Meile ore

Romanas Iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė

Vilnius, 2018

Skiriama mylimai senelei

FW: persiųstas laiškas: Saugos procedūrų laikymasis Marša Klarkson, vyriausioji pareigūnė m.clarkson@hitrou.co.uk Liepos 23 d. 11.11 Skirta: visiems darbuotojams Dėkoju, kad dalyvavote šiandienos susirinkime. Pagrindinius teiginius paaiškinsiu.

Nors dėl saugumo kilusi panika neturėjo rimto pagrindo, ji atskleidė kai kurias silpnas mūsų atliekamų veiksmų vietas.

Pasikonsultavę su Vidaus reikalų ministerija, sutikome apriboti savarankišką registraciją į skrydį tol, kol sistema nebus visiškai saugi.

Visų oro linijų registraciją į visus skrydžius atliks mūsų personalas rankiniu būdu. Keleiviai registracijoje turi dalyvauti asmeniškai, prie registracijos stalo prieiti su skrydžio užsakymo numeriu ir asmens dokumentu. Jau priimta daugiau darbuotojų, tad nuogąstauti dėl padidėjusios darbų apimties nereikėtų. Oro uosto vadovybė padeda padengti susidariusias išlaidas.

Savarankiškai registracijai skirtos kabinos pašalintos ir sandėliuojamos. Internetinė registracija į skrydį nebeveiks.

Patariama šiuos apribojimus taikyti iki metų. Darbuotojus informuosime, vos tik turėsime naujos informacijos.

Nuo rytojaus kelionės lėktuvais vyks kaip senais gerais laikais ir darbuosimės šypsodamiesi. Šis apribojimas – tai galimybė skirti kiek galima daugiau dėmesio aptarnaujamiems klientams.

Raginu visus pasistengti ir dėl mūsų keleivių padaryti viską, kas įmanoma.

Marša Klarkson Hitrou oro uosto generalinė direktorė <į šį elektroninį laišką neatsakykite>

Pirmas skyrius

S

avarankiška registracija į skrydį jau buvo uždraus­ ta aštuonias dienas, kai daugybe kelioninių ku­ prinių nešina moteris prisistatė prie Aer Lingus regis­ tracijos stalo ir atsitiktinai pradėjo pačią įspūdingiausią Koros Hendriks gyvenime meilės istoriją. Ir ši atrodė dar patrauklesnė, nes Korai nereikėjo vaidinti pagrin­ dinio vaidmens. Tiesą pasakius, jai kaip tik atiteko an­ traplanis pagalbininkės vaidmuo.

Buvo paskutinė liepos diena, Kora tedirbo oro li­ nijose mažiau nei mėnesį. Vos spėjus apšilti kojas prie registracijos stalo, užgriuvo visame Hitrou oro uoste netvarką pasėjęs draudimas. Mergina darbavosi prie niekada nesibaigiančios vis labiau besijaudinančių keleivių eilės, stengėsi elgtis taip, lyg ji kontroliuotų padėtį, ir štai atėjus bagažu apsikrovusios moters eilei, ji padėjo ant Koros stalo nediduką įrašinėjimo prie­ taisą.

– Mano tinklalaidei, – paaiškino ir paspaudusi mygtuką mikrofono pusėje nutrenkė krepšių raizgaly­ nę ant švarutėlių oro uosto grindų. – Nebijok. Niekas tavęs negirdės. Jau įrašinėju daugiau nei metus, tačiau 7

Eithne Shortall

niekada neturėjau daugiau nei trijų klausytojų, – mo­ teris beveik įlindusi į perpildytą rankinę ieškojo savo asmens dokumento. – Ir, žinai... ji sako, kad to nedaro, bet viena tų klausytojų yra mano mama. O, radau!

Paėmusi pasą aplankstytais kampučiais, Kora ėmė vesti moters duomenis į kompiuterį.

– Apie ką jūsų tinklalaidė?

– Apie knygas ir keliones. Visad sau sakydavau: „Triše, turėtum daugiau keliauti ir daugiau skaityti.“ Kai mane paliko vaikinas – viskas baigta, „jau sudegin­ ti tiltai“, nusprendžiau, kad tai galimybė pasijudinti ir padaryti tai, ką vis žadėdavau.

– Keliauti ir skaityti?

– Būtent. Ir man nerūpi, jei tų įrašų niekas neklau­ so. Aš amžinai pametu daiktus, viską užmirštu, todėl visai gerai turėti įrašą. Čia, – moteris pabaksnojo mi­ krofoną, – kažkas panašaus į išsilaisvinusios mergužė­ lės pasakojamą istoriją.

– Skamba puikiai, – tarė Kora. Ji nuoširdžiai taip ir galvojo. Senasis jos „aš“ būtų mielai ką nors panašaus iškrėtęs, tačiau „išsilaisvinusi“ – jei jau vartosime tokius vaizdingus apibūdinimus – ji pasirinko gerokai įpras­ tesnį kelią ir tiesiog palūžo.

– Skaitau begales knygų, pasakoju apie jas – įrašinė­ ju, ir, jei knygos geros, keliauju į jose aprašomas vietas.

8

Meilė ore

„Leiskis į kelionę“ – taip vadinasi tinklalaidė... jei norė­ tumėte tapti ketvirtąja klausytoja.

– Jūsų vieta 27B, įlaipinimo vartai B, – tarė Kora palinkusi prie mikrofono ir atiduodama moteriai pasą su įlaipinimo kortele. – Tad kokia knyga privertė ke­ liauti į Belfastą? Trileris?

– Na, čia truputį pagudravau. Kai pradėjau įrašinė­ ti tinklalaidę, jau buvau skaičiusi „Sostų karus“. Mano buvusysis negalėjo pakęsti fantastikos, todėl buvau tas knygas kažkur nukišusi, bet dabar... kaip man jos patin­ ka! Be to, į Vesterosą vis vien nenuvyksi, todėl sugalvo­ jau nukeliauti į Belfastą. Ten dabar įrašinėja televizijos laidą, tad, suprantate, tai yra geriausia, kas galėjo nutikti.

– Niekada nesižavėjau moksline fantastika.

– Tai... maginė fantastika, – patylėjusi pataisė kelei­ vė.

– Ak, tikrai.

– Jokio mokslo.

– Nežinojau.

– Visiškai skirtingi žanrai.

Kora nusuko žvilgsnį į šalį.

– Na, aš tikrai paklausysiu įrašų.

– Ačiū! – pagriebusi diktofoną moteris įgrūdo jį kartu su pasu į vieną iš daugybės kelioninių krepšių. – Tikriausiai būsite vienintelė!

9

Eithne Shortall

Po šešių mėnesių – tiksliai po šešių mėnesių – sėdė­ dama metro Kora prisiminė, kad toji tinklalaidininkė iš karto pasirodė kažkuo ypatinga. Jos požiūris, sklindanti energija buvo žavūs. Kora, kuri visada domėjosi kitų gy­ venimais, nujautė, kad kažkas nutiks. Turbūt todėl tik truputį nustebo, kai maždaug po valandžiukės ant jos registracijos stalo dunkstelėjo aplamdyta Džordžo R. R. Martino „Sostų karų“ knyga. Nujautė – tai likimas.

– Į Belfastą? – kilstelėjusi antakį paklausė garbanoto knygos savininko. – Leidžiu sau spėti.

– Ar tiek daug „Sostų karų“ gerbėjų skrenda į Šiau­ rės Airiją? – apstulbo jaunuolis. – Turėjau nuspėti, kad būsiu ne vienintelis, – tarė jis paduodamas būtinus dokumentus. – Po pirmojo „Žiedų valdovo“ filmo keliavau į Naująją Zelandiją – ten viešbučius beveik užtvindė gerbėjai iš Didžiosios Britanijos.

– Jūs keliavote į Naująją Zelandiją dėl filmo?

– Na, negalėjau nuvažiuoti tiesiai į Širą.

Kora pažvelgė į liesą, išstypusį vyrą, juodas, blizgan­ čias jo akis, ir staiga viskas stojo į savo vietas. Prisiminė tą tinklalaides įrašinėjančią moterį, tokią entuziastin­ gą ir išvargusią, nuo pat jos apspurusio šaliko kutų iki įsielektrinusių ir pasišiaušusių plaukų galiukų. Kora įsi­ žiūrėjo atidžiau. Atsainiai elegantiškas vyras nevykusiai šypsojosi. Kora dėbtelėjo į jo pirštus – vestuvinio žiedo 10

Meilė ore

nėra – paskui žvilgsnis nuslydo į vis dar ant jos darbo stalo gulinčią gerokai nutrintą storą knygą. Štai – iš visų šalies oro uostų reikiamas žmogus užsuko būtent pas ją.

– O, sakykite, – prabilo Kora, stengdamasi nerodyti per daug susidomėjimo, – ar pavadintumėte „Sostų ka­ rus“ magine fantastika?

Vyras smagiai nusikvatojo.

– Ar Bilbo Biginso kojos plaukuotos?

– Hmmm... taip?

– Žinoma, kad taip!

Darbas oro uoste Korai anaiptol nebuvo svajonių karjeros laiptelis, greičiau jau tik gyvenimo posūkis.

Grįžusi po dvejų metų Berlyne, ji sunkiai vadavosi iš širdį sudaužiusių ir viską viduje sujaukusių santykių.

Atrodė, lyg žemė būtų išslydusi iš po kojų, ir net neliko į ką įsitverti. Kora grįžo namo su mintimi, kad norėtų padėti žmonėms, bet visos profesijos – slaugytoja, so­ cialinė darbuotoja, konsultantė – atrodė per daug svar­ bios ir sudėtingos, tad sėjo abejones, kad ji nesugebėtų ir susimautų. Atrodė, kad darbas oro linijų kompani­ joje Aer Lingus duos laiko atsigauti, susidėlioti viską į savo vietas.

Ir kaip nutiko, kad užteko vos savaitės pastebėti tiesiog čia pat atsiveriančias galimybes? Oro uoste pa­ skelbtas draudimas pasirodė esantis dovana: daugiau 11

Eithne Shortall

jokios internetinės registracijos, jokių savitarnos kabi­ nų, visi privalo prieiti prie registracijos stalo. Jų likimas, ar bent jau vieta, kurioje jie sėdės kelias valandas skry­ džio metu, – jos rankose. Be galo daug galimybių „pirš­ liauti“. Štai taip ji ir padės žmonėms.

Kora peržvelgė lėktuvo, skrendančio į Belfastą, sė­ dėjimo planą – 27A vieta greta tinklalaides įrašinėjan­ čios moters vis dar tuščia. Ji paskyrė vietą garbanotajam vyrui ir įteikė bilietą, tačiau į galvą toptelėjo dar vienas klausimas.

– Jūs nekeliaujate su drauge, ar...

Vyras paraudo.

– Turbūt pirmiau reikėtų ją turėti, tiesa?

– Puiku! Jūsų vieta 27A. Išvykimo vartai B. Malo­ naus skrydžio!

Ankstyvą rytą per Londono priemiesčius dardėda­ ma metro traukiniu, kuris nerdavo tai į tunelio tamsą, tai į žiemos ryto sutemas, Kora staiga net suvirpėjo iš jaudulio. Sveikinu su jubiliejumi. Prieš šešis mėnesius jos kasdienis darbas tapo prasmingas. Prieš šešis mėne­ sius darbas prie registracijos stalo Hitrou oro uoste pa­ sikeitė: iš gana gerai apmokamo prasiblaškymo jis virto prasmingu pašaukimu.

Daugiausia informacijos apie supažindinti tinka­ mus kandidatus buvo galima rasti skrydžio registraci­ 12

Meilė ore

jos duomenų bazėje ir internete. Socialiniuose tinkluo­ se apie žmones visko yra tiek, kiek bet kurioje pažinčių tarnyboje. Be to, atsilygindamas už nemokamus stovi­ mus skrydžius, jaunesnysis Koros brolis Kianas sukūrė kompiuterinę programą, leidžiančią greitai pažymėti visus keleivius, kurių šeiminė padėtis būdavo „vienišas“.

Traukinys pasiekė Hitrou, ir Kora išlipo su likusiais keleiviais. Pasirąžė, ištiesė nugarą, pakilo eskalatoriumi ir apsisprendė ieškoti saulės, o šioji galop ir kyštelėjo iš už debesų. Už taksi stovėjimo aikštelės buvo suoliukas, ant kurio mergina mėgdavo pietaudama stebėti beside­ rančius ir besitariančius dėl taksi pavėžėjimo iki mies­ to nepažįstamuosius. Jai patiko įsivaizduoti tų žmonių gyvenimus, spėlioti, apie ką jie kalbėdavosi, kartu nu­ riedėdami taksi automobiliu.

Kora visuomet manė, kad skraidyti geriausia yra dėl to, jog šalia kas nors atsisės. Laukdama prie įlaipinimo vartų, ji dairydavosi aplinkui svarstydama, su kuriuo iš aplinkui esančių keleivių labiausiai norėtų sėdėti ša­ lia. Įsivaizduokite, sutinkate savo meilę 12 kilometrų aukštyje. Jau vien nuo tos minties galima nualpti. Šiuo metu Kora vis dar laižėsi išsiskyrimo padarytas žaizdas, tad tokie nuotykiai jos nedomino. Tačiau visiems ki­ tiems vėrėsi bekraštės galimybės, ir čia ji jautėsi galinti padėti.

13

Eithne Shortall

Darbuotojų kambaryje rytinės pamainos komanda šurmuliavo, plikė kavą ir lukštenosi iš vilnonių drabu­ žių sluoksnių. Kora nebuvo iškišusi nosies laukan nuo penktos ryto, kai įžengė į Finsberio parko stotį, bet šal­ tis vis dar kuteno jos pirštų galiukus. Niekada negalėjo pasidžiaugti gera kraujotaka. „Šaltos rankos, šilta šir­ dis“ – sakydavo Fridrikas, tačiau Kora nuginė šią mintį vos tik jai spėjus šmėstelėti. Surinkusi spintelės užrakto numerį, atidarė metalines dureles kaip tik tuo metu, kai savo tobulą veidelį, kurio buvo neįmanoma nepavydėti, kyštelėjo Nensė.

– Kukū, piršliene, – pasisveikino stiuardesė, viena ranka laikydamasi spintelės, o kita įsisprendusi į savo liauną liemenį.

Nensė Mun pradėjo dirbti oro linijose tuo pačiu metu kaip Kora ir visai atsitiktinai tapo jos geriausia drauge. Visiškai neteisinga galvoti, kad mes patys ren­ kamės draugus. Viską nulemia geografinis išsidėsty­ mas. Mokyklos draugais tampame su tais, kurie gyvena tame pačiame rajone, o darbo draugais – su tais, kurių spintelės yra greta.

– Labas, Nense, – tarė Kora, nusispirdama sporti­ nius batus ir audamasi darbui tinkamus batelius. – La­ bai jau tu linksma šį ankstyvą rytą.

14

Meilė ore

– Ir tu būtum linksma, jei būtum praleidusi savait­ galį su mano mama, gerbiamoji. Visi mano vaikai nori susilaukti kūdikėlio, bet tik ne toji su gimda.

– Negalėjo imti ir taip pasakyti.

– Na, ne. Bet apsilankymo esmė tokia. Pažiūrėk į mano nagus... Pažiūrėk, pažiūrėk. Nukramtyti iki gy­ vuonies.

Nensė visada norėjo būti skrydžių palydove. Jos vai­ kystė prabėgo Liverpulyje, namuose ant laiptų rikiuo­ jant brolius, aiškinant, kaip susėsti vienam paskui kitą.

Išdalinusi kiekvienam ant kelių popierines servetėles ir saujelę razinų, primindavo, kad suvalgę laikytų pa­ dėklus pakeltus. Kai Munų šeima susiruošė į pirmąsias saulėtąsias atostogas Benidorme, Nensė, tuomet buvu­ si dvylikos, paprašė saugumo instruktažą pravedusios skrydžių palydovės autografo.

Pamatę dvidešimt septynerių metų amžiaus Nensę ne darbo vietoje ir be uniformos, vis tiek greičiausiai atspėtumėte, kaip ji užsidirba pragyvenimui. Šviesia­ plaukė, dailiai sudėta ir visada nepriekaištingai pasida­ žiusi, ši mergina atrodė lyg nužengusi iš plakato apie pirmąsias oro keliones.

– Kaip tavo savaitgalis? Gal pakabinai vaikinų pui­ kiais dizainerių kostiumais? Dėl to ši plati svajinga šyp­ sena?

15

įsigykite

knygą dabar