Mumu ir dingusios žvaigždutės
Vieną tylų vakarą, kai saulė jau slėpėsi už kalnų, o temstantis dangus atrodė švelnus it šilkas, Mumu pro langą žvelgė aukštyn.
Niekaip negalėjo užmigti.
– Keista... kur dingo žvaigždutės? – svarstė Mumu. – Mėnuliui turbūt labai liūdna vienam...
Vos tik Bubu pridėjo šepetėlį prie dantų, iš jo iššoko maži
Švaros kareivėliai ir puolė į darbą. Prasidėjo rimta kova –
švara prieš netvarką!
Vienas du! Pykšt! Pokšt! Tykšt! Bam! Ir galiausiai visi
maisto likučiai vienas paskui kitą pabėgo į kriauklę.
Bubu veide nušvito šypsena.
– Va, dabar tikra švara ir ramybė burnoje! Šaunuolis, Bubu, –
tarė Kapitonas. – O dabar jau eik miegoti. Susitiksime ryte!
Vos atsigulęs Bubu iškart užmigo. Kai dantukai švarūs, jokie
padykėliai netrukdo gražiausių sapnelių.
Milė ir naktinė lemputė
Milė labiau už viską mėgo savo naktinę lemputę.
Ji švietė šiltai ir jaukiai, lyg saulutė jos kambaryje.
– Šviesk man visada, – sakė Milė. – Ir kai lyja, ir kai griaudžia, kai rytas išaušta ir kai naktis ateina. Niekada manęs nepalik!
Ir lemputė ištikimai švietė. Švietė ilgiau, nei turėjo
jėgų. Tačiau vieną vakarą, kai Milė jau gulėjo lovoje, lemputė mirktelėjo... mirkt... mirkt... dar kartą... ir užgeso. Kambarys akimirksniu paskendo tamsoje.