(Ne)parašiutininko sapnai Iš užmigusios lovoj skaitytojos rankų iškrenta Egziuperi, į grindis trenkiasi „Pietų paštas“ ir „Žemė žmonių planeta“, tvojasi „Karo lakūnas“, ir tas trenksmelis – ar Viešpaties mušamųjų muzika – mus prižadina. – Nukrito Egziuperi, – sako jinai. – Daug daug lakūnų jau nukrito. – Ir dar nukris. – Į vandenis, žemę, sąmonę, pasąmonę, į... – Egziuperi, kai jį skaitai, turi kilti, skristi ir nukristi. – O jo žmona už Atlanto dar turi rašyti laiškus jau ir nukritusiam, brangiausiam savo... Prabėga gal du su puse metų nuo to „Karo lakūno“ kritimo, mano Egziuperi skaitytoja išvažiuoja į Vilnių – atsisvei/ 49
kinti su mirusia drauge. O aš nesakau mamai, ko važiuoju į Kauną, ji mirkčioja didelėm fotogeniškom akim, klausia, ar tikrai paskutiniuoju autobusu grįšiu, juk jai, senai ir pasiligojusiai, neramu, kai ilgėliau būna viena... Ji retkarčiais nepiktai, bet priekaištingai pasako: rasit kada nors mane atšalusią... Kalendoriuj – 2007-ųjų birželis. Giedras šeštadienis. Autobuse man truputį gaila, kad nėra šalia mano moters, aš vienas važiuoju šokti iš lėktuvo su parašiutu – tik antrą kartą gyvenime. Norėjau, kad būtų šalia ir ji, angelų ir dvasiukų tapytoja, nors ir neketino drauge iššokti iš lėktuvo, bet... Vėliau gal būtų nutapiusi ką nors žemiškai dangiško, atsisveikinimą, kilimą, kritimą ar tai, kas išsiskleis jai, kai man išsiskleis parašiutas. O gal neišsiskleis... Dabar taip beveik nebūna. Galvoju: nuo pirmo mano šuolio iki antro štai pralėkė dvidešimt metų, o per tuos metus tiek kartų išsiskleidė suvokimai... Namai audroje kartais ūžia lyg orlaivis, ir štai, nakvodami su mano Egziuperi skaitytoja stiklinėje verandoje, mes lekiame, lekiame... Lyg mažas parašiutas andai kariuomenėj man išsiskleisdavo jaunos moters laiškai, kažkoks gūsis papūsdavo iš apačios, sugriebdavo, keldavo, nešdavo... Jau nesu svajotojas kaip ankstyvoj vaikystėj, kai tiesiai virš mūsų sodybos beveik kasdien pralėkdavo nedideli keleiviniai lėktuvai, neaukštai, iš Vilniaus į Druskininkus, kur tuomet veikė keleivinis aerodromas, grįždavo atgal. Eilinėm savaitės dienom dažniausiai praburgzdavo vadinamasis „kukurūzininkas“ – dvisparnis, bukanosis, lėtas AN-2. O savaitgaliais skrisdavo dvimotoriai, ir aš, dar nė pirmokas nebūdamas, aišku, panorau būti lakūnu, juolab kad vyresnieji du mano broliai vis sakydavo, kad lėktuvai yra labai dideli, didesni už mūsų namą. Mama kartais negarsiai padainuodavo: Darius ir Girėnas narsūs vyrai buvo... Sovietmečio laikais, kai
50 /
benzinas buvo „pigus“, „kukurūzininkas“ vasaromis barstydavo kalkes arba trąšas ant tarybinio ūkio laukų, kartais purkšdavo bulves nuodais nuo kolorado vabalų, – beveik prie pat žemės prisispausdavo ir galulaukėj vėl kildavo lėktuvas, o mes, būrelis žioplių, vis taikydavomės patekti po pat pralekiančiu virš galvų „kukurūzininku“, kartą skaudžiai gavom sukietėjusių trąšų gabalais, kitąsyk buvom apipurkšti chemikalais... Paskui toks Antanukas sugundė mus atakuoti atlekiantį lėktuvą akmenimis... Gerai dar, kad nenumušėm. Žmonės pasakojo, kad laikiname aerodrome už dvidešimties km nuo čia dirbęs toks Pranas iš gretimo kaimo, – įsiprašęs, kad lakūnai paskraidintų, o jie taip pavartę lėktuvą, jog tas net apsidirbo. Sovietmečiu gan neretai ir visai neaukštai čia prakaukdavo ir naikintuvai. Kartą, tikriausiai per pratybas, iškart