Mergaitė, kuri pakilo virš Pasakų šalies ir perskėlė mėnulį by knygos.lt

Tai istorija, kupina ne tik nuotykių, bet ir išmintingų minčių apie sąžiningumą, supratimą, kas esi, laisvą valią ir tapimą suaugusiuoju.

KURI PAKILO VIRŠ PASAKŲ ŠALIES IR PERSKĖLĖ MĖNULĮ

Trečiojoje istorijoje Rugsėjei – jau keturiolika. Ji beveik suaugusi, tačiau niekaip negali pamiršti Pasakų šalies. Ji jos ilgisi, ir dar kaip! Bet grįžusi atgal ji turi... nugabenti ilgą baltą dėžę į Mėnulį, kuris pradėjo drebėti, nes sniego žmogus Sidraodis kėsinasi nuo jo nupurtyti visus gyventojus. Ir tada karaliauti tuščiame Mėnulyje vienas pats. Kas belieka Rugsėjei? Ji nusigauna į Mėnulį, susitinka su draugais ir net laiko rankose savo likimo paslaptį, o jos draugas Šeštadienis ten sutinka… save patį, tik vyresnį. Bet galiausiai paaiškėja, kad visi pavojingi ir keisti nuotykiai turėjo Vieną Didelį Tikslą. Ir viskas iki pat galo yra visai ne taip, kaip buvo galima tikėtis... Šiame žygyje Rugsėjė sutinka daugybę keisčiausių Mėnulio būtybių – jos ir piktos, ir klastingos, ir draugiškos, ir linksmos – ir vėl sužino daugybę paslapčių, padedančių jai suprasti aplink vykstančius stebuklus ir geriau pažinti save pačią.

Catherynne M. Valente

CATHERYNNE M. VALENTE (Ketrin M. Valenti, g. 1979 m.) – JAV Meino valstijoje gyvenanti romanų ir eilėraščių rašytoja. Populiariausios jos knygos – trys istorijos apie nelengvo ir karšto būdo mergaitę Rugsėję iš Omahos ir jos nuotykius Pasakų šalyje. Į šią šalį galite patekti ir jūs!

nuo

ISBN 978-609-466-217-1

9 786094 662171

metų

GAITE, R E M

K U R I PA K I L O V I R Š

S U A K L A I S ES A P IR PERSKELE MENULI

Catherynne M. Valente

A G I TE, E M

K U R I PA K I L O V I R Š

S U A K L A I S ES A P IR PERSKĖLĖ MĖNULĮ

Catherynne M. Valente Iš anglų kalbos vertė Vy tautas Stankus V ILNIU S

2016

UDK 821.111(73)-93 Va-169

Catherynne M. VALENTE THE GIRL WHO SOARED OVER FAIRYLAND AND CUT THE MOON IN TWO R. R. Donnelley & Sons Company, Harrisonburg, Virginia, 2013

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright THE GIRL WHO SOARED OVER FAIRYLAND AND CUT THE MOON IN TWO Text copyright © 2013 by Catherynne M. Valente Illustrations copyright © 2013 by Ana Juan © Vytautas Stankus, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-217-1

Skiriu visiems, kurie kartą per metus keliauja į Pasakų šalį, įsikibę į ranką ryškiai apsirengusiai nepažįstamajai, ir tiems, kurie mano, kad yra per jauni arba per seni.

VEIKIANTIEJI ASMENYS Rugsėjė, mergaitė Jos tėvai Arustukė, 1925 m. A modelio fordas Trenksmė, linijinė apeivė Beatričė, džentelmeniškas kurtas Mėlynoji vėtra Žirniažiedis, pufinas Kalkatriksas, keistas krokodilas Keletas įtartinų vėjų Balastė Žemynkryptė, jūr ų dvasia Mėnulis Juodasis kosmoso šuo Skubukas, juodas šakalas Delsiukas, baltas šakalas Negarbinga Laisvė Išverstaskūrė III, omarė Stabdukas, taksikrabas

Almanachas, labai didelė sraigė Abėcėdėarija, perukė Nuo-A-iki-L, viver nas Sidraodis, sniego žmogus Šeštadienis, maridas Valentina ir Pentametras, akrobatai Žvakidė, asilaitė Medetka, lamija Tamarindas, lamija Turingas, tigerotipas Sė, maža mergaitė Jos tėvai Erata, vivernė Perlė, stebukladarė Fėja

I SKYRIUS

STEBUKLINGAS P ISIMINIMU APSIAUSTAS Šiame skyriuje mergaitė, vardu Rugsėjė, keletą kartų pameluoja, taupo pinigus, sulaukia keturiolikos, apsimauna kelnes ir išvyksta pasivažinėti.

Kartą mergaitė, vardu Rugsėjė, prikalbėjo galybę melų. Bėda ta, kad melagystės mėgsta kompaniją. Vos pameluoji, ta kad ir mažytė melagystė labai apsidžiaugia ir iškart sukviečia visus savo draugus pasisvečiuoti. Norint juos sutal9

I SKYRIUS

pinti, tenka užleisti visus kampus, pakloti lovas, įjungti šviesą... Kad tik jiems būtų patogiau. Tenka juos maitinti, šveisti ir lopyti, kai susidėvi. Juo labiau jei sukurpi labai didelį melą, – o būtent tai Rugsėjė ir buvo padariusi. Didžiulis, stambus, riebus melas yra per sunkus, kad galėtų vienas nustovėti ant kojų. Jam prilaikyti reikia mažesnių, vikrių ir painių melų. Rugsėjė užsigautų išgirdusi, kad ją vadiname melage, bet reikia pripažinti, jog ji jau kuris laikas prastai sutarė su sąžiningumu. Melų būna įvairiausių rūšių. Galėtum jų pripildyti parduotuvę. Ir nieko čia keista – žmonės gana dažnai meluoja. Bet mažai kas sutiktų mokėti padorią sumelę už pramanus, nes patys juos uoliai kuria namie už dyką. Pravėrę širdies parduotuvės duris, aptiktumėte jų pilną sandėlį! Ten lentynose tvarkingai guli melai, skirti niekšiškiems poelgiams paslėpti. Šaldytuvų skyriuje kabo istorijos vadovėliuose skelbiami melai – jie buvo ištarti taip seniai ir tiek kartų, kad virto tiesa. Ant specialaus keturspalvio padėklo pūpso krūvos melų, sukurtų garbėtroškai patenkinti. O parduotuvės vitrinose patogiai įsitaisę mažyčiai nekalti melai, padedantys tausoti jausmus, išsaugoti įvaizdį arba apsaugoti draugą nuo nemalonumų. Jie ten taip dailiai sugulę, kad niekas negalėtų jūsų kaltinti juos slepiant. Žinoma, nėra nieko, kas būtų visai nekalta. Kartais tiesa gali užtvoti pasauliui per ausis taip pat smarkiai, kaip ir bet 10

STEBUKLINGAS PRISIMINIMŲ APSIAUSTAS

kuris melas. Tačiau užsukę į šią mažą pramanų parduotuvę turėtume būti atsargūs, mat melai visada ieško progos ištrūkti. Pirmas Rugsėjės pasakytas melas buvo labai paprastas. Toks visai mažytis, – jei būtumėt ne tokie atidūs (o mes juk labai atidūs), nė nepastebėtumėt. Ji pamelavo lietingą, audringą, vėjuotą dieną – kaip tik tokią, kai kyla pagunda žengti keistu ir paslaptingu taku. Didžiuliai žaižaruojantys dūmų spalvos debesys dundėdami ritosi virš Nebraskos prerijų. Audra sidabriniais šuorais plakė ištroškusią žemę, paversdama ją tiršta sriuba. Rugsėjė sėdėjo tėvų namuose prie lango ir žiūrėjo, kaip lietaus lašai tyška į kūdros dydžio purvo balas. Apsunkusiame danguje sūkuriavo klaiki šviesa, nutvieksdama viską aplink. Pažįstamos pievos jai atrodė lyg kitas pasaulis. Rugsėjei ant kelių gulėjo atversta knyga, bet mergaitė niekaip negalėjo susikaupti. Jos arbata jau seniai buvo atšalusi. Rožinės ir geltonos gėlytės ties puodelio rankena buvo beveik išblukusios. Šalimais vartėsi meilus šunelis, tikėdamasis, kad ji pakasys jam pilvą. Bet Rugsėjė šunelio nė nepastebėjo, ir tai smarkiai užgavo jo jausmus. Mama skaitė laikraštį, įsitaisiusi prie židinio. Tėtis tyliai snaudė, languota antklodėle apklojęs sužeistą koją – ji niekaip negijo, nepaisant daugybės ilgų kelionių pas daktarą į miestą. Danguje spjaudydamasis sprogo griaustinio burbulas. Rugsėjės mama pakėlė galvą, 11

I SKYRIUS

atsitraukdama nuo įdomaus straipsnio apie naują, šiuolaikišką kelią, kuris greičiausiai bus nutiestas visai šalia jų namo, ir paklausė dukters: – Mieloji, apie ką tu galvoji? Atrodai užsisvajojusi. Rugsėjė atsakė labai paprastai: – Apie nieką. Tai buvo visiška, absoliuti netiesa. Rugsėjė galvojo apie Pasakų šalį. Jūs galėtumėte sakyti, jog Rugsėjė melavo nuolat, mat ji niekada neprasitarė tėvams apie stebuklingą kraštą, kuriame lankėsi jau du kartus. Viską įvardyti mėgstantys suaugusieji pavadintų tai melu nesakant tiesos. Bet mes būsime kilniaširdžiai ir atleisime Rugsėjei, kad ji nepasakojo savo nuotykių prie vakarienės stalo. O ir kaip apie tokius dalykus papasakosi? „Mama, tėte, jums tikriausiai būtų įdomu sužinoti, kad aš buvau nuskridusi į raganų, vivernų ir nakvišų kraštą, koviausi su tuomet jį valdžiusia nedora Markize ir ją nugalėjau. Gal įdėtumėt keptą burokėlį?“ Ne, aš taip nedaryčiau. „Tėte, mama, bet tai dar ne viskas, aš dar ir antrąkart ten nukeliavau! Mano šešėlis prisivirė košės, taigi turėjau leistis į požemius ir viską sutvarkyti. Šiandien mano eilė plauti indus?“ Ne, matyt, geriausia palikti šią paslaptį ten, kur ji yra, – giliai Rugsėjės širdyje, kad niekas negalėtų jos atimti ir suteršti perdėm įdėmiais žvilgsniais. Kai mergaitė pasijusdavo vieniša ar išsigandusi, kai jos tėvą kamuodavo siaubingi 12

STEBUKLINGAS PRISIMINIMŲ APSIAUSTAS

skausmai ir jis negalėdavo pakęsti aplinkinių dėl keliamo triukšmo (mat jie kvėpuodavo, galvodavo ir rydavo seiles), ji galėdavo išsitraukti savo prisiminimus ir apsigaubti jais lyg skraiste, nusagstyta nuostabiausiais brangakmeniais. Vargšė Rugsėjė. Kiekvienas turime savo stebuklingą apsiaustą, pasiūtą iš prisiminimų. Vieni mirga, kiti plevena, treti pjauna iki pat kaulo ir dar giliau. Jei tik būtumėt girdėję, kaip ištrūkęs melas pūtė mažą trimitą, kviesdamas visus savo brolius ir seseris susirinkti! Ir jie susirinko. O ką Rugsėjei reikėjo daryti, kai mokytoja liepė parašyti penkių pastraipų rašinį apie tai, kaip praleido vasaros atostogas? Tik pamanykit: „Aš pargabenau savo tėčio šešėlį iš Pasakų šalies požemės, kur iš karo Prancūzijoje jį buvo įtraukęs mano šešėlis. Nešiau jį visą kelią iki pat namų, kad vėl galėčiau sujungti su kūnu.“ Be abejo, ne. Kaip ir visi kiti mokiniai, ji parašė gražų rašinį apie neįprastai karštą rugpjūčio mėnesį, kurį praleido rinkdama derlių, mokydamasi nerti vašeliu ir taisyti pono Alberto fordo stabdžius. „Taip, ponia Franki, tik tiek. Nieko, visiškai nieko įdomaus.“ O kai ponia Bisek, kūno kultūros mokytoja, nusistebėjo pamačiusi, kaip greit Rugsėjė bėga, – nejau ji galėjo išdidžiai pareikšti: „Galėjau pasitreniruoti keliaudama su laukinių dviračių banda ir dar bėgdama nuo kelių grėsmingų padarų.“ Apie tai negalėjo būti nė kalbos. Žinoma, ji išsisuko 13

I SKYRIUS

pasakiusi, kad padeda tėčiui mokytis vaikščioti po traumos. Išties, kad tėtis sutvirtėtų, jie kartu apėjo žemės sklypą nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Bet blogiausia buvo, kai istorijos mokytojas ponas Skriveris paklausė, ar kas žino Persefonės istoriją. Rugsėjė turėjo įsikąsti lūpą, kad nesušuktų: „Aš nuvykau į Pasakų šalį pagal Persefonės išlygą, valgiau fėjų maisto, o tai reiškia, kad galėsiu grįžti ten kasmet, keičiantis metų laikui.“ Ji leido atsakyti vienai iš tų mergaičių, kurių tėčiai dirba Omahos banke ir dėvi dailutėlius pilkus katiliukus. Ir ši atsakė neteisingai. Visi vaikai, kuriuos Rugsėjė pažinojo nuo pirmų dienų mokykloje, pamažu augo. Išstypusios mergaitės liuoksėjo koridoriais, jausmingai kalbėdamos apie savo vaikinus, kaip mes – jūs ir aš – pasakotume apie nuostabius skraidančius drakonus. Jos dalydavosi slėpiningais patarimais, ką daryti, kad auksaspalviai plaukai visada švytėtų auksu, o dramblio kaulo spalvos oda būtų tobulai skaisti. Kai kuriems berniukams lopais ėmė dygti barzda bei ūsai, ir jie tuo labai didžiavosi. Su Rugsėje niekas nesidalijo auksaspalvių plaukų ir dramblio kaulo odos paslaptimis, mat ji neturėjo nei viena, nei kita. Bet ji taip pat augo. Labai greitai ji pastebėjo, kad yra aukštesnė už visas bendraamžes (neskaičiuojant trijų ar keturių mergaičių). Jos veidas palengva darėsi toks, koks bus suaugusios. Bet ji to nepastebėjo, nes niekas nepastebi, kad keičiasi, kol galiau14

STEBUKLINGAS PRISIMINIMŲ APSIAUSTAS

siai tie pokyčiai įvyksta. O tada žmonės nebeprisimena, kad anksčiau buvo kitokie. Šiame trylikamečių, virstančių keturiolikmečiais, erzelyje sklandė sukrečiamas gandas: karas jau greit baigsis ir viskas grįš į ankstesnes vėžes. Nuo pavasario saulės oras Omahos apylinkėse, rodės, lydėsi kaip sviestas keptuvėje. Slinko giedros dienos, džiugindamos žaluma ir begėdiškai baltais debesimis. Rugsėjė negalėjo nieko sau padaryti – ji šypsodavosi kiaurą dieną, šypsena nedingdavo iš jos veido net miegant. Ji laukė, kada vėl galės grįžti į Pasakų šalį, – kaip laukiama aviečių atsirandant ant krūmo. Vieną dieną galvoji, kad krūmas bevaisis ir nebėra vilties, o kitą jau maudaisi uogose. Uogos visada pasirodydavo. Tą Rugsėjė sau nuolat primindavo. Žinoma, širdžiai sunku išmokti tikėjimo ir kantrybės. Mūsų mergaitei būtų buvę lengviau atlikti salto nuo trapecijos, nei patikėti, kad niekšiškas ir veržlus pasaulis yra linkęs viską daryti, kada įsigeidžia, pagal savo skrupulingą tvarkaraštį, ir nepaisyti jauno žmogaus įgeidžių. Ji stebėjo, kaip atidunda balandis it ryškus, šlapias traukinys ir kaip paskui sprogsta šilta, triukšminga gegužė, lydima padūkusių, ratus sukančių paukščių. Išaušo jos keturioliktojo gimtadienio rytas. Rugsėjės tėtis jautėsi pakankamai gerai, kad padėtų jai su dovana. O dovana buvo tokia nuostabi, kad nuosta15

I SKYRIUS

ba peraugo į siaubą, o siaubas pasiutusiai greitai vėl virto nuostaba. Rugsėjė taip nerimavo ir jaudinosi, kad jos oda tai plykstelėdavo šalčiu, tai imdavo dilgsėti, tai liepsnodavo karščiu lyg krosnis. Rugsėjė mokysis vairuoti. Rugsėjės gimtadienio rytą girgždantis ir kaprizingas A modelio fordas, priklausantis ponui Albertui, stovėjo priešais namą lyg senas arklys, vėl pasiruošęs lenktynėms. Vėjas plaikstė oranžinį kaspinėlį, pririštą prie tvirto Arustuko bulvių bendrovės maišo, dengiančio atsarginį ratą. Fordas negalėjo pasigirti nei jaunyste, nei greičiu, nei dailia išvaizda, tačiau burzgė fantastiškai. Prižiūrima mamos, Rugsėjė piršteliais apčiupinėjo beveik visas variklio dalis. Dabar jos pirštai trūkčiojo iš nekantrumo, prisimindami vožtuvus ir stūmoklius. Ji žinojo, kad kiek pasiderėjus šis senyvas žvėris leisis įkalbamas ir bambėdamas nuriedės žemyn gatve į miestą. Ir dabar jis priklausė jai. Bent jau šią popietę. Tą akimirką, kai fordas perėjo Rugsėjės žinion, mergaitė išvydo jį visai kitomis akimis. Jis nebeturėjo nieko bendro su vienu iš kasdienių darbų, kurį derėjo atlikti iki vakarienės, – priešais ją puikavosi šlovingas baisūnas, benzinu kvepiantis galvosūkis su daugybe dantytų dalių. Ji palietė apdaužytas, į armoniką panašias groteles. Dažai neatlaikė penkiolikos Nebraskos žiemų. Kadaise grotelės buvo skaisčiai tamsžalės šal16

STEBUKLINGAS PRISIMINIMŲ APSIAUSTAS

tos spalvos. Dabar jos, išmargintos metalo dryžiais ir rūdžių taškais, priminė kailį. Juodi sparnai buvo dailiai išlenkti virš dėmėtų priekinių ratų, iš šono pritvirtinta veik tuščia atsarginė padanga, o priekyje – didelės, varliškos lempos. Praėjus vos mėnesiui po įsigijimo, ponas Albertas važiuodamas automobiliu trenkėsi į pajūrio medį, ir nuo to laiko chromuotos dalys galėjo tik pasvajoti apie švytėjimą. Įskilęs priekinis stiklas žibėjo karštoje saulėje. Virš galvos buvo galima užtempti tentą, bet Rugsėjė žinojo, kad tokią šiltą dieną jie tikrai to nedarys. Ne šiandien. Ji nori, kad važiuojant vėjas taršytų jai plaukus ir saulė padovanotų nuostabų kelioninį įdegį. – Labukas, – sušnabždėjo Rugsėjė fordui kaip kokiam irzliam, senam arkliui, kuris mandagiai atsisakė jos siūlomo obuolio. – Nebijok, aš stengsiuosi tavęs nesubraižyti ir nesudaužyti. Žinoma, pažadėti negaliu, bet paprastai su šiurpiomis mašinomis elgiuosi gana atsargiai. Rugsėjės tėvas patogiai įsitaisė keleivio sėdynėje. Jo veidas buvo kiek išraudęs nuo įstangos, saulės spindulių ir gimtadienio šurmulio. Jis suveržė pono Alberto vairavimo akinių dirželius Rugsėjei ant galvos ir užsidėjo atsarginę porą ant savo didelės dailios nosies. Rugsėjė vos galėjo kvėpuoti. Jaudulys šokčiojo ir purslojo joje, lyg fordas jau lėktų žemyn gatve. Beje, A modelio fordas užvedamas kiek kitaip nei dauguma mums žinomų automobilių. Jis turi daugybę svertų 17

I SKYRIUS

ir jungiklių, todėl suvaldyti tokį automobilį – tai lyg tuo pat metu būti lėlininku, tramdyti liūtą ir šokti. Rugsėjei mama parodė ir paaiškino, kaip veikia šis aprūdijęs padaras, kuriam vietoj širdies burzgia variklis. – Taigi, – tarė ji žaismingai. Jos šiltame, tvirtame balse buvo justi pasitikėjimas dukra. – Esama svarbių taisyklių, kurių vairuojant automobilį privalo laikytis kiekvienas, netgi tavo mama. – Pasakyk tas taisykles, – tarė Rugsėjė. Jos veidu nuslydo paslaptinga šypsena, kurios mama nepajėgė perprasti. – Kai kurios lengvos: važiuok per žalią, stok per raudoną. Žvilgčiok į veidrodėlius, jie čia ne šiaip sau. Prieš sukdama pažiūrėk į abi puses. Prieš posūkį greitį sumažink, o sukdama padidink. Tačiau dauguma taisyklių skirtos tam, kad automobilis neuždustų bandant pajudėti iš vietos. Pradėti visada sunku! Įsidėmėk: prieš užvedant automobilį reikia pakelti rankinio stabdžio svirtį. Atrodo, turėtų būti atvirkščiai, tačiau tai svarbu. Įjunk degalų padavimo vožtuvą ir truktelėk iki pat viršaus uždegimo svirtelę – ji kairėje, mieloji. Degimas verčia automobilį važiuoti, degimas ir degalai. Dabar patrauk žemyn droselį – jis tavo dešinėje, mieloji. Įsivaizduok laikrodį, kur droselis yra valandų rodyklė. Nustatyk rodyklę ties ketvirta valanda. Matai, kaip ties ketvirta akceleratoriaus pedalas pats nusileidžia? Taip gali įsitikinti, kad viską atlikai teisingai. Reikia įjungti karbiuratorių – tai ta žibanti ranke18

