6
Kas vadovauja 9-ajai armijai? 9-oji armija. 1942 m. sausis–kovas Dėl vėliau atsiradusio ypatingo A. Hitlerio prieraišumo prie Walterio Modelio ir dėl to, kad pastarasis, būdamas santykinai nežinomas, sausio mėnesį buvo staiga paskirtas į itin svarbų postą apeinant kelias dešimtis kitų karininkų, sprendimas paskirti W. Modelį 9-osios armijos vadu visada buvo vertinamas ypač priekabiai. Paulas Carellis kalba apie „vien tik apstulbusius veidus“, kai apie paskyrimą buvo paskelbta kariuomenės štabe, ir W. Modelio šuolį per rangus apibūdina kaip „meteorišką“, o Samuelis Mitchamas jam pritaria. Abu autoriai prideda kaltinimą, kad W. Modelis, kaip anksčiau ir kiti, pavyzdžiui, Ernstas Buschas ar Eugenas Ritteris von Schobertas, armijos vado postą vos po trijų vadovavimo korpusui mėnesių gavo dėl savo simpatijų naciams ir asmeninio A. Hitlerio palankumo. Albertas Seatonas rašo dar atviriau: „W. Modelio asmenybė ir metodai atkreipė į jį fiurerio dėmesį ir laimėjo jo palankumą, tad proteguojamas A. Hitlerio jis per tris mėnesius buvo paaukštintas per du laipsnius – nuo generolo leitenanto iki generolo pulkininko.“ A. Seatonas W. Modelį piešia kaip „pirmąjį iš naujosios aukščiausiųjų generolų mokyklos: nedidelės kompanijos užsigrūdinusių, riboto mąstymo asmenų, aklai ištikimų diktatoriui, kurie dėl beviltiško A. Hitlerio tikslo buvo pasiryžę atkakliai kovoti iki pat pabaigos“.1 Šį W. Modelio paaukštinimą, kaip ir ankstesnius, verta panagrinėti atidžiau. Aptariamu metu dar vargu ar galima teigti, kad W. Modelio karjera asmeniškai susidomėjo pats A. Hitleris. Tai kieno įtakai galima priskirti šį staigų šuolį per mažiausiai penkiolika aukštesnio rango korpusų vadų, skaičiuojant vien armijų
171
Feldmaršalas W. Modelis
grupėje „Centras“, galvas? Skiriant du ankstesnius paaukštinimus, W. Modelio pagrindinis užtarėjas buvo Waltheris von Brauchitschas, o aistringiausiu jo šalininku nuo pat Rusijos kampanijos pradžios tapo Heinzas Guderianas. Bet gruodį W. von Brauchitschas buvo priverstas išeiti į atsargą, o H. Guderiano prestižas ir įtaka A. Hitlerio štabe greitai blėso, nors vado postas dar nebuvo iš jo atimtas. Akivaizdžiųjų W. Modelio rėmėjų neverta ir svarstyti. Be to, jis turėjo ir krūvą kritikų, daugiausia Generalinio štabo karininkų iki pat Franzo Halderio, kurių jausmus jis spėjo užgauti per paskutinius kelerius metus. Kita vertus, vargu ar galime teigti, kad 1942 m. sausį A. Hitleris būtų ypač vertinęs F. Halderį ar kurį nors kitą Generalinio štabo karininką. Taigi nėra jokių akivaizdžių kandidatų, galėjusių įsikišti ir argumentuoti už ar prieš W. Modelio paaukštinimą. Todėl kyla vienintelis klausimas – kas atkreipė A. Hitlerio dėmesį į Walterį Modelį. Nors šiuo atveju turime tik netiesioginių įrodymų, kai kurie iš jų nepaprastai įdomūs. Neabejotinai tam tikrą vaidmenį atliko ir Walterio prohitleriškos bei pronacistinės pažiūros, tačiau nereikėtų jų pervertinti. Kur kas labiau tikėtina, kad XLI tankų korpuso vadas dėmesio centre atsidūrė dėl atkaklumo bei improvizacinių gebėjimų, pademonstruotų atsitraukiant per Kliną, ir išreikšto pasipriešinimo dėl apleidžiamų pozicijų prie Lamos upės (kai beveik visi kiti karininkai maldavo atsitraukti kuo toliau).
Trečiojo reicho fiurerio A. Hitlerio ir W. Modelio susitikimas. 172
Kas vadovauja 9-ajai armijai?
Patyrinėjus kitus karininkus, nuo 1941 m. gruodžio iki 1942 m. vasario mėnesio paskirtus vadovauti armijoms, daugmaž atsiskleidžia, kokiais kriterijais A. Hitleris vadovavosi rinkdamasis kandidatus paaukštinimams. Per šį laikotarpį vadovybė keitėsi 18-ojoje armijoje iš armijų grupės „Šiaurė“, 2-ojoje tankų, 4-ojoje, 4-ojoje tankų bei 9-ojoje armijoje iš armijų grupės „Centras“ ir 6-ojoje armijoje iš armijų grupės „Pietūs“. Trimis atvejais (2-ojoje tankų, 4-ojoje tankų ir 18-ojoje armijose) šios pareigos perėjo aukščiausio rango korpuso vadui iš atitinkamos armijos. Feldmaršalui W. von Reichenau, palikusiam 6-ąją armiją ir tapusiam armijų grupės vadu, iš esmės buvo leista pačiam įvardyti savo pareigų perėmėją, tad jis pasirinko tankistų generolą Friedrichą Paulusą, buvusį savo štabo viršininką. 4-ajai armijai vadovauti iš pradžių buvo pasirinktas austras kalnų pajėgų generolas Ludwigas Kübleris, vienas pirmųjų favoritų tarp kalnų pajėgų karininkų. Taip galėjo nutikti todėl, kad ankstesnis 4-osios armijos vadas feldmaršalas G. von Klugė (kuris taip pat pakilo iki armijų grupės vado, nors A. Hitleris jį pasirinko toli gražu ne taip noriai kaip W. von Reichenau) arba nesutiko pasiūlyti pareigų perėmėjo, arba tokia galimybė jam net nebuvo suteikta. Bet L. Kübleriui po mėnesio pareiškus, kad jis esąs netinkamas šiam darbui, paaukštinimas ilgam perėjo pėstininkų generolui Gotthardui Heinriciui, taigi ir šįkart aukščiausio rango armijos korpuso vadui. Tad atrodo, kad paprastai buvo parenkami atitinkamos armijos aukščiausio rango korpusų vadai.2 Tačiau 9-ojoje armijoje aukščiausio rango korpuso vadas buvo pėstininkų generolas Albrechtas Schubertas iš XXIII korpuso (vadovavęs korpusui 16-ojoje armijoje tuo metu, kai W. Modelis buvo E. Buscho štabo viršininkas). Kitomis aplinkybėmis A. Schubertas tikrai galėjo būti išrinktas į šį postą, bet sausio viduryje jo korpusas ir keli prijungti daliniai buvo atskirti ir apsupti „katile“ aplink Oleniną, kur kovojo žūtbūtiniuose mūšiuose prieš tris rusų armijas. Susidarius tokioms sąlygoms, vokiečiai paprastai netraukdavo vado iš „katilo“, bent kol stabilizuodavosi taktinė padėtis. 9-osios armijos VI korpusas buvo laikinai pavestas lakūnų generolui Wolframui von Richthofenui iš Liuftvafės, nes A. Hitleris su F. Halderiu nusprendė, kad inžinierių generolas Ottas Wilhelmas Försteris netenka drąsos, ir nušalino jį nuo pareigų. Generolas leitenantas Eccardas Freiherras von Gablenzas XXVII korpusui vadovavo tiktai laikinai (po A. Wägerio nušalinimo prieš pat Kalėdas), todėl negalėjo pretenduoti į paaukštinimą. Trumpai tariant, 9-osios armijos aukščiausioji vadovybė buvo visai iškrikusi, o padėtį dar blogino ir tai, kad kartu su A. Straussu dėl pablogėjusios sveikatos iš pareigų pasitraukė ir pulkininkas Kurtas Weckmannas, armijos štabo viršininkas, tad visus
173
Feldmaršalas W. Modelis
Pz IV tankistų ir pėstininkų susitikimas atšiaurioje Rusijoje.
tris korpusus iš esmės valdė štabas, vadovaujamas tik operatyvinio skyriaus viršininko pulkininko leitenanto Edmundo Blaurocko.3 Taigi buvo būtina kuo greičiau įkinkyti į darbą naują vadą ir štabo viršininką, o apie trijų savaičių laukimą, kol jie atvyks (kaip 4-ojoje armijoje, priverstoje laukti, kol L. Kübleris perims vado pareigas), negalėjo būti nė kalbos. Negana to, buvo gyvybiškai svarbu, kad naujoji vadovybė būtų susipažinusi su taktinėmis sąlygomis aplink Maskvą, todėl galimų kandidatų sąrašas sutrumpėjo iki karininkų iš greta esančių armijų. Taip susiaurinus paieškos lauką, rinktis tebuvo galima iš 3-iosios tankų, 4-osios ir 4-osios tankų divizijų korpusų vadų. Beveik visi šie dvylika karininkų buvo aukštesnio rango nei W. Modelis, tačiau dauguma 4-osios armijos korpusų buvo tokioje taktinėje padėtyje, kad jų vadų nebuvo galima rinktis dėl tos pačios priežasties, dėl kurios atkrito A. Schubertas. Tarp likusiųjų Walteris Modelis išsiskyrė vienu svarbiu pranašumu rinktis – patirtimi Generaliniame štabe. Vienas ironiškiausių dalykų šiame kare buvo tai, kad W. Modelis, greitai virstantis tokiu pačiu kelnes su raudonais antsiuvais dėvinčių karininkų prakeiksmu kaip pats A. Hitleris, į armijos vadus šaute šovė, ko gero, tik todėl, kad buvo vienintelis po ranka pasitaikęs karininkas, turintis vadovavimo divizijai bei korpusui patirties ir tarnavęs tiek korpuso, tiek armijos štabo viršininku. Naujuoju jo štabo viršininku tapo pulkininkas Hansas Krebsas iš 4-osios armijos VII korpuso.
174
Kas vadovauja 9-ajai armijai?
Kad ir kokios buvo paaukštinimo priežastys, Walteris Modelis gana greitai suprato atsidūręs krizės sūkuryje, o ši krizė buvo tokia rimta, kad jos nesuvaldžius būtų prarasta ne tik jo paties armija, bet ir visa armijų grupė „Centras“. Kalinino fronte sovietų 29-oji ir 39-oji armijos bei XI kavalerijos korpusas pralaužė plonas 9-osios armijos gynybines linijas ties Volga tarp Rževo ir Olenino, kur ribojosi VI ir XXIII korpuso zonos. Todėl daugiau nei trys divizijos buvo izoliuotos Olenino–Karpovo–Mostovajos regione. Likusi 9-osios armijos dalis, beturinti labai nedaug išteklių, bandė išlaikyti Rževo, Syčiovkos ir tarp jų iki Viazmos einančios geležinkelio linijos kontrolę.4 Ant kortos buvo pastatytas toli gražu ne vieno korpuso likimas: ta vienintele siaurute ašimi iš Smolensko į Rževą per Viazmą ir Syčiovką ėjo pagrindinė armijų grupės „Centras“ šiaurinio sparno (3-iosios tankų, 4-osios, 4-osios tankų ir 9-osios armijų) aprūpinimo linija. Į pietus nuo Viazmos 4-oji armija iš paskutiniųjų stengėsi neleisti rusų 10-ajai armijai ir I gvardiečių kavalerijos korpusui perimti pagrindinės geležinkelio linijos iš Smolensko, o nuo Juchnovo į šiaurę Gžatsko (dab. Gagarinas) link ir Staricos prieš penkias priešo armijas vargais negalais laikėsi aplamdytos 3-ioji ir 4-oji tankų armijos. Nors visuose šiuose frontuose kasdien kildavo