Nedinges Vilnius by knygos.lt

Vilnius čia analizuojamas ir

Parašyti knygą apie Vilnių ir jo dailę bei

nagrinėjamas, atgaivinamas ir

architektūrą paskatino paprasta priežastis –

prijaukinamas akupunktūriniu

Vidas Poškus (g. 1977 m.)

meilė šiam miestui. Kasdien vaikščiodamas

būdu, smeigiant tyrimo geluonis į

studijavo dailės istoriją Vilniaus

šio seno miesto gatvėmis ir stebeilydamas į

spontaniškai nutaikytas vietas ir

dailės akademijoje. Šiuo metu

šventoves ir rūmus, namus ir kiemus, stengiuosi

laikrodžio rodyklėmis smaigstant įvairius miesto laikotarpius bei periodus.

Lietuvos kultūrinėje spaudoje bei tinklaraščiuose skelbia dailės kritikos tekstus ir esė. Reiškiasi kaip meno kuratorius ir dailininkas. „Nedingęs

(nors didelių pastangų ir nereikia!) įžvelgti vis ką nors nauja. Būtent tuo ir norisi pasidalyti su gerbiamu Skaitytoju. Savuosiuose Vilniaus

Vilnius. Miesto akupunktūros“ –

tyrinėjimuose pasitelkiau „akupunktūrinį“

pirmoji jo knyga.

metodą – šį miestą matau kaip gyvą organizmą, į kurį besdamas adatėles katalizuoju įvairias jo istorijos ir gyvosios praeities detales. Tai nėra sisteminga mokslinė analizė ar nuodugni akademinė studija – daugiau impresionistiniai

Vilnius yra kaip laikrodis ir kaip filosofas, – sako Vidas Poškus. Tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus. Autorius klajoja po šį miestą-kūną, pasakodamas dailės, architektūros, savo paties istorijas. Vido Poškaus „Nedingęs Vilnius“ – labai asmeniška, labai subjektyvi ir labai netikėta knyga, nustebinsianti ir tuos, kurie mano, kad Vilnių pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir tuos, kurie dar tik ruošiasi šį miestą atrasti.

pasažai, subjektyvios pastabos. Tokios mintys, tikiu, apninka kiekvieną žiūrintį į Vilnių. Nes toks yra šis Miestas... Knygos pavadinimas (ir idėja) iš tiesų turi sąsajų su didžiuoju Vlado Drėmos veikalu „Dingęs Vilnius“. Tai nėra šio esminio veikalo tęsinys ar diskusija su juo, tai jo įkvėpti subjektyvūs pašnekesiai, tikint, kad senasis Vilnius nėra dingęs.

UDK 72(474.5-25) Po-216

UDK 821.172(481)-31 Ma607

Knyga išleista Lietuvos tarybai parėmus Knyga išleista Lietuvos kultūros kultūros tarybai parėmus

Vido Poškaus nuotraukos

ISBN 978-609-466-146-4 © Rūta Mataitytė, 2015 © „Tyto alba“, 2015 ISBN 978-609-466-076-4

Apie Vladą Drėmą ir Nedingusį – Dingusį Vilnių Manau, kad reikia šį tą iš(si)aiškinti apie Nedingusį Vilnių ir Dingusį Vilnių, apie Vidą Poškų ir Vladą Drėmą. Tarkime, kad leidinys, kurį laikote savo rankose, gimė kaip asmeninės apropriacijos rezultatas. Lotyniškai appropriatio reiškia užvaldymą, kieno nors pavertimą savo nuosavybe. Jeigu nebūtų Dingusio Vilniaus, tai nebūtų ir Nedingusio. Kiekvienas turime savą nedingusio Vilniaus viziją, įkvėptą asmeninių potyrių: matytų paminklų, pasivaikščiojimų gatvėmis ir skersgatviais, galop perskaitytų knygų, o Dingęs Vilnius – tarp tų esminių ir fundamentaliųjų. Lietuvos profesionaliosios dailės istorijos Tėvo knyga paskatino ne tik studijuoti dailės istoriją, bet ir buvo šventraštis, kurį laikant rankose (ak, tas svoris ir dydis!) pamiltas Vilnius. Ir pavadinime esantis neiginys tegul nesukelia kokių nors klaidingai optimistinių – „komjaunuoliškų“ ar tariamai pozityvių – asociacijų, esą gal kada jis buvo griaunamas ir žalojamas, o dabar stovi ir stovės per amžius! Priešdėlis ne pavartotas turint omenyje, kad kiekvienas praeivis Vilniuje turi savo nedingusį, niekur neprapuolusį, nesugriautą ir nesunaikintą, čia ir dabar egzistuojantį miestą, jo vaizdinį ir svajonę. Tiesioginė šio leidinio pavadinimo nuoroda į žymųjį ir monumentalųjį Vlado Drėmos veikalą Dingęs Vilnius nėra nei jo antitezė, nei diskusija, nei tęsinys. Tai pokalbis su juo ar tiksliau – jo inspiruotas pokalbis su miestu. Kiekvienas iš mūsų turime savo nedingusį Vilnių, kurio pažinimas be Dingusio Vilniaus neįmanomas. Į Vilnių žvelgiama laikrodžio ir akupunktūros principais. Pasakojimai eina vienas paskui kitą laikrodžio rodyklių sukimosi kryptimi, nelyginant mechanizmas, sukantis tas rodykles, būtų įmontuotas Šv. Jonų bažnyčios varpinėje, kuri yra žvilgsnio epicentras. Ta pačia kryptimi keliauja ir saulė. Tad mūsų žvilgsnis pradeda suktis nuo 5

šiaurės rytų (orientyras – miesto lopšį menančios kalvos, kurios iš tiesų panėši į kūdikio lovelę) ir sustoja tik ciklo pabaigoje saulės nusileidimo taške, vakaruose tarp Karoliniškių ir Šnipiškių. Laikantis prielaidos, kad šiame Nedingusio Vilniaus laikrodyje yra įvairiausio ilgio skirtingą laiką (sekundes, minutes, valandas, gal net dienas, savaites, metus, šimtmečius) rodančių rodyklių, jos prie vieno ar kito objekto ar reiškinio sustoja nevienodam tarpsniui ir duria savo adatomis netolygiai – į vienus giliau, į kitus vos baksteli.

Akupunktūros, arba Vilnius kaip filosofas ir laikrodis Iš pradžių paaiškinsiu, ką turiu omenyje sakydamas, kad Vilnius yra kaip filosofas. Bet pirmiau leisiu pasisakyti kunigui Antanui Tatarei iš Lukšių parapijos: Vilniaus mieste ne per seniai gyveno didis filiozopas vardu Jonas Povilas Sophos. Tas vyras teip labai buvo didelis, kad jisai dangų su savo galva pasiekė; tai yra: jis su savo razumu apėmė visą dangų ir žemę. Išrokavo, kiek yra mylių tolumo nuog žemės iki saulei, iki mėnesiui ir iki kožnai žvaigždei. Jis pasakė už čėso, kada tems saulė arba mėnesis, jis išmanė, iš ko darosi rasa, debesys, lytus, griausmai, žaibai ir perkūnai. Jis visas žoleles, javus ir medžius ant viso paviršiaus žemės pažino. Jis visus žvėrelius, paukštelius, žuveles, varles, kirmėles, vabalėlius ir kirmėlėles vardais vadino. Jis daugel šnekėjo apie ugnį, žemę, vandenį. Jis išmanė, iš ko bitutės medų padaro, ale jis patsai medaus korio padarintie negalėjo! Cukrų jis mokėjo padarintie. Jisai išmanė, kas darosi, kad žmogaus į senatvę juodas plaukas pabąla, ale jis negalėjo padarintie, kad tas žilas plaukas atsimainytų ing juodą plauką jauno žmogaus. Jisai visas ligas žmonių pažino, liekarstas žinojo ir smertelnai sergančius išgydė, ale patsai apsirgo ir nusimirė!.. Iš to galime suprastie, jogei kas galima, tai galima, o kas negalima, tai negalima.*

Vertingiausia yra šio ekskurso pabaiga ir moralas. Tačiau nesigilindami į moralizuojantį aspektą racionalizmo bei fiziokratizmo atžvilgiais, pabandykime mintimis pakilti į dangų ir įsivaizduokime Vilnių kaip didelį žmogų. Jo vardas gali būti ir kitoks – Alkis, Kristoforas ar minėtas Jonas Povilas Sophos. Dabartinis Vilnius tam gal ir nelabai tiktų, kitų * A. Tatarė, Pamokslai išminties ir teisybės, serija Lituanistinė biblioteka, Vilnius: Vaga, 1987, p. 81–82.

