Vilnius, 2026
Versta iš:
Rachel Joyce
Homemade God
Doubleday
Bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-622-6
Copyright © Rachel Joyce, 2025
© Jūratė Žeimantienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
© Vaiva Jaloveckienė viršelio dizainas, 2026
Viršelio iliustracijos fragmentui naudotas viešai prieinamas Giovanna Garzoni, Natiurmortas
su citrinų dubeniu, XVII a. 5 deš. J. Paul Getty muziejus, Los Andželas, „Wiki Commons“
© Adobe Stock viršelio iliustracijos, iStock nugarėlės iliustracija
© BALTO leidybos namai, 2026
Skiriu Poliui, kaip visada
Ežeras – žemės akis; žvelgdamas į ją, stebėtojas išmatuoja savosios prigimties gelmes*.
Henry’is Davidas Thoreau prie Voldeno tvenkinio, „Voldenas, arba Gyvenimas miške“
* Henry David Thoreau „Voldenas, arba Gyvenimas miške“. Vaga: Vilnius, 1985, p. 135. Iš anglų kalbos vertė Rolandas Pavilionis (čia ir toliau vert. pastaba).
Prologas
Tą vasarą jie avėjo paplūdimio šlepetėmis. Visur, kur tik eidavo. Banke, gelateria*, kirpykloje, bare, bet taip pat laidojimo namuose ir policijoje. Keturios poros guminių šlepečių ant iki baltumo įkaitusio grindinio.
Šlept šlept, šlept šlept.
Tais metais visą Europą užplūdo karščio banga. Niekas neprisiminė tokios vasaros. Ėmė stigti vandens, pleškėjo miškai. Skambėjo perspėjimai nepiktnaudžiauti saule ir vengti skysčių netekimo. Tiesą sakant, ežeras tapo vienintele vieta, kur dar galėjai tverti. Pusiaudienį jį nužerdavo saulės spinduliai, mirguliuojantys įvairiausiomis spalvomis, tačiau geriausia ten būdavo ankstyvais rytmečiais. Kai retkarčiais viskas, įskaitant nendres, pradingdavo pažemiui besidriekiančiame rūke ir telikdavo properšėlė, plūduriuojanti per patį debesų patalų vidurį. Arba kai giedromis dienomis vanduo primindavo stiklo lakštą, atspindintį skaisčiai mėlyną dangų, iš visų pusių apsuptą kalvų, aukštyn kojomis apvirtusią salą ir po vandens paviršiumi laigančias kregždes. Vakarais oras saldžiai kvepėdavo kiparisais, o visos šviesos kitame krante panašėdavo į žemai dangaus skliaute išsibarsčiusias žvaigždes. Šlept, šlept pėdindavo jie aukštyn ir žemyn. Kaskart, išgirdęs tokį šlepsėjimą, Gusas prisimena tėvo mirties vasarą prie ežero Italijoje ir tai, kaip su trimis seserimis ėjo aiškintis dėl palaikų pargabenimo namo. Kartais prieš pat užmigdamas jis net pasijunta taip, lyg vėl
* It. Ledainė.
būtų atsidūręs salos viduryje, nors, tiesą sakant, nesilankė ten daugelį metų. Tarsi vaiduoklis klajoja jis po taip gerai pažįstamą vilą – po kambarius su freskomis, oranžeriją su citrinmedžiais, muzikos saloną su dešimčia arfų, kuriomis niekas iš jų nemokėjo skambinti, – kol galiausiai atranda Netą, užsivožusią didžiulę šiaudinę skrybėlę ir ieškan
čią vietos, kur būtų mobiliojo telefono ryšys, ar Suzaną, blizgią nuo prakaito virtuvėje žalių majolikos plytelių fone, ar Airisę, paliekančią
maisto benamiam katinui, ir tai teikia Gusui keisto pasitenkinimo, saugumo ir laimės. („Airise! – tuojau užriks Neta. – Neįsileisk to purvino padaro į vidų!“ Bet jau per vėlu. Padaras jau laka pieną ant stalo.)