pavojingų situacijų, iš lėto pradėjo ryškėti vientisa gynybinė linija. Deja, 9-osios armijos sektoriuje situacija blogėjo taip žaibiškai, kad rusai jau pradėjo atakuoti Syčiovkos geležinkelio mazgą, esantį vos už kelių kilometrų nuo armijos štabo. Telefono ir telegrafo ryšys buvo prarastas rusams Olenine apsupus XXIII korpusą, o VI ir XXVII korpusai stojo prieš šešiolika sovietų divizijų ties Rževu. Iš pradinės 9-osios armijos sudėties (262 215 vyrų, 864 pabūklai ir 165 šarvuotosios kovos mašinos) teliko 59 582 vyrai, 369 pabūklai, 4 šturmo pabūklai ir vienintelis Pz III. Sausio 13 dieną A. Straussas įsakė didžiajai daliai štabo karininkų evakuotis iš Syčiovkos ir įrengti naują vadavietę Viazmoje. F. Halderis tikino, kad Rževo–Syčiovkos teritorija buvo „daugiausia lemiantis Rytų fronto taškas“, ir teigė, jog gretimos armijos turi paaukoti karių 9-ajai armijai sustiprinti, net jei tam prireiktų skubaus taktinio atsitraukimo, neišvengiamai būtų patirta įrangos bei amunicijos nuostolių ar net kiltų pavojus, kad Viazma nebebus pridengta nuo šturmo iš rytų. Jei rusams pavyktų sutriuškinti 9-osios armijos likučius, jiems taptų lengvai pasiekiamas 3-iosios tankų, 4-osios ir 4-osios tankų divizijų užnugaris. Tad pagrindinė Walterio Modelio užduotis buvo užkirsti tam kelią.5 Apie W. Modelio atvykimą į štabą Syčiovkoje plačiai sklido anekdotas. Anot jo, sausio 18 d. pasirodęs naujasis armijos vadas be ceremonijų įsiveržė į patalpą ir, valydamas monoklį, patyrinėjo situacijos žemėlapį. Po akimirkos pareiškė,
175
Feldmaršalas W. Modelis
kad armijos padėtis esanti „bjauroka“. Kai pulkininkas leitenantas E. Blaurockas jam pranešė šiuo metu neplanuojantis nieko daugiau, tik nustumti rusus nuo geležinkelio linijos, W. Modelis staiga pridūrė: – O tada pirmiausia uždarysime spragą čia, – ir parodė į prasiveržimo vietą ties Rževu ir Oleninu. – Turime užsukti aprūpinimo čiaupą toms rusų divizijoms, kurioms pavyko prasiskverbti. O paskui nuo čia, – tęsė rodydamas į Syčiovką, – pulsime rusų sparną ir juos užsmaugsime. Apstulbęs E. Blaurockas pasiteiravo: – O ką, Herr General, jūs atsigabenote šiai operacijai? Walteris Modelis, kaip pasakojama, rūsčiai pažvelgė į jį ir pareiškė: – Save! – o tada pratrūko kvatotis.6 Nors ši istorija beveik neabejotinai išgalvota, visai atitinka W. Modelio charakterį. Prieš pat išvykdamas į frontą naujasis armijos vadas ilgai tarėsi su vyriausiuoju generolu faktiškai virtusiu A. Hitleriu ir kariuomenės Generalinio štabo viršininku F. Halderiu, kurie sutartinai (kaip retai pasitaikydavo) apibūdino 9-osios armijos vadovybę kaip „netekusią drąsos“. Jie W. Modeliui sudarė įspūdį, kad armijai nuo sunaikinimo išgelbėti prireiks itin tvirtos rankos, o paties naujojo vado karštas pasiryžimas A. Hitleriui padarė tokį įspūdį, kad generolui išėjus jis tarė: „Matėt tą akį? – turėdamas galvoje W. Modelio žvilgsnį. – Tikiu, kad šis vyras įvykdys užduotį, bet nenorėčiau būti jo valdinys.“ Vėliau tą patį vakarą, ilsėdamasis su bičiuliais, A. Hitleris akivaizdžiai užsiminė apie W. Modelio asmenybę ir elgseną: „Generolai turi būti tvirti ir negailestingi, irzlūs lyg mastifai – tokie kietakakčiai, kokių yra mano partijoje.“ Akivaizdu, kad į Syčiovką W. Modelis atvyko nusiteikęs išties nelengvabūdiškai.7 Svarbiausia, kad, tiesą sakant, 9-ajai armijai jis atgabeno toli gražu ne vien save. Galiausiai supratęs, kokį pavojų kelia nelanksti atsitraukimo nepripažįstanti strategija, A. Hitleris sukandęs dantis sutiko su F. Halderio pateiktu situacijos įvertinimu ir nusprendė leisti kitoms trims armijoms šiek tiek atsitraukti iki vadinamosios Königsbergo pozicijos, taip atlaisvinant pakankamai pajėgų prie Rževo įstrigusioms divizijoms gelbėti. Šis sprendimas buvo priimtas dar prieš W. Modelio paaukštinimą, tad 3-iosios tankų armijos 1-oji tankų divizija (tiesą sakant, susitraukusi iki pulko dydžio motorizuotosios kovos grupės be jokių tankų ir su negausia artilerija) jau buvo perkelta į Syčiovkos apylinkes kaip pastiprinimas, o po kelių dienų čia buvo atsiųsta ir tokia pat praretėjusi 6-oji tankų divizija bei (sausio pabaigoje) šiek tiek stipresnė 7-oji tankų divizija – abi iš 3-iosios tankų armijos. 4-ajai tankų armijai buvo įsakyta perleisti XLVII tankų korpuso štabą kartu su 5-ąja tankų divizija (tai buvo viena stipriausių armijų
176
Kas vadovauja 9-ajai armijai?
Kai 1942 m. pabaigoje W. Modelis perėmė vadovavimą 9-ajai armijai, padėtis Rževe buvo tokia prasta, kad armijos pozicijos visai nebepriminė ištisinės fronto linijos.
177
Feldmaršalas W. Modelis
grupei „Centras“ likusių tankų divizijų) ir motorizuotąja SS divizija „Das Reich“. Gotthardo Heinricio 4-oji armija buvo priversta atsisakyti 403-iosios saugos divizijos ir dalies 219-osios pėstininkų divizijos, o armijų grupė „Centras“ iš varganų savo rezervų atriekė 339-osios pėstininkų divizijos pulką ir priskyrė W. Modeliui 256-ąją pėstininkų diviziją, atvykstančią traukiniais iš Pietvakarių Prancūzijos, kur iki šiol tarnavo įgulose. Negana to, Liuftvafė atidavė 125-ojo FlaK pabūklų pulko štabą ir penkiems batalionams prilygstantį skaičių sunkiųjų priešlėktuvinių pabūklų. Nors nereikėtų pamiršti, kad beveik visi šie daliniai buvo gerokai susilpnėję ir atkeliavo dalimis per pustrečios savaitės, vis dėlto reikia pripažinti, kad 9-ajai armijai W. Modelis atgabeno toli gražu ne vien save.8 Walteris Modelis ir Edmundas Blaurockas susėdo aptarti galimų armijos veiksmų. Operatyvinio skyriaus viršininkas pranešė naujajam vadui, kad A. Straussas yra surinkęs kuklias pajėgas rytiniame XXIII korpuso „katilo“ gale bei vakariniame VI korpuso sparne ir siūlo sausio 20–22 dienomis atakuoti bandant uždaryti Rževo–Olenino spragą. W. Modeliui paklausus, kokios tos galimos pajėgos, E. Blaurockas greitai jas išvardijo. Sąrašas buvo ne itin įspūdingas. Priešakines