Issuu

R omana s

Iš anglų kalbos vertė AUGUSTĖ BRUSOKĖ

Vilnius, 2026

Versta iš: R. L. Killmore Death at Daffodil Inn Great Britain by Simon & Schuster UK Ltd

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-644-8 Copyright © Necole Ryse, 2026 © First published in Great Britain by Simon & Schuster UK Ltd, 2026 © Augustė Brusokė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © Jill Tytherleigh, žemėlapio dizainas © Pip Watkins S@S UK, viršelio dizainas © BALTO leidybos namai, 2026

Railei, mūsų angelui. Pasaulis šviesesnis, nes jame esi Tu.

Cinamono Kriokliai ir As√vilis

„Narcizu uuzz√eiga“

Cinamono Kriokliu miestelis

„Nendre.s „Nendre ir s√aknys“

„Duobe.“ „Duobe

„Raudonojo paparc√io. “ smukle

Cinamono Kalvos uz√mies miescc√io klubas

„Rinktine. draugija“ „Rinktine ir „Bu „Bū¯gnu bartuko“ kazino

Kadagiu auks√tumos auks

1 skyrius

Šeštadienis Morgan

Tebūnie užfiksuota: Morgan Vanesa Teilor tikrai nebuvo iš tų, kurios mėgsta rengti didžiules puotas. Ypač tokias, kai į tavo kiemą suguža visi miestelio gyventojai. Bet kai tavo tėvams priklauso „jaukučiai svečių namai su atpalaiduojančiu vaizdu į upę ir beribiu kvapą gniaužiančių narcizų lauku“, tau nelieka nieko kito, kaip tik išmokti tą interneto svetainės reklamą atmintinai, sukąsti dantis ir susitaikyti. Narcizų šventė, kasmetis Cinamono Krioklių pavasario festivalis, buvo pati prasčiausia idėja, kurią jos tėvai kada nors sugalvojo. Motina vis dar tikina, kad vaikystėje Morgan šventę mėgo, netgi laukdavo jos, bet tais laikais Morgan būtų patikėjusi ir tuo, kad Žemė plokščia, jei tik mama būtų taip pasakiusi. Ypač jei tai reiškė, jog mama skirs jai daugiau nei penkias minutes dėmesio. Žiūrint iš šalies, Narcizų šventė atrodė kaip dar vienas įprastas mažo miestelio festivalis bet kur Amerikoje, tačiau Cinamono Krioklių gyventojams ši šventė reiškė, kad sugrįžo pavasaris, – kaip ištesėtas pažadas: šiltas ir auksinis. Tai buvo puikiausia proga nusipurtyti

R. L. Killmore

žiemos šaltį, pagaliau iškelti koją iš namų, gurkšnoti limonadą ir įkelti kelias vaizdingas nuotraukas tiems patiems dešimčiai sekėjų. Mažieji klaidžiojo gyvatvorių labirinte arba ieškojo plastikinių kiaušinių tarp kruopščiai suformuotų žolės kupstelių, o kiti mėgavosi gyva muzika, vietiniais prekeiviais ir pačia šventės žvaigžde – geltonų ir baltų narcizų pieva, besitęsiančia, kiek tik akys aprėpia. Viskas prasidėjo nuo paprasto kvietimo prieš beveik trisdešimt metų, kai Teilorų šeima pasodino narcizus apleistame sode už savo ką tik sutvarkytos sodybos, paverstos svečių namais. Šis verslo sumanymas jiems reiškė naują pradžią, todėl Teilorai paskleidė žinią plačiai – miestelio gyventojams, keliautojams, kaimynams ir draugams, – kviesdami kartu pasitikti pavasarį. Ir jie atėjo. Ir tebeina iki šiol. Jos tėvas, Veslis Teiloras, visą gyvenimą dirbo svetingumo srityje. Jaunystėje karštomis vasaros dienomis dalydavo atvėsintus gėrimus flirtuoti linkusioms pagyvenusioms damoms Cinamono Kalvos užmiesčio klube Ašvilyje. Metams bėgant jo pareigos kilo: iš pradžių pusryčius aptarnaujantis asmuo, paskui – padavėjas. Klientai taip gyrė jo paslaugumą, kad jis buvo paaukštintas į registratūros darbuotoją, vėliau – į vadovą, kur ir praleido didžiąją savo karjeros dalį, kol vieną dieną sugalvojo visiškai beprotišką idėją – atidaryti savo svečių namus. Kai Morgan tėvai išgirdo, kad sklypas ant upės kranto Cinamono Krioklių pakraštyje parduodamas, jie nė akimirkos neabejojo. Sudėję visas savo santaupas nedvejodami nusipirko netvarkingą žemės gabalą su seniai apleista ir apšiurusia lūšna. Prireikė ne vienų metų nepastovių įplaukų, dešimčių verksmingų naktų ir barnių, bet „Narcizų užeiga“, kokią dabar pažinojo Cinamono Kriokliai, tapo jos tėvų pasididžiavimu. Tai buvo jų gyvenimo triūso simbolis – aštuoniasdešimt akrų kalvotos, derlingos žemės,

M I RT I S N A RC I Z Ų U Ž E I G O J E

kurią jie pavertė jaukia sodyba, prie tyvuliuojančios upės besiribojančia su besidriekiančiu narcizų lauku. Morgan gimimas, nors iš esmės ir turėjęs būti didelis džiaugsmas, nublanko prieš tą nevaržomą laimę jos tėvo akyse, kai vos po kelių mėnesių „Narcizų užeiga“ pagaliau atvėrė duris. Morgan to atidarymo neprisiminė – tuo metu ramiai miegojo mamos glėbyje. Tačiau kone kasdien matė (ir dulkes nuo jos valė) nuotrauką. Ji kabėjo svetainėje, virš mūrinio židinio, įsprausta į puošnų auksinį rėmą. Morgan atrodė, kad niekas šeimoje nebuvo svarbiau už svečių namus. Netgi jų pačių dukra. Augant buvo nemažai futbolo rungtynių, debatų komandos pasirodymų ir šokių varžybų, kurių jos tėvai neatvyko pažiūrėti (ar tiesiog patogiai pamiršo), nes nuolat turėjo darbo svečių namuose. Nuolat buvo ką veikti: reikėjo kloti lovas, skalbti patalynę, tiekti maistą, valyti židinio atbrailas, rauti piktžoles ar pjauti žolę. Laiko abiem dalykams niekada neužteko. Brangūs vaikystės prisiminimai buvo pasmerkti. Nors Morgan pyko ant svečių namų, kad šie nusirėžė pusę tėvų dėmesio, ji vis tiek žinojo: padėti tėvams yra jos pareiga. Todėl jiems paprašius atsisakyti ilgai planuotų pavasario atostogų su geriausia drauge Nija, ji nenoromis, bet visą savaitę praleido svečių namuose, ruošdamasi Narcizų šventei. Kiekvienais metais Narcizų šventė paversdavo Morgan kiemą žalios, geltonos ir baltos spalvos palapinių miesteliu, besiplaikstančiu vėjyje lyg saulėje šokantys žiedlapiai. Šie metai nebuvo išimtis. Teilorai negalėjo tikėtis geresnio oro – auksinė saulė žiemos vėsą laikė atokiai, ir Morgan džiaugėsi pasirinkusi marškinėlius trijų ketvirčių rankovėmis.

R. L. Killmore

Ji stebėjo, kaip krykštavo vaikai lipniomis rankomis ir išsprogusiomis akimis – jų skruostai buvo išdabinti narcizais, drugeliais arba fėjų sparneliais. Ore sklandė Rouzės senojo recepto cinamoninių bandelių kvapas, sumišęs su saldžiu spragintų kukurūzų, trapios gruzdintos tešlos pyragėlių ir lengvai aitraus, saldžiai dūminio barbekiu aromato debesiu. Tolumoje Rodnis Makintairas ir „Makai“, garsiausia Cinamono Krioklių folko grupė, grojo seną klasikinę dainą, o tėvai linguodami į ritmą sėdėjo sulankstomose kėdėse, prisimindami jaunystę. Morgan pasislėpė tuščioje palapinėje šalia Benio Džonsono mėsos rūkyklos. Barbekiu užeigos savininkas visą dieną rūkė dieviško kvapo jautienos krūtininę. Ranka nubraukusi prakaitą Morgan giliai įkvėpė dūmų ir streso. Tai buvo visai nebloga slėptuvė, bent akimirką išgelbėjusi nuo minios ir nuolat burbančios mamos. Ji pasitaisė ant kaklo kabantį narcizo formos laminuotą ženklelį ir iš savo stebėjimo posto apsižvalgė po festivalio erdvę. Atrodė, kad viskas klostosi sklandžiai. Dar kelios valandos, ramino save Morgan. – Ar tai, kad niekas nešaukia tavo vardo ir neklausia, kur padėjai ilgintuvą, geras ženklas? – šalia išdygo Nija Benet, užkeltais nuo saulės akiniais ant galvos, rankose laikydama du aprasojusius limonado butelius. Ji sustojo. – Oi... ar tu čia slėpeisi? Nija visada pasirodydavo pačiu netinkamiausiu metu – suvokdama situaciją truputį per vėlai. Jos su Morgan draugavo nuo pirmos klasės, kai ši atėjo į „Rytmečio“ pradinę, ir nuo tada jos buvo neišskiriamos. Kartu išgyveno sudėtingą bendros draugės Sienos ir jos mamos Rouzės netektį. O dabar laukė kitas etapas: Nijos vestuvės su mylimiausiu Cinamono Krioklių policijos pareigūnu Džesiu Šo.

M I RT I S N A RC I Z Ų U Ž E I G O J E

Šiandien Nija buvo susirišusi rudos medaus spalvos garbanas į aukštą uodegą, o ausyse žibėjo auksiniai lankeliai. Ilga suknelė su geltonomis ramunėmis pleveno vėjyje, o ant jos „Cinamono rutuliuko“ prijuostės vis dar matėsi dryželis cinamoninio sūkuriuko ledų, kuriais prekiavo nuo pat ryto. Ji atrodė graži be pastangų. Nijai niekada nereikėjo įrodinėti, kad ji verta dėmesio. Morgan visada tai žavėjo: ji tiesiog buvo savimi, ir to pakako. – Dabar jau nebesislepiu, – suburbėjo Morgan, imdama buteliuką ir sukdama kamštelį. – Kai niekas manęs neieško, vadinasi, arba viskas gerai, arba prasideda pasaulio pabaiga. Ji kilstelėjo buteliuką Nijos pusėn, nebyliai dėkodama. – Lakstau kaip višta be galvos nuo saulėtekio. Šitai – tikras išsigelbėjimas. – Vėl viską puikiai suorganizavot, – pasakė Nija, dairydamasi po pievą su pasididžiavimu švytinčia šypsena. – Man atrodo, šiemet pati geriausia Narcizų šventė. Morgan jau buvo bepradedanti atmesti komplimentą, bet už palapinės pamatė judesį – jos slėptuvė tuoj gali būti demaskuota. Prie žaidimų kioskų Viljamas Rydas stovėjo už nugaros savo dukrai Eindželei, padėdamas jai mesti kamuolį į krepšį. Viena jo ranka švelniai vedžiojo jos delną, kita – raumeninga – rėmėsi į žaidimo stovą. Kai kamuolys skriejo per aukštai ir dunkstelėjo į lanką, Vilas padavė dar vieną dolerį, leisdamas bandyti iš naujo. Ryžtas Eindželės veide taip suminkštino Morgan širdį, kad ji net sustojo. Nija pasekė jos žvilgsnį. – Tau derėtų su juo pasikalbėti. Nuleisdama akis Morgan tik piktai suburbėjo: – Tu visiškai išprotėjai. Eindželė yra mano darželinukų grupėj.

R. L. Killmore

– Buvo tavo darželinukų grupėj, – pataisė Nija. – Dabar ji jau antroj klasėj, vadinasi, jos tėtis – oficialiai laisvas taikinys. – Nija šyptelėjo taip, kaip tik ji mokėjo. – Negi nematei, kaip jis į tave žiūrėjo per mokyklos pavasario aukcioną? – Jis žiūrėjo į užkandžių stalą, – burbtelėjo Morgan. – Patikėk, ne brauniai buvo jį užhipnotizavę. Morgan veidas staiga užkaito, ji lėtai atsigėrė limonado. Jos žvilgsnis vėl grįžo prie Eindželės – ši kikeno, kai palapinės darbuotojas padavė jai mėlyną vienaragį. Mergaitė buvo per žema, tad Vilas su teatrališku reveransu iškilmingai perdavė žaislą dukrai. Eindželė iškėlė savo laimikį į viršų ir išleido triumfo šūksnį. Prie Vilo su Eindžele atžingsniavo vyresnė moteris – jos raudonojo vyno spalvos plaukai buvo sušukuoti į švelnias bangas ir prisegti iš vienos pusės, o akyse švietė pasididžiavimo šypsena. Eleonora Langford. Ji „Narcizų užeigoje“ apsistojo dar pirmadienį ir visada atrodė nepriekaištingai – lyg gyvenimas būtų jos podiumas. Šiandien ji vilkėjo lengvą gėlėtą kimono su dramatiškais raukiniais, kurie vilkosi žeme jai žingsniuojant. Morgan ir užsimerkus atpažintų Frenkio Templtono darbą. Eleonora buvo tarsi vaikščiojanti reklama „Aksominės lapės butikui“. Jos pirštai, apkarstyti žvilgančiais žiedais, prie krūtinės laikė dailų porcelianinį puodelį, lyg tai būtų brangiausias jos turtas. Morgan norėjo tikėti, kad viduje ramunėlių arbata, kaip Eleonora visada prašė. Bet, žinant Eleonorą, ten galėjo būti ir gryna degtinė. Eindželė išdidžiai parodė Eleonorai savo laimikį, ši džiaugsmingai aiktelėjo ir kartu su mergaite pajudino klubus šokdama pergalės šokį. – Turiu baigti tartis su tėčiu, – tarė Nija, tapštelėdama telefoną ir grąžindama Morgan į realybę. – O tada važiuosiu namo, nusiprausiu

M I RT I S N A RC I Z Ų U Ž E I G O J E

ir pamiegosiu. Tokiu eiliškumu. Žinai, kaip man patinka pramiegoti žadintuvus, tai į „Žiedus ir pažadus“ galiu truputį vėluoti. – Tik madingai, – atsiliepė Morgan, žiūrėdama, kaip ji nueina. – Tai aišku! – šūktelėjo Nija. – Ir... – ji pridengė burną delnais, – išsaugok man cinamono bandelę, ir... – Ji persisvėrė atgal, ranka visai ne subtiliai rodydama į Viljamą: – ...išsaugok šokį tai aukštai bėdai. Morgan vos susilaikė neparodžiusi jai vidurinio piršto – juk netoliese lakstė vaikai. Mažiausiai, ko jai dabar reikėjo, buvo, kad tai sužinotų jos mama.

Likusi popietė praėjo be jokių incidentų, ir nors Narcizų šventė buvo tiesiogiai atsakinga už aštrų, pulsuojantį skausmą tarp Morgan sėdmenų, ji pagaliau pasiekė savo paskutinę dalį – „Žiedų ir pažadų“ šokius. Šokiai prasidėjo saulei leidžiantis už medžių, laukuose linguojantiems narcizams suteikiant švelnų, beveik pasakišką švytėjimą. Tikroji magija prasidėjo sutemus – po žėrinčiomis žvaigždėmis, kai kiemas atrodė kaip puslapis iš brangaus interjero žurnalo. Palapinės, stalai ir kėdės išneštos, o ant minkštos žolės paklota laikina šokių aikštelė; muzika – vietinių atlikėjų ir senų soulo plokštelių mišinys – sklandė po kiemą, persipindama su lengvu įsimylėjusių porų juoku ir švelniu kokteilių taurių skambesiu. Tu gali tai ištverti, sakė sau Morgan. Tai tik dar viena šventė. Ji tuoj baigsis... Morgan dirstelėjo į savo laikrodį. Kamputyje tiksintis laikmatis rodė, kad nuo šokių pradžios praėjo vos dvidešimt dvi minutės – o ji

R. L. Killmore

jau perdegė. Morgan giliai įkvėpė, kaip mokė jos meditacijos prieš miegą, norėdama nuraminti pašėlusiai plakančią širdį. Paprastai šis vakaras jai būtų tikras palengvėjimas. Dar kelios valandos – ir kankinanti diena, kurios bijojo nuo pat Naujųjų, liks praeityje. Ji galės grįžti į įprastą gyvenimą ir miegoti savo lovoje, be mamos nuolatinio alsavimo į pakaušį. Tikriausiai ir pati Vanesa to labiau ir norėtų. Morgan jau buvo pripratusi prie mamos šaltumo. Nuo tada, kai persikraustė į savo butą kitame miesto gale, Vanesa paskambindavo tik tada, kai kalba sukosi apie užeigos reikalus. Morgan galėjo pabėgti ir prisijungti prie cirko kaip barzdotoji moteris – ir mama telefonu vis tiek būtų tarstelėjusi: „Gal ir nieko...“ Bet Vanesa Teilor nebuvo blogas žmogus. Ji tiesiog meilę rodė darbu. Darbas, jos akimis, reiškė veiksmą. Veiksmas duoda rezultatų. O visiems tiems „širdies reikalams“ ji tiesiog neturėjo laiko. Morgan įsliūkino į pavėsinę, kurią, tiesą sakant, reikėjo nugriauti jau prieš daugelį metų. Ji buvo sena kaip pati sodyba – dažai nusilupę nuo upės vandens, mediena apsitrynusi, o vinys kyšojo į visas puses. Tačiau jos motina buvo pasiryžusi išsaugoti tą svečių namų „vintažinį žavesį“, kad ir ką tai reikštų. Morgan pėdos degė nuo aukštų platforminių basučių, o pilvas maldavo išsilaisvinti iš korseto, su kuriuo ji anksčiau šį vakarą grūmėsi gerą pusvalandį. Tiesa, korsetas kėlė krūtinę taip aukštai, kad ši vos nelietė nosies, tad aukotis buvo verta. Ji atsargiai atsisėdo ant medinio suoliuko, pasisuko ir užmetė ranką ant atlošo, bandydama neįsivaryti rakšties. Iš čia upė atsivėrė visa savo ramybe – lėtai, be skubos, vingiavo tolyn, kol galiausiai, už daugelio kilometrų, pasiekė vandenyną. Aplinkui čirpė cikados ir kurkė varlės, lyg kas būtų įjungęs naktinį koncertą, o uodai vis bandė išvengti jos greitų mostų.

M I RT I S N A RC I Z Ų U Ž E I G O J E

Kaip balandžiui, buvo neįprastai šilta, tvankuma gludo prie odos, bet nuo upės kartkartėmis dvelktelėdavo maloni vėsa. Tolumoje nebesimatė, kur baigiasi upė ir prasideda dangus. Maži balti taškeliai žvaigždynuose mirgėjo labai tankiai, ir Morgan prisiminė, kaip kadaise mokykloje mokėjo juos mintinai. Dabar jie atrodė kaip sudėtingas žemėlapis, kurio ji negebėjo skaityti. Vandenyje atsispindėjo žvaigždės – lyg pulkas švytinčių žuvelių, plaukiančių tolyn nuo Cinamono Krioklių. Morgan norėtų plaukti kartu. Ji gurkštelėjo delne rasojusio gėrimo – braškinės margaritos, dosniai pagardintos ir braškėmis, ir tekila. Morgan ryžosi išgerti kokteilį vienu mauku. Bet vienas braškės gabaliukas užstrigo šiaudelyje ir šovė jai į gerklę taip staigiai, tarsi taikytųsi nužudyti. Morgan sulinko ir pradėjo intensyviai kosėti, kad net akys ašarojo. Galiausiai ji išspjovė tą nelemtą braškę – ši šlapiai tekštelėjo ant žemės, vos keli centimetrai nuo batų, prie pavėsinės įėjimo. Pro ašarotas akis nuo apačios į viršų Morgan nužvelgė vyrą priešais save. Juodi gyvatės odos rašto lakiniai batai kyšojo iš po tamsiai mėlynų atvyniotų džinsų klešnių – džinsų, kurie taip tempė šlaunis, kad Morgan burnoje net susikaupė seilių. Ir tikrai ne vien dėl to, kad ji ką tik vos neužduso. Aišku, tai turėjo nutikti būtent tada, kai gražiausias Cinamono Krioklių vyras stovėjo priešais ją, rankose laikydamas nuostabią kreminės ir geltonos spalvų narcizų puokštę – jos mėgstamiausius. Viljamas Rydas buvo tokio grožio, kokio Morgan dar nebuvo sutikusi. Mažame miestelyje dauguma vyrų „suporuoti“ jau nuo lopšio. Vilas, laimei, buvo atvykėlis. Sakėsi kilęs iš Meikono, o dar sklandė gandai, kad jis – įtartinai laisvas.

R. L. Killmore

Vyras vilkėjo juodus apvalaus kaklo marškinėlius, sukištus už gyvatės odos diržo, derančio prie batų. Morgan, kuri vertino precizišką spalvų derinimą, tai tikrai pastebėjo. Slyvų atspalvio švarkas krito ant plačių pečių ir beveik žvilgėjo mėnesienoje. Ir net po storu audiniu matėsi raumenys – metų metus formuoti prakaituotu kiemo ir sodo darbu. Jo veido išraiška nuo susirūpinimo perėjo į juoką, o pilnos, mielai bučiuotinos lūpos išlinko į šypseną, atidengdamos dvi nepriekaištingai baltų dantų eiles. Ilgos plaukų sruogos buvo surištos į uodegą, todėl jo šviesi tarsi sviestinė oda švietė dar ryškiau. Smulki nosis susiraukė nuo sulaikomo juoko, o šiltos rudos, šypsenos pripildytos akys privertė Morgan skruostus degti. Su Vilu ji visada rinkosi saugų kelią – lengvus, draugiškus pokalbius. Niekada nedrįso paklausti, ar jis su kuo nors susitikinėja. Jis net neatrodė kaip tas „santykių tipo“ žmogus. Toks vyras, tikėtina, turėjo eilę moterų, laukiančių savo progos. Morgan tikrai neketino būti ta, besivaikanti jo žvilgsnį ar šypseną... nors, tiesą sakant, ji galėtų būti jo gerbėjų klubo prezidentė. Be to, draugystė buvo tai, ką Morgan mokėjo geriausiai. Tai jos „arkliukas“. Netvarkingos, pasakų tipo meilės istorijos skirtos kažkam kitam – švelnesniam, paprastesniam žmogui. Morgan jau susitaikiusi su tuo, kad ji – juokinga geriausia draugė kitų meilės siužetuose. Taip buvo lengviau. Taip ji galėjo savo simpatiją laikyti giliai, pačiame atokiausiame širdies kamputyje, šalia visų dalykų, kurių ji nedrįso per daug trokšti. – Čia... man? – iššvokštė ji, valydama kelias vis tiek pabėgusias ašaras ir stengdamasi normaliai įkvėpti.

M I RT I S N A RC I Z Ų U Ž E I G O J E

Vilas pažvelgė žemyn į puokštę, tarsi tik dabar prisiminęs ją savo rankoje, pataisė keletą susiglamžiusių žiedlapių. – Taip, – sumurmėjo tyliai, o jo skruostai nusidažė vos pastebimu rožiniu atspalviu. – Aš norėjau... atsiprašau, tu gerai jautiesi? – Puikiai, – tarė Morgan ir padėjo gėrimą šalia. – Nežinojau, kad braškės taip ištroškusios kraujo. Jis kilstelėjo lūpų kamputį. – Užsirašysiu: braškėms – ne. – Jis vieną ranką susikišo į džinsų kišenę ir pasviro ant kulnų. Morgan mostelėjo ranka į puokštę, lyg sakydama: „Duok čia.“ – Atsiprašau, – pakartojo jis. Tada žengė žingsnį link jos – ir jo batas užkliuvo už kažko po kojomis. Vilas neteko pusiausvyros ir pasviro į priekį. Jų kaktos staiga susidūrė, ir per Morgan smegenis nuvilnijo stulbinantis skausmas. Už akių sproginėjo žvaigždės, ir ji skausmingai iškvėpė, kai Vilo tvirtas kūnas trenkėsi į jos. Griūdama atgal Morgan desperatiškai čiupo už turėklo, bandydama išsilaikyti ant kojų. Levandų spalvos suknelės audinį perrėžė šiurkštus suolas – kelios smulkios rakštys įsmigo į šlaunis. O puokštė, išsprūdusi iš Vilo rankų, nusklendė per atitvarą ir nuplaukė žemyn upe. Vilas nusileido ant jos, o tvirti rankų raumenys akimirksniu įkalino Morgan po savimi. Kitomis aplinkybėmis Morgan turbūt būtų džiaugusis tokia artima akistata su juo, bet, kaip visada, viskas turėjo vykti blogiausiu įmanomu būdu. – Aš labai atsiprašau, – išlemeno Vilas, skubėdamas atsikelti. Jis ištiesė ranką ir pakėlė Morgan taip greitai, kad šiai teko atsiremti jam į krūtinę. Vaizdas trumpam apsiblausė.

R. L. Killmore

Ji pajuto, kaip arti buvo jų veidai – vos per įkvėpimą; lūpos beveik vienos prieš kitas. Jei Morgan būtų pasakų princesė, čia būtų ta vieta, kur Žavusis Princas pasilenktų ją pabučiuoti, muzika pakiltų, o virš galvų sproginėtų fejerverkai. Bet Morgan nebuvo pasakų princesė. Ji pasivalė suknelę ir pakėlė akis į jį, kaisdama iš gėdos. – Bent jau abu esame nerangūs, – tarė ji. Vilas pažvelgė į ją žvilgsniu, kurį Morgan atpažintų iš tolo. Nors tik metus mokė Eindželę, bet tai ta pati šmaikšti kibirkštis, mergaitėje įsižiebdavusi tada, kai ketindavo sujaukti visą darželio klasę. – Pažiūrėkim, ar pavyks du iš dviejų, – tarė jis ir vienu pirštu lengvai pakėlė Morgan smakrą, nukreipdamas jos lūpas į savąsias. Laikas sustojo. Visos kitos mintys tiesiog išnyko: kvailas vakarėlis, skaudančios kojos, perrėžta oda – visa tai pasidarė juokingai nereikšminga. Varlių choras pasiekė kulminaciją, tarsi būtų grojusios pagal scenarijų, ir Morgan sekundę nuoširdžiai pagalvojo, kad jos gyvenimas tikrai tuoj taps romantišku romanu. Vilas palinko arčiau, užmerkdamas akis. Morgan keliai pavirto į košę. Jis buvo visai šalia... vos keli centimetrai... vos žingsnis, iki susilies lūpos... Staigus klyksmas perskrodė naktį – gyvuliškas, žemas, toks, nuo kurio Morgan per nugarą nuėjo pagaugai. Jie abu akimirksniu atsitraukė, tas trapus romantiškas momentas išsisklaidė vėjyje, lyg niekada nebūtų įvykęs. Morgan sutiko išsigandusį Vilo žvilgsnį ir, nė žodžio netarusi, pašoko bėgti iš pavėsinės, vienu šuoliu peršoko laiptelius ir leidosi tiesiai „Narcizų užeigos“ link. – Morgan! – šūktelėjo Vilas. – Palauk!

M I RT I S N A RC I Z Ų U Ž E I G O J E

Pokalbių nuotrupos slydo pro ausis, jai iriantis per žioplinėjančių žiūrovų minią, – jų veiduose tvyrojo sumišę smalsumo ir šiurpo šešėliai. Morgan prasibrovė į minios centrą ties vieta, kur prieš kelias savaites buvo pastatytas gyvatvorių labirintas, kurį, beje, statė Vilas su savo tėvu, „Nendrių ir šaknų“ apželdinimo įmonės savininku, geriausiu tokiu visoje Cinamono Krioklių apylinkėje. Morgan prisiminė, kaip ji apsimetinėjo nematanti, kaip Vilas dirbo pusnuogis ir suprakaitavęs balandžio saulėje, vieną po kito sodindamas krūmus, bandydamas sukurti tą sudėtingą žalią labirintą. – Kas nutiko? – paklausė ji žmonių, susigrūdusių prie labirinto įėjimo. Kalebas Briusteris ir būrys Cinamono Krioklių vidurinės dvyliktokų stovėjo šalia – jų veidai bolavo tarsi kreida. Šalia Morgan pasirodė ir Vilas, dusdamas, akimis ieškodamas dukters. – Eindžele! – sušuko jis, bandydamas perrėkti vis garsėjantį minios šurmulį. Ir tada Morgan pasiekė blogiausia žinia šiąnakt. Kalebo rodomasis pirštas virpėjo, nukreiptas į labirintą. – Panele Morgan... ten kažkas... – jis sunkiai nurijo seilę. – ...negyvas.