fiziokratų, pirmtakų ir amžininkų dėka jis įgavo kitokius kontūrus. Bet ne taip ir seniai čia buvo kitaip. Taigi, to milžino filosofo Vilniaus galva ir smegenys, ir ne bet kokios, o turinčios du didelius pusrutulius, – tai Pilis (tiksliau – pilys) ir Katedra. Visi miškai, medžiai, suprantama, – tai milžino plaukai ir gyvaplaukiai. Gynybinės jo sienos vartai, atsiprašant ar neatsiprašant, nes nėra čia ko ir slėpti, tai angos – burna, ausys, nosis, gal net užpakalis. Rotušė, be abejo, – miesto širdis. Gatvės – sausgyslės, raumenys, kaulai. Viskas priklauso nuo pločio, ilgio ir reikšmingumo. Šaltiniai (pirmiausia Vingrių), upeliai (Vingris, Vilnia) ir upė (Neris arba Vilija) – arterijos ir venos. Rūmai ir šventovės – visokiausi organai. Sakykime dar, kad Gedimino prospektas – tai kairė ranka, Antakalnio gatvė – dešinė su įspūdingais baroko žiedais – Šv. Petro ir Povilo, Išganytojo (seniau Viešpaties Jėzaus) bažnyčiomis ir jų Laterano kanauninkų bei trinitorių vienuolynais, Sluškų ir Sapiegų rūmais – ant kelių pirštų. Viena koja – Pilies, Didžioji, Aušros Vartų gatvės, kita – Šv. Jono, Dominikonų ir Trakų gatvės. Štai toks tad žmogus. Filiozopas taip pat ne iš kelmo spirtas – čia prisidėjo garbingoji tėvų jėzuitų Vilniaus akademija. Kaip tikrą studentą po akademinių linksmybių jį reikia pažadinti. Galime paskaityti pačių jėzuitų dienoraščius – ir garbūs tėvai negali gyventi be alaus, mi-

Šv. Jonų bažnyčios varpinė – ne tik aukščiausias senojo Vilniaus bokštas, bet ir Senamiesčio dominantė 8

daus, žalio vyno. Štai 1714 metų rugpjūčio 1 dieną visi gavo „po stiklą midaus su dviem priedais“, kitą dieną vakarienę sudarė 4 patiekalai ir stiklas midaus, o rugpjūčio 4 dieną, šeštadienį, visiems teko „per pietus po stiklą midaus ir pietūs iškilmingi. Vakarienei neduota po stiklą midaus, kadangi vakarienės iškilmė perkelta į sekmadienį“. O tą dieną buvo iškelta „iškilminga vakarienė su rinktiniu gėrimu“.* Tad pažadinti po tokių vaišių tiktų dėlėmis ir įpjovimais, instrumentais flebotomais atliekami kraujo nuleidimai. Kuo tikriausia akupunktūra! Badymas adatomis nėra vien rytiečių sugalvotas – Austrijos Alpėse, Tirolyje, neseniai atradus prieš 5000 metų gyvenusio žmogaus Ecio palaikus paaiškėjo, kad jo pjautinės tatuiruotės buvo atliktos gydomaisiais tikslais. Bedant adatėles ar adatas vienur ir kitur, į vieną arba kitą to Jono Povilo organizmo vietą, žiūrėkite, tas milžinas ima ir atgyja, pasiekia dangų savo didele galva... Net Lyg milžiniškas pirštas dangun. kalba, šneka, kažką sako. Renesansinis kūnas, barokinis drabužis Vilniaus sužmoginimas ir personifikavimas yra ne mano prasimanymas ar užgaida. Dar Renesanso laikotarpiu šis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas ir net pati valstybė įgaudavo žmogiškų savybių. Štai kad ir Stepono Batoro sekretoriaus Elijo Pilgrimovijaus poemoje Philopatris ad senatum populumque Lituanum („Tėvynės mylėtojas Lietuvos senatui ir tautai“) – joje į motutę Lietuvą kreipiasi jos vaivadijos ir žemės, guosdamos ir išreikšdamos jai pagarbą. Arba štai Jėzaus draugijos Vilniaus kolegijos studento Georgijaus Kalo eilutės, skirtos taip pat Stepono Batoro 1579 m. atvykimui į Vilnių: „Kas apsakys, o karaliau kilnus, kokį džiaugsmą, aš, Vilnius, / Tau apsilankant jaučiu?“** * Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis. 1710–1723 metai, parengė I. Katilienė, Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 147. ** Gratulatio Vilnae / Vilniaus pasveikinimas. XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinys, sudarė E. Ulčinaitė, vertė B. Kazlauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 91.

Vilnius, na, vėlgi – ne dabartinis, o anas – senasis, egzistuoja ir kaip didelis, nuolat tiksintis tartum Jokūbo Gierkės ar Jozefo Bergmano pagamintas laikrodis. Šio laikrodžio rodyklių ašis yra pats aukščiausias senamiesčio bokštas – Šv. Jonų bažnyčios varpinė. Tereikia pakilti į jo viršūnę ir suktis pagal laikrodžio rodyklę kartu su saule. Panašiai prisukamas ir laikrodžio mechanizmas. Valandų žymenimis galėtų būti ir minėti miesto vartai: Pilies, Bernardinų, Išganytojo (Spaso), Subačiaus, vieninteliai iki šiol išlikę Medininkų, dabar vadinami Aušros, vartai (saulė dangaus skliaute virš jų būna per pietus, tad tai dvyliktos valandos ženklas), Rūdninkų, Trakų, Vilijos (arba Vilniaus), Totorių, Šlapieji (Šv. Marijos Magdalietės). Į šį komplektą dar galėtume įtraukti du buvusius bokštus – vieną, Apvalųjį, stovėjusį tarp Medininkų ir Rūdninkų vartų, ir kitą – buvusį tarp Bernardinų ir Išganytojo vartų. Ir štai – turime lygiai dvylika padalų! Minutes, gal net sekundes tame miesto laikrodžio ciVarpinės senojo laikrodžio ciferblatas. ferblate žymėtų bažnyčios ir cerkvės, Kadaise būtent jis stebėjo miestą ir būdavo stebimas miestiečių. Laikrodis sinagogos, kenesa, mečetė. Taip pat bokšte buvo įrengtas 1673 m., 1803 m. jį rūmai ir žinomiausi namai. Tereikia tą suremontavo laikrodininkų cecho seniūnas Vilniaus laikrodį prisukti, ir jis ima eiti, Jozefas Bergmanas tiksėti, skambinti varpais. Kita vertus, laikrodis yra ir akupunktūros prietaisas, nes ant ciferblato keliaujančios rodyklės smaigaliais dirgina ir veikia ne šiaip ką, o patį laiką! Taigi Vilnius čia analizuojamas ir nagrinėjamas, atgaivinamas ir prijaukinamas akupunktūriniu būdu, smeigiant tyrimo geluonis į spontaniškai nutaikytas vietas ir laikrodžio rodyklėmis smaigstant įvairius miesto istorijos laikotarpius bei periodus.

Kalnai ir miškai, arba Tikrasis Vilnius Pavasariais, kai vis šilčiau ir linksmiau užkaitina saulutė, kai iš pietų grįžta paukščiai (na, ir sentimentaliai parašyta – kaip kokio sumauto gimnazijos poeto!), bet medžiai ir krūmai dar nebūna sužaliavę, daugelį pradeda kamuoti laukinės gamtos ilgesys. Įsimylėjėliai ieško nuošalesnių vietelių, svajotojai vaikšto atsisagstę, briedžiukų ir bobausių rankiotojai važiuoja į girias. Vilnius yra stebuklingas miestas. Norinčiam klajoti po kalnus ir miškus it kokiam lordui Byronui, nereikia trenktis kažin kur toli, užtenka žengti vieną kitą žingsnelį, pereiti mediniu tilteliu per Vilnią ir užkopti į Bekešo kalną. Statūs jo laiptai kai kam yra nemenkas iššūkis! Tikriausiai čia ir prasidėjo Vilniaus miestas, kurį išvydo legendinis kunigaikštis Gediminas, medžiojęs stumbrus bei taurus ir nakvojęs giriose prie Neries. Nuo kalvų atsiveria ypač gražūs miesto vaizdai. Pamenu, kai teko rašyti moVaizdas nuo Trijų Kryžių kalno kyklinį rašinėlį apie Vilnių Maironio poezijoje, nustebau suvokęs, kad klasikas sostinę stebėdavo iš tolo: „Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais / dunkso tarp kalnų plačiai!“ Tokia turbūt lietuvių karma – būti mieste, bet jame jausti gamtą. Nuo kalvų ne tik gražu žiūrėti į miestą. Jos pačios yra įspūdingos. 11

Gedimino kalnas nuo kaimyninių kalvų

Takelis Bekešo kalne, tiksliau, jo likutyje po 1838 ir 1841 m. griūčių 12

Kai keliauju po platųjį pasaulį ir matau svetimus kalnynus, visuomet apima déjà vu pojūtis, jog Karpatus ar Tatrus (bent jau juos, bet tikiu, kad tas pat nutiktų Tian Šanyje ar Anduose) jau esu matęs čia. Tik kameriškesnius, jaukesnius, kaip tikrą kalnų pirmavaizdį. Gražios yra visos Vilniaus kalvos: Karoliniškių skardžiai ir griovos – kuo tikriausi tarpekliai iš filmų apie indėnus, Panerių tankmės tartum iš Hauffo „Šaltosios širdies“, Sapieginės ir Rokantiškių, Belmonto, Markučių ir Verkių šilai. Vis dėlto Vilniaus kalvų širdis ir šerdis yra tarp Trijų Kryžių, Stalo, Gedimino kapo, Bekešo kalnų. Regis, net nuo jų matomas miestas, jo rūmai kyla viršun, rungdamiesi su kalvomis, nenorėdami joms nusileisti. Iš tų gamtos ir architektūros varžybų gimsta visas miesto grožis ir nepakartojamumas – tikrasis Vilnius. Vienų metų pavasarį, šiltomis ir saulėtomis dienomis (tiesą sakant, piešiant, emoBekešo kalno tankmė – jovarai ir klevai. Dar prieš ciškai įsitempus pats kūnas šimtmetį jis buvo „plikas“ atsipalaiduoja ir po gero pusvalandžio pradeda krėsti šaltis), kasdien kopdavau ant išlikusios Bekešo kalno dalies. Radau šią vietą dar studijų laikais, 1996 metais, per pirmąjį savo pavasarį Vilniuje ieškodamas bundančios gamtos. Žvelgdamas į aplinkines kalvas, piešdavau jas, apžėlusias dar nesužaliavusiais, saulės spindulių nušviestais ir iš vidaus švytinčiais medžiais, keliančiais į šviesų dangų trapias šakeles. Jausdavausi kaip po Guilino kalvas klajojantis kinų poetas ar apie Fudzijamą kontempliuojantis Macuo Bašio, o galvoje dar skambėdavo tegul ir patetiški Biblijos žodžiai apie šviesą ir vaikščiojimą šviesoje. 13

Medinis Vilnius Kalbu ne apie senovės architektūrą. Ne apie Žvėryną ir įmantriausias jo medines formas. Ir net ne apie kaimiškąsias Šnipiškes. Nors miesto dominantės – tai pirmiausia pilys, rūmai, bažnyčios ir kiti maldos namai, tačiau kadaise ir net ne taip seniai Vilnius buvo iš esmės medinis. Medis kaip statybinė medžiaga čia buvo svarbiausias. Legendą jungdami su realybe įsivaizduokime didįjį kunigaikštį Gediminą su savo svita besibraunantį Panerių giria ir Lukiškių mišku. Uodai, laukinio karvelio ulbėjimas, kėkšto klyksmas, vėjo ošimas pušų ir eglių viršūnėse... Staiga – kalnas, ilgainiui pavadintas jo, „atradėjo“, vardu, Šventaragio slėnis, šventykla ir miško bei upės fone – mediniai statiniai. Paprastučiai ir neįmantrūs. Kaip rodo archeologinių tyrinėjimų medžiaga – primityvūs it kokie vigvamai. Taip, jau ne iš stul-

Pereinamasis kiemas tarp Vokiečių ir Pranciškonų gatvių 14

pų sudėliotos sienos, o rentinės gulsčių rąstų konstrukcijos, galbūt velėna apšiltinti dvišlaičiai stogai. Tačiau nameliai nedideli (kelių metrų ilgio sienos – pasiekimas), renčiami be pamatų, su ugniakurais ar net jau su krosnimis, bet dar be kaminų. Langai arba maži, arba nėra, durelės – it pelės landa. Tamsią žiemą tokiame būste praeina visa ilga naktis, tai kaip čia neseksi pasakų ir padavimų, nedainuosi dainų ir nežaisi kokių nors žaidimų? Tad visiškai nesuprantama, kad statant Valdovų rūmus tos medinės konstrukcijos – drėgname grunte išsilaikiusios net iki kelių vainikų aukščio! – nebuvo konservuojamos, o dažniausiai tiesiog tyliai ramiai pašalinamos ir išgabenamos nežinomomis kryptimis. Gal renčiant naująją didybę „ne fasonas“ matyti prastą praeitį. Kad ir kaip sentimentaliai tai nuskambėtų, tačiau Senamiesčio kiemuose vis dar išlikę medinukai, taip, tos malkinės ir sandėliukai, priestatai ir prieangiai, primityviomis formomis tartum pratęsiantys XIII amžiaus medinės statybos tradiciją, yra geriausias senosios medinės architektūros reliktas, pavyzdys ir iliustracija.

Medinis modernizmas. Prieškarinio V. Kudirkos g. 4 namo kubistinių formų laiptinė iš kiemo pusės

Sandėliukas prie Turgelių g. 8 namo. 1926–1940 m. šiame name gyveno legendinis lietuvių skautas Pranas Žižmaras, 1938 m. iškvietęs į dvikovą lenkų karininką

Medinis buvusių Abraomo Šuro užvažiuojamųjų namų priestatas, dabar Geležinkelio g. 3 15