pajėgas turėjo sudaryti A. Schuberto XXIII korpuso SS kavalerijos brigada – dalinys, kurio vienintelė „kovinė“ patirtis iki šiol buvo žydų ir kitų Rusijos civilių gyventojų skerdynės armijų grupės užnugaryje, – padedama mažo pajėgumo kovos grupės iš 206-osios pėstininkų divizijos ir paskutinių keturių šturmo pabūklų StuG III, priklausančių 189-ajam šturmo pabūklų batalionui. W. F. von Richthofeno VI korpusas šiam puolimui tegalėjo skirti dešimt išvargusių pėstininkų batalionų iš penkių skirtingų divizijų, kurioms vadovavo štabas ir ryšių pajėgos iš dar kitos, 6-osios, divizijos. Operatyvinio skyriaus viršininkas užsiminė, kad, turint galvoje atvykstantį pastiprinimą, būtų išmintingiau atidėti puolimą kelioms dienoms.9 W. Modelis papurtė galvą. Jis ne tik atsisakė atidėti ataką (kuri jo nurodymu turėjo prasidėti sausio 21 d.), bet ir padidino jos mastą. Norėdamas sustiprinti VI korpuso puolimą, jis iš Syčiovkos atitraukė vertingus motorizuotuosius 1-osios tankų divizijos batalionus ir nuo aplamdyto XXVII korpuso atskyrė visą 251-ąją pėstininkų diviziją. Be to, likusiems 1-osios divizijos daliniams buvo įsakyta suduoti trečiąjį puolimo smūgį atakuojant iš Syčiovkos į šiaurės vakarus Olenino link, todėl ši divizija buvo sustiprinta Syčiovką jau pasiekusios divizijos „Das Reich“ žvalgybos ir motociklininkų batalionais. Walteris Modelis planavo, kad, 1-ajai divizijai jau pradėjus atakuoti, į mūšį bus metamas kiekvienas vos atvykęs naujas divizijos „Das Reich“ batalionas, o E. Blaurockui buvo įsakyta nusavinti visus be išimties armijos užnugaryje likusius sunkvežimius, autobusus
178
Kas vadovauja 9-ajai armijai?
ir inžinerines mašinas, kad šiuos dalinius būtų galima greičiau atgabenti į priekį. Paskui SS diviziją turėjo atvykti 5-oji tankų divizija ir XLVII tankų korpuso štabas, vadovaujamas tankistų generolo Heinricho von Vietinghoffo, kuris, vos užėmęs pozicijas, turėjo nedelsdamas perimti pietinės fronto dalies kontrolę. Be to, W. Modelis išleido griežtą įsakymą, kuriuo buvo apribota pagrindiniam puolimui teikiama tiesioginė aviacijos parama iš kuklių VII aviacijos korpuso atsargų (vidutiniškai tik iki trisdešimt aštuonių lėktuvų per dieną), be to, jis kategoriškai uždraudė kviestis lėktuvus į pagalbą ginant geležinkelio liniją iš Syčiovkos į Viazmą. Syčiovkos gynyba turėjo būti perduota E. Rauso 6-osios tankų divizijos štabui. Tačiau vienintelis jiems likęs motorizuotųjų pajėgų batalionas turėjo būti perduotas kaip pastiprinimas 1-ajai tankų divizijai. Ištęstą armijos aprūpinimo liniją saugančiam E. Rausui buvo suteikti neriboti įgaliojimai įkinkyti visus pagalbinius ar paramos dalinius, kurie pasitaikys, bet ginantis jam teko improvizuoti, nes nebeturėjo jokių priešakinės linijos kovinių dalinių – savo tridančiam puolimui W. Modelis surinko viską, ką tik galėjo. Tad visiškai nenuostabu, kad priblokštas pulkininkas leitenantas E. Blaurockas tą vakarą armijos kariniame dienoraštyje įrašė, esą nesvarbu, kaip klostysis toliau, bet armija staiga gavo „naujos drąsos injekciją“. Vos pasibaigus šiam pasitarimui, W. Modelis išvyko į Rževą pats asmeniškai prižiūrėti VI korpuso pasirengimo. Walteris instinktyviai suvokė, kad generolo leitenanto V. Švecovo 29-oji armija, generolo leitenanto I. Maslenikovo 39-oji armija ir XI kavalerijos korpusas, kuriuos jis ruošėsi pulti, logistikos požiūriu buvo ne ką geresnėje padėtyje nei ties Oleninu apsuptos vokiečių divizijos. Rusų apranga buvo daug tinkamesnė arktiniam šalčiui, tačiau nuo Volgos einančios jų tiekimo linijos nebuvo apsaugotos nuo vokiečių artilerijos, be to, jiems liko mažai transporto priemonių ir beveik visai neliko artilerinės ar prieštankinės amunicijos. Prasidedant puolimui, jiems buvo išdalyti daviniai trims dienoms ir pasakyta, kad norėdami papildomo maisto jie turės atimti jį iš vokiečių. Mokomi jie buvo trumpai, o jų karininkai buvo beveik nepatyrę. Nepavykus užimti Syčiovkos, Rževo ar Olenino per pirmą puolamąjį smūgį, dabar jiems beliko įsikasti apkasuose ir laikytis, kol atvyks pastiprinimas. Su kiekviena valanda, kurią jiems davė W. Modelis, didėjo tikimybė, kad iki jų atsruvens taip reikalingų atsargų upeliukas.10 Deja, dar net nespėjus pradėti puolimo, W. Modeliui pirmą kartą teko patirti, kaip A. Hitleris kišasi į jo planus. Sausio 19 dieną armijų grupės „Centras“ štabo viršininkas telefonu pranešė W. Modeliui, kad, itin sunerimęs dėl tiesioginės sovietų grėsmės ties Viazma, A. Hitleris nusprendė, jog XLVII tankų korpusas, SS divizija „Das Reich“ ir 5-oji tankų divizija bus naudojama ne Syčiovkos–
179
Feldmaršalas W. Modelis
Olenino operacijai, bet laikoma atsargoje ties Gžatsku. Pasibaisėjęs, kad jo armijai dabar teks pulti dviem skirtingomis kryptimis, tą pačią sausio 19-ąją per šėlstančią pūgą W. Modelis iš Rževo parvažiavo atgal į Viazmą ir lėktuvu išskrido į Rytprūsius. Apeidamas G. von Klugę, savo tiesioginį viršininką, W. Modelis išsiprašė asmeninės akistatos su A. Hitleriu. Iš pradžių jis pamėgino išdėstyti savo argumentus įprastiniu abejingu Generalinio štabo karininko tonu, bet logika fiureriui nepadarė jokio įspūdžio. Galiausiai netekęs vilties ir pasibjaurėjęs W. Modelis ištarė sakinį, įtvirtinusį jo moralinį pranašumą prieš aukščiausiąjį vadą. Aštriai žvelgdamas į A. Hitlerį pro savo monoklį W. Modelis stačiokiškai drėbė: – Mein Führer, kas vadovauja 9-ajai armijai – jūs ar aš? Šokiruotas taip atvirai pademonstruoto naujojo armijos vado nepaklusnumo, A. Hitleris bandė skubiai užbaigti diskusiją tiesiai įsakydamas dislokuoti H. von Vietinghoffo pajėgas puolimui Gžatsko link. W. Modelis papurtė galvą. – Man tai visiškai nepriimtina. – Gerai, Modeli, – galiausiai ištarė įsiutęs diktatorius. – Darykite, kaip norite, bet rizikuojate savo galva.11
W. Modelis bendrauja su paprastais kariais. 180