MILLENNIUM
II KNYGA
STIEG LARRSON
MERGINA, KURI ŽAIDĖ SU UGNIMI R omana s Iš švedų kalbos vertė RAIMONDA JONKUTĖ
PROLOGAS Ji gulėjo ant siauro gulto grūdinto plieno rėmu, priraišiota odiniais diržais. Parišalas veržė per krūtinę. Ji gulėjo ant nuga ros. Rankos iš šonų prispaustos prie šlaunų ir prirakintos prie gulto kraštų. Ji jau seniai nustojo mėginti išsilaisvinti. Nemiegojo, tik akys buvo užmerktos. Jei atsimerktų, atsidurtų tamsoje, vienintelis šviesos šaltinis būtų silpnutis šviesos ruoželis, besismelkiantis pro plyšį virš durų. Burnoje jautė blogą skonį, ji svajojo išsivalyti dantis. Dalelė jos sąmonės stengėsi įsiklausyti, gal pasigirs žings niai. Tai reikštų, kad ateina jis. Ji nenumanė, kuri dabar vakaro valanda, tiesa, atrodė, kad jau lyg ir per vėlu jo vizitui. Netikėtai suvibravus gultui, teko atverti akis. Rodės, kažkur pastato gilu moje įsijungė kažkokia mašina. Po poros sekundžių ji nebesuvo kė, ar garsas tikras, ar viską tik įsivaizdavo. Mintimis ji užbraukė dar vieną kalinimo dieną. Keturiasdešimt trečiąją. Niežėjo nosis. Ji pasuko galvą, norėdama pasitrinti į pagalvę. Pylė prakaitas. Kambaryje buvo karšta ir tvanku. Ji vilkėjo pa prastais naktiniais marškiniais, susigarankščiavusiais po kūnu. Kaskart kilstelėjusi klubą ji įstengdavo smiliumi ir didžiuoju pirštu suimti drabužį viename šone ir truktelėti žemyn per vie ną centimetrą. Paskui pakartodavo visą procedūrą antra ranka. Tačiau marškiniai ir toliau raukšlėjosi po juosmeniu. Čiužinys buvo nepatogus, sušokęs guzais. Visiška izoliacija nepaprastai išaštrino menkiausius įspūdžius, kurie jai šiaip jau būtų buvę —7—
STIEG LARSSON
nei šilta, nei šalta. Nors ir suveržtas, parišalas buvo pakankamai laisvas, kad ji galėtų atsigulti ant šono, bet būdavo nepatogu, nes vieną ranką reikėdavo laikyti už nugaros ir ji nuolat nutirpdavo. Ji nebijojo. Tik jautė tvenkiantis vis didesnį įsiūtį. Podraug kankino ir pačiõs mintys, vis virstančios nejaukio mis fantazijomis, kas su ja bus. Ji nekentė jai primesto bejėgiš kumo. Kad ir kaip stengėsi sutelkti dėmesį į ką nors kitą, kad greičiau eitų laikas ir situacija bent šiek tiek pasimirštų, vis vien prasismelkdavo baugesys. Jis tvyrojo pakibęs tarsi dujų debesis, grasindamas įsiskverbti į poras ir apnuodyti visą gyvenimą. Ji pastebėjo, kad geriausias būdas jo neprisileisti – svajoti apie ką nors, kas suteikia stiprybės. Užmerkusi akis pasistengė pajusti benzino kvapą. Jis sėdėjo automobilyje prasivėręs langą. Pripuolusi prie mašinos, ji kliūstelėjo pro langą benzino, brūkštelėjo degtuką. Akimirkos reikalas. Liepsnos pasigavo beregint. Jis ėmė raitytis iš skausmo, ji girdėjo siaubo ir kančios kupinus riksmus. Juto degančios mėsos ir dar aštresnį anglėjančio plastiko bei sėdynių kamšalo kvapą. Turbūt buvo prisnūdusi, nes neišgirdo žingsnių, bet, vos at sidarius durims, miegai tučtuojau išlakstė. Ją apakino pro durų angą plūstelėjusi šviesa. Vis dėlto jis atėjo. Buvo aukštas. Ji nežinojo, kiek jam metų, tačiau jis buvo su augęs. Rusvai rudi pasišiaušę plaukai, akiniai juodais rėmeliais, skysti barzdos šeriai ant smakro. Nuo jo atsidavė skutimosi prie mone. Ji nekentė jo kvapo. Jis tylėdamas stovėjo gulto kojūgalyje ir ilgai ją stebėjo. Ji nekentė jo tylėjimo. Jo veidas buvo atsidūręs šešėlyje, tad durų angos šviesoje ji matė vien siluetą. Staiga jis kreipėsi į ją. Balsas žemas, aiškus, pedantiškai pabrėžiantis kiekvieną žodį. —8—
MERGINA, KURI ŽAIDĖ SU UGNIMI
Ji nekentė jo balso. Jis pasakė, kad šiandien jos gimimo diena, norįs ją pasvei kinti. Balsas nei atšiaurus, nei ironiškas. Tiesiog neutralus. Ji susigaudė, kad jis turbūt šypsosi. Ji nekentė jo. Prisiartinęs ir apėjęs gultą, jis atsidūrė galvūgalyje. Uždė jo drėgną ranką delnu į viršų jai ant kaktos, pirštais perbraukė palei plaukus. Gestas, matyt, turėjo išreikšti prielankumą. Tai buvo jo gimtadienio dovana. Ji nekentė jo prisilietimo. Jis prašneko. Ji matė, kaip juda jo lūpos, tačiau prisivertė iš jungti balso skleidžiamą garsą. Nenorėjo klausytis. Nenorėjo atsakinėti. Girdėjo, kad jis, nesulaukęs atsako nuo gulto, pakėlė balsą, iš kurio ėmė smygčioti susierzinimo adatėlės. Jis kalbėjo apie tarpusavio pasitikėjimą. Po keleto minučių nutilo. Ji igno ravo jo žvilgsnį. Gūžtelėjęs pečiais, jis ėmė taisyti odinius dir žus. Suveržė krūtinę dar per vieną skylutę ir pasilenkė virš jos. Ji staigiai nusisuko į kairę, šalin nuo jo, kiek galėdama la biau, kiek galėdama toliau – kiek tik leido diržas. Pritraukusi kelius prie smakro smarkiai spyrė jam į galvą. Taikė į Adomo obuolį, pirštų galais kliudė pasmakrę, tačiau jis buvo pasiruo šęs – kryptelėjo visu kūnu ir iš spyrio tesigavo vos jaučiamas stuktelėjimas. Ji pabandė spirti dar kartą, tačiau jis jau buvo atsitraukęs. Ji vėl nuleido kojas ant gulto. Antklodė per kraštą nutįso ant grindų. Naktiniai marškiniai atsidūrė aukštai virš klubų. Ilgą laiką jis stovėjo netardamas nė žodžio. Paskui apėjo gul tą, atvertė kojų diržus. Ji pabandė prisitraukti kojas, tačiau jis, sučiupęs už vieno riešo, kita ranka ištiesino koją per kelį ir pri rakino. Apėjęs kojūgalį priveržė per riešą ir antrąją koją. Ji liko visiškai beginklė. —9—
STIEG LARSSON
Pakėlęs antklodę nuo grindų pridengė ją. Dvi minutes tylo mis ją stebėjo. Tamsoje ji jautė jo įsiaudrinimą, nors jis stengėsi jo neparodyti, nuduodamas tarsi niekur nieko. Tikriausiai jam erekcija. Ji žinojo, kad jam norisi ištiesti ranką ir paliesti ją. Paskui jis apsigręžė, išėjo, uždarė duris. Ji girdėjo, kaip jas užšauna, nors tai juk visiškai nereikalinga – ji neturi nė men kiausios galimybės išsinarplioti iš gulto diržų. Keletą minučių ji gulėjo stebeilydama į siaurą šviesos ruo želį virš durų. Paskui pasijudino, mėgindama pasitikrinti, ar smarkiai priveržti diržai. Pavyko šiek tiek sulenkti kelius, tačiau diržas bematant įsipjaudavo. Ji atsipalaidavo. Gulėjo visiškai ne judėdama, akis įsmeigusi į nieką. Ji laukė. Fantazavo apie benzino kanistrą ir degtuką. Matė jį permirkusį benzinu. Fiziškai jautė rankoje dėžutę su degtukais. Pakratė ją. Subarškėjo. Atidariusi dėžutę, išsirinko degtuką. Girdėjo, kad jis kažką sako, tačiau mintimis prisivertė užsikimšti ausis ir neklausyti jo žodžių. Matė jo veido išraišką, kol degtukas jos rankoje artėja prie sieros juostelės. Girdėjo, kaip degtuko galvutė brėžia sierą. Garsas nuskambėjo tarsi ištęstas perkūnijos griaudėjimas. Ji matė, kaip plyksteli liepsna. Ji nusišypsojo negailestinga šypsena, sukietindama širdį. Tai buvo jos tryliktojo gimtadienio naktis.
I
DALIS
NEREGULIARIOSIOS LYGTYS gruodžio 16–20 d.
Lygtis yra apibrėžiama pagal didžiausią ją sudarančių dydžių eksponentę. Jei ši prilygsta vienetui, lygtis yra pirmo laipsnio, jei dviem, lygtis yra antro laipsnio ir taip toliau. Aukštesnio nei pirmojo laipsnio lygtis suteikia nežinomiesiems daugiau spren dinių. Šie sprendiniai vadinami šaknimis. Pirmojo laipsnio lygtis (tiesinė lygtis): 3x – 9 = 0 (šaknis: x = 3)
1 SKYRIUS
KETVRTADIENIS, GRUODŽIO 16 – PENKTADIENIS, GRUODŽIO 17
Nusismaukusi ant nosies galiuko akinius nuo saulės, Lisbeta Salander prisimerkė po plačiakrašte skrybėle. Ji matė, kaip mo teris iš trisdešimt antrojo numerio, priartėjusi nuo šoninio vieš bučio įėjimo, pasuko prie baltai žaliai dryžuotų šezlongų palei baseiną. Žvilgsniu įsispyrusi į žemę. Kojos, regis, remia netvirtai. Salander ją buvo pastebėjusi ir anksčiau, bet tik iš tolo. Įver tinus amžių iš akies – apie trisdešimt penkerius, tačiau tokios išvaizdos, kad būtum galėjęs duoti ir dvidešimt penkerius, ir penkiasdešimt. Rudi plaukai iki pečių, pailgas veidas, brandus kūnas, tarsi iškirptas iš moteriškų apatinių drabužių katalogo „Prekės į namus“. Sandalai, juodas bikinis ir violetinio atspalvio akiniai nuo saulės. Amerikietė, kalbanti su pietinių valstijų ak centu. Ant galvos dėvimą geltoną plačiakraštę skrybėlę ji numetė šalia šezlongo, paskui pamojo barmenui iš Elos Karmaikl baro. Salander pasidėjo knygą ant kelių, gurkštelėjo kavos iš stikli nės, pasiekė cigarečių pakelį. Nesukdama galvos perkėlė žvilgs nį į horizontą. Iš savo vietos terasoje šalia baseino, tarp palmių guoto ir rododendrų, kerojančių palei akmeninę tvorą priešais viešbutį, ji matė kraštelį Karibų jūros. Atokiau nuo kranto bakš tagu plaukė burinė jachta – pakeliui į Sent Lusiją arba Domi niką. Dar toliau ji įžiūrėjo pilko krovininio laivo, keliaujančio į pietus, Gajanos ar kurios kitos kaimyninės šalies link, kontūrus. Silpnas brizas malšino rytmečio kaitrą, bet ji vis vien jautė tarp antakių riedančius prakaito lašus. Salander nemėgo vartytis saulėje. Kiek galėdama daugiau laiko dienomis leido šešėlyje, — 13 —
STIEG LARSSON
o tai reiškia – sėdėdama po tentu nuo saulės nelyg augalas vazo ne. Ir vis vien buvo ruda lyg riešuto branduolys. Ji vilkėjo rusvai žalsvos spalvos šortais ir juodais marškinėliais. Ji klausėsi keistų plieninių Trinidado būgnų garsų, besilie jančių iš baro garsiakalbių. Niekada nesidomėjusi muzika, ne būtų atskyrusi Chosė Iglesijaus nuo Niko Keivo, tačiau tokie mušamieji kėlė jai nuostabą. Atrodė neįtikėtina – kažkas suge bėjo suderinti naftos cisterną. Dar neįtikėtiniau, kad ja galima išgauti sąmoningai valdomus, niekur negirdėtus garsus. Šie jai regėjosi magiški. Netikėtai pajutusi susierzinimą, akimis vėl pasigręžė į mote rį, ką tik ranka suėmusią stiklą su apelsinų spalvos gėrimu. Kas Salander darbo. Ji tik niekaip nepajėgė suvokti, ko mo teris neišvažiuoja. Keturias naktis iš eilės, nuo pat to momento, kai tuodu atvyko, Lisbetai teko klausytis žemų dažnių teroro, vykstančio kaimyniniame kambaryje. Girdėjosi verksmas, pri slopinti sujaudinti balsai, o keletą kartų – antausiai. Vyriškis, skaldęs juos – Lisbeta spėjo, kad tai jos vyras – buvo maždaug keturiasdešimties. Tamsiais trumpais plaukais, šukuojamais labai jau nemadingai su sklastymu per vidurį. Grenadoje grei čiausiai lankosi darbo reikalais. Koks tas jo darbas, Salander nenuraukė, tačiau kas rytą vyriškis tvarkingai apsivilkęs švarku ir pasirišęs kaklaraištį viešbučio bare išgerdavo kavos ir čiupęs portfelį sėsdavo į taksi. Į viešbutį jis grįždavo vėlai po pietų. Maudydavosi ir bend raudavo su žmona prie baseino. Jie kartu vakarieniaudavo, iš pažiūros kaip mylinti santūri pora. Moteriškė gal ir išgerdavo viena kita taure per daug, tačiau pavartojusi svaigalų nė karto nesukėlė pasipiktinimo ir net neatkreipė į save dėmesio. Barniai kaimyniniame numeryje paprastai prasidėdavo tarp dešimtos ir vienuoliktos valandos vakaro, maždaug tada, kai Lisbeta eidavo gulti, apsiginklavusi knyga apie matematikos paslaptis. Smurtas nebuvo šiurkštus. Kiek Lisbeta galėjo spręs ti, klausydamasi per sieną, jie paprasčiausiai be perstojo riejosi — 14 —
MERGINA, KURI ŽAIDĖ SU UGNIMI
tarpusavyje. Praėjusią naktį neiškentusi ir pasidavusi smalsumui Salander išlindo į balkoną pasiklausyti pro atviras kaimynų du ris, kas ten dedasi. Daugiau kaip valandą jis vaikščiojo po kam barį pirmyn ir atgal, tvirtindamas esąs jos nevertas bjaurybė. Vis įrodinėjo jai, kad ji turbūt laiko jį veidmainiu. Ji kaskart atsakydavo, kad taip nemananti, ir bandydavo jį numaldyti. Jo prisipažinimai vis aštrėdavo, kol galų gale jis imdavo ją purtyti. Neištvėrusi ji pasakė tai, ką jis norėjo išgirsti... taip, tu veidmainis. Vyriškis nedelsdamas pasinaudojo iš jos išspaustu pripažini mu kaip dingstimi užsipulti ją, jos dorą ir charakterį. Išvadino ją kekše. Jei toks kaltinimas būtų skirtas jai, Salander, vien jau išgirdusi tą žodį, būtų, be jokių abejonių, ėmusis priemonių. Tačiau keiksmą ištarė ne jai, vadinasi, tai ne jos reikalas. Taigi Salander niekaip negalėjo apsispręsti, ar kaip nors reaguoti, ar reikėtų ką nors daryti. Ji stebėdamasi klausėsi jo burblenimo, kuris staiga lyg ir bai gėsi antausiu. Jau buvo pasiryžusi išeiti į viešbučio koridorių ir išspirti kaimynų duris, tačiau jų kambaryje stojo visiška tyla. Šiuo momentu apžiūrinėdama moterį prie baseino, ji paste bėjo neryškią mėlynę ant peties ir nubrozdinimo žymę ant klu bo, tačiau sužalojimai į akis nekrito. Prieš devynis mėnesius Lisbeta žurnale „Popular Science“ perskaitė straipsnį, kažkieno pamirštą Leonardo da Vinčio oro uoste Romoje, ir netikėtai susižavėjo abejotinos reputacijos dis ciplina – sferine astronomija. Impulso pagauta užėjo į univer siteto knygyną Romoje ir nusipirko keletą svarbiausių dalyko disertacijų. Vis dėlto, norint suprasti sferinę astronomiją, jai pirma teko pasigilinti į painesnes matematikos mįsles. Pastarų jų mėnesių klajonių metu ji reguliariai lankydavosi universitetų knygynuose, ieškodama dar nevartytų dalyko knygų. Knygos daugiausia pragulėdavo supakuotos jos kelioninia me krepšyje, studijos buvo nesistemingos ir beveik betikslės iki pat tada, kai, užsukusi į Majamio universiteto knygyną, iš ten — 15 —
STIEG LARSSON
neišėjo nešina L. C. Parno Dimensions in Mathematics (Harvard University, 1999). Knyga jai pasipynė kelyje prieš pat skrydį į Floridos koralinių rifų salyną, iš kur prasidėjo jos bastymaisi po Karibų salas. Ji atsižymėjo Gvadalupėje (dvi paros neįsivaizduojamoj sky lėj), Dominikoje (jauku, atsipalaidavimas, penkios paros), Bar badose (viena para amerikietiškame viešbutyje, kur pasijuto siaubingai nelaukiama) ir Sent Lusijoje (devynios dienos). Sent Lusijoje būtų galėjusi pasilikti ir ilgiau, jei nebūtų konfliktavusi su kietakakčiu vietiniu jaunimo gaujos nariu, nuolat kėksančiu jos viešbučio bare šalutinėje gatvelėje. Galų gale netekusi kant rybės tėškė plytą jam į galvą, išsiregistravo iš viešbučio ir sėdo į keltą, plaukiantį į Sent Džordžą, Grenados sostinę. Prieš įkel dama koją į keltą, nė girdėjusi nebuvo apie tokią valstybę. Grenadoje ji išlipo į krantą apie dešimtą valandą vieną lapkri čio rytą, pliaupiant tropinei liūčiai. „Caribbean Traveller“ pasi skaitė, kad Grenada garsėja kaip prieskonių sala, būdama viena didžiausių muškato augintojų. Saloje esą apie šimtą dvidešimt tūkstančių gyventojų, tačiau dar maždaug du šimtai tūkstan čių grenadiečių gyvena JAV, Kanadoje ir Anglijoje. Iš to galima bent kiek spręsti apie šalies darbo rinką. O šiaip – kalnuotas kraštas aplink užgesusį Grand Etango ugnikalnį. Istoriškai Grenada – viena iš daugybės niekuo neišsiskiriančių buvusių Didžiosios Britanijos kolonijų. 1795 m. Grenada sukėlė politinę sensaciją, kai į laisvę paleistas buvęs vergas, Džiulia nas Fedonas, įkvėptas prancūzų revoliucijos, sukėlė maištą, dėl kurio britų sostas pasijuto priverstas pasiųsti kariuomenę. Ši iš kapojo, iššaudė, iškorė ir sužalojo minias maištininkų. Koloniji nį režimą sukrėtė absoliučiai netaktiškas prie Fedono sukilimo prisijungusio būrelio nuskurdusių baltaodžių salos gyventojų el gesys, nutrynęs bet kokias tarprasines ribas. Sukilimas buvo su triuškintas, tačiau Fedono pagauti nepavyko, jis pasislėpė Grand Etango kalnų masyve, kur jį netrukus apgaubė Robino Hudo mastams prilygstančios legendos. — 16 —
MERGINA, KURI ŽAIDĖ SU UGNIMI
Po gerų dviejų šimtų metų, 1979-aisiais, advokatas Morisas Bišopas organizavo revoliuciją, pasak kelionių gido, įkvėptą komunistinių Kubos ir Nikaragvos diktatūrų, tačiau, susipažinu si su Filipu Kempbelu, mokytoju, bibliotekininku ir baptistų pamokslininku, kurio svečių namuose pirmosiomis dienomis buvo apsistojusi, Salander apie revoliuciją susidarė visiškai kitokį vaizdą. Trumpai tariant, paaiškėjo, kad Bišopas buvo nepapras tai mėgstamas liaudies vadas, nuvertęs beprotį diktatorių, beje, buvusį ir NSO entuziastu bei skyrusį dalį ir taip lieso nacio nalinio biudžeto lėšų skraidančių lėkščių vaikymuisi. Bišopas aukštino ekonominę demokratiją ir pirmą kartą šalies istorijoje įvedė lyčių lygybės įstatymus. 1983-iaisiais jį nužudė. Po jo nužudymo ir maždaug šimtui dvidešimčiai žmonių, tarp jų užsienio reikalų ministrui, moterų reikalų ministrui ir keletui svarbių profsąjungos lyderių, gyvybę kainavusių skerdy nių, Grenadoje demokratiją įvedė šalį užėmusi JAV. Grenadai tai atnešė nedarbą, išaugusį maždaug nuo šešių iki kone penkias dešimties procentų, o kokaino prekyba ir vėl virto svarbiausiu PUERTO RIKAS
Martinikos sala Hilsboras Karioka
BARBADOSAS
Riondės sala Sent Džordžas
GRENADA TRINIDADAS IR TOBAGAS
Venesuela Grenvilis
Sent Džordžas
GRENADA
— 17 —
STIEG LARSSON
piliečių pajamų šaltiniu. Į aprašymą Lisbetos kelionių vadove Filipas Kempbelas tik pakratė galvą, dar patardamas, kokių žmonių ir kurių kvartalų vengti tamsai apgaubus miestą. Duoti Salander tokius patarimus buvo tuščias burnos au šinimas. Tačiau ji ir taip išvengė pažinčių su Grenados nusi kalstamu pasauliu, nes iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo Grand Anse Beach, tuoj už Sent Džordžo ribų mylių mylias besitęsiantį ir retai žmonių lankomą smėlėtą paplūdimį, kur galėjo ištisas valandas bastytis nei su kuo nors kalbėdamasi, nei apskritai sutikdama bent vieną žmogų. Ji persikraustė į Keys Hotel, ame rikietišką viešbutį šalia paplūdimio, ir išbuvo ten septynias sa vaites, neveikdama beveik nieko daugiau, išskyrus vaikščiojimą pakrante ir vietinių vaisių chinups, skoniu primenančių karčius švediškus agrastus, be kurių ji jau beveik nebegalėjo gyventi, valgymą. Buvo ne sezono metas, užimti vos trečdalis Keys Hotel kam barių. Vienintelė problema, kad ir jos ramybę, ir vangias mate matikos studijas staiga ėmė drumsti tykusis teroras kaimyninia me kambaryje. Mikaelis Bliumkvistas smiliumi spaudė Lisbetos Salander buto skambutį Lundo gatvėje. Jis nesitikėjo, kad ji atidarys, ta čiau jau turėjo įprotį kokį kartą per mėnesį užvažiuoti ir pati krinti, gal įvyko kokių permainų. Pravėręs pašto plyšį duryse, pastebėjo reklamos lankstinukų kauges. Buvo jau po dešimtos vakaro, tamsu ir per sunku susidaryti vaizdą, koks makulatūros kiekis bus išaugęs nuo pastarojo apsilankymo. Kurį laiką neryžtingai pastypsojęs laiptinėje, susierzinęs ap sigręžė eiti. Neskubėdamas nupėdino namo į Belmano gatvę, užsikaitė kavavirę ir atsivertė vakarinį laikraštį, viena ausimi klausydamasis vėlyvos žinių transliacijos per televiziją. Viduje jautėsi paniuręs, negalėdamas suprasti, kur pasidėjo ta Salander. Jautė neaiškų nerimą, tūkstantąjį kartą svarstydamas, kas galėjo nutikti. — 18 —
MERGINA, KURI ŽAIDĖ SU UGNIMI
Pernykštėms Kalėdų šventėms jis pasikvietė Salander į va sarnamį Sandhamne. Kiauras dienas jie vaikštinėjo aptarinė dami dramatiškų įvykių, į kuriuos abu pateko per tuos metus, atgarsius. Žvelgdamas į praeitį, Mikaelis tą laikotarpį laikė gyvenimo krize. Nuteistas už šmeižtą porą mėnesių praleido kalėjime, profesinė žurnalisto karjera buvo sumaišyta su že mėmis, ir jis uodegą paspaudęs pabėgo palikdamas atsakingo jo leidėjo postą „Millennium“ redakcijoje. Tačiau staiga viskas apvirto aukštyn kojom. Pasiūlymas parašyti pramonės magnato Henriko Vangerio biografiją, pasirodęs jam absurdiškai gerai apmokama pokrizine terapija, staiga virto desperatiška sukto bevardžio žudiko maniako medžiokle. Šios medžioklės metu jis susipažino su Lisbeta Salander. Čia Mikaelis nesąmoningai pasičiupinėjo neryškų kilpos ran dą, susidariusį kiek žemiau kairės ausies. Lisbeta ne tik padėjo jam gaudyti žudiką – ji tikrąja to žodžio prasme išgelbėjo jam gyvybę. Daugybę kartų ji apstulbino savo neįtikėtinais sugebėji mais – fotografine atmintimi ir fenomenaliu informatikos iš manymu. Mikaelis Bliumkvistas laikė save šiaip jau išprususiu kompiuterių naudotoju, tačiau Salander su kompiuteriais apsi eidavo tarsi būtų sudariusi sutartį su pačiu velniu. Jam ne iš karto toptelėjo, kad ji – sau lygių neturinti programišė, o tarp tautiniame išrinktųjų klube, kurio nariai – atsidavę pasaulinio lygio kompiuterių nusikaltėliai, ji – legenda, nors ir žinoma vien Širšės pravarde. Būtent jos talentas prasiskverbti į kitų žmonių kompiute rius suteikė jam medžiagą, reikalingą norint savo žurnalistinį fiasko, patirtą Venerstriomo aferos metu, paversti žiniasklaidos sensacija. Net ir po metų ši istorija tebebuvo tarptautinių poli cijos ekonominio nusikalstamumo tyrimų objektu, suteikdama Mikaeliui progą kartkartėmis pasėdėti minkštuose televizijos studijų krėsluose. — 19 —
STIEG LARSSON
Prieš metus apie šią sensaciją jis prisimindavo su milžinišku pasitenkinimu – kaip kerštą ir atpildą už tai, kad teko pasivo lioti žurnalistikos pamazgų duobėj. Tačiau pasitenkinimas ne truko užleisti vietą kitiems jausmams. Jau vos po kelių savaičių jam įgriso atsakinėti į tuos pačius žurnalistų ir finansų policijos klausimus. Apgailestauju, tačiau negaliu aptarinėti savo šaltinių. Kai vienas žurnalistas iš angliškai leidžiamo Azerbajdzjan Times nepatingėjo atvažiuoti į Stokholmą vien tam, kad pateiktų tuos pačius bukaprotiškus klausimus, kantrybės taurė persipildė. Mikaelis apribojo interviu skaičių iki minimumo, o pastaraisiais mėnesiais iš esmės sutikdavo pasisakyti tik tada, kai paskam bindavo Toji iš TV4 ir įkalbėdavo pasisakyti, o tai jai pavykdavo išskirtinai tomis progomis, kai tyrimas pasiekdavo kokią nors naują lemiamą fazę. Mikaelio bendradarbiavimas su Tąja iš TV4 turėjo dar ir kitą pusę. Ji pirmoji tarp visų žurnalistų patikėjo šia demaskuojančia istorija, o be jos indėlio tą vakarą, kai „Millennium“ išplatino savo sensacingą žinią, kažin ar medžiaga būtų susilaukusi tokio plataus atgarsio. Tik vėliau Mikaelis sužinojo, kad jai teko na gais ir ragais grumtis norint įtikinti redakciją, kad istorija ver ta eterio. Ją sutiko milžiniškas pasipriešinimas ir pasiryžimas neskirti dėmesio tam juokdariui iš „Millennium“, tad iki pat paskutinės akimirkos, iki prasidėjo reportažo transliacija, buvo neaišku, ar kanalo advokatų armija sutiks jį praleisti. Ne vienas vyresnių žurnalistės kolegų raukė nosį konstatuodamas, kad jei ji apsiriks, jos karjerai galas. Tačiau ji nenusileido, ir tai tapo metų naujiena. Pirmąją savaitę visą istoriją kuravo ji – juk buvo vienintelė žiniasklaidos atstovė, nuodugniai susipažinusi su šia tema – ta čiau prieš pat Kalėdas Mikaelis pastebėjo, kad visi komenta rai ir nauji istorijos aspektai perleidžiami jos kolegoms vyrams. Apie Naujuosius Mikaelis aplinkkeliais sužinojo, kad temą iš jos paprasčiausiai atėmė motyvuodami tuo, kad tokio svarbaus — 20 —
MERGINA, KURI ŽAIDĖ SU UGNIMI
klausimo stebėjimas tinkamesnis rimtiems ekonomikos repor teriams, o ne mergelei iš provincijos kaimelio ar miestelio, ar iš kur ten. Kai kitą kartą TV4 paskambino prašydami komentaro, Mikaelis tiesiai rėžė, kad pasisakysiąs kanale tik tokiu atveju, jei kalbinsianti būtent Toji. Po keletą dienų trukusios gūdžios tylos, TV4 kanalo vyrukai kapituliavo. Nusilpęs Mikaelio domėjimasis Venerstriomo afera sutapo su Salander dingimu iš jo gyvenimo. Jam ir toliau netilpo galvoje, kodėl. Jie išsiskyrė antrąją Kalėdų dieną. Per tarpušventį nesimatė. Vėlai vakare Naujųjų išvakarėse jis skambino, tačiau ji neatsi liepė. Gruodžio trisdešimt pirmąją pėsčias du sykius suvaikščiojo iki jos namų, skambino į duris. Pirmą kartą jos languose degė šviesa, bet ji neatidarė. Antrąjį kartą bute buvo tamsu. Naujųjų dieną jis dar kartą bandė jai prisiskambinti, tačiau niekas neat siliepė. Nuo to laiko paskambinęs jis išgirsdavo tik viena – abo nentas šiuo metu ne ryšio zonoje. Per artimiausias dienas jiedu susidūrė dar porą kartų. Ne pagaudamas telefonu, sausio pradžioje nuėjo pas ją į namus ir atsisėdęs palaukė jos ant laiptų šalia buto durų. Buvo atsine šęs knygą ir atkakliai ištūnojo keturias valandas, kol ji įžengė pro lauko duris netrukus prieš vienuoliktą vakaro. Ji nešėsi rudą kartoninę dėžę. Pamačiusi jį sustojo kaip įbesta. – Sveika, Lisbeta, – pasisveikino jis užversdamas knygą. Ji be išraiškos nužvelgė jį, akyse nešmėstelėjo nei šiluma, nei draugiškumas. Peržengusi per jį, kyštelėjo raktą į duris. – Pavaišinsi puodeliu kavos? – paklausė Mikaelis. Atsigręžusi ji tyliai tarė: – Eik iš čia. Aš tavęs nebenoriu matyti. Paskui uždarė duris žado netekusiam Mikaeliui Bliumkvis tui prieš nosį. Jis teišgirdo, kaip ji užsirakina iš vidaus. Antrąjį kartą jis ją matė vos po trijų dienų. Įsėdęs prie Sliu seno pakeliui į centrinę stotį, traukiniui sustojus Senamiesčio — 21 —
STIEG LARSSON
stotelėje jis pažvelgė pro langą ir pamatė ją perone, vos už dviejų žingsnių. Pastebėjo ją tą akimirką, kai užsidarė durys. Penkias sekundes jos žvilgsnis skrodė jį kiaurai, tarsi jis būtų tuščia vie ta, paskui ji apsigręžė ir dingo iš jo regėjimo lauko kaip tik trau kiniui pradėjus riedėti. Mikaelis nė kiek neabejojo, ką ji nori pasakyti: Salander su Mikaeliu nebenori turėti nieko bendra. Išstūmė jį iš savo gyve nimo taip pat veiksmingai kaip būtų ištrynusi bet kokią laikme ną iš savo kompiuterio, niekam nieko neaiškindama. Pasikeitė mobilaus numerį ir nebeatsakinėjo į elektroninio pašto laiškus. Mikaelis atsiduso, išjungė televizorių ir nuėjęs prie lango įsi stebeilijo į Rotušę. Pasvarstė, ar blogai daro, kad taip užsispyręs periodiškai užeina pas ją namo. Buvo nusistatęs, kad jei moteris taip aiškiai rodo ir girdėti apie jį nenorinti, reikia palikti ją ramy bėje. Negerbti tokio sprendimo jo akimis prilygo nepagarbai jai. Jiedu su Lisbeta buvo meilužiai. Tačiau tai vyko jos iniciatyva, ryšys tęsėsi pusę metų. Jei ji apsisprendė nutraukti istoriją taip pat netikėtai kaip ir užmezgusi ją, Mikaelis tam visiškai nesi priešino. Tai jos reikalas. Mikaelis be didesnių sunkumų susitai kys su buvusio draugo vaidmeniu – žinoma, jei Salander jį kada tokiu laikė – tačiau visiškas jos atsiribojimas buvo jam mįslė. Nebuvo jos įsimylėjęs – jie buvo tokie skirtingi, kad vargu ar rastum du nepanašesnius žmones – tačiau mergina patiko jam ir jis ilgėjosi tos nesukalbamos, nervus paėdančios žmogystos. Ti kėjosi, kad jų draugystė abipusė. Taigi, trumpai tariant, jautėsi kaip paskutinis kvailys. Jis dar ilgai stovėjo prie lango. Jei Salander iš širdies jo nekenčia, kad net neprisivertė pa sisveikinti, kai jie matėsi metro, matyt, jų draugystei galas, o padaryta žala nebeatitaisoma. Ateityje jokių iniciatyvų jis nebe siims ir nebesistengs su ja susisiekti. Salander pažvelgė į rankinį laikrodį susivokdama, kad nors ir sėdi nejudėdama šešėlyje, vis vien yra permirkusi nuo prakaito. — 22 —
MERGINA, KURI ŽAIDĖ SU UGNIMI
Pusė vienuoliktos ryto. Ji įsidėmėjo tris eilutes užimančią ma tematikos formulę ir užvertė Dimensions in Mathematics. Paskui nuo stalo pasičiupo numerio raktą ir cigarečių pakelį. Jos kambarys buvo antrame aukšte, kitaip tariant, viešbučio viršutiniame aukšte. Nusitraukusi drabužius ji pasuko į dušą. Nuo sienos palubėje į ją paskersavo dviejų decimetrų ilgio žalias driežas. Salander atsilygino jam tuo pačiu, tačiau nesiė mė jokių priemonių, norėdama jį pabaidyti. Saloje driežų buvo pilna visur, jie lįsdavo į kambarį pro atvirų langų žaliuzes, pro plyšius durų apačioje ar vonios ventiliacijos angas. Jai netrukdė jų draugija – į artimesnes pažintis jie nesipiršo. Vanduo buvo vėsus, tačiau ne ledinis. Ji pastovėjo po čiurkšle penkias minutes, kad atsigaivintų. Grįžusi į kambarį nuoga sustojo priešais drabužių spintos veidrodį ir negalėdama atsistebėti apžiūrėjo savo kūną. Ji ir to liau tesvėrė maždaug keturiasdešimt kilogramų, ūgis – vos per metrą penkiasdešimt. Tą pakeisti ne jos valioje. Galūnės smul kios nelyg lėlės, siauros plaštakos ir beveik nepastebimi klubai. Tačiau dabar ji turėjo krūtis. Visą savo gyvenimą buvo plokščiakrūtė, tarsi vis niekaip ne peržengtų paauglystės slenksčio. Jos krūtinė atrodė paprasčiausiai juokinga, ir ji nuolatos jausdavosi nesmagiai, kai reikėdavo pasi rodyti nuogai. Ir staiga atsirado krūtys. Jokiu būdu ne arbūzai (tokių ji ir pati nenorėjo, juoba kad būtų atrodę dar absurdiškiau ant jos džiūsniško kūno), tai buvo dvi stangrios apvalios vidutinio dy džio krūtys. Korekcija atlikta labai atsargiai, gerai išlaikant pro porcijas. Tačiau skirtumas buvo kolosalus, pakeitęs ir jos išvaiz dą, ir grynai asmeninę savijautą. Tam penkias savaites teko praleisti vienoje Genujos klini koje, kur jai įoperavo implantus, naujosios krūtinės pagrin dą. Ji išsirinko kaip tik tą kliniką ir kaip tik tuos gydytojus su — 23 —
STIEG LARSSON
neginčijamai geriausia ir solidžiausia reputacija visoje Europoje. Gydytoja Alesandra Perini, žavingai nesentimentali moteriškė, konstatavo, kad jos krūtys fiziškai neišsivysčiusios, tad jų padi dinimas gali būti atliekamas ir medicinine dingstimi. Intervencija nebuvo neskausminga, tačiau krūtys atrodė visai natūralios, pačiai Salander – tarsi čia buvusios, o ran dų šiuo metu jau beveik visiškai nebesimatė. Ji nesigailėjo savo sprendimo nė akimirką. Jautė pasitenkinimą. Net ir po pusmečio praeidama pro veidrodį vis dar loštelėdavo iš nuos tabos, su džiaugsmu pamanydama, kaip pagerėjo gyvenimo kokybė. Gulint klinikoje Genujoje, nuo dešinės kaklo pusės jai pašalino ir vieną iš devynių tatuiruočių, dviejų centimetrų ilgio vapsvą. Savo tatuiruotes ji mėgo, užvis labiausiai – nuo mentikaulio iki sėdmens tįstantį drakoną, tačiau vis vien ap sisprendė atsikratyti vapsvos. Pernelyg krito į akis, taip ją būtų lengva įsiminti ir atpažinti. Lisbeta Salander nenorėjo būti nei įsiminta, nei atpažinta. Tatuiruotę panaikino lazerio procedūromis. Smiliumi braukdama per kaklą ji jusdavo vos vos iškilų surandėjimą. Apžiūrėjęs kaklą iš arčiau, pastebė tum, kad toje vietoje, kur anksčiau būta tatuiruotės, nudegu si oda šiek tiek šviesesnė, tačiau tik užmetęs akį nieko nebū tum įtaręs. Bendra jos viešnagės Genujoje suma siekė šimtą devyniasdešimt tūkstančių kronų. Ir tai ji galėjo sau leisti. Ji liovėsi svajoti priešais veidrodį, apsimovė kelnaites, užsi segė liemenėlę. Praėjus dviem dienoms po išrašymo iš Genujos klinikos, ji pirmą kartą per savo dvidešimt penkerius gyvenimo metus apsilankė moteriškų apatinių parduotuvėje ir įsigijo ap rangos elementą, kurio anksčiau kaip gyvai nebuvo prireikę. Nuo to laiko jai spėjo sueiti dvidešimt šešeri, ir liemenėles ji ėmė dėvėti ne be tam tikro pasitenkinimo. — 24 —
MERGINA, KURI ŽAIDĖ SU UGNIMI
Ji apsivilko džinsus ir juodus marškinėlius trumpomis ranko vėmis su užrašu Consider this a fair warning*. Susirado sandalus ir skrybėlę nuo saulės, per petį persimetė juodą nailoninį krepšį. Išeidama pastebėjo, kaip prie registratūros susibūrusi šur muliuoja grupelė viešbučio svečių. Ji sulėtino žingsnį ir įtempė ausis. – Just how dangerous is she?** – garsiai paklausė juodaodė mo teris su europietišku akcentu. Lisbeta atpažino turistę iš grupės, prieš dešimt dienų atskridusios užsakytu reisu iš Londono. Fredis Makbeinas, žilstantis viešbučio registratorius, visada pasitinkantis Salander draugiška šypsena, susirūpinusiu balsu paaiškino, kad visiems viešbučio gyventojams bus pateikti nu rodymai kaip elgtis, o laikantis jų nuo pradžios iki galo nebus jokio pagrindo nerimauti. Jo atsakymą pasitiko klausimų šuoras. Suraukusi antakius Salander nudrožė prie baro, už kurio jai pavyko rasti Elą Karmaikl. – Apie ką jie čia? – paklausė nykščiu besdama į būrelį prie registratūros. – Matilda grasina padaryti vizitą. – Matilda? – Matilda. Uraganas, susidaręs prie Brazilijos prieš porą sa vaičių. Šįryt pralėkė kiaurai per Surinamo sostinę Paramaribą. Neaišku, kaip pasisuks kursas – greičiausiai labiau į šiaurę, JAV link. Tačiau jei ir toliau skries pakrante į vakarus, kelią jam pas tos Trinidadas ir Grenada. Vienu žodžiu, gali kilti vėjas. – Aš maniau, kad uraganų sezonas jau praėjo. – Teisingai. Laukiant rugsėjo ir spalio uraganų čia paprastai įvedama ypatingoji padėtis. Tačiau šiuo metu tiek visokios pai niavos su klimatu ir globaliniu atšilimu, kad negali žmoniškai numanyti. * Laikykite tai rimtu įspėjimu (angl.). ** Ar ji tikrai tokia pavojinga? (angl.). — 25 —
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR