Issuu

SARAH ADAMS (Sara Adams, g. 1991 m.) – amerikiečių rašytoja, viena skaitomiausių romantinės literatūros autorių, iš viso parašiusi trylika knygų. Lietuvių kalba jau pasirodė jos romanas „Kartą Romoje“. „Meilės pamokos“ tęsia pietietiškos kultūros įkvėptą romanų seriją apie Romos miestelį Kentukyje. Anė Voker, miela ir drovi gėlių parduotuvėlės savininkė, labiau už viską norėtų susirasti antrąją pusę. Tik kaip tą padaryti miestelyje, kur visi visus pažįsta, o galimybių užmegzti naujas pažintis vis mažiau ir mažiau?

Ir ji pažįsta kai ką, kas galėtų padėti. Vilas Grifinas – patrauklus, gal net per daug savimi pasitikintis asmens sargybinis, laikinai grįžęs į Romą pasirūpinti Amelijos Rouz saugumu. Vilas netinkamas rimtiems santykiams, bet turi daug praktikos ir galėtų ją išmokyti, kaip elgtis, kad pirmasis pasimatymas nebūtų paskutinis. Vilas sutinka būti Anės santykių treneriu. Tačiau pasimatymų repeticijos vis labiau panėši į tikrą ryšį, racionalias kalbas lydi neracionalūs sprendimai, o Anei ir Vilui tenka atsakyti į amžiną klausimą: ar meilė apskritai paklūsta logikos dėsniams? Norėčiau amžiams likti šios knygos puslapiuose... Rašytoja B. K. Borison

ISBN 978-609-466-971-2

9 786094 669712

MEILĖS PAMOKOS

Po dar vieno nesėkmingo pasimatymo Anė susimąsto: gal bėda – ne vyrai, o ji pati? Juk nė kiek nepanaši į tas žavias, drąsiai flirtuojančias romantinių filmų herojes. Galbūt jai reikėtų šio to išmokti?

SARAH ADAMS

Man rodos, Ane, tu tik ir lauki, kad tau kas nors duotų leidimą būti savimi.

SARAH ADAMS

THE NEW YORK TIMES BESTSELERIO „KARTĄ ROMOJE“ AUTORĖ

MEILĖS PAMOKOS

B ook T ok s e n sac i j a

ROMANAS

SARAH ADAMS

MEILĖS PAMOKOS ROMANAS

Iš anglų kalbos vertė Dovilė Kuzminskaitė

V ILNIU S

2026

Sarah ADAMS PRACTICE MAKES PERFECT Dell Books, New York, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2023 by Sarah Adams All rights reserved including the right of reproduction in whole or in part in any form. No part of this book may be used or reproduced in any manner for the purpose of training artificial intelligence technologies or systems. This work is reserved from text and data mining (Article 4(3) Directive (EU) 2019/790). This edition published by arrangement with Dell, an imprint of Random House, a division of Penguin Random House LLC © Cover illustration and design: Sandra Chiu © Dovilė Kuzminskaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © „Tyto alba“, 2026 ISBN 978-609-466-971-2

Meilės pamokos

1 skyrius

ANĖ

Esu tikra, kad pasimatymus sugalvojo koks nors blogio genijus

žmonijai kankinti. Manot, perdedu? Visai ne. Tokiems socialinio nerimo kamuojamiems introvertams kaip aš tas pasimatymų kadrilis yra ne ką malonesnis nei bikinio zonos depiliacija. Menstruacijų spazmai antrąją ciklo dieną. Skubi dantų taisymo procedūra, kurios nėmaž nesitikėjai, – o jiems, kaip tyčia, dar ir baigėsi novokainas. – Dar kartą atsiprašau dėl alaus, – tariu priešais sėdinčiam vyrui. – Nieko tokio, – sausai atsako jis, taigi, tikrai ne nieko tokio. Prasti popieriai. Žinia, vaikščioti į pasimatymus man ir anksčiau sekėsi nekaip, bet šį sykį jau visai prastai. Manau, sukelti vyrui atmetimo reakciją per pirmąsias dešimt minučių yra mano asmeninis rekordas. Nes Džonas – vyras, sėdintis priešais mane šlapiais polo marškinėliais ir chaki spalvos kelnėmis, kuriuos sulaisčiau alumi, atsitiktinai nušveitusi bokalą tiesiai jam ant kelių, – jau aiškiai ruošiasi nešti kudašių. Negaliu jo kaltinti. Ir kodėl maniau, kad man pavyks? Šitiek metų praėjo nuo paskutinio pasimatymo, o man ir tada į juos vaikščioti ne itin patiko. Aš – iš tų moterų, kurios visais įmanomais būdais ven9

