R omana s
Iš anglų kalbos vertė Vaiva Lešinskaitė
Prologas
Ji draskė lygias sienas tol, kol pirštai pasruvo krauju, o nuo dau žymo kumščiais į storą stiklą nutirpo rankos. Kokius dešimt kartų apgraibomis ėjo prie plieninių durų ir bandė jas atplėšti sukišusi pirštus į plyšį, bet durys nė nekrustelėjo, o jų briauna buvo aštri. Kai nagai atsilupo iki mėsos, ji, sunkiai alsuodama, vėl suklupo ant šaltų grindų. Kurį laiką išplėtusi akis spoksojo į akliną tamsą, o širdis trankėsi kaip pašėlusi. Paskui sukliko. Klykė tol, kol pradėjo spengti ausyse ir balsas daugiau jos nebeklausė. Atlošusi galvą vėl pajuto gaivaus oro gūsį iš viršaus. Jei tik būtų kur įsibėgėti, galbūt jai pavyktų pašokti iki lubų ir už ko nors užsika binti. Gal iš to kas nors išeitų. Tikrai, gal bent taip prisikviestų tuos šunsnukius užeiti vidun. O tada galėtų pulti ir iškabinti jiems akis. Jei tik veiktų greitai, nedvejodama, galbūt šis planas pavyktų. Gal taip jai pasisektų iš trūkti. Kurį laiką ji čiulpė kruvinus pirštus, paskui, pasiremdama į grin dis, atsisėdo. 5
Jussi Adler-Olsen
Jos tuščias žvilgsnis nukrypo į lubas. Kažin ar išeitų taip aukštai pašokti? Kažin ar ten yra už ko užsikabinti? Reikia pabandyti. Kas gi jai daugiau beliko? Nusivilkusi striukę rūpestingai pasidėjo ją kampe, kad neužkliū tų. Tada kiek galėdama aukščiau pašoko į viršų ištiesusi rankas, bet nieko nepasiekė. Dar porą kartų pabandžiusi atsitraukė atgal iki to limiausios sienos ir akimirką stabtelėjo, mėgindama susikaupti. Pas kui įsibėgėjo ir iš visų jėgų pašoko į tamsą, beviltiškai mosikuodama rankomis. Krisdama ji slystelėjo ant lygut lygutėlių grindų ir visu šonu tėškėsi ant žemės. Garsiai aiktelėjo, susitrenkusi petį į betoną, o dar po akimirkos, kai nuo smūgio galva į sieną net sužaibavo akyse, ji suriko iš skausmo. Ilgą laiką ji gulėjo nė nekrustelėdama ir norėjo tik verkti. Tačiau neverkė. Išgirdę verksmą jos kalėjimo sargai neteisingai suprastų. Pa manytų, kad ji pasiduoda, bet taip nėra. Ji nė nemano pasiduoti. Ji laikysis ir rūpinsis savimi. Jie įkalino ją narve, bet tik ji pati nu spręs, koks bus tas narvas. Jos mintys klaidžios po platų pasaulį ir padės išvengti beprotybės. Jie niekada jos nepalauš. Ji pažadėjo tai sau gulėdama ant grindų, varstoma peties skausmo ir jusdama, kaip nuo sutrenkimo merkiasi vis labiau tinstanti akis. Vieną dieną ji iš čia ištrūks.
1 skyrius
2007-ieji Žengęs prie veidrodžio Karlas perbraukė pirštu sau per smilkinį, kur matėsi kulkos palikta žymė. Žaizda užgijo, bet labai norėdamas galėjai aiškiai įžvelgti po plaukais likusį randą. Koks kvailys čia į jį žiūrės, pagalvojo Karlas, įdėmiai tyrinėdamas save. Jis pasikeitė, ir tai buvo akivaizdu. Raukšlės aplink burną buvo dar gilesnės, paakiai patamsėję, o veido išraiška bylojo apie visišką abejingumą. Karlas Mjorkas jau nebebuvo tas patyręs kriminalinės policijos detektyvas, kuriam darbas buvo visas gyvenimas. Nebepri minė to aukšto elegantiško vyriškio iš Jutlandijos, kuriuo visi stebė davosi ir žavėdavosi. Bet koks dabar, po velnių, skirtumas? Užsisagstęs marškinius ir apsivilkęs švarką jis išmaukė kavos liku čius ir išeidamas trinktelėjo durimis taip, kad kiti namo gyventojai suprastų, jog laikas ropštis iš lovos. Pakeliui jo žvilgsnis užkliuvo už durų lentelės su pavardėmis. Pats laikas būtų ją pakeisti. Jau labai seniai Viga čia nebegyveno, ir nors juodu dar nebuvo oficialiai išsi skyrę, viskas tarp jų baigta. 7
Jussi Adler-Olsen
Apsisukęs Karlas patraukė link Hestestino. Jei suspės į traukinį per dvidešimt minučių, dar gerą pusvalandį galės pabūti ligoninėje su Hardžiu prieš pasirodydamas policijos štabe. Žiūrėdamas į raudonų plytų bažnyčios bokštą, kyšantį virš plikų medžių šakų, jis stengėsi save įtikinti, kad, nepaisant visko, jam vis dėlto pasisekė. Juk tik colis į dešinę, ir Ankeris tebebūtų gyvas. Tik pusė colio į kairę, ir jis pats būtų lavonas. Jei ne tie kaprizingi coliai, dabar jis ilsėtųsi kitapus štai šito prieš akis plytinčio žalio lauko, už kelių šimtų jardų, kur stūkso šalti kapai. Karlas mėgino visa tai suprasti, bet jam nesisekė. Jis nedaug ką težinojo apie mirtį. Tik tiek, kad ji kartais trenkdavo netikėtai kaip žaibas ir po savęs palikdavo begalinę tylą. Kita vertus, jis labai gerai suprato, kokia žiauri ir beprasmiška gali būti mirtis. Net pernelyg gerai.
Pirmąją žmogžudystės auką Karlas išvydo praėjus vos dviem sa vaitėms po policijos akademijos baigimo. Tas vaizdas amžiams įsi rėžė jo atmintyje. Smulkutė gležna moteris, pasmaugta savo vyro, gulinti ant grindų sustingusiomis akimis, – prisiminus išraišką jos veide Karlą pykino dar kelias savaites. Paskui žmogžudysčių bylos ėjo viena po kitos. Kiekvieną rytą jis nusiteikdavo blogiausiam. Kru viniems drabužiams, vaškiniams veidams, sustingusiems kadrams nuotraukose. Kasdien jis girdėdavo žmones meluojant ir išsisukinė jant. Kasdien susidurdavo su naujais nusikaltimais, ir šie vis mažiau ir mažiau jį sukrėsdavo. Dvidešimt penkeri metai policijoje ir dešimt žmogžudysčių skyriuje Karlą užgrūdino. Tokia buvo kasdienybė iki tos dienos, kai viena žmogžudystės byla pralaužė jo šarvus. 8
moteris narve
Karlas, Hardis ir Ankeris buvo pasiųsti į vieną lūšnyną tolimame purviname užkampyje, kur jų laukė dar vienas lavonas su sava isto rija. Kaip dažniausiai ir pasitaikydavo, policiją iškvietė smarvės nebe ištvėrę kaimynai. Rastoji auka buvo kažkoks atsiskyrėlis, ramiai išlei dęs paskutinį girtą atodūsį savo paties šiukšlyne. Bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio, kol paaiškėjo, kad jo kaukolėje styro pneumati niu vinių pistoletu iki pusės suvaryta vinis. Tai jau buvo priežastis pranešti žmogžudysčių skyriui. Tą dieną buvo kaip tik Karlo komandos eilė, ir jis su savo dviem asistentais neprieštaraudamas ėmėsi šio reikalo, nors, kaip visada, ne praleido progos pasiskųsti per dideliu darbo krūviu ir kitų komandų dykinėjimu. Ar kas galėjo numanyti, koks lemtingas pasirodys esąs šis skambutis? Kas galėjo žinoti, kad vos po penkių minučių nuo tos akimirkos, kai jie įžengs į kambarį su dvokiančiu lavonu, Ankeris gulės ant grindų kraujo klane, Hardis žengs paskutinius žingsnius, o Karlo krūtinėje užges ugnis – toji liepsna, kuri gyvybiškai reika linga detektyvui, dirbančiam Kopenhagos policijos žmogžudysčių skyriuje.
2 skyrius
2002-ieji Bulvarinė spauda be galo mėgo demokratų pirmininko pavaduo toją Meretę Liungor ir viską, kas su ja susiję. Jos kalbos folketingo, Danijos parlamento, tribūnoje buvo aštrios. Ji nerodė pagarbos mi nistrui pirmininkui ir jo padlaižiams. Kartu ji buvo labai moteriš ka, šelmiškomis akimis ir su viliokiškomis duobutėmis skruostuose. Spauda mėgo ją už jos jaunystę ir sėkmingą karjerą, bet labiau už viską žurnalistams patiko tai, kad ji suteikdavo daug peno apkal boms – kodėl gi tokia šauni ir graži moteris dar nė karto nepastebėta viešumoje su vyriškiu? Meretės Liungor vardas padėdavo parduoti velniškai daug laik raščių egzempliorių. Nepaisant to, ar ji buvo lesbietė, ar ne, Meretė buvo gardus kąsnelis žurnalistams. Ir ji pati puikiai tai žinojo.
– Kodėl tau nenuėjus kur nors su Tage Bagesenu? – pasiūlė Me retei sekretorė, kai juodvi, laviruodamos tarp balučių, žingsniavo per 10
moteris narve
parlamento nariams skirtą Kristiansborgo rūmų automobilių stovė jimo aikštelę link Meretės mažos mėlynos „Audi“. – Aišku, yra daug norinčiųjų tave kur nors nusivesti, bet šis vyrukas visiškai pametęs galvą. Kiek kartų jis jau tave kvietė? Ar bent skaičiavai, kiek raštelių yra palikęs ant tavo stalo? Iš tikrųjų, net ir šiandien vieną paliko. Su teik žmogui galimybę, Merete. – Tai gal tu pati su juo kur nors nueik? – nepakeldama akių Me retė švystelėjo ant galinės automobilio sėdynės krūvelę aplankų. – Ką aš veikčiau su Transporto komiteto pirmininku ir dar Centro radikalų partijos nariu, kaip manai, Mariana? Kas aš tau, gal koks eismo žiedas gūdžioj provincijoj? Prie Karališkojo ginklų muziejaus stovėjo vyras šviesiu lietpalčiu ir fotografavo pastatą. Ar jis ką tik nufotografavo ir ją? Meretė ne jučiomis papurtė galvą – tas jausmas, kad ją kažkas stebi, jau ėmė erzinti. Paranoja, ne kitaip. Tikrai būtų ne pro šalį pailsėti. – Tagei Bagesenui tik trisdešimt penkeri, ir jis žiauriai simpatiš kas, – nenurimo Mariana. – Na, nebent galėtų numesti vieną kitą kilogramą, bet užtat turi vilą Vaibyje. Be to, man atrodo, dar Jutlan dijoje porą. Tau ką, blogai? Meretė papurtė galvą nė kiek nesusižavėjusi. – Kurgi ne. Trisdešimt penkeri, ir gyvena su motina. Žinai ką, Mariana, pasiimk jį sau. Kažkaip keistai pradėjai elgtis. Čiupk jį, į sveikatą! Ištraukusi sekretorei iš rankų likusius popierius Meretė nušveitė juos ant galinės sėdynės prie kitų. Laikrodis ant prietaisų skydelio rodė pusę šešių. Ji jau vėlavo. – Folketinge tavęs šįvakar pasiges, Merete. – Tikriausiai, – atsakė ši, truktelėjusi pečiais. Nuo pat pirmųjų žingsnių politikos pasaulyje ji buvo tvirtai sutarusi su demokratų pirmininku, kad darbus baigs ne vėliau kaip šeštą, nebent pasitai 11
Jussi Adler-Olsen
kytų balsavimas ar neatidėliotinų komiteto reikalų. „Jokių proble mų“, – atsakė tuomet pirmininkas, puikiai žinodamas, kiek rinkėjų balsų surinkusi Meretė. Vadinasi, problemų neturėtų kilti ir dabar. – Na, kam tie slapukavimai, Merete. Pasakyk gi, ką suki. – Jos sekretorė smalsiai pakreipė galvą į šoną. – Koks jo vardas? Meretė paskubomis jai nusišypsojo ir užtrenkė dureles. Jau būtų pats laikas susirasti kitą žmogų vietoj Marianos Koch.
3 skyrius
2007-ieji Žmogžudysčių skyriaus viršininko Markuso Jakobseno kabinetas rodė jį esant tikrą apsileidėlį, bet jis pats dėl to nė kiek nesijaudino. Po išorine netvarka slėpėsi smulkmeniškai tvarkingas charakteris. Šio žmogaus galvoje viskas buvo kruopščiai surikiuota, ir nė men kiausia detalė nepraslysdavo pro jo akis. Net po dešimties darbo metų jo protas ir žvilgsnis nestokojo aštrumo. Tik tokiose situacijose kaip ši, kai sausakimšame kambaryje su sirinkę itin mandagūs kolegos buvo priversti atsargiai laviruoti tarp nuzulintų lentynėlių su ratukais ir šūsnies bylų bei dokumentų, Markusui šmėstelėdavo šioks toks nerimas dėl gyvatyno kabinete. Pakėlęs prie lūpų puodelį su įskilusiais kraštais ir Šerloko Holm so atvaizdu jis truktelėjo gerą gurkšnį atšalusios kavos ir jau kokį dešimtą kartą šįryt pagalvojo apie puspilnį pakelį cigarečių, gulintį jo švarko kišenėje. Rūkyti nebebuvo galima netgi išėjus į kiemą, po paraliais. Sušikta tvarka. – Dabar toks reikalas, – tarė Markusas Jakobsenas, atsisukęs į savo pavaduotoją Larsą Bjorną, kuris, jo prašymu, pasiliko kabinete 13
Jussi Adler-Olsen
po bendro pasitarimo. – Jei ir toliau taip dirbsim, Valbiu parke nu žudyto dviratininko byla išeikvos visus mūsų resursus. Larsas Bjornas linktelėjo. – Būtent todėl blogesnio laiko Karlui Mjorkui grįžti į komandą ir pasiimti keturis geriausius mūsų detektyvus nė nesugalvosi. Žmonės dėl jo skundžiasi, ir kaip manai, kam tenka tai išklausyti? – Larsas bakstelėjo sau į krūtinę, tarsi tik jis vienintelis būtų turėjęs klausy tis žmonių burbėjimo. – Jis pasirodo darbe kelias valandas pavėla vęs, – tęsė Larsas, – nesiskaito su savo darbuotojais, knaisiojasi po suverstas bylas, niekam neperskambina. Jo kabinete velnias sprandą nusisuktų, o geriausia – tu nepatikėsi – net iš ekspertizių laboratori jos man skambino pasiskųsti, kaip jis kalba telefonu. Laboratorijos darbuotojai – tu gali patikėti? Nežinau, kaip reikia pasielgti, kad iš vestum juos iš kantrybės. Ką nors turim daryti su tuo Karlu, Markai, kad ir kokia velniava jam nutiko. Kitaip aš nežinau, ar skyrius galės normaliai dirbti. Markusas suraukė antakius, mintyse regėdamas Karlą. Šis vyru kas jam visai patiko, bet tas amžinai skeptiškas požiūris ir kandžios replikos galėjo užknisti bet ką, tikra tiesa. – Gerai, tu teisus. Hardis ir Ankeris buvo turbūt vieninteliai, ga lėję jį pakęsti ir su juo dirbti. Bet ir jie patys kažkokie keistuoliai. – Markai, paklausyk. Gal niekas tiesiai šviesiai to ir nepasakys, bet Karlas yra gryniausia rakštis subinėj, ir iš tikrųjų visada toks buvo. Jam nesiseka čia dirbti. Mes čia pernelyg priklausomi vienas nuo kito. Nuo pat pirmos dienos jis buvo niekam tikęs kolega. Kaip tu apskritai sugalvojai jį čia perkelti iš Belahojaus? Markusas įsistebeilijo į Larsą. – Jis buvo ir tebėra puikus detektyvas, Larsai. Štai tau atsaky mas. 14
moteris narve
– Gerai, gerai. Žinau, kad negalim jo taip paprastai išmesti, ypač tokioje situacijoje, bet mums reikia rasti kokį nors sprendimą, Mar kai. – Dar tik savaitė, kai jis grįžo į darbą po nedarbingumo. Gal sutei kim jam galimybę? Gal pabandom kurį laiką elgtis su juo švelniau? – Sakai? Per šias kelias savaites atsirado tiek bylų, kad nebegalim susitvarkyti. Kai kurios iš jų labai rimtos, ir tu pats puikiai tai žinai. Mirtinas gaisras Amerikos gatvėje, o gal tyčinis padegimas. Banko apiplėšimas Tomsgoro gatvėje – nužudytas vienas klientas. Išprie vartavimas Tornbiu – mergina mirė. Kruvinas gaujų susibadymas Siudhauno rajone; nužudytas dviratininkas Valbiu parke. Toliau vardyti? Apie senas bylas jau net nebekalbu. Nagrinėdami kai kurias iš jų nepasistūmėjom nė per plauką. Ir štai tokiomis aplinkybėmis komandai vadovaus Mjorkas. Tas susiraukęs tinginys, nemandagus, amžinai nepatenkintas, apskritai nesiskaitantis su kolegomis. Kas liks iš tos komandos? Jis mums kaip šuniui penkta koja, Markusai. Liepk Karlui susirinkti skudurus ir vietoj jo įsileidžiam šviežio krau jo. Grubiai pasakiau, bet tokia mano nuomonė. Žmogžudysčių skyriaus viršininkas linktelėjo. Jis ir pats buvo at kreipęs dėmesį į kolegų elgesį per ką tik pasibaigusį pasitarimą. Visi buvo tylūs, paniurę ir išsekę. Mažiausiai vyrukams dabar trūko, kad kas nors dar lietų ant jų savo pagiežą. Markuso pavaduotojas nužingsniavo prie lango ir pažvelgė į pas tatus kitapus gatvės. – Man atrodo, turiu vieną sprendimą. Aišku, gali būti, kad su lauksim kritikos iš profsąjungos, nors labai tuo abejoju. – Po velnių, Larsai. Aš nenusiteikęs stoti prieš profsąjungą. Jei tu galvoji apie Karlo pareigų pažeminimą, tai jie tą pačią minutę su draskys mus į skutelius. 15
Jussi Adler-Olsen
– Ne, atvirkščiai. Mes jį paaukštinsim. – Hmm, – tai išgirdęs Markusas pats sau priminė, kad būtų atsar gus. Jo pavaduotojas buvo velniškai geras detektyvas, turintis didelę patirtį ir daugybę išaiškintų bylų savo sąskaitoje, tačiau personalo valdymo srityje jam dar buvo kur tobulėti. Čia, valdyboje, negalėjai kada sugalvojęs stumdyti žmonių į aukštesnes ar žemesnes pareigas, neturėdamas pateisinamos priežasties. – Tai tu siūlai suteikti Karlui aukštesnį postą, ar aš teisingai supratau? Kaip tu tai įsivaizduoji? Ir kas, tavo manymu, maloniai sutiks užleisti savo kėdę Karlui? – Aš suprantu, kad tu beveik visą naktį nemiegojai, – atšovė Larsas Bjornas, – ir visą rytą dirbai prie tos šūdinos žmogžudystės Valbiu, dėl to turbūt ir atsilikai nuo paskutinių naujienų. Tikrai ne girdėjai, kas šįryt nutiko parlamente? Žmogžudysčių skyriaus viršininkas papurtė galvą. Tikra tiesa, nuo to laiko, kai dviratininko žmogžudystės Valbiu parke tyrimas pasisuko netikėta linkme, jis turėjo darbų iki kaklo. Dar prieš dieną policija turėjo liudininkę – gerą, patikimą liudininkę – ir buvo aki vaizdu, kad ji gali nemažai papasakoti. Visi manė, jog siūlo galas jau čia pat. Paskui liudininkė nei iš šio, nei iš to nutilo. Kažkam iš jos ar timųjų rato neabejotinai buvo pagrasinta. Policija klausinėjo tol, kol ta liudininkė visiškai išseko, paskui apklausė ir jos dukras bei moti ną. Niekas nieko negalėjo pasakyti. Visa šeima buvo persigandusi. Markusui tai buvo bemiegės naktys. Todėl apie aplinkinį pasaulį jis težinojo tiek, kiek skelbė rytinių laikraščių antraštės. – Ar Danijos partija vėl nerimsta? – pasiteiravo jis. – Būtent. Jų oficialus atstovas vėl pristatė siūlomą policijos vei klos įstatymo pataisą, ir šį kartą dauguma pritars. Pataisa bus priim ta, Markusai. Pju Vestegor pasieks, ko norėjo. – Juokauji?! 16
moteris narve
– Ji stovėjo tribūnoje ir suokė skambiomis frazėmis geras dvide šimt minučių, o valdančiosios partijos ją, aišku, palaikė, nors konser vatoriai galbūt šiek tiek ir muistėsi. – Ir ką? – O kaip tu manai? Ji priminė keturis pavyzdžius, kai buvo atidė tos sukrečiančios bylos. Jos nuomone, tokie neišaiškinti atvejai daro žalą visuomenei. Ir čia dar ne visos jos pateiktos staigmenos, patikėk manim. – Jėzus Marija! Gal ji galvoja, kad mes tas bylas vilkinam savo malonumui? – Ji davė suprasti, jog tam tikrais atvejais tai visai tikėtinas daly kas. – Eina šikt! Kokiais dar atvejais? – Ji paminėjo bylas, kuriose nusikaltimų aukos buvo Danijos ir Liberalų partijų nariai. Visos šalies mastu. – Ta kalė visai nuprotėjo! Markuso pavaduotojas papurtė galvą. – Tau taip atrodo? Žinok, čia buvo tik apšilimas. Paskui ji, sa vaime suprantama, prabilo apie dingusių be žinios vaikų bylas, o tada – atvejus, kai politinės organizacijos susidūrė su teroristiniais išpuoliais. Žodžiu, paminėjo baisiausius atvejus. – Aišku, bando susirinkti balsų, ir tiek. – Žinoma, bando, antraip juk nebūtų kėlusi šio klausimo folke tingo rūmuose. Kita vertus, visi daro tą patį, dabar kaip tik ir vyksta derybos Teisingumo ministerijoje. Visi reikiami dokumentai tuoj pasieks Finansų komitetą. Net neabejoju, kad per dvi savaites bus priimtas sprendimas. – Ir kas mums iš viso to – trumpai? – Bus įsteigtas naujas kriminalinės policijos skyrius. Ji pasiūlė pavadinti jį „Q“, nes taip pažymėta Danijos partija rinkimų biulete 17
Jussi Adler-Olsen
nyje. Nežinau, ar čia buvo pokštas, bet kad viskas baigsis labai juo kingai, tai tikrai, – Larsas sarkastiškai nusijuokė. – O ko visu tuo siekiama? Kaip ir anksčiau? – Taip. Vienintelio tikslo – ištirti, kaip jie sako, „ypatingo kruopš tumo reikalaujančias bylas“. – „Tirti ypatingo kruopštumo reikalaujančias bylas“, – linktelėjo Markusas. – Tipiška Pju Vestegor frazė. Labai įspūdingai skamba. O kas turėtų nuspręsti, kurios bylos atitinka tokį apibūdinimą? Gal ji ir apie tai pagalvojo? Pavaduotojas tik truktelėjo pečiais. – Žodžiu, ji prašo dirbti darbą, kurį ir taip dirbame. Na ir ką? Kuo čia mes dėti? – Planuojamą skyrių prižiūrės Valstybinė policijos komisija, bet, administraciniu požiūriu, jis greičiausiai bus priskirtas Kopenhagos policijos žmogžudysčių skyriui. Tai išgirdęs Markusas net išsižiojo. – Tu gal juokauji? Kaip suprasti „administraciniu požiūriu“? – Mes planuosim biudžetą, tvarkysim buhalteriją, skirsim dar buotojus. Ir patalpas naujam biurui. – Tai tu nori pasakyti, kad Kopenhagos policija nuo šiol dar turės spręsti pasenusias bylas, surinktas iš visų policijos apygardų kiekvie name užkampyje? Regionai taip paprastai mums jų neatiduos. Jie reikalaus, kad skyriuje dirbtų jų atstovai. – Nebūtinai. Visas šis reikalas bus pristatytas kaip pagalba apy gardoms, o ne kaip papildomas darbo krūvis. – Ar tu bent suvoki, ką šneki? Mūsų skyrius, matote, dabar turės surinkti skraidantį būrį beviltiškoms byloms spręsti! Mano žmonės taps kažkieno padėjėjais. Dar ko užsimanys, po velnių, tikrai ne! – Markai, apsiramink ir paklausyk. Tereikės skirti keletą valandė lių ir kelis darbuotojus. Nieko čia tokio. 18
moteris narve
– Nepasakyčiau, kad nieko tokio. – Gerai, tada tiesiai šviesiai paaiškinsiu, kaip aš matau situaciją. Klausai? Žmogžudysčių skyriaus viršininkas tylėdamas pasikasė kaktą. Lyg jis turėtų iš ko rinktis. – Markai, čia juk kalbama ir apie pinigus. – Larsas trumpam nu tilo ir prieš tęsdamas įsmeigė akis į savo bosą. – Ne kažkiek, bet pa kankamai, kad galėtume išlaikyti vieną darbuotoją ir apie porą mi lijonų kronų nusisiurbti į savo skyrių. Čia juk papildomai skiriama lėšų, o ne biudžetas perskirstomas. – Pora milijonų? – Markusas supratęs palinksėjo. – Čia jau kitas reikalas! – Tai va, puikumėlis, ar ne? Markai, tą skyrių mes galim įkurti nors ir dabar pat. Visi tikisi, kad mes kategoriškai nepritarsim to kiam pasiūlymui, bet nieko panašaus. Mes kaip tik maloniai pritar sim ir pateiksim tokį biudžeto planą, kuris neįpareigotų įgyvendinti jokių konkrečių tikslų. O naujajam skyriui vadovauti paskirsim Kar lą Mjorką, ir niekas per daug nepasikeis, nes jis dirbs pats vienas. Per saugų atstumą nuo visų kitų, tikrai galiu tai pažadėti. – Karlas Mjorkas – „Q“ skyriaus viršininkas! – Markui nebuvo sunku tai įsivaizduoti. Tokiam skyriui išlaikyti per akis užtektų mi lijono kronų per metus, įskaitant kelionės išlaidas, laboratorinius tyrimus ir visa kita. Jei policija šiam skyriui išlaikyti paprašytų pen kių milijonų per metus, liktų pakankamai pinigų dar porai tyrimo komandų žmogžudysčių skyriuje. Būtų galima dirbti praktiškai tik su senesnėmis bylomis. Gal ne su „Q“ skyriaus bylomis, bet panašio mis. Svarbiausia nenusibrėžti sau griežtų ribų. Tikrai, puikumėlis. Geriau ir nesugalvosi.