute užtraukiamą maišelį, vis dar tokį pat išsipūtusį, kaip ateinant. – Turėjai sumokėti, – pastebi Varija. – Užmiršau, – pasiteisina Saimonas. – Ji nenusipelnė mūsų pinigų, – rankomis įsisprendęs į klubus, Danielis stovi ant šaligatvio. – Pirmyn! Namo vaikai eina nuščiuvę. Dar niekad Varija nesijautė labiau nutolusi nuo kitų. Per vakarienę ji paknebinėja jautienos krūtininės kepsnį, o Saimonas nevalgo visiškai nieko. – Kas nutiko, mielasis? – klausia Gertė. – Nealkanas. – Kodėl? Saimonas gūžteli pečiais. Tiesiai ant galvos krinta lempos šviesa, geltonos berniuko garbanos atrodo baltos. – Valgyk mamos pagamintą maistą, – paragina Solas. Tačiau Saimonas atsisako. Sėdi, rankas pasikišęs po savimi. 29
įsigykite
knygą dabar