Sarah Adams

gia dėmesio. Iš tų, kurios nesugalvoja, ką pasakyti, kai priešais sėdintis vyras įdėmiai į jas spokso. Ir vėl klausiu savęs: Ane, ko čia atėjai? Ak, tiesa. Braunis. Na, pirmiausia supratau, kad net ir atidarius gėlių saloną, apie kurį svajojo mama, tas įkyrus jausmas, jog kažko trūksta, niekur nedingo. Taigi, nusprendžiau, kad metas griebti jautį už ragų ir pagaliau susirasti tobulą antrąją pusę, nes neišpildytas liko tik tas vienas gyvenimo planų punktas. Kadangi jau kurį laiką varvinau seilę dėl Džono (vyro, kurį su seserimis praminėme Karštuoju Banko Tarnautoju), nutariau, kad jis galėtų būti tobulas kandidatas šioms pareigoms eiti. Atranka į minėtas pareigas vyko remiantis griežtais kriterijais, kurių pagrindas – mano tėvų santuoka, trykšte tryškusi meile. Pirma, jis privalo gyventi miestelyje ir būti kilęs iš Kentukio Romos; antra, privalo turėti stabilų darbą; trečia, turi būti mielas ir palaikyti mano karjeros pasirinkimą; ketvirta, turi norėti šeimos. Būtent šie dalykai man svarbūs. Taigi, kai pastarąjį kartą nuėjau į banką išsigryninti čekio, pasidavusi kartą per metus mane aplankančiam ekstravertiškumo impulsui, paklausiau Džono, ar nenorėtų kada su manimi kur nors nueiti. O stebukle, jis sutiko, ir aš paskui visą savaitę gaiveliojausi po patirto streso ir nerimo. Žodžiu, kai pasiūliau Džonui susitikti kur nors už Romos ribų, kad pakeistume aplinką (ir kad mūsų mažulyčio miestelio, galinčio pasigirti vos vienu šviesoforu, smalsučiai nepradėtų kišti nosių, kur nereikia), jis pasiūlė „Peppercorn“ – mielą restoraną maždaug už pusvalandžio kelio nuo Romos. O kai šią vietelę pagūglinau, „Yelp“ puslapis informavo, kad ten tiekiamas nuostabus milžiniško dydžio braunis. Geriau ir būti negali. 10

Meilės pamokos

Tik dėl deserto aš vis dar sėdžiu čia, šitame klaikiai nemaloniame pasimatyme. O, kad galėčiau dabar parašyti žinutę seserims ir paklausti, ką daryti. Bet tam reikėtų joms pasakyti, kad esu pasimatyme, o tada sulaukčiau būtent tokio dėmesio, kokio ir stengiausi išvengti. Vos tik seserys suuos, kad bandau susirasti vyrą, tą pačią minutę apie tai sužinos ir visi kiti. Visai nenorėčiau, kad Meibelė (ji man kaip močiutė) imtų piršti mane kiekvienam pažįstamam viengungiui. Taigi, laikau tai paslaptyje – kaip ir didumą savo gyvenimo aspektų. Vienintelė priežastis, kodėl dabar grumdausi su savo siaubinga sociofobija, yra ta, kad esu visiškai tikra, jog santuoka ir yra tasai Trūkstamas Dalykas. O, kad galėčiau paskambinti tėvams ir paklausti jų nuomonės, bet kadangi jie mirė, kai man buvo treji, to padaryti niekada negalėsiu. Todėl bandau daryti kaip jie. Laimingai ištekėti dvidešimt aštuonerių. Vadinasi, žmogaus, su kuriuo norėčiau praleisti visą likusį gyvenimą, paieškoms turiu kiek mažiau nei metus. Deja, pirmiausia teks pavaikščioti į pasimatymus. Nusišypsau Džonui, tikėdamasi apmaldyti susierzinimą, kad jį apipyliau alumi. Bet aš juk Anė Voker: drovi, socialinio nerimo kamuojama introvertė, kuri jaučia, kad šis vyras nenori daugiau nė sekundės praleisti jos draugijoje. Ir dėl to vietoj šypsenos išspaudžiu tik kreivą grimasą. Įtariu, dabar esu panaši į urzgiantį šunį. Gal net mano šnervės išsiplėtusios. Daugiau nebegaliu. Džonas atsikrenkščia ir pats pamėgina nutaisyti nerūpestingą šypseną. Reikia pripažinti, jam pavyksta geriau. – Tai... koks jausmas turėti gėlių saloną? – paklausia nuobodžiaujančiu tonu. 11

