Monogamija R omana s
Iš anglų kalbos vertė JURGA ŽĄSINAITĖ
Vilnius, 2023
1
Prieš sutikdama Grehemą Anė septynerius metus gyveno viena. Vos tik pagalvodavo apie pirmąją savo santuoką, net ir praėjus ne vieniems metams nutvilkydavo gėda. Gėda, kad galėjo žavėtis tuo vyru, kuriam vėliau beveik nieko nebejautė. Gėda, kad taip ilgai su juo gyveno. Jei tik būtų norėjusi, būtų radusi ne vieną pasiteisinimą. Alanas išsiskyrė nepriekaištinga išvaizda, buvo itin patrauklus – aukštas, plaukai elegantiškai dengiantys kaktą, šviesūs, tankūs. O ji buvo jau na, tokia jauna ir paika, kad laikė jį neeiliniu, už kitus pranašesniu žmogumi: juk jis žinojo, ko siekiąs ir ko norįs. Anė pasirodė gerokai neryžtingesnė. Buvo ką tik baigusi koledžą ir neturėjo menkiausio supratimo, kas laukia. Vėliau jis ir pats pasijuto toliau pažengęs. Iš aukšto jau dažnai ėmė žvelgti į savo aplinkos žmones, net į draugus. Kurį laiką Anei, ne itin laisvai besijaučiančiai draugijose, tokia lengvabūdiška pašiepa net patikdavo. Juk kaip smagu parėjus namo iš vakarėlio liežuviais plakti žmones, kuriuos ten sutikai. Kokia išmintinga ir patyrusi ji tuomet jausdavosi. Kokia suaugusi – nors jai tebuvo dvidešimt treji. Tačiau netrukus, kaip ir buvo galima tikėtis, Alano strėlės nukry po ir į Anę. Į jos gyvenimą, į netikusią veiklą – Muziejaus mokykloje 7
Sue M ille r
ji ėjo iš vieno fotografijos kurso į kitą. Į apgailėtinas pajamas (ji kūrė šunų portretus jų šeimininkams, fotografavo giminių susitikimus, diplomų įteikimo iškilmes ir gimtadienių šventes). Į Anės iliuzijas (ji fiksavo vietinius įvykius ir savo fotografijas vis siuntė į The Phoenix ar The Boston Globe redakcijas, tikėdamasi gauti laisvai samdomos fotografės darbą). Buvo tiek nenuovoki, kad neįstengė numatyti, jog visą pasaulį juodinanti jo kritika neaplenks nė jos. Tai nutiko jiedviem važiuojant iš vieno vakarėlio, apie kurį Ala nas kalbėjo jau ne kartą girdėtu šaipoko tonu, tuomet Anei ir top telėjo, kad jis paprasčiausiai jai nebepatinka. Vos po kelių dienų jis pasirodė jau kitoks. Visa, kas anksčiau žavėjo, dabar stojo piestu. Nedidukas. Visada teisus. Kaip galėjo būti tikra, kad jį myli? Ji nemylėjo jo. Niekada nemylėjo. Ar tikrai? Ar apskritai kada nors yra ką mylėjusi? Nėra jautusi jokios meilės – tai atrodė lyg koks neįgalumas, tarsi jos viduj bū tų atsivėrusi tuštuma. Pirmą kartą ši mintis iškilo visu ryškumu, ir, kelis mėnesius save tyrinėjusi, Anė iš pradžių susiejo ją su fotografa vimu. Pajuto, kad dirba taip pat kaip ir Alanas. Atbulom rankom, atsainiai. Ar gali būti, kad dėl to ir pasirinko fotografiją? Kad ir kokios būta priežasties, ji ėmė tolti nuo Alano. Galiausiai jis tai pastebėjo. Norėjo pasikalbėti, tačiau Anė jautė, kad neturi jam ką pasakyti. Ar gali imti ir išrėžti: „Nebepatinki man daugiau, nemanau, kad kada nors tave mylėjau?“ Ji pasiūlė skirtis. Jis nustebo, o tada nustebo ir pati Anė. Ma nė, kad nuolat ją kritikuodamas Alanas ir siekė skirtis. Praėjo kelios kankinančios trypčiojimo pirmyn atgal savaitės. Jis maldavo. Anė jautėsi siaubingai. Bet net prašydamas jis neatsispyrė pagundai mes telti savo pipirų, kas Anei ir padėjo visa greičiau užbaigti. Ji išėjo. Nepaėmė nė vieno drauge gyvenant įgyto daikto – tų brangių vestuvinių dovanų, gautų iš pinigingų jo tėvų ir iš turtuolių 8
