Anders Hansen
Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis
Vilnius, 2020
Pratarmė 2018 m. gegužę lankiausi kasmetiniame Amerikos psi chiatrų asociacijos (American Psychiatric Association, APA) suvažiavime Niujorke. Šis renginys sutraukia dešimt tūkstančių psichiatrų iš viso pasaulio – daugiau niekur taip dažnai neišgirsi žodžio „bipolinis“. Kolegos suplūsta paklausyti iškiliausių pasaulyje smegenų specialistų ir išgirsti naujausių tyrimų rezultatų. Tokiuose kongresuose ne visada įdomiausia tai, kas sa koma pranešimuose. Ne mažiau įdomu išgirsti, kokie klau simai labiausiai domina psichiatrus ir tyrinėtojus. 2018 m. pavasarį girdėjau, kaip daugybė kolegų klausia vieni kitų to paties: „Kokių pasekmių žmonėms turės skaitmenini mas? Juk tai milžiniškas eksperimentas, kuriame bando mieji triušiai esame mes patys ir mūsų vaikai!“ Niekas nežinojo tikslaus atsakymo, bet visi sutarė, kad pastarą jį dešimtmetį pastebimas žmonių elgsenos pokytis (visų pirma bendravimo ir įpročio lygintis tarpusavyje) yra nepaprastai didelis ir galbūt veikia mus smarkiau, nei manome. Dažnas įtarė, kad per tą laikotarpį labai išau gęs jaunų žmonių, besikreipiančių dėl psichikos sveikatos sutrikimų, skaičius bent iš dalies gali būti aiškinamas žaibišku perėjimu prie skaitmeninio gyvenimo stiliaus. 8
PratarmĖ
Nors kolegos, regis, turėjo daugiau klausimų nei atsa kymų, tai nereiškia, kad stokojame prielaidų. Žinoma, skaitmeninimo poveikio smegenims tyrimai dar tik žengia pirmuosius žingsnius, bet kiekvieną dieną informacijos tuo klausimu atsiranda vis daugiau. Po kongreso supratau, kad per visą žmonijos istoriją mes dar niekada taip sparčiai nekeitėme elgsenos, kaip per praėjusius dešimtmečius. Pasikeitė ne tik skaitmeni niai įpročiai. Šiais laikais patiriame visai kitokį stresą nei praeityje, be to, mažiau miegame ir judame. Visa tai lemia, kad smegenys atsiduria joms nepažįstamame pa saulyje. Ši knyga yra apie to reiškinio pasekmes. Andersas Hansenas
9
Kaip sugebame užimti tiek daug jūsų laiko ir sąmoningo dėmesio? Mes užčiuopėme silpną ją žmogaus psichologijos vietą – tiesiog duodame papildomą dopamino dozę. – Seanas Parkeris, buvęs „Facebook“ vykdomasis direktorius ir valdybos narys
mobiliojo telefono jūsų regos lauke nėra, esu tikras, kad žinote, kur jis. Kitaip turbūt negalėtu mėte sutelkti dėmesio į šiuos žodžius. Tik prabudę ryte pirmiausia tiesiame ranką prie mobiliojo, o paskutinis dalykas, kurį darome prieš užmigdami, – padedame jį ant naktinio stalelio. Prisiliečiame prie to aparato dau giau nei 2 600 kartų per dieną, o tomis valandomis, kai nemiegame, išsitraukiame vidutiniškai kas dešimt minu čių. Regis, to negana – kas trečias žmogus (ir kas antras tarp aštuoniolikos ir dvidešimt ketverių metų amžiaus) patikrina telefoną bent kartą per naktį. Jį palikus atrodo, kad pasaulis sugriūva – 40 proc. žmonių mieliau visą dieną prabūtų be balso (taip, tiesa!) nei be mobiliojo. Apsidairę visur: mieste, kavinėje, resto rane, autobuse, prie vakarienės stalo ir net sporto salėje – pamatysime į mobiliuosius telefonus įnikusius žmones. Galime manyti, ką norime, bet tapome priklausomi! Vis dėlto norėdami suprasti, kaip mobilieji telefonai ir moni toriai sugebėjo suvilioti visą pasaulį, turime vėl pasidai ryti po smegenis. NET JEI ŠIUO METU
48
Mobilusis telefonas – naujas narkotik as
