Marta
Liuisas Tekeris
(1782–1862)
Liuisas (g. 1802)
Lidija
(g. 1805)
Džozefas (1834–1862)
Tomas (g. 1807)
Henris
(1835–1882)
Merė
(1865–1928)
Šarlotė (1809–1884)
Marta
(1837–1927)
Laura
(1867–1957)
Šeimos medis Merė
(g. 1813)
Hensis Kvineris (1807–1844)
Karolina
Eliza
(1839–1924)
Tomas
(1842–1931)
(1844–1903)
Čarlzas Ingalsas (1836–1902)
Karolina (Kerė) (1870–1946)
Čarlzas Frederikas (1875–1876)
Almanzas Vailderis (1857–1949)
Rouz (Rožė) (1886–1968)
Greisė
(1877–1941)
Laura Ingalls Wilder
Romanas
Iš anglų kalbos vertė GIEDRĖ TARTĖNIENĖ
Staigmena
K
artą vakarieniaujant tėtis pasiteiravo: – Ar nenorėtum padirbėti mieste, Lora? Lora liko be žado. Visi kiti taip pat. Jie sėdėjo sustingę. Greisė mėlynomis akimis stebeilijosi per skardinio puodelio kraštą, Kerės dantukai taip ir liko susmigę į duonos riekelę, o Merės ranka su šakute pakibo ore. Mama vis pylė arbatą į beveik sklidiną tėčio puodelį. Pačiu laiku atsipeikėjusi padėjo arbatinuką. – Ką pasakei, Čarlzai? – pasitikslino ji. – Teiravausi, ar Lora nenorėtų padirbėti mieste, – atsakė tėtis. – Padirbėti? Mergaitė? Mieste? – negalėjo patikėti mama. – Kodėl, koks darbas... – pradėjo ji, paskui greitai 9
pasakė: – Ne, Čarlzai, neleisiu Lorai sukiotis viešbutyje tarp visų tų nepažįstamųjų. – O kas apie tai kalba? – nustebo tėtis. – Kol aš gyvas, nė viena mūsų mergaitė nedirbs viešbutyje. Gyvas ir sveikas. – Žinoma, ne, – atsiprašė mama. – Užklupai mane taip netikėtai. Koks gi dar darbas ten galėtų būti? Lora juk nepakankamai suaugusi, kad mokytų mokykloje. Tėčiui dar nepradėjus aiškinti Lora ėmė galvoti apie miestą ir sklypą, kur buvo tiek veiklos ir kuriame jie jautėsi tokie laimingi dabar, pavasarį. Ji nenorėjo pokyčių. Nenorėjo darbuotis mieste.
Pavasaris sklypelyje
P
o spalio pūgų praėjusį rudenį jiems teko kuriam laikui persikraustyti į miestą, o Lora ten ėjo į mokyklą. Paskui dėl pūgų mokykla buvo uždaryta. Visą tą ilgą žiemą pūgos kaukė aplink namus, atskyrė visus vienus nuo kitų taip, kad diena po dienos, naktis po nakties pro sūkuriuojantį sniegą nė balsų nebuvo girdėti, nė žiburio nebuvo matyti. Visą žiemą jie spietėsi mažoje virtuvėlėje alkani, sušalę ir sunkiai plušo tamsoje ir šaltyje: suko šieną židiniui, kad ugnis neužgestų, ir malė kavos malūnėliu kviečių duonai kasdieninei. Visą ilgą žiemą guodė vienintelė viltis – kad žiema kada nors baigsis, pūgos liausis, vėl ims šildyti saulė ir jie galės sprukti iš miesto į savo sklypelį. 11
Dabar buvo pavasaris. Dakotos prerijos šildėsi vaiskiuose saulės spinduliuose ir buvo sunku patikėti, kad dar visai neseniai jas šiūravo atšiaurios žiemos vėjai ir sniegas. Kaip nuostabu vėl būti sklypelyje! Lora nieko netroško, tik būti lauke. Atrodė, kad niekada nepasisotins saulės šviesa ir šiluma. Auštant, kai nueidavo į pelkės pakraštį parnešti rytinio kibirėlio šviežio vandens, žaižaruodama ir mirgėdama spalvomis kildavo saulė. Rasotoje žolėje giedodami nardė pieviniai trupialai. Palei taką liuoksintis triušis sustodavo ir stebeilydamasis didelėmis akimis, sukiodamas ausis imdavo dailiai pusryčiams krimsti švelnias žolių viršūnėles. Trobelėje Lora užsibuvo tik tol, kol padėjo vandenį ir pasistvėrė pieno kibirėlį. Mergaitė nubėgo prie atšlaitės, kur šviežią žolę gremžė karvė Elena. Ji romiai stovėjo ir atrajojo, kol Lora melžė. Šiltas saldus šviežio pieno aromatas sklido nuo srovelių, kurios putodamos čiurškė į kibirą, ir mišo su pavasario kvapu. Loros pėdos rasotoje žolėje sumirko ir sušalo, tačiau saulutė maloniai šildė sprandą, dar šiltesnis buvo Elenos šonas, į kurį mergaitė buvo atrėmusi skruostą. Pririštas prie kuolo trumpa virve neramiai mykė Elenos veršelis. Karvė guodžiamai sumūkė. 12
Išmelžusi paskutinius riebius pieno lašus, Lora nutempė kibirėlį į trobelę. Mamytė kliūstelėjo šilto šviežio pieno ir į veršelio kubiliuką. Likusį pieną per švarų baltą audinį nukošė į skardinius bidonėlius, ir Lora rūpestingai nunešė juos į rūsį. Mama nugriebė riebią grietinėlę nuo vakarykščio vakarinio melžimo pieno. Nugriebtą pieną ji supylė į veršelio kubiliuką, ir Lora nutįsė jį alkanam mažyliui. Mokyti veršelį gerti buvo nelengva, tačiau tikrai įdomu. Svirduliuojantis ant netvirtų kojyčių, veršelis buvo įsitikinęs, kad norint gauti maisto reikia ką nors pastumti mažu raudonu pakaušiu, todėl užuodęs pieną jis būtinai bandydavo parversti kibirėlį. Lorai teko kibirėlį prilaikyti, kad pienas neišsitaškytų. Reikėjo pamokyti veršelį, nes jis nemokėjo gerti. Pamerkusi pirštus į pieną mergaitė leido veršeliui šiurkščiu liežuviu juos žįsti, paskui lėtai kreipė gyvulio snukutį į kibirėlį. Staiga veršelis pro nosį įkvėpė pieno ir stipriai nusičiaudėjęs viską aptaškė, o paskui iš visų jėgų nėrė į pieną – Lora vos išlaikė kibirėlį. Kliūstelėjusi pieno banga apliejo veršelio galvą ir aptaškė visą Loros suknutės priekį. Mergaitė kantriai pradėjo iš naujo: pamerkė pirštus į pieną ir davė veršeliui žįsti. Mėgino išsaugoti kibirėlį neišverstą ir išmokyti veršelį gerti. Galiausiai veršeliui vis dėlto pavyko nugurkti šiek tiek pieno. 13
Vėliau Lora turėjo perkelti gyvulius. Ištraukusi kuoliukus, mergaitė po vieną vedė Eleną, mažylį ir metinuką veršelius prie naujo minkštos, gaivios žolės lopinėlio ir smeigė geležinius kuoliukus giliai į žemę. Saulė jau buvo visai pakilusi. Visas dangus buvo mėlynas, o visa žemė – banguojantys vėjyje žolynai. Mama jau kvietė. 14
– Paskubėk, Lora, pusryčiai laukia! Namelyje Lora greitai nusiprausė veidą ir rankas. Tada žaižaruojančia arka vandenį iš praustuvo kliūstelėjo ant žolės, kur saulė netruks jį išdžiovinti. Mergaitė persibraukė šukomis plaukus viršugalvyje. Prieš pusryčius niekada nebūdavo laiko išpinti ilgą kasą, normaliai išsišukuoti ir vėl susipinti. Tam ateis laikas atlikus rytmetinę ruošą. Atsisėdusi į savo vietą greta Merės, Lora pažvelgė kitapus lygutėlės raudonos languotos staltiesės ir blizgančių indų į mažąsias Kerę ir Greisę, į jų švara spindinčius gaivius veidelius, vaiskias akis. Ji pažvelgė į tėvelį ir mamytę, tokius laimingus, besišypsančius. Jautė, kaip pro pravirą langą ir duris dvelkia gaivus rytmečio vėjas, ir palaimingai atsiduso. Tėtis dirstelėjo į mergaitę. Jis suprato, kaip ji jaučiasi. – Visai neblogai, – tarstelėjo. – Labai gražus rytas, – pritarė mamytė. Po pusryčių tėtis pakinkė arklius Semą ir Deividą ir nusivedė į preriją, į rytus nuo namelio, kur jis plėšė velėną javams. Mamytė visoms paskirstė dienos darbus. Visų labiausiai Lora mėgo tas dienas, kai mamytė pasakydavo: – Man reikia padirbėti darže. Merė noriai pasisiūlė atlikti visą namų ruošą, kad Lora galėtų padėti mamytei. Akloji Merė. Dar prieš skarlatinai 15
atimant regėjimą iš jos žydrų akių, Merė niekada nemėgo dirbti lauke, saulėje ir vėjyje. Dabar ji džiaugėsi, kad gali būti naudinga viduje. Ji džiaugsmingai sakydavo: – Galiu dirbti tai, ką matau pirštais. Kaupdama neatskirsiu žirnio virkšties nuo piktžolės, tačiau galiu suplauti indus, pakloti lovas ir prižiūrėti Greisę. Kerė taip pat didžiavosi. Nors smulkutė, ji jau buvo dešimties ir galėjo padėti Merei ruoštis namie. Taigi Lora su mama galėjo eiti į daržą. Iš rytų į preriją kraustėsi žmonės. Ir rytuose, ir pietuose, ir į vakarus už didžiosios pelkės jie savo sklypuose statėsi naujas trobas. Kas kelios dienos per sąsmauką pelkėje į miestelį atvažiuodavo ir traukdavo atgalios nepažįstamųjų vairuojamas furgonas. Mamytė sakė, kad laikas pažindintis ateis pasibaigus pavasario darbams. Pavasarį nėra laiko svečiuotis. Tėtis turėjo naują plūgą. Jis puikiai tiko prerijos dirvai plėšti. Buvo aštrus krumpliaratis, vadinamas plūgo peiliu, kuris norago priekyje pjovė velėną. Ašmeningas plieno noragas rėžė susipynusias žolių šaknis, o verstuvas kėlė ir vertė ilgą velėnos juostą lygiais kraštais. Velėnos juosta buvo lygiai dvylikos colių pločio ir tokia tiesi, tarsi būtų išpjauta ranka. 16
Visi labai džiaugėsi naujuoju plūgu. Po visos dienos darbo Semas su Deividu dar turėjo jėgų linksmai vartytis arba pastatę ausis dairytis po preriją, užuot puolę rupšnoti. Tą pavasarį plėšiant velėną arkliai neatrodė išsekę, liūdni ir perkarę, o tėtis po vakarienės nebūdavo pernelyg pavargęs, kad negalėtų juokauti. – Po paraliais, tas plūgas pats dirba, – sakė jis. – Pasitelkus visus nūdienius išradimus žmogaus raumenys visai nenaudingi. Kurį vakarą plūgas nuspręs toliau plėšti ir išvarys per naktį kokį akrą ar du, o mes su kinkiniu iki ryto ilsėsimės. Apverstos velėnos juostos, išmargintos susiraizgiusiomis atrėžtomis žolių šaknimis, gulėjo vagose. Žengiant basomis šviežios vagos buvo vėsios ir minkštos, tad neretai Kerė su Greise žaisdamos sekiodavo paskui plūgą. Lora taip pat būtų mielai prie jų prisidėjusi, tačiau ėjo jau penkioliktus metus ir buvo per didelė, kad žaistų šviežioje, gaiviai kvepiančioje dirvoje. Be to, popietėmis Merei reikėdavo išeiti pasivaikščioti, kad kiek pabūtų saulėje. Nudirbus rytmečio darbus Lora pasiimdavo Merę pasivaikščioti po preriją. Žydėjo pavasarinės gėlės, debesų šešėliai dryko žole apaugusiais šlaitais. Atrodė keista: kai jos buvo mažesnės, dažnai vadovaudavo vyresnioji Merė, o dabar paūgėjusios jos atrodė vienodo amžiaus. Mergaitės 17
mėgo ilgus pasivaikščiojimus vėjyje ir saulėje, skindavo našlaites ir vėdrynus, kramsnodavo smulkiąsias rūgštynes. Dailūs susiraitę šviesiai violetiniai žiedynai ir keistos formos lapeliai ant laibų stiebelių buvo aitraus skonio. – Rūgštynių skonis kaip paties pavasario, – tarstelėjo Lora. – Tiesą sakant, jų skonis primena citrinas, Lora, – švelniai pataisė Merė. Prieš dėdama lapelį į burną ji visada pasitikslindavo: – Ar atidžiai apžiūrėjai? Ant jo nėra vabaliukų? – Čia nėra jokių vabalų, – ginčijosi Lora. – Šitos prerijos tokios švarios! Nėra kitos tokios švarios vietos. – Vis dėlto dirstelk, – tarė Merė. – Nenoriu suvalgyti vienintelio visos Dakotos vabalo. Abi nusijuokė. Merė dabar buvo labai linksma, dažnai taip juokaudavo. Jos veidas po skrybėlaite nuo saulės buvo giedras, žydros akys tokios vaiskios, o balsas toks
18
linksmas – niekaip nebuvo galima pasakyti, kad mergina vaikščioja tamsoje. Merė visada buvo gera. Kartais tokia gera, kad Lora sunkiai ištverdavo. Vis dėlto dabar ji atrodė kitokia, todėl Lora ir nutarė pasiklausti. – Aš visą laiką stengiuosi būti gera, – tarė. – O tu visą laiką iš tikrųjų gera. Kartais dėl to tiesiog pašėldavau, norėdavau tau suduoti. Tau nereikia stengtis būti gerai. Merė sustojo. – Oi, Lora, kaip siaubinga! Vis dar nori man suduoti? – Ne, tikrai ne, – atvirai pasakė mergaitė. – Sąžiningai? Esi maloni man tik todėl, kad esu akla? – Ne! Tikrai tikrai ne, Mere. Dažniausiai net pamirštu, kad tu akla. Aš... Aš tiesiog džiaugiuosi, kad tu mano sesuo. Norėčiau būti tokia kaip tu, tačiau atrodo, kad niekada nepavyks, – atsiduso Lora. – Neįsivaizduoju, kaip tu gali būti tokia gera. – Visai tokia nesu, – atsakė Merė. – Tikrai stengiuosi, tačiau, kad tu žinotum, kokia maištinga ir nedora kartais jaučiuosi. Jei žinotum, kokia aš iš tikrųjų viduje, tikrai nenorėtum būti į mane panaši. – Aš žinau, kokia tu viduje, – paprieštaravo Lora. – Tai nuolat matyti. Tu visada tobulai kantri ir niekada nebūni nė trupinėlio nedora. 19
– Suprantu, kodėl tau norisi man suduoti, – atsakė Merė. – Tai dėl to, kad aš stengiuosi gerai pasirodyti. Iš tikrųjų aš nesu gera. Tik stengiuosi pasirodyti, kokia esu gera mergaitė. Esu pasipūtusi ir išdidi, todėl nusipelniau antausio. Lora buvo sukrėsta. Paskui staiga suprato, kad jau nuo seniai tai žinojo. Vis dėlto Merės atveju tai nebuvo tiesa. Ji pasakė: – O, ne, tu ne tokia, visai ne. Tu iš tikrųjų gera. – Mes visi nepataisomai pasiligoję ir linkę į blogį lygiai taip pat, kaip žiežirbos linkusios spragsėti, – Biblijos išmintį pasitelkė Merė. – Tačiau tai nesvarbu. – Ką? – suriko Lora. – Noriu pasakyt, nemanau, kad turėtume tiek daug galvoti, geri ar blogi esame, – paaiškino Merė. – Bet, Dieve mano! Kaip galima būti geram apie tai negalvojant? – nesuprato Lora. – Nežinau, tikriausiai negalima, – prisipažino Merė. – Nelabai nutuokiu, kaip pasakyti tai, ką turiu omeny. Tiesiog derėtų ne galvoti, o žinoti. Tiesiog reikia tikėti Dievo gerumu. Lora stovėjo nejudėdama, Merė taip pat, nes ji nežengdavo nė žingsnio, jei sesuo nelaikydavo jos už rankos. Merė stovėjo viduryje žalių gėlėtų tyrų, tarp vėjyje siūruojančių žolių, po žydru giedru dangumi, kuriuo plaukė baltučiai debesys, 20
ir nieko nematė. Visi žino, kad Dievas yra geras. Vis dėlto Lorai dingojosi, kad Merė tai žino ypatingu būdu. – Tu neabejoji, tiesa? – pasitikslino ji. – Taip, dabar aš tuo visą laiką esu tikra, – atsakė sesuo. – „Viešpats yra mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano.“ Manau, ši psalmė visų gražiausia. Kodėl čia stovime? Neužuodžiu našlaičių. – Besikalbėdamos praėjome bizonų valką, – pasakė Lora. – Grįšime tuo pačiu keliu. Pasukus atgalios, Lora matė žemą žemės kauburėlį, iškilusį iš aštrių Didžiosios pelkės žolių, su išsikišusiu nuožulniu stogu, besileidžiančiu link nedidelio namelio sklype. Vargiai didesnis už vištidę, velėnos tvartas vos buvo matyti tarp laukinių žolių. Tolėliau ganėsi Elena ir abu jos veršeliai, o rytų pusėje naujai išplėštoje velėnoje tėvelis sodino kukurūzus. Kol žemė neperdžiūvo, tėvelis išplėšė tiek velėnos, kiek spėjo. Taip pat jis išakėjo pernykštį arimą ir apsėjo avižomis. Dabar, persimetęs per petį kukurūzų grūdų maišą, su kauptuku rankoje jis lėtai slinko per plėšinį. – Tėvelis sodina kukurūzus, – Merei paaiškino Lora. – Eikime pro ten. Dabar žengiame per bizonų valką. 21