Issuu

Romanas

Iš anglų kalbos vertė vytenis šidla

Tai išgalvota istorija. Vardai, veikėjai, vietos, įvykiai ir dialogai yra sugalvoti autorės arba naudojami fiktyviai. Bet koks panašumas su gyvais ar mirusiais žmonėmis, įvykiais ir vietomis yra atsitiktinis.

Skiriu Josie ir Lilia

Visas gyvenimas susideda iš vienos akimirkos – akimirkos, kai žmogus vieną kartą ir visiems laikams supranta, kas jis yra. Jorge Luis Borges

Nematomas miestas Merida Valjadolidas Meksikas

Kampečė

Chalapa

Edzna

Čampotonas Kosamaloapanas

Katemakas Akajukanas

Bekanas Viljahermosa

Četumalis

Kalakmulas

Kankuenas Takanos kalnas

Antradienis, kovo 24

Pasaulio pabaiga 2012-aisiais? Bent jau po olimpinių žaidynių... Šią savaitę apsilankiusiųjų archeologijos parodoje Meksikoje galvose sukosi senovės pranašystė apie

2012-ųjų gruodžio 22-ąją įvyksiančią pasaulio pabaigą. Antropologijos muziejaus Chalapoje, Verakruse, lankytojai buvo priblokšti eksponato, kuris, kaip tvirtinama, yra

senovės majų mechanizmo dalis. „Tai tiesiog neįtikėtina, – sakė Andžela Vinstoun, mokytoja iš Braunsvilio Teksase. – Visada įtariau, jog majų technologijos buvo labiau išsivysčiusios, nei mes manėm. Tai

patvirtino mano spėjimus ir privertė rimčiau susimąstyti apie 2012-ųjų pranašystę.“ Parodoje, užsidariusioje vos po dviejų dienų nuo atidarymo, buvo du

dideli metaliniai fragmentai su majų rašmenimis. „Majai neturėjo būti taip išvystę metalo dirbinių“, – pridėjo lankytojas iš Didžiosios Britanijos, antropologi-

jos studentas Markusas Tenantas. „Tai yra arba labai gudri apgavystė, arba apie majus dar žinom labai nedaug.“ Eksponatų nuotraukos nebuvo paviešintos. Direktoriaus pavaduotoja daktarė Adriana Velaskes komentavo:

„Šiuo metu dar nežinome, kaip šie eksponatai pateko į parodą, kurioje buvo planuojama rodyti tik artefaktus, rastus Orisabos regione, Meksikoje. Čia, Verakruse, majų karalystė net ne-

siekė Orisabos. Akivaizdu, jog tai kažkieno pokštas.“ Negalėjom pasikalbėti su muziejaus direktoriumi, nes dėl keistų priežasčių daktaro Ksavero Bernalio komentarai buvo uždrausti Meksikos valdžios įsakymu. Oksfordo universiteto profesorius Andresas Garsija, žymus majų tyrinėtojas, laikraščiui tvirtino: „Muziejuje girdėjau, jog

darbuotojai tiesiog paėmė daiktus iš reikiamo sandėlio ir eksponavo nepatikrinę. Niekas nežino, kaip ten atsirado tie metaliniai objektai. Nemačiau jų, tad negaliu sakyti, ar

jie tikri, ar ne. Bet tai neatrodo panašu į tiesą. Nors mane nustebino, jog įsikišo Meksikos valdžia“. Senovės majai, kurių piramidžių ir akmeninių miestų imperija nusidriekė nuo Meksi-

kos iki Gvatemalos, nuo Belizo iki Hondūro, pasiekė savo civilizacijos aukštumas apie 900-uosius mūsų eros metus... ir tada paslaptingai dingo, palikdami savo didingus miestus ir grįždami į džiungles. Jų ilgojo skaičiavimo kalendorius baigiasi 2012-ųjų gruodžio 22-ąją. Ar tai majų pasaulio pabaigos data? Kai kurie „Naujojo amžiaus“ judėjimo nariai nesutinka. „12/12/22 yra susiję su atgi-

mimu, naujos sąmoningumo eros pradžia“, – tvirtina Geibas Gudžas, knygos „2012-ieji – pasiruošimas atgimti“ autorius. Apgavystė ar ne, jei atsitiks blogiausia, bent jau spėsim pasidžiaugti Londono Olimpiada, kuri vyks 2012-ųjų liepą.

