Issuu

marius ivaŠkeviČius

MISTRAS

MARIUS IVAŠKEVIČIUS •

MISTRAS

UDK 888.2-2 Iv53

ISBN 978-9986-16-794-5

MARIUS IVAŠKEVIČIUS •

MISTRAS Keturių veiksmų drama

VILNIUS

2010

Iki šiol vengdavau nuorodos: „paremta tikrais įvykiais“. Man ji atrodydavo nebūtina. Bet šis pasakojimas toks neįtikėtinas, kad tenka įspėti skaitytoją: taip buvo. Kai kurių detalių ir įvykių netgi teko atsisakyti, jie buvo per daug fantastiški. Kartais taip atsitinka – realybė pranoksta fantaziją. Tuomet jau autorių nuorodos bejėgės ką nors pakeisti. O viskas prasidėjo 1840-ųjų gruodį, kai pačiame Paryžiaus centre, Napoleono Bonaparto perlaidojimo iškilmėse, pasirodė tas keistas vyras iš Lietuvos, pasivadinęs Mistru. Paryžius pasidalijo į dvi stovyklas ir dvi nuomones: tikinčių, kad šis pranašas nuves žmoniją į Dangų, ir bijančių, kad tas padaras nusitemps ją į pragarą.

V E I K Ė JA I (veikėjų amžius 1840–1841 metais):

Adamas – Adamas Mickevičius, poetas (41 metai) Celina – Celina Mickevičiova, Adamo žmona (28 metai) Mistras – Andžejus Tovianskis, Lietuvos dvarininkas (41 metai) Ksavera – Ksavera Dejbel, Mickevičių guvernantė (22 metai) Balzakas – Onorė de Balzakas, rašytojas (41 metai) Sand – Žorž Sand (Orora Diudevan), rašytoja (36 metai) Šopenas – Frederikas Šopenas, kompozitorius (30 metų)

Pjeras – Pjeras Leru, filosofas (43 metai)

Margaret – Margaret Fuler, amerikietė žurnalistė (30 metų) Geričius – lietuvis legionierius

Piotras – lenkų inteligentas egzilyje

Popiežius – Pijus IX, Romos popiežius Statistai: krovikai, kelneris, lenkų inteligentai egzilyje, Lenkijos legionieriai, popiežiaus sargybiniai Veiksmo vietos – Paryžius, Roma, Italijos Alpės Veiksmo laikas: 1840 gruodžio 15 – 1848 vasario 24 Veiksmo trukmė: 7 metai, 2 mėnesiai ir 9 dienos

I VEIKSMAS

1 scena

Eliziejaus laukai. Žiema. Milžiniška paryžiečių minia laukia iš Šventosios Elenos salos pargabenamų Napoleono Bonaparto palaikų. Adamas stovi susigūžęs nuo Paryžiui neįprasto speigo. Jo link per minią braunasi bronzinės spalvos surdutu apsigaubęs žemaūgis vyras, nepaprastai panašus į Napoleoną. Jis laiko bažnytinę vėliavą su dangun žengiančio Napoleono atvaizdu. Sustoja už Adamo • Mistras (komentuoja). Kiek žmonių. A?.. Nenustebsiu, jeigu jo grabas pasirodys iš priešingos pusės. Bonapartas – manevrų meistras. (Adamas pasitraukia, žvelgia Triumfo arkos kryptimi) O karaliaus ir nesimato. Sulindo į savo rūmus... Speigą ant mūsų užsiundė... Bijo, kad Bonapartas paims Paryžių net ir grabe gulėdamas. O pačiam teks į Londoną bėgti. (Priartėja prie Adamo) Neteks... Jeigu klausys manęs.

Adamas suirzęs atsisuka Mistras. Panašus? (Išlygina vėliavą) Bonapartas – mano krikštatėvis. Adamas (šaltai). Prieš Maskvą? Mistras. Dovanokite, neišgirdau. Adamas. Kada krikštijo – prieš Maskvą?.. Mistras. Prieš Maskvą, suprantama. Maskvos tada dar nebuvo, palyginti jaunas miestas. Adamas. Galėtumėt būti antrininkas. Stulbinantis panašumas... Mistras. Deja, aš esu jo pirmininkas. Pauzė Adamas. Kažkokias pareigas einate? Mistras. Atstovauju Žemėje Viešpačiui. Adamas (paniekinamai prunkšteli). Šmaikštu. Iš kur jūs, pone? Mistras. Iš Lietuvos. Antašventės dvaro valdytojas. Inturkės, Dubingių, Molėtų apylinkės, jeigu dar orientuojatės savo tėvynėje... Adamas. Aš, pone, vidiniai joje gyvenu. Mistras. O aš ką tik iš ten. Fiziškai. Specialiai į šias liūdnas iškilmes. Adamas (formaliai kilsteli cilindrą). Adamas. Mickevičius. Mistras. Andžejus. Tovianskis. Pagal kilmę – lietuvis, pagal pasą – maskolius. Bet čia muitininkams sakau... Jums norėčiau daugiau pranešti. Adamas (be entuziazmo). Praneškite. Mistras. Norėčiau eilėmis.

