Krim ina l in is romana s
Iš anglų kalbos vertė Zita Janulienė
Vilnius, 2021
1
2017 m. sausio 13 d., penktadienis Londonas, 12:30 Ji turbūt klysta, bet regis, kad į jos namą kažkas įsikrausto. Trejybės alėjos viduryje stovi furgonas, atvira krovinių anga panaši į kvadratinę burną, kurios rantytu metaliniu liežuviu žemyn slenka didžiulis baldas. Fi, markstydamasi nuo ryškios saulės šviesos – retos dovanos tokiu metų laiku, – stebi, kaip du vyrai užsikėlę ant pečių neša baldą pro vartelius ir takeliu namo link. Pro mano vartelius. Mano takeliu. Ne, nelogiška – tai tikrai negali būti jos namas. Jis greičiausiai priklauso Rysams, gyvenantiems už dviejų namų. Rudenį Rysai paskelbė parduodą savo būstą, bet nežinia, ar pardavė. Pastatai šioje Trejybės alėjos dalyje vienodi: karaliaus Eduardo epochos stiliaus namai iš raudonų plytų, sustatyti po du, simetriškai išdėstytais langais abipus paradinio įėjimo, o paradines duris savininkai susitarė nudažyti juodai... Tikrai nesunku susipainioti. Kartą Bremas svirduliuodamas grįžo namo iš aludės „Two Brewers“ po savo įprasto „tik išlenksiu pintą“ ir nuėjo prie svetimų, aštuoniasdešimt septintojo namo, kuriame gyvena Merlė su Adrijanu, durų. Pro atvirą miegamojo langą Fi girdėjo, kaip jos įkaušęs sutuoktinis 7
Louise Candlish
kovoja su spyna ir piktai niurna, kai nepavyksta įkišti rakto. Stulbino jo užsispyrimas, jo tvirtas kaip uola tikėjimas – jei nesiliaus mėginęs, raktas galiausiai tiks. – Bet jie visi vienodi, – gynėsi Bremas ryte. – Namai taip, bet net akis užpylęs būtų pastebėjęs magnoliją, – kvatojo Fi (tais laikais vyro girtuoklystės ją dar linksmino, o ne liūdino ar – nelygu aplinkybės – siutino). Moteris vos nesuklumpa – magnolija. Išskirtinis medis, atrodantis taip iškilmingai, kai žydi, ir gražus net dabar, plikomis šakomis, talentingo dailininko brūkštelėtomis dangaus fone. Ten tikrai jų magnolija sode priešais namą, prie kurio dabar stovi furgonas. Galvok. Turbūt kažką atvežė, kažką Bremui, nors jis to ir neminėjo. Ne apie visas smulkmenas pasikalba – abu pripažįsta, kad nauja tvarka, pagal kurią pastaruoju metu gyvena, nėra tobula. Vėl paspartinusi žingsnį, akis nuo saulės pridengusi delnu, Fi priartėja tiek, kad jau gali perskaityti užrašą ant automobilio šono: PRESTIŽINĖS PERKRAUSTYMO PASLAUGOS. Vadinasi, vyksta perkraustymas. Bremo draugai tikriausiai ką nors užvežė pakeliui. Jei galėtų rinktis, norėtų berniukams seno pianino (maldauju, Dieve, tik ne būgnų rinkinys). Bet palauk, krovikai vėl išniro ir neša dar daugiau daiktų iš furgono į namą: valgomojo kėdę, didelį apvalų metalinį stovą, etikete DŪŽTA pažymėtą dėžę, mažą, siaurą karsto dydžio drabužių spintą. Kieno čia daiktai? Kraujas užverda iš pykčio, kai ji padaro vienintelę įmanomą išvadą: Bremas kažką pakvietė pasisvečiuoti. Be abejonės, kokį nors iš namų išvarytą ir neturintį kur eiti išgertuvių draugelį. („Apsistok pas mus, vietos turim apsčiai!“) Kada tas šiknius ketino apie tai pasakyti? Ką gi, kad ir kokie nesavanaudiški būtų Bremo ketinimai, ji savo namais nesidalys su jokiu nepažįstamuoju, net ir laikinai. Juk svarbiausia vaikai, ar ne? 8
MŪSŲ NAMAS
Panašu, kad pastaruoju metu jiedu pamiršo tai, kas svarbiausia. Jau beveik vietoje. Eidama pro aštuoniasdešimt septintąjį namą, pirmo aukšto lange pastebi susiraukusią Merlę, kuri kilsteli ranką, norėdama atkreipti Fi dėmesį. Ši vos pastebimai linkteli ir įžengusi pro savo vartelius nuskuba plytelėmis grįstu takeliu. – Atsiprašau? Kas čia vyksta? – Bet per triukšmą niekas jos neišgirsta. Rikteli garsiau, griežčiau. – Ką darote su visais tais daiktais? Kur Bremas? Namo gilumoje pasirodo nepažįstama moteris ir šypsodamasi atsistoja tarpdury. – Sveiki, kuo galiu padėti? Fi aikteli tarytum pamačiusi vaiduoklį. Tai šita yra į bėdą patekusi Bremo draugė? Moteris atrodo pažįstama (ne tiek jos bruožai, kiek tipažas). Ji tokia kaip Fi – tik jaunesnė, per trisdešimt – šviesiaplaukė, energinga, linksma, linkusi pasiraitoti rankoves ir prisiimti atsakomybę. Istorija rodo, kad tokios moterys geba supančioti į Bremą panašias laisvas sielas. – Tikiuosi, kad galite. Aš Fi, Bremo žmona. Kas čia vyksta? Ar jūs... Ar jūs jo draugė? Moteris žingteli artyn, ryžtinga, mandagi. – Atleiskit, kieno žmona? – Bremo. Tiesą sakant, buvusi žmona. – Fi pasitaisius nepažįstamoji ją smalsiai nužvelgia ir pasiūlo pasitraukti, kad ir neužstotų kelio „vaikinams“. Šiems pro šalį nešant į burbulinę plėvelę suvyniotą didžiulį paveikslą, Fi leidžiasi „nuvairuojama“ po magnolija. – Ką, po galais, Bremas čia organizuoja? – ji reikalauja atsakymo. – Kad ir koks būtų susitarimas, nieko apie tai nežinau. – Ne visai suprantu, ką turite galvoje. – Moteris, kiek suraukusi kaktą, tyrinėja Fi. Jos akys rudai auksinės ir atviros. – Ar jūs kaimynė? – Ne, ką jūs, – Fi ima nekantrauti. – Aš gyvenu šiame name. 9
Louise Candlish
Raukšlė moters kaktoje pagilėja. – Negali būti. Mes kaip tik įsikraustome. Mano vyras netrukus atvažiuos su antru furgonu. Mes Voenai, – sako taip, tarsi Fi būtų apie juos girdėjusi, net formaliai ištiesia jai ranką. – Aš Liusė. Negalėdama patikėti savo ausimis Fi karštligiškai gaudo orą. – Klausykite, esu šio namo šeimininkė ir žinočiau, jei būčiau sugalvojusi jį išnuomoti. Liusės Voen veidą pamažu užlieja sumišimo raudonis. Ji nuleidžia ranką. – Mes šio namo nesinuomojame. Mes jį nusipirkome. – Baikit juokus! – Nejuokauju! – moteris žvilgteli į rankinį laikrodį. – Oficialiai naujaisiais savininkais tampame dvyliktą valandą, bet brokeris leido pasiimti raktus kiek ankstėliau. – Apie ką jūs kalbate? Koks brokeris? Joks brokeris neturi mano namų raktų! – Fi veidas persikreipia nuo ją draskančių prieštaringų emocijų: baimės, nusivylimo, pykčio, net tamsaus, niūraus linksmumo – juk čia tik pokštas, tegu ir pareikalavęs milžiniškų pastangų. O kas dar tai gali būti? – Gal kas nors piktai papokštavo? – Ji žvilgčioja moteriai per petį, ieškodama vaizdo kamerų, telefono, kuriais pramogos dėlei kažkas filmuoja Fi reakciją, bet nieko nepamato – vien pro šalį plaukiančią didelę dėžių piramidę. – Man nejuokinga. Sustabdykite daiktus nešančius žmones. – Neketinu jų stabdyti, – tvirtai ir ryžtingai atkerta Liusė Voen; būtent taip paprastai elgiasi Fi, kol kas nors panašaus neišmuša jos iš vėžių. Liusė suirzusi perkreipia lūpas ir staiga iš nuostabos išsižioja. – Palaukit minutėlę, jūs sakėt Fi? Kaip suprantu, Fiona? – Taip. Fiona Loson. – Tada jūs turbūt... – Liusė stabteli, pastebi smalsius krovikų žvilgsnius ir tęsia tylesniu balsu. – Geriau užeikit į vidų. 10
MŪSŲ NAMAS
Ir štai Fioną jau lydi kaip viešnią – pro jos pačios duris į jos pačios namus. Ji įžengia į erdvų prieškambarį aukštomis lubomis ir netekusi žado sustoja kaip įbesta. Čia ne jos prieškambaris. Jo dydis nepasikeitė, ir sidabriškai mėlyni dažai, ir laiptai liko tie patys, bet erdvė tartum apnuoginta, apiplėšta iki paskutinio siūlelio: dingo prie sienos stovėjęs staliukas ir antikvarinis transformuojamas suolas-stalas, krūva batų ir rankinių, paveikslai nuo sienų. Net jos mėgstamas, iš senelės paveldėtas veidrodis dalbergijos rėmais dingęs! Ji ištiesia ranką, norėdama paliesti vietą, kur jis turėtų kabėti, lyg tikėdamasi rasti prasmegusį sienoje. – Kur visi mūsų daiktai? – rikteli Liusei. Panikos apimtos Fi balsas nuskamba šaižiai, ir praeinantis krovikas dėbteli taip, sakytum būtent ji keltų grėsmę. – Aš nieko nedariau, – atsako Liusė. – Jūs išsivežėte savo daiktus. Vakar. – Nieko nevežiau. Reikia apsidairyti viršuje, – sako Fiona, petimi stumtelėdama Liusę į šoną. – Na... – pradeda ši, bet Fi neprašo. Ji nelaukia leidimo apžiūrėti savo pačios namus. Užskuodusi per dvi pakopas iškart, stabteli laiptų aikštelėje, ranka vis dar mėšlungiškai įsikibusi išlenktų raudonmedžio turėklų, it pa statas galėtų tuoj tuoj imti siūbuoti ir suktis. Reikia įsitikinti, kad yra savo name, kad neišsikraustė iš proto. Ką gi, viskas kaip buvę: du vonios kambariai – priešais ir už nugaros, du miegamieji kairėje ir du dešinėje. Net paleidusi turėklus ir įeidama paeiliui į kiekvieną kambarį Fi vis dar tikisi pamatyti šeimos daiktus ten, kur jie turėtų būti, kur visada buvo. Bet kambariai tuštutėliai. Viskas, ką jie turėjo, pranyko, neliko nė baldelio, tik įspaudai ant kilimo, kur prieš dieną būta lovų, knygų lentynų ir drabužių spintų kojelių. Ant kilimo vieno iš berniukų 11
Louise Candlish
kambaryje matyti šviesiai žalia dėmė – nuo kamuoliuko, persprogusio per vaikų gimtadienio muštynes. Vaikų dušo kabinos kampe stovi gelis su arbatmedžių aliejumi – prisimena pirkusi buteliuką „Sainsbury’s“ prekybos centre. Už vonios čiaupų pirštų galais čiuopia neseniai įskilusią plytelę (skilimo priežastis taip ir nebuvo nustatyta) ir spaudžia įtrūkimą, kol ima skaudėti, – tikrina, ar ji vis dar gyva, ar juslės neatbukusios... Visur tvyro aitrus citrinų – valymo skysčio – kvapas. Leisdamasi į pirmą aukštą nebesupranta, ar skausmas plėšo ją iš vidaus, ar sklinda nuo išdraskyto namo sienų. Jai prisiartinus, Liusė nutraukia pokalbį su dviem krovikais, ir Fi nujaučia, kad moteris atsisakė, kai šie pasiūlė padėti susitvarkyti su ja, su įsibrovėle. – Ponia Loson? Fiona? – Tai neįtikėtina, – sako Fi ir kartoja šį žodį, vienintelį, nusakantį situaciją. Tik netikėdama ji geba išlaikyti blaivų protą, nepulti į isteriją. – Nesuprantu. Gal galite paaiškinti, kas, velniai griebtų, čia vyksta? – Tą ir bandau padaryti. Galbūt norite pamatyti įrodymus, – siūlo Liusė. – Eikime į virtuvę, kad neužstotume durų. Ir virtuvė ištuštėjusi, stovi vien niekada anksčiau nematytas stalas su kėdėmis, o ant jo – atidaryta dėžė su arbatos indų rinkiniu. Liusė apdairiai stumteli duris, kad lankytojos nebežeistų besitęsiančios invazijos vaizdas. Lankytoja. – Paskaitykite elektroninius laiškus, – Liusė paduoda Fi savo telefoną. – Juos atsiuntė Ema Gilkrist iš „Bennet, Stafford and Co.“, mūsų notarė. Fi paima telefoną ir prisiverčia susikaupti. Pirmas laiškas išsiųstas prieš savaitę, juo patvirtinama, kad Deividas ir Liusė Voenai su Abraomu ir Fiona Losonais apsikeitė pasirašytais sutarties dėl namo, 12
MŪSŲ NAMAS
adresu Trejybės alėja 91, Alksnių kalva, egzemplioriais. Antrasis išsiųstas šįryt ir juo informuojama, kad pardavimas įvyko. – Vyrą vadinate Bremu, tiesa? – klausia Liusė. – Štai kodėl pirma susigaudžiau – juk tai Abraomo vardo trumpinys. – Rankoje ji laiko ir popierinį laišką apie įmonėje „Britų dujos“ atidarytą sąskaitą, pranešimą, adresuotą Voenams, gyvenantiems Trejybės alėjoje. – Pasirinkome visas komunalinių paslaugų sąskaitas gauti elektroniniu būdu, bet šitą kažkodėl atsiuntė paštu. Fi grąžina jai telefoną. – Visa tai nieko nereiškia. Tai gali būti klastotės. Duomenų vagystė ar kas nors panašaus. – Duomenų vagystė? – Taip, prieš kelis mėnesius Merlės namuose daug kalbėjome apie kaimynystėje įvykusius nusikaltimus, ir policijos pareigūnas mums apie tokius dalykus papasakojo. Šiais laikais suklastoti elektroniniai laiškai ir sąskaitos atrodo labai įtikinamai. Net ekspertai gali apsigauti. Liusė piktai šypteli. – Laiškai tikri, sakau jums. Viskas tikra. Pinigai jau turėtų būti jūsų sąskaitoje. – Kokie pinigai? – Tie, kuriuos sumokėjome už šį namą. Atsiprašau, ponia Loson, bet man nusibodo tai kartoti. – Aš ir neprašau, – atrėžia Fi. – Kartoju jums, kad tikriausiai suklydote. Kartoju jums, kad neįmanoma, jog nusipirkote namą, kuris nė nebuvo parduodamas. – Bet jis buvo parduodamas, be abejo, buvo. Kitu atveju nebūtume galėję jo nusipirkti. Fi spokso į Liusę visiškai sutrikusi. Tai, ką ši kalba, kaip elgiasi, yra absoliučiai beprotiška, tačiau ji nepanaši į beprotę. Ne, Liusė atrodo kaip moteris, įsitikinusi, kad jos pašnekovė yra pamišėlė. – Gal paskambinkite savo vyrui, – galiausiai sako Liusė. 13
Louise Candlish
Ženeva, 13:30 Jis guli ant lovos viešbučio kambaryje, rankos ir kojos trūkčioja. Čiužinys geras, sukurtas nemigai, aistrai, baisiausiems košmarams sugerti, bet tokio nervingo jaudulio išsklaidyti negali. Net išgėręs dvi antidepresantų tabletes vyras nenurimsta. Rasi jį veda iš proto lėktuvai – tai, kaip nuožmiai jie kyla ir leidžiasi, kyla ir leidžiasi kriokdami nuo savo pačių svorio. Labiau tikėtina, kad jis pasibaisėjo savo poelgiu, kad ėmė aiškiai suvokti, kiek paaukojo. Į akis pažvelgė tikrovė. Šveicariškas laikrodis muša valandas. Čia trylika valandų trisdešimt minučių, Londone dvylika valandų trisdešimt minučių. Pagaliau, po ištisų savaičių, mintis tapo kūnu: jis tapo bėg liu – vyru, savo noru atsidavusiu likimo valiai. Suvokia vylęsis, kad ateis koks nors niūrus palengvėjimas, bet jo, deja, nejaučia. Vien tą patį pasidygėtinų emocijų jovalą, kuriame murkdosi nuo to laiko, kai anksti ryte paliko namus, – ir niūriai susitaikęs su lemtimi, ir tikėdamasis išsikapanoti. O Dieve. O Fi. Ar ji jau žino? Juk kas nors tikrai matė? Kas nors paskambino ir pranešė. Gal ji jau netgi pakeliui į namus. Jis nerangiai pasikelia, atsiremia nugara į lovūgalį ir mėgina sufokusuoti vaizdą. Raudona dirbtine oda aptrauktas krėslas, rašomasis juodos faneros stalas. Baldams būdinga devintojo dešimtmečio estetika kelia didesnį nerimą nei turėtų. Vyras nuleidžia kojas nuo lovos krašto. Basomis pėdomis jaučia grindų šilumą, jos iš PVC ar kokios kitos dirbtinės medžiagos. Fi žinotų, iš kokios, – ji aistringai domisi interjero dizainu. Nuo šios minties perveria skausmas, vėl suspaudžia krūtinę. Atsistoja norėdamas įkvėpti – kambaryje penktame aukšte nuo radiatorių tvoskia karštis, bet langai už sudėtingai įtaisytų užuolaidų aklinai uždaryti. Balti, juodi ir sidabriniai automobiliai nelyginant žaibai zuja 14
MŪSŲ NAMAS
greitkeliu tarp viešbučio ir oro uosto, o tolumoje kalnai atskiria ir saugo, jų baltos viršūnės tviska žalsvai melsvais atspalviais. Pakliuvęs į spąstus jis nusisuka nuo lango ir netikėtai prisimena savo tėvą. Pirštais siekia krėslo, sugniaužia atlošą. Neprisimena šio viešbučio pavadinimo (pasirinko, nes buvo arti oro uosto), bet žino, kad nusipelnė būtent tokios bedvasės vietos. Nes jis pardavė savo sielą, štai ką jis padarė. Pardavė savo sielą. Bet ne taip seniai, kad pamirštų, kaip jautėsi ją turėdamas.
15
2
2017 metų kovas Sveiki atvykę į interneto portalą „Auka“ – garsiąją tinklalaidę apie nusikaltimus, kuriai suteiktas Nacionalinis dokumentinių tinklalaidžių klausytojų apdovanojimas. Kiekvienoje laidoje išgirsite tikrą, nukentėjusiojo lūpomis papasakotą istoriją. Laidos kūrėjai neatlieka tyrimo, o suteikia išskirtinę galimybę sužinoti apie nekalto žmogaus kančias. Nuo persekiojimo iki tapatybės vagystės, nuo smurto šeimoje iki turtinių nusikaltimų – kviečiame drauge su nukentėjusiuoju leistis į bauginančią ir pamokančią kelionę. Naujausia laida „Fi istorija“! Klausykitės jos čia, portale, arba per vieną iš mobiliųjų programėlių. Ir nepamirškite tviteryje parašyti atsiliepimų su grotažyme #AukaFi. Dėmesio: yra necenzūrinių žodžių.
Antras sezonas, trečioji laida: „Fi istorija“ > 00:00:00 Aš esu Fiona Loson, man keturiasdešimt dveji. Negaliu pasakyti, kur gyvenu, tik kur gyvenau, nes prieš šešias savaites vyras pardavė mūsų namą be mano žinios ar sutikimo. Žinau, prieš pradėdama kalbėti visų pirma turėčiau pasakyti „prisiekiu“, taigi darykime 16
MŪSŲ NAMAS
šitaip: aš prisiekiu, kad viskas, ką pasakysiu šiame interviu, yra tiesa. Juk teisinė formuluotė įpareigoja, ar ne? O tai, kad mano vyras tikrai pasirašė pardavimo sutartį, patvirtino ekspertai. Taip, nusikaltimo detales, įskaitant jo bendrininkės tapatybę, dar reikia išsiaiškinti, bet, kaip jau supratote, vis dar mėginu susitaikyti su tuo, kad nebeturiu namų. Aš nebeturiu namų! Išgirdę mano istoriją manysite, kad negaliu kaltinti nieko kito, išskyrus save, taip sakys ir jūsų klausytojai. Žinau, kaip būna. Visi tviteryje komentuos, kokia aš. Puikiai suprantu. Klausiausi visų pirmojo sezono laidų ir būtent taip kalbėjau pati. Tarp aukos ir kvailio trapi riba. „Tai galėjo nutikti bet kam, ponia Loson“, – sakė policijos pareigūnė tą dieną, kai sužinojau, kas nutiko, bet ji buvo paprasčiausiai maloni, nes aš verkiau, ir buvo aišku, kad puodelis arbatos ašarų nesustabdys (morfinas gal ir būtų padėjęs). Ne, tai galėjo nutikti tik tokiai kaip aš – pernelyg linkusiai idealizuoti ir atleisti. Tokiai, kuri apsigaudinėdavo manydama pajėgsianti pakeisti prigimtį. Silpną vyrą padaryti stiprų. Kaip banalu. Kodėl dalyvauju šioje laidoje? Mane pažįstantys pasakytų, kad esu labai uždaras žmogus, tad kodėl turėčiau leisti, kad iš manęs atvirai tyčiotųsi, gailėtųsi ar dar blogiau? Ką gi, iš dalies dėl to, kad noriu perspėti kitus: tokie dalykai vyksta. Nekilnojamojo turto aferų vis daugėja. Spaudoje kasdien mirgėte mirga pranešimų, policininkai ir teisininkai mėgina pasivyti pažangias technologijas naudojančius sukčius. Namų savininkai turi būti budrūs – profesionalių nusikaltėlių ar, kaip šiuo atveju, mėgėjų išmonė beribė. Be to, vyksta tyrimas, ir galbūt mano pasakojimas paskatins ką nors prisimenančius arba turinčius svarbios informacijos asmenis susisiekti su policija. Kartais suprantame, kas svarbu, tik tada, kai 17
Louise Candlish
įvertiname visas aplinkybes, todėl policija neprieštarauja, kad dalyvaučiau laidoje – na, sakykime, neprašė nedalyvauti. Greičiausiai žinote, kad galiu atsisakyti liudyti prieš vyrą teisme, nes tai viena iš sutuoktinio teisių. (Kokia nesąmonė!) Mes vis dar susituokę, nors nuo tos dienos, kai išmečiau Bremą lauk, galvojau apie jį kaip apie buvusįjį. Žinia, galėčiau nuspręsti liudyti, bet mano advokatė siūlo neužbėgti įvykiams už akių. Atvirai kalbant, pradedu manyti, jog ji nesitiki, kad teismas kada nors įvyks. Greičiausiai ji galvoja, kad dabar Bremas turi naują tapatybę, naujus namus, naują gyvenimą – viską, ką įsigijo už gautą krūvą pinigų. Advokatė sako, kad žmonės vis dažniau apgaudinėja vieni kitus. Netgi vyrai ir žmonos. Jei jau kalbame ta tema, sakėte, kad nemaža tikimybė, jog mano vyras išgirs šią laidą ir galbūt tai paskatins jį atsiliepti. Ką gi, pasakysiu iškart, pasakysiu tai jam – ir man nesvarbu, ką galvoja policija: „Nė negalvok grįžti, Bremai. Prisiekiu, jei grįši, aš tave užmušiu.“ #AukaFi @rachelb72 O kurgi dėjosi vyras? Jo turbūt ir pėdos ataušo? @patharrisonuk @rachelb72 Jis prasmego su pinigais. Įdomu, kiek buvo vertas namas? @Tilly-McGovern @rachelb72 @patharrisonuk Taip pasielgė jos VYRAS? Eina sau. Kur ritasi pasaulis?
Bremas Losonas, Word dokumento, siųsto iš Liono (Prancūzija) 2017 m. kovo mėn., ištrauka Noriu nedelsdamas išsklaidyti bet kokias abejones ir paaiškinti, kad tai savižudžio raštelis. Kai jį skaitysite, jau būsiu negyvas. 18
MŪSŲ NAMAS
Prašau šią žinią artimiesiems pranešti jautriai. Galbūt esu pabaisa, bet taip pat esu ir tėvas, o du sūnūs, kuriems apie mane liks ir malonių prisiminimų, liūdės manęs netekę. Galbūt ne tik bloguoju mane prisimins ir jų motina, neprilygstama moteris, kurios gyvenimas mano dėka dabar turbūt virto košmaru. Ir kurios – noriu pabrėžti – niekada nesilioviau mylėjęs.
19
3
„Fi istorija“ > 00:03:10 Nors padėtis susiklostė pražūtinga, netgi katastrofiška, tokia baigtis ne taip jau ir stebina, nes svarbiausias visada buvo namas. Mūsų santuoka, mūsų šeima, mūsų gyvenimas – viskas atrodė prasminga tik būnant namie. Ištrauk mus iš namų – net per trumpas atostogas, kuriomis pasilepindavome, kol vaikai dar buvo maži, o mums labai norėjosi pamiegoti, – ir saitai nutrūks. Namas suteikė mums prieglobstį ir saugojo, bet kartu ir uždarė tarp keturių sienų. Jos išlaikė mus drauge net tada, kai mūsų santykiai jau buvo seniai išsikvėpę. Be to, būkim atviri, čia Londonas ir, kalbant apie pajamas, pastaraisiais metais namas „uždirbo“ daugiau nei aš ar Bremas. Namas buvo pagrindinė šeimos investicija, mūsų maloningasis šeimininkas. Draugai ir kaimynai jautėsi taip pat – tarsi mūsų, žmonių, jėgos būtų atimtos ir paverstos plytomis ir skiediniu. Ne pensijų fondai, ne privačios mokyklos ir ne sutuoktinių savaitgaliai Paryžiuje surydavo atliekamus pinigus – jie atitekdavo namui. Vieni kitiems sakėme: „Žinai, kad atsipirks. Nieks tuo net neabejoja.“ Šį bei tą prisiminiau. Tą dieną, tą siaubingą dieną, kai grįžau namo ir ten radau Voenus, Merlė jų tiesiai paklausė to, ko nesumojau paklausti pati: „Kiek jūs sumokėjote už namą?“ 20
MŪSŲ NAMAS
Ir nors mano santuoka, mano šeima, mano gyvenimas buvo visiškai sugriauti, norėdama išgirsti atsakymą trumpam lioviausi kūkčiojusi. – Du milijonus, – užsikirsdama sušnibždėjo Liusė Voen. O aš pagalvojau: Jis buvo vertas daugiau. Mes buvome verti daugiau. * Nusipirkome namą už ketvirtadalį šios sumos – net ir tuo metu gana dideli pinigai, tapę mudviejų nemigos priežastimi. Bet kai pažvelgiau į devyniasdešimt pirmąjį Trejybės alėjos namą, nebegalėjau įsivaizduoti savo bemiegių naktų niekur kitur. Raudonų plytų sienos, šviesios akmeninės detalės, kreidos baltumo dažai ir virš durų apie prancūzišką kaltinės geležies balkonėlį apsivijusi visterija dvelkė buržuazijai būdingu pasitikėjimu. Įspūdinga, bet prieinama; solidu, bet romantiška. Jau nekalbu apie kaimynus, kurie jaurėsi labai panašiai. Vieni po kitų atradome šią žavingą vietą, paaukojome metro stotelę už tą alsų priemiesčių atsipalaidavimą, tą atmosferą, saldžią lyg cuk raus pudra apibarstyti turkiški skanėstai. Namuose kiekvienas tvarkėsi savaip. Kai pagalvoju apie visus atliktus patobulinimus, apie tai, kiek namas surijo energijos (ir pinigų!), negaliu patikėti, kad išvis drįsome to imtis. Mes (atsitiktine tvarka) pertvarkėme virtuvę, atnaujinome vonios kambarius, perplanavome sodelius (priešais namą ir už jo), suremontavome drabužinę apačioje, sutaisėme langų rėmus, pačius langus, restauravome medines grindis. Kai išseko veiksmažodžiai su priešdėliais „at-“, „per-“ ir „su-“, pasipylė naujovės: naujos prancūziško stiliaus stiklinės durys iš virtuvės į sodelį, naujos virtuvės spintelės ir stalviršis, naujos įmontuojamos drabužių spintos berniukų kambariuose, nauja įstiklinta pertvara valgomajame, nauji turėklai ir paradinio įėjimo varteliai, naujas žaidimų 21
Louise Candlish
namelis ir čiuožykla už namo... Vyko nuolatinė atnaujinimų programa, mudu su Bremu (na, daugiausia aš) it labdaros fondo direktoriai skirstėme metinį biudžetą, visą laisvalaikį skyrėme nuolaidų paieškoms, samdėme ir prižiūrėjome statybininkus, internete ir parduotuvėse ieškojome prietaisų bei įrangos ir įrankių jai įtaisyti ir įrengti, derinome spalvas ir medžiagas. O liūdniausia tai, kad aš taip niekada ir neapsisprendžiau pasakyti: „Užbaigta!“. Vaikiausi tobulo namo viziją kone kaip miražą dykumoje. Tai va, jei kas nors atsuktų laiką atgal, name tikriausiai nieko nejudinčiau. Skirčiau dėmesį žmonėms. Aš juos perdaryčiau, kol jie savęs nesunaikino. #AukaFi @ash_buckley Oho, koks neįtikėtinai pigus tais laikais buvo nekilnojamasis turtas. @loumacintyre78 @ash_buckley Pigus? 500 gabalų? Tik ne Prestone. Žinot, gyventi galima ne vien Londone! @richieschambers Perplanuoti sodeliai? Specialiai parinktos spalvos? Ar ši moteris rimtai?
* Namas anksčiau priklausė pagyvenusiai porai – kaip tik tokiai, kokia įsivaizdavau būsiant mudu. Būstą jie įsigijo iš kuklių mokytojų atlyginimų, nes norint tuo metu nusipirkti padorų šeimos namą dar nereikėjo kopti karjeros laiptais korporacijoje (kaip mums) ar banke (kaip Voenams). Įsitikinę, kad užaugino gerus vaikus, dabar jie norėjo būti laisvi – taip pat ir nuo finansinių įsipareigojimų. Buvę mokytojai ketino leistis į kelionę, o aš įsivaizdavau juodu – sakytum iš naujo gimusius klajoklius, po žvaigždėtu dangumi žingsniuojančius per dykumą. 22
MŪSŲ NAMAS
– Turbūt labai sunku atsisveikinti su tokiais namais, – pasakiau Bremui, kai važiavome atgal į butą. Prieš tai užsukome pamatuoti užuolaidų, ir viskas baigėsi tuo, kad išgėrėme porą butelių vyno. Jis viršijo ne tik greitį, bet ir, panašu, leistinas promiles, tačiau tuo metu – iki gimstant sūnums – man tai nerūpėjo, nes rizikavome tik savo gyvybe. – Atrodo, tie žmonės buvo kiek prislėgti, – pridūriau. – Prislėgti? Jie raudojo visą kelią iki banko, – atsakė Bremas. Bremas, Word dokumentas Tad kaipgi aš priėjau liepto galą? Aiškus daiktas, visiems susijusiems asmenims būtų buvę kur kas geriau, jei būčiau jį priėjęs gerokai anksčiau. Net norėdamas papasakoti trumpai, užtruksiu (bus ne tiek „raštelis“, kiek išsami išpažintis). Pirmiausia norėčiau užduoti klausimą: ar pats namas buvo nešantis nelaimę? Negi jis kaip pelkė įtraukė visus, kurie neatsargiai įkėlė ten koją? Matote, mokytojų pora, iš kurios jį nusipirkome, skyrėsi. Apie tai man prasitarė nekilnojamojo turto brokeris, kai po susitikimo su statybininku mudu užsukome išgerti į aludę „Two Brewers“. („Norėtumėt išbandyti savo naują vietinį barą?“ – paklausė jis, ir nelaukiau, kol pasiūlymą pakartos.) – Tokių dalykų nepasakoju potencialiems pirkėjams, – prisipažino jis. – Niekam nepatinka galvoti, kad įsikelia į namą, buvusį santuokos griūties liudininku. – Hmm... – pastvėręs bokalą pakėliau prie lūpų, kaip kilnosiu tame bare dar tūkstančius kartų. Šviesusis alus buvo tikrai neblogas, baras senamadiškas ir kol kas netapęs gastronomine vietele, kaip dauguma alubarių tame rajone. – Nustebtumėte, kiek žmonių skiriasi, kai ištuštėja šeimos lizdelis, – tęsė nekilnojamojo turto pardavėjas. – Išgrūdate jauniausiąjį į 23
Louise Candlish
universitetą, atsiranda laiko, tada staiga judu su žmona pastebite, kad negalite pakęsti vienas kito – ir jau ne pirmus metus. – Ar ne? – nustebau. – Maniau, tik mūsų tėvų karta laikydavosi kartu dėl vaikų. – Ne tik jie. Neįsivaizduojate, kaip tai įaugę į kraują žmonėms, gyvenantiems tokiuose priemiesčiuose. – Na, juk tai tik skyrybos. Galėjo būti blogiau. Kanalizacijos vamzdžiuose galėjo plaukioti kūno dalys. – Šito tai jau tikrai nepasakočiau, – nusikvatojo brokeris. Fi nieko nesakiau. Ji romantiškai idealizavo tą nusenusią porą, kaupiančią pensiją ir kupranugariais keliaujančią per dykumą kaip filme „Arabijos Lorensas“. Arba oro balionais skrendančią virš Vezuvijaus... Ir panašias nesąmones. Neva jie per keturiasdešimt mokytojavimo metų neturėjo ilgų atostogų kelionėms aplink pasaulį. Tuo metu buvome apžiūrėję bent porą dešimčių namų, ir šis vienintelis atitiko Fi reikalavimus. Ko jau ko, bet to, kad ji persigalvotų motyvuodama, jog „prislėgta nuotaika“ yra kažkokia oro lašeliniu būdu plintanti liga (kaip raupai ar tuberkuliozė), man tikrai nesinorėjo. „Fi istorija“ > 00:07:40 Ar žinojau, kad namo vertė kyla? Tai aišku. Mes visi nuolat stebėjome nekilnojamojo turto skelbimus. Bet aš niekada nebūčiau jo pardavusi. Anaiptol! Vyliausi išsaugosianti namą Losonų šeimai, surasianti kokį nors būdą sumažinti paveldėjimo mokestį, kad sūnūs galėtų čia auginti savo vaikus, kad mano anūkų galvelės ilsėtųsi ant tų pačių pagalvių, prie tų pačių langų, kur ilsėjosi jų tėvai. – Kaip tu tai įsivaizduoji? – paklausė mano draugė Merlė. Ji gyvena už poros namų nuo manojo (nuo mano buvusių namų – vis dar sunku taip sakyti). – Manai, kad jų žmonos norės dalytis vienu namu? 24
MŪSŲ NAMAS
Nereikėjo nė sakyti, kad sprendimus ateityje priims moterys. Alksnių kalvos Trejybės alėjoje viešpatavo matriarchatas. – Negalvoju apie oficialias derybas, – atsakiau. – Gal gali leisti man tiesiog pasvajoti? – Bijau, kad tai ir liks svajone, Fi, – šyptelėjo Merlė. Pamačiusi tą paslaptingą šypseną, kuria ji apdovanodavo tik ypatingus žmones, pasijusdavau išrinktąja. Iš mano ratelio moterų Merlė mažiausiai suko galvą dėl savo išvaizdos – ji buvo smulki ir grakšti, tamsiaakė, kartais netvarkinga – ir būtent dėl to viena patraukliausių. – Mes abi puikiai žinome, kad anksčiau ar vėliau turėsim parduoti namus ir susimokėti už priežiūrą ir slaugą. Kai susirgsime senatvine demencija. Pusė mūsų gatvėje gyvenančių moterų manė, kad joms demencija, bet iš tiesų jos buvo pernelyg apkrautos arba – dauguma – kentė nuo generalizuoto nerimo sutrikimo. Kaip tik todėl aš, Merlė, Elison ir Kerstė linkome viena prie kitos – neurozės buvo mums svetimos. Veikdamos pagal agitacinį šūkį (kurio nekentėme) išlikome ramios ir gyvenome toliau. Kai dabar savęs klausausi, ima juokas – jokių neurozių? O kaip gi ta, kurią sukėlė iširusi šeima, išdavystė, sukčiavimas? Kas maniau esanti? Jūs tikriausiai jau padarėte išvadas. Žinau, kad visi mane teis. Aš ir pati save nuteisiau, tačiau taip elgiuosi tik norėdama būti visiškai atvira ir sąžininga. #AukaFi @PeteYIngram Hmm, manau, prarasti prabangų namą nelygu tapti smurtinio nusikaltimo auka. @IsabelRickey101 @PeteYingram Kas per šūdas? Ji benamė! @PeteYIngram @IsabelRickey101 Ji juk neatsidūrė gatvėje? Be to, vis dar turi darbą. 25
Louise Candlish
* Koks mano pragyvenimo šaltinis? Keturias dienas per savaitę dirbu vadybininke didelėje namų prekių parduotuvėje – neseniai pradėjau dirbti su nauja atsakingos gamybos kilimų serija, taip pat gražiais Italijos stiklapūčių, kuriuos įkvėpė spiralės, dirbiniais. Įmonė puiki, jos vadovams būdingas holistinis ir pažangus požiūris – ar galite patikėti, jog jie pasiūlė sutrumpinti darbo valandas, kad galėčiau daugiau laiko skirti vaikams? O juk kalbame apie pardavimą! Vadovai prisijungė prie ES iniciatyvos remti dirbančias mamas, o aš atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Ką gi, žinote, kas sakoma, kai tai nutinka: pasilik. Tiesą sakant, galbūt galėjau uždirbti daugiau lenkdama nugarą viename iš didžiųjų konglomeratų, kuriuose konkuruojantys darbuotojai pasiryžę perkąsti vienas kitam gerklę, bet juk ne visi yra tokie kraugeriai, ar ne? Aš darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą visada vertinau labiau už pinigus. Be to, nors ir skamba kaip klišė, tačiau man nuoširdžiai patinka siūlyti rankų darbo gaminius, kurie namus iš tiesų paverčia namais. Taip, net ir dabar, kai nebeturiu savųjų. Bremas, Word dokumentas Per pastaruosius dešimt metų ilgiausiai dirbau Kroidone įsikūrusiam ortopedinių priemonių gamintojui, buvau Pietryčių regiono pardavimo vadybininkas. Dažnai važinėjau, ypač pirmaisiais metais. Pardavinėjau visų rūšių ortopedinius įtvarus, skirtus keliams, alkūnėms ir kam tik norite, taip pat kaklo pagalvėles, juosmens diržus, nors iš esmės galėjau pardavinėti bet kokius daiktus. Sąvaržėles, šunų ėdalą, saulės baterijas, padangas. Beprasmiškas užsiėmimas tiek tuomet, tiek dabar. 26