STEBUKLINGAS PRISIMINIMŲ APSIAUSTAS

nėlė ten. Karbiuratorių įjungsi pasukdama rankenėlę iki pat galo, o išjungti gali atsukdama ją atgal. Nustatyk pavarą į neutralią padėtį – tai nereiškia, kad važiuosi pirmyn ar atgal, greitai ar lėtai, tiesiog nuo to visuomet privalai pradėti. Prieš užvesdama automobilį įsitikink, kad viskas taip ir padaryta. Prieš pradėdama važiuoti nuspausk stabdžius. Tuomet pasuk raktelį iki žymos įjungta. Bet ištikrųjų dar nėra įjungta, nesvarbu, ką rodo raktelis! Truktelėk karbiuratoriaus lazdelę, tada paspausk šį mygtuką apačioje – tai starteris. Luktelėk, kol užburgs variklis – išgirsi, kaip automobilis atsikrenkščia ir sugriaudėja, – tada paleisk rankenėlę. Rugsėjė manė, jog svirtelės ir rankenėlės sklandžiai slys į vietą maloniai spragsėdamos. Juk kai žinai, ką daryti, neturėtų būti sunku! Deja, viskas klostėsi ne taip sklandžiai. Jai prireikė sukaupti visas jėgas, kad nutemptų droselį žemyn. Pavarų svirtis spyriojosi, ir Rugsėjei atrodė, kad jos riešas lūš taip ir neperjungus pavaros į neutralią padėtį. Pažadintas fordas spjaudėsi, gargaliavo ir drebėjo, tiesa, ne vienu metu. Iš pradžių Rugsėje užsprangdino jį degalais; paskui, visu kūnu ir abiem rankomis traukdama karbiuratoriaus rankeną, nespėjo laiku nuspausti starterio. Dievaži, nieko keista, kad ponas Albertas tėškėsi į tą paplūdimio medį... Rugsėjės tėvas uždėjo šiltą rudą plaštaką jai ant rankos ir šiek tiek nuleido uždegimo svirtį. Mergaitė išgirdo aibę keistų žodžių – sankaba ir droselis, uždusti ir užspringti, – 19

I SKYRIUS

tarsi automobilis būtų kokia gyva būtybė, kamuojama kosulio ir pilvo skausmų. Jei ramus fordo riaumojimas nebūtų Rugsėjei sukėlęs tokio jaudulio, gal ji būtų pastebėjusi, kaip smarkiai ūgtelėjo. Dabar mergaitė nesunkiai galėjo pasiekti pedalus ir žiūrėti pro priekinį stiklą. Ji sėdėjo tiesiai, kaip pridera vairuotojui, – jai jau nebereikėjo pasidėti ant sėdynės krūvos storų knygų. Automobilis sugaudė, ir Rugsėjės širdis taip pat. Mergaitė atleido stabdžius, ir variklis springdamas sukosėjo. Šiurkštūs variklio protestai užgožė Rugsėjės džiaugsmo šūksnį, bet galiausiai jie ėmė dardėti žvyrkeliu – šokčiodami ir trūkčiodami, barškėdami ir trinksėdami. Perjungus pavarą, fordas negrakščiai šovė į priekį. Kai prireikė sulėtinti greitį, jis ėmė inkšti ir burbėti, bet Rugsėjė nesuko dėl to galvos. Ji pasviro į priekį ir žvelgdama pro purvu aptaškytus akinius juokėsi gegužės vėjui. Jai atrodė, kad skrenda ant viverno. Tą dieną daugiau nieko neįvyko. Kaip ir kasdien, saulė nusileido ir nespėjus nė mirktelėti fordas dingo iš Rugsėjės gyvenimo, tarytum nieko ir nebūtų nutikę. Nuostabusis, baisusis, griausmingasis automobilis grįžo į pono Alberto garažą. Jokios spalvos vėjas neišlėkė iš fordo išmetamojo vamzdžio. Tąnakt, gulėdama lovoj, ji dar 20

STEBUKLINGAS PRISIMINIMŲ APSIAUSTAS

ilgai visu kūnu juto motoro vibravimą – taip būna, kai ištisą dieną plaukioji, o paskui užmiegi liūliuojamas malonaus vandens supimo, nors jau kažin kada išlipai iš vandens. „Aš neimsiu nerimauti dėl to, kad Žaliasis vėjas šiandien nepasirodė, – galvojo Rugsėjė, jausdama, kaip šiurpsta oda prisiminus pavarų perjunginėjimą. – Teta Margarita sako, kad nerimas tik pakloja guolį blogoms naujienoms.“ Užuot pykusi dėl vienos kitos dienelės, ji ruošis kelionei. Širdies kertelę, kurią užvaldė baimė, ji atsikovos uoliai ruošdamasi ir viskuo apsirūpindama. Kad ir kaip ten būtų, dabar ji jau patyrusi keliautoja. Ne, negalima vėl atsidurti Pasakų šalyje it kokiam bejėgiam ėriukui, kuris teturi vilną ant kupros. Suaugusieji nelaukia, kol jiems kas nors atsitiks. Jie kuria planus. Jie numato. Jie taupo ir neprarasdami budrumo ruošiasi netikėtumams. Tąnakt Rugsėjė miegojo puikiai. Ji sapnavo tvarkingai supakuotus lagaminus ir sąrašus, kur ties kiekvienu įrašu puikavosi varnelė. Parengiamieji darbai prasidėjo nuo pačio svarbiausio dalyko – po lova slepiamo stiklainio, užsukto dangteliu. Jame Rugsėjė jau kuris laikas kaupė pensus. Ji buvo tikra savo motinos dukra, o tai reiškė – taupi mergaitė, linkusi kaupti tai, ko nežinia ar prisireiks. Tačiau dabar Rugsėjės pastangos turėjo aiškų tikslą, mat jai buvo pakyrėję Pasakų šalyje jausti nepriteklių, turint daugybę poreikių. Ten būdavo ne geriau nei 21

I SKYRIUS

jos pasaulyje! Tiesą sakant, netgi blogiau, nes ji neturėjo nė menkiausio supratimo, ko būtų verti pinigai Pasakų šalyje. Rugsėjė nebeturėjo nei pirmojo bučinio, kurį galima išmainyti turguje, nei rubinų, išluptų iš fėjų skeptro (net jei tas skeptras tebuvo viso labo didžiulis rąstgalys iš Nebraskos). Ji niekad nebus turtinga mergaitė nei čia, nei ten, bet bent jau pabandys įtikinti nuostabiuosius tos šalies gyventojus, kad vario gabalėliai tokie pat vertingi kaip bučinys. Taigi Rugsėjė siūlėsi į pagalbą visiems kaimynams, užtikrindama, kad jai joks darbas nebūsiąs per sunkus ar per daug purvinas ir ji tikrai nesiskųsianti! Ji šėrė avis, lesino viščiukus ir ravėjo darželius po virtuvių langais. Džiaustė skalbinius, ir jie it baltos burės plaikstėsi vėjyje virš aukštos žolės jūros. Rašė laiškus už poną Kilorį, kuris nemokėjo skaityti ir nė neketino to mokytis. Prižiūrėjo dulkinus ir irzlius Pauelių darbinius arklius: šerdavo, girdydavo ir šukuodavo, nepaisydama nepritariamo jų šnarpštimo. Niekas nieko nebesitikėjo iš didžiosios keršės, bet kai paaiškėjo, kad ji turės kumeliuką, ponia Pauel davė Rugsėjei pusę dolerio – apskritą it mėnulis pinigėlį. Dabar ji, o ne mama važinėdavo po apylinkes ir vykdydavo pono Alberto pavedimus, kai prireikdavo ką nors paimti, parvežti ar nupirkti. Viena po kitos penkių ir dešimties centų monetos krito į jos stiklainį ir pildė jį lyg spindintis džemas. Ji turi būti pasirengusi bet kurią minutę iškeliauti, vos 22

STEBUKLINGAS PRISIMINIMŲ APSIAUSTAS

kas iš Pasakų šalies jos atvyks – giliai širdyje ji įsivaizdavo, kaip visas pasaulis lėtai artėja prie jos gražiame vežimaityje, sumeistrautame iš oro, šviesos ir vandenyno. Pasaulis tuoj tuoj atkeliaus jos pasiimti. Viską gerai apgalvojusi ir sudėliojusi savo fėjiškus įpročius vieną po kito kaip drugelius ant padėklo, Rugsėjė turėjo pripažinti, kad suknelė – ne pats tinkamiausias kelioninis drabužis. Ji teturėjo vienas kelnes ir jas labai brangino, mat jomis mūvėdama jausdavo, kad netrukus kabarosis akmeninėmis sienomis ir gaudys mėlynas kengūras. Kelnės jai reiškė kelionę, veiksmą ir drąsą. Be to, Rugsėjė kasdien matuodavo tėčiui temperatūrą. Nors tėtis siūlėsi mokėti jai po dešimt centų už uoliai vykdomas slaugytojos pareigas, ji atsisakė. Ji negalėjo sutikti. Rugsėjė teiraudavosi jo apie skausmus it kokia ligonį lankanti giminaitė ir užsirašydavo atsakymus į mažą daktaro duotą knygelę. Kas tris mėnesius tėtis važiuodavo į Omahą, mat tenykščiai daktarai gydė jo koją. Deja, ji gijo labai jau lėtai – kaip paaiškėjo, su šlaunyje paklydusia skeveldra nieko nebuvo galima padaryti. Rugsėjė kaskart stebėdavo pro langą, kaip jis pradingsta ilgame elegantiškame „Packard“ automobilyje, kurį atsiųsdavo Veteranų asociacija. Kiekvieną kartą ją aplankydavo mintis, kad jos tėvas užkerėtas – kaip ir ji pati. Jis pasmerktas nuolat palikti namus ir grįžti į keistą miestą. Važinėdama iš vieno ūkio į kitą ir atlikdama savo smulkius darbus, Rugsėjė dažnai prisimindavo sibilę, saugančią 23

I SKYRIUS

įėjimą į Pasakų šalies požemę, kur karaliavo Rugsėjės šešėlis. Sibilė mėgo savo darbą ir nuo mažumės žinojo, kad jos pašaukimas toks pat neatsiejamas nuo jos kaip ir širdis. „O koks mano pašaukimas? – jau ne kartą klausė savęs Rugsėjė. – Ką naudingo galėčiau padaryti? Ką dariau nuo mažens, kas būtų taip pat natūralu, kaip sibilei sargauti?“ Ji nežinojo. Vargu ar daržovių sodinimą ir automobilio vairavimą pavadintum pašaukimu. Mekenančios Kilorių avys ir pusaklis gaidys, regis, bandė savo juodomis akutėmis pasakyti, kad prižiūrėti gyvulius jai sekasi ne taip jau gerai, kad galėtų susieti gyvenimą su šiuo darbu. Kumelinga keršė nesiteikė išreikšti savo nuomonės šiuo klausimu. Rugsėjė manė, kad jai neblogai sekasi skaityti ir mąstyti, o juk būtent tuo prieš karą užsiimdavo jos tėtis. Be to, jai neabejotinai puikiai sekėsi nuversti fėjų valdoves, tik vargu ar šį gebėjimą galima pavadinti profesija. Rugsėjė žinojo, kad kai kurios mergaitės uoliai ruošiasi tapti geromis žmonomis būsimiems sutuoktiniams ir motinomis vieną dieną gimsiantiems vaikams. Jos mamai tai pavyko. Bet mama dar ir vien savo protu ir veržliarakčiu priversdavo lėktuvus skristi. Rugsėjė irgi norėjo daryti nuostabius dalykus vien savo protu. Laukti, kol paaiškės jos profesija, buvo ne ką lengviau, nei liautis ieškoti Pasakų šalies už kiekvienos akmenų tvoros ar stulpo. Rugsėjė stengėsi užimti savo protą tokiomis mintimis, užpildyti jį iki kraštų, kad negalvotų apie nieką kita. Pama24

STEBUKLINGAS PRISIMINIMŲ APSIAUSTAS

žu praslinko gegužė, pažėrusi gėlių ir paukščių giesmininkų. Iš jos perėmė estafetę birželis, atūžęs sausu auksiniu taku. Didelį šiaudinį ratą primenantis Nebraskos mėnulis naktimis žvelgdavo pro Rugsėjės langą. Ir kartą, tik vieną kartą, iškėlus monetų stiklainį mėnesienoje, mergaitę aplankė siaubinga mintis, kurios ji taip ilgai neįsileido, nors šioji įkyriai beldėsi į jos širdies duris. „Gal tai dėl to, kad aš augu? Gal Pasakų šalis manęs nebenori, nes aš pernelyg stengiausi suaugti ir elgtis kaip tikra suaugusioji. Gal Pasakų šalis skirta tik vaikams?.. Man jau keturiolika, o tai kur kas daugiau nei dvylika. Ir aš turiu darbų, net jei jie ir nėra labai geri. Aš moku vairuoti automobilį ir nepamirštu kasdien tuo pat laiku pamatuoti tėčiui temperatūrą. Gal aš jau per didelė? Ne, dar blogiau – gal aš tapau eiline mergaite, ir man nebebus leista grįžti?“ Tąnakt ji krūptelėjusi nubudo. Ji buvo įsitikinusi, jog visai šalia išgirdo žemą Vivernyno ūktelėjimą. Bet ten nieko nebuvo. Karščiu alsuojančioje tamsoje Rugsėjė pravirko.

Tai istorija, kupina ne tik nuotykių, bet ir išmintingų minčių apie sąžiningumą, supratimą, kas esi, laisvą valią ir tapimą suaugusiuoju.

KURI PAKILO VIRŠ PASAKŲ ŠALIES IR PERSKĖLĖ MĖNULĮ

Catherynne M. Valente

nuo

ISBN 978-609-466-217-1

9 786094 662171

metų

GAITE, R E M

K U R I PA K I L O V I R Š

S U A K L A I S ES A P IR PERSKELE MENULI

Catherynne M. Valente