Sarah Adams

Norėčiau čia pat išsinerti iš odos ir teleportuotis į Meksiką. Mano širdis daužosi, o šiame prašmatniame restorane taip triukšminga. Man čia ne vieta. O štai mano seserims, Medison ir Emilei, čia labai patiktų. – Ane? – dar kartą klusteli Džonas, nesulaukęs mano atsakymo. Ak, taip! Pokalbis. Tu gali, Ane. Netylėk, juk jis paklausė apie tai, kas tau tikrai patinka. Gėlės. Paprasta kaip dukart du. Nuryju seiles mąstydama, ką atsakyti. – Hm... Smagu. Džonas lukteli ir palinksta į priekį, akivaizdžiai tikėdamasis tęsinio. – Labai smagu, – skubiai priduriu, mėgindama patenkinti jo lūkestį išgirsti kiek žodingesnį sakinį. Mielai pasakyčiau ką nors daugiau, bet šiuo metu mano galvoje sukasi tik faktai apie gėlių reprodukcinį ciklą (man tai neapsakomai įdomu), bet esu tikra, kad Džonas ne iš tų, kuriuos žavi gamtos mokslai. Taigi, vėl užsičiaupiu. – Taigi... labai smagu? – paklausia jis, ir aš linkteliu. – Tada gerai. – Jis giliai įkvepia, atsilošia kėdėje ir nusuka akis. Stoja nejauki tyla. Tokia, kuri daugumą žmonių priverstų ką nors – bent žodelį – pasakyti, bet ne mane. Aš tik dar labiau sustingstu. Prievolė tęsti pokalbį pernelyg sunki mano pečiams. Mūsų šeimoje aš esu tylenė. Toji, kuri amžinai sukišusi nosį į knygą, nes pirmenybę teikia pasauliams, kuriuose jai nereikia gyvai sąveikauti su kitais žmonėmis. Skaityti apie santykius kur kas lengviau, nei juos puoselėti. Be to, ne taip pavojinga. Juk negali įžeisti knygos veikėjo. Negali pasakyti ko nors netinkama. Be to, knygų veikėjai manęs neteisia. Kai Džonas išsitraukia telefoną ir ima naršyti internete, su12

Meilės pamokos

vokiu, kad privalau žūtbūt užmegzti pokalbį, kitaip šis vakaras baigsis nė neprasidėjęs. – Taigi, Džonai... – prabylu, o tada mane ištinka proto aptemimas ir kokias dešimt minučių aš tauškiu neužsičiaupdama, atitokstu tik baigdama sakinį: – ...ir todėl pagrindinė gėlių funkcija – daugintis. – Oho. Gerai. Tai buvo... labai išsami informacija apie gėles, – atsako Džonas tokia mina, lyg būtų išvydęs šmėklą. Mano gebėjimai palaikyti pokalbį jį, matyt, taip pritrenkė, kad tuoj mirtinai nukraujuos. Droviai nusišypsau ir imu dairytis padavėjos. Čia tiek žmonių, kad atnešusi gėrimus ji taip ir nepriėjo prie mūsų priimti užsakymo. Dievaži, mielai atsikvėpčiau, dabar pat. Nieko. – Tai... eee... gal bent jau turi kokių pomėgių? – klausia jis. Jergutėliau, bent jau. Jo akyse smukau taip žemai, kad griebiasi šiaudo bent kažkaip mane pateisinti. Po stalu gniaužau suknelės medžiagą. Aš išties turiu pomėgį, bet apie jį nežino net mano seserys, tad tikrai nesiruošiu visko iškloti vyrui, kuriam mano draugija, regis, kelia fizinį skausmą. – Gėlės man yra ir pomėgis, ir darbas. – Aišku, – mandagiai numykia jis, mat aš vėl atkirtau visus kelius pokalbiui tęsti. Kodėl aš tokia? Turiu kalbėti. Ko nors jo paklausti! Kodėl nieko nesugalvoju? Galva tuščia kaip ką tik nušveista lenta. Jis bilsnoja pirštu į stalą žvelgdamas kažkur į tolį. Apimta panikos išpyškinu pirmus į galvą atėjusius žodžius: – Noriu ištekėti. O, tik pažiūrėkit, pagaliau pasakiau kažką, kas patraukė Džono dėmesį. 13

