PROLOGAS
Alekas Negali būti, kad tai iš tiesų vyksta. Danė Kolins atsikrausto į Sautvju. – Neįmanoma, – sumurmėjau pats sau ir nuspaudžiau greičio pedalą. Prieš valandą gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Po treniruotės žengiau pro laukujes duris, sušveičiau kelis dubenėlius guliašo, kol tėtis kalbėjo apie naują draugelio valtį ančių medžioklei, ir jau ketinau eiti, kai mama pranešė naujieną. Ji džiugiai iki smulkmenų papasakojo, kad Danės tėvai skiriasi ir ji su mama kraustysis pas senelį. Mama spygavo, kaip nuostabu, kad jos pagaliau bus šalia. Tik įsivaizduok, kaip dažnai dabar galėsim susitikti! Šypsojausi ir linkčiojau kaip geras berniukas, bandydamas neišprotėti nuo minties, kad matysiu ją kiekvieną dieną. Danė Kolins. Kraustosi. Į suknistą Sautvju. Išsigalvojau pasiteisinimą išsmukti iš namų kiek įmanoma greičiau, nes man reikėjo oro – ir muzikos, – bandant suvokti šį netikėtą įvykių posūkį. Turėjau pusseserę, kuri neurotiškai kurdavo grojaraščius kiekvienai savo egzistencijos akimirkai, ir šis nežymiai obsesyvus įprotis persidavė man – nebesugebėjau ištverti realybės žiaurumo, nebent iš pradžių viską įvyniodavau į muziką. 7
LYNN PAINTER
Todėl įsėdau į Buritą (savo šūdiną 2003-iųjų Olds Alero) ir tiesiog važiavau, garsiai užsileidęs Escorpião, brazilišką dainą, kurios žodžių nesupratau, bet kuri man suknistai patiko. Žinojau, kad išvertus žodžiai reiškia kažką panašaus į „Aš myliu tave“ yra šūdas“, ir tiek man užteko. Tačiau atrodė, kad Buritas turi savo nuomonę, – suvokiau, jog suku į beveik neegzistuojantį keliuką, vedantį per mišką šalia tvenkinio. Važiavau per apsnigtą kelią, kol pamačiau seną, apleistą pašiūrę, kadaise buvusią „mūsų vieta“. Ką, po velnių, čia darau? Vakaras buvo tylus, storas sniego sluoksnis izoliavo mane nuo pasaulio, todėl išlipęs iš automobilio ir patraukęs prie pašiūrės girdėjau tik sniego traškėjimą po batais. Pašiūrė visada atrodė taip, tarsi po penkių minučių sugrius, ir nepasikeitė nuo paskutinio karto, kai čia lankiausi. Vasarą po septintos klasės. Stumtelėjęs apleisto namelio duris žengiau vidun tikėdamasis, kad į veidą šoks būrys meškėnų. Buvo tamsiau nei tamsu, bet kai telefone įsijungiau žibintuvėlį, atrodė, kad į krūtinę kažkas paleido ritulį, – kaip ši vieta vis dar gali atrodyti taip pat? Čia vis dar stovėjo tos pačios kėdės, kurias pavogėme iš mano tėčio parduotuvės norėdami apstatyti savo kvailą pašiūrėlę, stoge žiojėjo didelė skylė, kurią vadinome savo liuku. Eina šikt. Nurijęs seiles pakėliau akis į mėnulį. Viskas „mūsų vietoje“ išliko taip pat. Negalėjau savęs apgaudinėti, tokie pat buvo ir prisiminimai apie ją. Apie Danę. Ir paskutinį kartą, kai ją mačiau. 8
MEILĖ ANT LEDO
Prieš maždaug penkerius metus – Nenoriu namo. Pažvelgiau į Danės profilį, kol ji spoksojo į mėnulį, ir negalėjau patikėti, kad jai jau atėjo laikas išvykti. Sėdėjome vienas šalia kito ant pledo pašiūrėje prie tvenkinio. Nežinodamas, ką pasakyti, sumurmėjau: – Užknisa. Danė su mama kiekvieną vasarą atvykdavo mėnesiui – vienam mėnesiui, per kurį mūsų motinos (geriausios draugės) leisdavo laiką kartu visą parą septynias dienas per savaitę, o mes galėdavome veikti ką panorėję kiekvieną mielą dieną. Važinėdavome dviračiais, žvejodavome, ištisas mylias keliaudavome pėsčiomis ir kalbėdavomės apie viską, leidome laiką prie baseino... tobula vasara. Tai vykdavo kasmet net ilgiau, nei galiu prisiminti. Tiesiogine šio žodžio prasme. Jos atvykdavo aplankyti Danės senelių, tačiau kadangi ji didžiąją laiko dalį leisdavo su manimi mano namuose (arba pašiūrėje), tai visada labiau priminė mūsų atostogas. Ir tai neabejotinai buvo geriausia vasaros atostogų dalis. Nes kiekvienais metais mėnesį laiko ji būdavo mano geriausia draugė. Trisdešimt dienų krėsdavome nesąmones ir juokdavomės iki ašarų, o tada ji grįždavo į kurią nors iš oro pajėgų bazių, kur būdavo paskirtas jos tėvas, iki kito laumžirgių sezono. Tačiau šį kartą jos išvažiuos vos po dviejų dienų. Šį kartą apsilankymo priežastis buvo jos senelės laidotuvės, ir šį kartą jos šik nius tėtis – pulkininkas – atvyko drauge. O tai buvo didelė klaida, nes jo buvimas čia viską pablogindavo. Prilygo blogiausiai epopėjai. 9
LYNN PAINTER
Mikas – Danės senelis – po laidotuvių užsipuolė jos tėvą, kad būtent ponas Kolinsas kaltas, jog senelė mirė dėl sudužusios širdies, – jis atplėšė Danės mamą nuo jų ir išsivežė į kitą šalies galą. Tada Mikas jiems pasakė, – girdint visiems kitiems žmonėms, – kad grįžtų „ten, kur, po velniais, dabar tu paskirtas“, ir dingtų jam iš akių. Taip – košmaras. Todėl jie ketina išvykti ryte. Vadinasi, neisime į Krizʼs kepyklėlę, kur sėdėtume prie lipnaus stalo lauke ir mėgintume atspėti, kokias spurgas užsisakys atėję pirkėjai, atsižvelgiant į jų aprangą. Viena iš (daugelio) mūsų kasmetinių tradicijų. – Žinau, kad esu šūdinas žmogus, – prabilo Danė, žvelgdama į mane rudomis, liūdesio persmelktomis akimis, – bet manau, kad labiau liūdžiu dėl to, jog nebūsiu čia visą mėnesį, o ne dėl to šeimos ginčo. Ir tada pamačiau. Jos akyse spindėjo ašaros. Matyti, kaip kas nors verkia, man buvo nemalonu; nemokėjau tvarkytis su rimtais jausmais. Bet matyti, kaip sarkastiškiausias mano pažįstamas žmogus liūdi? Jei atvirai, tai prilygo smūgiui į paširdžius. – Kolins, – kreipiausi į ją ir stuktelėjau jos petį savuoju, norėdamas sugrąžinti ją į pažįstamą būseną. – Jei verksi, prisiekiu Dievu, išmesiu tave iš šitos pašiūrės į tvenkinį. Danė kostelėjusi nusijuokė, jai prakalbus balsas buvo kimus: – Koks tu mažas nenaudėlis – grasini, nors abu žinom, kad negalėtum to padaryti. – Tu tokia žiauri, – erzinau ją. 10
MEILĖ ANT LEDO
– O tu toks žemas, – atšovė ji. Nekaltas juokelis, nes nebuvau žemas, – ji tiesiog buvo aukštesnė už visus kitus. – Beje, nesi šūdinas žmogus, – pasakiau pastebėjęs, kad jos akys vis dar apsitraukusios jausmų migla, vertusia mane trokšti išspardyti jos seneliui subinę už tai, kad buvo toks asilas. – Tau leidžiama liūdėti dėl to, kad negali pasilikti. Ji nurijo seiles ir mėgindama susitvardyti prikando apatinę lūpą. – Na, aš tai liūdžiu, – prisipažinau, nes iš tiesų liūdėjau. Kaip reikės vasaroti, jei negalėsiu lakstyti po miestą su Dane? – Tikrai? – paklausė ji. Balsas buvo toks tylus, kad prilygo šnabždesiui. Jos akys lakstė po mano veidą. – Rimtai? Linktelėjęs pajutau, kaip krūtinę nudiegia skausmas pamačius, kad iš jos akių ištryško ašara, – juk Danė Kolins negalėjo verkti. Ji negalėjo. Staiga viskas šioje visatoje susijaukė ir tiesiog panorau, kad ji nustotų. Tuojau pat. Jei ji nelaiminga, viskas yra blogai. Nes Danė – tai žibančios akys ir užkrečiamas juokas. Danė – tai laimė. Nespėjus susivokti mano nykščiai jau buvo ant jos skruostų – valė ašaras, o aš nesugebėjau nuryti seilių, kol ji spoksojo į mane mėgindama suprasti, kas vyksta. – Aš irgi nežinau, – prisipažinau, nes visada sugebėjome skaityti vienas kito mintis ir nė nenutuokiau, kodėl staiga užsimaniau ją pabučiuoti. – Nežinau, kas tai. – Aš irgi, – ištarė ji ir linktelėjo. Jos žvilgsnis nusileido iki mano lūpų ir mano pulsas staiga padažnėjo. – Ar turėtume? – paklausiau – ne, iškvėpiau, – supratęs, kad nykščiais slystu per jos švelnią odą. 11
LYNN PAINTER
Rimtai tik ką paklausiau (to net neištaręs), ar turėtume pasibučiuoti? Kas, po velnių, vyksta? – Na, kažkada juk turime tą padaryti pirmą kartą, – atsakė ji, skaitydama mano mintis apie bučinį; jos akyse atsispindėjo ryžtas, reiškiantis, kad yra nusiteikusi rimtai. Niekas taip neatsiduodavo išdaigoms kaip Danė. Ji buvo pasiruošusi kone bet kam. Visada svarsčiau, ar tai tiesiog buvo „atostogų“ Danės versija, ar taip ji elgdavosi ir namuose. – Tai galbūt... turėtume? Ištarė tarsi klausdama, o aš nė nenutuokiau, kaip čia atsidūrėme. Šūdas. – Ar tu rimtai? – sugebėjau išspausti, balsas kiek prislopo. Ar vis dar turėčiau laikyti rankas jai ant veido? Kas per velnias? Kodėl, kai kalba sukosi apie Danę, tai skambėjo kaip puikus sumanymas? – Manau, taip, – atsakė ji. Akys šoko, nustumdamos tolyn liūdesį. Galbūt ir galėjau atsitraukti, dėl mūsų draugystės apsimesti, kad to nesvarstėme, bet tada ji pažvelgė į mane būtent taip, ir viskas buvo baigta. Danė žvelgė į mane taip, tarsi norėtų, kad ją pabučiuočiau. Tarsi lauktų, kol atsidursiu arčiau. Ir, Dieve padėk, per ilgai svajojau ją pabučiuoti, kad dabar išlikčiau stiprus. – Tuomet eikš arčiau, Kolins.
12
MEILĖ ANT LEDO
* Galvoje sukantis itin ryškiems atsiminimams – gulime ant pledo, kartu su ja netenku proto, – įkvepiu per nosį. Pašiūrės kvapas – purvo, kedro ir nostalgiško ilgesio mišinys – irgi nepadėjo. Tie kvapai buvo tokie suknistai pažįstami, kad atrodė, jog turėčiau eiti palei sienas iki mažyčio plotelio kampe, kur žymekliais prirašėme kažkokių nesąmonių, tik tam, kad patikrinčiau, ar tie seniai pamiršti meno kūriniai išliko. Tačiau vos tik ta mintis šovė į galvą, prisiminiau ir visa kita. Ir tada nebenorėjau prisiminti nieko. Nors maniau, kad praėjo daug laiko, vis dar buvau įsiutęs. Logiškai mąstant, dabar visa tai jau nebeturėjo būti svarbu. Turėčiau pamiršti. Tačiau važiuodamas namo suvokiau, kad nepamiršau. Visiškai nepamiršau. Galbūt buvome vyresni ir galbūt tai vis dar nelogiška, bet vis dar nekenčiau Danės Kolins už tai, ką ji padarė po to vakaro, kai pasibučiavome. „Tе quero bem“ é o caralho Eu vou acabar contigo Išvertus: „Aš tave myliu“ yra visiška nesąmonė Pribaigsiu tave
13
PIRMAS SKYRIUS
Vasaris – dvylikta klasė
Danė – Kelkis, jau atvažiavom. Pramerkusi akis išvydau ne savo miegamąjį, o sniegą ir pilką dangų per šaltą langą, prie kurio buvau priglaudusi kaktą. Toks pat vaizdas, į kurį spoksojau visą amžinybę, kol pagaliau užmigau. Velnias – tai tikra. – Dar kartą primink, kodėl čia kraustomės, – prabilau pasilenkusi sukišti pėdas į sportbačius. Septynias valandas važiavome kraustymosi furgonu, pilnu mūsų daiktų (kurie neteisingai buvo išsiųsti senuoju adresu į Mainotą – ačiū oro pajėgoms), kad galėtume gyventi vietoje, kur žemę buvo nuklojęs storas sluoksnis sniego, o jutiminė temperatūra žemiau nulio – prašau, paaiškinkit viso to logiką. – Na kodėl ne į Kaliforniją? – Jau aptarėm tai. Per brangu, vasarą per karšta, ir tau tikrai patiks čia gyventi, – patikino mama, išjungdama automobilio variklį ir ištraukdama raktus. – Tau čia patiko, kai buvai maža, pameni? Pagrindinė to priežastis buvo Alekas. Pagalvojus apie jį ir realią tikimybę, kad turėsiu stoti su juo akis į akį po to, kai jis atsiribojo nuo mūsų per atstumą palaikytos draugystės, man susuko skrandį. Su nerimu ir baime laukiau to susitikimo kiekviena savo kūno ląstele ir vis dar buvau nežymiai įpykusi, bet tuo pat metu vyliausi, kad praėjus gėdingai akimirkai Alekas taps geriausia šio persikraustymo dalimi. 14
MEILĖ ANT LEDO
Ar bent jau padės persikraustymui tapti... kiek mažiau košmariškam. Nes Alekas Barčevskis visada buvo linksmas saulės spindulėlis, pasižymintis neįtikėtinu gebėjimu viską pagerinti. Nors praėjo daug laiko ir dabar, savaime suprantama, buvome kiti žmonės, širdyje žinojau, kad mano kvailelis draugas viską sutvarkys. – Mylėti vietą, kurioje lankaisi kartą per metus – vasarą, – yra visai kas kita nei gyventi toje vietoje visus metus, – sumurmėjusi atidariau furgono dureles ir iššokau, ledinis vėjas tvoskė tiesiai į skruostus, todėl užsitraukiau striukės gobtuvą. – Ypač kai klimatas žiemą čia siaubingas. Dievulėliau, atrodo, kad vėjas bado stiklo adatėlėmis. Kodėėėėl žmonės pasirenka gyventi ten, kur taip šalta? Man yra tekę gyventi atšiauriose vietose, todėl tai buvo ne naujiena, bet kažkokiu būdu sugebėjau pamiršti, kaip buvo blogai. – Baik skųstis. Tik ką buvau užsukusi į White Castle, todėl maiše tau yra sumuštinis ir bulvytės, – pasakė mama, apėjo automobilį ir, man uždarius dureles, paėmė mane už parankės. – Rimtai? – Pilvas sugurgė, užuodusi svogūnus pažvelgiau į savo popierinį maišelį. – Tobuliausia paskutinė vakarienė prieš mirtinai sušąlant, ačiū. – Dabar esame oficialios Sautvju gyventojos, – paskelbė ji. Mane gąsdino jos balse girdimas galutinis verdiktas. – Patinka tau tai ar ne. Atsidususi pamaniau: tūkstantį kartų NE, kol išsitraukiau nedidelį mėsainį ir pakėliau prie lūpų. Atsikandusi įsispoksojau į didelį baltą namą priešais, kramtant skrandis apsunko nuo baimės. Tai buvo visai logiška, mat paskutinį kartą, kai čia lankėmės, kartu su tėčiu tylomis krovėme į automobilį daiktus, kol mama su seneliu ginčijosi įvažoje. 15
LYNN PAINTER
Iškeitei šeimą ir visą savo gyvenimą, kad sektum tam šikniui iš paskos nuo bazės iki bazės, – ar buvo verta? Ar tau patinka toks gyvenimas neįleidžiant šaknų, kai Danė nė nežino, kaip atrodo tikra šeima? – Neatrodo, kad jis namie, – tarstelėjau, apžiūrėdama užtrauktas užuolaidas ir tuščią įvažą. – Juk žino, kad atvykstam? – Aišku, kad namie, – patikino mama. – Turbūt mašiną pasistatė garaže. – Jis niekada nestato automobilio garaže, – priminiau, godžiai atsikandau du mėsainio kąsnius ir prabilau pilna burna: – Ten jis laiko savo įrankius. Arba ten anksčiau laikė savo įrankius, kol nusprendė išmesti mus iš savo gyvenimo. – Praėjo keleri metai, galbūt ten viską išsivalė, – svarstė ma ma. – Ir nekalbėk pilna burna. – Tai nekalbink, kol valgau. Tačiau atėjusios prie durų supratome, kad jo iš tiesų nėra. Mama nusišypsojo ir apsimetė, kad viskas gerai, tačiau tarp antakių susimetė išdavikiška raukšlelė, sufleruojanti, jog jaudinasi. Ji surinko jo numerį ir priglaudė telefoną prie ausies, kramtydama apatinę lūpą ėmė laukti, kol jis atsilieps. – O. Tėti. Labas, – pasisveikino. Jai prakalbus šaltame ore priešais veidą susiformavo garų debesys. – Mes jau čia su kraustymosi furgonu, ar greitai būsi? Sukryžiavusi rankas mėginau mirtinai nesušalti stebėdama, kaip mama klausosi atsakymo. Kažkas negerai. Raukšlės iš jos veido niekur nedingo, ji ėmė vaikštinėti pirmyn atgal. 16
MEILĖ ANT LEDO
– Na, žinau. Taip, gerai, – kalbėjo ji, – bet manėm, kad būsi čia ir padėsi. Nuostabu. Senelis Mikas dingo ir neketino padėti persikraustyti. Supykčiau, tačiau buvo taip šalta, kad nesugebėjau jausti jokių įprastų emocijų. Mano įsiūtis sustingo į varveklį. – Žinoma. Suprantu, – kalbėjo mama. – Bet juk žinojai, kad atvyksim? Aišku, kad jis žinojo, jog atvyksim, pamaniau. Tikriausiai taip norėjo parodyti mums vidurinį pirštą. Dieve, vis dar negalėjau patikėti, kad atsikraustėme pas jį. Tiesą sakant, mano vaikystė buvo kupina gerų prisiminimų apie senelį Miką. Nors jis buvo tylus ir paniuręs, išmokė mane žvejoti, čiuožinėti ant ledo ir, nešiodamas ant pečių, vadino mane savo „Danyte“. Tačiau visus tuos atsiminimus ištrynė ta diena prieš keletą metų, kai išspyrė mane ir tėvus iš močiutės laidotuvių. Priešais minią gedinčiųjų. Todėl man vis dar buvo sunku suvokti, kad kažkaip, kažkokiu neįtikėtinu būdu, ketinome perkraustyti savo daiktus į šį namą, tarsi tas košmaras nebūtų įvykęs. Techniškai antrame namo aukšte senelis įrengė mums butą – mama mėgo tai kartoti, tarsi šis faktas viską keistų, – bet vis dar nesugebėjau suprasti, kodėl tai gera mintis. Taip, žinoma, įsikraustykime pas paniurėlį senuką, kuris nemėgsta niekieno, ypač mūsų. Bus taip smagu. – O, gerai, – ištaria mama į telefoną. – Nieko tokio. Neturim nieko sunkaus, todėl tiesiog pradėsim. 17
LYNN PAINTER
Ji linktelėjo ir baigė pokalbį, bet, prieš man spėjant praverti burną, iškėlė pirštą ir bedė juo man į veidą. – Nenoriu girdėti nė žodžio, supratai? – Vaje, – tarstelėjau ir papurčiau galvą. – Kas nutiko? Ką jis padarė? – Nieko, – atsakė ji ir gūžtelėjo, tarsi viskas būtų gerai. – Jam tiesiog reikia padėti draugui Minetonkoje su jo laivu. Laukiau platesnio paaiškinimo, bet, pasirodo, tai buvo viskas. – Ir?.. Ar jis labai toli? Kiek laiko padės tam draugui su laivu? – Vos tik žodžiai išsprūdo man iš burnos, susierzinau dėl to, kaip visa tai absurdiška. – Be to, čia visiška tundra – ką žmogus išvis tokiu oru veikia su laivu? Kiekvienas vandens lašelis čia pavirtęs ledu. – Po velnių, Dane, čia Minesota, – pratrūko mama, jos balso tonas iš susierzinimo pakilo. – Laivai čia neišeina iš mados! Pravėriau burną, bet nė nenutuokiau, ką į tai atsakyti. – Rodos, ką tik sugalvojau puikų turizmo šūkį. – Jos kakta išsilygino, lūpose žaidė nežymi šypsenėlė. – Pradėkim kraustyti daiktus, o jis atvyks, kai galės. – Nori pasakyti, kad rimtai viską perkraustysim pačios? – Paslėpusi smakrą striukės apykaklėje bandžiau apsiginti nuo ledinio vėjo. – Nupirksiu tau didelę picą su sūriu ir suknistą ponį, jei pamirši sarkazmą ir tiesiog padėsi man sunešti dėžes į namą, – tarė mama ir išsitraukė iš kišenės raktą. – Ar galėsiu valgyti picą jodama poniu? – Jei tik būsi saugi. – Gerai, tinka, – pasakiau stebėdama, kaip ji atidaro stiklines duris. – Bet, jei atvirai, manau, kad su negatyvumu tik pradėjau. 18
MEILĖ ANT LEDO
Mama išsitraukė savo raktą – taip, tas raktas, kurį turėjo nuo vaikystės, vis dar tiko – ir mes patekome vidun. Pirmas aukštas buvo tarsi kelionė į praeitį – atrodė, kad niekas nepasikeitė nuo paskutinio karto, kai čia lankiausi. Vienintelis skirtumas tas, kad čia nebekvepėjo sausainiais, – močiutė, kai atvažiuodavome į svečius, visada iškepdavo sausainių su šokolado gabaliukais. Tačiau kai pasiekėme laiptus, pakėlusios akis pamatėme ne antro aukšto koridorių, kaip buvo anksčiau, o prancūziško stiliaus duris. Jų stiklas buvo apšalęs, todėl per jas nieko nesimatė, tačiau krito natūrali šviesa, dėl kurios jos tarsi švytėjo. – Oho, – užbėgdama laiptais nusistebėjo mama. – Aha, – pritariau sekdama iš paskos. – Oho. Antras aukštas buvo visiškai atnaujintas. Šilto atspalvio medinės grindys ir baltos apdailos detalės viskam suteikė elegancijos ir šiuolaikiškumo – visiška priešprieša seniems žmonėms būdingai atmosferai, vyraujančiai pirmame aukšte. Du miegamieji paversti svetaine, sienos išgriautos, todėl atrodė, kad taip buvo visada. Dideli langai suteikė daug šviesos – per daug, kai buvo tiek daug to suknisto sniego, – o baltų plytų židinys buvo sumūrytas pačiame baltų knygų lentynų centre. – Čia nuostabu, – gaudydama kvapą ištarė mama. Net buvo sunku prisiminti, kaip viskas atrodė anksčiau. Du likę miegamieji buvo ne ką mažiau gražūs, apstatyti naujais baldais, turėjo didelį bendrą vonios kambarį, o mažoje virtuvėlėje buvo visko, ko mums, dviem negaminantiems žmonėms, galėtų prireikti. Kai mama atidarė antras šalia židinio esančias prancūziško stiliaus duris, radome laiptus, vedančius į garažą už namo, kur galėsime pasistatyti savo automobilį. 19
LYNN PAINTER
Tai buvo būstas su atskiru įėjimu. – Tu tikra, kad jis viską padarė pats? – paklausiau nuoširdžiai nustebusi dėl šių pokyčių. Žinojau, kad senelis Mikas turi staliaus dirbtuves ir jam patinka konstruoti, bet tai buvo visai kas kita. – Tikrai taip, – atsakė mama ir akimirką atrodė, kad jos akyse susikaupė ašaros. O tada nežymiai papurtė galvą ir paragino: – Gerai, judam toliau. Grįžusios prie automobilio pradėjome nešioti daiktus, tačiau kadangi buvome tik dviese, atrodė, jog užtruksim amžinybę. Turėjome tiek daug dėžių su įvairiausiais daiktais – knygomis, drabužiais, nuotraukomis ir batais, nešioti jas po vieną truko siaubingai ilgai. – Dane? Apsisukau išgirdusi tą balsą ir minutėlę užtrukau, kol atpažinau aukštą, švarku vilkintį vaikiną, kuris man šypsojosi ir sau priešais veidą iškvėpė oro debesis. Jis buvo vyresnis, dabar jam ant veido žėlė barzda, bet tai tikrai buvo jis. – Bendži? Bendžis visada gyveno mano senelių kaimynystėje. Na, tiesą sakant, jo tėvas gyveno kaimynystėje, o Bendžis čia retkarčiais praleisdavo savaitgalius. Jo motina, su kuria jis gyveno didžiąją dalį laiko, buvo siaubingai turtinga ir gyveno didžiuliame name ant ežero kranto. Privačioje aptvertoje teritorijoje. Alekas visada jį pravardžiuodavo Šiknių Karaliumi – gerokai iki tol, kol mums buvo leista vartoti žodį „šiknius“, – nes Bendžis lankė privačią berniukų mokyklą ir elgėsi taip, tarsi būtų geresnis už visus aplinkui. 20