Gusas perkratinėja mintyse tą vasarą, ieško ženklų ir užuominų, kito
kių veiksmų, kurie būtų pakreipę įvykius ne tokia šiurpia linkme. Ir vis dėlto tiesa ta, kad jis dar regi save ir seseris, visus keturis, leipstančius iš juoko. Jam netelpa į galvą, kodėl kartais būdavo taip juokinga, tačiau išties būdavo. Iki tos vasaros jis neturėjo supratimo, kad galima pašėlusiai kvatotis ir vis tiek likti liūdnam.
Seserys tvirtino: jiems būtina laikytis drauge, nes jie – šeima. Juos sieja ta pati kilmė. Tos pačios istorijos. Juk jie drauge švęsdavo gimtadienius ir Kalėdas, leisdavo visas tas vasaras prie ežero. Niekas nepažinojo jų geriau, nei jie – vienas kitą, todėl jeigu ir toliau eisią išvien, viskas būsią gerai. Jie atsiimsią tėvo palaikus ir surasią paskutinį jo nutapytą paveikslą. Bet seserys nė nenumanė, kas jų visų laukia ir ko toliau griebsis Bela Mėja. Kad kaip tik pastangos laikytis drauge galiausiai juos supriešins, nes ji pasistengs, jog ketveriukės tarpusavio santykiuose atsirastų nepastebimų, vos plauko plonumo įtrūkimų, pasieks, jog vienas įtrūkimas susijungtų su kitu ir dar kitu, kol viskas subyrės lyg suskilusi puodynė. Tačiau vis tiek keista. Gusas iki šiol nėra tikras, kas iš tikrųjų buvo Bela Mėja. Naivuolė, klastūnė ar dar blogesnė būtybė?
Vien jau pora vardų perša mintį, kad ji – ne vientisa asmenybė, o susikibusios rankomis bent dvi. Kad taip jis pats būtų buvęs
kitoks – tvirtas ir nepalenkiamas kaip tėvas – tuomet būtų įstengęs
sustabdyti griūtį, kol dar nebuvo per vėlu. Taigi dabar vis dar artimai bendrautų su seserimis. Bet nebebendrauja. Įpusėjęs penktą dešimtį siunčia joms kvietimus atvykti, nors puikiai žino: jos atsakys „taip“, tačiau nepasirodys.
Šlept, šlept anuomet darniai čiuženo jų paplūdimio šlepetės prie Ortos ežero. Šlept šlept, šlept šlept.
Senas šelmis
Pirmą kartą Neta išgirdo apie ją makaronų patiekalų užkandinėje
Graikų gatvėje. „Dainuojanti keptuvė“ buvo viena iš tų naujų vietelių, viena po kitos atvėrusių duris Soho rajono pusrūsiuose. Ten galėjai atsinešti savo gėrimų, prie ilgų stalų ant ožių vietoj kėdžių stovėjo suolai. O kurtinantis triukšmas drebino sienas.
Buvo pietų metas, kovo vidurys. Neta įsitaisė apsėsto stalo gale, ant jo nesimatė vyno taurės, o juolab butelio, tik daugybė alavinių puodelių, tarsi atsidūrus vasaros kempinge. Jeigu ji būtų žinojusi, kad
Gėrimų Reikia Atsinešti Patiems, būtų Ko Nors Užgriebusi, bet dabar teko tenkintis vandeniu iš čiaupo. Netgi be ledo. Suzana ir Gusas įsispraudė greta jos, o jaunėlė Airisė prisėdo priešais, šalia jų tėvo.
Vikas niekada nesilankydavo panašiose užeigose. Jam patiko senamadiški restoranai su klaikiais tapetais ir standžiomis baltomis staltiesėmis, kur jis prisišveisdavo tiek kepsnių ir ledų desertų, kad bet kokį normalų žmogų nuo to būtų ištikęs širdies infarktas. O paskui gerdavo iki nukritimo. Tad Neta arba Suzana, Gusas arba Airisė – priklausomai nuo to, kurio telefono numerį tėvas pirmiausia įstengdavo prisiminti – išgelbėdavo jį ir pargabendavo namo. Su šiuo įpročiu Neta susigyveno, jis netgi buvo savaip raminantis, nes bent jau žinojai, ko tikėtis. O Netai, kaip vyriausiajai, labiausiai patiko žinoti, ko tikėtis. Vaikystėje dėl šios priežasties visada būdavo jos viršus, o kiti trys laukdavo ir susižavėję dėkingai žvelgdavo į ją iš apačios į viršų.
Tačiau dabar jie sėdėjo makaronų patiekalų užkandinėje. Be alkoholio. Vikas mikliai naudojosi lazdelėmis – kaip jam pavyko to išmokti? – ir gėrė arbatą iš dubenėlio. Kada jis išvis anksčiau gėrė arbatą? O dabar netgi atsinešė savo termosą. Kai Suzana ėmė pasakoti apie savo posūnius, tėvas sušėrė ranka per stalą ir įsiterpė:
– Nagi, vaikai. Kuris iš jūsų atspės mano naujienas?
Netai sukako keturiasdešimt. Trisdešimt devynerių Suzana ne ką teatsiliko nuo jos. Skirtumas tarp jųdviejų nesudarė nė pilnų metų. Gustavui (nors visi vadino jį Gusu*, nes mažas būdamas niekada nesugebėdavo ištarti savo vardo) buvo trisdešimt šešeri, o septyneriais metais jaunesnei už Netą Airisei – trisdešimt treji. Taigi visi jie jau nugyveno daugiau metų nei jų motina. Bet Vikas iki šiol vadino juos vaikais, o jie jį – tėčiu.
Jis dar kartą plekštelėjo per stalą ir pareiškė:
– Spėkit! Niekada neatspėsit!
Jo tiesa. Neta neturėjo nė menkiausio supratimo, kokių naujienų laukti. Jiedvi su Suzana susižvalgė. Akivaizdu, kad sesuo irgi nesumojo, ką begalvoti. Gusas ėmė vynioti ant šaukšto makaronus, o Airisė suskato rankioti iš savo vegetariško patiekalo špinatus ir paprikos gabalėlius, nes turėjo tvirtą nuostatą nevalgyti žalios ir raudonos spalvų maisto. Niekas nenumanė, kodėl. Juolab – ji pati.
– Gerai, – tarstelėjo Neta. – Mėginsiu spėti. Baigei tapyti naują paveikslą.
– Puikus mėginimas, Antuanete. Bet tu klysti. Šiuokart klysti. Gusai? Spėk tu.
Gusas taip nusvarino galvą, kad ant veido užkrito tamsiai geltoni plaukai.
– Nežinau. Juk supranti, kad nežinau. Gal nusprendei išeiti į užtarnautą poilsį?
* Anglų kalboje goose reiškia žąsis arba kvailelis.
– Į užtarnautą poilsį? Ką tu veiktum, jeigu išeičiau? Juk atsidurtum gatvėje. Ir kada ketini kirptis? Atrodai kaip koks hipis. Nė nespėsime apsidairyti, kai jau segėsi sijoną.
– Prašau, negadink susitikimo, – sumurmėjo Airisė, nudelbusi akis į makaronus, kuriuos jau spėjo nepriekaištingai atskirti nuo žalių ir raudonų daržovių. – Taip gera būti visiems kartu.
Vikas susikvietė juos draugėn viena iš retų grupinių žinučių. Atsiuntė „Dainuojančios keptuvės“ adresą, prisakė atvykti anksti ir atstovėti eilę. Apreiškė, kad turi naujienų.
„Kodėl jis panoro kalbėtis kažkokioje užkandinėje? – paskambinusi Suzanai paklausė Neta. – Kaip manai, gal sunegalavo?“
Suzana atsakė, kad irgi sunerimo dėl to paties, nors nenutuokė, kodėl tėvas nusprendė pranešti blogas naujienas užkandinėje. Regis, ji nematė jo keletą savaičių, nors paprastai supirkdavo jam maistą ir tvarkydavo butą. Tiesiog pamanė, kad jis veikiausiai lindi savo studijoje Karaliaus Kryžkelės rajone. Paskui Neta pasikalbėjo telefonu su Gusu, perskambino Suzanai ir patyrė, kad ši jau taip pat spėjo susisiekti su broliu, bet jiedviem tepavyko išsiaiškinti, ką jau ir taip žinojo, tai yra, jog tėvas, regis, kurį laiką negyveno namuose, tačiau neperžengė ir savo studijos slenksčio priešingame Londono gale.
„Kaip manai, gal jį ištiko kokia nors krizė? – padarė prielaidą Suzana. – Gal prarado pasitikėjimą savimi? Prieš Kalėdas atrodė prislėgtas.
O gal nerimauja dėl sveikatos, bet bijo pasisakyti? Juk žinai jo požiūrį į gydytojus.“
„Paklausiu Airisės“, – pažadėjo Neta.
„Paskambink man, kai tik su ja pasikalbėsi“, – paprašė Suzana.
Tačiau netgi Airisė jau senokai nematė tėvo, nors gyveno vos už kampo.
„Ne, jis per daug užsiėmęs, kad su manimi susitiktų“, – paaiškino ji, kai Netai galiausiai pavyko su ja susisiekti. Mat Airisė atkakliai naudojosi atgyvenusiu „Nokia“ mobiliuoju telefonu, kuris nuolat
išsikraudavo ir kurio klaviatūra buvo suveržta gumele. Jau greičiau pavyktų perduoti žinią Airisei per raitelį, nors ji būtų labiau linkusi šerti ir prižiūrėti žirgą, nei bendrauti su raiteliu.
„Tėvas sakė, kad jam reikia kai ką nuveikti, – paaiškino jaunėlė
Netai. – Manau, turėjo galvoje didelį naują paveikslą.“
Žodžiu, Neta atsiskubino prie užkandinės vidurdienį, kaip tėvas ir buvo prisakęs. Bet nenuostabu, kad pats Vikas iki to laiko dar nepasirodė. Nors ant jo rankos puikavosi jojo dydžio roleksas, tai nereiškė, jog teiksis pasidomėti, kiek valandų. Suzana su Airise jau spėjo nusileisti į pusrūsį, o Gusas kaip tik dairėsi turėklų, prie kurių galėtų prirakinti Airisės dviratį.
– Gerai atrodai.
– Ne, tai tu gerai atrodai.
Jie keitėsi komplimentais veikiau kaip retai susitinkantys žmonės, nei kaip nuolat susiskambinantys artimi giminaičiai. Tik tada, kai Neta parūpino jiems vietas prie stalo, prie kurio būtų sutilpusios trys vienos šeimos kartos, galiausiai atvyko jų tėvas.
– Vėluoju! Vėluoju! – užriaumojo, tarsi ne tik jo atžalos, bet visi baro lankytojai būtų sėdėję lyg ant adatų jo belaukdami.
Neta išplėtė akis iš nuostabos, nes, kad ir kokios buvo jo naujienos, jis labai sublogo. Neta neprisiminė jo tokio lieso. Vikas visada atrodė impozantiškai (puikios išvaizdos likučiai sudarydavo jo vaikams įspūdį, tarsi jis būtų buvęs gražus per klaidą), mat metų metai besaikio girtavimo ir sotaus maisto suteikė jam masyvumo visais atžvilgiais. Bet dabar kaklo oda karojo lyg kalakuto gurklys, o skruostikauliai įdubo. Tačiau neatrodė, kad jis dėl to suktų galvą. Nė neužsiminė apie prastą savijautą, taigi Netos ir Suzanos prielaida pasirodė visiškai klaidinga. Amžinai susivėlę plaukai šiuokart buvo surišti į arklio uodegą ir priminė fontano kaskadą. Vešlūs arkos formos antakiai – tvarkingai pakirpti. Švarutėlis veidas – ką tik nuskustas, išskyrus Netą tiesiog apstulbinusią ožišką barzdelę ant smakro.
Netgi tėvo drabužiai atrodė kaip visiškai kito žmogaus. Paprastai Vikas balansuodavo tarp pagirių ir įkaušimo, tad rengdavosi tuo, kas papuldavo po ranka atsikėlus. Tačiau dabar buvo pasipuošęs Netai anksčiau nematytais elegantiškais lininiais marškiniais be apykaklės ir prie jų derančiomis baltomis kelnėmis. Ant šių drabužių nebuvo nė pėdsako dažų. Nuo tėvo sklido ne terpentino, o kažkoks saldesnis aromatas, primenantis citrinos sultyse išmirkytus pušų kankorėžius. Žodžiu, Vikas buvo panašesnis į geraširdį higienistą nei į dailininką. Jis netgi pasikišo po smakru servetėlę.