Sarah Adams

Jis spokso į mane išsižiojęs, aiškiai ištiktas šoko, nes, taip, aš ką tik paminėjau santuoką per pasimatymą, kuris ir taip buksuoja. Norėdama pataisyti padėtį, priduriu: – Oi, ne, ne už tavęs! – Pamačius, kaip jo veidas persikreipia, mano šypsena išnyksta. – Na, gal ir už tavęs. Kas žino? Jeigu šis vakaras praeis gerai, visko gali būti. – Staiga susivokiu – mano žodžiai nuskambėjo taip, lyg nė trupučio neabejočiau, kad šiąnakt mes permiegosime, ir Džonui teks mane patenkinti, kad užsitarnautų prielankumą. Nuostabu. – Atleisk... ne, neturėjau omeny, jog turi būti geras pats žinai kur... kad galėtum mane vesti. Manau, tokiems įgūdžiams ištobulinti reikia laiko. Jo veide nelieka nė lašo kraujo – ką gi, man pavyko dar labiau pabloginti padėtį. Džonas tik mirkt mirkt mirkt – žiūri į mane nesumodamas, ką atsakyti. Šito pasimatymo jau niekas nebeišgelbės. – Džonai, ar galėčiau trumpam atsiprašyti? Man reikia į tualetą. – Ir pergrupuoti pajėgas. Gal net išlipti pro langą ir sprukti kuo toliau. Iš palengvėjimo, kad kelias minutes nereikės kęsti mano draugijos, Džonas entuziastingai palinksi galva. – Žinoma, neskubėk! Atsistoju ir linkstančiomis kojomis pereinu per restoraną, kamuojama neracionalaus jausmo, kad visi čia susirinkę spokso į mane ir galvoja, kaip keistai atrodau su šia suknele. Ji mano sesers, tad man kiek per ilga. Aptempia mano figūrą, kaip ir turėtų, bet, kitaip nei Emilei, baigiasi ne virš kelių, o siekia iki pusės blauzdų, visiškai uždengdama kelius. Su šia suknele sesuo yra ėjusi į daugybę pasimatymų, ir jie pavyko, nes ji netu14

Meilės pamokos

ri nė lašo socialinės baimės. Nusičiupau ją iš Emilės spintos ir susigrūdau į rankinę, kad sesuo nepastebėtų jos man einant iš namų ir neklausinėtų, kur einu. Neturiu jokio drabužio tokiam atvejui, nes nevaikštau į prašmatnius pasimatymus (paskutinį kartą pasimatyme buvau prieš trejus metus, ir jis buvo toks pats vykęs kaip šis). Būčiau pasiskolinusi ką nors iš kitos sesers, Medison, bet ji smulkutė kaip miškų fėja, tad nieku būdu nebūčiau su savo klubais įsispraudusi į jos suknelę. Šiaip ne taip nuslinkusi iki tualeto – atrodė, gerą mylią įveikiau, – atsišlieju nugara į sieną ir susmunku. Man prie peties suūžia automatinis rankų džiovintuvas ir aš spiegdama pašoku. – Nagi, Ane, susiimk. Tu gali, – sakau sau ir pasitraukusi nuo džiovintuvų sugraibau rankinėje telefoną. Brūkšteliu pirštu per ekraną, norėdama atsidaryti susirašinėjimą su savo būsima svaine Amelija. Ji vienintelė žino, kad šįvakar ėjau į pasimatymą. Kai Amelija (jums ji galbūt žinoma kaip pasaulinio garso popžvaigždė Rei Rouz) prieš metus su trupučiu atvyko į mūsų miestelį ir įsimylėjo mano brolį, tarp mūsų iškart užsimezgė nepaaiškinamas ryšys. Tarsi jai būtų lemta įsilieti į mūsų šeimą. Nors Amelija dar naujokė mūsų šeimoje, pasitikiu ja labiau nei daugeliu kitų žmonių. Štai kodėl dabar rašau jai žinutę. ANĖ: GELBĖK!! AMELIJA: O ne! Prasti reikalai? ANĖ: Išpyliau ant jo gėrimą. O tada pasakiau, kad noriu ištekėti. AMELIJA: Jetau! Tau jis taip patinka? ANĖ: Ne, negaliu jo pakęsti.

