8
Šią knygą skiriu Viliui Dambrauskui ir jo žmonai Idai, netikėtiems draugams, kurie mudu su Fausta pasikvietė trims dienoms paviešėti pas juos Los Andžele. Rašytojo profesija atveria netikėtas duris ir supažindina su žmonėmis, be kurių gyvenimas labai daug prarastų. Vilius ir Ida, patys to nežinodami, palaimino šitą knygą.
AUTORIAUS
ŽODIS 1. Tokios knygos dar nesu išleidęs. Čia sudėti tekstai yra mano mylimiausi, jie apima daugiau nei dešimtmetį. 2. Jų nebuvo nei knygose, nei UŽKALNIO žurnale, nei kituose žurnaluose, kur nuolat rašydavau, nei didžiuosiuose interneto portaluose: lrytas.lt ar DELFI. Jie gyveno daugiausiai internete ir šen bei ten išsibarstė. 3. Internetas viską atsimena, ir viską galima rasti – tik jei žinai, ko ieškai. Tai sunkiau, nei atrodo. Skaitytojai dažnai klausdavo, kur rasti tą ar kitą tekstą, kuris jiems blykstelėjo ir įstrigo atmintyje ar širdyje. 4. Taip jau gavosi, kad esu vienintelis, kuris prisimena visus Užkalnio tekstus (net ir mane patį kartais kai kurie mano senieji tekstai nustebindavo), ir todėl atrinkau tuos, kurie verti knygos. 5. Tekstai rašyti daug kur pasaulyje, kur tik tuo metu būdavau ir gyvendavau: Lietuvoje, Anglijoje, Indijoje, Šri Lankoje, Japonijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, dar gal dešimtyje kitų šalių, ir ypač daug jų parašiau Amerikoje, kuri yra mano didžiojo įkvėpimo kraštas. 6. Jūs pamatysite, kad tekstai yra skirtingi ir temomis, ir tonu, ir nuotaika. Jie – kaip netyčia rasta biblioteka jūsų pažįstamo namuose: knygos visokios, apie viską, bet kiekviena su savo istorija ir su priežastimi atsirasti. 10
7. Nors šioje knygoje labai daug tarptautinių patirčių ir pavyzdžių (ir nuotraukų), tai nėra kelionių įspūdžių albumas. Tai yra visų pirma knyga apie žmones ir jų elgesį – juokingą, siutinantį, beprasmišką ir labai prasmingą, įkvepiantį ir darantį stebuklus. Žmonės ir tautos nėra lygūs: vieniems davė daugiau išmonės, proto, užsispyrimo, kitiems – mažiau, arba beveik nieko. Niekada nesakyk „visokių yra, visokių reikia“, nes, patikėkite manimi, yra žmonių ir šalių, kurių tikrai nereikia. Tuo pačiu metu yra tokių, ant kurių laikosi visas pasaulis, ir kurių turėtų būti daugiau. 8. Paskaitykite dar kartą dedikaciją, kuri yra neatsitiktinė. Žmonių gerumas, pagalba ir gera valia yra visur, ir palaiminti tie, kam šitų dalykų pabarstoma daugiau, negu kitiems. 9. Daugelis knygoje pažins save arba žmones, kurie yra greta jų. Tai gerai, nes knygos tekstai buvo tapyti iš natūros. Jei tai jus žeidžia, prisiminkite, kad ne aš sugalvojau čeburekus Palangos paplūdimyje, plastmasines tapkes ant marozų kojų, įstiklintus balkonus Naujininkuose, įkyrius giminaičius, ir tikrai ne aš sugalvojau kibirais ruošti šventėms baltą mišrainę ir ją grūsti brangiems sveteliams, kartodamas „valgyk, valgyk, ko tu nieko nevalgai“. Aš tik rašytojas, kuris visa tai atvaizduoja. 10. Kai kurie iš šių tekstų buvo pasirodę kavinės Caffeine Roasters tinklo spausdinamame vieno puslapio naujienlaiškyje „Miesto Kronikos“, kurio vienintelis autorius esu aš. Tai buvo didžiulė ano meto inovacija, nepralenkta iki šiol: ne viskas yra internetas, popieriaus lapas kartais yra mielausias dalykas skaitymui prie kavos puoduko. Ši knyga bus skaitymas prie daugelio puodukų. Nidas Kiuberis iš Caffeine Roasters buvo tas žmogus, kuris suprato, kad žmonės prie kavos nori skaityti ne apie kavą. 11. Nuotraukų daug ir jos visos mano darytos (išskyrus piešinį apie ožiuką, kuriam nesisekė braižyti). Jos retai paraidžiui priderintos prie teksto – tai kone atsitiktinis vaizdų mirgėjimas. Jos yra iliustracija to, kaip aš matau pasaulį, ką pastebiu ir kas dedasi mano galvoje: niekada nėra nuoseklios sekos, tik vienos už kitos besikabinančių minčių srautas. 2018 m.
Iš maisto
kritikos nepralobsi Esu portalo „Laukinės Žąsys“ įkūrėjas, savininkas ir pagrindinis autorius. Dažnai ir vienintelis autorius. Papasakosiu, kaip veikia šitas projektas ir kodėl, o jūs manim patikėsite. Kodėl taip sakau – „patikėsite“? Nes atotrūkis tarp to, kaip projektą įsivaizduoja žmonės, ir realybės yra toks didelis, kad jis man tapo didžiausia „Laukinių Žąsų“ problema. Įsivaizduokite, kad turite verslą, rašote ir parduodate kompiuterių programas ir IT sprendimus. Tačiau 80 proc. jūsų vartotojų yra įsitikinę, kad jūs programas tiesiog vagiate internete. Arba jie mano, kad jūsų verslą sudaro tai, kad atėję pas klientus į biurus, jūs apsimetate, kad kažką diegiate jų kompiuteriuose. Tačiau iš tikrųjų tiesiog ateinate į klientų biurus, kad pavogtumėte jų rašiklius, gėrimus iš virtuvės ir nemokamai pasinaudotumėte internetu jų kompiuteriuose. Kad ir kokios absurdiškos šios fantazijos, 80 proc. vartotojų galvoja būtent taip. Lygiai taip pat maisto kritika ir konkrečiai „Laukinės Žąsys“ yra matomi Lietuvoje – nes Lietuvoje „Laukinės Žąsys“ ir yra maisto kritika. Visa maisto kritika. Kai papasakoji apie procesą, kaip kuriamos „Laukinės Žąsys“, didžioji dalis vartotojų tuo netiki. 142
143
Jie negeba patikėti, kad kažkas gali jau keletą metų kas savaitę leisti savus pinigus valgymui restoranuose. Patys gal ir turėtų pakankamai, tačiau jų prioritetai kitokie. Todėl jie niekada neišleis tiek pinigų restoranams. Panašiai niekas, išskyrus žvejus ir fotografus, nesupras, kiek pinigų galima išleisti žvejybos reikmenims ir fotografijos įrangai. Skaitytojai negali patikėti, kad kažkas elgiasi taip paprastai, kad tiesiog pavalgo ir aprašo savo subjektyvius potyrius – ir to pakanka. Jie negali patikėti, kad viskas maisto kritikoje apskritai gali būti taip paprasta. Daugybė žmonių – ir jų skaičius mane labai liūdina – mano, kad Užkalnis gauna pavalgyti už apžvalgas ir kad dar nuėjęs leidžia suprasti, jog jei negaus iki soties prisiėsti, tai restoranas būtinai bus aprašytas kuo blogiausiai. Toks modeliavimas daugiau pasako apie taip galvojančius žmones, kurie jei galėtų, tikriausiai taip ir darytų – rašytų už pavalgymą ir reketuotų maisto įstaigas. Tegul Dievas būna jiems teisėjas. Yra juk ir tokių, kurie neįsivaizduoja, kam dirbti savivaldybėje, jei negali vogti plytų ir cemento iš miestui pavaldžių statybų arba bent jau rinkti kyšius už statybos leidimus ir projektų suderinimą.
Schema tokia primityvi, kad net nesitiki „Laukinių Žąsų“ projekto schema yra labai paprasta. Aš nueinu į restoraną, vienas arba su kuo nors, užsisakau maisto, kai atneša – nufotografuoju, suvalgau, o paskui parašau, ką galvoju apie tą maistą, ką jis man priminė ir kaip patiko. Tada parašau įvertinimą nuo vienos iki penkių žąsų. Vertinimo kriterijai pakankamai nuoseklūs, bet pakankamai subjektyvūs. Viskas, daugiau čia nieko nėra. Tai yra viskas, kaip veikia „Laukinės Žąsys“. Portale pasirodo turinys, jį skaito dešimtys tūkstančių žmonių, ir tiems žmonėms yra skirta reklama – per reklamjuostes arba 144
straipsnius, pažymėtus kaip „Rėmėjo skiltis“. Už šią reklamą ateina pajamos „Laukinėms Žąsims“. Paklausite manęs, kaip atsitiko, kad toks primityvus projektas, kuris iš esmės yra vartotojo atsiliepimai apie vieną paslaugų sferos dalį, taip lengvai tapo rinkos lyderiu ir net neturi jokios konkurencijos. Taip, aš pasakiau – rinkos lyderis. Tai šiuo atveju yra ne kokybinis įvertinimas ir ne diskusijų objektas, tai net ne pasigyrimas. Tiesiog kai niekas kitas nieko panašaus nedaro, tai bene vienintelis didelės apimties projektas, turintis duomenų bazėje kelis šimtus restoranų, kavinių ir kebabinių aprašymų, ir yra neabejotinas lyderis. Maža to, situacija yra tokia, kad beveik ketverius metus niekas nieko panašaus nė nebandė daryti (nors yra buvę epizodiškų mėginimų tinklaraščių lygiu, tačiau pagal pasiekiamumą jie ne dešimtis, o šimtus kartų mažesni). Kaupiantis duomenų bazei ir aprėpčiai, bet kuriam naujam žaidėjui įėjimo barjeras yra toks aukštas, kad niekas nemes savo pinigų į šitą žaidimą, kurio pajamingumas itin kuklus. Kalbant skaičiais, vien norint kukliai išbandyti (be brangių vynų, eršketų ikrų ir austrių) tris šimtus restoranų, reikėtų pusės metų darbo – po du restoranus per dieną – ir 15 000 eurų maistui. Ir tik tada naujas žaidėjas priartėtų prie esamojo rinkos lyderio savo turinio kiekiu, bet dar nebūtinai žinomumu ir pripažinimu. Ir net jei nugalėtų – kas iš to?
Nedidelio pelningumo projektas „Laukinės Žąsys“ yra nedidelio pelningumo projektas. Bet kuris restoranų apžvalgų verslas Lietuvoje būtų toks ir tik toks. Tik trečiaisiais veiklos metais „Laukinių Žąsų“ pajamos tapo apčiuopiamos. Tačiau jei startinės išlaidos nebūtų nurašytos arba, dar blogiau, tai būtų skolinti pinigai, kuriuos reikėtų atidavinėti, tai, ko gero, vis dar mokėčiau skolas. Mažą pelningumą lemia mažas rinkos dydis. Visoje Lietuvoje yra apie 30 000 žmonių, t. y. apie vieną procentą populiacijos, kurie gali 145
sau leisti du kartus per mėnesį arba dažniau lankytis restoranuose, išskyrus tuos, kurie valgo dienos pietus, ir tuos, kas valgo tinklinėse picerijose. „Laukinės Žąsys“ uždengia visą tą auditoriją, ją pasiekia, tie žmonės klausosi „Žąsų“, tačiau tai – labai nedidelė auditorija, nors ir pakankamai kokybiška. Norint išeiti iš šios auditorijos ribų, man reikėtų visiškai keisti aptariamas temas. Turėčiau rašyti visai ne apie restoranus, kurie daugeliui žmonių yra nepasiekiama teritorija (arba ta teritorija, kurios jie nesirenka, arba tokia, apie kurią skaito ne kaip potencialūs pinigų leidėjai). Reikėtų eiti į Supermama.lt ir receptų blogų teritoriją, rašyti apie sūrio pyragą ir mano geriausius šaltibarščius, ir viskas būtų gerai, bet tai būtų visai kitas projektas ir visiškai kita konkurencinė terpė. Ta teritorija, beje, taip pat jau užimta.
Paprastumas, kaip yda „Laukinių Žąsų“ metodo paprastumas taip pat lemia ir tai, kad jis neparduodamas be autoriaus. „Laukinės Žąsys“ šiuo metu vertos tiek, kiek publikai paklausūs jų tekstai, ir nepaisant to, kad yra autorių, parašančių gerai, įdomiai ir paskaitomai, vis tiek „Laukinės Žąsys“ savo modeliu abiem kojomis remiasi į Užkalnį, t. y. į mane. Ir tai didžiulis projekto trūkumas. Kaip ir didžiųjų laikraščių Vakaruose maisto apžvalgos, tai modelis be jokio know-how, be frančizės schemos, čia nėra ką pardavinėti, viskas išdėliota ant stalo. Kaip ir Vakaruose, autorius ir jo sukurtas patrauklus turinys yra viskas, o be autoriaus „Laukinės Žąsys“ yra tik griaučiai, nors ir gražiai bei profesionaliai padaryti. Iš esmės portalas, jo struktūra ir brandas taip pat prisideda prie projekto sėkmės, kaip gerai veikianti rašomoji mašinėlė – prie romano-bestselerio sukūrimo. Kad romaną parašytum, mašinėlės, žinoma, reikia, bet mašinėlė čia yra pigiausias ir visiškai nespecifinis, pakeičiamas daiktas. Niekas juk taip nesako: geras rašytojas, nes turi gerą rašomąją mašinėlę. 146
147
286
Pirma kelios tarnybinės pastabos 1. Taip, per kasdien būnu prirašęs ir privaikščiojęs savo kilometrus. Man labai patinka rašyti vaikštant. Mano privaloma norma yra 16 km. Vakar privaikščiojau 22 km. Pusę maratono. 2. Ačiū visiems, kas siunčia man savanoriškus $ 2 honorarus. Kai kas $ 10. Net ir $ 20 gavau. Dabar visi šie dalykai (ir dar daugelis kitų) susidėjo į knygą, ir aš rasiu būdą jums visiems pasiūlyti šituos honorarus atgal kaip nuolaidą nuo pirkimo kainos internetu. Jei būsite pervedę $5 –gausite $ 5 nuolaidą. Jei $ 10 – tai $ 10. Čia tokia nevargstančio rašytojo avansavimo programa. Gera naujiena (labai gera naujiena) yra ta, kad kuo daugiau man žmonių pervedė, tuo greičiau judėjo knygos leidimo reikalai. 3. Pirkite ir prenumeruokite UŽKALNIO žurnalą. Jis yra priežastis, kodėl važinėjame po pasaulį, rašome ir galime kviestis geriausius rašytojus. Valatka ar Geležinė Lapė nerašo belekur.
Tai ačiū, o dabar tęsinys, kurio laukėte 1. Lėktuvai yra pavojingi. Ne. Lėktuvai yra saugiausia kelionės forma. Kiekvienoje šeimoje yra kas nors, užsimušęs autoįvykyje. Kiek turite giminių, nukritusių su lėktuvu? Teisingai, nė vieno. Šį tą pasako. 2. Kelionės draudimas nuo nieko neapsaugo ir nieko neišmoka. Hm, dažniausiai tada, kai jo neturi. Mano mama turi gerti vaistus nuo aukšto arterinio kraujo spaudimo ir cholesterolio. Geria? Ne. Kodėl? „Jie neveikia“. Kad tu jų negeri, kaip jie veiks, kai dėžutėje? „Ai“. Nieko nėra 287
neveiksmingesnio negu norėtas nusipirkti, bet nepirktas kelionės draudimas. Tas tikrai nieko neišmokės. 3. Turistus užsienyje apgaudinėja. Ne, ne daugiau negu žioplius apgaudinėja Lietuvoje. Per brangūs kilimai Turkijoje yra maža problema, palyginti su stebuklingų vandeniu filtruotų dulkių siurblių prekyba (1 900 € išsimokėtinai, pats siurblys perkamas už 130 € iš tiekėjo), kurią stumia keliaujantys po butus aferistai Lietuvos Respublikoje. Per brangi vazelė arba drožtas juodmedžio drambliukas iš turgaus yra tokia smulki problema, kad net ne problema. 4. Gali pavogti pasą ir pinigus. Gali, ir turėsite porą dienų rūpesčių. Gal net turės giminės iš Lietuvos atsiųsti pinigų (taip, jokia ambasada pinigais nepadeda, niekam, niekada, jokiais atvejais; čia ne lietuviškas beširdiškumas). Rūpesčiai nebus žymiai didesni, negu jums nudaužtas automobilio veidrodėlis per Vėlines prie kapų, kai nežinosite, kas nudaužė. Dar nė vienas lietuvis nepasiliko gyventi Tunise todėl, kad pametė pasą ir negalėjo grįžti. Visi parsirado. 5. Labiausiai vagia iš užpakalinių džinsų kišenių ir išorinių švarko kišenių. Dar niekas niekada nieko nepavogė iš piniginės, kabinamos ant kaklo ir slepiamos po marškiniais. Tiesa, su ja jaučiatės kaip moksliukas. Užtat saugu. 6. Kai prie jūsų artinasi valkatos ar čigonai su kūdikiu ir matote, kad esate jų taikinys, nebėkite, nenusukinėkite žvilgsnio, o žiūrėkite tiesiai į akis ir artinkitės prie jų, galvodami apie tai, kad ruošiatės pavogti JŲ piniginę (jūs jos nevogsite, bet taip galvoti padės). Eikite prie jų greitesniu žingsniu, nei jie eina prie jūsų. Jie paliks jus ramybėje ir nueis kita kryptimi maždaug per 2 sekundes. Išimčių nėra. 7. Kai miesto aikštėje jums reikia susitvarkyti pinigus, popierius, žemėlapį ar kitaip pasirodyti pažeidžiamais, pasirūpinkite, kad už jūsų nugaros būtų siena, o ne erdvė. Pavojus visada yra jums už nugaros. Arba užeikite į bažnyčią, ten būsite visiškai saugūs. 288
8. Rankinė ar kamera visada turi būti ne ant vieno peties, o permesta skersai kūno. 9. Pasui yra viešbučio seifas. Nešiotis pasą po Romą ar Neapolį nėra reikalo. 10. Paprasta navigacija mobiliajame turbūt jums netiks, nes prisuks tiek duomenų, kad bus blogos naujienos, grįžus į namus. Nusipirkite bet kurią offline navigacijos programėlę ir galėsite vaikščioti ir orientuotis kaip bosas. „Offline“ reiškia, kad žemėlapiai bus parsisiųsti į telefoną ir nebus siurbiami iš interneto. 11. Užsienyje blogas maistas, ir nuo jo galima subloguoti. Todėl reikia vežtis lietuviškos rūkytos dešros, konservų ir kietai virtų kiaušinių, pigiau išeis. Ir būsi saugus. Netiesa. Užsienyje maistas dažniausiai ne blogas, o toks, prie kurio jūs nepratę. Subloguoti galima ir Babtuose nuo čebureko, virto aliejuje, kurio nekeitė nuo tų laikų, kai Algirdas Brazauskas buvo prezidentas. Taip, yra kas tuos čeburekus valgo – ir nieko. Tai, dažniausiai, tie patys žmonės, kurie gali gerti dyzeliną prie vakarienės, ir nieko. Reikia tik sveiko proto. Nepirkite nieko Mumbajaus ir Kalkutos gatvėse, o Maroke negerkite vandens iš čiaupo, ir viskas bus gerai. Jei kelionių vadovas liepė ir dantis valytis, ir skalautis vandeniu iš butelio, taip ir darykite. Pavalgę itin aštraus maisto, po 4–6 val. turite būti viešbutyje, kur tualeto nereikės ieškoti. Tie prieskoniai buvo brandinami tūkstantį metų, ir jūsų žarnynas į juos sureaguos. Patikėkite. Būkite viešbutyje. 12. Turistus vežioja į ekskursijas, kurios baigiasi kilimų fabrike. Taip, tai tiesa. Bet tai ne tragedija. Nevažinėkite į tas ekskursijas arba pasilikite autobuse, kai jus nuveš į kilimų fabriką. Nebent labai norėtumėt kilimo. Per prievartą jūsų niekas neprivers nieko pirkti. Ir taip, ta nuolaida, kuri šiandien yra ypatinga, ten galioja nuo to laiko, kai atsidarė tas kilimų fabrikas. 13. Kuboje turistams parduoda cigarus, neva tiesiai iš fabriko, bet kaina išeina ta pati, kaip iš parduotuvės Vilniuje. 290
Tiesiog nepirkite. Nė vienas rimtas gamintojas nesiuntinėja Miguelių į gatvę, kad stumtų jo cigarus naiviems turistams. Jis turi pakankamai normalią rinką, kur realizuoja savo produkciją. Taip pat normalūs taksi vairuotojai negaudo klientų oro uosto terminale su ypatingais pasiūlymais – niekur pasaulyje. Visi taksi vairuotojai, gaudantys klientus, yra žulikai. Taškas. Išimčių nėra. 14. Taksi vairuotojai kartais bando nuvežti ne ten, kur nori, o į kažkokį kitą viešbutį, kur jam siūlo komisinius už atvežtus lengvatikius. Ne bėda. Sakykite, kad jau sumokėjote už tą viešbutį, kur jums reikia, ir dar pridėkite, kad jūs atostogaujantis policijos pareigūnas, atvykote į seminarą, todėl jums už jūsų viešbutį moka to miesto policija. Aš jums garantuoju, kad klausimų daugiau nebus, ir jus nuveš ten, kur reikia. 15. Nuo užsieniečių kortelių nuskaito duomenis ir perduoda žulikams, kurie paskui patuština jūsų sąskaitą. Būna. Ypač Neapolyje, kur net autonuoma tuo užsiima (nesvarbu, kad vadinasi Hertz ar National – ji e tik frančizė, operuojama tokių pat Neapolio žulikų). Geriausia turėti tokiems atvejams atsarginę kreditinę su nedideliu limitu, kurios kitkam nenaudosite, o šiaip, kur tik galima, mokėti grynais. Meksikoje arba Italijoje atsiskaitinėti kortele restorane yra tas pats, kaip palikti piniginę ant paplūdimio ir nueiti į tualetą. Nedarykite šito. Vienintelė vieta, kur jūs šiek tiek saugūs su kortele, yra bankomatas. Geriausia, jei jis yra banko skyriaus viduje. 16. Niekas, kas prie jūsų prieina svečioje šalyje ir siūlo gerą variantą bet kam, nėra jūsų draugas. Tas variantas niekada nebus geras. 17. Bet kuriame mieste, turint adresą, parašytą ant lapelio, jums padės surasti teisingą maršrutą visi miesto autobuso keleiviai ir vairuotojas. Ir pažiūrės, kad vietoje išliptumėte. Ir dažnai nuves iki reikiamo pastato. Autobusų keleiviai ir vairuotojai yra geriausi jūsų draugai. Žulikų ten nebūna, nes ten nėra kaip iš jūsų uždirbti daugiau, negu autobuso bilietuko kaina, bet ir ta eina į kasą. 291
Tegu būna
vėsu
Nebūsiu populiarus, bet iš visų dalykų, kuriuos man nori uždrausti, vienas mane jaudina mažiausiai – tai alkoholis lauko kavinėse. Ta prasme, man tai mažiausiai rūpi. Dėl manęs gali uždrausti ne tik alkoholinius, bet ir visus gėrimus lauko kavinėse (kavą išsinešimui gali palikti, aš ją galiu nusinešti į šešėlį). Gali uždrausti valgyti lauko kavinėse. Gali uždrausti pačias lauko kavines, o su jomis kartu – basutes ir pelenines, iš kurių laksto pelenai ir vėjo blaškomas servetėles ir markstymąsi nuo saulės ir kūno karštį, ir prakaito lašus ant kaktos, ir visa tai, kas taip dievinama ir garbinama reklamose. Reklamos kūrėjai galvoja, kad mes visi esame driežai, kuriems nieko daugiau nereikia, tik gultis ant karšto akmens ir vaizduoti džiovinamą grybą. Bet mes ne visi tokie. Yra tokių, kam patinka šešėlis, o ne nuolatinis negailestingas soliariumas. Soliariume buvau vieną kartą gyvenime ir daugiau neisiu. Visoks valgymas lauke ir piknikai, kai skruzdės kanda į kūno vietas, uodai duria geluonis į kitas kūno vietas, paskui atskrenda prie saldumynų vapsvos ir jos gelia dar kitur, man yra nepaaiškinamas savęs kankinimas. „Kaip gera, galim sėdėti gryname ore“ – ačiū, mano namie irgi oras grynas, arba net su kondicionavimu, kas yra dar geriau. Kam valgyti lauke, kai yra patalpos? Panašiai: kam važiuoti duobėtu keliu, kelti dulkes ir purvą ir viską traiškyti, kai šalia yra asfaltuotas kelias? Civilizacija yra patogumas ir komfortas. Nuo to, kad atsisėsi ant žolės, arčiau gamtos nepriartėsi, juo labiau kad turbūt vis tiek sėdėdamas ant žolės naršysi gyvenimą ne žolėje tarp vabaliukų ir kakučių, o išmaniajame telefone. 456
Žmonija ne veltui tūkstantmečiais mokėsi statyti pastatus, kuriuose būtų vėsu ir kurie saugotų nuo saulės. Saulė yra žvaigždė, kuri yra pavojingai arti mūsų – dujų kamuolys, kuriame nuolatos vyksta branduolinė reakcija, ir kuri turi tam tikras funkcijas: be jos niekas neaugtų. Lygiai taip pat be elektros srovės neveiktų mano kompiuteris, bet tai nereiškia, kad noriu pietauti, atsisėdęs kuo arčiau branduolinės jėgainės reaktoriaus arba paimti du laidus ir įsikišti į ausis – vieną į kairę, kitą į dešinę ausį – kad mane pradėtų purtyti kintamoji srovė ir kad pajusčiau, kad tikrai gamtoje esama elektros.
„Lauko kavinėse
galėtų dar uždrausti ir valgyti.“ „Noriu sėdėti saulėkaitoje, kad tikrai žinočiau, jog jau vasara“ – tai pažiūrėk pro langą, ir jei žmonės vaikšto be paltų, tai jau yra vasara. Niekas juk nenori lašinti ant kūno karšto parafino, kad įsitikintų, kad jau tikrai atėjo Vėlinės ir dega žvakės. Labai patinka karštis? Prikaitink orkaitę, atsidaryk, atsisėsk ir priremk galvą kuo arčiau, gal pajusi malonumą. Arba užsiklok penkiom kaldrom ir pajusk savo asmeninę prakaituotą, susmirdusią vasarą. Tiesą sakant, daugelis taip ir daro. Todėl jų butai ir dvokia. Gajos istorijos apie tai, kad oro kondicionavimas (tiksliau, oro šaldymas) yra labai baisus amerikietiškas blogis (mano mama tą patį galvoja apie sausus pusryčius, jos nuomone, tai yra kenksmingiausia, ką yra sugalvojus žmonija), todėl visada geriau yra prikūrenti, kol bus nesveikai raudoni skruostai ir veidą išmuš 457
458
dėmėm – čia svetingo šeimininko požymis, lygiai kaip užtaisyti mišrainę tokiu kiekiu majonezo, kuris viršytų bendrą mišrainės svorį jau po to, kai majonezas buvo pridėtas (žinau, moksliškai neįmanoma, bet lietuviai tai padaro). Nori sužinoti, ar šeimininkas rūpestingas? Pažiūrėk, ar jis klausia, ar nepučia, ar nereikia dar vienos kaldros – ar, atvirkščiai, turi šaldytuve pasiruošęs ledukų. Neturi ledukų – tai kam tau šaldytuvas? Kaip galima jų neturėti? Dar prie karščio temos: kaip jums patinka toks dalykas, kad visur kavinėse dabar klausinėja, kai paprašai kolos – „šaltos ar nešaltos“. Kas yra nešalta kola? Kas tokią geria? Ant jų butelių net būdavo parašyta 157 pasaulio kalbomis, gal ir dabar yra: „GERTI ATŠALDYTĄ“. Kai paprašai espresso, niekas neklausia, gal norite jau ataušusio? Kai nori cepelinų – o jūs norite normalios formos ar suirusių gabalais? Šaltas gėrimas turi būti šaltas. Čia atsiradęs prietaras iš mamų, kurios įsitikinusios, kad negalima šalto gerti, nes gerklytę iškart peršalsi. Peršalsi, jei sėdėsi visą laiką kaip driežas ant saulės, įsikaitinęs iki nesveikos temperatūros, birželį šildysies automobilio saloną ir ištisus metus būsi po dvigubu pūkiniu sluoksniu. Šalin karštį, saulę ir įdegį. Tegyvuoja vėsa. Tegyvuoja šaltis, ledukai, speigas. Žinote, kai gegužį pasnigo, net buvo visai gerai. Teisingai. Šalin vasarą, visiems laikams.
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR