FREIDA M c FADDEN
KAIRYTĖ
Iš anglų kalbos vertė INDRĖ
Vilnius, 2026
Trileris
1 SKYRIUS
DABAR KEISĖ
Yra mažiausiai penkiasdešimties procentų tikimybė, kad per artimiausią parą nuomojamo namelio stogas įlūš ir mane pražudys.
Puikiai visą mano gyvenimą apibūdinanti metafora.
Dėl griūvančio gyvenimo ne kažin ką galiu padaryti, o štai stogo klausimas išsprendžiamas lengviau. Pastarąjį mėnesį vis skambinau namelio savininkui Rudžiui ragindama jį suremontuoti. Kiekvieną dieną šalia namuko randu kelias naujas nubyrėjusias čerpes ir esu beveik tikra, kad vieną dieną sėdėdama ant sofos svetainėje pakelsiu akis ir išvysiu mėnulį.
O prieš kelias dienas mano skambučiai tapo dar karštligiškesni.
Artinasi audra, ir jeigu stogas nebus TUČTUOJAU suremontuotas, galiu žūti. Pareiškiau Rudžiui, kad privalo nešti savo subinę čionai –tuojau pat. Raginimas nebuvo mandagus, bet pasakiau tai, ką privalėjau.
Dabar, man palikus daugybę žinučių, Rudis pagaliau pasirodė.
Stovime prie namelio, Rudis mėlynomis akimis, besislepiančiomis po užkritusiais vokais, stebeilijasi į mano stogą. Vyras liesas, bebaigiąs šeštąją dešimtį, atrodo, kad per dieną valgo tik kartą ar porą,
kitu metu stiprinasi alkoholiu. Pasikasęs pražilusius barzdos šerius ant smakro, pasitaiso nuolat nešiojamą aptrintą pilką beisbolo kepurėlę. Kaip ir paprastai, atsiduoda cigarečių dūmais. Kai atsikrausčiau į šį namuką, cigarečių dvokas buvo toks stiprus, jog prireikė visos savaitės jam išvėdinti. Net ir po kelių mėnesių jis vis dar įsigėręs į baldus.
– Man čia viskas atrodo normaliai, Keise, – pareiškia Rudis.
Sunkiai tvardydama įsiūtį sugniaužiu kumščius.
– Kaip? Kaip tau tai gali atrodyti normalu? Ant žemės pažirusios čerpės!
Tiesą pasakius, plokščias stačiakampio formos čerpes surinkau į krūvelę, dabar piktai į ją mosteliu. Ne iki galo suprantu, kaip konstruojamas stogas, bet žinau, kad čerpės jį sutvirtina. Ir tai, kad jos krinta, mano stogui tikrai nepranašauja nieko gero.
Gerai bent tiek, kad artinasi tik liūtis. Kas nutiks, kai maždaug po mėnesio prisnigs? Šitaip nieko nebus. Vieną rytą nubusiu pusnyje.
Gaila, kad neįperku padorios atokios trobelės miškuose.
– Tai nesaugu, – spiriuosi.
– Per daug kvaršini galvą.
Rudis iš užpakalinės kišenės išsiima cigarečių pakelį. Nespėju nė paprašyti, kad čia nerūkytų, o jis jau prisidega ir giliai įtraukia dūmą. Neteko matyti, kad be cigaretės ištvertų bent dvi minutes.
– Privalai išmokti šiek tiek atsipalaiduoti, Keise.
Privalai išmokti šiek tiek atsipalaiduoti. Toks ir buvo mano tikslas, kai atsikrausčiau į šį namuką visiškam užkampy Naujajame Hampšyre. Troškau tylos ir ramybės, būtent tai ir gavau. Net čirškiant paukščiams ir svirpliams, kalenant geniams čia tylu, niekas neblaško minčių apie negrįžtamai sujauktą gyvenimą.
Čia atvykau netekusi mokytojos darbo. Buvau sumaniusi kurį laiką pagyventi toli nuo civilizacijos, bet tada sužinojau, ką tai iš tikrųjų reiškia. Norėjosi įsikurti atšiauriomis sąlygomis, bet mažiausiai
svajojau pati rūpintis kanalizacija. Ir štai aš čia, nors nepasakytum, kad gyvenu visai be patogumų: turiu elektrą, karštą ir šaltą vandenį, veikiantį laidinį telefoną. Tačiau neturiu televizoriaus ir su pasišlykštėjimu prisimenu dienas, kai išmanusis telefonas būdavo tarsi prilipęs prie dešinės rankos delno. Prieš atsikraustydama čia telefoną pardaviau.
