Mirtis prie ežero by knygos.lt

CHARLIE DONLEA MIRTIS PRIE EŽERO

Psichologinis trileris

Ramus vanduo slepia

tamsiausias paslaptis

CHARLI E DON LEA

MIRTIS PRI E EŽERO

Psichologinis trileris

Iš anglų k albos ve rt ė

A idas Jurašius

VILNIUS 2026

Charlie DONLEA SUMMIT LAKE

Kensington Books, New York, 2016

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Lyrics to „She Don’t Like Roses“ used by permission of Christine Kane

ISBN 978-609-466-952-1

I dalis RYTINIAI KRIOKLIAI

1 SKYRIUS

Beka Ekersli

Samit Leikas

2012 m. vasario 17 d. Jos mirties vakaras

Kai ji išėjo iš kavinės, žiemos naktis jau buvo nudažiusi dangų juodai. Ji ėjo tamsiomis Samit Leiko gatvėmis, tvirtai apsivyniojusi šaliku nuo šalčio. Pagaliau pavykus su kuo nors pasikalbėti, apėmė malonus pojūtis. Viskas ėmė atrodyti tikra.

Atskleidus savo paslaptį, taip ilgai slėgusi našta palengvėjo, ir

Beka Ekersli šiek tiek atsipalaidavo. Ji patikėjo, kad viskas susitvarkys.

Pasiekus ežerą po kojomis sugirgždėjo prieplauka, tada Beka žengė į tėvams priklausančio namo ant polių terasą. Po valandų, praleistų Milės kavinėje, ji jautėsi nerūpestinga ir laisva, todėl nepajuto, kad jis netoliese. Nepastebėjo jo tūnančio šešėliuose, pasislėpusio po tamsos priedanga. Beka atrakino šonines duris, vedančias į prieškambarį, įėjusi vidun užsirakino, tada nusivyniojo šaliką ir nusivilko storą paltą. Įjungusi signalizaciją nuėjo į vonios kambarį, ten atsistojo po karšto vandens srove ir pajuto, kaip įsitempęs kūnas atsipalaiduoja. Toji išpažintis kavinėje buvo pirmas bandymas. Tarsi pasipraktika-

CHARLIE DONLEA

vimas. Šiais metais Beka įgijo tiek daug paslapčių, o šioji buvo didžiausia ir kvailiausia iš visų. Dėl kitų būtų galima kaltinti jaunystę ar nepatyrimą. Tačiau tai, kad teko slėpti pastarojo meto įvykius, buvo paprasčiausias nebrandumas, paaiškinamas tik baime ir naivumu. Palengvėjimas, kurį Beka pajuto pagaliau apie tai kam nors papasakojusi, patvirtino, jog nusprendė teisingai. Jos tėvai privalo apie tai sužinoti. Jau seniai laikas.

Beka jautėsi išvarginta teisės studijų ir beprotiško gyvenimo tempo, tad buvo malonu įsivaizduoti, kaip palenda po antklode ir išmiega iki ryto. Tačiau ji atvyko į Samit Leiką mokytis. Ir nusiraminti. Todėl minties eiti miegoti nė nesvarstė.

Dešimt minučių džiovinosi plaukus, paskui apsivilko patogų treningą ir apsimovė storas vilnones kojines. Sėdusi prie virtuvės stalo įjungė „iPod“, pasidėjo vadovėlį, užrašus, nešiojamąjį kompiuterį ir galiausiai ėmėsi darbo.

Prieš tai, prausdamasi po dušu ir džiovindamasi plaukus, ji negalėjo girdėti, kaip sukrebžda iš lauko sujudinta rankena ir kaip du kartus petimi stipriai trenkiamasi į duris, bandant patikrinti spynos tvirtumą. Tačiau dabar, valandą pasimokiusi konstitucinę teisę, Beka kai ką išgirdo. Durys sukrebždėjo ir suvirpėjo. Išjungusi „iPod“ ji įsiklausė. Pusė minutės tylos, tada nuaidėjo garsus beldimas. Kažkas tris kartus stipriai pabeldė priversdamas krūptelėti. Beka pažvelgė į laikrodį ir apmirusi laukė, žinojo, kad jis turėtų atvykti tik rytoj. Nebent nutarė ją nustebinti, o tai daryti jis mėgo.

Nubėgusi prie prieškambario durų Beka atitraukė užuolaidą. Tai, ką pamatė, ją suglumino, dėl sąmyšio jos mintys tarsi pakriko. Užliejo jaudulys, emocijų antplūdis suvirpino širdį, minčių srautas taip aptemdė protą, kad ji nė nepagalvojo stabtelėti. Akyse susikaupė ašaros, o veide nušvito šypsena. Beka

Mirtis prie ežero

surinko signalizacijos kodą, palaukė, kol vietoj raudonos lemputės užsidegs žalia, tada atrakino spyną ir palenkė rankeną. Jis nuožmiai atvėrė duris, priversdamas Beką nustebti, ir, lyg pro pertvarą besiveržiantis vanduo, įsibrovė į prieškambarį. Dar labiau nustebino jo agresija. Ji buvo nepasiruošusi puolimui, tik pajuto, kaip kulnai slysta grindų plytelėmis, o tada jis trenkia ją į sieną.

Čiupęs už pečių, paskui, sugriebęs už plaukų, nutempė ją per prieškambarį į virtuvę. Panika iššlavė visas mintis ir vaizdinius, kurie šmėžavo galvoje vos prieš keletą sekundžių, dabar užvaldė primityviausi instinktai. Beka Ekersli kovojo dėl gyvybės.

Nuožmi kova persikėlė į virtuvę, Beka spardėsi ir griebėsi už visko, kas tik galėjo padėti. Vadovėlis ir nešiojamasis kompiuteris nukrito ant grindų, ji vilnonėmis kojinėmis apautomis pėdomis stengėsi atsispirti nuo šaltų plytelių. Jam tempiant per kambarį, Bekos kojos bejėgiškai maskatavo į šalis. Stiprus spyris į virtuvinę spintelę, ir ant grindų ėmė dužti indai. Virtuvėje tebesiaučiant chaosui, ridenantis dubenims, šokčiojant taburetėms, Beka pajuto po kojomis svetainėje patiestą kilimą. Tai jai suteikė atramą, ir ji visomis išgalėmis pabandė išsivaduoti iš jo gniaužtų, tačiau pasipriešinimas tik pakurstė užpuoliko įniršį. Jis trūktelėjo jos galvą atgalios išraudamas kuokštą plaukų, tada leido jai nukristi ant žemės. Griūdama Beka pajuto, kaip galva trenkiasi į medinį sofos rėmą, o jis užsiropščia ant jos. Skausmas galvoje nubėgo per visą nugarą. Akyse aptemo, pasaulio garsai ėmė tilti, o jo ledinės rankos įlindo po jos treningais. Tai padėjo atgauti sąmonę. Jam užgulus visu kūno svoriu, Beka daužėsi ir draskėsi, kol išniro pirštų sąnariai, o panagės prisipildė odos ir kraujo.

Pajutusi, kaip nuo jos nuplėšiami apatiniai, Beka veriamai skardžiai suriko. Tačiau tai truko vos keletą sekundžių, nes jis čiupo už gerklės, ir tas jos riksmas išvirto į gergždžiantį aiktelėjimą. Tildydamas ją jis buvo žiaurus, tarsi apsėstas, jo rankos iš baisaus įniršio susigniaužė jai aplink kaklą. Beka gaudė orą, bet nebegalėjo įkvėpti, ir netrukus jos rankos nusviro prie šonų lyg subliuškę balionai. Nors kūnas nebegalėjo reaguoti į panikos ištikto proto raginimus, ji vis tiek priešinosi, tebežvelgdama jam į akis. Galiausiai akys nusilpo, kaip ir balsas. Ji gulėjo ten išdarkyta ir kraujuojanti, krūtinė vos vos kilnojosi sekliai kvėpuojant. Beka tai atgaudavo sąmonę, tai prarasdavo, pabusdama kaskart, užplūdus įniršiu kunkuliuojančiai jo smurto bangai. Tai tęsėsi amžinybę, kol galiausiai jis atsitraukė. Ir tada pabėgo pro stumdomas stiklines svetainės duris, palikęs jas plačiai pravertas, leisdamas šaltam nakties orui veržtis į kambarį ir smelktis į jos nuogą kūną. Beka šiek tiek prasimerkė. Dabar ji matė tik baltą halogeninę lempą, šviečiančią pro tarpdurį, tokią ryškią tamsios nakties fone. Gulėjo nejudėdama, negalėdama mirksėti ar nusukti akių, net jei būtų norėjusi. Bet nenorėjo. Buvo keistai patenkinta paralyžiumi. Skruostais ir ausų išlinkiais tekančios ašaros tyliai lašėjo ant grindų. Blogiausia jau praeityje. Skausmas atslūgo. Jo kumščiai nebedaužė jos, gerklė pagaliau išsilaisvino nuo dusinančių gniaužtų. Beka nebejuto karšto jo kvėpavimo į veidą, jis nebegulėjo ant jos, išėjo, ji išsivadavo nuo jo, kaip ir troško. Gulėdama ant grindų išskėstomis kojomis, nuleidusi rankas prie šonų lyg dvi nulaužtas medžio šakas, ji pasisuko į plačiai atvertas terasos duris. Tolumoje dunksantis švyturys, ryškiu spinduliu rodantis kelią naktyje paklydusiems laiveliams,

Mirtis prie ežero

buvo viskas, ką ji suvokė ir ko jai reikėjo. Jis reiškė gyvenimą, ir Beka bandė kabintis už šio akyse šmėžuojančio vaizdinio.

Tolumoje naktį perskrodė sirena, iš pradžių tyli, paskui vis stipresnė. Artėjo pagalba, bet Beka žinojo, kad jau per vėlu. Vis dėlto džiaugėsi šia sirena ir jos žadama pagalba. Bet ne save ji tikėjosi išgelbėti.

2 SKYRIUS

Kelsė Kestl

Žurnalo „Events“ redakcija

2012 m. kovo 1 d.

Praėjus dviem savaitėms po Bekos mirties

Kelsė Kestl grįžo į darbą tyliai, be jokių ceremonijų –būtent taip, kaip norėjo. Ji pastatė automobilį galinėje aikštelėje, kad niekas jo nepastebėtų, ir, užuot rizikavusi kilti liftu, įsmukusi pro užpakalines duris užlipo laiptais. Buvo ankstyvas metas, dauguma darbuotojų dar kamavosi piko valandos spūstyse arba snaudė nuspaudę žadintuvą. Kelsė negalėjo amžinai likti nematoma. Jai teks su kuo nors pasikalbėti. Tačiau ji tikėjosi užsidaryti savo kabinete ir per kelias valandas atsigriebti už prarastą laiką, kol nėjo į darbą, netrikdoma liūdnų šypsenų ir žvilgsnių, klausiančių „kaip laikaisi?“.

Kai iškišo galvą iš laiptinės, kabinetai buvo tušti. Ji ramiai žengė koridoriumi, nenuleisdama akių nuo savo kabineto durų, tarsi lenktyninis žirgas su akidangčiais. Redaktoriaus kabineto durys buvo atviros, viduje degė šviesa. Kelsė žinojo, kad nepavyks ateiti į darbą anksčiau už jį – dar niekada taip nėra buvę. Paėjusi dar kelis žingsnius ji pasiekė savo kabinetą, įsmuko pro duris ir greitai jas uždarė.

Mirtis prie ežero

– Ką tu čia veiki? – nepritariamai žvelgdamas paklausė Penas Kortnis. – Turėtum grįžti tik po dviejų savaičių.

Jis sėdėjo ant jos sofos, užsikėlęs kojas ant kavos staliuko, ir vartė straipsnių, kurie bus publikuoti šios savaitės numeryje, juodraščius.

Giliai įkvėpusi Kelsė nusisuko nuo uždarytų durų.

– Kodėl tu čia? Kai tik tau iš manęs ko nors reikia, lūkuriuoji mano kabinete.

– Ir man malonu tave matyti.

Kelsė nuėjo prie savo stalo ir įsidėjo rankinę į apatinį stalčių.

– Atleisk. – Ji dar kartą giliai įkvėpė ir nusišypsojo. – Malonu tave matyti, Penai. Ir ačiū už viską, ką dėl manęs padarei. Tu geras draugas.

– Į sveikatą. – Jis akimirką patylėjo, tada paklausė: – Kaip laikaisi?

– Gerasis Dieve, dar nespėjau apšilti kojų, o jau remi mane prie sienos. Mes jau kalbėjome apie tai. Nenoriu, kad kiaurą dieną visi čia landžiotų ir klausinėtų, kaip laikausi.

– Todėl grįžai slapta, kol nesusirinko visi kiti? Spėju, kad kopei laiptais.

– Man reikia mankštintis.

– Ir pastatei automobilį galinėje aikštelėje?

Kelsė atsakydama tiesiog piktai pervėrė jį akimis.

– Negali nuo visų slėptis. Žmonės dėl tavęs nerimauja.

– Žinau. Tiesiog nenoriu visų tų seilėjimųsi, supranti?

Penas mostelėjo ranka.

– Daugiau neklausiu. – Jis ėmė dėlioti priešais gulinčius popierius į tvarkingas krūveles, kad būtų užimtos rankos. –

Bet iš tikrųjų: ką tu čia veiki?

– Aš kraustausi iš proto namuose, šešių savaičių tikrai ne-

CHARLIE DONLEA

ištversiu. Pavyko išbūti mėnesį, bet daugiau jau niekaip. Taigi grįžkime prie pirmojo manojo klausimo: kodėl tu sėdi mano kabinete?

Penas pakilo nuo sofos rankose laikydamas pluoštą popierių ir priėjo prie jos stalo.

– Ketinau tai padaryti po dviejų savaičių, bet galiu paprašyti jau dabar.

Kelsė atsisėdo prie stalo. Kompiuterio ekranas jau traukė dėmesį, ji peržvelgė elektroninį paštą.

– Pažiūrėk į visus šiuos laiškus. Jų šimtai. Matai? Štai kodėl aš norėjau padirbėti ir būdama namuose.

– Pamiršk tuos laiškus, – tarė Penas. – Ten vien šlamštas. –Jis leido jai minutę paskaityti, tada tęsė: – Ar kada nors esi girdėjusi apie Samit Leiką?

– Ne, o kas tai?

– Mažas miestelis Mėlynajame kalnagūbryje. Žavus. Jaukus. Daug atvykėlių, kurie leidžia laiką savo vasarnamiuose.

Kai šilta – vandens sportas, kai šalta – slidinėjimo trasos ir pasivažinėjimai sniegaeigiais.

Kelsė žvilgtelėjo į Peną, tada vėl į kompiuterį.

– Gal tau reikia „Propecia“*? Gavau apie penkiasdešimt tai siūlančių laiškų.

Penas persibraukė ranka per pliką galvą.

– Manau, kad tam jau per vėlu.

– O „Viagros“? Ar šie idiotai žino, kad aš moteris? Taip, dauguma tų laiškų – šlamštas.

– Noriu, kad ten nuvyktum, – tarė Penas numesdamas ant stalo pluoštą popierių.

* Vaistai nuo plikimo. (Čia ir toliau – vert. past.)

Mirtis prie ežero

Kelsė nustojo naršyti kompiuteryje. Jos akys nukrypo nuo ekrano į numestus lapus, o tada į redaktorių.

– Kur nuvykčiau?

– Į Samit Leiką.

– Ko?

– Parašyti straipsnio.

– Nepradėk, Penai. Aš ką tik tau viską pasakiau.

– Nieko nepradedu. Ten slypi istorija ir aš noriu, kad jos imtumeisi.

– Kokia istorija gali slypėti mažyčiame turistiniame miestelyje?

– Svarbi.

– Siaubingas atsakymas, – tarė Kelsė. – Nori atsikratyti manęs, nes manai, kad nesu pasirengusi grįžti.

– Netiesa. – Penas nutilo. – Noriu atsikratyti tavęs, nes manau, kad tau to reikia.

– Po velnių, Penai! – Kelsė taip pat atsistojo. – Dabar visada taip bus? Vaikščiosi aplink ant pirštų galų, lyg būčiau porcelianinė lėlė, kaišiosi man visokius niekniekius ir siųsi atostogauti, nes manai, kad negebu susitvarkyti su savo darbu?

– Jei atvirai, taip, nemanau, kad dabar susitvarkytum su savo darbu. Taip, nemanau, kad turėjai taip greitai sugrįžti. Ir ne, taip bus ne visada.

Penas pritildė balsą, padėjo delnus ant stalo ir pasilenkęs pažvelgė jai tiesiai į akis. Jis buvo dvigubai už ją vyresnis, augino du sūnus, buvo sėkmingai pasidaręs vazektomiją – Kelsę Kestl jis beveik galėjo pavadinti savo dukterimi.

– Bet būtent dabar bus šitaip. Samit Leike slypi istorija. Noriu, kad ją ištirtum. Ar tai atsitiktinumas, kad šis miestelis įsikūręs prie nuostabių kalnų ir gražaus mėlyno ežero? Ne.

Ar mūsų žurnalas įprastomis aplinkybėmis apgyvendintų tave penkių žvaigždučių viešbutyje ir apmokėtų visas išlaidas? Velniai rautų, ne. Bet aš vadovauju šiam sumautam žurnalui, tu padėjai jį sukurti, ir aš noriu, kad ta istorija būtų parašyta tinkamai. Siunčiu tave į Samit Leiką ir tu ten būsi tiek, kiek prireiks, kad viską iššniukštinėtum. – Penas atsisėdo ant kėdės priešais Kelsės stalą ir giliai ramiai iškvėpė.

Kelsė užsimerkė ir susmuko savo kėdėje.

– Ką aš turiu iššniukštinėti? Apie ką ta istorija?

– Apie nužudytą merginą.

Kelsė kilstelėjo antakius ir įsmeigė į Peną dideles rudas akis.

– Tęsk.

– Tai vienintelė oficialiai užregistruota žmogžudystė Samit Leiko istorijoje ir šiuo metu tuose kraštuose tai svarbiausias, labiausiai aptariamas įvykis. Viskas atsitiko prieš porą savaičių, naujiena jau šmėsčioja nacionalinės spaudos antraštėse. Merginos tėvas – garsus advokatas. Šeima turtinga. Policija kol kas neturi jokių įkalčių. Įtariamųjų nėra. Nėra jokių suinteresuotų asmenų. Tiesiog ta mergina vieną dieną buvo gyva, o kitą – jau mirusi. Kažkas čia keisto. Noriu, kad patimpčiotum kai kuriuos žmones už virvučių ir apsižvalgytum. Surask tai, ko nepastebi kiti. Tada parašyk man straipsnį, kurį žmonės norėtų skaityti. Noriu, kad tos vargšės merginos veidas atsidurtų ant „Events“ viršelio, o straipsnyje būtų ne tik istorija apie jos žūtį, bet ir tiesa. Noriu, kad tai padarytum anksčiau nei kiti maitvanagiai užuodę kvapą nutūps Samit Leike. Kai tik šis miestelis prisipildys reporterių ir rašeivų iš bulvarinių leidinių, niekas nebekalbės.

Kelsė paėmė lapus, kuriuos Penas buvo numetęs ant stalo, ir juos peržvelgė.

Mirtis prie ežero

– Ne toks jau niekniekis, kaip maniau. Penas susiraukė.

– Nejau siųsčiau savo geriausią kriminalinių naujienų žurnalistę rašyti apie mielas parduotuves ir galerijas? – Jis atsistojo. – Porą dienų atlik tyrimą čia, o paskui važiuok. Išsiaiškink, ar ten slypi kokia nors istorija, ir, jei taip, išspausk iš jos viską, kas įmanoma. Beje, nesitikiu, kad greitai grįši. Noriu to straipsnio gegužės numeriui. Tai reiškia, kad net jei šią istoriją aprašysi tą pačią dieną, vos atvykusi, viešbutis užsakytas visam mėnesiui.

Kelsė nusišypsojo.

– Ačiū, Penai.

Jokių įtariamųjų. Jokių suinteresuotų asmenų. Tik mergina, kuri vieną dieną buvo gyva, o kitą – jau mirusi.

CHARLIE DONLEA (Čarlis Donlis, g. 1982) – Čikagoje gyvenantis rašytojas, kurio knygos išleistos 40 šalių. Trilerio žanru susižavėjo būdamas dvidešimties, kai perskaitė Johno Grishamo kultinį teisinį trilerį „Firma“. Pasukęs rašytojo keliu, netrukus įsitvirtino kaip vienas įdomiausių šių dienų kriminalinės literatūros kūrėjų. „Mirtis prie ežero“ –šeštoji į lietuvių kalbą išversta jo knyga.

Kai kurios vietos per gražios, kad jose vyktų šiurpūs nusikaltimai.

Samit Leikas – kaip tik tokia vieta. Tai idiliškas miestelis su nuostabiais vaizdais į kalnus, įspūdingu mėlynu ežeru ir rūpestinga bendruomene.

Tačiau būtent čia vieną žiemos naktį nužudoma Beka Ekersli – pirmakursė teisės studentė, žymaus advokato duktė. Dabar Samit Leikas apniktas gedulo, o policija gūžčioja pečiais, negalėdama pateikti jokių atsakymų.

Žurnalistė Kelsė Kestl atvyksta į Samit Leiką manydama, kad Bekos Ekersli bylai aptarti užteks trumpo straipsnelio. Tačiau kraupios nusikaltimo detalės ir miestelio gyventojų mėginimai jas dangstyti nurodo į kai ką, kas daug žiauriau nei atsitiktinis užpuolimas.

Kelsė įsitikinusi, kad eidama Bekos pėdsakais prisikas prie tiesos.

Knaisiotis yra jos darbas. Bet šiame miestelyje už tai gali tekti skaudžiai sumokėti.

Įsimintinas trileris – kažkas tarp „Numylėtųjų kaulų“, „Avinėlių tylėjimo“ ir „Tvin Pykso“! Nepakartojama, užburianti istorija apie dviejų žavių moterų ryšį, tik viena iš jų gyva, o kita – mirusi. – Rašytojas Kevinas O’Brienas

ISBN 978-609-466-952-1