2
charlaine harris
Miręs iki sutemų
Charlaine Harris
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė
3
4
charlaine harris
5
Miręs iki sutemų
1 skyrius Metų metus aš laukiau vampyro ir štai jis įėjo į barą. Vos tik prieš porą metų vampyrai išlindo iš karstų, kaip jie patys juokaudami sako, aš ėmiau tikėtis, kad bent vienas atvyks į Bon Toną. Mūsų mažame miestelyje yra visos kitos mažumos. Tad kodėl gi negalėtų atsirasti dar viena, naujausia – legaliai pripažįstami nemirėliai? Tačiau, atrodo, Šiaurės Luizianos kaimai ir miesteliai vampyrų nevilioja. Kita vertus, Naujasis Orleanas yra tikras jų centras – na, žinote, dėl to, ko prirašė toji Ana Rais*. Nuo Bon Tono iki Naujojo Orleano ne toks ir tolimas kelias, o ten apsilankę žmonės bare mėgsta pasakoti, kad tereikėtų atsistojus prie gatvės kampo mestelėti akmenį bet kuria * Ana Rais (Anne Rice, g. 1941) – gotikinių ir religinės tematikos romanų
amerikiečių rašytoja, ypač išgarsėjo romanų ciklu Vampyrų kronikos. Veiksmas vyksta Naujajame Orleane, Luizianoje.
6
charlaine harris
kryptimi ir tikrai pataikytum į kokį nors vampyrą. Geriau, aišku, nepataikyti. Tačiau aš laukiau savo vampyro. Jau tikriausiai supratote, kad mano asmeninis gyvenimas nelabai turiningas. Ir ne todėl, kad būčiau negraži. Ne, aš visai patraukli. Esu šviesiaplaukė, mėlynakė, dvidešimt penkerių metų, mano kojos – tvirtos, krūtinė – iškili, o juosmuo – tarsi vapsvos. Aš puikiai atrodau, ypač kai apsivelku Semo parinktą, šiltu oru dėvimą padavėjos aprangą: juodus šortukus, baltus marškinėlius, baltas kojinaites ir juodus Nike batelius. Tačiau aš turiu negalią. Na, bent jau pati taip apie tai galvoju. Baro lankytojai paprasčiausiai sako, kad esu kuoktelėjusi. Kad ir kaip pažiūrėsi, rezultatas tas pats: aš iš esmės niekada nevaikštau į pasimatymus. Taigi nedideli malonumai man labai svarbūs. Be to, jis atsisėdo prie vieno iš mano stalelių – tas vampyras. Iš karto supratau, kas jis. Net nustebau, kad daugiau niekas neatkreipė į jį dėmesio. Jie negalėjo jo atskirti nuo paprastų žmonių! Tačiau aš mačiau, kad lankytojo oda šiek tiek švyti, ir tiesiog žinojau, kas jis toks. Norėjau šokti iš džiaugsmo ir, tiesą sakant, padariau keletą šokio žingsnelių čia pat, prie baro. Semas Merlotė, mano bosas, pakėlė akis nuo kokteilio, kurį tuo metu ruošė, ir šyptelėjo. Pasičiupau padėklą, bloknotėlį ir nužingsniavau prie vampyro staliuko. Tikėjausi, kad mano lūpdažis nenusitrynęs, o plaukai vis dar glotniai surišti viršugalvyje. Buvau šiek tiek
Miręs iki sutemų
7
įsitempusi ir jaučiau, kaip lūpų kampučiai, lyg trūktelėti už virvelių, pakyla aukštyn. Svečias sėdėjo paskendęs savo mintyse, todėl naudojausi proga gerai jį apžiūrėti, kol nepakėlė akių. Nusprendžiau, kad jis kiek žemesnis negu metro ir aštuoniasdešimties centimetrų. Tankūs, tamsiai rudi plaukai buvo sušukuoti atgal, galiukai siekė apykaklę. Ilgos žandenos atrodė keistai senamadiškos. Jis, savaime aišku, buvo išblyškęs – ei, jeigu tikėsime senomis pasakomis, jis juk miręs. Politiškai teisinga teorija, kurią palaiko patys vampyrai, teigia, kad šis vyrukas yra viena iš viruso, dėl kurio jis keletą dienų atrodė kaip numiręs, o vėliau tapo alergiškas saulės šviesai, sidabrui ir česnakui, aukų. Detalės priklauso nuo to, kurį laikraštį skaitai. Šiomis dienomis juose daugybė straipsnių apie vampyrus. Grįžkime prie mano vampyro. Jo lūpos buvo gražios, aiškiai apibrėžtos, o tamsūs antakiai išlinkę tarsi arka. Nosis leidosi žemyn iš tos arkos, kaip kokio princo iš bizantiškos mozaikos. Kai pagaliau žvilgtelėjo į mane, pamačiau, kad jo akys net tamsesnės už plaukus, o baltymai nepaprastai balti. – Ko pageidautumėte? – paklausiau. Iš laimės man net kalbėti buvo sunku. Jis kilstelėjo antakius. – Ar jūs turite butelinio sintetinio kraujo? – paklausė. – Ne, ir aš labai atsiprašau! Bet Semas jo jau šiek tiek užsakė, turėtų pristatyti kitą savaitę. – Tuomet norėčiau raudonojo vyno, – pasakė jis, šaltas ir aiškus balsas skambėjo kaip glotniais akmenimis čiurlenantis upelis.
8
charlaine harris
Aš garsiai nusijuokiau. Jis buvo tiesiog tobulas. – Ponuli, nekreipkite dėmesio į Sukę, ji truputėlį trenkta, – išgirdau pažįstamą balsą iš kabinos prie sienos. Mano džiaugsmas staiga išgaravo, nors lūpos vis dar šypsojosi. Vampyras sėdėjo įsmeigęs į mane akis, stebėdamas, kaip iš mano veido dingsta visas gyvumas. – Tuoj pat atnešiu jums vyno, – pasakiau ir nužingsniavau šalin, net nepažiūrėjusi į savimi patenkinto Meko Žiurkveno veidą. Jis čia pasirodydavo beveik kiekvieną vakarą kartu su savo žmona Denise. Aš juos vadinau Žiurkių pora. Nuo to laiko, kai Žiurkvenai atsikraustė į mūsų apylinkes ir išsinuomojo gyvenamąją priekabą Keturių Takų Kampe, jie padarė viską, kad mano gyvenimą paverstų pragaru. Vis tikėjausi, kad jie kada nors išnyks iš Bon Tono taip pat staiga, kaip ir atsirado. Kai pirmą kartą atėjo į „Pas Merlotę“, aš labai nemandagiai pasielgiau – pasiklausiau, ką jie kalba. Žinau, kad tai labai žema ir negražu. Tačiau, kaip ir visi, kartais nuobodžiauju ir, nors didžiąją laiko dalį stengiuosi užblokuoti kitų žmonių mintis, besiskverbiančias man į smegenis, kartais ir aš pasiduodu pagundai. Taigi žinojau apie Žiurkvenus keletą dalykų, kurių tikriausiai daugiau niekas nežinojo. Pavyzdžiui, tai, kad jie kurį laiką sėdėjo kalėjime, nors nežinau už ką. Dar aš perskaičiau keletą bjaurių mintelių, kurias Mekas Žiurkvenas surezgė apie šių eilučių autorę. Be to, išskaičiau Denisės galvoje besisukančią mintį, kad ji prieš porą metų kažkur paliko kūdikį, kurio susilaukė ne nuo Meko. Be to, jie nepalikdavo arbatpinigių.
Miręs iki sutemų
9
Semas įpylė į taurę raudonojo vyno ir, statydamas ją ant mano padėklo, įdėmiai nužvelgė vampyrą. Kai jis vėl pasižiūrėjo į mane, supratau, kad Semas taip pat žino, jog naujasis klientas yra nemirėlis. Semo akys žydros kaip Polo Niumano. Maniškės – pilkšvai melsvos. Semas šviesiaplaukis, kaip ir aš, tačiau jo plaukai šiurkštūs ir atspalvis ryškesnis, tarsi ant jų kas būtų išliejęs ištirpinto raudonojo aukso. Jis visada atrodo truputį įdegęs ir, nors apsirengęs atrodo liesas, esu jį mačiusi ir be marškinių – kai jis padeda iškrauti prekes, ir galiu pasakyti, kad viršutinė jo kūno dalis tikrai raumeninga. Niekada nesiklausau, ką galvoja Semas. Jis mano bosas. Man jau teko palikti keletą darbų, nes apie savo viršininkus vis sužinodavau ką nors, ko tikrai nenorėjau žinoti. Tačiau Semas nieko nepasakė. Jis tik padavė taurę su vynu. Patikrinau, ar ji visiškai švari, ir nuvinguriavau prie vampyro staliuko. – Jūsų vynas, pone, – pasakiau iškilmingai ir pastačiau taurę tiesiai priešais jį. Vėl į mane pažiūrėjo, o aš įsispitrijau į jo gražias akis, kol dar turėjau progos. – Skanaus, – išdidžiai pasakiau. Man už nugaros užbliovė Mekas Žiurkvenas: – Ei, Suke! Nešk mums dar vieną ąsotį alaus! Aš atsidusau ir atsigręžusi paėmiau nuo Žiurkvenų staliuko tuščią ąsotį. Pastebėjau, kad Denisė šiandien labai išsipusčiusi – apsivilkusi už kaklo surišamą palaidinę ir užsimovusi šortukus. Jos rudos stambios garbanos buvo madingai susi-
10
charlaine harris
raizgiusios aplink galvą. Denisė nėra labai graži, tačiau ji taip pasitiki savimi ir taip moka save pateikti, kad tai ne iš karto pastebėsi. Po kurio laiko nepatenkinta pastebėjau, kad Žiurkvenai persikėlė prie vampyro staliuko. Dabar jie kažką jam kalbėjo. Neatrodė, kad jis atsakinėtų, tačiau ir nesiruošė išeiti. – Tu tik pažiūrėk! – pasibjaurėjusi pasakiau Arlenai, savo bendradarbei. Arlena raudonpaukė, jos veidas nusėtas strazdanomis, ji dešimt metų už mane vyresnė, buvo ištekėjusi jau keturis kartus. Ji turi du vaikus ir kartais aš imu manyti, kad mane ji laiko trečiuoju. – A, naujas vaikinas? – ne itin susidomėjusi tarstelėjo ji. Šiuo metu Arlena susitikinėja su Renė Lenjeru ir, nors negaliu suprasti, kuo jis ją žavi, atrodo visai laiminga. Jeigu teisingai prisimenu, Renė buvo jos antrasis vyras. – O ne, jis vampyras, – pasakiau, nes norėjau dar su kuo nors pasidalyti savo džiaugsmu. – Tikrai? Čia? Na, jūs tik pamanykit, – sumykė ji, truputį šypsodamasi, kad parodytų, jog džiaugiasi kartu su manimi. – Bet, širdele, jis tikriausiai nelabai protingas, jeigu susidėjo su Žiurkėmis. Nors, kita vertus, Denisė jam surengė tikrą spektaklį. Aš irgi tai supratau, kai Arlena paaiškino – ji daug geriau moka pastebėti situacijos seksualinę dalį: jai užtenka patirties, man – tikrai ne. Vampyras buvo alkanas. Ne kartą esu girdėjusi, kad sintetinis kraujas, kurį išrado japonai, leidžia vampyrams patenkinti
Miręs iki sutemų
11
pagrindinius mitybos poreikius, tačiau alkio iki galo nenumalšina. Štai kodėl kartais pasitaiko „nelaimingų atsitikimų“ (taip vampyrai eufemistiškai vadina kruviną žmogaus nužudymą). O dabar – tik pasižiūrėkite, kaip demonstratyviai Denisė Žiurkven glosto sau gerklę, pasukdama kaklą tai į vieną, tai į kitą pusę... kalė. Tą akimirką į barą įžengė mano brolis Džeisonas, neskubėdamas priėjo prie manęs, apkabino. Jis žino, kad moterys mėgsta vyrus, kurie gražiai elgiasi su savo šeimos nariais, taip pat yra malonūs neįgaliesiems, taigi apkabindamas mane jis tarsi gaudavo dvigubą rekomendaciją. Aišku, broliui nelabai reikia tų kelių papildomų taškų, paprastai užtenka būti savimi. Jis toks dailutis. Jis gali būti ir bjaurus, tačiau, atrodo, dauguma moterų gan noriai to nepastebi. – Labas, sese, kaip senelė? – Jai viskas gerai, kaip visada. Atvažiuok, ir pats pamatysi. – Atvažiuosiu. Kuri šiandien laisva? – Pats pasidairyk. Pastebėjau, kad, kai tik Džeisonas ėmė dairytis, bare sumirguliavo moteriškių rankos, ir visos ėmė ką nors taisytis: vienos – plaukus, kitos – palaidines, trečios lūpas dažė.
12
charlaine harris