Trileris
Iš anglų kalbos vertė Inga Čepulienė
Vilnius, 2021
1 Ženeva
Pirmoji naujokės tapatybe suabejojo Beatričė Kenton. Tai nutiko mokytojų kambaryje vieną vėlyvo lapkričio penktadienį, penkiolika po trečios. Kaip dažnai pasitaiko penktadienio popietėmis, tvyrojo šventiška ir kiek maištinga nuotaika. Gryna tiesa, kad jokios kitos profesijos atstovai šitaip nekantriai nelaukia savaitės pabaigos kaip mokytojai, – net ir tokių elitinių institucijų kaip Ženevos tarptau tinė mokykla. Mokytojų kambaryje buvo gyvai aptarinėjami savait galio planai. Beatričė nuo kalbų susilaikė, nes jokių planų neturėjo ir visai netroško to pasakoti kolegoms. Jai buvo penkiasdešimt dveji, netekėjusi, vienintelė giminė – turtinga senyva teta, kiekvieną vasarą suteikianti jai prieglobstį savo dvare Norfolke. Savaitgaliais Beatričė paprastai apsilankydavo prekybos centre ir, rūpindamasi savo juos mens apimtimi, besiplečiančia tarsi pati visata, pasivaikščiodavo ežero pakrante. Pirma pamoka pirmadienį būdavo tarsi oazė tuščioje jos vienatvės Sacharoje. Ženevos tarptautinėje mokykloje, įkurtoje seniai nebeveikiančios daugiašališkumo organizacijos, mokėsi miesto diplomatinės bendruo menės atžalos. Vidurinę mokyklą, kurioje Beatričė dėstė skaitymą ir kompoziciją, lankė vaikai iš daugiau kaip šimto skirtingų šalių. Personalas irgi buvo margas. Vadovas dėjo didžiules pastangas, ska tindamas darbuotojus susibendrauti: rengė kokteilių vakarėlius, su neštines vakarienes, išvykas į gamtą, bet mokytojų kambaryje vis vien dažniausiai vyravo gentinė santvarka. Vokiečiai laikėsi su vokiečiais, prancūzai – su prancūzais, ispanai – su ispanais. Tą penktadienio 15
D a n i e l S i lva
popietę panelė Kenton buvo vienintelė britė, išskyrus Sesiliją Halifaks iš Istorijos katedros. Sesilija išsiskyrė juodais pasišiaušusiais plaukais ir mėgdavo nuspėjamus politinius žaidimėlius, kuriais, gavusi bent menkiausią progą, noriai dalijosi su panele Kenton. Be to, Sesilija panelei Kenton smulkiai išsipasakojo apie aistringą romaną su Kurtu Šrioderiu, „Birkenstock“ sandalais avinčiu matematikos genijumi iš Hamburgo, paaukojusiu pelningą inžinieriaus karjerą, kad galėtų vie nuolikmečiams dėstyti daugybą ir dalybą. Mokytojų kambarys buvo pirmame aštuonioliktojo amžiaus dva ro, dabar paversto administraciniu pastatu, aukšte. Neperšaunami jo langai atsivėrė į priekinį kiemą, kuriame kaip tik tuo metu privilegi juotieji Ženevos tarptautinės mokyklos jaunuoliai grūdosi į galines Vokietijoje pagamintų prašmatnių sedanų su diplomatiniais nume riais sėdynes. Patarška Sesilija Halifaks įsitaisė greta Beatričės. Atsi sėdusi ėmė čiauškėti apie skandalą Londone, kažką apie M16 ir rusų šnipą. Beatričė nelabai klausėsi. Ji stebėjo naujokę. Ši, kaip visada, buvo beišeinanti beveik paskutinė. Smulkutė mer gaitė buvo dvylikos, graži, žvilgiomis rudomis akimis ir varno juodu mo plaukais. Didžiam Beatričės nepasitenkinimui, mokykloje nebuvo uniformų, tik aprangos kodas, kurio keletas laisvamanių mokinių ne paisė ir už tai jokių nuobaudų nesulaukė. Bet tik ne naujokė. Ji nuo galvos iki kojų vilkėjo brangiais languoto rašto vilnos apdarais, ko kių galėtum rasti „Burberry“ parduotuvėje. Vietoj nailoninės kuprinės nešėsi odinį knygų krepšį. Ryškūs odiniai balerinos bateliai blizgėjo. Naujokė buvo teisinga, kukli. Bet kažkas Beatričei kliuvo. Ji drėbta iš kitokio molio. Karališka. Taip, būtent. Karališka... Į mokyklą mergaitė atvyko praėjus dviem savaitėms po rudens se mestro pradžios – ne tobula, bet pasitaiko: tokioje institucijoje kaip Ženevos tarptautinė mokykla tėvai tai dingdavo, tai pasirodydavo kaip Ronos upės vandenys. Deividas Milaras, direktorius, įbruko ją į trečią Beatričės pamoką, kurioje ir taip buvo dviem mokiniais per 16
naujokė
ankšta. Beatričei įteikta priėmimo bylos kopija net ir mokyklos stan dartais pasirodė skystoka. Joje buvo rašoma, kad naujokė esanti vardu Džihana Tantavi, egiptietė, o jos tėvas – ne diplomatas, bet versli ninkas. Akademiniai įrašai niekuo neišsiskyrė. Protinga, bet be jokių ypatingų gabumų. „Paukštelis, pasirengęs kilti“, – paraštėje viltingai prirašė Deividas. Ir tikrai, vienintelė dėmesio verta bylos vieta buvo pastraipa, skirta mokinio „ypatingiems poreikiams“. Pasirodo, Tanta vių šeimai kaip niekas kita buvo svarbu privatumas. Saugumas, rašė Deividas, itin aukštas prioritetas. Štai dėl ko tą – ir šiaip jau bet kurią kitą – popietę kieme sukiojosi Lusjenas Vilaras, smarkusis mokyklos apsaugos vadas. Lusjenas buvo atvykėlis iš Prancūzijos, Service de la Protection – nacionalinės polici jos skyriaus, atsakingo už aukštus postus užimančių užsienio svečių bei aukštų Prancūzijos pareigūnų apsaugą, – veteranas. Paskutinis jo darbas buvo Eliziejaus rūmuose, kur jis tarnavo asmeninėje Respu blikos prezidento sargyboje. Deividas Milaras įspūdingu Lusjeno gy venimo aprašymu mojuodavo įrodinėdamas, kaip rimtai mokykloje žiūrima į saugumą. Džihana Tantavi nebuvo vienintelė mokinė, tu rinti tokių poreikių. Bet niekas neatvykdavo ir neišvažiuodavo iš Ženevos tarptautinės mokyklos taip, kaip tai darė naujokė. Juodas limuzino klasės „Mer cedesas“, kuriame ji pradingdavo, laisvai būtų tikęs ir valstybės galvai ar monarchui. Beatričė anaiptol nebuvo automobilių ekspertė, bet važiuoklė jai tikrai atrodė šarvuota, o langai – neperšaunami. Paskui limuziną riedėjo antras automobilis, „Range Roveris“, su keturiais dantis sukandusiais raumenų kalnais tamsiomis striukėmis. – Kaip manai, kas tai? – nusistebėjo Beatričė, žvelgdama, kaip abu automobiliai įsuka į gatvę. Sesilija Halifaks atrodė suglumusi. – Rusų šnipas? – Naujokė, – nutęsė Beatričė. Abejodama pridūrė: – Džihana. 17
D a n i e l S i lva
– Sako, kad jos tėvui priklauso pusė Kairo. – Kas sako? – Veronika. – Veronika Alvarez buvo karštakošė ispanė iš Meno katedros ir viena iš mažiausiai patikimų paskalų šaltinių visoje moky kloje – ją perspjovė tik pati Sesilija. – Sako, kad jos motina – Egipto prezidento giminaitė. Dukterėčia. O gal pusseserė. Beatričė stebėjo, kaip per kiemą žingsniuoja Lusjenas Vilaras. – Žinai, kas man atrodo? – Kas? – Man atrodo, kažkas meluoja.
– Ir štai nutiko taip, kad Beatričė Kenton, kelių menkesnių britų valstybinių mokyklų veteranė, pažymėta kovos randų ir į Ženevą at vykusi ieškoti romantikos bei nuotykių, bet neradusi nieko panašaus, ėmėsi visiškai privataus tyrimo, siekdama išsiaiškinti tikrąją naujokės tapatybę. Pradėjo įvedusi vardą DŽIHANA TANTAVI į mažą baltą langelį savo interneto naršyklės paieškos sistemoje. Ekrane pasirodė keletas tūkstančių rezultatų, bet nė vienas jų neturėjo nieko bendra su dailia dvylikamete, įžengiančia į jos klasę per trečią pamoką ir niekada nevėluojančia nė minutės. Paskui Beatričė peržiūrėjo įvairius socialinius tinklus, bet ir ten savo mokinės nerado nė pėdsako. Atrodė, kad naujokė yra vienintelė dvylikametė visoje Dievo žemėje, negyvenanti paralelinio gyvenimo internetinėje erdvėje. Beatričei tai pasirodė pagirtina, mat jai teko savo akimis išvysti destruktyvias emocines ir vystymosi pasekmes, kurių gali turėti nepaliaujamas žinučių rašinėjimas, tvitinimas ir dali jimasis nuotraukomis. Deja, toks elgesys būdingas ne tik vaikams. Se silija Halifaks nė į tualetą nenueidavo, nepaskelbusi nudailintos savo nuotraukos instagrame. 18
naujokė
Tėvas Adnanas Tantavis kibernetiniame pasaulyje buvo toks pat anonimas. Beatričė užtiko kelias užuominas apie „Tantavio statybą“, „Tantavio holdingą“ ir „Tantavio vystymą“, bet nieko apie patį Tantavį. Džihanos priėmimo byloje buvo nurodytas prašmatnus adresas Lozanos gatvėje. Vieną šeštadienio popietę Beatričė nutarė pasivaikščioti. Nuro dytas namas buvo per kelerias duris nuo garsiojo šveicarų pramoninin ko Martino Landesmano namų. Kaip ir visus pastatus šioje Ženevos ežero dalyje, jį supo aukštos sienos su stebėjimo kameromis. Dirstelėjusi pro vartų strypus, Beatričė išvydo išpuoselėtą žalią veją, besidriekiančią iki didingos itališkos vilos portiko. Taku jos link akimirksniu pasileido kažkoks vyras – be abejonės, vienas iš tų mafiozų iš „Range Roverio“. Bėgdamas nė nesistengė slėpti po striuke švysčiojančio ginklo. – Propriété privée! * – rėkė prancūziškai su stipriu akcentu. – Excusez – moi, – sumurmėjo Beatričė ir nuskubėjo šalin. Antroji tyrimo dalis prasidėjo pirmadienio rytą – ji ėmėsi tris die nas trukusio atidaus mįslingosios naujokės sekimo. Pastebėjo, kad, pakviesta klasėje, Džihana kartais uždelsdavo atsiliepti. Atkreipė dė mesį ir į tai, kad nuo tada, kai atvyko į mokyklą, Džihana neužmezgė jokių draugysčių ir visai nesistengė jų ieškoti. O aikčiodama ir dosniai girdama visiškai neišskirtinį rašinį Beatričė išsiaiškino, kad ir Egiptą Džihana pažįsta tik labai paviršutiniškai. Žino, kad Kairas yra didelis miestas, per kurį teka upė, bet ne kažin ką daugiau. Pasakojo, kad jos tėvas esąs labai turtingas. Statąs dangoraižius ir biurus. Jis esąs Egipto prezidento draugas, todėl Musulmonų brolija jo nemėgstanti, taigi, savo ruožtu, jie ir gyvena Ženevoje. – Man skamba visiškai logiškai, – pastebėjo Sesilija. – Skamba, – atrėžė Beatričė, – kaip išgalvoti paistalai. Abejoju, kad ji buvo bent koją įkėlusi į Kairą. Tiesą sakant, net nesu tikra, kad ji iš viso egiptietė. * Pranc. Privati teritorija! (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 19
D a n i e l S i lva
Toliau Beatričė dėmesį sutelkė į motiną. Matydavo ją vien per tamsintus, neperšaunamus limuzino langus ir tik retkarčiais, kai ši išlipdavo iš galinės automobilio sėdynės pasitikti Džihanos kieme. Ji buvo šviesesnio gymio nei Džihana ir šviesesnių plaukų – patraukli, pamanė Beatričė, bet Džihanai nė trupučio neprilygsta. Ir iš tiesų, Beatričei nesisekė įžiūrėti jokių fizinių jųdviejų panašumų. Nė sykio nematė ir bučinio ar meilaus apsikabinimo. Be to, pajuto ir ryškų galios disbalansą. Paskutinis žodis priklausė ne motinai, o Džihanai. Lapkritis virto gruodžiu, grėsmingai artėjo žiemos atostogos, tad Beatričė sukurpė planą susitikti su nepasiekiamąja mįslingos mokinės motina. Pretekstu tapo Džihanos anglų kalbos rašybos ir žodyno testo rezultatai – ji pateko tarp trečdalio prasčiausiai pasirodžiusiųjų, bet vis vien darbą atliko geriau už jaunąjį Kalahaną, Amerikos užsienio tarnybos pareigūno sūnų, kuriam anglų kalba neva buvo gimtoji. Be atričė surezgė elektroninį laišką, kviečiantį ponią Tantavi į konsulta ciją jai patogiu metu, ir išsiuntė priėmimo byloje rastu elektroninio pašto adresu. Keletą dienų nesulaukusi atsakymo, pakartojo dar sykį. Tada gavo draugišką priekaištą iš direktoriaus Deivido Milaro. Pasi rodo, ponia Tantavi nenori turėti jokių tiesioginių ryšių su Džihanos mokytojais. Beatričė privalanti išdėstyti savo reikalus elektroniniame laiške Deividui ir jis pats aptarsiąs juos su ponia Tantavi. Beatričė įtarė, kad jis žino tikrąją Džihanos tapatybę, bet pasielgė protingai ir nė užuolankomis apie tai neužsiminė. Paprasčiau išgauti paslapčių iš šveicaro bankininko nei iš apdairiojo Ženevos tarptautinės mokyklos direktoriaus. Vadinasi, liko tik Lusjenas Vilaras, prancūzų kilmės apsaugos va das. Beatričė užsuko pas jį penktadienį popiet, mat tuo metu turėjo laisvą pamoką. Jo kabinetas buvo dvaro rūsyje, greta valytojos san dėliuko, kuriame karaliavo suktas, kompiuterius tvarkantis rusas. Lusjenas buvo lieknas ir tvirtas, atrodė jaunesnis nei keturiasdešimt aš tuonerių. Pusė moteriškosios lyties mokytojų į jį žiūrėdamos seilėjosi, 20
naujokė
tarp jų ir Sesilija Halifaks – ši nesėkmingai mėgino jį suvilioti, prieš suguldama su sandalais avinčiu teutonų matematikos genijumi. – Pagalvojau, – pratarė Beatričė ir, dėdamasi abejinga, parimo prie atdarų Lusjeno durų, – kad gal galėčiau su jumis šnektelėti apie naujokę. Lusjenas per stalą šaltai ją nužvelgė. – Džihaną? Kodėl? – Nes nerimauju dėl jos. Lusjenas užkrovė stirtą popierių ant savo mobiliojo telefono, gu linčio ant sugertuko. Beatričė nebuvo tikra, bet jai pasirodė, kad tele fonas kito modelio, nei jis paprastai nešiodavosi. – Mano darbas nerimauti dėl Džihanos, panele Kenton. Ne jūsų. – Juk tai ne tikras jos vardas, ar ne? – Iš kurgi ištraukėte tokį dalyką? – Aš jos mokytoja. Mokytojos viską pastebi. – Galbūt neskaitėte pastabos Džihanos priėmimo byloje apie ap kalbas ir paistalus. Siūlyčiau paklusti nurodymams. Antraip būsiu priverstas pranešti apie tai mesjė Milarui. – Atleiskite, nenorėjau... Lusjenas iškėlė ranką. – Nesijaudinkite, panele Kenton. Tai liks entre nous*. Po dviejų valandų Beatričė pro neperšaunamą mokytojų kambario langą stebėjo, kaip per dvaro kiemą krypuoja pasaulio diplomatinio elito jaunikliai. Džihana, kaip įprasta, žingsniavo pačiame gale. Ne, pamanė Beatričė, ne Džihana. Naujokė... Ji lengvabūdiškai striksėjo grindiniu, mojuodama krepšiu ir, regis, visiškai nepastebėdama šali mais žingsniuojančio Lusjeno Vilaro. Motina jau laukė jos prie atvirų limuzino durų. Naujokė praėjo pro ją nė nežvilgtelėjusi ir įvirto į automobilio galą. Daugiau Beatričė jos niekada nebematė. * Pranc. Tarp mūsų. 21
2 Niujorkas
Sara Bankroft susivokė padariusi siaubingą klaidą, vos tik Breidis Bosvelas užsisakė antrą martinį su „Belvedere“. Jiedu vakarieniavo Parko aveniu, prašmatniame italų restorane „Casa Lever“, nukabi nėtame nedidele savininko turimos Vorholo plakatų kolekcijos da limi. Vietą išsirinko Breidis Bosvelas. Kuklaus, bet gerai vertinamo muziejaus Sent Luise direktorius dukart per metus atvykdavo į Niu jorką dalyvauti didžiuosiuose aukcionuose ir išragauti gastronominių miesto malonumų, paprastai kitų sąskaita. Sara buvo tobula auka. Keturiasdešimt trejų, šviesiaplaukė, mėlynakė, protinga ir netekėjusi. O svarbiausia, negailestingame ir išdavikiškame Niujorko meno pa saulyje visiems buvo puikiai žinoma, kad ji turi neišsenkančius pinigų aruodus. – Ar tikrai nenori prisijungti? – paklausė Bosvelas, pakėlęs prie drėgnų lūpų naują taurę. Buvo blyškus it vidutiniškai kepta lašiša, plikę skrupulingai užsišukavęs žilais plaukais. Peteliškė pūpsojo krei vai, kaip ir akiniai vėžlenos rėmeliais. Už jų mirksėjo pora traiškanotų akių. – Aš išties baisiai nemėgstu gerti vienas. – Dabar pirma valanda. – Negeri pietaudama? Nebe, bet dabar ji be galo troško dieninės abstinencijos išsižadėti. – Keliauju į Londoną, – leptelėjo Bosvelas. – Rimtai? Kada? – Rytoj vakare. „Galėtum ir greičiau“, – pamanė Sara. 22
naujokė
– Studijavai ten, ar ne? – Kurto institute, – gynybiškai linktelėjo Sara. Visai netroško pie tus praleisti dėstydama savo gyvenimo aprašymą. Jis, kaip ir jos banko sąskaitos dydis, Niujorko meno pasaulyje buvo plačiai žinomas. Bent jo dalis. Sara Bankroft, Dartmuto koledžo absolventė, studijavo meno is toriją garsiajame Kurto meno institute Londone, vėliau apsigynė dak taro disertaciją Harvarde. Brangus išsilavinimas, iki paskutinio cento apmokėtas jos tėvo, investicinio bankininko iš „Citigroup“, padėjo jai nukauti kuratorės poziciją galerijoje „Phillips Collection“ Vašingtone, už kurią gavo skatikus. Iš „Phillips“ ji išėjo neaiškiomis aplinkybėmis ir, kaip tas Pikaso paveikslas, aukcione nupirktas mįslingo japono, dingo iš visuomenės akiračio. Tuo metu ji dirbo Centrinėje žvalgybos agentūroje ir dalyvavo keliose pavojingose slaptose užduotyse, vado vaujama legendinio Izraelio agento Gabrielio Alono. Dabar dėl akių buvo įsidarbinusi Moderniojo meno muziejuje, kuriame prižiūrėjo pagrindinę muziejaus atrakciją, – įspūdingą penkių milijardų dolerių vertės amžinatilsį Nadios al Bakari, įstabiai turtingo Saudo Arabijos investuotojo Zizio al Bakario dukters, moderniojo meno ir impresio nizmo darbų kolekciją. Tuo iš dalies ir buvo galima paaiškinti, kodėl Sara iš viso pietavo su tokiais tipais kaip Breidis Bosvelas. Ji neseniai sutiko paskolinti keletą mažiau vertingų kolekcijos darbų Los Andželo apygardos Meno mu ziejui. Breidis Bosvelas ketino stoti į eilę. Jis negalėjo to gauti – pats tai puikiai suprato. Jo muziejui stigo žinomumo ir klasės. Tad užsisa kęs pietus Bosvelas stengėsi atitolinti neišvengiamą nesėkmę tuščiais plepalais. Sarai palengvėjo. Ji nemėgo konfrontacijos. Buvo jos paty rusi tiek, kad užteks visam gyvenimui. Gal net dviem. – Anądien išgirdau apie tave bjaurią paskalą. – Tik vieną? Bosvelas nusišypsojo. 23
D a n i e l S i lva
– Ir kas gi tai per paskala? – Kad naktimis gyveni kitą gyvenimą. Puikiai įvaldžiusi apgaulės meną, Sara lengvai nuslėpė savo sutri kimą. – Nejaugi? Kokį gi? Bosvelas palinko pirmyn ir prabilo slapčia kuždėdamas. – Neva esi slaptoji CBM patarėja meno klausimais. – CBM buvo visame pasaulyje atpažįstami būsimojo Saudo Arabijos karaliaus ini cialai. – Kad tai tu leidai jam iššvaistyti pusę milijardo dolerių tam abejotinam Leonardui. – Tai ne abejotinas Leonardas. – Vadinasi, tai tiesa! – Nekvailiok, Breidi. – Nepaneigei, – atsakė jis pagrįstai įtariai. Sara iškėlė dešinę ranką, tarsi iškilmingai prisiekdama. – Nei šiuo metu esu, nei kada nors buvau Chalido bin Mohamedo patarėja meno klausimais. Bosvelas akivaizdžiai dvejojo. Atnešus užkandžius, jis pagaliau prabilo apie paveikslus. Dėdamasi abejinga, Sara pranešė Bosvelui jokiu būdu neskolinsianti jam nė vieno darbo iš al Bakari kolekcijos. – Gal kokius kelis Monė? Ar vieną Sezano? – Atleisk, bet negali būti nė kalbos. – Kokį Rotko? Turi jų tiek daug, nė nepasigestum. – Breidi, susimildamas. Draugiškai baigę pietus, jie išsiskyrė Parko aveniu. Sara nusprendė į muziejų pareiti pėsčiomis. Po ypač šilto rudens į Manhataną pa galiau atėjo žiema. Vienas dangus težino, ką gali atnešti ateinantys metai. Atrodo, kad planeta mėtosi nuo vieno kraštutinumo prie kito. Sara taip pat. Vieną dieną ji – slapta kovotoja pasauliniame kare su terorizmu, kitą – vienos iš didingiausių pasaulio meno kolekcijų pri žiūrėtoja. Jos gyvenime viduriuko nėra. 24
naujokė
Bet įsukus į Rytų penkiasdešimt trečiąją gatvę Sarai staiga it žaibas trenkė mintis, kad jai klaikiai nuobodu. Tiesa, jai pavydi visas mu ziejų pasaulis. Bet Nadios al Bakari kolekcija, kad ir kokia prašmatni būtų, kad ir kiek apie ją buvo kalbama per atidarymą, iš esmės pati savimi pasirūpina. Sara tėra žavus reklaminis jos veidas. Pastaruoju metu teko per dažnai pietauti su tokiais vyrais kaip Breidis Bosvelas. O asmeninis jos gyvenimas tuo metu nyko. Nors dienotvarkė buvo grūste prigrūsta lėšų rinkimo vakarienių ir oficialių priėmimų, jai niekaip nesisekė susipažinti su tinkamo amžiaus vyru, pasiekusiu atitinkamų aukštumų savo karjeroje. Žinoma, susipažindavo su gau sybe į penktą dešimtį įkopusių vyriškių, bet jiems visiškai nerūpėjo ilgalaikiai santykiai – Dieve, kaip ji neapkentė šito posakio – su ben draamže moterimi. Į penktą dešimtį įžengę vyrai ieškojo prisirpusios dvidešimt trejų nimfetės, vienos iš tų glebių padarėlių, vaikštinėjan čių po Manhataną su tamprėmis ir jogos kilimėliais. Sara baiminosi, kad žengia į antrųjų žmonų karalystę. Juodžiausiomis akimirkomis išvysdavo save, įsikibusią į turtingo šešiasdešimt trejų metų vyro, be sidažančio plaukus ir reguliariai besileidžiančio botoksą bei testoste roną, parankę. Jo vaikai iš pirmosios santuokos apšaukia Sarą šeimos ardytoja ir jos neapkenčia. Po užsitęsusių vaisingumo procedūrų jiedu su senstančiu vyru galiausiai susilaukia vienintelio vaiko, kurį Sara po tragiškos vyro žūties, ketvirtą sykį mėginant įkopti į Everestą, augina viena pati. Žmonių klegesys Modernaus meno muziejaus atrijuje laikinai praskaidrino Saros nuotaiką. Nadios al Bakari kolekcija buvo antra me aukšte, Saros kabinetas – ketvirtame. Telefone švietė dvylika pra leistų skambučių. Nieko nauja – žiniasklaidos klausimai, kvietimai į kokteilių vakarėlius bei galerijų atidarymus, skandalus medžiojantys paskalų leidinio žurnalistai. Paskutinė žinutė buvo nuo tokio Alisterio Makmilano. Regis, ponas Makmilanas norėtų asmeninės ekskursijos apžiūrėti kolekciją 25
D a n i e l S i lva
muziejaus nedarbo valandomis. Kontaktų nepaliko. Nesvarbu – Sara buvo viena iš nedaugelio žmonių pasaulyje, turinčių asmeninį jo nu merį. Prieš skambindama moteris sudvejojo. Jiedu nebuvo šnekėję nuo pat Stambulo. – Bijojau, kad niekada neperskambinsi. – Jo šnekoje buvo girdėti arabiško ir Oksfordo akcentų mišinys. Balsas ramus, kiek nuvargęs. – Pietavau, – ramiai atsakė Sara. – Italų restorane Parko aveniu su padaru vardu Breidis Bosvelas. – Iš kur žinai? – Du mano vyrai sėdėjo už kelių stalelių nuo jūsų. Sara jų nepastebėjo. Akivaizdu, kad per tuos aštuonerius metus nuo tada, kai išėjo iš CŽA, buvo visai pamiršusi lavinti kontržvalgy bos įgūdžius. – Tai ar gali suorganizuoti? – paklausė jis. – Ką? – Privačią ekskursiją po al Bakari kolekciją, ką gi dar. – Prasta mintis, Chalidai. – Tą patį sakė mano tėvas, kai pranešiau jam, kad noriu suteikti savo šalies moterims teisę vairuoti. – Muziejus lankytojų nepriima nuo pusės šešių. – Vadinasi, – tarė jis, – lauk manęs šeštą.
26
3 Niujorkas
Ištikimiausius jo gynėjus Vakaruose susimąstyti privertė „Ramy bė“ – kalbama, antroji pagal dydį motorinė jachta visame pasaulyje. Sakoma, kad būsimasis karalius pirmą sykį ją pamatė iš tėvo atostogų vilos Maljorkoje terasos. Sužavėtas aptakių laivo formų ir išskirtinių neoninių mėlynų šviesų, jis tučtuojau pasiuntė emisarą pasiteirauti, ar jachta parduodama. Savininkas, milijardierius rusų oligarchas Kons tantinas Dragunovas, akimirksniu sumojo gavęs puikią progą pasipel nyti ir pareikalavo už ją penkių šimtų milijonų eurų. Būsimasis karalius sutiko su sąlyga, kad rusas ir didžiulė jo kompanija tučtuojau apleis jachtą. Šitai buvo padaryta laivo sraigtasparniu, įtrauktu į pardavimo kainą. Būsimasis karalius, taip pat nuožmus verslininkas, pateikė rusui kosminę sąskaitą už kurą. Būsimasis karalius gal kiek naivokai vylėsi, kad pirkinys išliks paslap tyje tol, kol jis sugalvos, kaip deramai viską paaiškinti tėvui. Bet pra ėjus vos keturiasdešimt aštuonioms valandoms Londono bulvariniame laikraštyje pasirodė stebėtinai tikslus sandorio aprašymas, matyt, pasuf leruotas ne ko kito, kaip paties rusų oligarcho. Oficialioji būsimojo ka raliaus šalies – Saudo Arabijos – žiniasklaida užmerkė akis, bet socialiniai tinklai ir pogrindinė blogosfera tiesiog suliepsnojo. Teisindamasis visame pasaulyje kritusiomis naftos kainomis, būsimasis karalius buvo paskelbęs lepinamiems savo pavaldiniams griežtas taupymo priemones, gerokai su prastinusias kadaise tokias patogias jų gyvenimo sąlygas. Net ir Saudo Arabijoje, kurioje karališkasis godumas buvo neatsiejama valstybės gy venimo dalis, būsimojo karaliaus šykštumas nebuvo priimtas palankiai. 27
D a n i e l S i lva
Jo vardas buvo Chalidas bin Mohamedas bin Abdulazizas Al Sau das. Užaugęs ištaiginguose rūmuose, dydžiu prilygstančiuose ištisam miesto kvartalui, jis lankė mokyklą, skirtą tik vyriškosios lyties kara liškosios šeimos nariams, vėliau įstojo į Oksfordą, kuriame skaitė apie ekonomiką, viliojo vakarietes moteris ir be saiko mėgavosi uždraustu alkoholiu. Troško pasilikti Vakaruose. Bet, tėvui užėmus sostą, grįžo į Saudo Arabiją ir tapo gynybos ministru – įstabus pasiekimas žmogui, nė sykio nevilkėjusiam uniformos ir nelaikiusiam rankoje jokio gink lo, išskyrus sakalą. Jaunasis princas, ilgai netempęs gumos, pradėjo niokojantį ir brangų karą su Irano įgaliotiniais kaimyniniame Jemene ir įvedė iš sišokėlio Kataro blokadą, dėl kurios visą Persijos įlanką apėmė krizė. Laiką princas leido karališkuose rūmuose, regzdamas planus, kaip su silpninti savo priešus, – žinoma, su savo tėvo karaliaus palaiminimu. Nusenęs ir diabetu sergantis karalius puikiai žinojo, kad jo valdymo dienos suskaičiuotos. Saudo Arabijoje įprasta, kad sostą perima bro lis. Bet karalius nutraukė šią tradiciją, sosto paveldėtoju paskirdamas savo sūnų. Būdamas vos trisdešimt trejų, jis tapo de facto Saudo Ara bijos valdovu ir galva šeimos, kurios grynoji vertė buvo daugiau kaip trilijonas dolerių. Bet būsimasis karalius žinojo, jog šalies turtai iš esmės tėra mira žas, mat jo šeima iššvaistė krūvą pinigų rūmams ir niekučiams, kad po dvidešimties metų, kai nuo iškastinio kuro bus galutinai pereita prie atsinaujinančių energijos šaltinių, nafta po Saudo Arabija bus tokia pat bevertė, kaip ir ją nuklojęs smėlis. Palikta likimo valiai karalystė vėl taps tokia, kokia buvo kadaise, – sausringa kariaujančių klajoklių siaubiama žemė. Kad apsaugotų savo šalį nuo tokios pražūtingos lemties, jis pasi ryžo ištraukti ją iš septintojo amžiaus į dvidešimt pirmąjį. Į pagalbą pasitelkęs amerikiečių konsultacinę įmonę, parengė ekonominę pro gramą, didingai pavadintą „Kelias pirmyn“. Joje buvo įsivaizduojama 28
naujokė
moderni Saudo Arabijos ekonomika, varoma inovacijų, užsienio in vesticijų ir verslo. Išlepę piliečiai daugiau nebegalės kliautis valsty biniais darbais ir nuo lopšio iki karsto teikiamomis privilegijomis. Vietoj to jiems teks patiems užsidirbti pragyvenimui ir studijuoti ne vien Koraną. Princas suprato, kad šios naujosios Saudo Arabijos darbo jėgos negali sudaryti vien vyrai. Prireiks ir moterų, o tai reiškia, kad teks atlaisvinti religinius pančius, kurie iki šiol neleido joms išsivaduoti iš vergovės. Jis grąžino joms seniausiai atimtą teisę vairuoti ir leido lankytis sporto renginiuose, kuriuose būdavo vyrų. Bet smulkios religinės reformos jo netenkino. Jis troško refor muoti pačią religiją. Tad pasižadėjo užsukti pinigų kranelį, įgalinantį vahabizmo, puritoniškosios Saudo Arabijos sunizmo versijos, pliti mą pasaulyje, ir suvaržyti privatų Saudo Arabijos palaikymą, reiškia mą tokioms džihadistų terorizmo grupuotėms kaip „Al-Qaeda“ bei ISIS. Kai gerbiamas „New York Times“ žurnalistas parašė pagiriamąjį straipsnį apie jaunąjį princą bei jo ambicijas, Saudo Arabijos klerikų taryba – ulema – užsidegė šventuoju įtūžiu. Princas įkalino keletą religinių karštakošių ir, neapgalvotai, keletą nuosaikiųjų. Kišo už grotų ir demokratijos bei moterų teisių šalinin kus, ir šiaip jau bet ką, kas buvo toks kvailas, kad jį kritikuotų. Suėmė net daugiau kaip šimtą karališkosios šeimos narių bei Saudo Arabijos verslo elito atstovų ir užrakino visus viešbutyje „Ritz-Carlton“. Ten, kambariuose be durų, jie buvo žiauriai tardomi, kartais net ir paties princo. Visi galų gale buvo paleisti, bet prieš tai turėjo pakloti dau giau kaip šimtą milijardų dolerių. Būsimasis karalius teigė, kad tuos pinigus jie sukaupė iš kyšių ir „dėkingumo mokesčių“. Senoji versla vimo tvarka karalystėje baigiasi, pareiškė jis. Tik pačiam būsimajam karaliui tai, žinoma, negaliojo. Jis svai ginamu greičiu krovėsi asmeninius turtus ir dosniai juos švaistė. Pirko viską, ko užsigeisdavo, o jei ko nusipirkti negalėdavo, tiesiog 29
D a n i e l S i lva
pasiimdavo. Tie, kurie atsisakydavo paklusti jo valiai, gaudavo voką su viena vienintele .45 kalibro kulka. O šitai privertė Vakarus iš pagrindų viską permąstyti. Ar CBM tikrai reformatorius, svarstė politikai ir Artimųjų Rytų ekspertai, o gal jis tiesiog eilinis galios apsvaigintas dykumos šeichas, kišantis už grotų priešininkus ir turtėjantis savo žmonių sąskaita? Ar jis tikrai ketina perorganizuoti Saudo Arabijos ekonomiką? Neberemti islamo fanatizmo ir terorizmo? O gal tiesiog mėgina apžavėti prašmatnųjį būrelį Džordžtaune ir Aspene? Sara iš pradžių pati save priskyrė skeptikams, nors draugams ir meno pasaulio kolegoms to paaiškinti nebūtų galėjusi. Tad, kai Niu jorke apsilankęs Chalidas pakvietė pasimatyti, ji, savaime supran tama, sureagavo santūriai. Galų gale sutiko, bet tik atsiklaususi per atstumą ją stebinčio Langlio saugumo skyriaus. Jie susitiko viešbučio „Four Seasons“ apartamentuose be asmens sargybinių ar patarėjų. Sara buvo skaičiusi daugybę „Times“ giriamų jų straipsnių apie CBM, matė nuotraukų, kur jis buvo su tradicine Saudo Arabijos mantija ir kufija. Bet apsivilkęs specialiai jam siūtą anglišką kostiumą Chalidas darė kur kas didesnį įspūdį: atrodė elegan tiškas, kultūringas, išprusęs, spinduliavo pasitikėjimą savimi ir galią. Ir, žinoma, pinigus. Neįsivaizduojamą kiekį pinigų. Paaiškino ketinąs nedidelę jų dalį paskirti pasaulinio lygio paveikslų kolekcijai įsigyti. Ir norėjo, kad Sara taptų jo patarėja. – Ką ketinate veikti su tais paveikslais? – Pakabinti muziejuje, kurį pastatysiu Rijade. Jis taps, – iškilmin gai pareiškė jis, – Artimųjų Rytų Luvru. – Ir kas tame jūsų Luvre lankysis? – Tie patys žmonės, kurie lankosi Paryžiaus Luvre. – Turistai? – Taip, žinoma. – Saudo Arabijoje? 30
naujokė
– O kodėl gi ne? – Nes vieninteliai turistai, kuriuos įsileidžiate, yra musulmonų pi ligrimai, keliaujantys aplankyti Mekos ir Medinos. – Kol kas, – pabrėžė jis. – Kodėl aš? – Argi nesate Nadios al Bakari kolekcijos kuratorė? – Nadia buvo reformatorė. – Aš taip pat. – Atleiskite, – tarė ji. – Manęs tai nedomina. Chalidas bin Mohamedas nebuvo pratęs prie neigiamų atsakymų. Jis negailestingai siekė Saros: skambinėjo, siuntė gėlių ir prabangių dovanų, kurių ji nepriėmė. Galiausiai Sara nusileido su sąlyga, kad dirbs neatlygintinai. Nors vyras, žinomas inicialais CBM, ją intriga vo, dėl savo praeities iš Saudo Arabijos ji negali priimti nė rialo. Be to, tiek jos, tiek jo labui, jų santykiai bus griežtai konfidencialūs. – Kaip man jus vadinti? – paklausė ji. – Tiks Jūsų Karališkoji Didenybe. – Pamėginkit dar sykį. – Tai gal Chalidu? – Kur kas geriau. Jiedu pirko greitai ir agresyviai, aukcionuose ir privačiai, pokario, impresionizmo ir senųjų meistrų darbus. Derėdavosi retai. Sara įvar dydavo sumą, vienas iš Chalido dvariškių suderindavo apmokėjimą ir pasirūpindavo siuntimu. Jie apsipirkdavo kuo tyliau ir gudriai tarsi šnipai. Bet nepaisant to meno pasaulis netruko susiprasti, kad tarp jų atsirado naujas stiprus žaidėjas, ypač kai Chalidas ramiausiai paklojo pusę milijardo už Leonardo „Pasaulio išganytoją“. Sara patarė nepirk ti. Nė vienas paveikslas, išskyrus nebent „Moną Lizą“, nevertas tokių pinigų. Rinkdama kolekciją, ji daugybę valandų viena praleido Chalido draugijoje. Jis pasakojo jai apie savo planus Saudo Arabijoje, dažnai 31
D a n i e l S i lva
pirmą sykį būtent su ja pasidalydavo savo idėjomis. Ilgainiui jos skep ticizmas išgaravo. Chalidas, manė ji, yra netobulas indas. Bet jei jam pavyktų iš tiesų ir ilgam pakeisti Saudo Arabiją, Artimieji Rytai ir aplinkinis islamiškasis pasaulis niekada nebebūtų toks pat. Visa tai pasikeitė po Omaro Nauafo. Nauafas buvo garsus Saudo Arabijos žurnalistas, disidentas, prie bėgą radęs Berlyne. Nauafas kritikavo Saudo Arabiją, visiškai negerbė Chalido ir laikė jį šarlatanu, kabinančiu makaronus patikliems vaka riečiams, kol pats slapčia kraunasi turtus ir kiša už grotų savo kritikus. Prieš du mėnesius Nauafas buvo žiauriai nužudytas Saudo Arabijos konsulate Stambule, o gabalais sukapotu jo kūnu atsikratyta. Pasipiktinusi Sara Bankroft buvo viena iš tų, kurie nutraukė visus ryšius su kadaise tiek daug žadėjusiu jaunuoju princu, vadinamu ini cialais CBM. – Tu toks pats kaip ir jie visi, – rėžė ji Chalidui balso žinute. – Ir, tarp kitko, Jūsų Karališkoji Didenybe, tikiuosi, supūsi pragare.
32