Issuu

„MITAI, KURIAIS GYVENAME“ – IŠSKIRTINĖ KNYGA, PARODANTI, JOG MITAI – NE TOLIMA ISTORIJA, O MŪSŲ VISŲ GYVENIMO PAGRINDAS. MES GYVENAME MITAIS, PATYS TO NEĮTARDAMI. JAV mokslininkas, rašytojas JOSEPH CAMPBELL (Džozefas Kambelas, 1904–1987) – vienas žymiausių pasaulyje lyginamosios mitologijos ir religijotyros specialistų. Garsiausią jo knygą „Herojus su tūkstančiu veidų“ žurnalas „Time“ įtraukė į 100 reikšmingiausių XX a. negrožinės literatūros kūrinių sąrašą. Tai buvo pirmoji J. Campbello knyga, išleista lietuviškai („Tyto alba“, 2015). Josepho Campbello pateikiama mito samprata yra nepaprastai aktuali šiuolaikinei visuomenei. Būtent mitas kaip pasaulėjautos pagrindas suteikia gyvybės religijoms, filosofinėms kryptims, įkvepia menininkus, lemia ne tik pirmykščių žmonių, bet ir šiuolaikinės visuomenės elgesio normas, inspiruoja mokslo bei technologijų atradimus. „Mitai, kuriais gyvename“ nagrinėja šiuolaikinės visuomenės ir mito sąlytį. Kas yra mitologija šiais laikais, kaip ji veikia, kokios yra jos funkcijos moderniame pasaulyje? Ar galima mitus naudoti mūsų laikais daugelį žmonių kamuojančiai baimei ir nerimui palengvinti – ar atvirkščiai, mitai baimę tik dar labiau skatina? Ši knyga tyrinėja universaliuose mituose slypinčią galią, kuri vis dar veikia mūsų kasdienį gyvenimą; ji aiškina, kaip buvo ir tebėra kuriamas mitas nuo primityvių visuomenių iki šių laikų, pasitelkus kūrybinę vaizduotę. Campbellas teigia, jog visų tautų mitai ir religijos visuomet rėmėsi tam tikrais pamatiniais archetipais, kurių nebegalima priskirti konkrečiam žmogui, teritorijai ar religijai. Susiedamas senąsias civilizacijas su šių laikų visuomenėje vykstančiais procesais, autorius išskiria pagrindinius mitus, vėl iš naujo atranda juos šių laikų žmoguje ir akivaizdžiai demonstruoja mito gajumą ir amžinumą.

ISBN 978-609-466-286-7

9 786094 662867

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

V ILNIU S

2018

Joseph CAMPBELL MYTHS TO LIVE BY Joseph Campbell Foundation, 2011

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 1972, Joseph Campbell Foundation (jcf.org) Collected Works of Joseph Campbell / Robert Walter, Executive Editor/David Kudler, Managing Editor © Laimantas Jonušys, vertimas į lietuvių kalbą, 2018 © „Tyto alba“, 2018 ISBN 978-609-466-286-7

Turinys

Johnsono E. Fairchildo įžanga..................................................... 7 Pratarmė.......................................................................................... 9 I.

Mokslo poveikis mitams......................................................... 13

II.

Žmonijos atsiradimas.............................................................. 33

III. Apeigų svarba......................................................................... 59 IV. Rytų ir Vakarų skirtis.............................................................. 79 V.

Rytų ir Vakarų religinė priešprieša......................................... 105

VI. Rytų meno įkvėpimas........................................................... 129 VII. Dzenbudizmas...................................................................... 151 VIII. Meilės mitologija.................................................................. 173 IX. Karo ir taikos mitologijos..................................................... 195 X.

Šizofrenija – kelionė į vidų.................................................... 227

XI. Išsilaipinimas Mėnulyje – kelionė į išorę............................... 261 XII. Baigiamasis žodis: horizontų nebėra...................................... 281 Padėka.......................................................................................... 299 Pastabos....................................................................................... 301 Iliustracijų sąrašas..................................................................... 304

MITAI, KURIAIS GYVENAME

ĮŽANGA

Peteris Cooperis (1791–1883) – radikalus laisvamanis išradėjas, piniguočius ir politikas, pirmasis tikras Niujorko feministas – savo guviu protu, be kitų didelių dalykų, sumanė Cooperio mokslo ir meno pažangos sąjungą. Cooperis apgailestavo dėl savo per menko išsilavinimo ir dėl to, kad jo laikais išsilavinimas buvo laikomas turtingųjų, ir tiktai vyrų, privilegija. Jis pakeitė abi nuostatas, matyt, paskatintas Šatokvos (Chautauqua) sąjūdžio ir kai kurių filantropų darbų. Jo didžiausias ir svarbiausias indėlis buvo Forumo ir suaugusiųjų švietimo idėja, iš kurios gimė šios šalies pirmasis suaugusiųjų švietimo koledžas. Nuo tos dienos, kai į dalyvius kreipėsi Abrahamas Lincolnas, ant Didžiosios salės pakylos pasirodė daugiau kaip penki tūkstančiai kalbėtojų ir menininkų, jų mintys pasiekė milijonus žmonių: vidutiniškai per tūkstantį viename vakare, tris vakarus per savaitę. O nūnai – paakstinus p. Seymourui Siegeliui ir padėjus p. Bernardui Buckui – šimtams tūkstančių kitų pranešimus transliuoja Niujorko miesto savivaldybės radijo stotis WNYC. Tai jau ilgiausias radijo paskaitų ciklas istorijoje; ir Cooperio sąjunga didžiai nusipelnė tuo, kad Forumo paskaitų programos direktoriui, kuriam vienam patikėta bauginanti intelektinė užduotis parodyti praeitį ir žvelgti į ateitį, Cooperio sąjunga netrukdė, nenurodinėjo ir į jo veiklą nesikišo. 7

MITAI, KURIAIS GYVENAME

Dvidešimt dvejus metus dirbdamas su Cooperio sąjunga laikiausi principo, kad kiekvienas iš daugiau kaip tūkstančio, kuriuos pakviečiau kalbėti arba kitaip pasirodyti scenoje ir atvedžiau ant pakylos, būtų mano bičiulis – kaip ir visi regimosios auditorijos dalyviai bei milijonai nematomų radijo klausytojų. Būtų sunku išrinkti vieną kalbėtoją, bet Josephas Campbellas, šios knygos autorius, yra puikus Forumui reikiamo bendravimo ir intelektualumo lygio pavyzdys. Jis niekada nesinaudoja užrašais, kalba išraiškingai ir išmintingai, svarbiausia – perteikia idėjas, susiejančias praeitį ir ateitį, Rytų ir Vakarų pasaulius. Forume jis skaitė daug puikių paskaitų ir paskaitų ciklų, visada sužadindamas pasigėrėjimą bei malonumą. Šis veikalas, sudarytas iš minėtųjų paskaitų, apibendrina jo viso gyvenimo mokslinį darbą ir geriausius Cooperio sąjungos principus. Didžiuojuosi, kad prisidėjau prie šios reikšmingos knygos.

Johnson E. Fairchild Niujorkas 1971 m. spalio 15 d.

PRATARMĖ

Iš maždaug dvidešimt penkių paskaitų apie mitologiją, kurias nuo 1958 iki 1971 metų skaičiau Niujorke Cooperio sąjungos Forumo Didžiojoje salėje, atrinkau velnio tuziną – ketvirtoji sudaryta iš dviejų tais pačiais metais skaitytų dalių. Už temas ir pavadinimus dėkoju Forumo pirmininkui dr. Johnsonui E. Fairchildui, jo išradingas protas, sąmojis, išmintis šią gyvybingą instituciją palaikė kone ketvirtį amžiaus. Nuolatinį malonumą čia skaityti paskaitas iš dalies skatino pats senamadiškas, paprastas Didžiosios salės ištaigingumas ir žinojimas, kad nuo scenos, ant kurios stoviu, kartą kalbėjo Abrahamas Lincolnas (tarsi slaptas jausmas, kad dalyvauju didžiojoje amerikiečių iškalbos tėkmėje); bet dar akivaizdžiau ta ypatinga nuotaika, į šioje draugiškoje vietoje rengiamas nemokamas paskaitas ir diskusijas dr. Fairchildui pritraukiant publiką, pasižyminčią širdies ir proto atvirumu. Klausimų valandos po paskaitų, kai jis vaikštinėdavo po salę su mikrofonu leisdamas kiekvienam, pakėlusiam ranką, pakomentuoti, paklausti arba tarti paruoštą kalbelę, kaip jokia kita patirtis per daugelį metų, leido man įvertinti, kaip smagu šnekėtis su geros valios žmonėmis man rūpimomis temomis jiems tinkamais žodžiais. Ir tikiuosi, kad net šios knygos formalesniu rašytinio teksto pavidalu bus išlikę šis tas iš mano gaivaus ir lengvo džiaugsmo kalbant šioje scenoje. 9

MITAI, KURIAIS GYVENAME

Tikrai džiaugiuosi, kad dr. Fairchildas maloniai sutiko pristatyti šią knygą, kaip ir nuo pakylos pristatė visas paskaitas, paskutinę – 1971 m. kovo 1 d., beje, paskutinį vakarą prieš užbaigdamas savo ilgą Cooperio sąjungos Forumo pirmininko ir Suaugusiųjų švietimo skyriaus direktoriaus darbą. Šį rinkinį įsivaizduoju kaip jam tinkamą dovaną, išreiškiančią dėkingumą už skatinimą, šiltą bičiulystę ir visada laiku pateiktus temų bei pavadinimų pasiūlymus, raginusius mane, pasitelkus dievus bizonus, Kecalkoatlius, budas ir Fėjų karalienes, leistis į abipusiai pamokomus pokalbius su šimtais jo sukviestų žmonių, kurių daugelis ištikimai lankėsi ilgus metus, – galiausiai kaip tik jie ir teikė įkvėpimą šioms paskaitoms. Reiškiu padėką ne tik Pirmininkui, bet ir jiems visiems. Taip pat dėkoju radijo stoties WNYC technikams ir darbuotojams už magnetofono įrašus, iš kurių parengiau knygos skyrius; panelei Marciai Sherman už tai, kad uoliai rašė ir perrašinėjo mašinėle juodraščius bei švarraščius – ne tik šių, bet ir čia neįtrauktų paskaitų; savo žmonai Jean Erdman už tai, kad pirmoji pasiūlė mintį paversti šias paskaitas knygos skyriais, ir už kritiką bei patarimus, padėjusius šiai knygai atsirasti.

J. C. Niujorkas 1971 m. liepos 4 d.

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

V ILNIU S

2018

MITAI, KURIAIS GYVENAME

1.1 pav. Vitruvijaus žmogus

Mokslo poveikis mitams

Mokslo poveikis mitams (1961)

Vieną dieną pietavau sėdėdamas prie savo itin mėgstamo siaurastalio, ir į kairę nuo manęs atsisėdo kokių dvylikos metų paauglys, atėjęs su mokykline kuprine. Paskui priėjo mažesnis žmogelis, įsikibęs savo motinos rankos, ir jiedu atsisėdo ant gretimų kėdžių. Visi užsisakė ir jiems laukiant berniukas šalia manęs tarė pakreipęs galvą į motinos pusę: – Džimis šiandien parašė rašinį apie žmogaus evoliuciją, o mokytoja pasakė, kad jis klysta, – mūsų pirmieji tėvai buvo Adomas ir Ieva. Viešpatie! – pagalvojau. Tai bent mokytoja! Tada už trijų kėdžių sėdinti dama tarė: – Ką gi, mokytoja buvo teisi. Mūsų pirmieji tėvai iš tikrųjų buvo Adomas ir Ieva. Tai bent dvidešimto amžiaus vaiko motina! Paauglys atsakė: – Taip, žinau, bet ten buvo mokslinis rašinys. Už tai buvau pasišovęs rekomenduoti jį Smithsono instituto ypatingų nuopelnų medaliui. Tačiau motina neliko skolinga. – Ak, tie mokslininkai! – burbtelėjo ji. – Tai tik teorijos. Bet jis ir čia nepasidavė. 13

MITAI, KURIAIS GYVENAME

– Taip, žinau, – šaltai ir ramiai atsakė, – bet jos paremtos faktais – rasta kaulų. Atkeliavo pienas su sumuštiniais, ir kalbos baigėsi. Taigi, truputį pamąstykime apie tą šventą kosminį vaizdą, kurį sugriovė štai tokių nenumaldomų jaunų tiesos ieškotojų faktai ir radiniai. Per pačius viduramžius, tarkime, dvyliktame ir tryliktame amžiuose, gyvavo dvi labai skirtingos Žemės sampratos. Populiaresnė skelbė, kad Žemė yra plokščia tarsi lėkštė, plūdu-

1.2 pav. Planetų sferos

riuojanti ją supančioje beribėje kosmoso jūroje, kurioje pilna visokių žmogui pavojingų pabaisų. Ši samprata buvo be galo sena, siekianti ankstyvąjį bronzos amžių. Ji matoma maždaug 2000 m. pr. Kr. šumerų dantiraščio tekstuose, tai yra ir Biblijos patvirtintas vaizdas. Tačiau rimtesnė viduramžių samprata buvo atėjusi iš senovės graikų – pagal ją Žemė yra ne plokščia, o kietas nejudantis rutulys, įsitaisęs tarsi permatomos matrioškos centre su septyniais besisukančiais rutuliais (sferomis), kurių kiekviename yra regimas šviesulys: Mėnulis, Merkurijus ir Saulė, Marsas, Jupiteris ir Saturnas, Venera – tie patys septyni, pagal kuriuos pavadintos mūsų savaitės dienos. Be to, šių septynių skambantys garsai su14

Mokslo poveikis mitams

daro „sferų muziką“, kurią atitinka mūsų diatoninė dermė. Taip pat su kiekvienu buvo susietas metalas: sidabras, gyvsidabris, varis, auksas, geležis, alavas ir švinas – šia eilės tvarka. O siela, leisdamasi iš dangaus užgimti žemėje, prisirenka šių metalų savybių, tad mūsų sielos ir kūnai esą sudaryti iš tų pačių visatos elementų ir, taip sakant, gieda tą pačią giesmę. Pasak šio senojo požiūrio, muzika ir dailė turi atverti mums šią harmoniją, – nuo jos mus atitraukia kasdienės šios žemės mintys ir reikalai. O viduramžiais su šiomis sferomis buvo atitinkamai susietos septynios mokslo šakos: gramatika, logika ir retorika (vadinamosios trivium), aritmetika, muzika, geometrija ir astronomija (vadinamosios quadrivium). Negana to, pačios kristalinės sferos esančios ne inertiška materija, kaip stiklas, o gyvos dvasinės galios, vadovaujamos angeliškų būtybių arba, kaip sakė Platonas, seirenių. O už viso to esanti švytinti dangaus viešpatija, kurioje ant triasmenio sosto visa savo didybe sėdi Dievas; tad siela, po mirties vėl pereidama septynias sferas, kiekvienoje palieka atitinkamą savybę ir paskutiniam teismui pasirodo nuoga. Buvo manoma, kad žemėje imperatorius ir popiežius valdo pagal Dievo įstatymus ir valią, nustatytose krikščionių bendrijose atstovaudami Jo veikiančiai galiai bei autoritetui. Taigi, viduramžių mąstytojų pasaulėžiūroje buvo tobula dermė tarp visatos sandaros, visuomenės santvarkos kanonų ir asmeninio gėrio. Todėl besąlygišku klusnumu krikščionis pasiekdavo darną ne tik su visuomene, bet ir su geriausiais savo vidiniais interesais bei išorine gamtos tvarka. Krikščioniškoji imperija buvusi žemiškas dangiškos sanklodos atspindys, sakrališkai organizuota, su apeiginiais rūbais, sostais ir didingais rūmais, kurių apeigos įkvėptos dangiškos vaizdinijos, o katedrų bokštų varpai ir bažnytinių chorų melodijos žemiškais tonais mėgdžiojo nežemiškus angeliškus šeimininkus. Dantė Dieviškojoje komedijoje išskleidė visatos viziją, puikiai tenkinančią jo epochos aprobuotas religines ir priimtas mokslines sampratas. Buvo manoma, kad Šėtonas, už puikybę ir nepa15

MITAI, KURIAIS GYVENAME

1.3 pav. Dantė ir Skaistyklos kalnas

klusnumą išmestas iš dangaus, krito kaip liepsnojanti kometa, o trenkęsis į Žemę įsikirto iki pat jos centro. Jo šitaip atvertas didžiulis krateris tapo ugnine pragaro duobe, o priešingame poliuje milžiniška išstumtos žemės krūva – Skaistyklos kalnu, kuris Dantės vaizduojamas kylantis dangun kaip tik iš Pietų ašigalio. Jo požiūriu, visas pietinis pusrutulis yra vanduo su šiuo išsikišusiu galingu kalnu, kurio viršūnėje – žemiškasis Rojus, o iš vidurio teka Šventajame Rašte minimos keturios palaimintosios upės. Ir štai, pasirodo, Kolumbas, išplaukęs į „žydrąjį vandenyną“, kuris, daugelio jo kaimynų (o gal ir jo jūreivių) manymu, iš visų kraštų supa disko formos Žemę, pats turėjo galvoje vaizdą, panašesnį į Dantės pasaulį, – apie tai iš tikrųjų galime perskaityti jo dienoraštyje. Ten sužinome, kad per trečiąją kelionę, kai jis pirmą kartą pasiekė šiaurinį Pietų Amerikos krantą, su didele rizika netvirtu laivu įveikęs vandenis tarp Trinidado ir žemyno, 16

Mokslo poveikis mitams

pastebėjo, kad su sūriu vandeniu maišosi didžiulis kiekis gėlo vandens (plūstančio iš Orinoko žiočių). Nieko nežinodamas apie toliau plytintį žemyną, bet mintyse turėdamas tą viduramžių idėją, padarė prielaidą, kad gėlą vandenį gali nešti viena iš Rojaus upių, tekanti į šią pietų jūrą iš didžiojo antipodinio kalno papėdės. Be to, kai apsisukęs plaukti šiaurėn pastebėjo, kad laivai juda greičiau nei pirmiau plaukdami pietuosna, tai palaikė ženklu, jog jie plaukia į pakalnę nuo mitinio Rojaus kalno papėdės kyšulio. 1492-uosius metus man norisi matyti kaip gairę, ties kuria baigė – ar bent pradėjo baigti – viešpatauti senosios mitologinės sistemos, kuriomis nuo neatmenamų laikų buvo palaikomas ir skatinamas žmonių gyvenimas. Netrukus po epochinės Kolumbo kelionės Magelanas apiplaukė aplink pasaulį. Kiek anksčiau Vaskas da Gama aplink Afriką nuplaukė į Indiją. Žemę imta nuosekliai tyrinėti ir taip diskredituoti senąsias simbolines, mitologines geografijos sampratas. Stengdamasis parodyti, kad kažkur Žemėje yra Rojaus sodas, šv. Tomas Akvinietis, likus vos dviem su puse šimtmečio iki išplaukiant Kolumbui, rašė: „Rojaus vieta nuo gyvenamojo pasaulio atitverta kalnais arba jūromis, arba kokio nors išsvilinto krašto, kurio negalima pereiti; štai todėl apie topografiją rašę žmonės nėra jos minėję.“ Penkiasdešimt metų po pirmosios kelionės išspausdintas Koperniko traktatas apie heliocentrinę visatą (1543), o apie šešiasdešimčia metų vėliau nedidelis Galilėjaus teleskopas apčiuopiamai patvirtino šį Koperniko požiūrį. 1616 metais inkvizicijos tribunolas pasmerkė Galilėjų – kaip mama tą berniuką šalia manęs prie pietų siaurastalio – už tai, kad išpažįsta ir skleidžia doktriną, prieštaraujančią Šventajam Raštui. O šiandien, žinoma, turime daug didesnių teleskopų ant kalnų viršūnių – pavyzdžiui, Vilsono Kalifornijoje, Palomaro toje pačioje valstijoje, Kit Piko Arizonoje ir Haleakalos Havajuose; tad ne tik patikimai nustatyta, jog Saulė yra mūsų planetų sistemos centre, bet ir žinome, kad ji – tik viena iš kokių dviejų šimtų milijardų ugninių švie17

MITAI, KURIAIS GYVENAME

sulių galaktikoje, jos forma kaip milžiniško lęšio, o skersmuo – daug šimtų kvintilijonų mylių. Ir ne tik tai! Mūsų teleskopai tarp šių švytinčių saulių aptinka kitus šviesos taškus, kurie yra ne saulės, o ištisos galaktikos, tokios pat didelės, didingos ir nesuvokiamos kaip mūsiškė, – jų pastebėta jau tūkstančių tūkstančiai. Tad iš tikrųjų mūsų mokslininkų parodomas visatos stebuklas skatina nustėrti regint daug nuostabesnį, labiau stulbinantį apreiškimą už viską, ką galėjo įsivaizduoti ikimokslinis pasaulis. Biblijoje pateiktas žaislinis paveikslas veikiau tinka vaikams – iš tiesų jau net ir ne jiems, sprendžiant iš to, ką pasakė tas jaunas mokslinčius prie siaurastalio tardamas: „Taip, žinau, bet ten buvo mokslinis rašinys“, – jau rado būdą išgelbėti savo išmanymą iš viduramžių architektūros griuvėsių, kuriais pavirto jo motinos bažnyčia. Mat subyrėjo ne tik senos mitinės kosmoso prigimties sampratos, bet ir žmonijos kilmės bei istorijos įsivaizdavimas. Jau Shakespeare’o laikais seras Walteris Raleigh nuplaukęs į Ameriką pamatė tiek naujų, kitoje pusėje nežinomų gyvūnų, kad, būdamas laivo kapitonas, suprato, jog Nojus niekaip negalėjo sutalpinti visų Žemėje gyvenančių rūšių į jokį laivą, nors ir dideliausią. Biblinė tvano legenda netikroviška – teorija, kurios negalima pagrįsti faktais. Negana to, anksčiausią žmogiškų būtybių pasirodymą Žemėje šiandien datuojame daugiau kaip milijonu metų anksčiau negu Biblijoje pateiktas laikas, kai Dievas sukūrė pasaulį. Europoje aptiktos didžiosios paleolito olos atsirado maždaug 30 000 m. pr. Kr., žemės ūkis – maždaug 10 000 m. pr. Kr., o pirmieji didesni miestai – apie 7000. Tačiau Pradžios knygos 4, 2 ir 4, 17 pareikšta, kad pirmojo žmogaus Adomo vyresnysis sūnus Kainas buvo „žemdirbys“ ir klajoklių krašte į rytus nuo Edeno pastatė miestą, kurį pavadino Henochu. Biblijos „teorija“ vėl pasirodė esanti klaidinga, ir buvo „rasta kaulų!“. Rasta ir pastatų – jie irgi neparemia šventraščio pasakojimo. Pavyzdžiui, Egipto istorijos laikotarpis, turintis sutapti su Išė18

Mokslo poveikis mitams

jimu, – Ramzio II (1301–1234 m. pr. Kr.) arba gal Merneptaho (1234–1220) ar Seto II (1220–1200), – gausiai atspindimas architektūros ir hieroglifų liekanų, bet niekur neminima ko nors panašaus į garsiąsias Biblijos rykštes, nėra užfiksuota nieko su jomis palyginamo. Be to, kaip byloja kiti raštai, beduinai hebrajai, „Habiru“, į Kanaaną įsiverždavo dar valdant Echnatonui (1377–1358), šimtmečiu anksčiau už Ramzio metą. Trumpai sakant, hebrajiški tekstai, iš kurių radosi visos tos populiarios žydų legendos – Sukūrimo, Išėjimo, Keturiasdešimties metų dykumoje, Kanaano užkariavimo, – sukurti ne „Dievo“ ir net ne kokio nors Mozės, o įvairių autorių įvairiais laikotarpiais, visi daug vėliau, nei buvo manoma. Pirmosios penkios Senojo Testamento knygos (Tora) buvo sutvarkytos tik po Ezros laikotarpio (ketvirtame amžiuje pr. Kr.), o dokumentai, iš kurių ji sulipdyta, aprėpia tarpsnį nuo devinto amžiaus pr. Kr. (vadinamieji J ir E tekstai) iki maždaug antro (P – „kunigų“ rašiniai). Pavyzdžiui, pastebėta, kad yra du pasakojimai apie tvaną. Iš pirmojo sužinome, kad Nojus į laivą pasiėmė „visų gyvūnų po du“ (Pradžios 6, 19–20; P tekstas, po Ezros), o iš antrojo – „po septynias poras visų švariųjų gyvulių, patinus ir pateles, o visų nešvariųjų gyvulių – po vieną porą“ (Pradžios 7, 2–3; J tekstas, apie 800 m. pr. Kr. ± 50). Taip pat randame du tekstus apie pasaulio sukūrimą: ankstesnįjį – Pradžios 2, vėlesnįjį – Pradžios 1. Antrajame skyriuje pasodinamas sodas ir sukuriamas žmogus jam prižiūrėti; paskui sukuriami gyvūnai ir galiausiai (kaip sapne) iš Adomo šonkaulio moteris Ieva. O Pradžios 1 Dievas, būdamas vienas su kosmoso vandenimis, taria: „Tebūna šviesa“, – ir t. t., ir žingsnis po žingsnio atsiranda visata: pirmiausia šviesa, po trijų dienų – saulė, paskui augalai, gyvūnai ir galiausiai žmonija – vyras ir moteris kartu. Pradžios 1 yra maždaug iš ketvirto amžiaus pr. Kr. (Aristotelio laikotarpio), o 2 – iš devinto ar aštunto (Hesiodo laikų). Lyginamosios kultūrologinės studijos nepaliko abejonių, kad panašūs mitiniai pasakojimai aptinkami visose šios žemės pu19

MITAI, KURIAIS GYVENAME

1.4 pav. Saulės šventykla

sėse. Cortesas ir jo vedami katalikai ispanai, nusigavę į actekų Meksiką, vietinėje religijoje bemat atpažino tiek daug paralelių su savo Tikruoju tikėjimu, kad jiems keblu buvo tai suprasti. Ten dunksojo aukštos piramidinės šventyklos, pakopa po pakopos vaizduojančios Dantės Skaistyklos kalną – dvasios kilimo lygmenis. Buvo trylika dangų, kiekvienas su atitinkamais dievais arba angelais; devyni kenčiančių sielų pragarai. Virš visko viešpatavo aukščiausioji dievybė, nepasiekiama žmonių mintims ir vaizduotei. Buvo net ir įsikūnijęs Išganytojas, siejamas su gyvate, pagimdytas mergelės, miręs ir prisikėlęs, vienas iš jo simbolių – kryžius. Siekdami visa tai paaiškinti, kunigai sukūrė du naujus mitus. Pasak pirmojo, šv. Tomas, indų apaštalas, tikriausiai buvo pasiekęs Ameriką ir ten skelbęs Evangeliją; bet kadangi šie krantai buvo taip nutolę nuo Romos įtakos, ši doktrina nusmuko, tad tai, ką jie matė aplinkui, atrodė tiesiog kaip bjauriai degeneravusi jų išpažįstamo apreiškimo forma. O pasak 20

Mokslo poveikis mitams

antrojo aiškinimo, velnias čia tyčia pridaigino krikščionybės parodijų, kad sužlugdytų jų misiją. Mūsų laikų mokslas, nuosekliai lygindamas žmonijos mitus ir apeigas, kone visur aptiko legendų apie mergeles, pagimdančias herojus, kurie miršta ir prisikelia. Indijoje knibždėte knibžda tokių pasakojimų, ir jos aukštos šventyklos, labai panašios į actekų, taip pat simbolizuoja mūsų daugiaaukštį kosminį kalną, kurio viršūnę vainikuoja rojus, o apačioje – siaubingi pragarai. Panašių idėjų turi budistai ir džainai. O pažvelgę į ikikrikščionišką praeitį, Egipte matome nukauto ir prisikėlusio Ozyrio mitologiją, Mesopotamijoje – Tamūzą, Sirijoje – Adonį, o Graikijoje – Dionisą: visa tai teikė pavyzdį ankstyviesiems krikščionims, vaizduojantiems Kristų. Visos didžiųjų civilizacijų tautos buvo linkusios savo simbolines figūras traktuoti tiesiogine prasme ir laikyti save ypatingu būdu pamalonintomis, turinčiomis tiesioginį ryšį su Absoliutu. Net politeistai graikai ir romėnai, indai ir kinai, į kitų dievus bei papročius gebėję žiūrėti palankiai, savuosius laikė aukščiausiais ar bent aukštesniais; o monoteistams žydams, krikščionims bei musulmonams kitų dievai atrodė visai ne kaip dievai, o kaip velniai, o jų garbintojai – bedieviai. Todėl Meka, Roma, Jeruzalė ir (kiek mažiau) Varanasis bei Pekinas, kiekvienas savaip, šimtmečius buvo pasaulio bamba, turinti tiesioginį ryšį – tarsi karštąja linija – su Šviesos Viešpatija arba Dievu. Tačiau šiandien į tokias pretenzijas rimtai žiūrėti negali niekas – net teturintis darželinuko išsilavinimą. Ir čia esama nemažo pavojaus. Nes juk daugybė žmonių visada ne tik laikėsi nuostatos traktuoti savo simbolius tiesiogine prasme, bet ir tokios tiesiogiai suprantamos simbolinės formos buvo – ir tebėra – civilizacijų atrama, moralinės sanklodos, darnos, gyvybingumo ir kūrybinių galių paspirtis. Jų netekus randasi netikrumas, o su netikrumu – nestabilumas, nes gyvenime, kaip suprato ir Nietzsche, ir Ibsenas, reikia gyvastį palaikančių iliuzijų, – joms išsisklaidžius nebelieka jokios saugios atramos, jokio moralinio 21

MITAI, KURIAIS GYVENAME

įstatymo, nieko tvirta. Matėme, kas atsitiko, pavyzdžiui, primityvioms bendruomenėms, pakirstoms baltojo žmogaus civilizacijos. Diskreditavus senuosius tabu, bendruomenės tuoj pat palūžta, suyra ir virsta ydų bei ligų terpe. Šiandien tas pats vyksta su mumis. Moderniesiems mokslams pakirtus mūsų senuosius mitais grindžiamus tabu civilizuotame pasaulyje visur sparčiai plinta ydos ir nusikalstamumas, psichikos sutrikimai, savižudybės ir narkomanija, griūva šeimos, įžūlėja vaikai, ateina smurtas, žmogžudystės ir neviltis. Tai faktai – aš neprasimanau. Tai suteikia prasmės pamokslininkų raginimams atgailauti, atsiversti ir grįžti prie senosios religijos. Kartu tai yra iššūkis šiuolaikiniam pedagogui ir jo paties tikėjimui bei galutiniam apsisprendimui. Ar sąžiningas mokytojas, kuriam rūpi ne tik mokinių knyginis išsimokslinimas, bet ir moralinis stuburas, turėtų pirmiausia būti ištikimas mūsų civilizaciją palaikantiems mitams, ar „faktais paremtoms“ dėstomo mokslo tiesoms? Ar šie du dalykai kertasi visuose lygmenyse? O gal galima rasti kokį nors išminties tašką anapus iliuzijos ir tiesos priešpriešos ir taip sugrąžinti gyvenimo prasmę? Sakyčiau, tai svarbiausias nūdienos vaikų auklėjimo klausimas. Iš tiesų tai ir yra problema, tądien sėdėjusi šalia manęs prie pietų siaurastalio. Tokiu atveju ir mokytoja, ir motina buvo jau pasenusios iliuzijos pusėje; ir apskritai – bent man taip atrodo – dauguma mūsų visuomenės ganytojų turi tokį polinkį – savo autoritetu pasisakyti ne už, bet prieš trikdančių tiesų paieškas. Pastaruoju metu tokia tendencija pasireiškia net sociologų ir antropologų diskusijose rasių tema. Jų nerimą galima nesunkiai suprasti ir net iš dalies pateisinti – juk pasaulis gyvas melagystėmis, ir tų, kurie gali drąsiai priimti tiesos iššūkį ir pagal jį kurti savo gyvenimą, yra ne dauguma, o tik menka mažuma. Mano apmąstytu įsitikinimu, geriausias atsakas į šią esminę problemą ateis iš psichologijos atradimų, ir, konkrečiau, iš atradimų, susijusių su mitų ištakomis bei prigimtimi. Mat kadangi visuomenės moralinė sankloda visada buvo grindžiama mitais, pa22

Mokslo poveikis mitams

šventintais religijos lygmeniu, o mokslo poveikis mitams, regis, neišvengiamai destabilizuoja moralę, dabar turime paklausti, ar neįmanoma moksliškai pasiekti tokio supratimo apie gyvastį palaikančią mitų prigimtį, kad, kritikuodami jų archajiškas savybes, neiškreiptume ir neatmestume jų būtinybės – kad, taip sakant, kartu su vandeniu iš vonelės neišpiltume ir kūdikio (ištisų kartų kūdikių). Kaip jau sakiau, populiarių tikybų ortodoksijoje mitinės būtybės ir įvykiai traktuojami tradiciškai ir mokomi kaip faktai – tai ypač ryšku žydų ir krikščionių sferose. Išėjimas iš Egipto esąs tikras faktas, taip pat ir Kristaus Prisikėlimas. Tačiau dabar istorinis tokių faktų tikrumas kvestionuojamas, o kartu svyruoja ir jų palaikoma moralinė sankloda. Tačiau šiuos pasakojimus interpretuojant ne kaip istorinių faktų pateikimą, o tik kaip įsivaizduotus epizodus, įkeltus į istoriją, ir tai pripažįstant jų reikšmingumas tampa akivaizdus, kaip ir analogiškų perkėlimų kitose vietose – Kinijoje, Indijoje, Jukatane, – būtent tai, kad, nors klaidingos ir atmestinos kaip fizinės istorijos pasakojimai, tokios visuotinai puoselėjamos mitinės vaizduotės figūros turėtų atspindėti sąmonės faktus: „sąmonės faktus, išryškintus materijos fikcijoje“, kaip šį slėpinį suformulavo mano bičiulė velionė Maya Deren. Ir nors istorikas, archeologas bei priešistorės tyrinėtojas, žinoma, privalo aiškinti, kad mitai nėra faktiškai teisingi – šiame daugiarasiame pasaulyje nėra Dievo išrinktosios tautos, nėra atrastosios tiesos, kuriai visi turime nusilenkti, nėra vienos vienintelės tikrosios bažnyčios, – psichologai ir lyginamosios mitologijos žinovai vis labiau ir labiau, vis primygtiniau privalės ne tik nustatyti, tyrinėti ir interpretuoti simbolinius „sąmonės faktus“, bet ir išplėtoti metodiką jų gyvastingumui palaikyti ir, nykstant senosioms blėstančios praeities tradicijoms, padėti žmonijai pažinti bei įvertinti ne tik pasaulio išorinius, bet ir savo pačios vidinius faktų lygmenis. Maždaug per pastaruosius tris dvidešimto amžiaus ketvirčius psichologų požiūris šiuo atžvilgiu smarkiai pasikeitė. Skai23

MITAI, KURIAIS GYVENAME

tydami didįjį, pelnytai aukštinamą sero Jameso G. Frazerio veikalą Aukso šakelė (pirmas leid. 1890), susiduriame su tipišku devyniolikto amžiaus autoriumi, tikinčiu, kad mitologijos prietarai galiausiai bus nuneigti mokslo ir visam laikui liks praeityje. Mito pagrindas jam buvo magija, o magijos – psichologija. Tačiau jo psichologija, būdama iš esmės racionali, buvo nepakankamai dėmesinga giliau įsišaknijusiems, iracionaliems žmogaus prigimties impulsams, – jis manė, kad, įrodžius kokio nors papročio arba įsitikinimo nepagrįstumą, šis netrukus išnyks. Kaip jis klydo, galima pamatyti tiesiog pasižiūrėjus į filosofijos profesorių, žaidžiantį boulingą, – stebint, kaip, kamuoliui palikus jo kairę ranką, jis raitosi ir kraiposi, kad nukreiptų kamuolį į stovinčius kėglius. Frazeris magiją aiškino tikėjimu, kad sąmonėje susiję dalykai yra ir faktiškai susiję. Pakračius barškutį, kurio garsas panašus į lietaus, netrukus pradės lyti. Apeigomis šventinant lytinius santykius bus paskatintas gamtos derlingumas. Atvaizdą, panašų į priešą ir su priešo vardu, galima doroti badant smeigtukais ir pan., ir tas priešas mirs. Taip pat sėkmingai galima paveikti jo drabužį, plaukų sruogą, nukirptą nagą ar kitą anksčiau su juo susijusį elementą. Taigi, Frazerio pirmasis magijos dėsnis teigia, kad „panašus gimdo panašų“, pasekmė yra tokia pat kaip priežastis; antrasis sako, kad „daiktai, anksčiau susiję vieni su kitais, ir toliau vienas kitą veikia per atstumą, fizinei sąsajai nutrūkus“. Frazerio manymu, ir magija, ir religija labiausiai ir esmingiausiai siekia valdyti gamtą: magija mechaniškai, imitaciniais veiksmais, o religija maldomis ir aukomis, skirtomis suasmenintoms galioms, neva valdančioms gamtos jėgas. Jis, regis, visai nenutuokė jų aktualumo ir svarbos vidiniam gyvenimui, tad buvo tikras, jog, vystantis ir tobulėjant mokslui bei technikai, magija ir religija galiausiai nunyks, nes tikslų, kurių jomis siekiama, geriau ir patikimiau padeda siekti mokslas. Tačiau, kartu su Frazerio tomais, Paryžiuje buvo viešinamos ne mažiau svarbios iškilaus neurologo Jeano-Martino Charcot pu24

Mokslo poveikis mitams

blikacijos apie isteriją, afaziją, hipnozines būsenas ir pan., kartu parodant šių reiškinių ryšį su ikonografija ir menu. 1885-aisiais Freudas su šiuo meistru praleido metus ir pirmame šio amžiaus ketvirtyje isterijos, sapnų ir mitų tyrimus pakėlė į naują lygį. Freudo požiūriu, mitai psichologine prasme artimi sapnams. Jie yra tarsi vieši sapnai, o sapnai yra asmeniniai mitai. Jo nuomone, abu šie reiškiniai liudija užgniaužtus kūdikio incesto norus, ir vienintelis esminis skirtumas tarp religijos ir neurozės esąs tas, kad pirmoji yra viešesnė. Neurozės veikiamas žmogus patiria gėdą, su savo liga jaučiasi vienišas ir izoliuotas, o dievai yra vienijančios projekcijos visuotiniame ekrane. Jie taip pat yra nesąmoningų, neįveikiamų baimių ir fantazijų apraiška. Be to, Freudo požiūriu, panaši patologija būdinga ir visiems menams, ypač religiniams, kaip ir visai filosofijai. Iš tikrųjų ir pati civilizacija esanti nesąmoningų kūdikio nusivylimų patologinis surogatas. Taigi, Freudas, kaip ir Frazeris, į mitų, magijos ir religijos pasaulius žiūrėjo neigiamai, kaip į klaidas, kurios turi būti mokslo paneigtos, pranoktos ir galiausiai išstumtos. Visai kitokį požiūrį išreiškė Carlas G. Jungas – pasak jo, mitologijos ir religijos vaizdinija reikalinga teigiamiems, gyvenimą įtvirtinantiems tikslams. Jis mąstė, kad visi mūsų kūno organai – ne tik sekso ir agresijos – turi savo tikslus ir motyvus, vienus sąmoningai valdomus, tačiau kitus – ne. Mūsų išoriškai orientuota sąmonė, sutelkta į kasdienius poreikius, gali prarasti ryšį su vidinėmis jėgomis; o teisingai suprantami mitai, pasak Jungo, yra priemonė šiam ryšiui atkurti. Jie vaizdų kalba byloja mums apie psichikos galias, kurias reikia atpažinti ir įtraukti į savo gyvenimą, kurios visais laikais būdingos žmogaus dvasiai ir atspindi visos giminės išmintį, padėjusią žmogui išsilaikyti tūkstantmečius. Todėl jų neišstūmė ir niekada negalės išstumti mokslo atradimai, veikiau sietini su išoriniu pasauliu, o ne su tomis gelmėmis, į kurias įžengiame užmigę. Plėtodami dialogą su šiomis vidinėmis jėgomis, pasireiškiančiomis sapnuose, ir studijuodami mitus, galime pažinti ir prisijaukinti savo giles25

MITAI, KURIAIS GYVENAME

nės bei išmintingesnės vidinės savasties didįjį akiratį. Panašiai ir visuomenė, puoselėjanti ir išlaikanti savo mitus, gauna peno iš sveikiausių, turtingiausių žmogaus dvasios klodų. Tačiau čia esama ir pavojaus – juk sapnai ir paveldėti mitai gali atitraukti nuo moderniosios sąmonės pasaulio, įstrigdyti archajiškos jausenos ir mąstysenos modeliuose, netinkamuose šiuolaikiniam gyvenimui. Todėl Jungas teigia, kad reikia dialogo, o ne prisirišimo prie kurio nors poliaus, – dialogo per simbolinius pavidalus, iškeltus pasąmonės ir dėl nuolatinės sąveikos atpažįstamus sąmonės. Na, ir kas gi atsitinka vaikams visuomenės, kuri neleido išsiplėtoti tokiai sąveikai ir liko įsitvėrusi savo paveldėto sapno kaip absoliučios tiesos duotybės, atmetė sąmonės, proto, mokslo ir naujų faktų naujoves? Viena žinoma istorija gali būti geras perspėjimas. Kaip žino kiekvienas moksleivis, mūsų vadinamojo mokslo užuomazgos priskirtinos graikams, ir daug jų sukauptos žinijos buvo pernešta bei perduota į Aziją – per Persiją į Indiją ir paskui net į Kiniją. Bet kiekvienas iš tų rytietiškų pasaulių jau buvo įsipareigojęs savam mitologinės mąstysenos būdui ir nepaisė objektyvių, realistinių, smalsių, eksperimentinių graikų nuostatų bei metodų. Štai palyginkime Biblijos mokymą – rytietiško šventraščio, daugiausia surinkto Makabiejams atmetus graikų įtaką, – su, tarkime, Aristotelio mokslu, juolab Aristarcho (dirbusio apie 275 m. pr. Kr.), kuriam Žemė jau buvo besisukantis rutulys orbitoje aplink Saulę. Eratostenas (dirbęs apie 250 m. pr. Kr.) jau teisingai apskaičiavo Žemės perimetrą – 250 000 stadijų (39 690 kilometrų: tikslus pusiaujo ilgis – 40 075). Hiparchas (dirbo apie 140 m. pr. Kr.) su kelių kilometrų paklaida nustatė Mėnulio skersmenį ir jo vidutinį atstumą nuo Žemės. Ir tik pabandykime įsivaizduoti, kiek būtų sutaupyta kraujo, prakaito ir tikrų ašarų – žmonių, sudegintų ant laužo už ereziją, ir taip toliau, – jeigu 529 m. po Kr. Justinianas, užuot uždaręs visas pagoniškas graikų mokyklas, būtų jas parėmęs! Vietoj jų 26

Mokslo poveikis mitams

mes ir mūsų civilizacija gavome Pradžios 1 ir 2, ir daugiau kaip tūkstančiui metų buvo atidėta ne tik mokslo, bet ir mūsų bei pasaulio civilizacijos branda. Vieną įdomiausių istorijų, rodančių, kas atsitinka atmetus mokslą, matome islame – šis iš pradžių priėmė ir net plėtojo antikinį paveldą. Penkis šešis turtingus šimtmečius islamo kraštuose įspūdingai reiškėsi mokslinė mintis, bandymai ir tyrimai, ypač medicinoje. Bet paskui – deja! – smogė didžiosios bendruomenės autoritetas suna, konsensusas, – pranašas Mahometas juk buvo paskelbęs, kad ji visada bus teisi. Dievo žodis Korane tapo vieninteliu tiesos šaltiniu ir nešėju. Mokslinė mintis kurstanti „prarasti tikėjimą pasaulio kilme ir Kūrėju“. Ir susiklostė taip, kad kaip tik tada, kai graikų mokslingumo šviesa iš islamo pradėjo skverbtis į Europą – maždaug nuo 1100 m., – islamo mokslas bei medicina sustojo ir sustingo, o kartu sustingo ir pats islamas. Ne tik mokslo, bet ir istorijos ugnis perėjo į krikščioniškuosius Vakarus. Todėl galime detaliai fiksuoti tą nuostabią plėtrą nuo dvylikto amžiaus pradžios, stebėti istorijoje iškylančius drąsius, talentingus protus ir jų atradimus, neprilygstamus ilgoje žmonijos gyvavimo tėkmėje. Kiek daug mums nusipelnė tie nedaugelis protų, negali deramai įvertinti tas, kas nėra iškėlęs kojos į jokį kraštą už šių europietiškų kerų. Vadinamosiose „besivystančiose šalyse“ šiais laikais, kaip jau šimtus metų, visos socialinės permainos kyla ne iš tęstinių procesų, o iš invazijų ir jų padarinių. Kiekviena bendruomenėlė užsisklendusi savo seniai nusistovėjusioje, sustabarėjusioje mitologijoje, ir pokyčiai vyksta tik dėl susidūrimų; pavyzdžiui, kai islamo karžygiai įsibrovė į Indiją ir kurį laiką nori nenori buvo keičiamasi idėjomis, arba kai atėjus britams išaušo kita pamatus drebinanti epocha – stulbinančių, nelauktų naujovių. Antra vertus, mūsų moderniajame Vakarų pasaulyje, saujelei narsių žmonių atvira širdimi ir atviru protu nuolatos ieškant beribės tiesos ribų, nuoseklus, nepaliaujamas, našus vidinis augimas yra tarsi organiškas gamtinis žydėjimas. 27

MITAI, KURIAIS GYVENAME

Bet galų gale kokia gi būtų žodžio „tiesa“ prasmė šiuolaikiniam mokslininkui? Tikrai ne tokia kaip mistikui! Mat tikrai didelis ir esmingas mokslinio apreiškimo faktas – nuostabiausias ir kebliausias – yra tai, kad mokslas nėra ir negali pretenduoti būti „teisingas“ kokia nors absoliučia prasme. Nėra ir negali pretenduoti būti galutinis. Tai yra preliminari viso labo „darbinių hipotezių“ struktūra („Ak tie mokslininkai!“, „Taip, žinau, bet rasta kaulų.“), kurioje šiuo metu, atrodo, yra atsižvelgta į visus dabar žinomus reikiamus faktus. Bet ar nėra numanomo ketinimo pasitenkinti kokia nors baigtine pakankamo faktų kiekio sankaupa? Jokiu būdu! Gali būti tik nuolatinis siekis rasti daugiau – kaip tobulėjančios sąmonės. Ir, kol nesibaigia, šis tobulėjimas bus šiuolaikinio Vakarų žmogaus gyvenimo matas – ir pasaulio su visais žmogaus atneštais ir vis dar atnešamais lūkesčiais: tai reiškia permainų, naujų minčių, naujų dalykų, naujų dydžių ir nuolatinės kaitos pasaulio, o ne sustabarėjimo, sąstingio ir kokios nors atrastos šventos „tiesos“. Taigi, mieli bičiuliai, mes ničnieko nežinome, ir netgi mūsų mokslas nebyloja mums tiesos, nes jis yra ne kas daugiau kaip, tarkime, tiesų troškimas, nepaisant, kur jų vilionės nuves. Tad, man regis, čia vėl turime dar didesnį, gyvybingesnį apreiškimą negu viskas, ką davė ar apie ką bent užsiminė mūsų senosios religijos. Senieji tekstai mus guodžia akiračiais. Jie sako, kad anapus yra mylintis, geras ir teisingas tėvas, žvelgiantis į mus iš aukštai, pasiruošęs priimti mus, nuolat besirūpinantis mūsų mielu gyvenimu. O štai, pasak mūsų mokslų, niekas nežino, kas yra anapus ir ar apskritai yra koks nors „anapus“. Galima pasakyti tik tiek, kad tikriausiai yra nepaprasta gausybė reiškinių, kuriuos mūsų pojūčiai ir jų įrankiai perteikia mūsų sąmonei pagal jos prigimtį. Gausu yra ir visai kitokių, vidinių, reiškinių, kuriuos geriausiai patiriame naktį, miegodami, bet jie gali įsiveržti ir į dieninį gyvenimą ir netgi sunaikinti mus beprotybe. Iš kur ima rastis šie pavidalai, išoriniai ir vidiniai, galime 28

Mokslo poveikis mitams

tik spėlioti ir, matyt, artėti prie jų keldami hipotezes. Kas jie yra arba kur ir kodėl (griebiantis įprastinių klausimų), – visiška paslaptis – vienintelis absoliutus žinomas dydis, nes absoliučiai nežinomas; ir turėkime dabar didybės tai pripažinti. Nebėra iš aukštybių nuleistų įsakymų. Nėra nieko, kuo privaloma tikėti, ir nieko, ką privaloma daryti. Antra vertus, žinoma, galima, jeigu norisi, žaisti senąjį viduramžių žaidimą ar kokį nors rytietišką, ar net primityvųjį žaidimą. Gyvename sunkiais laikais, ir viską, kas apsaugo nuo beprotnamio, galima džiugiai priimti – tiems, kam trūksta stiprybės. 1954 metų žiemą viešėdamas Indijoje kalbėjausi su maždaug mano amžiaus indų džentelmenu, ir, mudviem apsikeitus formalumais, jis šaltoku tonu paklausė: – Ką jūs, Vakarų mokslininkai, dabar sakote apie Vedų datavimą? Turbūt žinote, kad hinduistams Vedos yra tas pats, kas žydams Tora. Tai seniausi jų šventraščiai, todėl jų apreiškimas svarbiausias. – Na, – atsakiau, – numanomas Vedų amžius neseniai buvo sutrumpintas, ir dabar jos datuojamos, man atrodo, 1500 ar 1000 metais pr. Kr. Tikriausiai žinote, – pridūriau, – kad pačioje Indijoje rasta ankstesnės už Vedų civilizacijos liekanų. – Taip, – tarė indas ne irzliai, o tvirtai, nedrumsčiamo įsitikinimo tonu, – žinau, bet būdamas ortodoksinis hinduistas negaliu tikėti, kad visatoje yra kas nors ankstesnio už Vedas. Ir jis tai sakė nuoširdžiai. – Gerai, – tariau aš. – Tai kodėl klausiate? Vis dėlto pagerbdamas senąją Indiją norėčiau užbaigti fragmentu iš seno hinduistų mito, kuris, manding, itin taikliu įvaizdžiu pagavo visą prasmę tokio tarpsnio, kurį visi išgyvename šiuo metu – kritišku žmonijos istorijos momentu. Jame pasakojama apie metą pačioje visatos istorijos pradžioje, kai dievai ir jų didžiausi priešai antidievai kovėsi viename iš nesibaigiančių karų. Tąkart jie nusprendė sudaryti paliaubas ir bendromis jėgomis iš 29

MITAI, KURIAIS GYVENAME

1.5 pav. Pieno vandenyno plakimas

Pieno vandenyno – Visuotinės jūros – sumušti nemirtingumo sviestą. Vietoj plaktuvo pasiėmė Kosminį kalną (Dantės Skaistyklos kalno atitikmenį Vedose) ir, kaip sukimo virvę, apvyniojo aplink jį Kosminę gyvatę. Tada dievai trūkčiojo galvą, o antidievai uodegą, ir Kosminis kalnas ėmė suktis. Šitaip jie plakė tūkstantį metų, bet tada iš vandenų pakilo baisiai nuodingi dūmai, ir teko liautis plakus. Jie buvo prasiskverbę prie neregėto galios šaltinio ir pirmiausia patyrė jo neigiamą, mirtiną poveikį. Kad darbas būtų tęsiamas, kam nors reikėjo praryti ir suimti į save tą nuodingą debesį, ir, kaip žinome, tai galėjo padaryti tik vienas, būtent – archetipinis jogos dievas Šiva, grėsminga, demoniška figūra. Visą nuodų debesį jis įsidėjo į savo elgetos dubenį ir vienu gurkšniu išgėrė, laikydamas jogos poza kaklo lygyje, ir visas kaklas pamėlynavo – nuo tada jis buvo vadinamas Mėlynkakliu, Nylakantha. Atlikus šį nuostabų žygį, visi kiti dievai ir antidievai grįžo prie savo bendro darbo. Jie plakė ir plakė, ir ne30

Mokslo poveikis mitams

pailsdami toliau plakė, ir štai žiū! – iš Kosminės jūros ėmė kilti nuostabūs dalykai: mėnulis, saulė, atsirado dramblys su aštuoniais straubliais, ristas žirgas, šiek tiek amuletų, ir iš tiesų – galų gale! – didingas švytintis indas su ambrozija. Šį senovės indų mitą pateikiu kaip parabolę mūsų šiandieniniam pasauliui, kaip raginimą toliau atkakliai darbuotis atmetus baimę.

ISBN 978-609-466-286-7

9 786094 662867