Adamas dairosi, bet vežimo su palaikais dar nematyti Mistras (patetiškai). Jis didvyrių kraujas ir laisvės nešėjas, o vardas, kuriuo mes vadiname jį, tai Keturios dešimtys ir keturi. Siųsk, Dieve, jį greičiau, maldaujam tos malonės, mes vargšai žmonės. Tai Adamo poemos fragmentas, ir toks pasveikinimas jį suerzina Adamas. Kur taip gerai mane išmokote? Mistras. Vilniuje. Bernardinų bažnyčioje... Adamas. Sukeitėte eilutę... Mistras. Tu ją sukeitei, Adamai, o aš grąžinau į vietą. Tolumoje pasigirsta sveikinimo šūksniai. Minia sustumia juodu į krūvą Balsas. Vive l’empereur! Minia. Vive l’empereur! Balsas. Vive la France! Minia. Vive la France! Adamas stiebiasi, susijaudinęs žiūri į tolumą, pakelia cilindrą Balsas (arčiau). Vive la Pologne!

Minia ir Adamas. Vive la Pologne! Mistras. Girdite?! Kiek čia lenkų... (Garsiai, kad perrėktų minią) Ne Bonapartą jie laidoja, – Lenkiją veža grabe. Nežino, kad jau po metų ji vėl bus laisva, nepriklausoma ir spindinti savo didybe... Adamas. Iš kur tokios prognozės? Mistras (įgrūda Adamui vėliavą). Įsikibkite, grabas artėja. Mistras klaupiasi, meldžiasi. Adamas stebi artėjantį milžinišką šešiolikos arklių tempiamą triumfinį vežimą su imperatoriaus palaikais. Napoleonas jam reiškia neišsipildžiusią laisvės viltį, galią, kuri bandė susigrumti su rusų imperija. Jis grįžta karste į Europą ir jau niekam nebegrasins. Apie tai pagalvojus, Adamui kaupiasi ašaros, o dar šeimyniniai rūpesčiai – namuose palikta žmona, jau ne vieną savaitę kliedinti ir vaitojanti... Triumfinė mašina pravažiuoja pro Adamą ir jis su visa minia pajuda link Invalidų Mistras. Daktaras jai nepadės. Celinai sutriko ne protas – čia kiti reikalai. Adamas sustoja. Garsiai ištartas žmonos vardas priverčia jį suklusti

Mistras. Bonapartas jau Invaliduose, ten mes neprasibrausim. (Keliasi) Palikime jį veteranams, o patys – namo, pas ją... Į Amsterdamo vienas. Adamas (piktai). Kas davė jums mano adresą? Mistras (braukia nuo kelių sniegą). Kaip sakė Napoleonas, atvykęs į naują miestą, nemiegi, nenuobodžiauji, o nuodugniai tyrinėji. Kas žino, gal tau teks jį užimti (juokiasi). Adamas. Jūs – daktaras? Mistras. Jei dar tikite daktarais, man pas ją per anksti. Adamas. Aš jau niekuo nebetikiu... Mistras. Teks patikėti, Adamai. Tik tada aš ją gydysiu. Blaškomi minios srauto, jiedu tai priartėja, tai vėl nutolsta Adamas. Nesuvokiate jos negalavimų masto... Mistras. Patikėkite, Adamai... Sumokėkite daktarui, praneškit, kad jo atsisakote... Adamas. Pone, aš patikėsiu, kai Celina pakils iš patalo... Mistras. Pajutęs, kad ji laisva, aš ateisiu jos gydyti. Minia pasigauna Adamą ir neša tolyn nuo Mistro Mistras. Duočiau vėliavą, kaip užstatą, kad neapgausiu, bet tai jau nebūtų tikėjimas. (Šaukia tolstančiam Adamui) Ir paskubėkite: šalta. Aš peršalimo negydau. Adamas dingsta minioje

Viskas prasidėjo 1840-ųjų gruodį, kai pačiame Paryžiaus centre, Napoleono Bonaparto perlaidojimo iškilmėse, pasirodė tas keistas vyras iš Lietuvos, pasivadinęs Mistru. Paryžius pasidalijo į dvi stovyklas ir dvi nuomones: tikinčių, kad šis pranašas nuves žmoniją į Dangų, ir bijančių, kad tas padaras nusitemps ją į pragarą.

ISBN 978-9986-16-794-5

9 7 8 9 9 8 6 1 6 7 945