MONOGAMIJA
savo bičiulių. Manydama, kad tiek turi sumokėti už savo laisvę, ji paliko viską: sidabrines salotines su dangčiais, servetėlių laikiklius, žuviai valgyti skirtus peilius, linines staltieses ir servetėles. Kai gal vojo apie savo laisvės kainą, kartu jautė didžiulę gėdą ir kaltę dėl iširusių santykių. Tačiau Anė pasiėmė fotoaparatą, brangųjį „Rolleiflexą“, kuriuo tik visai neseniai buvo išmokusi naudotis: kai susidomėjo fotografi ja, jį padovanojo Alano tėvai. Nepaliko ir knygų, dauguma jų buvo pirktos mokslams koledže, jose netrūko įvairių žymenų ir pastabų, primargintų dailia, tvarkinga, vargiai pačios Anės beatpažįstama ra šysena. Taigi sulaukusi dvidešimt devynerių jau buvo niekam neįsipa reigojusi. Ir tai turėjo jai padėti jaustis laisvai, išsivadavusiai iš bet kokių gniaužtų. Iš dalies taip ir jautėsi. Tiktai dar ilgai po skyrybų ją glumino vyrų draugija. Mažiausiai metus, o gal net dar ilgiau kiek vienas vyriškas gestas ar pastaba jai reiškė kontrolę ir grėsmę. Bet kai sutiko Grehemą, visa jau buvo likę praeity. Per tą laiką ji atsikratė grėsmės jausmo ir vėl galėjo mėgautis bičiulyste su vy rais. Į tai įėjo ir atsitiktinio sekso teikiami malonumai, tai, kas jai, baigusiai koledžą ir dvidešimt trejų ištekėjusiai, buvo nepasiekiama. Tačiau po skyrybų, kada pasaulis iš esmės pasikeitė, ji išmoko ir san guliauti. Jausdama laimę. Entuziastingai. Pernelyg nesirinkdama, mat po kurio laiko nė neprisimindavo, kuo vardu buvo vyrai, su kuriais mylėjosi. Tiesa, kartais, kai pasibaigdavo kurie nors atsitiktiniai santykiai, Anė dar kelias dienas ar net ilgiau skendėdavo tarytum kokioj me lancholijoj, ir nesvarbu, laisva ar apsalusi nuo tos laisvės jausdavosi, širdies gilumoje, matyt, tikėjosi ko kito. Gilesnio ir tvirtesnio ryšio. Galbūt net vėlei santuokos. 9
Sue M ille r
_ Grehemą ji sutiko per vieną vakarėlį, surengtą jo knygyno atidarymo proga. Šventės dieną jam labai pasisekė dėl oro. Po keleto lietingų, pilkų savaičių, per kurias įjuodo plytelėmis grįsti Kembridžo šaligatviai, o žmonių nuotaika subjuro, – dangus visai dienai nusigiedrijo, ir penktą valandą visus pasitiko gražus vėlyvo pavasario vakaras. Žmo nės netrukus pasipylė į gatves, mėgavosi švelniu oro dvelksmu, pri sotintu besipumpuruojančių ir sužydėjusių, savo žiedus lyg blyškius konfeti po miestą barstančių gudobelių, laukinių obelų, alyvų. Anė žingsniavo iš savo mansardinio buto Reimondo gatvėje, draugiją jai palaikė Džefas, vyriškis, su kuriuo ji retsykiais dalydavosi lova. Visai neseniai juodu nuogi buvo praleidę porą karštų valandų. Apie knygyno atidarymo vakarėlį prisiminė kiek pavėluotai. Kvietimą gavo Džefas; ar Anė turinti noro eiti? – Kodėl gi ne? – tarė ji. Šis kodėl gi ne jai tapo pagrindiniu orientyru mėginant pažinti pasaulį. Tik praėjus keleriems metams po skyrybų pradėjo tai supras ti. Juk visada laukė dar daugybė nepatirtų dalykų, kitų galimybių. Vyras – taip. Seksas – taip. Bet sykiu ir dar kai kas įdomaus. Kai kas, ką galima pamatyti. Nuveikti. Ruošdamiesi į knygyną, juodu drauge nusiprausė po dušu. Kai išėjo iš buto, ilgi juodi Anės plaukai vis dar buvo drėgni, tačiau kol nuvyko, išdžiūvo. Anė vidun žengė pirma Džefo, į ją plūstelėjo karščio ir šurmulio banga, svaiginantis moterų kvepalų aromatas, cigarečių dūmai, šen bei ten šmėžuojantis, vos užuodžiamas marihuanos kvapas. Buvo su sirinkę apie šešiasdešimt septyniasdešimt žmonių, jie malėsi aplink, garsiai kalbėjo lyg mėgindami perrėkti kažin kur fone skambančią, 10
MONOGAMIJA
beveik negirdimą muziką. Dauguma atėjusiųjų buvo jos amžiaus – trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai. Įėjusi į patalpą Anė pasijuto apimta jaudulio. Žinojo esanti seksua li, gal net kiek grobuoniška, jautė kiekvieną savo kūno dalį, besilie čiančias šlaunis, po dušo vis dar glotnias ir slidžias. Kai Džefas pristatė Anę Grehemui, toji jį atpažino. Dažnai jį ma tydavo kur nors miesto aikštėje: prie staliuko „Pamplonoje“ su espreso puodeliu, nardantį po knygyną, gurkšnojantį ką nors „Kasablankoje“, „Mėlynojoje papūgoje“ ar „Kroninuose“ – aukštą, barzdotą vyrą tan kiais garbanotais plaukais, net iš tolo galėjai matyti, koks jis energin gas ir gyvybingas. Jis beveik visuomet buvo tarp žmonių – kalbėjosi su jais, juokėsi, plačiai gestikuliavo. Vienas iš tų daug kur besisukinė jančių, tokių Anė pažinojo gal tris keturis. Kartais jį išvydus suimdavo pavydas – dėl jo užsidegimo, dėl to, kaip patraukliai atrodė lengvas jo bendravimas ir kokį malonumą tai teikdavo jo aplinkos žmonėms. Jis suėmė abiem delnais jos ranką, ištiestą pasisveikinti. – Ką sakote? – pasilenkė prie jos, mėgindamas per triukšmą išgirsti. – Anė, – žvelgdama į jo šviesias akis, sušuko. – A, Anė, – tarė jis. Jam nusišypsojus, beveik nebesimatė akių. – Džiaugiuosi, kad atėjot. Po kelių per ilgai užtrukusių akimirkų jis atšlijo nuo jos, kiek pa sisukęs mostelėjo į patalpos vidury padengtą stalą, kur stovėjo vyno buteliai, trys ar keturi plastikinių taurių kūgiai, daugybė švarių ar jau puspilnių peleninių, keli pinti krepšeliai duonos ir du didžiuliai apskritimai bri sūrio (vienas jau beveik suvalgytas). Grehemas kažką pasakė, Anei pasigirdo „eikit pasivaišinkit“, pasakęs nusisuko ir nuėjo pasisveikinti su kažkuo kitu, na o Anė su Džefu paklusniai nužings niavo įsipilti vyno. Mėgindami užmegzti pirmuosius pokalbius, Anė su Džefu dėjosi esą pora – pasilenkę šūkčiojo žmonėms, kurių nei vienas, nei kitas 11
Sue M ille r
beveik nepažinojo, – tačiau veikiai jie persiskyrė. Anė bėgo akimis per lentynose surikiuotas knygų nugarėles, žvilgčiojo į šalia susto jusias žmonių grupes. Šnektelėjo su vienu pažįstamu, kurį dar prieš keletą metų buvo sutikusi fotografijos kursuose, tačiau kalbindama jį matė, kaip tojo akys šaudo po minią, matyt, ieškodamos ko nors įdomesnio ir daugiau žadančio. Ji persimetė keliais trumpais gar siais šūktelėjimais su pirmąkart matomais žmonėmis. Iš kur pažįstate Grehemą? Išties, koks puikus vakaras susibėgti. Ar mums tikrai reikalingas dar vienas knygynas Harvardo aikštėje? Ačiū Dievui, kad nustojo lyti, maniau, išprotėsiu. Ne sykį ji dar grįžo prie didžiojo stalo pasigardžiuoti vynu, at sitiktinai išgirdo ir slapta ėmė klausytis greičiausiai vienas kito ne pažįstančių vyro ir moters pokalbio. Moteriškė savo pašnekovui uždavinėjo begalę klausimų apie kažin kokią neseniai pasibaigusią jo kelionę, klausėsi rodydama didžiulį susidomėjimą, dėjosi į galvą to vyro samprotavimus apie itin keistus, jo žodžiais tariant, „nekaltai atvirus“ žmones. Anė mėgino nuspėti, apie kokią šalį jis kalbąs, ta čiau tik vėliau sumojo, kad tai – jokia šalis, bet – Čikaga, miestas, kuriame ji užaugo. Ji garsiai nusikvatojo, o šalia stovintis vyras išpū tė nuostabos pilnas akis. Atrėmusi jo žvilgsnį, Anė nusišypsojo ir tik paskui nusisuko. Per visą šį laiką ji stebėjo po knygyną zujantį Grehemą, matė, kaip jis glėbesčiuojasi su žmonėmis, tiek vyrais, tiek moterimis, kaip kva todamas atkragina galvą. Jo marškiniai buvo sudrėkę nuo prakaito, nuo karščio kiek raustelėjo oda. Nors gal labiau iš jaudulio, pamanė ji. Jei kuris praeivis stabtelėdavo prie atvirų durų ir smalsaudavo, kas viduj vyksta, Grehemas išsyk sušukdavo: „Užeikite! Užeikite!“ Atro dė toks nepaprastai laimingas ir užsidegęs, kad ji nesulaikė šypsenos. Vienu metu Grehemas sugavo Anės žvilgsnį, bet atsakyti neskubėjo: akys žiūrėjo klausiamai. Anei pasidingojo, kad jis mėgina prisiminti, 12
MONOGAMIJA
kas ji tokia. Galbūt taip pat buvo ją kur nors matęs, kurioje nors aikštės vietoje, nors tai mažai tikėtina, nes ji ne tokia pastebima persona kaip jis, išsiskiriąs savo ūgiu ir entuziazmu. Kelissyk Anė akimis pagavo ir netoliese besisukiojantį Džefą, matė jį palinkusį prie vienos moters, atidžiai besiklausantį. Jai buvo pažįstama ši laikysena. Džefas lygiai taip pat elgėsi ir su Ane, kai viename vakarėlyje ją nusižiūrėjo. Kurį laiką stebėjo jį. Regis, ir šį kartą jo kerai veikė – moteris spigino į Džefą akimis, aiškiai buvo matyti, kad apžavėta. Tai jam puikiai sekėsi. Kiek vėliau Anė išėjo į lauką atvėsti, prisišliejo prie stoviniuojan čios nedidelės grupelės. Ji įsitraukė į pokalbį su aukštu, pusamžiu vyriškiu, šiek tiek panašiu į Al Pačiną. Niekaip negalėjo suprasti, kokiu akcentu jis kalbėjo. Niujorkietišku? Sakėsi esąs Grehemo draugas. Tiksliau, jo partneris. – Partneris? – klustelėjo ji. Nejaugi Grehemas gėjus? Pajuto, kaip kažkur sukirbėjo nusivylimas. – Taip, esu žmogus, kuriam perpus su Grehemu priklauso kny gynas. – A! – ištarė. Pasakė savo vardą – Piteris. Piteris Ajelas. Jie kurį laiką šne kučiavosi – apie šį bei tą, truputėlį flirtuodami, o paskui jis grįžo vidun, nes išvydo žmogų, su kuriuo turėjo pasikalbėti. Anė liko stovėti viena. Oras buvo gaivus ir vėsus, sodrėjančioj dangaus mėlynėj ėmė ryškėti pirmosios žvaigždės. Staiga ji pano ro išeiti – išeiti ir grįžti namo viena. Džefas dėl to tikrai neilgai krimstųsi. Nors gal ir krimstųsi. Čia ir yra bėda su tais neįpareigojančiais santykiais, pamanė ji. Niekada negali būti tikras, kaip jausis kitas žmogus. Kaip jis turi teisę jaustis. 13
Sue M ille r
Grįžusi vidun, atsargiai ėmė stumtis per spūstį norėdama paimti dar vieną taurę vyno. Sugniaužusi ją delne sukosi atgal ir ūmai į kažką atsitrenkė. Tai buvo Grehemas. Jis taip pat rankoje laikė taurę vyno. Laimei, baltojo – ji tai spėjo pastebėti prieš pajausdama, kaip šaltas, šiurpą keliantis šliūksnis išsilieja jai ant palaidinės. – Velniai rautų! – riktelėjo jis. Pačiupęs nuo stalo servetėles, ėmė negrabiai tapšnoti jai ties krūtine, kur ką tik buvo šliukštelėjęs vyno. – Kaip aš susimoviau, labai apgailestauju. – Nieko tokio, – tarė Anė. Ją trikdė tiek jo reakcija, tiek tai, kad dėl savo pačios kaltės buvo apipilta vynu. – Na jau ne, – paprieštaravo. – Kaipgi taip galima? Kaip jūs da bar atrodot! – vis kalbėdamas ir rinkdamas atsiprašymus, plekšnojo servetėle. – Koks gvėra esu! Man tikrai labai gaila! – Juk tai mano pačios kaltė, – kalbėjo Anė, sykiu mėgindama jį sustabdyti, suturėti servetėles gniaužiančią ranką. – Ne, ne. Kaipgi taip galima? Visa tai dėl manęs. Dieve, aš išties apgailestauju. – Nereikia. Prašau. Bet Grehemas nesiliovė save koneveikęs, vadino idiotu ir netikša. Tuomet Anė, norėdama jį nutildyti, kilstelėjo savo vyno taurę – be je, raudonojo – ir pilstelėjo tiesiai jam ant marškinių. Melsvas, glot nus audinys pražydo tamsia dėme. Ūmai jo rankos sustingo, nuščiuvęs sulaikė kvėpavimą, o tada pratrūko juokais. Tikras pasiutjuokis, toptelėjo Anei. Žinoma, tik Grehemas taip ir galėjo kvatotis. – Lygiosios! – sušuko jis. – Ačiū Dievui! – Sudrėkusiomis servetė lėmis puolė valyti save. – Pagaliau laisvas! – Pažvelgė į ją. – Dėkoju. Širdingai dėkoju! Grehemas išspaudė grimasą žvelgdamas į Anę, o ši jam šiltai šyp sojosi. Jie stovėjo greta, atsukę nugaras į besistumdančius žmones. 14
MONOGAMIJA
Po ilgokai užsitęsusios pauzės jis tarė: – Taigi dabar mums abiem reikėtų dar vyno, ar ne? – Na, man lyg ir nereikia, bet kodėl gi ne. Grehemas prisiartino prie stalo, čia dabar buvo tikras jovalas – stirksojo tušti ir pustuščiai buteliai, buvo pritrupinta, lėkštėse pa likta nesuvalgyto maisto ir cigarečių nuorūkų. Jis atsisuko į Anę, abiejose rankose laikydamas po atkimštą raudonojo ir baltojo vyno butelį. Pirmiausia įpylė jai, paskui ir sau. Grehemas pastatė butelius atgal, juodu pakėlė vienas į kitą pakreiptas taures ir sutartinai gurkš telėjo. Grehemas buvo parimęs virš Anės, nors ji jautėsi taip, lyg jo būtų pilna visur, tarsi ji būtų įsiveržusi į asmeninę erdvę. Jautė nuo jo sklindant šilumą. Surimtėjusiu veidu Grehemas pasilenkė prie jos. Ištarė: – Kas tave sieja su Džefu? Ji išgirdo jo žemą, sodrų balsą. – Kodėl klausi? – Nežinau. Atrodot gana keista pora, – Grehemas kalbėjo Anei prie pat ausies, ir ji jautė, kaip vynu dvelkiantis kvėpavimas ima šil dyti jai skruostą, o tariami žodžiai rieda kažkur nugarkauliu. Norėdama jį geriau matyti, Anė atlošė galvą. – Vargu ar mes pora, – pasakė žiūrėdama tiesiai jam į akis. Grehemo veidas akimirksniu pasikeitė. – O! Puiki žinia, – šyptelėjo jai, ir juodu atsipalaidavę paniro į lalesį. Anė panoro, kad jis ją paliestų. Ji to laukė, jos kūnas laukė. Vėl pasilenkęs klustelėjo: – Ar galiu palydėt tave namo? – Dabar? – juokdamasi atsilošė. Ji kilstelėjo ištiestą ranką, rody dama į besispiečiančius už jų nugarų žmones. Vakarėlis buvo pačiam įkaršty – daug garsesnis, laisvesnis, linksmesnis nei iki tol. 15
Sue M ille r
Grehemas apsižvalgė, atrodė tarsi tik dabar išvydęs visus čia su sirinkusiuosius. – O! – tarstelėjo. – Taip. Vėliau, manding, būtų geriau. – Bet matai, reikalas tas, kad aš išeisiu su tuo, kuris mane čia atsivedė. – Tiesa, ji gailėjosi, kad šitai leptelėjo. Juodu žvelgė vienas kitam į akis. Anei dingtelėjo, kad jie slapta vienas kitą atjaučia. Lyg tai patvirtindamas, Grehemas ėmė be pa liovos linksėti, tarsi mėgindamas susitaikyti su baisia žinia. – Ką gi, džiaugiuosi tai girdėdamas, – šiaip ne taip išspaudė. – Manau, tai daug gero pasako apie tave. Bet kartu... – nutaisė rūš kaną miną, – man tai visai nepatinka. Kiek vėliau, jau išeidama su Džefu, prie durų grįžtelėjo atgal, vylėsi žvilgsniu surasti Grehemą. Iškart jį pamatė – tokį aukštą ir žavų nesunku buvo pastebėti. Anė pamojo jam, ir jau atrodė, kad jis ketina žengti jos pusėn, tik netikėtai kažkas iš netoliese stovinčių svečių jį užkalbino ir šis nusisuko. Naktį ji negalėjo užmigti. Vis galvojo apie Grehemą, koks jis linksmas, atvirai džiūgaujantis, paprastas, ausy skambėjo jo tariami žodžiai. Galvojo net apie jo ūgį. Spėliojo, kiek jis siekia. Šešios pė dos ir trys coliai? Šešios ir keturi?* Jis greičiausiai daugiau nei pėda aukštesnis už ją. Išties juokinga. Be to, jis toks didelis. Anksčiau jos niekada netraukė apkūnūs vyrai. Nors ne, paprieštaravo sau. Grehemas visai ne apkūnus. Taip, jis – plačia krūtine ir stambokas. Tačiau tai, kaip jis elgėsi ir, ži noma, kaip įvertino, kaip priėmė ją, padėjo jai pamiršti pirminį * 6 pėdos ir 3 coliai – 190,5 cm; 6 pėdos ir 4 coliai –193,04 cm. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 16
MONOGAMIJA
įspūdį. Prisiminė kone geidusi jį paliesti, troškusi, kad tai padarytų ir jis. Vėl kaip tąsyk, stovėdama prie pat Grehemo, jautė drėkstant tarpukojį. Jai gulint vienai lovoje, po dangun spoksančiu stoglangiu, visa ėmė maišytis: dar pulsuojantis, nuo popietės, praleistos su Džefu, užsilikęs geidulys – ir aistra, smagus susitikimas su Grehemu. Gal Anė ir turėjo jaustis blogai, kad įkaitinta Džefo ėmė bendrauti su kitu vyru, tačiau joks blogas jausmas jos nekankino. Jai rodėsi, kad nieko sudėtingo čia nebuvo – tik netikėtai susidūrė su Grehemu. Anei atėjo mintis, kad jis ėmė ją dominti. Nors kartu svarstė: ir iš kur tai gali žinoti? Juk tebuvo persimesta vos keliais žodžiais. Visgi jis atrodė toks atviras, be išankstinių nusistatymų ar kokių baimių. Toks mielas. Taip besistengiantis dėl Anės ir sykiu – ji pri durtų – dėl gyvenimo. Galvodama apie jį tamsoje, šypsojosi. Kitą pavakarę ji užsuko į knygyną. Čia buvo stebuklingai švaru ir tvarkinga. Per vakarėlį prie sienų pristumtos lentynos vėl stovėjo savo vietose, užpildydamos visą patalpą. Buvo pastatyti ir patogūs krėslai, o šalia jų – toršerai. Grehemas plušėjo už ilgo prekystalio, įrengto priešais didžiulę vitriną, jis be atvangos kalbėjo, atsakinė jo į klausimus, maigė kasos aparatą. Anė, pernelyg nesirinkdama, pastvėrė iš grožinės literatūros skyriaus atsitiktinę knygą – kažkurį Džono Gardnerio kūrinį – ir atsistojo į eilę. Anei priėjus, Grehemas žvilgtelėjo į ją, ir jo veidas akimirksniu pasikeitė. – O, Anė! – šyptelėjęs tarė. Tada lyg sudvejojo. Atrodė suneri męs. – Ar tikrai? Anė? – paklausė. Jai linktelėjus, jo veidą vėl nuskaid rino šypsena. – Ką čia veiki? – Perku tai, – kilstelėjo išsirinktą knygą. O kol jis spausdino kvitą, pridūrė: – Ir pagalvojau, kad galėčiau palydėti tave namo. 17
Sue M ille r
Staiga jo rankos sustingo. Pakėlė į ją akis. Anė išsyk suprato, ką reiškė persimainęs jo veidas, jis bylojo, kad Grehemas netveria džiaugsmu ir kad netrukus pradžiugins ir ją. – Na, tau teks palaukti, – pasakė jis. – Aš be dešimtos nebaigiu. – Palauksiu, – neprieštaravo. – Šie žodžiai lyg muzika mano ausims, – tarė jis.
Taip viskas su Grehemu ir prasidėjo. Iš pradžių Anė kiek kitaip viską suprato, galbūt dėl to, kad jų intymūs santykiai buvo nepriekaištingi. Puikūs. Be jokių trukdžių ar nesusipratimų. Visi jos išankstiniai nuogąstavimai baigėsi, vos tik juodu pradėjo kartu miegoti. Lovoje jis buvo virš jos, po ja, joje, lyg kokioje vien jam sukurtoje stichijoje. Tai buvo tarsi malonus plaukimas – iš lėto ir lengvai. Labai panašiai kaip kad Anė ir buvo įpratusi, tik dar geriau. Anei nė į galvą neatėjo, kad taip gali būti. Apsvaigusi nuo tokio gerumo, ji nepastebėjo, kaip jis ėmė keistis. Kaip pasikeitė ji pati. Ji vis manė per gyvenimą slystanti kaip ir anksčiau: laisvai, be jokių įsipareigojimų, audringai. Kodėl gi ne? Tiesa, retsykiais Anei atrodydavo, kad ją nustelbia masyvus Grehemo stotas, jo didžiulė energija, apetitas maistui, muzikai, žmonėms. Apetitas jai. Būdavo, kad ji pasijusdavo nejaukiai. Beje, jau pradėjusi susitikinėti su Grehemu, kartą permiegojo su Džefu. O vėliau ir dar su vienu vyriškiu, su kuriuo supažindino kažkas iš draugų; naujasis Anės pažįstamas grojo bosine gitara ir, priminęs jai fragmentą iš vieno ankstyvo Čechovo apsakymo apie nuogą moterį ir kontrabosą, gardžiai prajuokino. Ji manė, kad šiuos nuotykius – net mėgino aiškinti tai Grehemui – paskatino jųdviejų romano sukeltas 18
MONOGAMIJA
jaudulys. Ir tik vėliau prisiminusi suprato: jie buvo reikalingi jai, kad įstengtų atsispirti Grehemui. Tačiau Grehemo būta atkaklaus, veržlaus įsimylėjėlio, tikro entuziasto, tad Anė galiausiai pasidavė. Argi galėjo kitaip? Ji buvo užklupta – laimės, jo meilės jai ir pamažu vis stiprėjančių jausmų. Baigiantis penktam jų pažinties mėnesiui, Anė persikėlė į Grehemo namus Varės gatvėje, iš ten jis greitai nužingsniuodavo iki knygyno, o ji ilgai neužtrukdavo važiuodama į savo studiją Somervilyje. Pažįstamiems pasakė išsikelianti dėl to, kad turi atnaujinti, gali ma sakyti, neoficialios nuomos sutartį, o namo savininkai, iš kurių ji ir nuomojosi mansardinį butą, ketino pakelti nuomos kainą. Bet, dar prieš aptardama tai su Grehemu, Anė žinojo, kad prasidėjo gyve nimas drauge. Po metų – o tiksliau per knygyno atidarymo metines (Grehemas vis tvirtino, kad „tai buvo dvi pačios laimingiausios die nos jo gyvenime“) – jie susituokė. Anė taip pat buvo laiminga. Tik kartais pasitaikydavo, kad per bendro gyvenimo metus, nors visa tarp jų buvo miela ir viskas pri pildyta meilės, Anė vėl pasijusdavo kaži kaip jo nustelbta ir užgožta.
19
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR