Jolita PamedytytÄ—
R omana s
GG 1
Ana
Įkvepiu ką tik nupjautos žolės kvapo. Jaučiu, kaip pirmi šilti ryto saulės spinduliai maloniai skverbiasi į mano odą. Kartkartėmis švelniai padvelkia rudeniš kas vėjas. Kažkur girdžiu lakštingalą, traukiant gies mę, burzgiantį traktorių, savo lojantį šunį ir nuostabų mažos mergaitės juoką, kuris staigiai nutraukia mano pasimėgavimo akimirką: „Sese, einam, pažaisim su šu niuku.“ Ji, traukdama mane už rankos, priverčia atsi stoti ir eiti paskui. Jos juokas skamba tarsi gražiausia daina... – Ana, mieloji, pabusk, – iš kažkur ataidi auklės balsas. Nenorom prasimerkiu ir staiga pajaučiu, kaip geliantis skausmas nuvilnija per visą kūną. Auklė vie nu dideliu mostu atitraukia naktines užuolaidas. Kaip mat saulės spinduliai apšviečia visą didelį miegamąjį, priverčia pasislėpti po antklode ir nusisukti į kitą pusę. 5
J O L I T A PA M E D Y T Y T Ė
Kelis kartus įkvėpusi oro ir užsimerkusi, bandau sugrįžti į sapną. Galiu prisiekti, kad sapne užuodžiau žolę, jaučiau šiltą ir švelnų vėją. Jaučiau kiekvieną sau lės spindulį. Vis dar matau jos trumpučius, vėjo ve liamus geltonus garbanotus plaukus, plačią šypseną, žydras ir dideles akis. Ausyse vis skamba švelnus sesers juokas... – Mieloji, – pajaučiu jos švelnias rankas, glostan čias man nugarą. Ji lėtai nutraukia paklodę nuo mano veido. Pa jaučiu skruostu lėtai riedančias karštas ašaras. Auklė nykščiu nubraukia lašelius ir susirūpinusi pažvelgia į mane. – Septintas rytas iš eilės, kai tave randu tokią, – prataria, bet nieko jai neatsakau. Noriu tik viena – su grįžti į sapną. Noriu būti ten, kur esu laiminga, kur galiu būti savimi. – Tu vėl juos sapnavai? – gerklę su spaudžia nežmoniškas skausmas, man pritrūksta oro. – Gali atidaryti langą? – paprašau, ir nė nemirk telėjusi auklė atveria langą. Aš apsiverčiu ant nuga ros, ištiesiu rankas į šalis ir žvelgiu į lubas, papuoštas freskomis. Vienoje pusėje – šokantys laimingi angelai debesyse, o kitoje – grojantys arfa ir giedantys. Šiuo meno kūriniu turėčiau grožėtis ir žavėtis, bet žvelgda 6
MEILĖS ĮKAITĖ
ma į juos jaučiu tuštumą ir liūdesį, nes kiekvieną rytą angelai primena, kur aš esu. – Gal dar ko norėsi? – Ne. Nebūk tokia su ja! Ji to nenusipelno! Pasijaučiu kal ta, kad su ja taip šaltai elgiuosi, kai auklė su manim stengiasi būti kuo švelnesnė. – Atsiprašau, Marija. Aš tik noriu drybsoti lovoje, nieko nedaryti ir nieko nematyti. Noriu likti viena su savo prisiminimais. – Jis tau to šiandien tikrai neleis. Pažvelgiu į ją. Marija žiūri į mane užuojautos ku pinomis akimis, bet greitai nukreipia akis į grindis ir nueina į greta esančią vonią. Girdžiu, kaip ji paleidžia vandens srovę ir įeina į drabužinę. – Ponas šiandien yra prastos nuotaikos, tad prašau, Ana, – ji iškiša galvą pro duris, – geriau patylėk ir nie ko jam nesakyk. – Tylėti ir nieko jam nesakyti – tai tas pats, kas jam pritarti ir leisti daryti su manimi ką nori. Na, jau ne! – atkertu. – Man tas pats. Gali jis daryti ką tik nori. – Būk gera, Ana. Susiimk... – pažįstu tą jos mal daujantį žvilgsnį. – Dėl manęs... – nutaiso nekaltą šypseną, kuriai negaliu atsakyti. 7
J O L I T A PA M E D Y T Y T Ė
Miela, septyniasdešimtmetį perkopusi senučiukė puikiai mane pažįsta. Nenuostabu, nes ji su manimi yra nuo pirmos dienos, kai atsidūriau šiuose namuo se. Ji man labai patinka. Nestokoja humoro jausmo, visada yra šalia, geromis ir blogomis dienomis. Visada manyje atranda jėgų, kai atrodo, kad priėjau savo gy venimo pabaigą. Kęsdama nenumaldomą skausmą prisiverčiu atsi kelti ir nueiti į vonią. Pažvelgusi į save veidrodyje, tar si akimirką sustingstu... Visas kūnas nusėtas mėlynių ir diržo žymių. Apsigaubiu chalatu, kad nepamatytų Marija, nes kaipmat pradėtų raudoti. To man mažiau siai dabar reikia. – Ko jis nori iš manęs? – Jis nori su tavimi papusryčiauti. Išėjusi iš drabužinės, ant kėdės padeda raudoną, trumpomis rankovėmis suknelę iki kelių, šalia pastato aukštakulnius ir išeina iš miegamojo. Akimirką vėl sugrįžtu į sapną. Tiksliau, į prisimi nimą, kurį regėjau sapne. Tai buvo paskutinė mano diena namie. Prisimenu save, gražių jausmų kupiną gyvenimą, šeimą, namus, džiaugsmą. Savo tobulą gy venimą. Dabar veidrodyje regiu save suvargusią, liū dną, kupiną pykčio ir pagiežos. Šiandien 788 diena. 8
MEILĖS ĮKAITĖ
788 rytas... 788 diena, veriama skausmo, namų ilgesio, prisiminimų. 788 diena, kai esu Ana. Šiandien 788 diena laikoma uždaryta – pagrobta... Atskirta nuo savo namų, artimųjų ir šalies. Taip kiekvieną rytą. Tik skaičiai kiti, vilties kada nors pabėgti vis mažėja, o skausmas ir ilgesys – didėja. Prieš daugiau nei dvejus metus buvau Viltė Bijūnaity tė iš Lietuvos. Buvau ką tik baigusi Vilniaus universi tete teisę ir tik pradėjusi dirbti vienoje garsioje advo katų kontoroje. Gyvenau gan įprastą gyvenimą. Tiksliau, mano gyvenimas buvo tobulas: puikiai besiklostanti karjera, mylimasis, geri ir mylintys tėvai, kurie didžiavosi mano pasiekimais, kurie mylėjo mane. Jie gyvena ežerų ir miškų apsuptyje – Molėtų rajone. Rąstinis namas ant kalvos, šalia ežero, buvo man tikra palaima po sunkios darbo savaitės šurmulio užtvindy toje Lietuvos sostinėje. Dažnai grįždavau namo aplan kyti tėvų ir savo dviejų sesių, Lauros ir Eglės. Laura jau sukūrusi šeimą, o Eglutė – mūsų mažoji penkerių metukų numylėtinė, kurią šiandien regėjau. Buvome tvirta ir neišskiriama šeima, kol neišvykau atostogų į Braziliją, kur per vieną vakarą sugriuvo mano tobulas gyvenimas. Šiandien esu Ana Petrova iš Rusijos. Atsipeikėju si suvokiau, kas vyksta, todėl prisistačiau kitu vardu. 9
J O L I T A PA M E D Y T Y T Ė
Šiandien gyvenu didžiuliame, prabangiame, meno kū riniais apstatytame narkotikų ir ginklų prekeivio Ala riko name. Kaip teigia Alarikas, turėjau būti išvežta į viešnamį, kur apsvaiginta tenkinčiau vyrų užgaidas, bet dar vis nesuvokiu, kodėl jis mane pasiliko. Visas šias dienas praleidau uždaryta šiame muziejuje. Jei iš eidavau kur už namo vartų, tai tik lydima mažiausiai trijų apsaugininkų. Buvau visada sekama ir stebima, kol galiausiai išvis nebekėliau kojos iš šių namų. Pir mus metus priešinausi viskam: protestavau, neval giau, nesiprausiau, apsimetinėjau beprote, bet niekas į mane nekreipė dėmesio, todėl laikui bėgant susitai kiau su šia situacija, nors niekada nepasidaviau. Visa da rusena viltis, kuri palaiko mane čia. Nors ir kokia menka ji kartais būtų. Šiame name mane žavi didžiulis sodas su gėlynais, kurie primena namus. Mano mama praleisdavo ištisas dienas prižiūrėdama savo gėlynus ir rožes, formuoda ma medelius... Ir, žinoma, mielas senučiukas sodinin kas vardu Džordžas ir auklė – Marija. Du žmonės, su kuriais galiu nuoširdžiai pakalbėti, kuriais galiu pa sitikėti ir kartkartėmis pasijuokti. Du žmonės, kurie nuoširdžiai mane myli ir mane palaiko. – Ana, prašau, jis vis teiraujasi tavęs, – auklė nu traukia mano apmąstymus. Ji visada rūpinasi mani 10
MEILĖS ĮKAITĖ
mi. Kiek žinau iš jos pasakojimų, pradėjo čia dirbti, kai gimė Alariko sūnus Viljamas. Aš jo dar nemačiau. Po neaiškios motinos mirties jis susirinko daiktus ir išvyko į Europą mokytis. Kaip minėjo auklė, jis taip ir nesusitaikė su jos mirtimi. Staiga mano dėmesį patraukia levandų kvapas, ku ris sklinda iš vonios, pripildytos vandens ir putų. Pri ėjusi atsisėdu ant vonios krašto ir ranka perbraukiu per sproginėjančias putas, nuo kurių kyla karšti garai. Atitraukusi įkaitintą ranką, atidengiu chalato kampu tį. Įkvepiu savo kūno kvapo, jis dvelkia prakaitu. Net susiraukiu nuo aštraus kvapo. Tiesiog puiku! Nuėjus į miegamąjį, akys užkliūva už auklės padė tos suknelės, kuri yra tobulai išlyginta ir gražiai pa guldyta. Net iš čia užuodžiu gėlių aromatą, sklindantį nuo suknelės. Perbraukiu ranka per šilkinį audeklą. Kaip norėčiau vilkėti ją, – papurtau galvą, vydama šią mintį. – Bet tik ne šiomis aplinkybėmis... Pasilenkiu ir nuo žemės pakeliu numestą vakarykš tį treningą. Nekreipdama dėmesio į skausmą, greitai apsirengiu ir basomis kojomis einu į valgomąjį. Jaučiu, kaip bjūra mano nuotaika. Kiekvieną kartą, kai žinau, kad reikės būti šalia jo, nenumaldomas pyk tis, pasibjaurėjimas ir įsiūtis užvaldo mane. Atrodo, 11
J O L I T A PA M E D Y T Y T Ė
kad viduje viskas verda. Kiekvieną kartą tie jausmai vis stiprėja ir negaliu to nuslėpti. Tas pyktis tiesiog valdo kiekvieną mano kūno ląstelę, veido miną ir balsą. Visa drebu nuo jausmų antplūdžio. Jis laiko mane čia per prievartą. Jis laiko mane nelaisvėje. Jis verčia mane būti su juo. Visada sau tai primenu. Kartais užeina tokie pyk čio ir jėgų antplūdžio priepuoliai, jog atrodo, kad netelpu savyje. Viskas, kas pakliūva po ranka, dūžta. Ne kartą esu taip sužeidusi jį, puolusi draskyti. Tada būnu užrakinama kambaryje. Kartais tai trunka keletą dienų, kol nurimstu arba susižeidžiu. Nusileidusi didžiuliais marmuriniais laiptais že myn, perėjusi didžiulį baltą koridorių, nukabinėtą ryškiais garsių tapytojų meno kūriniais, atsiduriu šalia valgomojo. Stabteliu už durų. Stalo gale sėdi Alarikas. Jis visada išlaiko tą patį tik jam būdingą stilių: skus ta galva, auksu apsikarstęs, vilkintis prabangų juodą kostiumą, rūko savo mėgstamiausią cigarą, parvežtą iš Kubos. Jis mėgsta du dalykus: valdžią ir prabangą. Žinoma, ir save. Auklė buvo teisi – šiandien jis yra labai piktas. Griežtai, trumpai, susiraukęs ir pakėlęs toną dėsto savo nurodymus apsaugininkams. 12
MEILĖS ĮKAITĖ
– Kai surasite Tomą Holderį, tuoj pat jį pristatyki te čia. Esu jam suplanavęs įsimintiną vakarą. Įėjus pro stiklines duris, jis pažvelgia į mane ir akies mirktelėjimu apsaugininkams leidžia suprasti, kad šie gali eiti. Akivaizdžiai laukė manęs. Kitaip savo reika lus būtų tvarkęs kabinete. Šalia jo paserviruota ir man. Užgniaužusi visus jausmus, atsisėdu šalia ir pastebiu taurę, pripildytą raudonojo vyno. Kiek neįprasta, nes jis žino, kad negeriu. Kada paskutinį kartą gėrei vyno? Šiuose namuose niekada nevartoju alkoholio. – Ana, nebijok ir atsipalaiduok. Nieko nenutiks, jei išgersi vieną taurę. Krūpteliu iš netikėtumo. Jis tarsi skaito mano mintis. – Anksti vartoti alkoholį. Ką šiandien šventi? – Tiesiog noriu pasimėgauti pusryčiais su tavimi, mieloji. Šiąnakt turėjau daug darbo. Noriu pabūti su tuo, kas man teikia džiaugsmo. – Pajutusi jo ranką, uždėtą ant manosios, patraukiu savąją šalin. – Aš ta vęs nenuskriausiu, Ana. Sakiau tau, kad norėsiu tavęs tik tada, kai tu to panorėsi. Taip, jis tai kartojo nuo pat pradžių, kai mane par sivežė į šiuos namus, bet niekada nedavė man pagrin do pasitikėti. Nesusilaikiusi nusijuokiu, neslėpdama 13
J O L I T A PA M E D Y T Y T Ė
ironijos. Pasižiūriu į mėlynę, kuri matyti ant riešo. Eilinį kartą, kai atstūmiau, jis įtūžo. Čiupęs mane už plaukų, nusitempė į rūsį, kur kankina jį išdavusius žmones. Ten dauguma pasitinka mirtį. Tą vakarą jis surakino mane grandinėmis ir vanojo diržu, kol nuga ra pradėjo tekėti kraujas. Jutau kiekvieną aštrų diržo smūgį. Kiekvieną kirtį pasitikau klyksmu. Girdėjau savo šauksmo aidą... Jis supranta, ką šis juokas reiškia. Pasilenkia prie manęs ir savo šlykščiomis rankomis paglosto riešą, pabučiuoja. Jis taip elgiasi kiekvieną kartą, kai nori atsiprašyti. Tą akimirką trokštu jį nudėti. Šlykštu ir bjauru. Žiūrėdamas savo kraupiomis rudomis akimis bando kažką išlementi, bet nutyla. Atsisėda, pasitem pia ir toliau dėsto: – Suprask, aš netenku kantrybės kaskart, kai tu mane atstumi. Dažnai susivaldau, bet vakar tave ištiko nervinis priepuolis. Po galais, tu prie visų šaukei ant manęs! Sakei, kad nekenti! Su manim niekas nedrįs ta taip elgtis. Per daug sau leidi! Tu mane pažeminai prieš visus! Turėjau tave nubausti ir esu įsitikinęs, kad taip kvailai po šio įvykio daugiau nepasielgsi. Tai bus tau gera pamoka. Kiek laiko patylėjęs, pratęsia: 14
MEILĖS ĮKAITĖ
– Turėtum džiaugtis, kad gyveni šiuose namuose, o ne viešnamiuose, privaryta narkotikų ir prievartau jama neaiškių tipų. – Tu manai, kad turėčiau tau būti už tai dėkin ga? – Esu nustebinta tokio jo naivumo. – Kiekvieną kartą, kai taip su manimi pasielgi, aš tavęs vis labiau neapkenčiu! Tu esi beširdis gyvulys! – Taip, aš manau, kad tu turėtum man būti dė kinga. Aš esu labai kantrus žmogus, Ana, ir tikiu, kad, nors ir kaip manęs neapkęstum, vieną dieną atsakysi į mano jausmus. Jau dveji metai, kai gyveni čia. Aš tau duodu viską, apie ką kita mergina gali tik pasvajoti. Dievinu tave. Tau galėčiau viską atiduoti, jei tik sutik tum būti mano. Aš per šiuos metus net neprisiliečiau prie tavęs, nes, po galais, gerbiu tave! – trenkia kumš čiu į stalą taip, kad indai pakyla iš vietos. – Gerbi mane?! Tu laikai garbe, jog vakar man nu plėšei palaidinę, kad liktų nuoga nugara, ir iš visų jėgų diržu mušei kaip kokį vergą?! – Pati prisiprašei! Manai, kad man tai patiko?! Aš ne sadistas! Atsistoju nuo stalo ir sukuosi eiti. Išgirstu, kaip Alarikas atsistoja, ir pajaučiu, kaip griebia mane už alkūnės. Priverčia mane atsisukti. Paėmęs už pečių papurto. 15
J O L I T A PA M E D Y T Y T Ė
– Nustok elgtis kaip mažvaikė! Atsibodai man! Jis patraukia nuo manęs rankas. Girdžiu savo šir dies dūžius ir jaučiu skausmingą gumulą, užstrigusį gerklėje. Nuo ašarų akyse viskas aplinkui pradeda lie tis. Jis pasitaiso išsidarkiusį švarką ir atsisėda. – Dabar paprašysiu tavęs, mieloji, kad su manimi papusryčiautum, – lyg nieko nebūtų įvykę, ramiai pa prašo. Aš atsisėdu šalia. – Noriu, kad valgytum nor maliai. Iš tavęs nieko neliko. Atrodai kaip ligonė. – Atrodau taip, kaip jaučiuosi. – Man visiškai neįdomūs tavo jausmai. Tu privalai daryti tai, ką sakau! – Jei aš nenoriu, kas tada? – Tada manau, kad Marijos paslaugų nebereikės. Namų tvarkytojų yra, o jei nėra kam valgyti, nereikia ir virėjos. Šiaip ar taip, ji niekam tikusi! Įsakiau jai, kad tave paruoštų padoriai pusryčiams, o tu atrodai kaip benamė: susivėlusi, su nešvariu treningu, basa ir dar smirdi iš tolo! – piktai žiūri į mane. – Marija viską buvo paruošusi, – tyliai sakau. Akis nukreipiu į vaisių salotas. Paimu šakutę ir įsidedu į burną vynuogę. Alarikas akimirksniu nurimsta, ma tydamas, kad bent dabar jam nusileidau. Spėju, kad jam reikės dažniau paklusti. Jis pradės manipuliuoti 16
MEILĖS ĮKAITĖ
Marija ir laiko klausimas, kada pristos prie Džordžo. Ši mintis man labai nepatinka. Jei jų netekčiau, būtų... Bijau net pagalvoti apie tai. – Kol nepamiršau, rytoj namo grįžta mano sūnus, tad prašau elgtis tinkamai, padoriai apsirengti ir neda ryti to, dėl ko vėliau tektų tau gailėtis. Aš nejuokauju, Ana, – nuo jo griežto tono ir pikto žvilgsnio mane tarsi paralyžiuoja, pritrūksta oro. Pajaučiu tą nenuga limą baimę, kurią jaučiau vakar. Jo rudose akyse ma tau įspėjimą ir grėsmę. – Gerai, jei tik mane ir Mariją paliksi ramybėje, – ramiai atsakau. Pavalgiusi ir nutaikiusi progą, kai Alarikas kalba telefonu, sprunku į savo miegamąjį. Užsirakinu duris ir krintu ant žemės. Apglėbiu kojas rankomis ir tyliai klausausi, ar jis neateina. Širdis ir rankos virpa iš bai mės vien prisiminus jo grėsmingą balsą. Nenoriu jo matyti ir klausytis. Nenoriu, kad jis liestų mane. Mane vemti nuo jo verčia! Girdžiu tik laikrodžio tiksėjimą. Su kiekviena se kunde tampu vis ramesnė, kvėpavimas sulėtėja ir dre bulys dingsta. Atrodo, valandų valandas guliu ant šal tų grindų ir klausausi tylos, nors praėjo vos penkios minutės. Tikriausiai jis jau neateis. 17
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR