Issuu

MIKHAIL NAIMY

MIRDADO KNYGA Keistas pasakojimas apie vienuolyną, kitados vadintą

NOJAUS ARKOS vardu

T U R I N Y S

Bežadis vienuolis ............................................................................ Titnaginis ruožas ............................................................................. Knygos saugotojas ..........................................................................

9 14 26

K N Y G A ........................................................................................

1 S K Y R I U S ................................................................................. Mirdadas pakelia šydą ir pasirodo, kas esąs

2 S K Y R I U S ................................................................................. Žodis kaip kūrybos instrumentas „Aš“ – visa ko šaltinis ir centras

3 S K Y R I U S ................................................................................. Šventoji Trejybė ir pusiausvyra

4 S K Y R I U S ................................................................................. Žmogus – tai Dievas vystykluose

5 S K Y R I U S ................................................................................. Žodis dieviškasis – lydymo indas Žodis žmogiškasis – rėtis

6 S K Y R I U S ................................................................................. Mirdadas kalba apie tarnus ir šeimininkus Broliai išsako nuomonę apie Mirdadą

7 S K Y R I U S ................................................................................. 63 Maikaijonas ir Naronda naktį kalbasi su Mirdadu Mirdadas užsimena apie gresiantį potvynį ir prašo ruoštis 8 S K Y R I U S ................................................................................. Septyni vienuoliai ieško Mirdado akmeniniame lizde Mirdadas kalba apie tamsą ir paslaptis

TURINYS

9 S K Y R I U S ................................................................................. 73 Kelias į gyvenimą be skausmo Broliai nori sužinoti, ar Mirdadas – slaptasis Arkos keleivis 10 S K Y R I U S ................................................................................. Apie Paskutinio Teismo dieną

11 S K Y R I U S ................................................................................. Meilė – Dieviškasis Įstatymas Mirdadas kalba apie dviejų brolių priešpriešą Mirdadas paima arfą ir gieda himną naujajai Arkai

12 S K Y R I U S ................................................................................. Pati geriausia kalba tėra teisingas melas Mirdadas kalba apie stebuklingąją tylą

13 S K Y R I U S ................................................................................. Mirdadas kalba apie maldą

14 S K Y R I U S ................................................................................. Dviejų arkangelų ir dviejų arkidemonų pokalbis apie belaikio žmogaus gimimą

15 S K Y R I U S ................................................................................. 101 Šamadamas bando išvaryti Mirdadą iš Arkos vienuolyno Mokytojas kalba apie įžeidimą ir įžeisto žmogaus jausmus 16 S K Y R I U S ................................................................................. 106 Apie skolintojus ir skolininkus Kas yra pinigai? Rustodionas atleidžiamas nuo skolos Arkos vienuolynui 17 S K Y R I U S ................................................................................. 111 Šamadamas stengiasi papirkti brolius, kad patrauktų juos į savo pusę 18 S K Y R I U S ................................................................................. 113 Mirdadas kalba apie Himbalo tėvo žūties aplinkybes Laiko ratas – jo apvadas ir centras

TURINYS

19 S K Y R I U S ................................................................................. 118 Logika ir Tikėjimas Atsižadėjimas – tai savęs įtvirtinimas Kaip sustabdyti laiko ratą Ašaros ir juokas 20 S K Y R I U S ................................................................................. 121 Kur mes keliaujame po mirties? Kas tai yra atgaila? 21 S K Y R I U S ................................................................................. 124 Aukščiausioji Valia Kodėl viskas vyksta, kaip vyksta 22 S K Y R I U S ................................................................................. 129 Mirdadas atskleidžia Zamoros paslaptį Mirdadas kalba apie santuoką ir celibatą 23 S K Y R I U S ................................................................................. 136 Mirdadas išgydo karvę Sim Simą ir kalba apie senatvę 24 S K Y R I U S ................................................................................. 139 Ar galima žudyti gyvulius dėl maisto? 25 S K Y R I U S ................................................................................. 144 Pasiruošimas Vynuogių šventei Mirdado dingimas 26 S K Y R I U S ................................................................................. 148 Mirdadas per Vynuogių šventę pasako ugningą kalbą Arkos vienuolynas atsikrato nereikalingos naštos 27 S K Y R I U S ................................................................................. 158 Ar Tiesą dera skelbti visiems, ar tik saujelei išrinktųjų? Mirdadas atskleidžia, kodėl jis buvo dingęs Vynuogių dienos išvakarėse Mirdadas kalba apie netikrą valdžią

TURINYS

28 S K Y R I U S ................................................................................. 164 Akmeniniame lizde pasirodo Betharo princas su Šamadamu Mirdadas kalbasi su Betharo princu apie karą ir taiką Mirdadas patenka į Šamadamo spąstus 29 S K Y R I U S ................................................................................. 174 Šamadamas veltui stengiasi patraukti brolius savo pusėn Mirdadas stebuklingai grįžta ir visiems broliams, išskyrus Šamadamą, dovanoja Tikėjimo bučinį 30 S K Y R I U S ................................................................................. 183 Maikaijono sapnas, kurį papasakojo Mirdadas 31 S K Y R I U S ................................................................................. 188 Didysis Ilgesys 32 S K Y R I U S ................................................................................. 194 Pirmapradė nuodėmė ir figos lapų raištis 33 S K Y R I U S ................................................................................. 204 Nuostabioji nakties daina 34 S K Y R I U S ................................................................................. 212 Apie pirmapradį kiaušinį 35 S K Y R I U S ................................................................................. 216 Kibirkštys Dievo kelyje 36 S K Y R I U S ................................................................................. 223 Arkos dienos šventė ir jos ritualai Princo Betharo žinia apie gyvąjį žibintą 37 S K Y R I U S ................................................................................. 229 Mirdadas perspėja žmones apie ugnies ir kraujo tvaną, tada parodo išsigelbėjimo kelią

BEŽADIS VIENUOLIS

altuosiuose kalnuose į dangų stiepiasi didinga Altoriaus viršukalnė, o pačiame jos viršuje stūkso niūrūs didelio vienuolyno griuvėsiai. Kitados vienuolynas buvo labai garsus ir žmonės jį vadino Arkos vardu. Kalbama, kad vienuolynas labai senas – esą jo sienos mena Didžiojo Tvano laikus. Apie Arkos vienuolyną sklando daugybė legendų ir vie ną aš išgirdau iš vietinių kalniečių, kai kartą vasarą kalnų šešėliuose slėpiausi nuo vasaros karščio. Štai ta istorija. Praėjus daugybei metų po Didžiojo Tvano, Nojus ir gerokai išaugusi jo šeima atklydo į Baltuosius kalnus. Jie ieškojo vietos, kur apsistoti, o čia juos pasitiko derlingi slėniai, vandeningos upės ir švelnus klimatas. Nojus su šeima pasistatė namus viename iš slėnių. Vieną dieną Nojus pajuto, kad artėja jo mirties valan da. Jis pasikvietė sūnų Semą, kuris buvo didis svajotojas, vedamas nepaprastų vizijų – toks buvo ir pats Nojus. Tarė Nojus savo sūnui: „Sūnau, mano metų derlius labai didelis. Atėjo laikas paskutinį kartą užsimoti pjautuvu ir surišti paskutinį pėdą. Tu ir tavo broliai, ir jūsų vaikai su savo vaikais iš naujo apgyvensite šią tuščią žemę ir laikui bėgant jūsų palikuonių bus tiek, kiek smiltelių jūros pakrantėje. Taip mums yra pažadėjęs Dievas. 9

MIRDADO

KNYGA

Bet mano gyvenimo saulėlydį temdo viena mintis. Bijau, kad žmonės greitai pamirš Tvaną. Jie pamirš, kad Tvaną sukėlė jų geiduliai ir ydos. Taip pat jie pamirš Arką, jie pamirš ir Tikėjimą, kuris leido mums visiems šimtą penkiasdešimt dienų grumtis su keršto trokštančiomis gelmėmis. Jie liausis rūpinęsi naujuoju gyvenimu, kurį jiems dovanojo mūsų Tikėjimas, nors patys yra to Tikėjimo vaikai. Kad šitaip nenutiktų, sūnau mano, prašau tavęs štai ko: pastatyk ant aukščiausios šių kalnų viršūnės altorių ir tuo pat vardu pavadink pačią viršūnę – tegu tai bus Altoriaus viršukalnė. Tada aplink altorių pastatyk namą, kad pagal formą jis būtų visai kaip arka. Ir pavadink namą Arkos vardu. Noriu prie to altoriaus atlikti paskutinį savo aukojimą. Aš ten uždegsiu ugnį, o tavo pareiga bus prižiūrėti, kad ji niekada neužgestų. Namas tegu taps šventa mažos brolijos prieglauda, vienuolynu. Brolijos narių skaičius tebus devyni – nei daugiau, nei mažiau. Tai bus Arkos Brolija. Kai kuris nors iš brolių mirs, Dievas į jo vietą atsiųs naują brolį. Nė vienas iš brolių nepaliks vienuolyno sienų iki pat mirties. Jie gyvens atsiskyrę nuo viso pasaulio ir jų gyvenimas bus asketiškas, kaip kad mes buvome pratę gyventi Arkoje. Jie puoselės Tikėjimo ugnį ir melsis Aukščiausiajam, kad Jis juos vestų. Savo reikmes jie tenkins iš aukų, kurias jiems neš ištikimi tikintieji.“ Semas gaudė kiekvieną tėvo žodį, paskui jį pertraukė ir paklausė, kodėl Arkos broliją turi sudaryti tiksliai devyni žmonės. Metų naštos slegiamas patriarchas atsakė: „Nes Arką, mano sūnau, irgi valdė devyni žmonės.“ 10

B E ŽA D I S

VIENUOLIS

Semas ėmė juos skaičiuoti ir suskaičiavo tik aštuonis. Tai buvo jo tėvas ir motina, jis pats su žmona ir du jo broliai taip pat su žmonomis – iš viso aštuoni. Todėl tėvo žodžiai apie devynis žmonės jį suglumino. Nojus, tai pamatęs, paaiškino: „Klausyk, sūnau, aš atskleisiu tau didžią paslaptį. Devintasis žmogus įsėlino į Arką slapčia. Apie jį žinojau tik aš ir tik aš jį matydavau. Jis stovėdavo šalia manęs prie Arkos vairo. Neklausinėk daugiau apie jį, bet ir jam būsimajame vienuolyne turi būti skirta celė. Toks yra mano noras, sūnau. Išpildyk jį.“ Semas viską padarė taip, kaip buvo liepęs tėvas. Kai Nojus paliko šį pasaulį ir iškeliavo pas protėvius, vaikai palaidojo jo kūną po Arkos vienuolyno altoriumi. Vienuolyne apsigyveno devyni vienuoliai. Kai kuris nors mirdavo, jo vietą užimdavo tas, kuris pirmas pasibelsdavo į vienuolyno duris ir paprašydavo prieglobsčio. Broliai atsiskyrėliai gyveno iš tikinčiųjų aukų. Bet laikui bėgant aukų jie ėmė surinkti daugiau, nei jiems reikėjo pragyventi. Vienuolynas praturtėjo ir pradėjo supirkinėti aplinkines žemes, taip pat pirko iš žmonių auksą, sidabrą ir brangiuosius akmenis. Maždaug prieš šimtą metų, kai mirė vienas iš devynių brolių, į vienuolyną atklydo keliauninkas ir paprašė prieglobsčio. Pagal seną Arkos vienuolyno tradiciją, kuri niekada iki tol nebuvo pažeista, atvykėlį reikėjo iš karto priimti į Broliją, nes jis buvo pirmas, kuris čia pasirodė po vieno iš vienuolių mirties. Bet tuo metu vienuolyno vyresnysis buvo kietaširdis žmogus, kuriam labiausiai rūpėjo 11

MIRDADO

KNYGA

žemiški reikalai. Jam nepatiko netikėtas svečias – mat šis buvo basas, apsirengęs skarmalais ir visas žaizdotas. Vyresnysis pasakė, kad jis nėra vertas tapti nauju broliu. Bet atvykėlio būta atkaklaus – jis nė už ką nenorėjo trauktis. Ir galų gale vyresnysis jį priėmė kaip tarną. Vyresnysis laukė, kol Apvaizda atsiųs žmogų į mirusiojo brolio vietą, bet tas žmogus vis nesirodė. Pirmą kartą per visą Arkos vienuolyno istoriją čia glaudėsi tik aštuoni broliai, neskaitant vieno tarno. Praėjo dar septyneri metai. Vienuolynas jau buvo toks turtingas, kad jo valdomų žemių ir aukso niekas negalėjo suskaičiuoti. Visi aplinkiniai kaimai priklausė Arkai. Vienuolyno vyresnysis labai džiaugėsi ir įtikėjo, kad tokią nepaprastą sėkmę jiems atnešė anas nuskuręs atvykėlis. Tačiau baigiantis kitiems metams reikalai pradėjo sparčiai blogėti. Broliai ėmė tarpusavyje vaidytis, nors iki tol gyveno labai ramiai ir draugiškai. Gudrusis Arkos vyresnysis pakeitė požiūrį į nuskurusį tarną – kaltę už vienuolyno bėdas suvertė ant jo pečių ir nusprendė jo atsikratyti. Bet vyresnysis pavėlavo. Tarnas buvo užvaldęs visus likusius brolius ir šie vyresniojo neklausė, nesilaikė jokių taisyklių. Per kitus dvejus metus jie visą vienuolyno sukauptą turtą išdalijo žmonėms ir išsiskirstė. O vienuolyno vyresnįjį tarnas prakeikė. Jis tapo nebyliu ir jam buvo lemta likti vienuolyne iki pat laikų pabaigos – koks siaubas! Štai tokia legenda apie Arkos vienuolyną. Tarp vietos gyventojų netgi esama tokių, kurie tvirtina, kad savo akimis yra matę prakeiktąjį Arkos vyresnįjį. Esą kartais 12

B E ŽA D I S

VIENUOLIS

dienomis, kartais naktimis jis klaidžioja po apleisto vienuolyno griuvėsius. Tačiau niekas nėra iš jo lūpų girdėjęs nė žodžio. Maža to – kai tik pajunta, kad prie griuvėsių artėja koks vyras ar moteris, bežadis vienuolis staiga kažin kur dingsta. Prisipažįstu, kad šis pasakojimas man atėmė ramybę. Po šventus griuvėsius kalno viršūnėje klaidžiojantis vienuolis užvaldė mano vaizduotę. Tiesiog regėjau jį prieš akis ir galų gale mane apėmė nenugalimas noras aplankyti vienuolyno griuvėsius. Tvirtai tariau sau, kad vieną dieną aš į tą kalną įkopsiu!

TITNAGINIS RUOŽAS

tati ir aukšta Altoriaus viršukalnė kyla dan gun į vakarus nuo jūros. Iš visų pusių gai rinama vėjų, iš tolo ji atrodo nedraugiška ir grėsminga. Į patį viršų, kur kitados stovėjo vienuolynas, o dabar telikę jo griuvėsiai, veda du takai. Abu siauri ir pavojingi, abu vingiuoja pačiu bedugnės pakraščiu – vienas iš pietinės kalno pusės, kitas iš šiauri nės. Bet man netiko nė vienas iš jų ir aš radau trečią. Tai buvo siauras titnaginis ruožas, kuris nuo papėdės driekėsi iki pačios viršūnės. Prie šio ruožo mane traukė kažkokia labai stipri jėga ir atsispirti jai aš negalėjau – nusprendžiau kopti šiuo keliu. Bet kai apie savo planus pasakiau vienam vietos gyventojui, jis įsmeigė į mane dvi degančias akis, suglaudė delnus ir apimtas baimės sušuko: – Titnaginis ruožas!? Argi tau nebrangi gyvybė? Daug kas bandė kopti tuo taku ir nė vienas negrįžo. Net nesi artink prie titnaginio ruožo! Tai taręs, šis žmogus pasišovė nuvesti mane į viršūnę saugesniu keliu, bet aš jo pasiūlymą mandagiai atmečiau. Net nesuprantu, kodėl taip atsitiko, tačiau jo perspėjimas man padarė atvirkščią poveikį ir aš dar tvirčiau pasiryžau kopti titnaginiu ruožu. Į žygį susiruošiau vieną ankstų rytą, kai tik pasirodė pirmieji aušros spinduliai. Nusibraukiau nuo akių nakties 14

TITNAGINIS

R U O ŽA S

sapnus, susidėjau į kelionmaišį būtiniausius daiktus, dar įsimečiau septynis kepaliukus duonos ir patraukiau prie Altoriaus kalno. Dar jautėsi nykstančios nakties alsavimas, bet auštančios dienos pulsas vis stiprėjo. Mane stūmė į priekį troškimas atskleisti klaidžiojančio nebylaus vienuolio paslaptį, be ne tik – dar aš norėjau tapti laisvas pats nuo savęs, tegu ir trumpam, tegu tik akimirkai. Mano kraujas virė, jaučiausi, lyg būtų išaugę sparnai. Pradėjau kelionę. Mano širdis dainavo, siela buvo kupina ryžto. Bet kai pasiekiau kalno papėdę ir akimis išmatavau kelią į viršūnę, nuotaika suprastėjo. Pirmiau į kalną žiūrėjau iš toli ir titnaginis ruožas atrodė gana lygus, tiesus kelias į viršūnę. Bet iš arti titnaginis ruožas atrodė visai kitaip – status, neįveikiamas, akmenuotas. Akmenimis buvo nusėtas visas kalno šlaitas. Akmenys… dideli, maži, plokšti, apvalūs, aštrūs kaip peiliai ir jokių gyvybės pėdsakų. Vaizdas slėgė. Širdį staiga užliejo ledinė baimės banga. Ir vis dėlto plano užkopti į viršukalnę aš neatsisakiau. Nors vis dar negalėjau pamiršti žvilgsnio to gerojo žmogaus, kuris bandė mane atkalbėti nuo pavojingo sumanymo, sukaupiau visą ryžtą ir pradėjau žygį į viršų. Kojos vos nešė. Sulig kiekvienu žingsniu žemyn ritosi išjudinti titnaginiai akmenys ir kėlė siaubingą bildesį – atrodė, kad tūkstantis gerklių smaugiamos skleidžia priešmirtinį garsą. Kad būtų bent kiek lengviau judėti į priekį, ėmiau ropoti keturiomis, rankomis ir kojomis stumdydamas akmenis. Kaip aš tada gailėjausi, kad nesu vikrus kalnų ožys! Ropodamas zigzagais, lėtai kilau vis aukščiau. Apie atokvėpį visai negalvojau, nes bijojau, kad kelyje mane 15

MIRDADO

KNYGA

gali užklupti naktis. Bet galiausiai buvau priverstas stabtelėti, nes pajutau žvėrišką alkį. Kokia brangi man tada pasirodė duona, kurią buvau rūpestingai sudėjęs į ryšulėlį ir prisitvirtinęs prie diržo. Atrišau savo vertingą nešulį, išsitraukiau vieną kepalėlį ir jau išsižiojau nuo jo atsikąsti, bet tą akimirką mano ausis pasiekė keisti garsai – suskambo varpelis ir ėmė aidėti nendrinės fleitos rauda. Ar galėjo būti kas nors labiau neįprasto šioje akmeninėje dykumoje?! Apsidairiau ir dešinėje išvydau didelį juodą ožį, matyt, tai buvo bandos vedlys. Jam po kaklu kabojo varpelis. Žioptelėjau iš netikėtumo ir mane iš visų pusių apsupo ožkos. Iš po jų kanopų pažiro smulkūs akmenys, bet griūtis nebuvo tokia triukšminga, kokią buvau sukėlęs aš. Ožkos pamindžiukavo, tada lyg gavusios komandą su savo ved liu puolė prie mano duonos. Ir būtų ją ištraukusius man iš rankų, bet netikėtai, lyg iš po žemių, išdygo piemuo ir savo bandą sustabdė. Tai buvo įspūdingas jaunuolis – aukštas, tvirtas, lūpose spindėjo šypsena. Vienintelis jo drabužis buvo juosta ant klubų, o vienintelis dalykas, kurį jis turėjo – nendrinė fleita. – Mano bandos vedlys išlepęs, – tyliai tarė jis ir šypsodamasis linktelėjo į ožį. – Šeriu jį duona, kai tik jos turiu. Bet duonos gaunu retai. Daug mėnesių man niekas jos nebuvo atnešęs, – paskui jis kreipėsi į savo ožį: – Matai, ką mums siunčia gerasis Likimas, mano ištikimasis drauge? Todėl niekada neburnok ant Likimo. Piemuo pasilenkė ir paėmė vieną kepaliuką duonos. Pamaniau, kad jis alkanas, tad labai nuoširdžiai tariau jam: 16

TITNAGINIS

R U O ŽA S

– Mes pasidalysim šias kuklias vaišes. Duonos užteks mums abiem, liks ir tavo vedliui. Bet piemuo, mano didžiai nuostabai, pirmą kepaliuką numetė ožkoms. Paskui jis ožkoms numetė dar vieną kepaliuką ir dar vieną… ožkoms jis atidavė visą mano duoną; sau atsilaužė tik po nedidelį kriaukšlį nuo kiek vieno kepalo. Pasijutau taip, lyg į mane būtų trenkęs žaibas! Širdyje sukunkuliavo pyktis. Bet iš tikrųjų šioje situacijoje buvau bejėgis, tad susitvardžiau, suvaidinau nustebusį ir su priekaišto gaidele balse paprašiau: – Dabar, kai sušėrei alkano žmogaus duoną savo ožkoms, gal duotum atsigerti jų pieno? – Mano ožkų pienas yra nuodas kvailiams, o aš nenoriu, kad jos būtų kaltos dėl kieno nors mirties, net jei tas žmogus kvailys, – atšovė piemuo. – Aš kvailys? Bet kodėl? – paklausiau. – Taip, nes pasiėmei septynis kepaliukus duonos. Tau atrodė, kad tavo kelionė truks septynis gyvenimus. – O kiek duonos reikėjo pasiimti? Gal septynis tūkstančius kepaliukų? – Nė vieno, – tarė piemuo. – Nori pasakyti, kad į tokią kelionę turėjau leistis visai be maisto? – paklausiau. – Kelias, kuris nepasirūpina keliautoju, nėra vertas, kad juo kas nors eitų. – Siūlai man valgyti titnagą ir gerti savo prakaitą? – Maistas yra tavo kūnas, gėrimas yra tavo kraujas, – mįslingai pareiškė piemuo. 17

MIRDADO

KNYGA

– Tu iš manęs šaipaisi, – atkirtau, – bet aš iš tavęs šaipytis nenoriu. Kas suvalgė mano duoną, tapo mano broliu, nors ir paliko mane alkaną. Bet diena jau slepiasi už kalnų, artėja naktis ir aš turiu tęsti kelionę. Pasakyk, ar dar toli iki viršūnės? – Tu esi prie pat užmaršties vartų. Taręs šiuos žodžius, piemuo priglaudė prie lūpų fleitą ir nužingsniavo. Suskambo keista melodija. Ji baugiai aidėjo tarsi iš pragaro gelmių sklindantis skundas. Paskui piemenį nusekė ožys su visa ožkų banda. Kurį laiką girdėjosi žemyn riedančių akmenų bildesys ir nendrinės fleitos verksmas. Mintys apie maistą visiškai išdulkėjo iš galvos ir aš pasistengiau vėl sukaupti jėgas. Piemuo mane gerokai išblaškė. Įvertinau savo padėtį. Jeigu man buvo lemta praleisti naktį tarp titnago luitų, tai bent jau turėjau rasti lygesnę vietą, kad galėčiau ištiesti pavargusias kojas nerizikuodamas nusiristi į apačią. Pradėjau vėl lėtai šliaužti į priekį. Pažvelgiau žemyn ir net nustebau, kaip aukštai aš jau buvau užkopęs – iš čia net nesimatė kalno papėdės. Kai jau buvo beveik sutemę, mano kelyje pasitaikė urvas. Įėjimas į urvą buvo prie pat gilios prarajos, kurios dugnas skendėjo sutemose. Vieta buvo pavojinga, vis dėlto nakčiai nutariau apsistoti būtent čia. Mano batai nuo aštrių akmenų buvo suplyšę, pėdos kraujavo. Pabandžiau batus nusimauti, bet jie buvo prilipę prie kojų. Pažiūrėjau į delnus – juos vagojo gilūs raudoni įbrėžimai, o pirštų nagai priminė sudžiūvusią medžio žievę. Iš drabužių buvo telikę skutai, galva buvo sunki 18

TITNAGINIS

R U O ŽA S

lyg švininė ir taip norėjau miego, kad daugiau apie nieką negalėjau net pagalvoti. Užmigau. Kiek laiko miegojau – akimirką, valandą, visą amžinybę? Nežinau. Pabudau, nes kažkas tampė mano drabužio rankovę. Apsimiegojęs atsisėdau ir pamačiau merginą – ji stovėjo šalia manęs ir rankose laikė blausų žibintą. Buvo nepaprastai graži ir visiškai nuoga. Bet už rankovės tampė ne ji. Tą darė kita moteris. Toji buvo sena ir bjauri – visiška pirmosios priešingybė. Mane visą nukrėtė šaltis. – Matai, mano mielas vaike, ką mums siunčia gerasis Likimas, – prakalbo senoji ir dar kartą timptelėjusi už rankovės beveik nutraukė nuo manęs apsiaustą. – Ant Likimo niekada neburnok, – pridūrė ji. Negalėjau tarti nė žodžio. Liežuvis manęs neklausė. Visai neturėjau jėgų. Veltui bandžiau sukaupti valią – jos nebuvo likę net pėdsako. Buvau tos baisios senės rankose ir nieko negalėjau padaryti. Ji nutraukė nuo manęs apsiaustą, bet jai to buvo negana. Ji ėmėsi kitų mano drabužių ir galų gale aš likau visai nuogas. Mano skarmalus ji atidavė merginai ir ši jais apsivilko. Blausioje žibinto šviesoje ant urvo sienų krito trys atgrasūs ir baugūs šešėliai. Žiūrėjau į juos ir bandžiau suvokti, kas čia vyksta. Negalėjau tarti nė žodžio, nors kaip tik žodžių man šioje apgailėtinoje situacijoje reikėjo labiausiai. Galų gale liežuvis man pakluso ir aš išlemenau: – Tu, senoji moterie, visai praradai gėdą, bet aš – ne. Man gėda čia drybsoti tokios senos raganos akivaizdoje. Ir 19