keturi naikintuvai – visai neaukštai ir tiesiai virš mano vienkiemio rėžė posūkį, o aš, berods aštuonerių metų būdamas, lyg jaučiau, kaip juos vejasi mano siela ir kaip ji kaukia, paskui lieka viena ir nustebusi... Dabar galvoju: kokios tą minutę buvo mano akys, veidas, pražiota burna... Jau žinojau, kad reaktyvinio lėktuvo kauksmas nepakenks ausims, jeigu išsižiosi. Mūsų šeima, kurioje buvau penktas ir mažiausias vaikas, gyveno skurdokai... Kartą seserys grįžo iš mokyklos, ėmė niurzgėti ir net rėkauti, kad nėra ko valgyti, ir tąsyk vyresnis brolis joms atnešė savo padarytą lėktuvo maketą – dailų, medinį, bronza dažytą naikintuvėlį, padėjo joms ant stalo ir tarė: „valgykit...“ Kai tas mano brolis ėjo į kariuomenę, verkiau lyg mažas, paskui jis laiškuose rašė, kad tarnauja netoli Maskvos, aviacijos mechaniku, kabina mokomąsias ir kovines bombas po sparnais naikintuvams – bombonešiams... Grįžęs jis piešė
/ 51
man į sąsiuvinį naikintuvus ir bombonešius, transportinius, mažus ir didelius lėktuvus, pasakojo, kaip jie kyla ir leidžiasi, kaip pačiam jam tekdavo skristi malūnsparniais, o per pratybas retkarčiais įvykdavo mirtinų klaidų... Kartą naikintuvai bombonešiai, ieškodami poligono, sustojusius pietų pertraukai kombainus palaikė taikiniais ir sušaudė... Kitąkart naktį eskadrilė poligoną supainiojo su kaimu, ir iš to kaimo gyvas liko vienas arklys... Ir avarijos, avarijos... Smigo naikintuvas kažkur šalia miestelio, o jo atplyšęs sparnas nurėžė pusę namo žemiau lubų, ir lovoj gulėjęs žmogus staiga pamatė saulę... Lakūnas tąsyk katapultavosi laimingai. O kitą kartą vos pakilusiam naikintuvui neaišku kas atsitiko, – žemyn kabina jis smigo, ir lakūną tėškė į žemę... O dar kitą kartą mano broliui su visu pulku teko ieškoti „juodųjų dėžių“ ir rankioti tai, kas liko iš šimto desantininkų. Kai transportinis lėktuvas susidūrė su naikintuvu... Neiššokusių parašiutininkų žarnos kabojo miške ant šakų, tai šen, tai ten mėtėsi rankos, kojos, galvos... Tai matydami, jautresni kareiviai susivėmė. Tačiau mano brolis neabejojo, kad man būtina tapti lakūnu – tai smagu, įdomu, ir atlyginimas puikus... Avarijos ore įvyksta rečiau negu žemėje. O jeigu nebūsiu didelio ūgio? Nesvarbu, jo eskadrilėje skraidęs visai nedidukas lakūnas, o kaip taikliai jis mėtęs bombas ir kaip mėgęs jas mėtyti... Neduok jam pavalgyti – duok bombą numesti... O kartą jų aerodrome pakeliui į kitą dalinį nusileidęs naujoviškas ir labai greitas naikintuvas ir išlipo keistai atrodantis lakūnas, o kai nusiėmė šalmą – visi pamatė ilgus plaukus ir išvydo labai gražią merginą ar jauną moterį... Ji atrodė puikiai, ji net nevirpėjo, nors paprastai po skrydžio įtampos ir po sudėtingo nusileidimo, išlipant iš naikintuvo kabinos, lakūnams net kojos virpa, jie vos pataiko ant kopėtėlių... Todėl ir į pensiją
52 /
juos išleidžia anksti. Dar jauni išėję poilsin, gali laisvai gyventi ir žvengti... Vėliau brolis mane, dešimtmetį jau, nusivežė į Vilnių, nupirko man kostiumą, o namo ketinom grįžti ne autobusu, o lėktuvu – praskrisdami virš mūsų sodybos į Druskininkus... Tą vakarą Vilniaus oro uoste pirmąkart pamačiau lėktuvus ant žemės, didelius ir mažesnius, spalvingus ar žalsvus, įsiūžiančius, kaukiančius, įsibėgėjančius, atplyštančius nuo žemės, dingstančius... Dangus niaukstėsi, bet aš švytėjau, per garsiakalbį magiškai skambėjo miestų ir reisų numeriai, brolis jau grįžo nupirkęs bilietus, šypsodamasis pasakė, kad tuoj paskelbs ir mūsų reisą. Ir iš garsiakalbio išgirstam, kad skrydis į Druskininkus atšaukiamas dėl blogo oro, bilietus prašoma grąžinti... – Atšaukiama... – persimainiusiu balsu pakartojo brolis ir kažkas persimainė jo veide. – Atšaukiama?.. – paklausiau gal pats savęs taip, lyg kažkas Aukštybėse atšauktų suplanuotą iš anksto mano gyvenimą. Grįžtant autobusu brolis dar kartą paguodė, kad lėktuvu parskrisim kitą kartą, paskui ilgai tylėjom, autobusas dainingai ir liūdesingai skrodė rudens darganą ir ankstyvą sutemą, gal nujaučiau, kad „kito karto“ nebus, bet dar nepagalvojau, kad ši pirma mano aviacijos šventė, taip staigiai nutrūkusi, man gal pranašinga. Tačiau buvo vasaros, kai netoli mūsų namų, lygiose pievose nusileisdavo sklandytuvai, neradę keliamųjų oro srovių, nes tuomet aeroklubuose – bent jau patiems sklandytojams – sklandymas kainavo tik simboliškai... Pakelti ir nubuksyruoti tų sklandytuvų nusileisdavo lėktuvėliai JAK-12, o pažiopsoti iš arti sulėkdavo maži ir dideli kaimiečiai... Kartą JAK-12 pilotas mums, keliolikai mažų ir nemažų, išdalino gerą krūvą
/ 53
senų „Sparnų“ – anuometinio vienintelio lietuviško žurnalo apie aviaciją, ėjusio kartą per 3 mėnesius. Paskui keletas mūsų, mažų „lakūnų“, tuos „Sparnus“ užsiprenumeravom. Kartais pagal brėžinius, bet dažniau pagal fantaziją konstravom aviamodelius. Kieno sklandytuvėlis nuo kalno viršūnės toliausiai nulėks už žvyrkelio... Regėjom save tuose orlaiviuose, gal tuoj žūsiančius, nes mūsų „Strėlės“, „Meteorai“ ar kitaip pavadinti lėktuviukai įstrigdavo į beržą, kliudydavo elektros laidus, atsitrenkdavo į namo tvarto stogą, o tos avarijos mums atrodė būtinos istorijai. Vėliau jau buvo keistoka žiema. Dukart per savaitę po pamokų mes su vienu draugu – jau dešimtokai – iš Merkinės važiuodavom į kursus Alytaus aeroklube. Iš ten suspėdavom į paskutinį vėlyvąjį autobusą, apsnigtais žvyrkeliais ir užpustytais laukais į atokias savo sodybas parbrisdavom tik po vidurnakčio, kartais pakeliui dar paleisdavom po sniego gniūžtę į kaimo mokytojos tamsų langą, į brigadininko ar kito – atsibuskit, išsimiegosite, kai numirsit... Pamokos, aišku, likdavo neparuoštos, o keltis vėl reikia labai anksti, klampoti du km iki stotelės, užtat ankstyvuoju ir vieninteliu autobusu pasiekus mokyklą, iki pamokų – dar visa valanda... Pažymius kažkaip reikia priderinti prie mūsų planų, kurie mokytojams kelia įtarimų, bet bus kaip bus. Paskui, jau pavasarį, privalomas šuolis su parašiutu – iš to paties „kukurūzininko“. Pirmom sekundėm raudona raudona – lyg ne tik akyse, o persimainiusiam pasaulyje... Paskui – malonumas kabėti šiek tiek virš tikrovės po beveik nevaldomu parašiutu, netrukus – nerimas, kad vėjas mane nuneš į Nemuną... Norisi dar ir dar – iš didesnio aukščio. Nuostaba, kad sklandytuvas nepaklūsta iš pirmo karto... Bet su instruktoriumi neriam į pirmąjį suktuką, į pirmąją kilpą,
54 /
ir tom sekundėm veidai nuo perkrovos išsitempia kaip guminiai, bet mes savęs nematom... Mano draugui sekasi puikiai, man, atrodo, irgi seksis, bet jau savarankiškam skridime – po smagios vakaronės kaime – užsisvajoju, aerodromas dingsta iš akių, niekaip jo nerandu, o aukštis tirpsta, tirpsta... Lyg po mėnesio, lyg po daugelio metų prie Kauno autobusų stoties, kaip ir susitarta su Tomu, pamatau mirkčiojantį pažibinčiais automobilį, ir paklausęs, ar čia parašiutininkė laukia parašiutininko, susipažįstu su Honorata. Ji jauna ir nedidukė, panaši į tas, kurios nuotykių ieško ne dėl pačių nuotykių, o dėl to, kas bus už nuotykio. Važiuojam paimti fotografo Tomo, to, kurs randa įdomių veidų, bet savojo nereklamuoja, nekalba apie savo gyvenimėlį nei planus. – Neįdomu būtų gyventi pagal planą, – sako Honorata. – Pažįstu žmonių, susiplanavusių: po metų turėsiu tą, po dviejų skrisiu tenai, po septynių... – Viešpats pasijuokia iš žmogaus, kai jis planuoja, – pakartoju banalų posakį. – Gal todėl ir Sovietų Sąjunga, skelbusi penkmečių planus ir vykdžiusi juos „pirma laiko“, sužlugo „pirma laiko“... Gal mes gimdami iš Viešpaties gauname jei ne konkrečią gyvenimo užduotį, tai galimybių, stiprybių ir silpnybių rinkinį. Plius gimimo vieta, laikmetis, tėvai ir kitos aplinkybės. Dar gal vardas ir krikštas prisideda... – Aš augau nekrikštyta, – pasakoja Honorata, – tik Atgimimo laikais tėvai staiga pakeitė pažiūras, susigriebė mane pakrikštyti, kai buvau jau penkiolikmetė. Nenorėjau krikštytis, pykau, šaukiau: aš dabar neturiu nuodėmių, o kai pakrikštysit, tai ir prasidės nuodėmės... Ir prasidėjo, sunki aš tapau tėvams, išėjau pas senelę... – Gal ne prasidėjo, – sakau, – o išsiskleidė. Ir gal ne nuodėmės, o neišvengiamybės.
/ 55
Tomo ir dar vieno jo draugo paimti sustojame prie kažkokio baro rūsyje. Lyg kavinė, lyg aludė, lyg nuodėminga slėptuvė nuo bombų... – Vakar, kol gėrėme alų, bent keliolika narsuolių užsirašė į būsimų parašiutininkų būrį, – šypsosi Tomas, – o išaušus tiek ir beliko mūsų... Taip ir atvažiuojam į Pociūnų aerodromą, į Kauno parašiutininkų klubą, kur stovi berods šešetas senų dvisparnių AN-2, andai pramintų „kukurūzininkais“. Gal penki iš jų žolėm apaugę, tik vienas dar tebeskraidantis. – Kiek sveriate? – klausinėja instruktorius, rikiuodamas dvejetus ir trijules būsimam šuoliui, nes lengvesnis ar lengvesnė, kad neįlėktų į žemiau besileidžiančiųjų parašiutus, turi iššokti po sunkesniųjų. – Nedaug, – sakau, – net ir nežinau, kiek sveriu, paskutinį kartą mane pasvėrė seniai seniai, kai ėmė į sovietų kariuomenę... Pagalvoju: juk ir tada ne ką besvėriau, gal tik nuodėmės turėjo svorio, o ir paskui visokie reiškiniai manimi maitinos gal labiau negu aš jais, tai dabar gal nesveriu beveik nieko ir, iššokęs iš lėktuvo, pakibsiu beveik kilometro aukštyje, ir vėjas mane nuneš, kur norės, kur Dievuliui ar kipšui reikės, nesgi dabar jaučiuos lengvas lengvas – lyg visos nuodėmės būtų atleistos. Dabar net ir nenorėčiau žinoti, kiek besveria mano kūnas, o politinio, ekonominio, mokslinio, literatūrinio ar dar kokio nors svorio kaip ir neturiu, niekad jo nesiekiau, kam jis man, juk smagiausia, kai sapne atsiskiri nuo žemės ir kyli, skrendi, levituoji... Andai tikėjausi, kad manęs į sovietų kariuomenę nepaims, jeigu dar labiau suliesėsiu, tai tą pavasarį ne ką ir bevalgiau, su likimo draugais bastėmės po savo kaimiškas apylinkes,
56 /
ieškojom nuotykių ir merginų, išdykavom, gėrėm, rūkėm, patekom į blaivyklą, išėjom... Bet medicininė šauktinių komisija vis tiek nusprendė, kad sveriu pakankamai ir galiu ginti Sovietų Sąjungą... Su Tomu ir Honorata dar ryte susitarėm, jog šoksime ne su valdomais parasparniais, o su kupoliniais, apvaliais parašiutais, nedaug valdomais, užtat beveik dvigubai pigesniais. Mat šią 2007-ųjų vasarą nesame pinigingi, aš net prisipažįstu, kad po pavasarinių kelionių pinigų šitam šuoliui man paskolino mano moteris, gal nesunkesnė už mane, nes juk paskolino, gal negrąžinamai, gal su viltimi, kad... Kad parašiutas neišsiskleis? Neišsiskleis gal kaip bloga žinia, išsiskleis kaip nežinia, kaip laiškas, kaip žemėlapis, žvaigždėlapis, gal parašiutas išsiskleis kaip slaptieji Viešpaties planai... Dabar parašiutai išsiskleidžia visada ar beveik visada, tik ne visiems vienodai. Gal kažkas šiurpiai gražaus išsiskleistų jai, jeigu man neišsiskleistų parašiutas. Juk dar esame kartu ir tik retkarčiais, juodom valandom ar girtomis naktimis, ketinome išsiskirti. Prisimenu skaitęs, kad pirmąkart (?) su parašiutu nežinomas drąsuolis nušoko Kordoboje nuo aukšto bokšto ir liko gyvas. Nors tas „parašiutas“ tuomet parašiutu nesivadino... O kitas, irgi jau nežinomas parašiutininkas, šoko nuo Konstantinopolio bokšto, jam lūžo daug kaulų, ir gal išsiskleidė amžinybė. Iš naujo parašiutas buvo išrastas Prancūzijoje 1783 m. Jį išbandyti, šokant nuo bokšto, sutiko sunkus nusikaltėlis, nuteistas mirti. Jam, jeigu pasiseks, buvo pažadėta gyvybė ir laisvė, o jeigu šuolis nepasiseks, jis vis tiek nieko nepraras, o nuosprendis didvyriškai išsiskleis minios akyse, gal išsiskleis Dievulio atlaidumas. Laimingai jis nusileido ir tuoj pat dingo iš valdžios akių, ir daugiau istorijoj jo – nė pėdsako. Iš lėktuvo pirmą kartą su parašiutu iššokta 1912 m. Tačiau per
/ 57
Pirmąjį pasaulinį karą naikintuvai ir bombonešiai kovėsi dar be parašiutų. Kai pašautas naikintuvas užsiliepsnodavo ore, pilotas galėjo pasirinkti: sudegti, nusišauti pistoletu, arba iššokti – be parašiuto. Dar yra laiko, geriame kavą Pociūnų aerodrome, Kauno parašiutininkų klubo kavinėj, su Honorata esu pažįstamas jau tris valandas, ji – smulkioji verslininkė, dar nespėjusi praturtėti ar sugesti, simpatiška, gražiai paprasta. Nežinau, kaip jai atrodau aš, bet likimui panorus iš orlaivio išlėksim kaip parašiutininkų pora, aš pirmiau jos, nes instruktorius, ilgokai į mus žiūrėjęs, nusprendė, kad ji vis dėlto lengvesnė negu aš. Honorata sako norinti gal ne to, ką vadiname adrenalinu, o kažko ypatingesnio, svarbesnio, ji sako to ieškojusi kalnuose, paskui po vandeniu, nardydama, jūros dugnu vaikščiodama, bet dar neradusi... Sakau, jog dabar jau ras, nes jai tai bus pirmas kartas, o man, deja, antras, tik jaunystės prisiminimas, nes pirmąsyk iš tokio paties dvisparnio „kukurūzininko“ iššokau berods prieš dvidešimt metų, dar sovietmečiu, beveik už dyką, tuomet aeroklubo nario mokestis buvo beveik simbolinis. – Nemeluokit, kad nebijot, ir nesigėdykit, jeigu bijot, – kalbėjo toks senas ir gėrybiškas instruktorius prieš dvidešimt metų, kai buvau būsimų ar nebūsimų sklandytojų ir lakūnų būryje Alytaus aeroklube. – Baimė yra natūralus ir žmogiškas jausmas. Net kai kurie naikintuvų pilotai – pasitaiko tokių – prieš kasmetinį privalomą šuolį su parašiutu pabalę vaikšto, nors tiek viršgarsiniu greičiu skraidę, mirties kilpų tiek susukę... Gal pusė iš trisdešimties tąsyk iššoko patys, kitus neskaudžiai, bet užtikrintai išspyrė instruktorius, aš išnėriau pats. Netekau svorio, pasaulis dingo, mano viduj ir išorėj tapo rau-
58 /
dona ir keista... Pirmąkart krisdamas, pats tikrai neišskleistum nei pagrindinio parašiuto, nei atsarginio, užtat ir prikabinamas tas lynas lėktuve... Smūgis. Išsiskleidė. Kaip žinia. Kad gyvensiu. Kitaip? Pasaulis vėl atsirado ir aš kabau jame, dar 900 metrų aukštyje, žinau, jog tai tetruks dvi minutes, bet jos dabar skambios, akiratis didelis, horizontai mįslingi, debesys laukiniai, erdvė pilna pati savęs, o miestas po kojomis kažkoks chaotiškas ir murzinas, nemaniau, kad taip jis atrodys, Nemunas siauras ir pilkas, mano kraujas ir kaulai geri, o aš pats... – Dvidešimt metų, – sakau Honoratai, – pralėkė nuo mano pirmojo iššokimo su parašiutu iki šiandieninio. Dabar gyvenimą galėsiu suskirstyti į tris dalis – iki pirmojo, tarp jo ir antrojo, ir jau po antrojo... Nežinau, ar bus trečiasis šuolis... Įdomu, ar mirštant nebūna, kaip iššokant su parašiutu – išsiskleis kaip tikėjimas? Neišsiskleis? Galvoju apie tą „tarp“ – kiek kartų bijojau ar nebijojau per dvidešimt metų ir ką daugiausia sapnavau... Kursiokes universitete, kurį pradėjau ir nebaigiau... Kareivines, tankus ir išsitempusį laiką. Retkarčiais sapnavau save paauglystėj, vėl konstruojantį aviamodelius, kuriuos su būreliu draugų skraidinsim nuo kalno... Bent keletą kartų sapnavau, kad aeroklubo aerodromas persikėlė prie mano namų – tie patys sklandytuvai, lėktuvai, tie patys veidai, ir aš – lyg nebūtų praūžę daug metų – vėl sėsiu į sklandytuvą, vėl... Gal nepaklysiu erdvėj užsisvajojęs, rasiu, kur nusileisti... Kartą sap navau, kad grįžtu iš kelionės ir randu mamą sukniubusią prie darželio vartų, keliu ją, o mama tokia lengva, lengva... Sapnavau, kad garsiakalbis Vilniaus oro uoste garsiai praneša, jog laineris, kuriuo mano brolis išskrido kiton žemės pusėn, dingo be žinios... Gal du kartus sapnavau, kad iš-
/ 59
šoku iš „kukurūzininko“ virš savo miestelio, krentu, krentu, o parašiutas vis neišsiskleidžia, aptinku, kad ir neturiu parašiuto, ir nubundu, likus keletui metrui iki žemės... O jeigu neatsibustum iš sapno, kuriame krenti be parašiuto? Kas išsiskleistų?.. Kiek nedaug mano sapnų parašiutininkui bepriklauso. Vėl instrukcija, šokinėjimas nuo treniruoklio. Kokios gražios studentės su savo studentais rengiasi pirmam šuoliui ir kaip artistiškai instruktorius mus visus vadina jaunais desantininkais, žvilgsniu kliudęs mano pusžalę barzdą sako, kad įvairovė – gerai. Staiga susigriebiu: taigi ne dvidešimt, o trisdešimt metų prabėgo nuo pirmojo... Kas atsitiko su mano sielos aritmetika? Su mano metų matematika? Kažkodėl man atrodė ir tebeatrodo, kad nuo to 1977 m. pavasario iki 2007-ųjų vasaros aš gyvenau ne trisdešimt, o dvidešimt metų. Kur dingo dešimt? Gal aš juos pragėriau? Gal pamečiau? Gal po gabaliuką išdovanojau – kam reikėjo ar nereikėjo? Ar atvirkščiai? Ar tiesiog esu dešimčia jaunesnis negu iš tikrųjų? Gal gyvenime buvo pertraukų, kai aš lyg negyvenau? Nekentėjau? Nemylėjau? – Einam užsirūkyti, – sako Tomas. – Prieš pertrauką gyvenimėlyje užsirūkykim, – pritariu. Tomas gal keturiasdešimtmetis, stambokas, pafilosofuojantis, jisai ir suorganizavo mums šitą parašiutizmą, nes kaip fotografas pastebėjo kontrastą: jo mama, buvusi sportininkė, su parašiutu leidosi beveik keturis šimtus kartų, o jis dar nė sykio... O juk būna tūkstančius kartų šokusių... Valsą, tango... Su parašiutu. Be parašiuto. Aerodromo pakraštėlyje prieš skrydį rikiuojasi profesio nalai: ne itin griežta, bet graži prityrusių parašiutininkų ir parašiutininkių rikiuotė, nepanaši į baimių rikiuotę, gal pa-
60 /
naši į iliuzijų rikiuotę. Štai kokie nuostabūs jauni vyrai ir moterys, šaunūs parašiutininkai. O po 30 metų jie bus... O po 130 metų?.. Karinis sraigtasparnis juos kelia net į keturių km aukštį. Jie kris pasimėgaudami, patys išskleis valdomus parašiutus, pats šauniausias ir kiečiausias dideliu greičiu lėks žemyn, parašiuto plokštumą nukreipęs statmenai žemei, paskutinėm akimirkom jis pasisuks ir jau lygiagrečiai žemės paviršiui prašvilps pro mūsų akis ir nosis, dar pakils, apsisuks, nusileis – gal tūkstantį kelintąjį kartą. Ir tai jam jau ne pertrauka gyvenime, gal pats gyvenimas. Mus senasis „kukurūzininkas“ užburzgins gal tik į 800 m aukštį. Už 80 litų. Instruktorius pastebi, kad Tomas ir dar vienas jo draugas yra per sunkus šokti su pigiu kupoliniu parašiutu – kojas ir kita gali nusilaužyti sveriantys per 80 kg, kai atsitrenks į šį pasaulį didesniu nei 5 m per sekundę greičiu, todėl juos perveda į kitą, šoksiančių su brangesniais ir valdomais parasparniais parašiutų grupę, ir aš nejaukiai aptinku, kad „kupolinių“ būryje esu vyriausias amžiumi. Vienintelis su brazda, ir dar žilstelėjusia, ir apskritai be manęs „pigesniųjų“ grupėje yra tik dar vienas vyriokas, berods studentas, šoksiantis gal priešvestuvinį parašiutinį šokį su saikingai apkūnia mylimąja, kurią vis laiko apsikabinęs per liemenį. Dar keliolika studenčių, Honorata. Teoriniai ir praktiniai mokslai – prieš tuos trisdešimt ar dvidešimt metų trukę savaites – dabar trunka dvi tris valandas... Jeigu įlėkėt į kito parašiutininko kupolą... Jeigu įlėkė į jūsų... Jeigu pakilo vėtra ir neša jus tėkšt į mūro sieną... Jeigu į aštriašakę pušį... Jeigu neišsiskleidžia pagrindinis... – O jeigu vis tiek neišsiskleis nei pagrindinis, nei atsarginis? – klausia kažkuri mergužėlė.
/ 61
– Tuomet reiks eit į sandėlį – naujo parašiuto... – šypsosi instruktorius. Kylam, pertraukėlė gyvenime truks dvi tris minutes. O ar būna pertraukų amžinajame atilsyje? Jei egzistuoja tas „amžinas atilsis“, tai gal, gal... Bet abejoju, ar tas a. a., jeigu nebūna amžino nuovargio. Honorata su šalmu, parašiutų kuprinėm, diržais ir marškinėliais be rankovių lėktuve fotogeniškai nusišypso, oro srautas, kai instruktorius palydi pirmąją porą, nuplėšia jos baltą kepuraitę, ir ji dingsta erdvėse... Gal kam nors į sodybą ar net ant galvos – tiesiog iš dangaus – nukris ta kepuraitė... Laikas. Man viskas pasikartoja, išskyrus tai, kas būna tik pirmą kartą. Pakimbu erdvėse kaip paprasčiausias parašiutininkas. Norėčiau taip būti ilgai ilgai, bet tai truks tik dvi minutes. Žvilgtelėjęs aukštyn į parašiuto kupolą, pagalvoju apie jo apvalumą... Mano moteris pasakojo sapnavusi Dievulį, ir tas Dievulis toks baltas, didelis, apvalus... Kaip išsiskleidęs parašiutas? Ne visai... Kai ji papasakojo tą sapną, prisiminiau vieną iš paskutiniųjų Gintaro Beresnevičiaus esė, kur jis rašo, jog „Dievas yra apvalus“. Kaip akiratis. Žemė artėja, akiratis mažėja, iš jo dingsta miestų, miškų, ežerų plokštumos, dar skrodžiu orą, dabar esu lyg gimęs iš naujo ir beveik laimingas, vyksta pertraukėlė gyvenime... Prisimenu pusbrolio, tarnavusio desantininku Azerbaidžano kalnuose, pasakojimus. Jam po parašiutu žemė pakvipdavo medumi, duona arba moterimi. Man žemė pakvimpa tiesiog žeme. Bet gyva žeme. O! Ir antrą kartą – po 30 metų – nepavyko nenugriūti atsitrenkus į žemę. Po manęs iššokusią, bet arčiau bazės nusileidusią Honoratą randu ramią, net keistai ramią, tik truputį susikrim-
62 /
tusią, kad nusibrozdino ranką griūdama – be rankovių jos marškinėliai... Tomas dar tebelaukia eilės, atsisveikinam, Honorata veža mane į stotį, nes ir pati skuba į kaimą pas draugus, ir labiausiai dabar džiaugiuos, kad suspėsiu į paskutinį autobusą, nereikės nakvoti pas Tomą ir neteks užgerti – dabar tokia skambi mano blaivybė, viskas paprasta ir lengva lengva, lyg nuodėmės būtų atleistos... – O aš tikėjausi daugiau, – vairuodama sako Honorata, – aš nieko labai ypatingo nepatyriau... Norėjau kažko įspūdingesnio, gal kitoniško krikšto, nežinau dabar net kur, kaip ir ko ieškoti... Pagalvoju, kad jos prigimtis nelengva, patariu paieškoti – gal to kitoniško krikšto ar neaišku ko – Grenlandijoj arba Sacharoj, menuose ar sapnuose, nes iš tikrųjų nežinai, ką bepasiūlyti Honoratai, su kuria dabar atsisveikinsim ir gal niekad nesusitiksim. – Na, ar išsiskleidė? – telefonu klausia paskolinusi parašiutizmui pinigų mano moteris. – Neišsiskleidė, tebesiskleidžia... – Kaip sapnas? – Ir kaip skola? – Tebūnie tai ne skola. Iš jos sužinau, kad kaip tik tuo metu, kai kilo mūsų lėktuvas, jos draugės karstas leidosi į duobę... Bet pati velionė lyg ir nesileido į duobę, gal kilo, ar lėkė, lėkė... Grįžęs namo mamai nepasakoju, kur buvau ir ką veikiau... Iš jos sužinau, kad mano brolio dukrai kitoj žemės pusėj ką tik gimė dvynukai, berniukai, ir mano brolis vėl skris tenai. Jai baisu, baisu... Naktį imu sapnuoti aukštį, bet kitaip nei tik rovėje, abstrakčiai, ir labai gražus aukštis yra mano aštuoni
/ 63
metai, kai esame su broliu Vilniaus oro uoste, tik man pačiam neaišku – virš ko tas aukštis, – o garsiakalbis ir vėl atšaukia reisą iš Vilniaus į Druskininkus pro mūsų sodybą. Paskui labai didelis aukštis atrodo aštuoniolika metų... O štai dvidešimt penkeri metai – jau staiga sumažėjęs aukštis, nes netekau ir merginos, ir darbo. O 40 metų – vėl didesnis aukštis, bet ne toks didelis, koks buvo 8 ar 18 metų aukščiai. O koks bus aukštis, jeigu sulauksiu 50 metų? O jeigu – 80 metų?.. Kitądien savo moteriai pasakoju, jog dvi minutes kabojau po parašiutu ir jis buvo apvalus kaip jos sapnuotas Dievulis, gal minutę buvau kaip rojuj, buvo pertraukėlė gyvenime... Mano mamai staiga pasidaro labai blogai. Išvežam į ligoninę. Vakare suskamba telefonas, ir prieš pakeldamas persižegnoju... Matyt, iš tikro esu apkrikštytas, nors tuo daug metų abejojau... Tomo balsas aiškina, kad aš, skubėdamas į paskutinį autobusą ir vengdamas alkoholio, nepasiėmiau savo parašiutininko pažymėjimo, o pažymėjimas gražus, puikiuose rėmeliuose – tai įskaičiuota į šuolio mokestį... Tomas sako, kad atveš jis man tą pažymėjimą. Kitą naktį, nerimastingai laukdamas žinių apie mamą, susapnuoju, kad parašiutininko pažymėjimas, gražiai įrėmintas, kabo ant mano kambario sienos, paskui tuose pačiuose rėmeliuose vietoj pažymėjimo atsiranda mano jau seniai mirusio tėvo veidas, o paskui matau, kad lygiai tokiuose pačiuose rėmeliuose – jau ir mano mamos šviesus veidas, jau ir tos mano Egziuperi skaitytojos, ir visos giminės... Žiū, aš patsai tokiuose rėmeliuose – penkių metų vaikas, iškėlęs dešinėje rankelėj medinį, brolio darytą naikintuvėlį – jau be vieno sparno.
64 /