– Airise, brangute. Gal tu atspėsi?
– Atleisk, tėti, bet ne.
– Suzana?
– Ne, tėti. Pasakyčiau tą patį, ką Neta. Spėčiau, kad baigei naują paveikslą, bet žinau, jog dar nori skirti laiko anksčiau pradėtam, taigi nė nesuprantu, kodėl tai sakau. Beje, kaip tau sekasi jį tapyti? Mes visi labai sužavėti šios minties.
Suzana taip iškaito, kad net kaklą išmušė raudonos dėmės. O tėvas pasiuntė jai oro bučinį ir pareiškė:
– Vieną dieną tu surengsi mano autorinę parodą, Siuze.
– Tu žinai, kaip man tai patiktų, tėti.
– Tai ką ketini mums pasakyti? – persmelkta pavydo, kandžiai įsiterpė Neta. – Pasidalysi savo naujienomis? Ar būsime priversti tūnoti čia ir spėlioti kiaurą dieną? Vikas buvo ūmaus būdo, bet ji mėgo jį erzinti ir žinojo, kad būtent to iš jos tikimasi. Jis vadino ją savo antrininke. Nuo pat vaikystės Netai teko perimti motinos vaidmenį, nors ji visiškai nebuvo motiniška. O štai Suzana atvirkščiai.
– Aš vedu, – pareiškė tėvas.
– Atleisk, ką?! – perklausė Neta, nes pametė pokalbio giją.
– Sutikau savo gyvenimo meilę. Belą Mėją. Ir ketinu ją vesti.
Stojo pauzė. Tarsi atsidūrus prie bedugnės krašto, kai nedrįsti
nė pasijudinti, kad stačia galva nenugarmėtum žemyn. Neta jautė brolio ir sesių žvilgsnius, jie visi laukė jos ženklo, kaip elgtis, bet tėvas visiškai išmušė ją iš vėžių. Ir staiga toliau sėdintys visiškai
nepažįstami žmonės suskato juoktis, iškėlė alavinius puodelius ir puolė šūkalioti:
– Sveikiname!
– Dieve mano, – sumurmėjo Neta. – Tikrai?
Suzana pakartojo žodis žodin:
– Dieve mano. Tikrai?
– O, – žioptelėjo Gusas. – O, o...
Galiausiai Airisė apkabino Viką ir išpyškino:
– Sveikinu, tėti!
Ir jie visi puolė traukti tą pačią giesmelę: „O, Dieve mano, sveikiname.“ Nors Neta dar nesuvokė, ar tėvas kalba rimtai, vis dėlto šypsojosi. Jie visi šypsojosi. Bet kažin kaip mėšlungiškai.
Vėliau pasipylė klausimai. Nuostabos ir sutrikimo kupini klausi
mai, tačiau irgi uždavinėjami stengiantis perrėkti siaubingą aplinkinį triukšmą, tad pusiau bejėgiški, pusiau agresyvūs. Kas toji Bela Mėja?
Kada tėvas ją sutiko? Ar ji taip pat dailininkė? Irgi turi vaikų? O anūkų? Kodėl Vikas niekada anksčiau apie ją neužsiminė? Netgi Gusas įsigudrino įsiterpti:
– Bela Mėja? Ar ji lankydavosi studijoje? Nepamenu moters vardu Bela Mėja.
O Netai vis dar atrodė, kad tai viso labo vienas iš jų tėvo pokštų.
Tik, regis, šiuokart jis nejuokavo. Atsakinėjo lėtai ir kažkaip iškilmingai, tarsi būtų laimėjęs loterijoje, nors nepirko bilieto. Patvirtino, kad Bela Mėja – menininkė. Tikra menininkė. Kad jis prieš šešias savaites susipažino su ja per internetą. Ne, ji neturinti anūkų.
O ir vaikų. Juodu keletą dienų bendravę žinutėmis, paskui nusprendę atsisakyti interneto tarpininkavimo ir susitikti akis į akį. Tai prilygo
dviejų protų sprogimui. Juodu prakalbėję kiaurą naktį, visą kitą dieną ir vis dar tiek turėję vienas kitam pasakyti, kad iki šiol neatsišneka.
Vos prieš keletą dienų ji atsikraustė į jo butą.
– Pala... tai ji dabar gyvena su tavimi? – pasitikslino Neta.
Bet tėvas nuleido jos klausimą negirdomis.
– Jai dvidešimt septyneri, – pareiškė jis.
– Atleisk, ką dabar pasakei?
Prabėgus keletui mėnesių, Netos atmintyje iškilo dar šis tas. Jauna moteris, regis, išnirusi iš už durų, prasibrovusi prie jų stalo ir galbūt šiek tiek per daug prisispaudusi klubu jų tėvui prie peties. Jųdviejų akys lyg ir susitiko. Jos kvepalai buvo stebėtinai vyriški, nors vos salstelėję. Ji buvo apsirengusi lygiai kaip Neta: juodai nuo galvos iki kojų.
Ar tuokart tėvas išties papurtė galvą? Neta negalėjo tiksliai pasakyti. Nuo to laiko per daug visko spėjo nutikti.
– Jūs jaudinatės dėl niekų, – pareiškė tėvas ir tik juokėsi, kai jie vardijo priežastis, dėl kurių jam vertėtų akimirkai stabtelėti.
Priežastis, dėl kurios, suprantate, jis turėtų du kartus pagalvoti, prieš ryždamasis vesti moterį, kurią pažįsta taip trumpai ir kuri šešeriais metais jaunesnė už jo jaunėlę dukrą, ką jau kalbėti apie jos atsikraustymą į jo viengungišką butą Regento parke. Nuo jų vaikystės tėvas turėjo tokią daugybę meilės ryšių, kad Neta neįstengė prisiminti nė pusės tų moterų, bet jis niekada neužsiminė apie ketinimą vesti.
„Tavo motina – vienintelė mano gyvenimo moteris“, – virkaudavo jis, kai padauginęs išgerti skambindavo jai viduryje nakties. Ir nors tai visiškai kirtosi su tiesa, nes jis netgi miegodavo su jų auklėmis, tai tapo šeimos mitų dalimi ir savotiška saugumo forma. Vikas galėdavo įsimylėti akimirksniu, tačiau vaikai buvo viskas, ką turėjo. Ir jis dievagodavosi, kad visada jais rūpinsis.
– Esu laimingiausias žmogus pasaulyje, – dabar patikino jis ir įsipylė dar arbatos iš savo termoso. – Niekada nesijaučiau toks pajėgus ir jaunas.
– Bet dvidešimt septyneri?.. – nutęsė Neta ir nusijuokė, nors jai nė per nago juodymą nebuvo juokinga. – Ar jai išties tik dvidešimt septyneri?
– Dieve mano! Tokia jauna! – pritarė Suzana ir taip pat nusijuokė per prievartą.
– Ar išties apsisprendei? – paklausė Neta ir ryžosi žengti dar toliau. – Ar esi tikras, kad ji nesigviešia tavo pinigų?
Suzana vos pastebimai niuktelėjo jai alkūne įspėdama, kad būtų atsargesnė, bet jų tėvas ir vėl nepuolė karščiuotis. Tik žavingai plačiai išsišiepė ir pareiškė:
– Ji ne iš tokios padermės. Jos nedomina materialiniai dalykai. Ne tai jai rūpi. Be to, jai netgi nepatinka mano menas.
Moteris, kuriai nepatinka jo menas? Tai buvo tiesiog protu nesuvokiama. Niekas neturėjo teisės kritikuoti Viko meno. Juk tai – viso ko centras. Jis pasirausė kišenėse, ištraukė fotobūdelėje darytą portretinę nuotrauką ir paglostė pirštų galais, tarsi tikėtųsi, kad veidas joje ims šypsotis. Gusas paėmė nuotrauką beveik pagarbiai ir sugniaužė didelėmis
minkštomis rankomis, Suzana ir Neta palinko į priekį, nors Neta pajėgė gerai įžiūrėti tik tada, kai Gusas perdavė nuotrauką Suzanai, o ši – jai.
Žvelgdama iš arti į tėvo išrinktąją Neta tematė siaurą nosį, burną ir kupetą vešlių juodų plaukų. Jeigu ne nosies taškelis, tiesą sakant, būtų pamaniusi, kad žvelgia į nuotakos pakaušį. Matyt, ši atsisėdo ant per žemai nuleistos kėdutės, nes pusę nuotraukos sudarė fonas, tad įspūdis buvo toks, tarsi moteris norėtų pasislėpti.
– Jos rankos pačios dailiausios, – susižavėjęs pareiškė tėvas Airisei.
– Ji tokia graži, tėti, – atsakė jaunėlė, tarsi juodu būtų aptarinėję kokį nors jo ant šaligatvio aptiktą padarėlį, pavyzdžiui, dekoratyvinę paukštelę.
– Ne, ne. Atleisk, bet aš nesuprantu, – mėgino nerūpestingai ir ramiai pasitikslinti Neta. – Ar tu susitikai šią moterį savo nešiojamajame kompiuteryje?
– Juk sakiau, jos vardas Bela Mėja.
– Ar tai nutiko pažinčių portale?
– Žinoma, kad ne pažinčių portale.
– Feisbuke?
Tėvas pasibaisėjęs dėbtelėjo į ją.
– Neturiu feisbuko paskyros. Niekada neturėjau.
Airisė linktelėjo, gurkštelėjo vandens ir atsiribojo nuo pokalbio.
Gusas, kuriam jis irgi nerūpėjo, vėl sumirksėjo ir nusišypsojo. Suzana persibraukė pečius siekiančius plaukus, primenančius šydą.
– Bet tau septyniasdešimt šešeri, tėti, – dėl sukrėtimo priminė
Neta tėvui tai, ką jis ir pats apie save žinojo.
– Amžius sąlyginis dalykas, Antuanete. Mudu – giminingos sielos. Ir nekantraujame susituokti. Ji – vienintelė. Mano gyvenimo meilė. Tai, žinoma, iš dalies paaiškino, kodėl jis pastaruoju metu beveik su jais nebendravo ir galbūt kodėl taip tvarkingai atrodo, bet kaipgi toks drastiškas svorio praradimas.
– Ji girdo mane žolelėmis, – pasakė tėvas.
– Žolelėmis? – perklausė Suzana.
– Vartoju jų sveikatai stiprinti. Geriu arbatas. Ji ruošia man specialius mišinius.
– Girdo tave žolelėmis? Ir tu geri tuos mišinius? Ar ir dabar čia turi tų žolelių?
– Suzana! – nusikvatojo tėvas. – Tu visada buvai tokia apdairi. Jis nutilo ir gurkštelėjo dar arbatos.
– Tik klausiu, ką žinai apie moterį, kurią ketini vesti. Tai neatrodo apdairu, tėti. Ir kas tai per žolelės?
Bet Vikas nespėjo atakyti, nes Airisė paspringo ir pratrūko taip stipriai kosėti, kad niekaip neįstengė sustoti. Suzana puolė rausti Airisės kuprinę ieškodama inhaliatoriaus, o Neta šūktelėjo padavėjui, kad atneštų daugiau vandens. Netrukus nedidelis priepuolis praėjo ir Airisė nusiramino.
– Manau, tai dėl susijaudinimo, – pasakė ji. – Atsiprašau visų.
Tai tokios mielos naujienos, tėti.
Vikas apkabino ją, o ji prisiglaudė prie jo, tarsi suteiktų sau mažiausią įmanomą dovaną.
Neta buvo kaip iš akies luptas tėvas, tik priklausė moteriškai giminei. Paveldėjo jo neklusnius plaukus, tik jos vis dar buvo tamsūs, susukti į sunkų kuodą ant pakaušio, taip pat žalias akis, smailią nosį ir kovingai atsikišusį smakrą. Ji anksti perprato, kad nors nepasižymi tradiciniu grožiu kaip Suzana, vis dėlto yra savita ir netgi įspūdingesnė, nes jai nestinga įžūlumo būti savimi. Vienintelis dalykas, kurio ji nepaveldėjo iš Viko, – ūgis ir jai iki šiol netilpo į galvą, kaip gali būti, jog liko žemiausia šeimoje, nors vaikystėje vylėsi, kad toks likimas ištiks Airisę. Suzana buvo truputį aukštesnė už Netą, jos veidą švelnino neįtikėtinai šviesios jų motinos akys, bet ji negalėjo pakęsti savo garbanotų plaukų ir visomis išgalėmis juos tiesindavo. Gusas neatsiliko nuo tėvo ūgiu ir tvirtu sudėjimu, tik negalėjo pasigirti raumenimis. Net jo rankos atrodė per daug gremėzdiškos. Tad visada susibrukdavo jas už nugaros arba laikydavo nuleistas. Bet, šiaip ar taip, pakakdavo vienąsyk dirstelėti į šią trijulę, kad įžvelgtum tuos pačius genus. O štai ilgų kojų ir rankų šviesiaplaukė, mielo it lėlės veidelio Airisė atrodė lyg kitos šeimos vaikas. Niekam nekilo ranka jos skriausti. Tai būtų buvę tolygu kaip įspirti stirniukui Bembiui.
– Ar tau viskas gerai, Airise? – pasiteiravo Neta.
– Taip, kuo geriausiai.
– Tai vis todėl, kad ji per sunkiai dirba, – nusprendė Vikas.
– Juk esu viso labo padavėja, tėti.
– Jeigu nesirūpinsi savimi, niekada nesusirasi vyro.
– O aš ir neieškau. Esu patenkinta savo gyvenimu.
Neta pareikalavo, kad jie dar akimirką grįžtų prie Belos Mėjos klausimo.
– Vis dar nesuprantu, kuriems galams tau reikia vesti. Jeigu ji ką tik atsikraustė pas tave, kodėl nepasitelkus daugiau laiko, kad geriau pažintumėte vienas kitą? Neturėtum skubėti.
– Aš jau pažįstu. Ir noriu vesti. Bela Mėja jau nusipirko vestuvinę suknelę.
– Maniau, kad jai ne tai svarbiausia? Lyg ir sakei, kad jos nedomina materialiniai dalykai?
Vikas nesiteikė atsakyti Netai, o galbūt buvo toks laimingas, jog nė neišgirdo klausimo.
– Po jungtuvių keliausime į salą. Noriu, kad ir jūs visi keturi prisidėtumėte.
– Jungtuvės, tėti? – įsiterpė Airisė. – Kokios jos bus? Ir kada?
– Jos bus kitokios. Bela Mėja nori, kad jos būtų kuklios. Be jokių žiniasklaidos atstovų. Ji labai uždara...
– Tačiau mes juk dalyvausime, tėti? Negali susituokti be mūsų.
Vikas palinko, tarsi klausimas jį slėgtų ir jam pavyktų jo išvengti pakreipus galvą. Taigi atsakymas buvo aiškus. Ir netgi Airisė atrodė sukrėsta.
– Jungtuvės viso labo formalumas, Žuvele. Tik popierėlis. Tikrą šventę surengsime prie Ortos ežero, kai visi būsime drauge, kaip senais laikais. Bela Mėja nuolat klausinėja apie jus. Man niekada neteko sutikti tokios kaip ji. Bela Mėja galiausiai pavertė mane garbingu žmogumi. Bet kol kas... nežinau, – jis nutilo ir pačiupęs sugniaužė savo jaunėlės rankas.
– Ar tau viskas gerai, tėti? – susirūpino Airisė. – Kas nutiko?
Jo nuotaika vėl pasikeitė. Jis nukreipė akis į duris, ir Neta pašiurpo staiga pastebėjusi jose sublizgusias ašaras. Kad jis bent būtų nusiėmęs tą popierinę servetėlę nuo pakaklės, nes dabar atrodė kaip vaikas. Jai buvo skaudu matyti savo tėvą tokį keistą ir sumažėjusį, tarsi jo gyvenime nė nebūta didybės, o visa egzistencija sutilptų į šią akimirką. Ji nenorėjo matyti jo su švariais marškiniais ir juokinga barzdele,
Rachel Joyce
gurkšnojančio sveikatą stiprinančią arbatą. Jau geriau jis būtų išsitep
liojęs dažais iki ausų, žertų įžeidimus ir plemptų raudonąjį vyną. Ji labai tvirtai sugniaužė jo ranką trokšdama, kad jis sugrįžtų.
– Ir vis dėlto nežinau, ką padariau, kad pelniau ją, – sumurmėjo
tėvas. – Kodėl iš visų pasaulio vyrų, už kurių galėjo ištekėti, ji pasirinko tokį seną šelmį kaip aš?