Jūs užklydote į sąmokslų teorijų zoną

Šis tinklaraštis priklauso: Jošui Garsijai Apie ką jis? Čia aprašinėju tiesos, slypinčios už tėčio mirties, paieškas. Amžius: Trylika Vietovė: Oksfordas, Jungtinė Karalystė Apie mane: Esu meksikiečio archeologo (tėtis) ir britės istorijos mokytojos (mama) sūnus. Mėgstamiausios grupės: Green Day, Arctic Monkeys, Nirvana Mėgstamiausios knygos: Jo tamsiosios jėgos Mėgstamiausios sporto šakos: Kapoeira – brazilų kovos menas. Ir... viskas! Jei aštuoni iš dešimties laikančių kates žmonių teikia pirmenybę M&M‘s saldainiams, kas patinka kitiems dviem? Jie laikosi griežtos oranžinių saldainių dietos. Apsilankykite http://www.thejoshuafiles.com/blog 7

1 TINKLARAŠČIO ĮRAŠAS: VAIKŠČIOJANTIS PRIEŠTARAVIMAS

Man reikia vietos, kurioje galėčiau atsikratyt visų savo minčių. Minčių, apie kurias nenorit kalbėti. Minčių, apie kurias jūsų šeima ir draugai nenori, kad kalbėtumėte. Dėl to atsirado šis tinklaraštis. Anksčiau nebuvau toks – vienišius, rašantis savo slapčiausias ir tamsiausias mintis. Tai atsitiko ne taip jau seniai – prieš kelias savaites buvau tik dar vienas vaikinas mokykloje. Tikriausiai ne protingiausias ar stipriausias ir tikrai ne gražiausias ar populiariausias, bet iš tiesų neturėjau kuo skųstis. Tik nežinojau to. Maniau, kad mano problemos yra labai svarbios. 9

Neturėjau nė menkiausio supratimo. Suskambėjo telefonas ir man liepė eiti namo anksčiau. Taigi užlipau ant savo riedlentės ir važiavau keliu. Apie nieką negalvojau. Nežinojau, kad telkiasi audra. Plaukiau jos link beveik dainuodamas. Nekaltas. Kvailas. Kapoeiros vakaras. Kapoeira – šaunus brazilų kovos menas, kurio mokausi jau beveik dvejus metus. Mūsų mokytojas, Rikardas, atsiliepia į savo mobiliojo telefono skambutį ir pakviečia mane į roda – ratą, kurį sudarome, kai du žaidėjai „kaunasi“. Jis liepia man susirinkti daiktus ir keliauti tiesiai namo. Tuo metu nieko nepastebiu, bet vėliau prisiminsiu kažką keisto jo žvilgsnyje. Rikardas – buvęs karys. Tokį žmogų nelengva sujaudinti. Jis į mane žiūri taip, kaip niekada nemačiau ir nemaniau, kad pamatysiu – su gailesčiu. Aiškiai prisimenu visą kelionę namo. Pervažiuoju per tiltą, už manęs lieka universiteto bokštai, languose atsispindi dideli, zefyriniai debesys. Tai paskutinis kartas, kurį prisimenu, kai buvau tikrai laimingas. Parsibeldžiu namo ir randu mamą sėdinčią svetainėje ant sofos. Kaimynė Džeki taip pat čia, laiko mamos ranką. Kai tik mama atsistoja, suprantu, jog ji verkė. Jos veido spalva artimesnė pilkai, o ne įprastai angliškos rožės rausvai 10