Dopamino užduotis
Nusprendus rašyti knygą apie medžiagas, smegenyse atliekančias ryšininko pareigas, tikrai derėtų pakalbėti apie dopaminą. Verta tai padaryti ir norint išsiaiškinti, kodėl mums toks patrauklus mobilusis telefonas. Dopami nas dažnai vadinamas pasitenkinimo medžiaga, tačiau tai ne visa teisybė. Svarbiausia dopamino užduotis – ne užtikrinti gerą savijautą, o leisti pasirinkti, į ką sutelkti dėmesį. Dopaminas yra mūsų variklis. Kai esame alkani ir kas nors nukrauna stalą, dopa mino lygis pakyla vien nuo valgių vaizdo. Šios medžiagos padaugėja ne valgant – ji žadina mūsų norą pasistiprinti ir sako, kad reikia sutelkti dėmesį į maistą. Jei dopa minas pirmiausia skatina ką nors daryti, o ne suteikia pasitenkinimą, iš kur atsiranda pastarasis jausmas? Čia tikriausiai svarbų vaidmenį atlieka endorfinai, dar vadi nami organizmo morfinu. Dopaminas verčia norėti prieš mus esančio maisto, o dėl endorfinų valgis yra skanus. Dopaminas svarbus smegenų pasitenkinimo sistemai, kuri, panašiai kaip streso sistema, išsivystė per kelis milijonus metų. Ir abiem šioms sistemoms dabartinė vi suomenė yra svetimas pasaulis. Pasitenkinimo sistema ragina mus elgtis taip, kad išgyventume ir galėtume per duoti savo genus. Kitaip tariant, visai nekeista, kad mais tas, bendravimas su kitais (svarbus bendruomeniniams gyvūnams, prie kurių priskiriami ir žmonės) ir seksas lemia dopamino lygio padidėjimą. Jį kelia ir mobilusis telefonas, todėl gavę trumpą ją žinutę nekantraujame perskaityti. Faktas, kad išmanieji užkabina iš karto kelis esminius pasitenkinimo sistemos mechanizmus. Dabar tai apžvelgsime nuodugniau. 49
Mes dieviname naujoves
Žvelgiant iš evoliucijos perspektyvų, visai nenuostabu, kad žmonės trokšta žinių. Geriau pažįstant aplinką di dėja tikimybė išgyventi. Žmogus, išmanantis orų pokyčių įtaką liūtų elgsenai arba žinantis, kokiomis aplinkybėmis antilopės yra labiau išsiblaškiusios ir prie jų lengviau prisėlinti, turi daugiau galimybių sumedžioti grobį ir pats netapti plėšrūnų auka. Taigi, kuo daugiau žinome apie aplinką, tuo didesnės mūsų galimybės išgyventi. Kokia to pasekmė? Gamta mums davė instinktą ieškoti naujos informacijos. Tikriau siai jau atspėjote, kokia medžiaga smegenyse už jį atsakin ga? Žinoma, dopaminas! Mokantis naujų dalykų smegenys išskiria dopaminą, o jis mus daro imlesnius mokslui. Smegenys trokšta ne tik naujos informacijos, bet ir kitos aplinkos bei įvykių. Smegenyse dopaminą gaminan čios ląstelės reaguoja tik į naujoves. Pamačius ką nors pažįstamą, pavyzdžiui, gatvę, kurioje gyvenate, smegenys nereaguoja, o išvydus ką nors nauja, tarkim, nematytą veidą, tos ląstelės staiga aktyvuojamos. Tas pats nutinka pamačius ką nors, kas turi jausminį užtaisą. Naujos informacijos bei naujos aplinkos trokštančių ir dopaminą gaminančių ląstelių egzistavimas rodo, kad smegenys apdovanoja tai, kas nauja. Mes nuo mažų dienų esame užprogramuoti ieškoti naujų ir nepažintų dalykų, todėl norime keliauti į naujas vietas, susipažinti su nau jais žmonėmis ir patirti naujų nuotykių. Gali būti, kad ši trauka buvo būdas skatinti mūsų protėvius tirti naujas galimybes maisto ir išteklių stokojančiame pasaulyje. Pirmiausia persikelkime šimtą tūkstančių metų į pra eitį ir įsivaizduokime dvi moteris, bandančias išspręsti 50
Mobilusis telefonas – naujas narkotik as
amžiną problemą – kaip rasti maisto. Viena jų ieško nau jovių – jai maga tyrinėti nepažįstamas vietas ir aplinką, o kita tokiu noru nepasižymi. Manau, kad pirmoji turi daugiau galimybių prasimanyti maisto, nes kuo daugiau judi, tuo didesnė tikimybė rasti ką nors valgoma. Ir vėl grįžkime į mūsų laikus. Smegenys iš esmės yra nepasikeitusios, mes toliau trokštame naujovių, bet dabar šis siekis įgauna naujų formų ir neapsiriboja noru pama tyti nepažįstamas vietas. Dabar jis sukelia per kompiu terius ir išmaniuosius telefonus gaunamų naujų žinių ir informacijos geismą. Kas kartą ekrane atsivertus naują puslapį smegenys išskiria dopaminą, todėl mums patinka naršyti toliau. Be to, atrodo, kad „kitas puslapis“ mums patinka net labiau už tą, kuriame jau esame. Maždaug penktadaliui puslapių internete skiriame mažiau nei ke turias sekundes ir tik keturiems procentams daugiau nei dešimt minučių. Gaunant naują informaciją – iš esmės tai ir vyksta tiek naujienų portaluose, tiek tikrinant elektroninio pašto dė žutę ar naršant socialiniuose tinkluose – pasitenkinimo sistema aktyvuojama lygiai taip pat, kaip mūsų protė viams pamačius naujas vietas. Iš tiesų smegenų veikla siekiant didesnio pasitenkinimo (angl. reward-seeking) ir ieškant naujos informacijos (angl. information-seeking) yra tokia panaši, kad kartais net sunku atskirti.
Smegenims patinka nežinia
Tuo pat metu pasitenkinimo sistemą labiausiai išjudina ne pinigai, maistas, seksas, pripažinimas ar nauji įspūdžiai, 51
o jų laukimas. Niekas taip stipriai neveikia pasitenkinimo centro, kaip tai, kas gali atsitikti. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje mokslininkai išsiaiš kino, kad žiurkės, kurios norėdamos gauti ėdalo turėdavo nuspausti svirtelę, dažniau spausdavo tuo atveju, jei ėdalas pasirodydavo tik kartais. Didžiausią aktyvumą jos demons truodavo tada, kai iš visų kartų paspaudus svirtelę ėdalo atsirasdavo 30–70 proc. atvejų. Po poros dešimtmečių buvo tiriamos beždžionės – išgir dusios tam tikrą garsą, jos gaudavo šlakelį sulčių. Paaiškė jo, kad beždžionių dopamino lygis padidėdavo jau nuo garso ir tuo metu būdavo gerokai didesnis nei geriant sultis. Šis bandymas patvirtina, kad dopaminas yra ne „pasitenkini mo medžiaga“, o greičiau rodo, į ką reikia atkreipti dėmesį. Taip pat mokslininkai išsiaiškino, kad dopamino lygis dar padidėdavo, jei pasigirdus garsui sulčių būdavo duodama tik kartais. Didžiausias dopamino kiekis išsiskirdavo apdo vanojant šlakeliu sulčių kas antrą kartą. Tiriant žiurkes nustatytas fenomenas pastebėtas ir dir bant su beždžionėmis. Tas pats galioja ir žmonėms. Tiriami asmenys rinkosi kortą, kurią ištraukus buvo galima gauti pinigų. Paaiškėjo, kad, gaunant pinigų kas kartą, dopami no lygis išaugdavo ne taip stipriai kaip tada, kai dalyviai nebūdavo tikri dėl sėkmės. Kaip ir tiriant žiurkes ir bež džiones, labiausiai dopamino kiekį didino apdovanojimas kas antrą kartą. Vadinasi, smegenų tikslas yra „kelias“, t. y. viltis įgyvendinti negarantuotus ateities tikslus. Argi neturėtume labiau mėgti to, dėl ko galime būti tikri? Negalime šimtu procentų tvirtinti, kodėl smegenys dopaminu gausiau apdovanoja tikimybę, bet greičiausiai taip yra todėl, kad svarbiausia dopamino užduotis yra mus motyvuoti. 52
Mobilusis telefonas – naujas narkotik as
„Galbūt“ lemia potraukį mobiliajam telefonui!
Įsivaizduokime vieną mūsų protėvių – žiloje senovėje gyvenusią moterį, stovinčią prie kelių medžių, kurie vaisių duoda tik kartais. Nuo žemės jų nematyti, todėl reikia įsilipti į medį. Jei šiame nieko nėra, reikia ieškoti toliau ir ropštis į kitus. Tas, kas nenuleisdavo rankų po kelių nesėkmingų bandymų, anksčiau ar vėliau būdavo apdovanojamas kaloringais vaisiais ir turėdavo daugiau galimybių išgyventi. Gamtoje daug neprognozuojamų procesų, visai kaip tik kartais vaisių duodančių medžių, todėl negalima iš anks to žinoti, ar būsi apdovanotas. Negarantuotais atvejais stipriai išaugantis dopamino kiekis gali atlikti tą pačią funkciją, kaip susidūrus su naujais dalykais, – jis verčia mus ieškoti toliau, net jei nežinome, ar būsime apdovanoti. Galbūt tai padėdavo mūsų protėviams rasti ir pasinaudoti ribotais ištekliais pasaulyje, kuriame stigo maisto. Šiandien į kraują įaugęs potraukis nenuspėjamai sėk mei gali kelti bėdų, pavyzdžiui, neleisti atsitraukti nuo kazino automatų ar stalų. Visi žino, kad galiausiai praloš, bet vis tiek žaidžia. Viena priežasčių, be abejo, yra pramo ga, tačiau neabejotina ir tai, kad kai kuriems taip sunku kontroliuoti norą lošti, jog galop išsivysto priklausomybė. Patyrinėjus, kaip gausiai smegenų pasitenkinimo sistema apdovanoja sėkmę, dėl kurios nebuvome tikri, pasidaro visai nekeista, kad azartiniai lošimai ir galimi laimėjimai gali pasirodyti nepaprastai viliojantys. „Tik dar vieną po kerio partiją, šį kartą turėtų pasisekti.“ Šiuo mūsų mechanizmu naudojasi ne tik lošimų bend rovės ir kazino. Tai svarbi priežastis, kodėl mums taip 53
norisi paimti išmanųjį, kai pasigirsta atėjusios trum posios žinutės ar elektroninio laiško signalas. Gal ten kažkas svarbaus? Daugeliu atveju dopamino lygis labiau padidėja išgirdus signalą nei skaitant laišką ar žinutę. Mintis, kad tai gali būti svarbu, verčia paimti telefoną ir tiesiog patikrinti, ar nieko neįvyko. Taip elgiamės dažnai. Kas dešimt minučių. Tuo metu, kai nemiegame.
Socialiniai tinklai dirgina pasitenkinimo centrą
Be lošimų bendrovių ir mobiliųjų telefonų gamintojų, yra ir daugiau mokančių itin sumaniai pasinaudoti mūsų aistra nežinomai baigčiai. Tai – socialiniai tinklai. Feis bukas, instagramas ir snapčatas žadina troškimą paimti mobilųjį ir patikrinti, ar sraute neatsirado svarbių atnau jinimų ar patiktukų. Kai mūsų pasitenkinimo sistema yra ir taip sužadinta, jie dar pasitelkia skaitmenines priemones. „Patinka“ po atostogų nuotrauka dažniausiai pasirodo ne tą pačią akimirką, kai kažkas paspaudžia aukštyn iškeltą nykštį. Kartais feisbukas ir instagramas delsia parodyti iškeltus nykščius ir širdeles, nes nori sulaukti, kada mūsų pasitenkinimo sistema bus jautriau sia. Stimuliuodami po truputį, jie stengiasi priversti dar labiau laukti skaitmeninio apdovanojimo. Socialinių tinklų kūrėjai yra gerai susipažinę su mūsų pasitenkinimo sistema ir puikiai žino, kaip smegenims patinka negarantuota baigtis ir kaip dažnai turi pasisek ti. Jie tas žinias naudoja siekdami sukurti netikėtumą, kad norėtume paimti išmanųjį į rankas tinkamu ir ne tinkamu metu. „Gal gavau dar vieną patiktuką, reikia 54
Mobilusis telefonas – naujas narkotik as
K AM MOBILIEJI SUKELIA PRIKL AUSOMYBĘ?
Vidutiniškai mobiliuoju telefonu naudojamės tris valandas per dieną. Žinoma, vieni trumpiau, kiti ilgiau. Ar yra požymių, būdingų tiems, kurie tai daro intensyviausiai? Ištyrus septynių šimtų studentų įpročius naudotis mobiliuoju telefonu paaiškėjo, kad trečdalis yra tokie priklausomi, jog negali apsieiti be mobiliojo net naktį, todėl dieną būna pavargę. Tarp „didžiųjų vartotojų“ visų pirma pateko turintys A tipo asmenybės bruožų – žmonės, linkę konkuruoti, stokojantys pasitikėjimo ir linkę susikurti įtampą. B tipo asmenybės – ramesni ir labiau atsipalaidavę žmonės – nebuvo tokie priklausomi nuo mobiliųjų telefonų.
55
pažiūrėti“ yra tas pats mechanizmas, kaip „tik dar vieną pokerio partiją, šį kartą turėtų pasisekti“. Daugelis tokių įmonių samdo elgsenos specialistus ir smegenų tyrinėtojus, kad siūlomos programėlės pataiky tų tiesiai į smegenų pasitenkinimo sistemą ir sukeltų kuo didesnę priklausomybę. Vertinant tik finansiniu atžvil giu, jiems tikrai pavyko.
Silicio slėnis jaučia kaltę
Regis, geriausiai išmanantys šią techniką supranta, kad ji taip gundo, jog ribojimai būtų protingas sprendimas. Trisdešimtmetis amerikietis Justinas Rosensteinas nusprendė riboti savo naudojimąsi feisbuku ir visiškai atsisakė snapčato, kurio gebėjimą sukelti priklausomybę prilygino heroinui. Norėdamas mažiau naudotis išma niuoju, jis įsidiegė funkciją, sukurtą tėvams, siekiantiems riboti vaikų įprotį naršyti išmaniuoju telefonu. Rozensteino pasirinkimas ypač įdomus todėl, kad tai jis feisbuke sukūrė funkciją „patinka“. Iškelto nykščio reakcijos autorius mano, kad jo kūrinys pernelyg masi nantis ir viename interviu atsiliepė apie jį beveik apgai lestaudamas: „Žmonės dažnai ką nors sukuria vedami geriausių norų, bet vėliau supranta, kad kūrinys turi neigiamų pasekmių, kurių jie iš pradžių nenumatė.“ Jis ne vienintelis Silicio slėnyje laikosi tokios nuomo nės. Vienas „Apple“ vadovų ir iPad’o kūrėjų Tony Fadel las, pamatęs, kaip šis aparatas patraukia vaikus, laikosi tos pačios nuomonės: „Prabundu išpiltas šalto prakaito ir galvoju: ką iš tiesų mes sukūrėme? Juk žinau, kad kai 56
Mobilusis telefonas – naujas narkotik as
paimu tuos įrenginius iš savo paties vaikų, jie tikrą ja žodžio prasme jaučiasi netekę dalelės savęs – pasidaro nepaprastai jautrūs ir pajunta abstinenciją.“
„Techniškai atsilikęs tėtušis“
Iškalbingiausias tokios technikos kūrėjų, prieštaringai vertinančių savo produkciją, pavyzdys – „Apple“ įkūrėjas Steve’as Jobsas. Per 2010 m. pradžioje San Fransiske vykusį pristatymą jis pirmą kartą alpstančiai iš laimės publikai pademonstravo iPad’ą ir negailėjo epitetų įren giniui, suteikiančiam „fenomenalią, neįtikėtiną, tiesiog išskirtinę galimybę naudotis internetu“. Tačiau Jobsas nepapasakojo, kaip atsargiai šiuo įren giniu leido naudotis savo patiems vaikams, nes įžvelgė, kad jis sukelia per didelę priklausomybę. „Ar jūsų na muose sienos nukabinėtos monitoriais ir iPad’ais, kurie vietoje saldumynų dalijami vakarienės atvykusiems svečiams?“ – paklausė interviu imantis „The New York Times“ žurnalistas. „Nieko panašaus“, – atsakė Jobsas ir papasakojo, kad naršymo metas jo namuose griežtai ribojamas. Priblokštas žurnalistas konstatavo, kad paš nekovas yra „techniškai atsilikęs tėtušis“. Steve’as Jobsas kaip niekas kitas jautė, kaip mus vei kia technika. Per vieną dešimtmetį jis pristatė nemažai produktų, pakeitusių su filmais, muzika ir laikraščių straipsniais susijusius mūsų įpročius, o ką jau sakyti apie bendravimą... Atsargus jo požiūris į leidimą naudotis ta įranga savo vaikams yra iškalbingesnis už daugelį tyri mų ir debatų. 57
Švedijoje kas trečias dvejų trejų metų vaikas kasdien naudojasi planšete, nors būdami tokio amžiaus jie dar nėra gerai išmokę kalbėti. O paaugliams Steve’o Jobso vaikams buvo griežtai ribojamas naudojimosi iPad’u lai kas. Regis, jis mus lenkė ne tik gebėjimu kurti techniką, bet ir suvokimu, kaip ji mus veikia. Tarp įtakingiausių technikos kūrėjų Steve’as Jobsas nėra išskirtinis atvejis. Billas Gatesas pasakojo, kad jo vaikai mobiliuosius telefonus gavo tik sulaukę keturio likos. Šiandien mobilųjį telefoną turi 98 proc. vienuolik mečių švedų. Vadinasi, Billo Gateso vaikai priklausytų likusiems dviem procentams, nors tikrai mažai tikėtina, kad Gatesų šeima neturėjo pinigų tokiai prabangai.
Skaitmeninės karuselės pinklės
Jūs sėdite darbe ir kažką rašote. Tada išgirstate, kaip supypsi mobilusis, ir labai užsimanote perskaityti ži nutę – juk gali būti kas nors svarbaus. Paėmęs telefoną užmetate akį ir į feisbuką patikrinti, ar paskutinis jūsų pranešimas gavo daug patiktukų. Tada pastebite, kad kažkas įkėlė straipsnį apie jūsų rajone išaugusį nusikals tamumą. Atsidarote straipsnį, bet spėjęs perskaityti vos porą eilučių pamatote nuorodą į svetainę, kurioje išpar duodami sportbačiai. Vos užmetęs akį sulaukiate prane šimo, kad vienas geriausių jūsų draugų kažką publikavo instagrame. Rašytas tekstas staiga visai užsimiršta. Jūsų smegenys daro tiksliai tai, kam buvo pritaikytos per šimtus tūkstančių metų. Jos apdovanoja dopaminu 58
Mobilusis telefonas – naujas narkotik as
neužtikrintu atveju laikytiną trumpą ją žinutę, kad jums kiltų stiprus noras patikrinti telefoną. Smegenys ieško naujos informacijos, ypač turinčios jausminį užtaisą ir susijusios su pavojumi, – straipsnio apie nusikalstamu mą. Tai sukuria socialinės sąveikos jausmą – pasidalijate su kitais. Tada sutelkiate dėmesį, kokia kitų reakcija į tai, ką publikavote pats, – į patiktukus. Net keli mechanizmai, praeityje buvę smegenų išgy venimo strategijos dalimi, rūpinasi, kad pultumėte nuo vieno skaitmeninio skanėsto prie kito. Smegenims visai nerūpi, kad tai jums trukdo rašyti tekstą, – smegenys pritaikytos ne tekstams, jos turėjo padėti išgyventi mūsų protėviams. Dabar geriau suprantate, kokius mechanizmus akty vuoja išmanusis ir kodėl taip sunku jį padėti į šalį. Tačiau kaip mus veikia neprilygstamas mobiliojo telefono gebėji mas prikaustyti dėmesį? Dabar pasidomėsime ir tuo.
59