Issuu

Vaida M. Via MUS VADINA ŠEŠĖLIAIS Distopinis romanas

REDAKTORĖ Ilona Petrovė VIRŠELIO ILIUSTRACIJOS Asta Girkantė MAKETAVO Juozas Malaškevičius

Ši istorija pramanyta. Visi vardai, pavardės, vietovardžiai ir įvykiai yra išgalvoti autorės. Bet koks panašumas į realaus pasaulio asmenis, vietoves arba įvykius yra atsitiktinis. Autorė pripažįsta, kad šioje knygos minimi muzikos kūriniai yra jų savininkų nuosavybė. Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

©Vaida M. Via, 2026 Leidėjas: Vaida Malaškevičė Visos teisės saugomos ISBN 978-609-08-1297-6

Autorės pastaba „Mus vadina šešėliais“ – trečioji serijos knyga apie išgalvotą Materos valstybę. Prieš jums leidžiantis į paskutinę kelionę šios istorijos puslapiais, norėčiau palikti tik vieną nedidelį įspėjimą – kai kurios romano scenos yra jautrios ir gali sukelti skaudžių emocijų. Ačiū, kad dar kartą žengiate į mano sukurtą pasaulį. Šįkart jame ir viltis, ir neviltis tampa vienodai svarbiais ginklais.

Ne akmens sienos sukuria kalėjimą, ne geležies virbai – narvą. Richard Lovelace

PIRMA DALIS

Prigimtinis famulos siekis – palaikyti kasdienio pasaulio tvarką. Iš Materos manifesto

1 Anksčiau nemaniau, kad penkių kambarių namas taip staiga gali pasidaryti mažas. Galbūt Remis paprasčiausiai per didelis, neįmanoma prasilenkti nepajaučiant, kokios didelės jo plaštakos, kokie tvirti pečiai. Kas kartą prisimenu, kad tą rytą, kai ištiesė rankas į mamulę, šalia jo kojų tikrai stovėjo trys lagaminai. Vadinasi, dar ilgai gyvensime trise. Nemėgstu meluoti Klarisai, tačiau tik dangstydamasi nebūtais reikalais galiu ištrūkti. Vis aiškinu jai, jog mūsų rajono vaistinėse nėra daktaro Manco paskirtų vaistų ar tepalų. O jei ir prireikia užsukti į vaistinę, vis vien daugiau laiko tiesiog vaikštinėju gatvėmis. Visada skubesniu žingsniu, kaip pridera famulai. Klarisa nesuprastų, jog man kone gyvybiškai reikia šurmulio, ūžiančių gatvių. Pamažu ištirpti minioje. Nes ir pati anksčiau negalėjau įsivaizduoti tokio stipraus, keisto poreikio. Namuose erzina ne vien jos sūnus. Klarisos namas tiesiog pernelyg tylus ir atkampus. Dusinanti priemiesčio ramybė. Tik nenurimstančiose gatvėse savotiškai pranykstu, ausims ir akims tenka tiek visko apdoroti, jog iš manęs lieka žmonių, eismo, margų gėlynų, dekoracijų, architektūros, blizgių statulų stebėtoja. Tarsi nebe aš. 7

Negaliu neigti – Naujoji Roma įspūdinga. Vaikštau lyg po nežinia kokiam laikmečiui skirtą muziejų. Iš pradžių nustebau, kad mane perkels į sostinę, bet viskas suprantama. Pasisodinę priešais stalą paaiškino, kad man bus lengviau apsiprasti, jei nemindysiu tų pačių gatvių, kurias mindžiau būdama patricija. Tada vartydami mano bylą paskutinį kartą paklausė, ar neapsigalvojau. Girgždant kėdei suvokiau, kad tai paskutinė mano galimybė rinktis ramų, visiškai ištuštintą gyvenimą. Pensionate iš manęs nieko nebereikalautų. Gyvenčiau apsupta ramybės ir atidos, kurios nusipelnė kiekviena našlė ar negrįžtamai sužeista patricija. Ar suvokiate visas famulos pareigas? – darsyk paklausė. Balsas tarsi drikstelėjo iš vidaus, bet tik linktelėjau. Jiems toliau į mane spoksant patvirtinau ir žodžiu. Dar nežinia ką išlošiau pasirinkdama famulos kelią, bet mieste bent jau nereikia vaikštinėti su uodega, kaip kadai našlyne. Jei pasiseka, centrinėje miesto aikštėje apžvelgiu iš autobusų pabirusias turistų grupeles – jau kelias išvykas iš eilės tai mano mėgstamiausia pramoga. Turistams prikurta begalė taisyklių, bet, regis, gali laisvai spragsėti savo telefonais. Jie viską fiksuoja. Neužtenka tik auksinių fontanų ir Materos įkūrėjų monumentų. Jiems prisireikia įamžinti ir praeivius, vietinių mases, plaukiančias per centrinę aikštę, pilkus darbininkus ir visomis spalvomis švytinčias patricijas. Smalsumas abipusis. Prisėdu ant suoliuko, vaidinu, jog taisausi batelį, nes viduryje miesto be reikalų dykinėjanti ir turistus nužiūrinėjanti famula – irgi savotiškas nesusipratimas. Žvelgdama iš padilbų vis seku ir tyrinėju. Ypač moteris, daug jų su džinsais ir beisbolo kepuraitėmis. Dažnai iškelia telefonus taip, jog matytųsi ir jų veidas, ir gatvės. Greičiausiai aš irgi patenku į tuos kadrus. Moteris – eksponatas, kurį vėliau rodys draugams ir bendradarbiams. 8

Moteris bulvės spalvos uniforma. Tikriausiai ir man jos jau ne šiaip moterys. Jos – tai aš. Tik labai seniai. Stebėdama svarstau, kad ir man kažkada buvo būdingas jaunos moters judesių aštrumas. Gyvybė kiekviename veiksme. Reta iš jų drįsta atvirai šypsotis, veiduose dažniau rimtis ir regimas susirūpinimas tuo, ką mato aplink. Bet vis vien užfiksavusi menkiausią šypseną esu tikra, kad mano veide tokios jau nebėra. Kalbėdama su Klarisa šypsausi. Žinoma. Bet niekada iš širdies. Tik nuolankumo šypsena. *** Pakeliui į autobusų stotelę eilės vitrininių langų, restoranai ir kavinės. Viduje vien patricijos ir vyrai. Aišku, šiandien jau nebeturiu pinigų, bet kas nutiktų, jei užeičiau? Tas klausimas niekada nepaleidžia. Juk kitą kartą dalį man likusių aurėjų galėčiau išleisti ne įprastai perkamai kavai, o kapučinui. Ar jie mane išvarytų? Nematyta, kad famulos šitaip lepintųsi, bet nejaugi juodu ant balto parašyta, jog mums negalima? Galimas daiktas, vieną dieną tikrai imsiu tikrinti Materos dėsnius, kol kas nors tikriausiai konstatuos, jog nepripažįstu savo prigimties. Man neišeina būti famula. Rūmuose, kuriuose rengia famulas, jaučiausi kaip kempinė, kuri trečią kartą sunkia kitokį, bet tiek pat nešvarų vandenį. Pirmaisiais metais Materoje klausiausi, kokios vertingos yra sirenos. Jos – gyvenimo geismas, kiekvieno vyro kasdienybės kulminacija. Antrais metais jau buvo lengviau patikėti, jog patricijos yra svarbiausios. Motinos ir žmonos – valstybės ateities pamatas. Paskutinį kartą klausiausi nuo tribūnos šaukiamų žodžių apie tai, kaip reikšmingai famulos prisideda prie kasdienės tvarkos, kaip 9

jų sustyguoti ir ramūs protai padeda atgauti kitiems harmoniją. Be mūsų pasaulyje lieka vien chaosas. Iki šiol ausyse girdžiu tą piktą, iš vidaus vanojančią kalbą. Tebejaučiu tamsią ir gaudžią salę, kuri stiprino kiekvieną mums tariamą žodį. Fama – Famulų namų vadovė – iš tiesų šūkavo. Kalbėjo ugningiau nei kitos. Tikriausiai dėl to, jog tik su tokia balso ugnimi galima priversti patikėti famulų verte ir svarba valstybei. Juk mes tik tarnaitės, bet mums neleidžiama prastai apie save manyti. Paskaitose ir susirinkimuose netruko suprasti, kad famulas laiko kone belytėmis. Jei tave nors kiek jaudina vyro kūnas, verčiau užsidaryti vienumoje ir pamąstyti, kas ir kaip į galvą įgrūdo tokių prigimčiai prieštaraujančių minčių. Gal senos dainos ir filmai? Gal klausėmės jaudrinančių paskalų apie tai, ką simfalijos arenų kambariuose išdarinėja sirenos? Mes tvarkom, prižiūrim, slaugom – tik tiek mums turi rūpėti. Dėl mūsų pasaulis yra malonesnė vieta gyventi. Reikia tenkintis vien šia mintimi. Prieš kirsdama paskutinę centrinių gatvių sankryžą žvilgteliu į laikrodį. Famulos paprastai turi tik kišeninius laikrodukus, ne puošmenas ant riešo, bet Klarisa su džiaugsmu atidavė savo seną dailų laikrodį odine apyranke. Dar niekada tas pusvalandis iki autobuso neatrodė toks jaudinančiai reikšmingas. Žinau, kad visai čia pat, už nugaros, liko paskutinė kavinė. Gal dabar? Kodėl atidėlioju, lyg turėdama ką prarasti? Kojos pačios nuneša atgal, nė netikrinu vaizdo pro langą, ar viduje yra laisvų staliukų, tiesiog laužiu žemyn rankeną. Man skirtų dienpinigių neliko, bet grįžusi kompensuosiu iš to trupinėlio santaupų, kurias tebeslepiu įsiuvusi į paltą. Ne problema. Jei tik man leis čia sėdėti. 10

– Kuo galėčiau padėti? – kiek sutrikęs šypsosi jaunas vaikinas, žvilgančiais, lyg išvaškuotais plaukais. Kuo galėčiau padėti? Ar taip kavinėje priimami klientai? Prieš atsakydama dirsteliu į sėdinčius aplink. Užimti tik pora staliukų. Ant jų gražios raudonai languotos staltiesės ir vazelės su balkšvais viržiais. Padavėjas pakartoja klausimą. – Norėčiau puodelio kapučino, – vėl atsisukusi tramdau drebulį balse. Į desertus nedrįstu nė pažvelgti. – Išsinešti? – matau, kaip susiraukia antakiai. – Ar pupelių savo šeimininkams? – Vietoje. Gerti. Įžengiau pagauta impulso, drąsi, bet dabar nugara jau limpa nuo karščio. – Aha... – vaikinas dairosi po staliukus. Tikriausiai norėtų, kad nebūtų nė vieno tuščio. Famulos negauna užmokesčio. Neturi nė aurėjos. Tad ir manęs čia neturėtų būti. Na, ir kas, kad daugelis šeimininkų leidžia pasilikti kelias aurėjas nuo pirkinių. Dar ruošiuosi ginti norą, bet už prekystalio su desertais pasirodo kitas padavėjas. Vyresnis. Turbūt klausėsi, nes nesidomi, ko čia stoviu. – Visi staliukai rezervuoti, – atremdamas žvilgsnį taria. – Jie tušti, nėra kortelių, – darsyk lyg kvailė apsidairau. Klientai jau pastebėjo pokalbį, nors ir sėdi nudelbę galvas, vos tik pasisuksiu į padavėjus, toliau stebės sceną. – Mano kolega pamiršo padėti. Meluoja nemirksėdamas. Akyse nė krislo gėdos. Lauk iš čia. – Gal visgi pupelių? Šeimininkams? – šiek tiek drebančiu balsu įsiterpia jaunesnis vaikinas. 11

Famulos nuolankios. Ir aš išmokau tokia būti. Padėkojusi ir atsiprašiusi tiesiog išeinu, kojos pačios juda kitaip nei įprasta, lyg vėluočiau į autobusą. Vis tas noras bėgti, raumenyse išskaidyti neviltį. Paversti ją kūnišku skausmu. Kūno skausmas turi savybę greitai nurimti, jausmai – ne. Tokiomis akimirkomis guodžia tik vienas niūrus faktas – dauguma iš Materos pabėgusių moterų yra famulos. Tačiau nežinau, ar viską iš manęs atėmusi naktis, nesunaikino ir tų, kuriems joms padeda.

2 Manęs įprastai nekamantinėja, tačiau praeitą savaitę Remis garsiai suabejojo, ar tikrai man būtina taip dažnai keliauti į miesto centrą. Užtrunku per ilgai. Motina lieka be priežiūros. Šįkart nesulaukusi klausimų iškart puolu traukti iš maišo pirkinius. Nežinia, kiek dar pavyks apsimesti, jog keliauju vaistų ir tepalų. Klarisa patenkinta apžiūrinėja bakalėjoje nupirktas datules su juoduoju šokoladu. Vienintelis daktaro jai leidžiamas skanėstas, nors pati ne itin paiso jo draudimų. – Lipk į viršų, ištiesi kojas, – apžiūrėjusi pirkinius šypsosi Klarisa, – šiandien sūnus man pažadėjo išvirti sriubos, ar ne, Remi? Abejodama žvilgteliu į Klarisos sūnų, bet jis linkteli nepakeldamas akių. Tiesą sakant, kiek kraupoka matyti jį diena iš dienos stumdantį šachmatus. Aiškiai neturi kuo daugiau užsiimti. Nors į Klarisos prašymus sutvarkyti rūsio apšvietimą reaguoja vangiai. Dar nepadarė nė vieno darbo, kurio prašė motina. – Ačiū, ponia Sorens, – padėkoju. – Klarisa, – vis taiso mane. – Beje, rytoj mus aplankys ponas Terelis, tikiuosi, nepamiršai? – Ne, žinoma. Apie pono Terelio apsilankymą imu galvoti jau savaitę prieš. Neskaičiuojant laikinai viešinčio Remio, esame dvi moterys. Nėra 13

kam pasirūpinti Klarisos finansais, todėl Matera siunčia tokius kaip jis, kad viską sutikrintų, padėtų sumokėti sąskaitas ir užtvirtintų parašais. Kad ir kaip kruopščiai renku čekius, vidun vis vien rausiasi nerimas. Mažiausiai noriu užkliūti. – Remis pakvies, kai bus gatava, taip? – man nueinant priduria Klarisa. – Taip, mama. Dar kartą padėkojusi užkylu į savo kambarį. Nesitikėjau, kad taip ilgai gyvensime trise, bet vis dėlto džiaugiuosi, kad man paskyrė Klarisą. Kažin, ar kiekviena šeimininkė tokia maloni. Tik atsidūrusi Famulų namuose sužinojau, kad ir čia egzistuoja savita kategorijų sistema. Daugiausia yra visuminių famulų. Jas samdo šeimos, kurios išgali tik vieną famulą. Kas kita tapti aukle, tai dažniausiai reiškia, kad gyvensi turtuolių namuose. Ūkio famulos dirba tik Materos įstaigose. Visos tos moterys, kurias anksčiau sutikau segregione ar našlyne. Girdėjau, priskiriant famulą šiai kategorijai gerokai mažiau domimasi charakterio savybėmis, nebūtinas kruopštumas, daug svarbiau ištvermė. Kurį laiką maniau, kad norėčiau būti ūkio famula, bet dingtelėjo, jog gyvenimas bendruose valstybinių įstaigų namuose būtų visiškai suvaržytas, neliktų nė kruopelės privatumo. Dabar mano viltys atrodo kiek juokingos ir graudžios, bet juk pasirinkdama tapti famula įsivaizdavau rasianti Rūko likučius. Dėl to pasirinkau būti amžiaus famula – mano pareiga rūpintis senyvais žmonėmis arba ligoniais. Nors neiškart ja tapau. Prašymas iš pradžių buvo atmestas. Paprasčiausiai darbas su senyvais žmonėmis reikalauja fizinio pasirengimo. Bet patys pranešė apie teisę rašyti motyvacinį laišką. Kai pasižadėjau per artimiausius mėnesius pagerinti savo fizinę formą, komisija pakvietė papildomam pokalbiui. Jie lengvai manimi patikėjo. Tiesiog mažai kas nori tapti amžiaus 14

famulomis. Kurso pabaigoje be vargo išlaikiau fizinį įvertinimą. Pakako poros mėnesių treniruočių, kad pati pajausčiau, jog mano kūnas jau kitoks. Tarytum nauja, tvirtesnė minčių ir jausmų buveinė. Iškart patekau pas ponią Sorens. Priimdama mane ji prašė jaustis kaip namuose. Bent jau užsidariusi savo kambaryje taip ir jaučiuosi. Tik čia išsitraukiu iš kišenės nedidelį folinio popieriaus paketėlį. Klarisa nuo pirkinių leidžia pasilikti ne kažin kiek, bet pakanka gerai maltai kavai. Ir dabar mielai išsivirčiau, jei virtuvėje nesėdėtų Remis. Praeitą kartą užuodęs aromatą užsimanė, kad padaryčiau ir jam. Ruošdama antrą puodelį, rodos, net rankose jaučiau, kaip gaila tų dviejų jam kraunamų šaukštų. Paprasčiausiai nebeužteks porai savaičių, kaip įprasta. Išsivirsiu vėliau. Įsiklausiusi į tylą koridoriuje, išsitraukiu knygą. Palėpėje jų visa krūva. Senos, sutręšusios. Kai kurios susigarankštijusios po to karto, kai namo stogą pralaužė audra. Pasikišusi po uniforma vis parsinešu į savo kambarį. Dabar gailiuosi, kad neskaičiau Bastiano namuose. Mūsų namuose. Įdomu, kur dėjo Bastiano knygų kolekciją? Tie, kurie iškraustė mūsų namus, turėjo surinkti. Greičiausiai išvežė tiesiai sudeginti. Bent jau manęs niekuo nekaltino. Turbūt sumojo, kad tai mano vyro knygos. Nebuvau atsakinga už jo pomėgius skaityti uždraustus kūrinius. Ponios Sorens knygos ne tokios geros kaip toji kolekcija, daugiausia nutriušę meilės romanai, bet dabar bent jau pavyksta susikaupti. Audra galvoje nurimusi. Vis dažniau suvokiu, kad tai jau nebe būsena. Ne laikina rimtis. Tiesiog nebėra kam įsukti minčių ir jausmų vandenyno. Toks famulos gyvenimas – tik siaura, srauniai upei nebetinkanti vaga. 15

*** Viešėdamas pirmąsias dienas Remis bent jau palaikydavo motinai draugiją prie televizoriaus. Klarisa nepraleidžia nei vakaro žinių, nei viktorinų. Bet dabar pareiga laikyti siūlų ritę ir pakartoti nenugirstus viktorinos klausimus vėl grįžo man. Pertraukėlėse tarp spėlionių klausausi daugsyk girdėtų istorijų apie Klarisos vyrą. Remis Sorensas nepanašus į žmogų, kuris galėtų pasirūpinti motina. Tai dėl Klarisos vyro, buvusio miesto tarybos nario, ji gauna solidžią pensiją ir išgali toliau gyventi savuose namuose, o ne pensionate. Kartais Klarisa ima pasakoti apie anksčiau jai dirbusias famulas. Pasirodo, nė vienos nesirinko pati. Pasikliovė tuo, ką parinko ir atsiuntė valstybė. Minėjo, kad viena kita anksčiau atsiųsta būdavo įdomaus charakterio. Ir jai kyla abejonių, ar tikrai kiekviena famula yra sutverta tarnauti. Nežinau, ar tas mintis galima palaikyti atvira abejone Opendalio testu. Įnykusi į mezgimą ji nemato mano veido. Nenujaučia, kaip klausydama tokių kalbų sukandu dantis. Prisimenu Losan. Tą naktį iš manęs išplėštą širdį. Niekada neužsimenu apie tai, kas nutiko man, o Klarisai nedingtelėjo perskaityti mano bylos. Ji nė neįsivaizduoja, kad anksčiau buvau patricija. Neklausinėja ir apie mano ankstesnius šeimininkus. Tik Famulų namuose nepavyko užgniaužti gando, kažkas nutekino žinią apie mano tikrąją žymę. Atsirado pora drąsesnių, kurios tiesiai šviesiai ėmė kamantinėti, bet laikiausi tylos. Buvau tarsi knyga, kurios jos niekaip negali atversti, kol nusivylusios, kartais net susierzinusios, nueidavo sau. Vedėjas laido užuominas apie užduotą klausimą, kaip tik tada pastebiu, kad Klarisos galva svyra žemyn, akiniai nučiuožia ant pat nosies galiuko. Dar nesibaigus laidai, kaip ir kiekvieną vakarą, palydžiu iki vonios, pastatau kabinoje prausimosi kėdutę, įduodu dušo 16

galvutę. Šiandien neskauda rankų sąnarių, tad prausiasi pati. Lieku stebėti tarpduryje. Pakumpusi ant šlapios kėdutės ji visuomet atrodo gąsdinančiai trapi. Jos saugumas – svarbiausia mano pareiga. Kai baigia, padedu apsišluostyti ir įsisukti į chalatą. Prie miegamojo durų išklausau rytdienos pageidavimų. – Norėčiau grikių, mielute. Ir jei nesunku, ryte parnešk šviežių bandelių su cinamonu. Viena man, kita tau, gerai? – Žinoma, parnešiu, ponia Sorens. – Klarisa, – vėl taiso. – Pietūs tegul būna tavo nuožiūra, gerai? Pripažinkim, Remio sriuba buvo ne kažin kas. Atsakau mandagumo šypsena. Ir pati negaminu taip skaniai, kaip mums gamindavo Losan, bet Klarisa neišranki, jai patinka mano verdamos sriubos ir troškiniai. Palinkėjusi labos nakties iškart leisčiausi tiesiai į virtuvę, įprastai iš vakaro brinkinu grikius, bet išgirstu apačioje praveriamas ir vėl užtrenkiamas laukujes. Grįžo Remis. Pasirodo, Materoje vis dar liko vietų, iš kurių galima grįžti dvokiant alumi.

Piliečio pareigos prasideda nuo gebėjimo pasirūpinti savimi. Iš Materos manifesto

3 Viskas, su kuo dienomis susitaikau, naktimis grįžta košmaru. Retsykiais bent jau sapnuose man pavyksta. Puolu prie Losan, sugeriu antrą kulką. Raudona spalva sunkiasi pro pirštus, bet jaučiu palengvėjimą. Dažniau tie kiti sapnai, kuriuose krinta Bastianas, o ne aš, priverčia pašokti iš lovos. Pirmiausia instinktyviai čiupinėju patalą, bandau siekti Bastiano, man iš dešinės, bet pirštų galai atsiremia į sieną, prireikia kelių sekundžių suvokti, kad esu viengulėje lovoje. Ponios Sorens namuose. Kartais iki vėlumos nemiegu vien iš baimės vėl kristi į tuos pačius juodus sapnus. Užtat nakties tyloje leidžiu sau sugrįžti į anų dienų svajones, tarsi dar turėčiau teises į kitokį gyvenimą. Nejau tikrai paikau įsivaizduodama, kad įsirengsiu šiltnamį, auginsiu prieskonines žoleles ir pomidorus, perdažysim tamsias sienas, išsivalę kaminą pagaliau kūrensim židinį? Dar žadėjom įsigyti šunį. Ir grotuvą, kuriame suktųsi uždrausta muzika. Tuščios mintys – negalėjau išvaryti peršauto, su mirtimi kovojančio draugo, – bet vis vien savęs klausinėju, ar atsukusi Nikolai nugarą vis dar tai turėčiau? Ar Bastianas būtų gyvas? 18

Ši istorija greičiausia turėjo tik vieną sprendinį. Mano kūnui reikėjo sugerti ir antrą kulką. Kai pakeliu akis į laikrodį, rodyklės jau artėja prie vidurnakčio. Bent šiandien privalau gultis anksčiau. Ponas Terelis visada žada aplankyti prieš pietus, bet išdygsta gerokai anksčiau. Jam atvykus reikia stebėti, kaip tikrina čekius ir žymi išlaidų žurnale. Tai daugiau nei baimė dėl pamestų čekių. Jam sėdint svetainėje jaučiuosi be kaltės kalta. Iš anksto įtarinėjama. Kai viską suskaičiuoja, Klarisa turi žodžiu patvirtinti, jog tas kelias aurėjas nuo dienos pirkinių tikrai pasilieku su jos žinia. Ir vis vien perlieja mane kažkokiu lediniu žvilgsniu. Tik pradėjusi sagstytis uniformą prisimenu, jog taip ir neužmerkiau grikių. Galėčiau išvirti rytoj ryte, Klarisa tikrai nesupyktų, nors ir mėgsta brinkintus, bet leidžiuosi į virtuvę. Galbūt vertėtų išgerti arbatos. Anot Klarisos, niekas taip negerina miego kaip pipirmėtės. Be to, virtuvėje yra ir daktaro Manco išrašytos raminančios mikstūros. Uždegusi šviesą krūpteliu. Namai mirtinai tylūs, bet patamsyje kampe šalia lango sėdi Remis. Ant stalo butelis ir nugertas stikliukas. Klarisa tikrai nebūtų patenkinta. – Kaip motina? – klausia smiliumi rakinėdamas savo nagus. – Manau, puikiai, – atsakau siekdama spintelės, kurioje laikomi grikiai. Indas apytuštis. Įsimenu, kad rytoj reikės papildyti atsargų. Nesiruošiu jam girtam pasakoti, jog Klarisai geriau su sąnariais. Vis dažniau prausiasi pati. Dažniau išeinam pasivaikščioti. Pats gyvena kartu ir viską mato. – Manai? – švilpteli po nosimi. – Ne manyti reikia, o tikrinti jos spaudimą, cukrų, stebėti... Akyse tik grikiai ir puodas. Neprivalau į jį žiūrėti. Kai grįžta išgėręs, veidas atrodo kaip drėgnas raudonas obuolys.

Turbūt nebedaug liko pakentėti. Anksčiau ar vėliau ant slenksčio tikrai prisistatys Materos pareigūnai; jei pats negrįš dirbti, greitai bus priverstinai nusiųstas į kokį nors fabriką. Motinai dar seka pasakas, kad jam atostogos, bet esu tikra, jog nebeturi darbo. Bent toks šios šalies privalumas. Matera netoleruoja dykaduonių. Kiekvienam vyrui iš prigimties privalu dirbti. – Nekalbi su manimi? – erzinasi. – Jūsų motina nenori, kad dažnai tikrinčiau. Tik jau ne kiekvieną vakarą. – Ji bijo, kad apkraus tave papildomu darbu. Kada paskutinį kartą matavai jos spaudimą? Vakar. Klarisos spaudimą matavau vakar. Lūpos tik vos vos prisiverčia sudėlioti atsakymą. – O cukrų? – nesiliauja. – Jūsų motina nepageidauja... – Ar tikrai? – neleidžia man baigti. Ne pirmas sykis, kai kabinėjasi. Nesutvarkau jo tėvo kabineto, nors ponia Sorens man neleidžia. Ir dulkes kambariuose reikia šluostyti kas dieną. Ne kada užsimanau. Stiklinė grikių ir pusantros stiklinės vandens. Užvožiu puodą. – Ar palikti šviesą? – klausiu neatsigrįždama, ištiesiu ranką jungtuko link. – Ignoruosi? – Aš klausau... – vėl reikia nuryti seiles. – Motina turėjo geresnių famulų, žinai? Nepaisai to, ką liepia jos daktaras? Vis tiek perki bandeles ir visokį šlamštą? – Aš jos famula. Ne auklė. – Uhu. Tikrai? – Ar palikti šviesą? Nesulaukusi atsakymo spusteliu jungiklį, virtuvę apžioja melsva 20

tamsa, kokią ir radau čia atėjusi. Noriu greičiau grįžti į savo kambarį, bet nugara atšąla nuo jo greitų žingsnių. Nepatikiu, kaip smarkiai griebia man už alkūnės. Jėga atgręžia į save. – Iš kur tu tokia atsiradai, ką? – artėja veidu. Uodžiu stiprų alkoholį ir mieles iš jo burnos. Muistantis tik grubiau suspaudžia alkūnę. – Ką jūs?.. – nuo stiprėjančio skausmo užkerta gerklę. Vos paleidžia, atatupsta traukiuosi tarpdurio link. – Jie kartais klysta, nemanai? – veidas blizga net tamsoje. Dedu dar žingsnį atgal. Remis slenka paskui. – Turiu omeny testus. Su tokiu veideliu turėtum stovėti ant pakylos, arenoje, žinai? – Ką čia kalbat? – Nieko, nieko, – gūžteli. – Nepyk dėl pastabų apie motiną. Vėl negaliu patikėti, kai jo ranka nusileidžia man ant klubo. – Kam tu taip? – juokiasi, kai stumiu nuo savęs tuos minkštus ir drėgnus pirštus. Tiesiog nusisuku. Reikia kuo greičiau grįžti į savo kambarį. Bet dar staigiau ir skaudžiau griebdamas priverčia atsigręžti, pastumta atsitrenkiu į durų rėmą. Jis visada atrodė per didelis šiems namams. Per daug petingas. Per didelėmis lyg lokio letenomis. – Tik jau nevaidink, – šnabžda. Akyse nelieka nieko kito, tik blizgantis smakras. Lipnus delnas surakina žandikaulį. Alsuoju suspausta į vieną menkutį tašką. Dar vienas prakaituotas sapnas, iš kurio negaliu pabusti. Tik kitoks nei anie.

– Tai baudžiama, – suinkščiu pro suspaustą burną. Famulų negalima liesti. Jos neskirtos tam. Remis palenkia galvą, kad žiūrėtų man tiesiai į akis. – Baudžiama? Kas? – veide smagi nuostaba. – Negi jums nereikia meilės? Visai nenorit? Meilės? Kartą jau patyriau tai. Segregione prie mano gerklės glaudėsi geležtė, į nosį smelkėsi blogas kvapas, klūpėjau pasidavusi ir bejėgė, kol išgirdau Nikolos balsą. Dabar nepasirodys niekas. Net jei rėkčiau, Klarisa greičiausiai negirdėtų, tik dar labiau įsiutinčiau Remį. – Žinai, ką šiandien apie tave kalbėjo motina? – kraipo galvą. – Kokia graži mūsų naujoji mergaitė Odilė. Motina gal ir neprimato, bet ką reikia pastebi, tiesa?.. O man kilo klausimas, gal tikrai esi mergaitė? Ar kada ragavai vyro? Suspaudžiu lūpas. – Palinksėk, jei esi, būsiu švelnus. Nagi? Galim eiti į mano kambarį. Neprisiverčiu, nors laimėčiau kelias minutės. Gal pajėgčiau pasiekti savo kambarį ir užsidaryti. Iš ten ir Klarisa išgirstų. Remis nusvyra į linkį prie mano kaklo. – Taigi nesi?.. – Nedarykit šito. Prašau. Nieko negirdėdamas įtraukia daugiau oro. Vos formą įgavęs gyvenimas vėl skyla. Viskas skyla. – Neapkenčiu sirenų kvapo... Tų bjaurių kvepalų... Aš kvepiu nebent skalbimo milteliais ir indų plovikliu. Nosimi prisiliečia prie nuogo kaklo palei apykaklę, kyla paausiu, klubais stipriau remia prie sienos. Čiulpteli ausies kraštelį. Mėgaujasi mano tyla ir sustingimu. Stoviu it pasidavusi. Tegul patiki laimėjęs. 22

Žvilgsnis jau nukrypo į virtuvės stalą, tiesiai į peilių laikiklį. Jei pasiseks, užteks pagrasinti. – Taip turi kvepėti moteris, – seilėdamas ausį alsuoja. Laukiu akimirkos, kol atsipalaiduos, visiškai suglebs. Akimis nusitaikau į pačią stambiausią kriauną. Dar vienas smarkus įkvėpimas ir keliu pataikau tiesiai į tarpkojį. Vos Remis atsitraukia, sprūstu jam pro šoną. – Ką tu?! – susiriesdamas šaukia. Sunkiai ir skausmingai kvėpuoja. Graibydama išverčiu visą stovą su peiliais. Laimėjau tik sekundę. Remis visa jėga bloškiasi į mane, pilvu atsitrenkiu į stalo kraštą. Dusindamas neleidžia atsigręžti. – Suprantu, kad nenori švelniai! – vėl suima skruostus, maigo kaip plastiliną. – Prašau... – maldauju, nuo spaudimo į stalą tuoj perlūšiu pusiau. Tik keldamas sijoną aukštyn palieka tarp mūsų tarpelį, spėju atsisukti. Nepastebėjo, kad man pavyko pačiupti peilį. Antraip nebūtų toks drąsus. Nebėra kada grasinti. Nepasieksiu sveiko proto. Visa reikiama jėga suteka į vieną ranką. Pati nepatikiu. Kaip lengvai, lyg į sviestą sulenda geležtė. Koks pažeidžiamas, minkštas yra žmogus. Išplėtusi akis laukiu riaumojimo, bet burna išžiota be menkiausio garso, vien tam, kad trauktų į save orą. Peilis taip ir styro šone. Pats šįryt pagalando. – Tu... – vos iššvokščia. O aš traukiuosi atgal. Net jei nėra kur trauktis. Gerai žinau, kas laukia šeimininkus užpuolusių famulų. Spėjau išgirsti tokių istorijų.