spalvai. Jos veide matau priverstinę šypseną. Plaukų galai šlapi, lyg ką tik būtų praususis veidą. Bando pabučiuoti mane, nuo prisilietimo aš susigūžiu, atsitraukiu ir pažiūriu į akis. Ji dreba ir žvelgia pro šalį. Ji negali. Kraujas sustingsta gyslose. Mane užplūsta baimė. Pradeda augti įtarimas, mažytė baimės sėkla toliausiuose proto užkaboriuose. Mintis tokia baisi, kad negaliu galvoti apie ją rimtai. Mama pradeda: – Jošai, prisėsk. Deja, turiu blogų naujienų. Siaubingų naujienų. Ji negali kalbėti toliau ir pradeda raudoti. Delnais užsidengia akis. Paskęsta sofoje. Džeki paima abi mano rankas, kurios atrodo šiurkščios, šaltos ir milžiniškos jos smulkiuose pirštukuose. Verkdama mama papasakoja. – Lėktuvas, kurį tavo tėvas buvo išsinuomojęs Meksikoje, jis nukrito. Ir... Jošai, užjaučiu. Užjaučiu, bet... tėtis žuvo. Tada lyg atsijungiu. Mano kūnas vis dar ten, laiko vidutinio amžiaus kaimynės rankas, lengvai linguoja galva. Giliai viduje girdžiu, kaip šneka Džeki, bet ji atrodo nutolusi. Kol bandau suprasti, ką man pasakė, mamos veidas atrodo kaip dėmė. Tada riksmas mano galvoje galiausiai prasiveržia. Jaučiuosi kaip apsėstas. Pradedu rėkti: 11

– Ką? Ką?! Abi moterys bando apkabinti mane, bet nusikratau jų. Negaliu tuo patikėti. Tada pradedu daužyti duris ir šūkauti. – Ne, ne, ne, ne, ne! Akimirką mamos akyse pasirodo baimė dėl tokio staigaus pykčio proveržio. Bet po kelių sekundžių išvargęs sustoju. Jaučiuosi blogai. Pradeda linkti kojos. Sudrimbu ant sofos. Pažiūrėjęs į viršų pastebiu mirgantį rūką aplink mamą ir Džeki. Aš sukrėstas, išsigandęs ir pritrenktas. Mama apglėbia mane ir tvirtai laiko, bet tegaliu galvoti apie tai, jog jos rankos nėra pakankamai ilgos, kad deramai apkabintų. Ir spėlioju, kas būtų, jei būtų mirusi mama, o ne tėtis. Ar jo rankos būtų pakankamai ilgos? Vien nuo minties apie mamos praradimą puolu į ašaras. Bet manyje dar knibžda idėjos. Vis dar sugebu matyti šviesiąją pusę. Palaukit... O kas, jei ten buvo ne jis? Turiu galybę klausimų. Kaip jie gali būti įsitikinę, kad ten – mano tėtis? Gal jis apsigalvojo dėl lėktuvo nuomos. Gal ten kas nors kitas? – Ne, Jošai, – sumurma mama. – Apsilankęs detektyvas, Di Baratas, sakė, jog Meksikos policija įsitikinusi, kad ten – jis. Tavo tėvo niekas nematė tris dienas nuo tada, kai išsinuomojo lėktuvą. Karštligiškai mąstydamas purtau galvą. Bandau surasti spragą. 12

– Ne. Ne tėtis. Tik dėl to, kad jis dingo... Jis gali būti įsirengęs stovyklą šalia kokių nors griuvėsių. Jie negali būti tokie įsitikinę be įrodymų. Ar jie turi įrodymų? Ką jie daro? Tikrina pagal dantų antspaudus, tiesa? Milijoną kartų mačiau filmuose. Lažinuosi, kad dantų antspaudai parodys, jog ten – ne mano tėtis. – Atleisk, branguti, – paaiškina Džeki. – Viskas ne taip paprasta. Norėčiau, kad taip būtų. – Ką? Kodėl ne? Mama laiko mano ranką. Jos susižvalgo. Mama silpnai linkteli Džeki. – Tavo tėčio lėktuvas atsitrenkė į medį. Į langą didžiuliu greičiu rėžėsi šaka. Jošai, jis neturėjo visiškai jokių šansų. – Ką? Tiesiog pasakykit, – prašau pro ašaras. – Apie ką jūs kalbat? Džeki išsitiesia, jos balsas pasidaro ryžtingas, tolimas ir šaltas. – Per katastrofą jam buvo nukirsta galva. Jos nerado. Tik sudegusį ir sulaužytą tavo vargšo tėvo kūną. Man prireikia kelių akimirkų, kad suprasčiau. Jau pradedu keliauti ten, kur ir Džeki, į tą tolimą vietą. Dabar turiu būti ten. Kažkur kitur. Bet kur, tik ne čia. Mane užtikrina, kad jis mirė akimirksniu. Tikiuosi. Mintis, kad tai galėtų vykti lėtai, yra nepakeliama. Nebuvo jokių nusikaltimo ženklų. Jokių pažeistų degalų vamzdelių, nieko įtartino. Meksikos policija spėjo, kad jis užmigo prie vairo ir nukrito. 13

Pradeda nebeveikti jausmai. Judėjimas pasidaro mechaniškas. Ar norėčiau arbatos? Linksiu galva, prašau pieno ir dviejų kubelių cukraus. Lyg tai būtų svarbu. Norėčiau sustabdyti vaizdus, kurie atsiranda mano galvoje. Du užjaučiantys policininkai prie durų, skambutis iš ligoninės, pranešimas iš užsienio. Per televizorių mačiau daug būdų, kaip pristatomos blogos naujienos. Dabar – mano eilė. Atrodo, Džeki tiksliai žino, ką daryti. Ji išlieka šaltakraujiška. Mūsų mažos audros viduryje ji išlieka tvirta. Kepindama mums skrebučius švelniai juokauja. Ji patiekia storas riekeles duonos su saldžia arbata ir pienu. Įjungia televizorių. Peržiūrim visą filmą, bet vėliau neprisimenu nieko. Vis žvilgčioju į mamą spėliodamas, ką turiu daryti dabar. Ar turiu apkabinti ją? Žinau, ką pasakytų tėtis: – Sūnau, pasirūpink savo mama, supratai? Mamos akys atrodo stiklinės. Po mano proveržio viskas ramu. Sėdim tyliai. Vėliau, atsigulęs į lovą, pradedu mąstyti. Negaliu nustoti spėliojęs apie tai, ką pasakė Džeki. Apie tai, ko tuo metu beveik nepastebėjau. Meksikos policija dar nerado jo galvos. Likęs kūnas buvo neatpažįstamai sudegęs. Jie įsitikinę dėl dviejų dalykų: tai buvo lėktuvas, kurį išsinuomojo profesorius Andresas Garsija, jo bagažas buvo rastas toliau nuo katastrofos vietos. 14

Štai kur viskas prasideda. Vadinkit kaip norit: abejone, įtarumu ar nuojauta. Netikiu tuo. Ne, negaliu. Esu tikras, kad galėčiau, jei tai būtų panašu į tiesą. Bet kažkas čia ne taip. Tėtis skraidė tik trejus metus. Žinau, kad jis dar atsargus, planuoja kiekvieną veiksmą. Jis niekada neužmigtų prie vairo. Įvyko kažkokia milžiniška, siaubinga klaida. TINKLARAŠČIO ĮRAŠAS: JOŠUA failai

Visi mano, jog esu pamišęs. Keista. Kai žmonės mano, jog kraustaisi iš proto, jie nevartoja tokių žodžių: išsikraustęs iš proto, pamišėlis ar psichopatas. Jie sako: įprastas sielvartas ir terapija. Mamą ir jos draugus dar labiau trikdo tai, jog aš net nesikraustau iš proto kaip įprasta. Gal jai labiau patiktų, jei be perstojo verkčiau ar tik sėdėčiau ir spoksočiau į tuštumą. Bet atrodo, lyg ant mano galvos būtų užrašas: netelpa į įprastus rėmus. Aš tikrinu lėktuvo katastrofos aplinkybes ir pateikiu klausimus, kurie kitiems neatrodo įdomūs. 1. Tėtis sakė mamai, jog vyksta į Kankueną Gvatemaloje. Ten prieš šimtus metų buvo nužudytas kažkoks majų 15

karalius. Taigi... kodėl tėčio lėktuvas buvo rastas už keturių šimtų mylių nuo ten, kur buvo išnuomotas, ir už šimtų mylių nuo Kankueno? 2. Kodėl vietiniai laikraščiai nemini nė vieno liudininko, kuris matė krentantį lėktuvą? 3. Kodėl tie patys vietiniai laikraščiai spausdina liudininkų tvirtinimus apie netoli lėktuvo nukritimo vietos matytus NSO? Remiantis šia informacija vertėtų užduoti kelis svarbius klausimus. Galbūt reikėtų suabejoti tokių teiginių kaip „Daktaras Andresas Garsija sudaužė savo Cesną1 pietinėse Meksikos džiunglėse ir avarijos metu patyrė mirtinus sužeidimus“ teisingumu. Kodėl aš vienintelis abejoju tuo? Man tai neatrodo keista. Bet kuo toliau, tuo mama labiau įsitikina, jog prarandu protą. Kokie ten reikalai su NSO? Kodėl automatiškai tampi kvaileliu, jei pasakai, kad matei NSO? Daug žmonių juos matė – ne šimtai, o šimtai tūkstančių. Visokios kilmės, amžiaus ir proto. NSO pasirodymai paplito. Negali ignoruoti kažko, ką matė tiek žmonių. Tuos tris faktus apie tėčio lėktuvo katastrofą sudėjau taip: kas, jei kūnas priklauso kam nors kitam? Kas, jei tėčio 1

Cessna – lengvasis vienmotoris lėktuvas (vert. past.). 16

ten iš viso nebuvo? Kas, jei jį pagrobė NSO? Kas, jei jis nežuvo, o tiesiog dingo? Turiu pripažinti, jog pirma mamos reakcija buvo labai pagrįsta. – Tarkime, jog ten tikrai buvo NSO. O kaip kūnas lėktuve? Bagažas? Nebuvo pranešta apie kitus dingusius žmones, be tavo tėvo. Brangusis, suprantu, jog nenori, kad tai būtų tiesa, – pasakė apkabindama. – Aš taip pat nenoriu. Tai neįsivaizduojama, – tada lėtai pradėjo verkti, ir man teko guosti ją. Ką dabar galiu padaryti? Nesu toks tikras, kad jis negyvas. Komentaras (1) nuo: TopShopPrincesė2 Sveikas, Jošai. Tavo anketoje pastebėjau, jog esi iš Oksfordo. Aš taip pat. NSO mėgėjai turėtų laikytis drauge. Kartą mačiau NSO. Buvo naktis. Tėtis vežė mane namo po vakarėlio ir vos kelias sekundes pamačiau jį, kabantį virš lauko. Tėtis sakė, kad matė tik lėktuvo šviesas. Bet jis vairavo, tad negalėjo atidžiai įsižiūrėt. Jis kybojo ore, tada susvyravo ir nušovė tolyn. Lėktuvai taip nedaro – bent jau ne tokie lėktuvai, kokius esu mačiusi. Jei sakai, jog tavo tėtis buvo pagrobtas – tikiu tavim. 2

Top Shop Princess – žodžiai iš grupės „Arctic Monkeys“ dainos „Still take you home“ (vert. past.). 17

Atsakymas Ačiū, TopShopPrincese. (Spėju, jog taip pat esi „Arctic Monkeys“ gerbėja.) Malonu žinoti, jog yra bent vienas žmogus, tikintis manim. Vaikai mokykloje mano, jog tai pokštas. Paminėjau tik kartą ir nesirengiu daugiau to kartoti. Komentaras (2) nuo: TopShopPrincesė Taip! „Arctic Monkeys“ – geriausi! TINKLARAŠČIO ĮRAŠAS: AEROMEXICO3 PILOTAS KAMPEČĖJE4 NUFILMUOJA NSO!

Praleidau daug laiko skaitydamas NSO mačiusių žmonių tvirtinimus. Neįtikėtina, ką gali rasti internete. Žmonės, kuriuos kažkada galėjau pavadinti pamišėliais, praleidžia valandas platindami informaciją, gandus, nuomones. Man vis negana. Jei ir toliau ieškosiu, gal rasiu tą pranešimą, kuris nuves mane pas tėtį. Tai nebūtų negirdėta. Žmones dažnai pagrobia grupėmis. Po daugelio metų jie vėl vienas kitą suranda. Nekalbu apie déjà vu. Tai tikra. Svetimi žmonės, 3 4

Meksikos aviakompanija (vert. past.). Meksikos valstija (vert. past.). 18

kurie žino vienas apie kitą tai, ko niekaip negalėtų žinoti, jei nebūtų susitikę. Jei tėtis buvo pagrobtas su kuo nors kitu, dar gali būti vilties. Prieš kelias dienas girdėjome apie nukritusį lėktuvą. Sekiau gandus NSO diskusijų lentose. Dabar jie pasiekė oficialias žinias. Taigi aš pasitikiu ne tik atsitiktiniais NSO aistruolio žodžiais. Komercinės Aeromexico oro linijos pilotas yra vienas iš pagrindinių liudininkų. „Aeromexico“ pilotas nufilmuoja NSO „Vėlų birželio penkioliktosios vakarą komercinės oro linijos „Aeromexico“ 231 skrydžio pilotas nufilmavo šešis neatpažintus skraidančius objektus pietinės Kampečės teritorijoje. Tą patvirtino ir Gynybos departamento atstovas. Atvejis, kuris yra labai panašus į plačiai nušviestą 2004 m. kovo įvykį, kai Meksikos karinių oro pajėgų pilotai nufilmavo vienuolika NSO. Įrašas plačiai paplito naujienų agentūrose, jame matomi šviesūs objektai, siauri šviesos ruožai ir panašūs į automobilio žibintus blynai, judantys vakariniame danguje.“ Komentaras (1) nuo TopShopPrincesė Peržiūrėjau naujienų reportažus, apie kuriuos rašei. Nuostabu! Negaliu patikėti, jog tavo istoriją patvirtino pilotas. 19

Atsakymas Nežinia, kiek tai padės. Prisimink, jog turiu nugalėti absoliutų skepticizmą. Mamos argumentai yra tokie: 1. Lėktuvas rastas birželio devynioliktą. Kūnas buvo bent trijų dienų senumo, nors galėjo būti ir senesnis. Taigi nesam užtikrinti, jog katastrofa įvyko penkioliktą, tą dieną, kai buvo pamatyti NSO. 2. Meksikoje žmonės dažnai pastebi NSO. Istorijos nieko nereiškia. 3. Jei kūnas buvo ne tėčio, tada kieno? Nebuvo pranešta apie daugiau dingusių žmonių. 4. Tėtis galėjo būti susiplanavęs kitą kelionę, ne tik į centrinę Gvatemalą, bet ir į Kampečę Meksikoje. Kampečėje yra daug majų griuvėsių. Komentaras (2) nuo: TopShopPrincesė Hmm... na, nenoriu pasirodyti skeptiška, bet tavo mama gali būti teisi. Atsakymas Gal, bet ji klysta dėl NSO. Jie pasirodė ne 1940-aisiais. Viskas įvyko daug anksčiau. Yra senoviniai sanskrito rankraščiai iš Indijos, kuriuose rašoma apie panašius į lėkštę skraidančius daiktus. 4000 metų senumo molinės šumerų lentelės su skraidančių aparatų piešiniais. NSO – senovės istorija. 20

2 Skaitydamas TopShopPrincesės komentarą pastebiu tarpduryje stovinčią mamą. Ji vėl apsivilkusi chalatą. Sužinojus apie tėtį vos kelis kartus buvo iškėlusi koją iš namų. Nežinau, ar ji kada grįš į koledžą mokyti turtingų vaikų. – Mama, turi pamatyti tai, – sakau, kviesdamas ją. – Aeromexico pilotas taip pat pastebėjo NSO. Birželio penkioliktą. Beveik tą pačią dieną, kada manoma, jog nukrito tėčio lėktuvas. Kas, jei jie klydo? Kas, jei lėktuvas nukrito penkioliktą? Mama negali atsispirti pagundai pažiūrėti. Ji atsistoja, kol skaito man per petį, sulaikau kvapą. Dabar? Ar čia bus ta akimirka, nuo kurios ji pradės žiūrėti į mane rimtai? Po kelių minučių mama ištaria pavargusiu balsu: – Jošai, paskaityk paskutinę pranešimo eilutę. „Meksikoje užfiksuota daug nepaprastų NSO pastebėjimų, kurių dauguma yra paneigiami mokslininkų kaip kosminės 21

šiukšlės, raketos, oro stebėjimo balionai, natūralūs oro sąlygų fenomenai ar optinės apgaulės.“ – Dieve, tai taip globėjiška! – sušunku. Ji spokso į mane tuščiomis akimis. – Jošai, tai pradeda varginti mane. Kada liausiesi? – Kodėl tu net nenori kalbėti apie tai? Mama pratrūksta. – Nes tai absurdiška! Žmonių nepagrobia ateiviai! NSO pastebėjimai... Tai tik mados dalykas. Tai mitologija, šiuolaikinė mitologija! Tada atsidūsta, suglemba ant lovos, pavargusi ir netekusi vilties perbraukia viena ranka per plaukus. – Prašau, paklausyk manęs, Jošai. Abu žinome, kas nutiko tavo tėvui. Kad ir kaip būtų baisu ar nepamirštamai siaubinga, turim išmokti gyventi su tuo. – O kaip dėl to, jog lėktuvas buvo rastas šiaurinėje Kampečėje? Tėtis turėjo būti centrinėje Gvatemaloje, kur rado nužudytą majų karalių. Už šimtų mylių! – Jošai, jis nuolat taip keliauja, – ištaria pavargusiu balsu. – Jis man nepraneša kiekvienos smulkmenos. Todėl jis visada pirmiausiai nuvyksta į Tustlą5 ir išsinuomoja savo pusbrolio Cesną. Kitaip užtruktų labai daug laiko važinėdamas arba išleistų daug pinigų skrydžiams. Tokia yra majų archeologija. Visi nauji atradimai yra viduryje dykviečių. 5

Tustla Gutjeresas – Meksikos Čiapaso valstijos sostinė (vert. past.). 22

Ji ir toliau pasakoja, bet aš nesiklausau, galvoju apie tai, ką ištarė prieš kelias sekundes. – Tu pasakei „taip keliauja“, „išsinuomoja savo pusbrolio Cesną“. Kalbi lyg jis būtų gyvas. Mama, ar tu taip manai iš tiesų? Mama liūdnai pakrato galvą. – Ne. Bet galiu svajoti, tiesa? Pasigirsta beldimas į duris. Mes nieko nelaukiam. Jaučiu, jog kažkas ne taip. Mama taip pat jaučia. Sunerimęs atidarau duris. Ten policininkas. Prisistato kaip detektyvas inspektorius Baratas iš Temzės slėnio policijos. – Atėjau dėl profesoriaus Garsijos, – praneša atsistojęs tarpduryje. – Meksikos policija palaiko su mumis ryšį. Ir noriu perspėti, jog turiu blogų naujienų. Galva nebuvo visiškai sudegusi kaip kūnas. Ji buvo nukirsta prieš gaisrą, kuris prasidėjo sudužus lėktuvui. – Meksikos pareigūnai spėja, jog galvą nusitempė laukiniai gyvūnai. Jie rado ją už kelių mylių, neatpažįstamai suniokotą. Pasak gydytojo, dantų rentgeno nuotrauka nepaliko jokių abejonių – ji sutapo su profesoriaus Garsijos. Inspektorius pasakoja toliau: – Buvo rasti poliežuvinio kaulo pažeidimai. Poliežuvinis kaulas – mažas kaulelis giliai gerklėje, kuris dažnai lūžta smaugiant. Ir petechinis kraujavimas – mažos trūkusios akių kraujagyslės, dar vienas įprastas smaugimo ženklas. Kartu tai rodo vieną dalyką – žmogžudystę. 23

Klausydamasis Di Barato jaučiu, kaip pašiurpsta oda. Vienu metu tai ir siaubingiausias ir labiausiai jaudinantis dalykas, kokį esu girdėjęs. Dabar mūsų skausmas nėra tik skirtas likimo, bet dar kažkas piktybiško ir suplanuoto. Ant rankų pastyra plaukai. Atrodo, kad net oras tarp mūsų pasikeitė. Pasižiūriu į mamą ir iš jos bejausmio veido negaliu nieko pasakyti. Bet jos krumpliai pabalę. Baratas leidžia kelias minutes įsisąmoninti naujienas ir tęsia. Pasirodo, tėčio Kankuene niekas nematė keturias dienas prieš mirtį. Birželio 12-ąją jis išskrido pasakęs kitiems archeologams, jog vyksta atgal į Meksiką. Jie suprato, jog jis turi omenyje Tustlą, kur nuomojosi lėktuvą. Bet policija kalbėjosi su žmonėmis, kurie nuomavo jį. Tėčio nebuvo ir ten. Niekas nežinojo, kur jis praleido tas keturias dienas. Meksikos detektyvai įsitikinę, jog tėtis buvo negyvas prieš nukrentant lėktuvui, tikriausiai net prieš pakylant – pasmaugtas, gal to, kuris pilotavo lėktuvą. Jie mano, jog su tėčiu lėktuve buvo kitas žmogus, tikriausiai jis apipylė kūną degiu skysčiu ir iššoku su parašiutu. Kadangi neatsirado liudininkų, mačiusių lėktuvo katastrofą ar parašiutą, manoma, jog viskas vyko naktį. Ištyrę avarijos liekanas mirties data laiko birželio 16-ąją. Ši teorija sutampa su faktais. Praėjusią savaitę kai kas paaiškėjo. Anoniminis pranešimas. Kalbama apie slaptą naktinį nusileidimą mažame pakrantės miestelyje. – Vietoje, vadinamoje Četumaliu. Ar žinote ją? 24

Mama krato galvą. – Ne. Taip, tiksliau, taip – girdėjau. Bet niekada nebuvau. – Na, – iškilmingai pradeda Baratas. – Naktį įvyko susitikimas. Bent jau taip girdėjom. Tokius mažo miestelio gandus policijai tenka išgirsti nuolat, bet šį kartą viskas sutampa. – Ar policija turi įtariamųjų? – klausia mama. Jos balsas skamba nenatūraliai monotoniškai. Baratas atsikosėja. – Bijau, jog turi, ponia Garsija. Jie jau suėmė žmogų. Turiu pranešti jums dar vieną šokiruojančią naujieną. Atleiskit. Laukiam. Ore jaučiama įtampa. – Ten buvo moteris. Četumalyje. Pastaruosius metus profesorius lankėsi pas ją. Daug kartų. Pakankamai liudininkų. Tokiame mažame mieste visada kyla gandų. Bet be ugnies... Sklinda gandai, ir juos išgirsta netinkami žmonės. Mamos veidas pabąla. Balsas pradeda trūkinėti. – Suprantu. Ar ji buvo ištekėjusi? – Taip. Matote, jos vyras... – Suprantu, – tyliu balsu ištaria mama. – Užjaučiu, ponia Garsija. – Bet aš nesuprantu. Ar kas nors gali paaiškinti? – burbteliu. Baratas atsuka savo užjaučiančias, ašarojančias akis į mane. 25

– Moters vyras. Pavyduolis. Ir kvalifikuotas pilotas. Neturi alibi. Puikus motyvas. Galimybė. Meksikoje mano, jog kaltininką jau sugavo. – O mes turim tikėti miestelio gandais? – Atleisk. Taip jau nutinka. – Ne mano tėčiui! – surinku. Mama prisitraukia mane. Jos žandai jau sušlapę nuo karštų, tylių ašarų. Sukandu lūpą. Nelengva išlikti ramiam. Tinklaraščio įrašas: keturios dingusios dienos ir žmogžudystė

Jau patvirtinta. Mano tėtis – negyvas. Ne tik negyvas, bet ir nužudytas. Prieš tai maniau, jog blogai. Bet po šiandienos jaučiuosi tik pavargęs. Keistai bejausmis. Lyg būčiau pasiekęs ribą. Komentaras (1) nuo: TopShopPrincesė Jošai... Dieve mano. Sunku patikėti, kad visko nepramanei. Atsakymas TopShopPrincese – negalėčiau. Gyvenu su tuo ir sunkiai galiu patikėti, jog tai tiesa.