Issuu

CAROLINE HARDAKER (Karolina Hardaker, g. 1986 m.) gimė Šiaurės Rytų Anglijoje, didžiąją gyvenimo dalį praleido Niukasle, kur baigė anglų literatūros bei kultūros paveldo studijas. C. Hardaker iki šiol yra išleidusi dvi poezijos knygas, „Mišrūnai“ – jos debiutinis romanas. Ši distopija sulaukė tarptautinio pripažinimo ir literatų bendruomenėje pelnė autorei daug žadančios rašytojos vardą.

„Mišrūnai“ – tai pasakojimas apie žmogaus išlikimo kainą žlungančiame pasaulyje. Su kuo žmogus gali susitaikyti siekdamas išgyventi? Kuo virsta gyvenimas iš jo traukiantis brangiausiems žmonėms? Ką reiškia mylėti ir ką – iš tiesų būti gyvam?

Niuansų kupina proza, puikiai kuriami personažai – Caroline Hardaker pasakojimas drąsiai veda siurrealybės link. Nerimą keliantys vaizdiniai nuolat užklumpa skaitytojus nepasiruošusius, jų lūkesčiams tenka kapituliuoti... Romanas verčia ne tik susimąstyti, bet ir pašiurpti odą. – Publishers Weekly Caroline Hardaker proza preciziška ir be sentimentų – visai kaip ir jos kuriamų personažų gyvenimai. – Booklist Mįslingas, grakščiai parašytas romanas „Mišrūnai“ pakeri vaizduotę ir verčia ją įsitempti – Ray Bradbury čia susitinka su Sally Rooney. Viliojamai kraupu! – Chris Riddell ISBN 978-609-466-656-8

9 786094 666568

MIŠRŪNAI

Nora gyvena pasaulyje, kuriame išlikti darosi vis sunkiau: danguje nyksta paskutiniai paukščiai, oras tvinksta nuo teršalų, kūną puola vis sunkesnės ir greičiau plintančios ligos. Pasaulis tampa vis atšiauresnis. Tačiau Norai pasiseka – ji sutinka Artūrą, tobulą partnerį, su kuriuo gyvenimas turėtų tapti saugus ir paprastas. Bent jau toks buvo organizacijos „Easton Grove“, kuri rūpinasi pasiturinčių gyventojų sveikata, pažadas. Pamažu Nora ir Artūras ima pažinti vienas kitą artimiau, ir ant Noros piršto atsiranda sužadėtuvių žiedas. Rodos, viskas klostosi puikiai. Sveikindama pradėjus naują gyvenimą, „Easton Grove“ jiems dovanoja nuostabų mažytį padarėlį: juo būtina pasirūpinti, tačiau prie jo draudžiama prisirišti. Jis nulems Noros ir Artūro ateitį...

C a ro l i n e H a rd a ke r

Dabar naktis, kambarys tamsus kaip požeminis urvas. Jei kiek palenkiu galvą žemyn, šio urvo gale galiu įžiūrėti pilkų pūkų kamuoliuką, primenantį kriauklę.

Kokį gyvenimą rinktumeisi?

M I Š C a ro l i n e R Ū H a rd a ke r NAI Kam leistum būti šalia?

M I Š C a ro l i n e R Ū H a rd a ke r NAI Ro m a n a s Iš anglų kalbos vertė

Aistis Žekevičius

V ILNIU S

2022

Caroline HARDAKER COMPOSITE CREATURES Angry Robot, an imprint of Watkins Media Ltd, London, 2021

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

PIRMA DALIS

M I ŠRŪNAI

Kai kuriuos dalykus prisimenu labai tiksliai. Galiu užmerkti akis ir tenai atsidurti: mokykloje, kur iš plastilino lipdau stegozaurą, su mama laipioju akmeninėmis sienomis ir medinėmis lipynėmis, net ant observatorijos stogo – laikomės ten susikibę už rankų su Luku, smoge ieškodami gyvybės kibirkščių. Iki šiol regiu žalios mėnesienos nutviekstą besišypsantį jo veidą, apimtą visiško susižavėjimo kosmosu ir neabejotinai patvirtinantį, kad jį traukė tik senienos. Tai, kaip viskas buvo. Žvaigždės atrodė tokios ryškios, kad jas galėjau girdėti tarsi dūžtantį stiklą. Jos niekada nebešvietė taip skaisčiai. Tačiau tai, kad dar sykį galiu taip gyvai išgyventi visus šiuos dalykus, mane tik įtikina, jog visus juos išsigalvojau. Kaskart, man keliaujant prisiminimais, mama ar Lukas pasako ką nors nauja. Tai visuomet sušildo, pasijuntu geriau. Tik retkarčiais žeidžia. Bet net tuomet tie žodžiai skamba kaip žema pasitenkinimo nata, man sakanti, kad visą laiką buvau teisi dėl buvimo neteisiai. Kaip tai pavadintumėte? Svarstau, kiek svarbu, ar šie vaizdai tikri. Tai – tamsi ir raminanti vieta, į kurią galima nusigauti. Juk visi tai darome, ar ne? Kur keliaujate jūs?

Caroline Hardaker

Kadaise mama pasakojo, kad jos jaunystėje pavasarį ir rudenį dangų užplūsdavo migruojantys varnėnai, kikiliai, net kirai – milžiniški pilkai balkšvi jūrų švyturiai. Esu klausiusi jų riksmų įrašų – kažkas tarp švyturio garso signalo ir kūdikio klyksmo. Kartais užmerkiu akis ir įsivaizduoju, kaip skambėtų balsai šimtų kirų, skriejančių dangaus mėliu tarsi šūvių serija, nedarniai klykiančių vieni ant kitų. Vaiduokliai, plaukiantys dangumi. Manau, tai skambėtų kaip pasaulio pabaiga. Daugelį metų mama rinko visas nukritusias plunksnas, kurias tik rasdavo sode, ant stogo, stoglatakiuose. Nebuvo tokios žemos vietos, kad ji negalėtų pasilenkusi pasiekti, nebuvo tokio gilaus ar lipnaus purvo, kad neįspaustų į jį kelių ir nesusemtų to lobio. Ji kaip įmanydama geriau išskalaudavo tas plunksnas ir sukaišiodavo į lentynose tarp knygų įspraustus kiaušinių laikiklius. „Dabar tai – medžiaga pasakojimams“, – murmėdavo, rodydama man vieną po kitos ir pasakodama, kokiems paukščiams jos priklausė. Ši – liepsnotosios pelėdos. Toji – varnos. Tačiau ji lygiai taip pat galėjo vardyti ir dinozaurus – nepajėgiau įsivaizduoti nė vieno iš jų. Visos iliustracijos mamos žinynuose buvo visiškai negyvos. Kartą sėdėjome drauge prie sodo tvorelės ir ant karnizo, kybančio virš mūsų, nutūpė paukštis, išleido keisčiausią garsą, tarsi žemą švilpesį. Niekuomet nebuvau mačiusi nieko panašaus – apkūnus pilkas pavidalas dryžuota papilve, bet mama tik nusijuokė ir suėmė mano galvą rankomis: „Ar turėtume manyti, kad tai gegutė? Mažasis sudurstytas princas. Beveik girdisi laikrodžio tiksėjimas.“ Tada pasijutau kvailai ir nebepakėliau akių į gegutę, tik vis klausiausi, mėgindama išgirsti ją išduodantį tiksėjimą, bet šis taip ir nepasiekė manęs. Galbūt mama mokėjo girdėti kažką, ko aš nesugebėjau. Vis dėlto ir toliau glostydavau mamos tikrų plunksnų kolekciją, tarp pirštų čežendama it šilkas švelnius plaušelius.

M I ŠRŪNAI

Kažkas jose man visuomet keldavo norą atsitraukti, bet mama skatindavo tęsti, kad žinočiau, koks tai jausmas. Tačiau mane tai glumino. Ar plunksna tebėra gyva, kaip ir paukštis kadais? Norėdavau susismaigstyti jų aštrius kotelius į odą išorinėje plaštakų pusėje ir mosuoti jomis vėjyje. „Būk švelni, Nora, – šnibždėdavo ji. – Jos trapios, ir kas žino, ar dar rasime jų.“ Troškau pamatyti, kas buvo jos galvoje. Galėdavau beveik jas jausti, jos mintis, ar bent jų pavidalus. Juk ji buvo mano mama. Tačiau kad ir ką ji sakydavo, ką ištraukdavo iš paslaptingų stalčių, – tai buvo iš kito pasaulio. Ji žvalgydavosi po dangų ieškodama to, ko suprasti nepajėgiau, visada pro senus žiūronus – sunkų juodą daiktą, kurio formą atitiko susiūtos odos. Jai patikdavo mane priblokšti smulkmenomis, tokiomis kaip „Kai buvau maža, danguje būdavo apstu deimantų, kuriuos galėdavai išvysti tik naktį“ ir „Mudvi su tavo močiute gulėdavome ant nugaros ir stebėdavome, kaip plaukia purūs debesys. Juose įžvelgdavai pavidalus, o jei užduodavai dangui klausimą, jis kartais nuspėdavo ateitį.“ Kuo daugiau istorijų ji man pasakojo, tuo mažiau ja tikėjau, o kartais švelniai prispausdavau rankas jai prie pilvo, sakydama: „Meluoji, sakyk tiesą“, tačiau ji tik papurtydavo galvą, net jos raudonos garbanos šokinėdavo priešais veidą, ir tikindavo, kad tai tiesa, matė savo akimis. Vieną naktį ji net pasakė, kad „mėnulis būdavo baltas kaip perlas“. Tuomet nežinojau, kas yra perlas, o tai, regis, dar labiau ją nuliūdino. Ji truktelėjo mane prie savęs ir prispaudė žiūronus man prie veido. „Nesiliauk žiūrėjusi, Nora, paukščiai... Jie vis dar gali sugrįžti. Jie vis dar gali.“ Kažin, ar tuo tikėjau. Paukščiai tiesiog dingo, jie taip pasirinko. Metams bėgant, būdavo pateikiama krūva tai paaiškinančių priežasčių: klimato kaita, buveinių trūkumas, šlubuojanti ekosistema. Tai, kad žemė ir dangus virsta plastiku.

Caroline Hardaker

Pamenu, būdama maža per televiziją matydavau reportažų apie iniciatyvas, skatinančias kelti inkilus ir statyti specialius priestatus komercinėse patalpose. Vaikams skirtose televizijos laidose pasitaikydavo segmentų, kuriuose vedėjai rodydavo, kaip iš seno pušies kankorėžio pagaminti vabzdžių viešbutį ar paukščių lesyklėlę, tačiau nepažinojau nė vieno, kuriam būtų pavykę ką nors prisivilioti. Vėliau, jau atradusi džiaugsmą stebėti pasaulį pro mamos žiūronus, paklausiau jos, kada visa tai prasidėjo – laukinės gamtos nykimas danguje ir dirvoje. Bet ji tik prisimerkusi pažvelgė pro langą į pilkšvai balzganą dangų. „Viskas vyko taip palengva, – tarė. – Manau, nė vienas iš mūsų to nepastebėjo, kol jų tiesiog nebeliko.“

Mama mėgindavo priversti mane patikėti, kad stebuklas gali įvykti, kad netikėtumai slypi už kiekvieno kampo. Bet net tada linksėdavau galva ir šypsodavausi tik todėl, kad norėjau būti gera, kad tik ji pasijustų geriau. Niekada nesuprasdavau, kodėl žmonės tiki kuo nors, ko negalime matyti. Lyg nepakaktų tikrovės – jiems nuolat reikia nuostabos ir susižavėjimo. Kai mudu su Artu eidavome į pasimatymus, net ir pirmosiomis dienomis, jis nuolat stengdavosi nustebinti. Pirmajam pasimatymui susitarėme pavakarieniauti prancūzų restorane La Folie. Praleidau pernelyg daug laiko blaškydamasi tarp dešimčių aprangos variantų, kol apsistojau prie rausvo aukso spalvos kelnių ir juodų šifoninių marškinių, tik šiek tiek permatomų. Būdama trisdešimt vienų svarsčiau, ar nesu kiek per sena drabužiams, atskleidžiantiems tiek daug kūno, ar nepasirodysiu beprarandanti viltį. Delnais perbraukiau kūno linijas, kartodama mantrą: „Atrodau gerai, atrodau gerai.“ Net ir apsisprendusi dėl aprangos negalėjau liautis krapštinėjusis.

M I ŠRŪNAI

Apsivilkau marškinius sau įprastu būdu, palikdama juos laisvus ir dailiai krintančius, bet atrodė tiesiog netvarkingai. Tada pamėginau juos susikišti, tačiau negalėjau pakęsti jausmo, kad esu suvaržyta. Galiausiai prasegiau tris apatines sagas ir palaidus marškinių skvernus surišau į kaspiną. Šifonas jau lipo man prie odos. Mano plaukai – purus rudas košmaras net ir geriausiais laikais – buvo neįprastai drovūs ir šone leidosi susegami auksiniu trikampiu segtuku. Pasipudravau bronzine ir persikų spalvomis, puošiausi, tarsi būčiau brangi dovana. Išvydusi savo atspindį veidrodyje, vos atpažinau save ir grūmiausi su noru viską nusivalyti. Gal ir gerai, kad jaučiausi kaip kitas žmogus. Buvau naujoji aš – nauja pradžia. Galbūt būtent kostiumo man ir reikėjo. Važiavau taksi tiesiai į restoraną. Galvojau, kaip smarkiai vėluoju, ir mano skruostai visą kelią degė. Vienu metu pravėriau langą norėdama atsivėsinti, ir šnerves nudilgė deginantis miesto oras. Šiame rajone jis buvo žymiai prastesnis. Kaip galėjau pamiršti pasikvepinti? Kvaiša. Galėjau tik viltis, kad restorane bus apstu kvapiųjų žvakių ir aukščiausios klasės oro valytuvas. Užvėriau langą ir pamėginau pavėduoti veidą rankine, bet vėl sunerimau, vos užmetusi akį į laikrodį. Juk pirmasis įspūdis toks svarbus. Nors galiausiai vėluoti turbūt nebuvo blogas dalykas – desperatiškas noras kuo greičiau tenai nuvykti, vėliau paaiškėjo, puikiai nukreipė dėmesį nuo kalančios širdies ir gerkle į viršų kylančios stiprėjančios panikos. Įpuoliau į restoraną visai negalvodama apie tai, kaip atrodau ir ar kiti valgytojai atspės, kodėl čia esu. Iš karto pamačiau Artą, sėdintį prie stalo tolimiausiame restorano kampe, odinis aplankas ilsėjosi tarp priešais jį išdėliotų stalo įrankių, tarsi Artas būtų pasiryžęs jį suvalgyti. Žvakių šviesoje švytėjo bronzinis kilpinis kryžius ir ant viršelio įspaustos raidės „E. G.“

Caroline Hardaker

Prasiskyniau kelią tarp stalų, perpildytų draugų ir meilužių, jie linko vieni prie kitų, šiepė dantis ir pilstė vyną, kol galiausiai pasiekiau mūsų stalą. Artas atsistojo, pamatęs mane ateinant. Jo dešinės rankos pirštai kiek trukčiojo, tad buvo prispaudęs ją kaire. – Aš labai atsiprašau, Artūrai... Jis pertraukė mane, suimdamas į glėbį. – Nesijaudink, atrodai puikiai! Mano rankos apsivijo jo pečius, lyg sukiotųsi ant medinių vyrių ir kybotų ant virvelių. Nors ir susivokiau stovinti kiek aukščiau už jį, alkūnės nerangiai ieškojo vietos, kur būtų įsitaisiusios paprastai. Dabar ten plytėjo tuštuma. Galų gale, puikiai suvokdama, kad mano plaštakų platybės vėduoja visą jo nugarą, rankomis atsirėmiau į jo mentes. Atsisėdome ir pamačiau, kad manęs jau laukia taurė raudonojo vyno. Pakėliau taurę už kotelio, gurkštelėjau ir pajutau, kaip liežuvį sutraukia sausa samaniška vyno tekstūra. Artas pakėlė taurę ir nurijo ilgą romantišką gurkšnį, žvelgdamas man į akis. Jo plaukai buvo žymiai trumpesni nei tuomet, kai stebėjau jį laukiamajame. Tada jo veide taip pat būta barzdos užuomazgų, o dabar buvo nusiskutęs taip švariai, kad skruostai ir smakras atrodė lyg porcelianas. Svarsčiau, ar nesuduš, jei paliesiu. Ar nesuduš viskas? Kai atsisėdau, jis suėmė mano ranką ir suspaudė. Jo delnas buvo sausas ir minkštas, visai nepanašus į porcelianą. Ne, nesuduš. Pasirūpinsiu tuo. Bet tada nutiko blogiausia. Praėjus vos kelioms minutėms, nebeturėjau ką pasakyti. Liežuvis vartėsi tuščioje burnoje, ieškodamas kažko, bet ko, kas užpildytų šią milžinišką prarają, kol ji nepasidarė dar gilesnė. Aš įstrigau, visiškai ir galutinai. Arto akys atrodė didžiulės ir demaskuojančios, o aš galvojau

M I ŠRŪNAI

tik apie tai, kad jo oda dar blyškesnė nei mano ir kokie palietus pasirodys jo plaukai. Šiurkštūs? Galbūt. Nešvelnūs. Tai galėjo trukti kelias sekundes, galėjo tęstis minutes, bet man atrodė, kad bėga metai, o aš niekaip nesugebu išlipti iš karuselės. Artas nusišypsojo, pademonstruodamas tiesių baltų dantų eilę su nedideliu tarpeliu tarp dviejų priekinių, maždaug cento briaunos pločio. – Pagalvojau, kad gali taip nutikti. Jis siektelėjo po savo kėde ir atsitiesdamas mostelėjo ranka į lubas ryškiu lanku, o tada užsidėjo ant galvos geltoną miniatiūrinę ledų kūgio formos vakarėlių kepurėlę, kurios smailę puošė fluorescencinių pomponų debesis. – Su pirmojo pasimatymo diena! – uždainavo jis, plačiai ir džiaugsmingai ištiesęs rankas. Aš juokiausi, vynu apspjaudydama visą stalą, o paskui prisidengusi veidą rankomis, tarsi apskritai neigdama, kad turiu burną. Jis ištraukė antrą kepurėlę iš po savo kėdės, šįkart – panašią į kanoją, su ilgomis virvelėmis, kadaruojančiomis iš priekio ir galo lyg arklio uodega. Stumtelėjo ją mano pusėn. – Pamaniau, kad tai padėtų išsklaidyti įtampą. Prisijungsi? Persigandusi paėmiau ją už kuto nežinodama, ką daryti. Visi žmonės restorane jau spoksojo į mus. – Aš ne... – Nagi, užsidėk! Galiausiai tai padariau ne dėl to, kad norėjau, o todėl, kad pamaniau, jog tai gali pademonstruoti mus kaip tikrą porą, švenčiančią gimtadienį ar sukaktuves. Kiti valgytojai kuždėtųsi: „Na, jie jau turi pažinoti vienas kitą, antraip argi drįstų elgtis taip pompastiškai?“ Išsišiepiau Artui, tarsi visa tai dėl jo, leisdama prasiskverbti tik truputėliui drovumo. Ir žinote ką? Vos užsimaukšlinau kepurę ant akių, kažkas pasikeitė. Nė

Caroline Hardaker

nemačiau, ar kas nors tebežiūri, bet tas menkutis šokiruojantis veiksmas užgožė gležną mano ir Arto istoriją. Dabar mes teigiamai išsiskyrėme iš visų kitų. Buvome garsieji, tie, į kuriuos visi sąmoningai mėgina nekreipti dėmesio. Tai buvo genialu. Turėjome savo pirmąją linksmą istoriją. Prisimeni kepurėles, brangusis? Papasakok jiems apie jas! Artas patraukė savo aplanką į šalį, prie stalo krašto, palikdamas jį užverstą, o aš savojo net neišsitraukiau iš rankinės. Visa tai atrodė stebėtinai natūralu, ir mudu slinkome vakaru vienodu ritmu, visą laiką laikydamiesi už rankų. Jis man šiek tiek papasakojo apie savo šeimą Viskonsine, apie tai, kaip būdamas dvidešimt kelerių persikėlė į Niujorką, norėdamas pasprukti nuo tenykštės kompanijos. Jis nelabai leidosi į smulkmenas, o kai paklausiau apie tai, tik papurtė galvą ir gurkštelėjo vyno. Negaliu teigti, kad vengė šios temos, bet supratau, kad gyvenimą JAV laiko skyriumi, kuris iš esmės jau yra pasibaigęs. Tuo metu jis gyveno Jungtinėje Karalystėje vos kelis mėnesius, tačiau atrodė, kad yra pasiryžęs nutraukti ryšius su visais namiškiais. Jis pasakė, kad taip bus „paprasčiau“. Taigi turėsiu susiremti vien su Artūru, be jokio papildomo bagažo, o tai man patiko. Greitai ir švariai. Visą laiką jį stebėjau. Jam kalbant, išryškėdavo keistas nežymus tikas – rišdamas sakinius jis suspausdavo mėsingąją ausies dalį ir dažnai žvilgčiojo į mane įkypai, kai kalbėdavau ilgiau kaip porą minučių. Valgydamas niekada neliesdavo stalo įrankių lūpomis ar dantimis, tiesiog įsimesdavo maistą į burną. Klausydamasis išpūsdavo akis itin plačiai, tarsi akių baltymais girdėtų geriau. Mūsų stalelis buvo priešais milžinišką akvariumą, kuris stovėjo palei sieną ir siekė lubas. Jo stiklas buvo storas kaip plyta ir išleido duslų „kliunk“, kai Artas pabeldė į jį krumpliu.

M I ŠRŪNAI

Galvos aukštyje, tarp vilnijančių nendrių, prapleveno guotas gupijų ilgomis prašmatniomis uodegomis, o žuvys su dalmatinų dėmėmis kirto tamsumas, sekdamos mano pirštą kitapus stiklo. Kiekvienas išsirinkome po mėgstamiausią žuvį. Artui patiko mėlynai žvilganti balta gupija, pavadino ją Albatrosu, o man – mažas rudas šamas katiniškais ūsais ir ūdrišku snukiu, knaisiojęsis po smėlį. Jis vienintelis judėjo pakankamai lėtai, kad įžiūrėčiau mažyčius jo dygsnius, išsprogusias siūles. Tinkamas laikas parodyti savo aplankus taip ir neatėjo, tad nusprendėme apsikeisti jais vakaro pabaigoje ir perskaityti parsinešę į namus, prieš aptardami per kitą pasimatymą. Dėl to džiūgavau dar labiau, nei parodžiau, nes tai atrodė kur kas mažiau gėdingas būdas pasidalyti tuo, kas neišvengiama. Jei tik galėtume patys nedalyvauti, kai pirmąsyk stovėsime nuogi kieno nors kito kambario viduryje. Stebėtina, bet sugalvoti, ką įdėti į aplanką, nebuvo taip sunku, kaip apsispręsti, ką tą vakarą vilkėti. „Easton Grove“ man atsiuntė oficialų sąrašą pagal protokolą, tačiau jo neprireikė. Atrodė, kad tiesiog žinau, ko iš manęs reikia, o surašyti kažką popieriuje man visuomet būdavo lengviau, nei išgyventi pačiai. Pridėjau savo gyvenimo aprašymą, kuriame iš esmės buvo išdėstyta mano karjeros istorija, pradedant darbu kepykloje paauglystėje ir baigiant draudimo įmone „Stokers“. Bandžiau kaip įmanydama pasinaudoti savo pareigomis, norėdama pasirodyti kaip „laimikis“, bet visiems, skaitantiems faktus, buvo akivaizdu, kad esu veikiau „sraigtelis“. Tai suvokus, visgi atrodė geriau iš karto būti nuoširdžiai. Mano darbas buvo nagrinėti nedidelius draudimo ieškinius. Aš pati niekada nekalbėdavau su klientais – tik tarpininkaudavau ir versdavau nuostolius pelno duodančiu turtu, – bet kartais per stiklines

Caroline Hardaker

posėdžių kambario sienas stebėdavau susitikimus su kostiumais ir kaklaraiščiais pasipuošusiais žmonėmis. Iš esmės matydavau visų nesėkmes ir pasukdavau svirteles taip, kad kažkur nubyrėtų keli centai. Tačiau, kad ir kiek įkrisdavo į jų pinigines, to niekada nepakakdavo. Jei lūpos nepasakydavo, išduodavo akys. Vis dėlto mano karjeros istorija atrodė apgailėtina, tad dar pridėjau namo Nortumberlando pakrantėje, kuriame užaugau, nuotrauką. Už jo matyti eilės namų, visi nudažyti pastelinėmis spalvomis. Dviejų mamos paveikslų reprodukcijas (vienoje – aš, sėdinti prie stalelio su knyga rankoje, kitoje – jūra, perskirta mėlynojo banginio šuolio). Ir USB raktą, į kurį buvo įrašytas Editos Piaf dainų failas. Mykiau dėl muzikos, kažkas joje man atrodė šiek tiek pretenzinga. Bet mintinai žinojau, kur melodijos kyla, kur leidžiasi, ir nors nesupratau, ką reiškia dainų tekstai, tai man nerūpėjo, nes šios natos priversdavo kraują vilnyti donkichotiškomis bangomis. Vyliausi, kad Artas bent truputį tai supras. Visa tai būtų buvę gerai, bet tam aplankui vis dar trūko kibirkštėlės, kuri mane darytų manimi. Tai trikdė, nes spragos pasako apie mus daugiau nei tai, kas išdėstyta tuose puslapiuose. Mėginau ką nors parašyti – eilėraštį, kelias prasmingas eilutes, bet tai niekur nevedė ir nieko nereiškė. Taigi po kelių vis labiau erzinančio rašinėjimo vakarų atsisakiau bergždžių pastangų būti kūrybinga ir vidun įkišau seną kiro nuotrauką, kurią prieš daugelį metų buvau radusi senienų turguje. Svajojau kiaušinių laikikliuose vis dar turėti plunksnų. Kaip būtų buvę prasminga tarp puslapių įdėti ką nors nepaneigiamo. Bet nė vienos jų nebeliko. Grįžus namo iš La Folie, širazo vynas leido burbulus mano gerkle į viršų. Užrakinau buto duris ir veidu žemyn puoliau ant

M I ŠRŪNAI

sofos. Kambarys trūkčiojo ir siūbavo, o sienos pulsavo Arto balso ritmu, kiekvienu jo ištartu žodžiu. Buvo vėlu, bute – tylu ir vis dėlto labai, labai triukšminga. Norėdama užgožti šį triukšmą, įjungiau televizorių ir padėjusi odinį Arto foliantą ant kavos stalelio atsegiau. Artas pridėjo savo gyvenimo aprašymą, lygų ir šiugždantį, kuriame buvo išsamiai atpasakota jo kelionė nuo pirmojo – jaunesniojo tekstų kūrėjo – darbo iki visavertės rašytojystės. Čia radau jo išleistų romanų sąrašą ir suskaičiavau septyniolika, įskaitant šiuo metu rašomą. Nagrinėdama sąrašą supratau, kad nesu skaičiusi nė vieno iš jų, bet girdėjau vieną ar du pavadinimus ir prisiminiau kelis viršelius. Visi jie – kriminaliniai romanai, ne mano skonio, tokios knygos minkštais viršeliais, kurias žmonės oro uostuose išgraibsto skaitinėti per atostogas. Niekada nebūčiau jam to sakiusi, bet niekinau juos. Tai pagal šablonus parašyti gyvenimai, ir man šiaušdavosi plaukai nuo to, kad pagrindinis veikėjas, kaip įprasta, labai netobulas, tvirtindavo niekada nenuspėjęs tokios pabaigos. Bet žiūrėdama į Arto pasiekimų sąrašą vis tiek jaučiau pavydą, ir mane apėmė šleikštulys suvokus, kad dabar jis tyrinėja niekingą mano pačios suvestinę. Gyvenimo aprašymas nuskriejo atgal ant stalo, paėmiau vieną iš dviejų pridėtų romanų. Pavadinimas „Poveikio sistema“ dejavo didžiulėmis mėlynomis ir juodomis raidėmis. Apverčiau knygą ir ant galinio viršelio išvydau nespalvotą bibliotekoje sėdinčio Arto nuotrauką. Rašomasis stalas priešais jį nukrautas atverstomis knygomis ir šūsnimis senų knygų kietais viršeliais – tarsi pats vaidintų detektyvą. Jis neatrodė kaip vakarėlių kepurėlę dėvintis Artas. Čia buvo Artūras Makintairas, nesijuokiantis ir nesišypsantis. Jo akys rodėsi mažesnės, paslėptos už acetato akinių storais rėmais, tikriausiai įsigytų prašmatnių rūbų parduotuvėje.

Caroline Hardaker

Aplanke buvo ir nuotrauka – Artas, jam čia ne daugiau nei penkeri ar šešeri, stovintis šalia poros, dėvinčios apsauginius žalius kombinezonus, plačiakraštes skrybėles ir purškėjų šydus. Už jų matyti sandarių baltų palapinių ir chemikalų purkštuvų vamzdžių eilė. Virš tentų ir pusiau už kadro beveik galėjau įžiūrėti ore kybančio geležinio narvo briauną – traktoriaus ar kokio nors kombaino. Moteris per tinklelį šypsojosi iki ausų, atidengdama tokius pat tiesius kvadratinius dantis, kokius turi ir Artas. Tokios pat plačios skaisčios akys, tik įtaisytos sulysusiame veide. Oda laisvai kybojo po smakru, kaklas – plona mėlynų sausgyslių kolona. Vyras, tikriausiai Arto tėtis, visa galva aukštesnis už moterį, stovėjo nutaisęs aštrią grimasą. Viena ranka spaudė moterį prie savęs, o kita laikė Artą už riešo. Artas pusiau stovėjo, pusiau tupėjo, tarsi pozuotų sulenktomis kojomis, o fotografas būtų užfiksavęs būtent tą akimirką, kai jis ėmė griūti. Jis žvelgė tolyn į dešinę, į kažką už momentinės nuotraukos ribų, plačiai pražiota burna, piktomis akutėmis. Atrėmiau nuotrauką į puodelį, stovintį ant kavos staliuko. Atgal prie aplanko. Radau krūvą laiškų, kruopščiai sudėliotų į vokus, jų kampai labai susiraukšlėję. Žinojau, kas tai. Artas man pasakojo apie susirašinėjimo draugę, kurią turėjo ankstyvojoje paauglystėje, gyvenusią Anglijoje, – tokio paties amžiaus merginą vardu Vendė. Suvesti mokyklos programos, jiedu ketverius metus rašė vienas kitam, lygindami savo kasdienybę ir dalydamiesi ambicijomis, kurios keitėsi sulig kiekvienu laišku. Jie niekada nesusitiko akis į akį. Metams bėgant, pasakojo Artas, jį apimdavo virpulys, kai į pašto dėžutę įkrisdavo naujas laiškas, ir jis puldavo tiesiai į viršų, į savo miegamąjį, skaityti Vendės naujienų. Bet atėjus laikui atrašyti galvoje pasidarydavo tuščia, ir jis galiausiai perpasakodavo tas pačias istorijas, nekęsdamas savęs už tai, kaip nuobodžiai tikriausiai

M I ŠRŪNAI

skamba jo gyvenimas, už savo tingumą ir banalumą. Tad jis pradėjo viską išgalvoti, bet, gavęs Vendės atsakymus, nustebo susivokęs, kad ji nėra tokia jau susižavėjusi jo pasakojimais, kaip jis įsivaizdavo. Ji tiesiog rašė apie save. Jo istorijos darėsi vis įmantresnės ir nerealesnės, kol galiausiai jis ėmė rašyti sau, o ne Vendei. Taip galėjo nugyventi tūkstantį skirtingų gyvenimų niekam nemeluodamas. Jis saugojo Vendės laiškus, ir po daugelio metų atsiradus galimybei persikelti į Jungtinę Karalystę pasinaudojo šia proga, mat tai buvo vieninteliai kiti namai, apie kuriuos manėsi žinąs. Paskutinis Arto į aplanką įdėtas daiktas buvo purpurinės kojinės su raudonais taškeliais. Jos akivaizdžiai buvo gerai nunešiotos, suskydusiais kulnais ir aptrintos. Kai balsai ėmė rimti ir vėl galėjau pakelti galvą, nusinešiau kojines į miegamąjį, užsimerkiau ir sviedžiau jas lovos link. Jos gulėjo prie lovos kojos dešinėje pusėje. Kurį laiką spoksojau į jas, kol nusirengiau ir palindau po antklode kairėje pusėje, bandydama pamiršti, kad kojinės nenaujos, ir įtikinėdama save, kad laikyti jas tenai yra visiškai, visiškai normalu.

9 786094 666568

MIŠRŪNAI

C a ro l i n e H a rd a ke r

Dabar naktis, kambarys tamsus kaip požeminis urvas. Jei kiek palenkiu galvą žemyn, šio urvo gale galiu įžiūrėti pilkų pūkų kamuoliuką, primenantį kriauklę.

Kokį gyvenimą rinktumeisi?

M I Š C a ro l i n e R Ū H a rd a ke r NAI Kam leistum būti šalia?