Šaunu gyventi atokiai nuo civilizacijos. Jei tik turi galimybę naudotis tualetu namų viduje. Be to, būtinai reikalingas stogas.
Sugriežiu dantimis.
– Reikalauju, kad stogas būtų suremontuotas, Rudi.
Norėčiau būti bet kur, tik ne čia. Labiausiai trokštu atsidurti Bostone, stovėti priešais savo klasę. Ilgiuosi savo mokinių. Dėl tų vaikų būčiau padariusi bet ką.
Taip ir prisiviriau košės.
– Prašom neskubėti, poniute, – ramina Rudis. – Šiuo metu stogo remontuoti negaliu. Artinasi audra.
Suspaudžiu kumščius. Žinau, kad šįvakar atslinks audra. Pils lyg iš kibiro ir žada tokį stiprų vėją, kad veikiausiai nutrūks elektros tiekimas. Šitai minėjau per kiekvieną vis karštligiškesnį skambutį
Rudžiui.
– Taip, – glaustai atremiu. – Todėl ir noriu, kad jį suremontuotum.
– Taigi, bet neturiu įrankių, – primena jis. – Ir kopėčių.
– Kodėl, po velnių? Juk sakiau, kad reikės remontuoti stogą.
– Pirmiausia turėjau apžiūrėti, ar ne? – Rudis užsitraukia dar vieną dūmą. – Suremontuosiu, kai praslinks audra, sutarta? Kitą savaitę. Suprantama, nenurodo konkrečios dienos ar laiko. Neabejoju, jis paskambins prieš valandą, ir jei tuo metu nebūsiu namie, tądien stogas liks nesuremontuotas. Reikės jį gerokai paspausti, kad reikalai pajudėtų.
– Dar vienas dalykas... – priduriu.
Rudis nekantriai suniurna:
– Dar kažkas?
Dėbteliu į jį. Namų savininkų vertinimo skalėje nuo vieno iki dešimties Rudis gauna dvejetą. Jis ne tik niekada neatsako į mano žinutes, bet ir nepripažįsta, kad apskritai galėjo iškilti kokių nors bėdų. Kai prieš kelis mėnesius staiga sugedo šaldytuvas, atšovė: „Na, jis veikė, kai tu atsikraustei.“
– Man neramu dėl to medžio, – įvardiju.
Rudis pasuka galvą mano rodoma kryptimi, medžio teritorijos pakraštyje pusėn. Nežinau, koks tai medis, bet kamienas trigubai storesnis už mane ir stiebiasi gerokai virš namuko.
– Ir kodėl tau dėl jo neramu? – pašaipiai teiraujasi Rudis.
Guminiais batais žirglioju prie aptariamo medžio ir prispaudžiu delną prie žievės. Reaguodamas į spaudimą medis grėsmingai sudejuoja ir penkis centimetrus palinksta.
Rudis raukosi.
– Na ir kas?
– Medžiai neturėtų šitaip judėti.
– Visaip būna.
– Ne, Rudi. Jie nepajudinami.
Rudis ilgai traukia cigaretę, paskui išpučia milžinišką dūmų kamuolį.
– Gerai. Paskambinsiu kraštovaizdžio specialistui. Patenkinta?
Ne. Patenkinta būsiu tada, kai medžio nebeliks. Dėl jo nerimavau visą pastarąjį mėnesį, o dabar, artinantis audrai, rimtai susirūpinau.
Pažvelgiu į namo stogą. Tikriausiai atlaikys. Ir medis veikiausiai neišvirs. Tikiuosi, šiąnakt neteks iškeliauti į dausas.
O jei ir tektų, gera žinia ta, kad nelabai kas manęs ir pasiges.
2 SKYRIUS
Rudis mano, kad jau baigėme.
Atvažiavo, padrąsino dėl stogo būklės ir, regis, tariasi pareigą atlikęs. Norisi spirti jam į blauzdą, bet šitaip nieko neišspręsiu. Reikėjo viską padaryti pačiai, kai supratau, kad Rudis neketina pasirodyti, tačiau stogo remontas nėra paprasta užduotis. Tikriausiai jutube yra mokomųjų vaizdo įrašų, bet be interneto man iš jų jokios naudos.
Nesu tikra, ar paveikia susirūpinęs mano veidas, ar sugniaužti kumščiai, bet Rudis priduria:
– Nieko nenutiks tam nameliui. Niekada nepalikčiau tavęs pavojuje, Keise.
Skeptiškai dėbteliu.
– Tikrai, – spiriasi jis. – Juk supranti, koks ieškinys man grėstų, jei žūtum užgriuvus stogui?
– Ak, kaip malonu.
Rudis nė nenutuokia, kad tokiu atveju nebūtų kam paduoti jį į teismą.
– Pažadu, – kalba jis, – šis stogas audrą atlaikys. O tas aukštas senas medis niekur nedings.
– Džiaugiuosi, kad jautiesi toks tikras.
Deja, dabar išties per vėlu pradėti rimtus remonto darbus. Audra atslinks jau šįvakar. Tikėjausi, jog jis aplopys stogą bent tiek, kad atlaikytų stiprų vėją, bet galingas gūsis, košiantis kiaurai per paltą, siunčia žinią, jog stogo darbų laikas išseko.
– Štai ką pasakysiu, mieloji, – Rudis išpučia man į veidą dūmų kamuolį. – Gal kitą savaitę išeikime drauge išgerti, o paskui pažiūrėsiu, ką galėčiau padaryti dėl to stogo?
Nežinau, kaip jam paaiškinti, kad toks pasiūlymas niekam tikęs.
Visų pirma, koks kvailys prieš kardamasis ant stogo geria? Be to, su Rudžiu neketinu niekur eiti – jis kone tokio amžiaus, kad galėtų būti man tėvas, bloga darosi net įsivaizdavus, kaip jo ranka slenka mano šlaunimi po stalu aptriušusiame bare.
Ir kaipgi mano gyvenimas šitaip susiklostė?
– O gal, – atkertu, – tiesiog suremontuok tą suknistą stogą, kaip numatyta nuomos sutartyje?
Rudis išsišiepia atidengdamas pageltusius dantis. Na, dauguma jų geltoni – vienas kandis pajuodęs.
– Mano sumanymas smagesnis.
Net nusipurtau, kai jo akys slysta mano kūnu, nors žieminis paltas ir mėlyni džinsai palieka viską vaizduotei. Kai šio namelio viduje skaičiau nuomos sutartį, Rudis palinko prie manęs rodydamas, kur pasirašyti. Kaklu pajutau karštą jo kvėpavimą. Yra riba, kiek kartų galima užkliudyti moteriai krūtį, kol taps akivaizdu, kad tai – ne atsitiktinumas.
Tada ir turėjau suplėšyti tą nuomos sutartį. Vis dėlto man beviltiškai reikėjo kur nors prisiglausti, o kaina pasirodė tinkama. Suprantama, kad nieko neuždirbdama daug pasirinkimų neturiu.
– Ne, ačiū, – atsakau kiek įmanoma ramiau.
Šaltas mano balsas visai nepaveikia jo gašlios šypsenėlės. Per septynis mėnesius, kiek čia gyvenu, nė karto neteko su Rudžiu pabendrauti be jo mėginimų prie manęs priekabiauti. Visa laimė, matomės retai. Jei namelio nuomos mokestis nebūtų toks nedidelis, jau seniai būčiau išsikrausčiusi.
– Paklausyk... – Jis nužvelgia mane, o lūpose vėl išplinta alkanas šypsnys. – Jei tikrai nerimauji dėl stogo, maloniai prašom apsistoti mano namuose mieste.
Aha, žinoma. Nenoriu praleisti nakties grabinėjama Rudžio. Verčiau jau tegu nuneša viesulas.
– Susilaikysiu.
– Nagi, Keise. – Rudžio varstoma akimis net susigūžiu, nors ir vilkiu storą paltą. – Lažinuosi, neturi nė pakankamai atsargų, kad išgyventum audrą.
Atsargų turiu užtektinai. Net ir tada, kai horizonte nesikaupia audra, mano podėlyje gausu konservuotų maisto produktų, pirmosios pagalbos priemonių, ten turiu daug litrų vandens, žvakių ir žibintuvėlį – tokį ryškų, kad pažvelgus tiesiai į spindulį būtų negrįžtamai pakenkta akims. Visuomet esu pasirengusi bet kokiems netikėtumams.
– Aš apsirūpinusi, – sausai atkertu.
– Vis dėlto... – Rudis įsitempęs stypso greta. Neremontuoja mano namuko, bet nesiruošia ir pasišalinti, o tai neduoda man ramybės. – Saugiau būtų su manimi. O jei dingtų elektra... – Jis man mirkteli. – Galėtume vienas kitą sušildyti.
Vilioja atkirsti, kad verčiau jau tegu stogas užgriūva, bet šiuo metu tenoriu, kad Rudis pranyktų. Stogo remontuoti neketina, vadinasi, jis čia tik tam, kad mane paerzintų.
– Nagi, – gerokai draugiškiau, nei derėtų netikusiam namo savininkui, jis uždeda man ant pečių dešinę ranką. – Neigiamo atsakymo nepriimsiu, Keise.
Prieš man išvykstant į koledžą tėtis užsispyrė pademonstruoti savigynos veiksmus, kurių mokydavo per treniruotes. Jis parodė man kaip tik tokią pozą, ir aš vis dar prisimenu jo žodžius: „Jei vyrukas apglėbs per pečius tikėdamasis prisigretinti, jo atsikratyti visai nesunku.“
Koks buvo tėčio patarimas? „Užuot stūmusi šalin, nukreipk jėgą prieš jį.“
Kairę ranką užmetu Rudžiui ant kairiojo peties ir trūkteliu jį prie savęs. Tada dešine ranka sučiumpu jo dilbį ir pasuku taip, kad atsidurtų jam už nugaros. Toliau – spyris į pakinklius. Aiktelėjęs iš skausmo vyras virsta ant žemės. Cigaretė skrieja šalin.
Tėtis mokė, kad šitaip susiklosčius aplinkybėms kitas žingsnis būtų užpuoliką paleisti ir pasipustyti padus. Tačiau kur man bėgti? Čia mano namai.
Taigi, užuot sprukusi, laikau Rudžio ranką užlaužusi už nugaros ir kariuosi ant jo. Kelį įrėmusi į nugaros apačią, mygu vyro veidą į purvą. Sukdama jam petį, vis labiau spaudžiu dešinę ranką.
– Po velnių, ką čia sumanei, Keise? – amteli Rudis, veikiausiai taip prisisemdamas į burną purvo. – Ar visai proto netekai?
Pasuku jo ranką dar kelis milimetrus. Šįkart Rudis rikteli.
– Sulaužysi man ranką! – šaukia jis.
Pasilenkiu jam prie ausies, kad dabar pajustų mano kvėpavimą, nors man iš burnos nesmirdi taip kaip jam.
– Nedrįsk daugiau manęs liesti. Niekada. Supratai?
– Po galais, kodėl tu tokia susikausčiusi?
Dar stipriau sukteliu jam ranką. Jaučiu, kaip grėsmingai įsitempia sausgyslės, lyg tuoj nutrūks.
– Ar supratai?
– Taip! – Šįkart Rudžiui rėkiant veidas paraudonuoja, ploni plaukai susitepa purvu. – Dėl Dievo meilės, taip! Paleisk!
– Ir sutaisysi stogą, – priduriu. – Kai tik audra baigsis, atvažiuosi
čia ir nieko nelaukdamas suremontuosi man stogą. – Rudis nieko neatsako, tad vėl stipriau surakinu jam ranką. – Juk taip?
– Taip! Kaip pasakysi!
Lukteliu dar kelias akimirkas. Toliau gniaužiu jam petį, veidą laikau prispaudusi prie minkštos žemės. Turiu sau priminti, kad sulaužyta ranka jis negalėtų remontuoti stogo. Be to, ką tik pajutau lietaus lašą. Taigi atsidususi nulipu Rudžiui nuo nugaros ir jį paleidžiu.
Vyrui prireikia sekundėlės kvapui atgauti, tada atsargiai stojasi. Trindamasis skaudamą petį dėbso į mane pavandenijusiomis mėlynomis akimis.
– Po velnių, kas tau darosi, kvaila kale?
Spėju, klausimas retorinis.
– Po poros dienų ateisi sutaisyti man stogo, – tvirtai atkertu.
Laukiu Rudžio atsikalbinėjimų. Arba puolimo – ko gero, man tai patiktų. Kone neabejoju, kad sugebėčiau jį įveikti. Rudis už mane dvidešimčia metų vyresnis, tik keliais centimetrais aukštesnis, nykstančiais raumenimis, dabar dar ir sužeistu petim. Pirmyn.
Regis, Rudis teisingai perpranta mano žvilgsnį, nes nuduria akis ir linkteli.
– Gerai. Grįšiu, kai baigsis audra. – Tada dar priduria: – Jei tik ją išgyvensi.
Nesuprantu, ar tai grasinimas, ar tik pastebėjimas, kad siaučiant audrai nakvosiu trobelėje su pusiau kiauru stogu. Tyrinėju apniukusį
Rudžio veidą spėliodama, ar nepajus pagundos atsilyginti už tai, kad įmurkdžiau jo veidą į žemę. Atrodo besąs kerštingas tipas.
Na, tam ir skirtas mano ginklas.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
