Issuu

Tim Duncan nuotr.

Ketvirtoje serijos knygoje „Mirtis Rytuose“ Semui Vindemui tenka stoti į akistatą su savo praeitimi. Siekdamas išsigydyti priklausomybę nuo opijaus, kurią tampa vis sunkiau nuslėpti ir suvaldyti, Semas keliauja į ašramą Džatingos kaimelyje. Tai nepaprasta vieta, vietinių vadinama prakeikta: čia būriais žudosi paukščiai, čia tarpsta žmonių aistros ir konkurencija. Semas žino, kad čia teks iškęsti pragarą, bet jam turi pasisekti. Vos atvykęs į kaimelio traukinių stotį Semas pamato jį – praeities šešėlį, išnirusį prieš akis po dvidešimties metų. Bet tai neįmanoma. Vyrą ima kamuoti prisiminimai apie karjeros pradžią Skotland Jarde, jį sukrėtusį Besės Dramond – moters, kurią kadaise mylėjo, – nužudymą ir iki šiol abejonių keliančią bylos baigtį. Semas nustemba dar labiau, kai į Džatingą atvyksta jo bičiulis seržantas Banerdžis, kuriam pavesta ištirti neseniai įvykdytą žmogžudystę. Naujoji byla įtartinai susijusi su Semo praeitimi. Ši knyga – įrodymas, kad Abir Mukherjee yra istorinių trilerių žvaigždė. – The Times

MIRTIS RYTUOSE

ABIR MUKHERJEE (Abiras Mukerdži) – Vakarų Škotijoje užaugęs imigrantų iš Indijos sūnus, šiuo metu su šeima gyvena Londone. Jo detektyvų serija apie britų XX a. 3-iajame dešimtmetyje valdomą Indiją iškart sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio. Lietuviškai išleistos trys serijos knygos – „Kalkutos detektyvas“, „Neišvengiamas blogis“ bei „Dūmai ir pelenai“. Šios knygos – tai kelionė laiku į praeitį, į Britų Indiją – valstybę, kuri nebeegzistuoja, į kolonijinio pasaulio prabangą ir pragaištį. Buvęs Skotland Jardo detektyvas Semas Vindemas atvyksta į Kalkutą tikėdamasis čia pradėti naują gyvenimą, tačiau netikėtai neria į tamsų, politinių ir asmeninių intrigų kupiną pasaulį.

A BI R M U K H E RJ E E

Ne ilgiau kaip akimirką, kol vienintelį kartą suplakė širdis, regėjau vaiduoklį: negyvėlį, žmogų, kurį paskutinį kartą mačiau beveik prieš dvidešimt metų. Laikas kartais sutrikdo atmintį, bet nelengva pamiršti veidą žmogaus, kuris mėgino tave nužudyti.

ROMANAS

Abir MUKHERJEE DEATH IN THE EAST Harvill Secker, an imprint of Vintage, London, 2019

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © Abir Mukherjee 2019 First published as DEATH IN THE EAST in 2019 by Harvill Secker, an imprint of Vintage. Vintage is part of the Penguin Random House group of companies. © Rasa Drazdauskienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-657-5

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

PROLOGAS 1922 m. vasario mėn. Džatinga, Asamo valstija

Tai buvo paukščių savižudybės. Jie žudėsi ne po kelis, o tūkstančiais. – Varnėnai, – pasakė moteris. – Paukščiai savižudžiai. Mano galvoje suskambo seniai pamirštas mokytojo klausimas. – Prašom, Vindemai. Kaip anglų kalba vadinamas būrys varnėnų? Atsakas į mano neišmanymą – liniuotė tarkšteli į rašomąjį stalą. – Murmuration, jaunuoli! Varnėnų būrys angliškai vadinamas murmuration! Daugiau nebepamirškite. Murmuration. Tarsi užuomina į kažką, kas nuslėpta. Ištarta pašnibždomis. Neatskleista. Gal pavadinimas susijęs su tuo, kaip jie skrenda – didžiuliai būriai lekia per debesis, tarsi valdomi vieno ir to paties proto, tarsi klausydami to paties balso. Nejaugi šiąnakt, per mėnulio jaunatį, tas balsas įsakė jiems

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

kristi žemėn ryto migloje ir žūti, atsitrenkus į šito nuošalaus slėnio dugną? Pasirėmiau į medinius verandos turėklus ir ėmiau stebėti. Žemai slėnyje šimtų deglų liepsnos apšvietė reginį, kurį galėjo būti aprašęs Dantė: pusnuogiai čiabuviai rėkaudami lakstė ir daužė nukritusius padarus pagaliais ir vėzdais. – Kodėl jie tai daro? – paklausiau. Moteris atsigręžė į mane ir staiga surimtėjo. – Iš baimės, – atsakė ji. – Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios viso pasaulio žmonės puola tai, ko nesupranta. – Turėjau galvoje paukščius. Kodėl jie žudosi čia? Ji nusišypsojo. – Kiekvienas turi kur nors mirti. Ir asmeniškai man, kapitone, sunku būtų sugalvoti tinkamesnę vietą. O jums? – Ji pažvelgė žemyn, į čiabuvius. – Žinoma, vietos gyventojai kalba, kad slėnis prakeiktas. Kad paukščius apsėda piktosios dvasios. – O jūs? – paklausiau. – Kaip jums atrodo? – Man? Ji apsimetė nustebusi, aiškiai norėdama pasirodyti prieš mane, paskui prisislinko arčiau. Prabilo pašnibždomis: – Jei nuspręsite ilgiau pabūti mūsų mažajame avanposte, kapitone, galbūt pastebėsite, kad nemažai čionykščių gyventojų yra daugiau ar mažiau piktavaliai. Kas pasakys, jog tai ne piktųjų dvasių darbas? Riksmai iš slėnio ėmė tilti, oras aprimo, neberaižomas skriejančių ir krintančių pasitikti savo mirties paukščių. Mums už nugarų atsidarė durys. Aksominę verandos tamsą užliejo geltona šviesa. Tarnas krakmolyta balta livrėja ir turbanu stačiomis klostėmis pakvietė vakarienės ir pasitraukęs į šalį laukė, kol Džatingos klubo sahibai ir memsahib baigė gerti savo taures ir suėjo į vidų.

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

Emilė Karter išgėrė paskutinį šampano gurkšnį. – Tvirtybės, kapitone, – ištarė ji. – Tuoj prasidės pramogos. Padavė tarnui tuščią taurę ir dingo viduje, bet prieš tai nuspyrė nuo balkono į slėnio tamsą kruviną paukštį.

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

PIRMAS Prieš dvi savaites

Iš Kalkutos išvykau kupinas niūraus ryžto, su pilnu lagaminu kerdū moliūgų ir drabužių klostėse paslėptu kulkos dydžio opijaus dervos rutuliuku ypatingiems atvejams. Mano kelionės tikslas buvo ašramas Kašaro kalnuose, visų pamirštame atokiausio nuošalios Asamo provincijos kampelio užkampyje; nuo miestiškos (kad ir kokia ji būtų) Kalkutos jį skyrė trys dienos kelionės ir milijonas mylių. Šią vietą man ne tiek primygtinai rekomendavo, kiek veikiau garsiai išgyrė mano gydytojas daktaras Čaterdžis, šundaktaris, kurio specializacija buvo ajurvediniai vaistai ir kurį būčiau išvadinęs paprastu šarlatanu, jeigu jo gydymas nebūtų davęs rezultatų. Iškilmingai nuščiuvęs jis tyliai paaiškino, kad viskam ten vadovauja šventasis vardu svamis Devraha, dviejų šimtų penkiasdešimties metų išminčius, gebantis keliomis žolelėmis ir gausiomis maldomis išgydyti visas ligas – nuo graužiančio rėmens iki geltonosios karštligės. Tai neteikė didelių vilčių, bet aš buvau atsidūręs tokioje padėtyje, kad rinktis neturėjau iš ko. Be to, juk sakoma, kad skęstantis griebiasi ir už šiaudo... ar žolelės.

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

Kerdū moliūgus man irgi pasiūlė Čaterdžis: supjausčius, sugrūdus ir sumaišius su keletu kitų ingredientų iš jų pagaminama tyrė, kuri skoniu priminė batų tepalą, tačiau laikinai apmaldydavo opijaus troškulį. Pasiėmiau moliūgų visai trijų dienų kelionei – ir dar šiek tiek viršaus, nes Indijoje nei traukiniai, nei joks kitas transportas tvarkaraščio nesilaiko. Į šią šalį atvykau beveik prieš ketverius metus ir vos nulipęs nuo laivo denio Kidirpuro dokuose patraukiau tiesiai į pirmą iš tūkstančių opijaus rūkyklų. Jei ir perdedu, tai labai nedaug: pirmą dozę tikrai gavau nepraėjus nė savaitei nuo atvykimo. Prieš atvykdamas nebuvau opijaus narkomanas – opijaus rijikas, kaip mėgsta sakyti kunigai ir pedantai. Vartojau medicininiais tikslais: naktiniams košmarams nuslopinti ir miegui gerinti. Priklausomybė išsivystė vėliau, lėtai, pražūtingai, o dar lėčiau atėjo šio fakto suvokimas. Mėginau jos atsikratyti. Kas nemėgintų? Juk policininkas, priklausomas nuo opijaus, yra kaip ilgų nuotolių bėgikas supančiotomis kojomis. Šiek tiek įstengsi pabėgėti, bet anksčiau ar vėliau būtinai griūsi ant žemės. O žmonės griūvančius pastebi. Mano nelaimei, pirmieji mane pastebėjo visaregiai H skyriaus – karinės žvalgybos – darbuotojai, atsakingi už britų valdomos Indijos teritorijos politinį stabilumą. Savo įgaliojimus jie buvo linkę aiškintis labai plačiai, o tai reiškia, kad šnipinėjo visus ir viską, taigi ir mane bei mano naktinius apsilankymus nekokios reputacijos įstaigose. Kol kas jie šios informacijos neviešino, ne tiek iš širdies gerumo, kiek norėdami priversti mane šokti pagal jų dūdelę. Bet nė vienu atveju nebuvo jokių garantijų, kad kada nors nepersigalvos

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

ir nepraneš apie tai mano vyresnybei: jutau šią grėsmę tarsi prie gerklės prispaustą peilį. Nelabai mėgau tokius peilius, todėl nutariau ką nors daryti – iškeliavau iš pradžių geležinkeliu, paskui sausumos keliais į svamio Devrahos ašramą. * Kelionė prasidėjo gan sklandžiai. Seldos stotyje sėdęs į Dardžilingo pašto traukinį pasiekiau Santaharo geležinkelio mazgą Šiaurės Bengalijoje, tikėdamasis iš ten nuvažiuoti į Asamo sostinę Guvahatį. Bet jungiamasis traukinys nepasirodė – kiek supratau, dėl staiga kilusio „niekam tikusių, visiškų niekdarių“ šios linijos čiabuvių geležinkelio darbuotojų streiko. Susidūręs su šiais nemalonumais, pasielgiau taip, kaip mano vietoje pasielgtų bet kuris save gerbiantis anglas. Daviau aplink geležinkelį besisukiojančiam valkatėlei kelias anas, kad šis nuvestų mane į artimiausią alkoholiu prekiaujančią vietą, ir ten įsitaisiau. Didžiąją dienos dalį tuščiai sėdėjau prie baro musių nutupėtoje skylėje, vadinamoje Dankano viešbučiu, kur alus malšino troškulį, bet graudžiai trūko draugijos. Vienam gerti liūdna, bent jau nesmagu, o iš bičiulių, su kuriais galėčiau įkalti alaus, ar apskritai bet kokių bičiulių turėjau tik vieną: tai buvo mano draugas ir jaunesnysis karininkas, seržantas Surink-granatas Banerdžis. Kartą jis man išgelbėjo gyvybę, bet nebuvau linkęs jam to prikaišioti. Žinoma, tikrasis jo vardas ne Surink-granatas. Indai nemėgsta vadinti savo vaikų tokiais Viktorijos laikų išraiškingais vardais. Iš tiesų jis buvo Surendranatas, bet šį vardą sunku ištarti, todėl visi jį vadino Surink-granatas. Tai yra, visi britai.

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

Tačiau šiuo metu Surink-granatas kaip tik keliavo į Daką – antrą pagal dydį Bengalijos miestą, įsikūrusį pačioje provincijos subinėje: nuo Kalkutos jį skyrė du šimtai mylių kelio ir pusė Gangos deltos. Važiavo pas savo tetą ieškoti prieglobsčio nuo įsiliepsnojusios nepriklausomybės karštinės, apėmusios vietinius Kalkutos gyventojus ir perskyrusios ištisas šeimas, sukursčiusios brolį prieš brolį, tėvą prieš sūnų. Jau po pusdienio pajutau, kaip man jo trūksta; supratau, jog taip yra greičiausiai dėl to, kad pastaruosius šešis mėnesius mudu beveik visai liovėmės sėdėti ir šnekučiuotis, kaip dažnai darydavome anksčiau, man tik atvažiavus, kai Kalkuta atrodė švytinti ir nauja, opijus dar tebebuvo mano tarnas, o ne šeimininkas. Sėdėdamas Dankano viešbučio bare pakėliau bokalą į jo sveikatą – ironiška, turint galvoje, kad alkoholį jis pakelia maždaug taip, kaip vidutinė Anglijos moksleivė. Sutemus grįžo valkatėlė, pranešė, kad atvyko Asamo pašto traukinys, ir aš paskui jį išėjau pro užpakalines duris, taip ir nesužinojęs, kas yra ar buvo tas Dankanas ir kokia klaiki beprotystė jį paskatino pastatyti viešbutį tokioje visų užmirštoje skylėje. * Palengvėjimas, kurį pajutau įsitaisęs Asamo pašto traukinyje, kaipmat išgaravo supratus, kad į Guvahatį bene greičiau būtų nueiti pėsčiomis, negu kratantis mažyčio siauruko vagone. Vis dėlto, persenusiam garvežiui iškilmingai, nors beveik apgraibomis puškant tamsoje, pamėginau išspręsti neišsprendžiamą užduotį ir patogiai įsitaisyti ant kietų medinių suolų antrosios klasės kupė, kurioje teks praleisti visą naktį.

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

Kai traukinys įvažiavo į Asamo sostinės peroną, jau tekėjo raudona saulė, ir jos šviesos visai pakako pamatyti, kaip iš stoties linksmai išdardėjo mano jungiamasis traukinys į Lumdingą. Bet kuris žmogus mano vietoje būtų laukęs kito traukinio, tačiau tas žmogus turbūt nesivežė lagamine poros pūvančių kerdū moliūgų. Tad užpuoliau sunkvežimio vairuotoją, sumokėjau, kad strimgalviais vežtų mane iki kitos stoties toje pačioje linijoje, ir pasiekiau ją kaip tik tą akimirką, kai geležinkelio sargas jau rengėsi pūsti švilpuką. Lumdinge atsidūriau po devynių valandų, ir mano kerdū moliūgų atsargos jau buvo beveik išsekusios. Išpuoliau iš traukinio tiesiai į kvapnią, įvairiaspalvę Indijos provincijos gyvenimo sumaištį, pilną prekeivių ir keliautojų, stoties rėksnių, giriančių savo prekes taip pat įtaigiai, kaip Septintosios dienos adventistai skelbia antrąjį atėjimą, ir į turgų keliaujančių smulkių ūkininkų, tarsi nešuliniai galvijai apsikrovusių produktais, pragyvenimo šaltiniu, lenkiančiu jų siauras nugaras. Pasitaikė net keletas raudonskruosčių kolonijų karininkų dar vaikiškais veidais, ką tik apsivilkusių naują uniformą ir keliaujančių į savo vienišos paskirties vietas šalies glūdumoje, kokiame nors be galo nuošaliame poste, kur taps vieninteliu baltųjų valdžios atstovu penkiasdešimties mylių spinduliu. Viskas įvyko perone. Tas sukrėtimas tarsi žaibo smūgis. Elektra supurčiusi baimė. Ne ilgiau kaip akimirką, kol vienintelį kartą suplakė širdis, regėjau vaiduoklį: negyvėlį, žmogų, kurį paskutinį kartą mačiau beveik prieš dvidešimt metų. Jo – vyresnio, amžiaus išvagoto – akys iš kitos keleivių salės pusės įsmeigė į mane tą patį šaltą, tiesų žvilgsnį. Laikas kartais sutrikdo atmintį, bet nelengva pamiršti veidą žmogaus, kuris mėgino tave nužudyti.

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

Mano kaklu nuvarvėjo šaltas prakaitas. Pasakiau sau, kad tikriausiai apsirikau: šviesos triukai, išsekimas. O poveikis – buvau pasirengęs patikėti bet kuo, tik ne tuo, ką regėjau savo akimis. Gal todėl tiesiog sustojau kaip įbestas. Po sekundės jo jau nebebuvo matyti – tik eilinis sūkurys kūnų jūroje. Apimtas panikos atsipeikėjau ir dunksinčia galva sugriebęs lagaminą leidausi vytis, grūsdamasis per minią, dar ne visai pasitikėdamas savo akimis ir atmintimi. Išstumdęs į šalis protestuojančius žmones, trumpai išvydau nugarą lininiu švarku, kuri artėjo prie išėjimo ir netrukus vėl dingo žmonių gausybėje. Bėgau toliau, netekęs kvapo ir permirkęs prakaitu; pasiekęs stoties laiptus dar spėjau pamatyti išnykstant jį dideliame, juodame automobilyje, kuris jo laukė stovėdamas įjungtu varikliu. Stebėjau, kaip nešikas įkėlė jo lagaminą, o baltai apsirengęs šoferis nuspaudė greičio pedalą. Automobiliui nuvažiuojant paskutinį kartą pamačiau galinėje sėdynėje įsitaisiusio žmogaus siluetą. Pasakiau sau, kad tai neįmanoma. Ar gali būti, kad čia ir dabar, šitame nuošaliausiame kampelyje regiu žmogų, kuris išsisuko nenubaustas už įvykdytą žmogžudystę, žmogų, kuris, be kita ko, mėgino nužudyti mane? Ir jam, tarp kitko, beveik pavyko. Drebėdamas bejėgiškai žvelgiau į nutolstantį automobilį. Galvos ir kaulų skausmas sustiprėjo tiek, kad susiriečiau dvilinkas. Kalbėjau sau, kad tai nesąmonė: klaida, paranojiškas kliedesys, haliucinacija – vadinkite kaip norite, – kad tai kas nors kitas, koks nors paprasčiausias prekybininkas, mokesčių inspektorius ar arbatos plantatorius, keliaujantis savais reikalais. Juk mane jau anksčiau ištikdavo opijaus sukeltos haliucinacijos, tiesa, nepanašios į šią. Niekad nebūdavo tokių apčiuopiamų.

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

Tokių ryškių. Negana to, jos dažniausiai apnikdavo mane paveiktą opijaus, kokioje nors nuošalioje rūkykloje, o ne taip, kaip dabar, žmonių apsuptyje. Mintis, kad po šitiek metų mane staiga gali aplankyti seniai mirusio žmogžudžio haliucinacija, kėlė nerimą; tačiau kur kas šiurpesnė buvo baimė, kad galbūt imu netekti proto.

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

ANTRAS 1905 m. vasario mėn. Vaitčepelis, Rytų Londonas

Iš pradžių mūsų dėmesį patraukė jos šauksmas. Veriantis klyksmas, perrėžęs plakantį lietų ir aidu atsimušantis nuo varvančių, aptrupėjusių sienų. – Nagi, Vindemai. Neatsilik! Balsas sodrus, šiurkštus kaip galąstuvas, ir aš iš paskutiniųjų pasistengiau jam paklusti. Siauri Vaitčepelio skersgatviai niekada nebūna malonūs, o dabar virto slidžiu, permirkusiu akligatvių ir užpakalinių gatvelių labirintu. Priešais mane bėgantis seržantas Vaitlou pakėlė prie lūpų švilpuką ir papūtė. Mes nubėgome Juodojo erelio gatve palei stūksančią Trumeno alaus daryklos sieną, viršuje nusagstytą aštriomis šukėmis, pro purvina pelkyne virtusį daugiabučio namo kiemą ir atsidūrėme Pilkojo erelio gatvėje. Tolimo gatvės žibinto šviesos arkoje buvo matyti dviejų susikibusių, besigrumiančių figūrų apybraižos. Greta gulėjo moteris – sprendžiant iš ilgų plaukų ir klyksmo, – kurią, atrodo, partrenkė ant žemės.

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

Viršutinių aukštų langai pražydo žvakių šviesomis. Vaitlou dar kartą sušvilpė – tai buvo klaida, nes besigrumiantieji išgirdo mus iš tolo, kol dar negalėjome įsikišti. Suprantama, jie sustojo, pažvelgė į mus ir po akimirkos pasileido bėgti gatve. Mes juos vijomės, bent kol pribėgome prie moters, kuri mūsų beveik nepaisė ir klykė toliau. Kairys jos skruostas buvo bepradedąs tinti, kraujas maišėsi su lietaus vandens srovelėmis, tekančiomis per veidą. Staiga man pasidarė negera. Aš ją pažinau. – Bese? – sušnibždėjau. – Bėk paskui juos, Vindemai! – suriko Vaitlou. – Aš pasirūpinsiu mergina. Pasielgiau kaip lieptas. Nė negalvodamas. Nors pažinojau ją geriau už bet kurią kitą Londono moterį. Dvidešimties, ištekėjusi prieš nepilnus šešis mėnesius, vardu Besė Dramond. Nors man ji visados išliks Besė Mei. Kaip vėliau paaiškėjo, viskas galėjo susiklostyti kitaip, jei būčiau pasilikęs su ja, bet Vaitlou buvo seržantas, o aš – konsteblis, policijoje dirbau tik devynis mėnesius ir įsakymui nepaklusti negalėjau. Palikau jį priklaupusį prie Besės ir nusivijau dvi figūras, jau beveik ištirpusias tamsiuose šešėliuose. Pabėgėję šimtą jardų jie išsiskyrė, vienas movė kairėn į Perlo gatvę, kitas skuodė tiesiai. Nusekiau paskui jį. Man pasirodė, kad jis arčiau, o svarbiausia – kad silpnesnis, galbūt sužeistas, nes bėgdamas viena ranka spaudė kitą. Man už nugaros Vitlou dar kartą sušvilpė, kviesdamas į įvykio vietą daugiau pareigūnų. Tikėjausi, kad švilpė norėdamas man padėti sugauti abudu bėglius, o ne dėl to, kad Besės būklė jam būtų pasirodžiusi labai rimta. Priešais mane bėgęs žmogus dingo tamsoje, paskui vėl pa-

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

sirodė gatvės žibinto šviesoje – perbėgo Kvakerių gatvės sankryžą. Šyptelėjau. Žinojau, kad dar už šimto metrų gatvė baigiasi siena, už kurios keturiasdešimties pėdų gylio duobė ir geležinkelio bėgiai. Sulėtinau žingsnius. Žmogus, užspeistas į kampą, darosi pavojingas, ir aš norėjau gerai pasirengti, jei jis pamėgintų pasprukti pro šoną ar sugalvotų išmėginti kumščius. Gatvė vėl paniro tamsoje, bet aš tebegirdėjau, kaip jis bėga. Ploni batų padai šlepsėjo drėgnais grindinio akmenimis. Staiga sustojo. – Pasiduok! – pašaukiau aš. – Nebėra kur eiti. Sutelkęs visas jusles, ėjau į priekį, kol pagaliau jį pamačiau. Liesas vyriškis su medžiagine kepure, suėmęs dešinę ranką kairiąja. Dievas žino, kaip jam pavyko užsiropšti ant sienos, skiriančios gatvę nuo žemumos ir geležinkelio bėgių. Pasisukęs įsižiūrėjo žemyn, į tuštumą. Aš susikeikiau ir vėl leidausi bėgti, tikėdamasis jį sustabdyti, kol nepadarė kokios nors kvailystės. – Tik nemėgink! Sprandą nusisuksi! Jis sudvejojo. Aš jau buvau vos už keleto jardų. Jis žvilgtelėjo per petį, nusišypsojo man, tada vėl apsigręžė ir grakščiai, beveik kaip baleto šokėjas, nušoko žemyn. Išgirdau dunkstelėjimą, jam atsitrenkus į žemę, ir akimirką sustingęs stovėjau vietoje. Paskui susikaupiau, pribėgau prie sienos ir rankomis prisitraukiau iki viršaus. Žiūrėjau žemyn, pasirengęs pamatyti ant bėgių jo ištiškusį kūną. Bet pamačiau tiesiai po mumis stovintį gal pustuzinį krovininių dviašių vežimėlių: žmogus kaip tik nusiropštė vieno iš jų šonu ir bėgiais nuskubėjo į Šordičą. Aš sunkiai nušokau žemyn, nusileidau ant išgaubto krovininio vagono viršaus. Jis buvo slidus nuo lietaus, ir mano batų

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

padai slysčiojo kaip riebalais ištepta kiaulė ant ežero ledo. Pats nespėjęs susivokti, dribau ant užpakalio ir ėmiau grabaliotis, ieškodamas, ko įsikibti, kad nenulėkčiau nuo vagono viršaus. Pasiekęs jo kraštą, sugriebiau metalinį vamzdį, ėjusį išilgai viso vagono. Iš inercijos palėkiau pirmyn ir nusikeikiau, nes dešinę ranką pervėrė skausmas. Bet vamzdžio nepaleidau. Dar kartą nusikeikiau, dabar jau su palengvėjimu, tada atleidau ranką ir nušokau ant šlapios žemės. Užkliuvau už bėgio ir parpuoliau. Nuaidėjo švilpimas, kur kas garsesnis negu Vaitlou švilpuko. Pakėliau akis ir per kelias sekundes pasenau dešimčia metų, nes tiesiai į mane piktai grumėdamas lėkė garvežys. Staiga labai smarkiai kiekviena kūno ląstele pajutęs Dievo baimę, susikaupiau ir nuriedėjau nuo bėgių taip mikliai, kad būčiau privertęs pavydėti net patį Merkurijų, dievą sparnuotais sandalais. Po kelių akimirkų garvežys prašvilpė netoliese, o aš gulėjau, įsikniaubęs veidu į žemę, jusdamas, kaip daužosi širdis. Pasisukau ir atsisėdau. Skrandyje sukilo šleikštulio banga. Apsižvalgiau aplink, karštligiškai ieškodamas pabėgėlio. Staiga tolėliau pasigirdo žvyru girgždantys žingsniai. Šiaip taip atsikėliau ir nubėgau jiems iš paskos: palei bėgius Šordičo stoties link, pro lietaus plakamus krovininių traukinių kalnus, tuščiai stovinčius atsarginiame kelyje. Stotis tamsoje buvo matyti iš tolo, švietė kaip Kalėdų eglutė. Keletas vėlyvų keliautojų slėpėsi nuo lietaus po aprūdijusia Viktorijos laikų stogine ir žvelgė į bėgius, dairydamiesi traukinio, kurio niekur nebuvo matyti, kaip ir žmogaus, kurio aš ieškojau. Toliau nubėgau palei bėgius, paskui pasukau už kampo į Šordičo krovinių depą, kur pakliuvau tiesiai į sceną iš Išėjimo knygos. Grupė vyrų, žemai nuleidę galvas, krovė iš prekinio vagono pakulinius maišus. Sustoję eile, tarsi izraelitai Egipto vergovėje, jie tylomis mirko lietuje: kiekvienas

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

laukė savo eilės, kol du kiti užkels jam ant pečių sunkų maišą. Tada, lėtai svirduliuodamas, jis imdavo kūprinti į netolimą sandėlį, užleisdamas eilę kitam. Aš pribėgau prie brigadininko. – Gal matėte, ar čia kas nors prabėgo? Krovinių depo triukšmas jam trukdė mane išgirsti. Iš arčiau jis pasirodė vyresnis, negu tikėjausi, žilas, peržengęs penkiasdešimt. Bet nuo šitokio darbo, kaip šis, susensti anksčiau laiko, tad gali būti, kad iš tiesų buvo kokiu dešimtmečiu jaunesnis. Pakartojau klausimą. Jis papurtė galvą. – Koks pusprotis eis į lauką tokią naktį? Apsižvalgiau aplinkui, bet bėglio nebuvo nė ženklo. Iš paskutiniųjų nulėkiau atgal prie bėgių ir įsistebeilijau į tamsą. Tolumoje pamačiau ant Šordičo perono lipančią figūrą. Leidausi bėgti, bet jau buvo per vėlu. Atstumas pernelyg didelis, o išėjęs iš stoties jis kaipmat pradings gatvelių raizgalyne, kur jo niekaip nesurasiu. Bet vis tiek bėgau, pasiekiau peroną kaip tik tada, kai prie jo sustojo Liverpulio gatvės traukinys. Nužvelgiau pavargusius keleto keleivių veidus, bet to, kurio ieškojau, nebuvo matyti. Nusivylęs išėjau iš stoties ir sustojau po stogine, į kurią barbeno lietus. Apsidaužęs, permirkęs svarsčiau, ką reikės pasakyti seržantui Vaitlou. Kitoje gatvės pusėje degė aludės šviesos, ir jas pamatęs pasijutau dar nelaimingesnis. Pradėjau ilgą kelionę atgal į Pilkojo erelio gatvę pro grupelę varganų benamių, prisiglaudusių po geležinkelio arkomis.

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

TRECIAS 1922 m. vasario mėn. Asamas

Paskutinį kelionės etapą nuo Lumdingo miesto iki ašramo teks atidėti iki rytojaus ryto. Kol kas neįstengčiau niekur keliauti. Nuėjau į artimiausią viešbutį ir sumokėjęs paprašiau, kad man į kambarį atneštų pavalgyti, jei galima, ko nors neaštraus. Kai basa mergaitė į uodegas surištais plaukais atnešė maistą, kūnas jau ėjo pagaugais. Daviau jai keletą anų, paskui dar kelias ir įteikiau paskutinį savo kerdū moliūgą: paprašiau jį sutrinti ir kuo greičiau atnešti stiklinę tyrės. Pradrebėjęs dar penkiolika minučių, pagaliau sulaukiau jos ir išgėriau pusę tyrės, kitą pusę pasilikau rytojaus rytui. Šiek tiek atgavęs apetitą pajutau, kad jau galiu žiūrėti į maistą ir atvyniojęs ryšuliuką pamačiau ryžius, dalą ir avienos kario. Lėtai pavalgiau, išnešiau likučius už durų ir kritau į lovą. * Kitą rytą, subaigęs tyrę, ėmiausi ieškoti transporto, kuris mane nugabentų likusias iki ašramo septyniasdešimt mylių. Ašramas

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

stovi netoli avanposto, vadinamo Džatinga, tokio mažyčio, kad jo net nėra mano žemėlapyje; tačiau daktaras Čaterdžis tvirčiausiai mane užtikrino, kad jis iš tiesų egzistuoja. Po valandos, padedamas vietinio kelionių agento, susiderėjau, kad mane paveš sunkvežimis, gabenantis rąstus į pietus nuo Silcharo. Vairuotojas – barzdotas, apdulkėjęs sikhas su karoliais ant papilkėjusio kaklo ir šventojo guru paveikslėliu kabinoje, angliškai nemokėjo, bet maloniai sutiko paimti atlygį ir pakeliui mane nuvežti. Po šešių valandų, per kurias buvo ištarti vos keli žodžiai, jis mane paliko keliuko gale – ant kalvos viršūnės prie aptverto pastatų komplekso. Jei tai tikrai svamio Devrahos ašramas, mano pastarųjų trijų dienų ir naktų kelionės tikslas, tai atrodė jis ne kažin kaip: geležiniai vartai aukštoje akmeninėje sienoje, už kurių kažkur toliau matyti pastato stogo kupolas. Tiesa, dar buvo vaizdas nuo kalno: šviesa jau geso ir slėnį apačioje gaubė melsvas rūkas, panašiai kaip Alpėse. Tik nelabai pajėgiau juo gėrėtis, kadangi kerdū jau buvau išbaigęs. Net jei priešais mano akis būtų atsivėręs kraštovaizdis kaip Klodo Monė drobėse, nebūčiau į jį nė akių pakėlęs. Deja, opijus kažkaip neįprastai sudėlioja prioritetus. Pastumti vartai sucypė tarsi skųsdamiesi ir aš, giliai įkvėpęs, susikaupęs nedrąsiai įžengiau į vidinį kiemą, kurio gale stūksojo kresnas ochros spalvos pastatas. Šalia jo stovėjo ir šnekučiavosi grupelė skustagalvių vienuolių šafrano spalvos drabužiais. Vienas iš jų, neaukštas vyriškis nepaliečio bruožais, priėjo prie manęs. Pajutau, kaip krūtinę sugniaužia lengva panika. Neįstengiau ištarti nė žodžio. – Gal galiu kuo nors padėti? Jam niekaip nebūtum davęs daugiau kaip dvidešimt penkerius.

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

Mano liežuvis lipte prilipo prie gomurio. – Vindemas, – išlemenau užsikirsdamas. – Mano pavardė Vindemas... Aš... Vienuolis nusišypsojo. – Laukėme jūsų. Prašom eiti su manimi. Tylėdamas nusekiau jam iš paskos per kiemą, paskui užlipome akmeniniais laiptais ir atsidūrėme žvakėmis apšviestame koridoriuje. Kažkur netoliese ėmė skambinti varpas. Vienuolis sustojo prie durų ir paėmęs dagtį pridegė jį nuo artimiausios žvakės liepsnos. – Prašom. Blausi liepsnelė apšvietė mažą belangį kambarėlį, kuriame tvyrojo šimtmečių kvapas; šešėliai dengė medinį stalą ir dvi kėdes. Vienuolis dagčiu uždegė žvakę, pritaisytą prie storos sienos, paskui dar vieną prie kitos sienos, į kairę nuo pirmosios. Mostu parodė man vieną iš kėdžių. – Prašom, – pasiūlė. – Pailsėkite porą minučių. Aš pranešiu broliui Šankarui, kad jūs atvykote. Man dar nespėjus nieko paklausti, jis apsigręžė ir išėjo, be garso uždarydamas duris. Tad aš ir vėl padariau ką lieptas – numečiau kelionkrepšį ant grindų, o pats susmukau ant vienos iš kėdžių, ketindamas „porą minučių“ pailsėti. Kambaryje daugiau nieko nebuvo, tik stalas ir kėdės; sienos plikos, išskyrus tiesiai prieš mane ant vinies kabantį kalendorių, vieną iš tų religinių kalendorių, kuriuos taip mėgsta hinduistai: viršuje dievybė – šiuo atveju tai buvo deivė Kali, – o apačioje kiekvienam mėnesiui skirti lapai, kuriuos galima po vieną nuplėšti. Pirma mano pastebėta staigmena. Kažkodėl tikėjausi, jog tai bus budistų vienuolynas, tačiau kalendorius tikrai buvo hinduistų ir, be to, smarkiai pasenęs.

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

Atrodo, niekam nerūpi, kad pagal jį vis dar tebėra 1920-ųjų birželis. Gal čia laiko tėkmė ne tokia svarbi. O gal jiems tiesiog patinka paveikslėlis. Įsižiūrėjau į paveikslą, kuriame Kali, griovimo deivė, stovi ant gulinčio savo sutuoktinio, Viešpaties Šivos, vienoje rankoje iškėlusi kalaviją, kitoje – nukirstą galvą. Juodos kaip gagatas odos fone ryškėja kraujo raudonumo liežuvis. Kaklo vėrinys iš kaukolių ir sijonėlis iš nukirstų galūnių. Jau spėjau priprasti prie šito vaizdo. Bengalijoje jį pamatysi visur: jųdviejų su Durga, deive motina, paveikslai puošia beveik visas Kalkutos čiabuvių gyvenamųjų kvartalų gatves. Kai kas net sakė, kad iš jos vardo kilęs pats Kalkutos pavadinimas – Kali miestas, – bet to nepavyko įrodyti. Ir vis dėlto sėdėdamas šitame kambarėlyje pajutau kažką tokio, ko nebuvau jutęs anksčiau. Gal taip reiškėsi opijaus trūkumo simptomai, o gal tiesiog aš pirmą kartą ilgiau į ją įsižiūrėjau, bet kažkodėl nuo tų plačiai atmerktų, krauju pasruvusių akių – jose buvo sustingusi nežabotos ekstazės išraiška – man nugara nubėgo šiurpuliai. Durys girgžtelėjusios atsidarė ir įėjo dar vienas vienuolis šafrano geltonumo drabužiais, visa galva aukštesnis už pirmąjį, kuris sustojo atsilikęs keletą žingsnių. Skirtumų buvo ir daugiau: šis buvo vyresnis, stambesnis, baltesnės odos. Mano nuostabą priėmė su šypsena, aplink akis už apskritų akinių plieniniais rėmais susimetė smulkios raukšlelės. – Kapitone Vindemai, – ištarė jis, sudėjęs delnus pasisveikinimui pranam, – malonu su jumis susipažinti. Aš esu brolis Šankaras. Nemanau, kad tikėjotės čia sutikti ką nors panašų į mane. Tai jau tikrai. – Vargu ar daug kas tikėtųsi šitokioje nuošalioje vietoje sutikti anglą, apsirengusį hinduisto vienuolio drabužiais, – atsakiau. –

Abir Mukherjee ◆ Mirtis Ry tuose

Tiesą pasakius, ir ne tik čia. Juo labiau kalbantį aristokratiška tartimi. Jo juoko aidas atsimušė į sienas. – Negalėčiau tvirtinti, kad mano tartis čia turi kokią nors reikšmę, kapitone. Žinoma, jis buvo teisus. Logiškai neįmanoma paaiškinti, kodėl hinduistų vienuolis, kalbantis taip, lyg būtų baigęs Sandhersto karo akademiją, turėtų nustebinti labiau už vienuolį, kalbantį Svonsio ar Sanderlando tartimi, bet aš įžvelgiau subtilų skirtumą, ir ne į gera. Juk tarp keltų ir šiauriečių dažnai pasitaiko keistuolių; bet iš žmogaus, kalbančio taisyklinga anglų kalba, tikėtumeisi šio to daugiau. Tiesa, suvokiau, kad tikrai ne man, opijaus narkomanui, derėtų jį teisti. Ir vis dėlto pasvarsčiau, ar bent jau tam tikroje padorioje Londono apylinkių gyventojų draugijoje žmogus, vadinamas opijaus narkomanu, nebūtų šiek tiek geriau vertinamas už atsivertėlį hinduistą. – Turbūt ne, – atsakiau. Nepalietis vienuolis, kuris mane čia atvedė, padavė jam lapą popieriaus; anglas peržvelgė jį pro akinių viršų. – Tai jūs, – pasakė jis, skaitydamas iš lapo, – kiek suprantu, čia atvykote rekomendavus jūsų gydytojui, daktarui Čaterdžiui? – Nedrįsčiau jo taip jau tiksliai vadinti savo gydytoju. Brolis Šankaras pakėlė akis. – Na taip, ką gi, nesigilinsim į smulkmenas. Pakaks paminėti, kad šis daktaras Čaterdžis – jis pamojo man prieš akis popieriaus lapu, – pasiūlė jums atvykti pas mus, kad galėtumėte įveikti savo priklausomybę nuo... – jis dar kartą atidžiai peržvelgė popierių, tarsi keistai apsirengęs valstybės tarnautojas. – Opijaus, – pasakiau.

Tim Duncan nuotr.

MIRTIS RYTUOSE

A BI R M U K H E RJ E E