Sarah Adams

AMELIJA: Hmmm, keistoka. Gali iš ten dingti? ANĖ: Ne! Būtų labai nemandagu! AMELIJA: Netrukus atvažiuos Em ir Medison. Pasakyk jam, kad iškilo bėdų, ir važiuok pas mus! ANĖ: Negaliu taip su juo pasielgti po to, kai išpyliau ant jo gėrimą ir leidau suprasti, kad norėdamas mane vesti pirma turės pamaloninti lovoje. AMELIJA: O varge... Tai bent prišnekėjai. ANĖ: Aš tik pavalgysiu. Nepradėkit be manęs žiūrėt filmo. AMELIJA: Sėkmės! Parvežk man braunį. Ten patys skaniausi.

Pažvelgiu į save veidrodyje, susiglostau ilgus šviesius plaukus (bent jie atrodo puikiai, mat buvo sugarbanoti iš Emilės nugvelbtomis žnyplėmis) ir išeinu iš tualeto. Deja, prie staliuko grįžtu pačiu laiku, kad nugirsčiau pabaigą pokalbio, kurio tikrai neturėjau išgirsti. – Aha, sakau tau, ji siaubingai nuobodi. Ir dar kažkokia keista ir nenormali. Nulis asmenybės. – Jis klauso, ką kalba jo pašnekovas. – Na, taip, gal ir gražutė, bet tokia nyki, kad nė nebandysiu jos šįvakar įsitempti į lovą. Tiesiog paskambink man po penkių minučių ir pasakyk, kad iškilo bėda. Gerai, aha. Ačiū. Man iškaista skruostai. Moteris prie gretimo staliuko viską girdėjo, tad žvelgia į mane su gailesčiu. Nekenčiu to žvilgsnio. Jau geriau juoktųsi. Juoką galėčiau atlaikyti. Mano brolis ir seserys – erzinimo asai, tad nori nenori teko išmokti iš visko pasijuokti. Bet gailesčio negaliu pakęsti. Įkvepiu pro nosį, kad neapsiverkčiau, – tai bent vyšnia ant torto būtų, tiesa? Ir žengiu porą žingsnių atgal. Suskaičiuoju iki penkių ir susitvardžiusi triukšmingai grįžtu prie stalo. – Štai ir aš! 16

Meilės pamokos

Džonas pasimuisto kėdėje ir pasitaiso servetėlę, veide nušvinta iki tol nematyta šypsena (matyt, tam, kad paskui galėtų įtikimai nusiminti, sulaukęs savo gelbėtojo skambučio). – Puiku, jau žinai, ko užsisakysi? – Matyt, tik braunį, – pasakau labiau sau nei Džonui, o tada akies krašteliu pastebiu į restoraną ką tik įėjusią porą. Pakeliu akis įsitikinti, ar nesuklydau. Tai... piratas.

Sarah Adams

2 skyrius

ANĖ

Na, ne. Ne tikras piratas, o Vilas Grifinas – buvęs popžvaigždės

Rei Rouz, dar žinomos kaip mano brolio sužadėtinė Amelija, asmens sargybinis. Nojus ir Amelija susipažino daugiau nei prieš metus, kai jos automobilis sugedo jo kieme. Nuo tada jie beveik neišskiriami. Po pastarųjų gastrolių Amelija nusprendė oficialiai persikelti į Kentukio Romą ir apsigyventi su mano broliu, taigi, Vilas atvažiavo kartu ir pabuvo čia kelias savaites, kol ji apsiprato ir spaudos atstovų įkarštis atvėso. Kadangi Amelijos saugumui Romoje niekas negresia, Vilui buvo paskirta saugoti kitą aukščiausio lygio įžymybę. Iki tol jis penkerius metus su pertraukomis buvo Amelijos asmens sargybinis, kai tik jai prireikdavo. Per tą laiką pagarsėjo kaip vienas karščiausių pasaulio apsaugininkų. Ir pavojingiausių. Jei paieškoje suvestumėt „karštas pavojingas apsauginis“, Vilo nuotrauka būtų pirmoji, kurią gūglas jums pateiks, kartu su galybe vaizdo įrašų, kuriuose jis priremia prie sienos bjaurybes, bandžiusius prasibrauti iki Amelijos, arba pargriauna ant žemės peiliu ginkluotą vyruką, puolusį jo saugotą politiką. Yra aibė šiurpių vaizdų ir įrašų, iš kurių matyti, kaip kruopščiai ir puikiai Vilas atlieka savo darbą. Dar yra ir tas „BuzzFeed“ 18

Meilės pamokos

straipsnis – beje, mano mėgstamiausias. Visas visutėlis skirtas Vilo Grifino įvaizdžiams aptarti. Straipsnį sudaro krūva nuotraukų ir gifų, kuriuose Vilas atrodo arba rūstus, arba mielas kaip meškiukas. Vilas atradęs tobulą pusiausvyrą tarp paguldysiu-tave-ant-menčių-jei-prisiartinsi ir mano-rankos-galėtų-aktaip-švelniai-glamonėti-tavo-kūną įvaizdžių. Dar yra žurnalo „People“ straipsnis, kuriame nepašykštėta Vilo nuotraukų iš pasimatymų su skirtingomis moteris įvairiose pasaulio kampeliuose. Jų daug. Tas straipsnis man patinka kur kas mažiau. Amelija – regis, vienintelė moteris pasaulyje, gebanti atsispirti jo kerams, – tikina, kad Vilas atrodo kaip gatvės kovotojas, bet ji klysta. Gatvės kovotojai būna be gabalėlio ausies, nuskeltais dantimis, mėsingais kumščiais. O štai Vilas Grifinas... yra gražus. Vilo antakiai juodut juodutėliai, išryškinantys šelmiškas pilkšvai mėlynas akis. Kūnas raumeningas, bet lankstus, lūpų kampučiai žaismingai pakelti, o jau kai nusišypso, atrodo tiesiog nuodėmingai. O dar ta jo kairė ranka, ištatuiruota dailiais juodų gėlių raštais, kurie apraizgę jo raumeningą dilbį iki pat plaštakos ir ties krumpliais užsibaigia drugeliu išskleistais sparnais. Man nė nereikia žiūrėti, kad įsitikinčiau, jog ten tikrai yra drugelis. Per tas savaites, kai Vilas buvo mūsų miestelyje, aš tiek kartų jam nematant tą tatuiruotę apžiūrinėjau, kad žinau formą mintinai. Vilo veidas iš tų, kurie savaime kviečia mesti jam iššūkį, – ir jis mielai tave pagainiotų, nes dievina tokio tipo nuotykius. Ne, jis ne gatvės kovotojas, o veikiau išdykęs laukinis kipšas. Piratas. Bent jau mano fantazijose. Dar tose fantazijose jis įsivėręs auskarą ir vilki aptemptais elnio odos bridžiais bei plačiai 19

Sarah Adams

prasegtais balto lino marškiniais, iš po kurių matyti dar daugiau tatuiruočių – manau, ant krūtinės jų tikrai yra. Ar jau minėjau, kad mano hobis – skaityti istorinius meilės romanus? Būtent apie piratus. Vos tik Vilas ir jo nuostabaus grožio draugė įžengia vidun, regis, visas restoranas staiga atgyja. Jo pašaipi šypsenėlė tarsi įelektrina orą. Kai Vilas uždeda delną moteriai ant juosmens, man net dilgteli oda nuo fantominio prisilietimo toje pačioje vietoje. Vilui ir tai moteriai einant prie savo staliuko laikas tarsi sulėtėja – jie tokie pasitikintys savimi, kad, matyt, nė nepastebi, kaip visi į juos spokso. Gal jis prie to pratęs. Kaip ir buvo sutarta, suzvimbia Džono telefonas. Mintyse šypteliu, kai jis pradeda savąjį Oskaro vertą pasirodymą. Nuleidžia akis į telefoną ir kiek suraukia antakius. Iš burnos ištrūksta tylus, juokingas „hmm“. – Kažin, ko prisireikė mano kambariokui? Neprieštarausi, jei atsiliepsiu? – Ne, visai ne, – apatiškai suvapu, neatitraukdama akių nuo Vilo, kuris kaip tik nusivelka tobulai sukirptą kostiumo švarką ir, užmetęs ant kėdės atkaltės, atsiraitoja marškinių rankoves. Viešpatie su viešpačiukais, kokie didingi dilbiai. Džonas atsiliepia į skambutį ir nerimo persmelktu balsu taria: – Klausau? Jis išsyk susiraukia – aš taip pat, nes irgi noriu Oskaro. – Rimtai? Kas nutiko? – Jis iškelia pirštą, lyg sakytų „tuoj grįšiu“ ir atsistojęs nueina aptarti su kambarioku ar kuo kitu, kad ir kas jam skambintų, to nerimą keliančio reikalo. Pagaliau man pavyksta prisikviesti padavėją, kuri, regis, visą vakarą sąmoningai mūsų vengė, ir paprašau milžiniško braunio išsinešti ir sąskaitos. 20

Meilės pamokos

Tuomet stumiu laiką lankstydama servetėlę į tobulą kvadratą. – Ane? – man virš galvos pasigirsta pažįstamas vyriškas balsas. Man širdis kone sustoja, mat pakėlusi galvą susiduriu su Vilo Grifino žvilgsniu. Dar neteko jo girdėti tariant mano vardą – skamba stebuklingai. Juk nė neketinau su juo sveikintis – nemaniau, kad mane prisimins. Eidamas Amelijos asmens sargybinio pareigas, jis visuomet būdavo įsikūnijęs susikaupimas. Tiesa, maloniai šypsodavosi ir kaskart mirktelėdavo pagyvenusioms damoms (Meibelei net keliai linkdavo jį išvydus), bet niekuomet nesileisdavo į kalbas. Dažniausiai laikydavosi nuošaliai, užsidėjęs vaizdą atspindinčius akinius nuo saulės, bet atrodė taip, lyg bet kurią akimirką būtų pasiruošęs pridengti Ameliją nuo kulkos. Mane nukrečia šiurpas vien apie tai pagalvojus. – Vilai Grifinai, čia tu. Labas. Jis nusišypso. – Ane Voker, labas ir tau. – Ką čia veiki? – Apsidairau, tikėdamasi išvysti Adelę, bet veltui. Pastebiu tik tą dailutę brunetę, su kuria jis atėjo, tyrinėjančią meniu. Vėl nukreipiu akis į Vilą ir nevalingai nužvelgiu nuo galvos iki kojų. Pagal užsakymą siūtos kostiumo kelnės dailiai apgaubia raumeningas šlaunis, o juodi, prie kūno prigludę marškiniai išryškina torsą. Ties pečiais jie kaip reikiant įsitempę, viršutinės sagos atsegtos, rankovės atraitotos. Iš po marškinių iki pat riešo raitosi meniška magnolijos žiedų ir lapų pynė. Jergutėliau, esu tikra, kad kiti vyrai restorane dabar laikosi įsitvėrę savo moterų ir meldžiasi, kad Vilas nesugalvotų pabėgti su kuria nors iš jų. 21

ISBN 978-609-466-971-2

9 786094 669712

MEILĖS PAMOKOS

SARAH ADAMS

Man rodos, Ane, tu tik ir lauki, kad tau kas nors duotų leidimą būti savimi.

SARAH ADAMS

THE NEW YORK TIMES BESTSELERIO „KARTĄ ROMOJE“ AUTORĖ

MEILĖS PAMOKOS

B ook T ok s e n sac i j a

ROMANAS