R omana s
Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė
Vilnius, 2022
Pirmas užkalbėjimas Obasidinelu... Stoviu priešais tave didinguose Bečuku rūmuose Eluigvėje – amžinos spindulingos šviesos šalyje, kur nuolatos ore virvena fleitos serenados... Kaip ir kitos dvasios sargai, uvoje esu apsukęs daugybę atgimimo ratų, kaskart apsigyvendamas ką tik sukurtame kūne... Strimgalviais atlėkiau kaip aukštyn šovusi nesulaikoma ietis, perskriejusi neaprėpiamas visatos erdves, nes mano atnešta žinia neatidėliotina, gyvybiškai svarbi... Stoviu žinodamas, jog liudijimą či turi tau pateikti tik po savo šeimininko mirties, jo sielai pakilus į Benmuo, paribio erdvę, kurioje knibžda visokio plauko ir didumo dvasios ir bekūnės būtybės. Tik tavo pageidavimu dvasia sargas atvyksta į tavo buveinę, šiuos didingus dangiškuosius rūmus, paprašyti tavęs, kad leistum jos šeimininko sielai saugiai pereiti į Alandiičiję, protėvių viešpatiją... Mes tarpininkaujame žmonių sieloms, nes žinome, kad onjeuvos pavidalu grįžti į šį pasaulį – atgimti – gali tik į protėvių valdas priimta siela... Čuku, visa ko kūrėjau, pripažįstu pasielgęs kitaip nei įprasta – atvykau pateikti liudijimo, kol mano šeimininkas tebegyvas... Bet atėjau čia, nes, pasak sentėvių, malkų į mišką einame tik su išgaląstu kirviu. Jei reikia neatidėliotinų priemonių, tenka šiam reikalavimui paklusti... 13
Chigozie Obioma
Sakoma, kad dulkės sėda ant žemės, o žvaigždės išsibarsčiusios danguje. Jos nesimaišo tarpusavyje... Sakoma, kad šešėlis pasidaro iš žmogaus, bet žmogus nemiršta nuo to, kad iš jo iššoka šešėlis... Atėjau užtarti savo šeimininko, nes už tai, ką jis padarė, žemės globėja Ala pareikalaus atpildo... Nes Ala draudžia kenkti nėščiai žmogaus moteriai ar gyvulio patelei... Nes žemė priklauso jai, didžiajai žmonių giminės motinai, aukščiausiai iš visų būtybių, kurią pranoksti tik tu, ir joks žmogus nei dvasia nežino, ar tu vyras, ar moteris... Atvykau bijodamas, kad Alos ranka nubaus mano šeimininką, kuris šiame gyvenimo rate žinomas kaip Činonsas Solomonas Olisa... Štai dėl ko atskubėjau paliudyti visko, ką regėjau, ir įtikinti tave bei didžiąją deivę, kad jeigu iš tikrųjų atsitiko tai, dėl ko baiminuosi, suprastumėt: tą didžiulį nusikaltimą jis įvykdė per klaidą, netyčia... Nors daug ką išreikšiu savais žodžiais, jie bus teisingi, nes mano šeimininkas ir aš esame viena. Jo balsas yra mano balsas. Kalbėti jo žodžiais, lyg jie būtų kitokie negu mano, reikštų savo paties žodžius paversti tarsi ištartais kieno nors kito... Tu visatos kūrėjas, keturių ibų savaitės dienų – ekės, orijės, aforės ir nkvo – globėjas... Sentėviai tave šlovino nesuskaitoma daugybe vardų: Čuku, Egbunu, Oseburuva, Ezeuva, Ebubedikė, Gaganaogvu, Agudžiegbė, Obasidinelu, Agbata-Alumalu, Idžango-idžango, Okaaomė, Akvaakvuru ir begale kitų... Stoviu prieš tave ir lyg karaliaus liežuvis stačiai kalbu, pasišovęs ginti savo šeimininką, žinodamas, kad išgirsi mano balsą...
14
1 Moteris ant tilto Čuku, jeigu dvasia sargas pirmąkart siunčiama įsikurti į šeimininką, kuris ateina į šį pasaulį Umuahijoje, prosenių žemėje įsikūrusiame mieste, pirmiausia ją pribloškia bekraščiai tos žemės toliai. Dvasią sargą, kartu su atgimstančiu naujo jos šeimininko kūnu besileidžiančią į šią žemę, apstulbina prieš akis atsiveriantys vaizdai. Staiga nukritus pirmapradei uždangai ji išvysta begalinius žalialapės augalijos plotus. Artėjančią prie Umuahijos dvasią sargą suvilioja protėvių žemės dėmenys: kalvos, didžiulis tankus Ogbuti-uku miškas, siekiantis tokią pat žilą senovę kaip pirmasis jame medžiojęs žmogus. Protėviams buvo sakoma, kad čia galima įžvelgti kosminio sprogimo, iš kurio gimė mūsų pasaulis, ženklus ir kad nuo pat pradžių, kai pasaulis buvo padalytas į dangų, vandenį, mišką ir žemę, Ogbučio miškas tapo viešpatija, platesne už bet kokias apie jį sukurtas eiles. Jo medžių lapuose glūdi vietinė pasaulio istorijos atmaina. Tačiau net šio miško didybė nublanksta prieš begalę kerinčio grožio vandens telkinių, iš kurių didžiausia yra Imo upė su daugybe intakų. Toji upė apraizgiusi mišką painiomis atšakomis, kurias galima palyginti nebent su žmogaus kraujagyslių tinklu. Ją, kaip iš žaizdos kliokiančio kraujo srovę, galima išvysti ir mieste. Toliau traukiant tuo pačiu keliu, ji staiga sakytum iš niekur pasirodo už kalvos ar giliame tarpeklyje. Paskui jos tėkmė vėl išnyra tarp slėnių šlaunų. Net iš pradžių ją pražiūrėjus, užtenka pro Bendę paėjėti per ngva kaimus Umu ahijos link, ir atsivers žavus tylaus intako veidas. Tautos mitologijoje 15
Chigozie Obioma
upei tenka išskirtinė vieta, nes jos visatoje vanduo yra aukščiausia vertybė. Šie žmonės žino, kad upės atstovauja motinystės pradui, taigi jos turi gimdymo galią. Ši upė pagimdė Imo miestą. Per jo kaimynystėje esantį miestą teka Nigeris, didžiulė upė, kuri pati yra legenda. Seniai seniai be paliovos savo vaga tekantis Nigeris išsiveržė iš krantų ir susitiko Benuję, ir šis susitikimas pakeitė tautos ir abiejų upių pakrantėse gyvavusių civilizacijų istoriją. Egbunu, istorija, kurios paliudyti šiąnakt atėjau į tavo spindulingus rūmus, prie Imo upės prasidėjo maždaug prieš septynerius metus. Kaip dažnai būdavo, mano šeimininkas tą rytą atkako į Enugu pasipildyti atsargų. Visą naktį Enugu lijo ir dabar viską buvo permerkęs vanduo: varvėjo nuo namų stogų, telkšojo kelių duobėse, žvilgėjo ant medžių lapų, lašėjo nuo voratinklių, o žmonių veidus ir drabužius merkė dulksna. Po turgų mano šeimininkas vaikštinėjo smagiai nusiteikęs, pasiraitojęs kelnes virš kulkšnių, kad žengdamas nuo pašiūrės prie pašiūrės, nuo prekystalio prie prekystalio neišsiterliotų klešnių drumzliname vandenyje. Turguje šurmuliavo daugybė žmonių kaip prosenių laikais, kai turgus buvo visa ko centras. Čia vyko mainai, šventės, derybos tarp kaimų. Visoje protėvių žemėje neretai arti turgaus būdavo įkurta didžiosios motinos Alos šventykla. Tėvų vaizduotėje turgus buvo ir vienas iš žmonių sambūrių, traukiančių valkataujančias dvasias: akaliogolius, amosu, apgavikus ir besibastančias įvairias bekūnes būtybes. Nes šioje žemėje dvasia be šeimininko yra niekas. Ji turi apsigyventi fiziniame kūne, kad šiame pasaulyje darytų nors kokį poveikį. Taigi tos dvasios, alkstančios kūniškumo, be paliovos ieško indo, kurį galėtų užimti. Jų reikia vengti visais būdais. Kartą mačiau vieną tokią iš nevilties įsitaisiusią nustipusio šuns kūne. Kažkokiais alcheminiais burtais jai pavyko atgaivinti tą stipeną ir priversti žengti kelis žingsnius, o paskui dvasia paliko vėl nebegyvą šunį gulėti žolėje. Tai buvo baugus reginys. Štai dėl ko či nepatartina tokioje vietoje palikti savo šeimininko kūno ir per daug atsitolinti 16
Mažumų orkestras
šeimininkui užmigus ar esant be sąmonės. Kai kurios iš tų bekūnių būtybių, ypač piktosios dvasios, kartais net bando pergalėti kūne esančią arba savo šeimininko labui išėjusią su kuo nors pasitarti či. Štai dėl ko tu, Čuku, perspėji mus susilaikyti nuo tokių kelionių, ypač naktimis! Mat kai žmoguje įsikūnija svetima dvasia, sunku ją išprašyti lauk! Štai dėl ko turime proto ligonių, epileptikų, bjaurių aistrų valdomų žmonių, tėvažudžių ir kitų nevidonų! Daugelį jų yra apsėdusios svetimos dvasios, jų či, likusios benamės ir pažemintos, turi sekioti paskui šeimininką, maldaudamos įsibrovėlės užleisti vietą ar mėgindamos dėl to susiderėti – dažnai tos pastangos lieka bevaisės. Mačiau tai daugybę kartų. Grįžęs į savo furgoną, šeimininkas dideliame bloknote užsirašė pirkęs aštuonis suaugusius paukščius – du gaidžius ir šešias vištas, maišą sorų, pusmaišį broilerių lesalo ir pilną nailoninį maišą keptų termitų. Už vieną baltutėlį gaidį aukšta smailia skiautere ir aksominėmis plunksnomis jis sumokėjo dvigubai brangiau nei įprasta kaina. Kai pardavėjas padavė paukštį, mano šeimininkui akis užtemdė ašaros. Mažytę akimirką pardavėjas ir net paukštis jo rankose pasirodė tarsi besimainanti iliuzija. Pardavėjas, regis, priblokštas žiūrėjo į mano šeimininką, galbūt stebėdamasis, kuo šį sujaudino tas paukštis. Pardavėjas nežinojo, kad mano šeimininkas – stiprių aistrų ir potroškių žmogus. Ir tą vieną paukštį už dviejų kainą jis pirko dėl to, kad tas keistai priminė prieš daugelį metų, vaikystėje, turėtą mylimą žąsiuką, pakeitusį jo gyvenimą. Ebubedike, įsigijęs brangųjį baltąjį gaidelį, šeimininkas džiūgaudamas leidosi atgal į Umuahiją. Nuotaika jam nesugedo net staiga pagalvojus, kad užtruko Enugu ilgiau, nei ketino, ir namie likęs paukščių pulkas didelę dienos dalį liko nelesintas. Neprivertė sunerimti net mintis apie maištą, kurį keldavo išalkę paukščiai, – piktą vištų karkimą ir gaidžių plyšavimą, kuriuo piktindavosi net tolimi kaimynai. Tąkart, kitaip nei kitomis dienomis, privažiavęs policijos 17
Chigozie Obioma
kontrolės postą mikliai sumokėjo pareigūnams. Nesiginčijo, kaip dažnai darydavo, kad neturi pinigų. Užuot derėjęsis, dar neprivažiavęs posto, ties kuriuo skersai kelio gulėjo vinių prikalinėtas rąstas eismui stabdyti, jis jau tiesė pro langą ranką su banknotų pluoštu. Gaganaogvu, ilgai mano šeimininkas dulkėjo vieškeliais, riedėjo per kaimus, tarp senovinių pilkapių ir piliakalnių, pakelėse driekėsi derlingos dirbamos žemės plotai ir neaprėpiami krūmynai, o dangus pamažu vakarėjo. Į priekinį stiklą lekiantys vabzdžiai tiško kaip uogos, kol visą langą nusėjo dėmelės, rodančios, kad iš vabzdžio liko šlapia vieta. Dukart teko sustoti ir nušluostyti išterliotą stiklą skuduru. Tačiau vos pradėjus važiuoti vabzdžiai kaip padūkę vėl taškėsi į stik lą ir privažiavus Umuahijos ribą diena jau geso – vos matėsi užrašas ant rūdijančio strypo SVEIKI ATVYKĘ Į ABIJĄ, PATIES DIEVO VALSTIJĄ. Visą dieną nevalgius traukė skrandį. Ėmęs stabdyti netoli tilto per Amatu upę – didžiosios Imo upės atšaką – sustojo prie krovininio automobilio, kurio priekaba buvo uždengta brezentu. Išjungus variklį, pasigirdo paukščių kojų krebždėjimas ant furgono dugno. Išlipęs peržengė miestą juosiantį drenažo griovį. Priėjo proskyną, kur kitapus griovio ant kėdžių po audeklo stoginėlėmis sėdėjo pakelės prekeiviai, o jų prekystaliai buvo apšviesti žibintais ir žvakėmis. Kai grįžo prie furgono su bananų keke, papaja ir polietileniniu maišeliu mandarinų, jau buvo nusileidusios rytietiškos sutemos – kelią priekyje ir už nugaros užklojo tamsos antklodė. Įjungė priekinius žibintus ir su naujais paukščiais, karkiančiais furgono gale, grįžo į greitkelį. Čiaumodamas bananus privažiavo tiltą per Amatu. Vos praeitą savaitę išgirdo, kad per šį itin liūtingą sezoną patvinus upei nuskendo moteris su vaiku. Mieste sklandančių gandų apie nelaimingus atsitikimus šeimininkas paprastai nepriimdavo už gryną pinigą, bet dėl kažkokios net man, jo či, neaiškios priežasties ši istorija įstrigo 18
Mažumų orkestras
jo sąmonėje. Dar neprivažiavęs iki tilto vidurio, galvodamas apie motiną ir kūdikį išvydo prie turėklų stovintį automobilį atlapotomis vienomis durelėmis. Iš pradžių nieko daugiau nematė, tik automobilį, tamsų jo vidų ir šviesos atspindžio taškelį ant lango vairuotojo pusėje. Tačiau nukreipęs žvilgsnį į šalį išvydo šiurpinantį reginį – moterį, bandančią nušokti nuo tilto. Agudžiegbe, keista, kad mano šeimininkas, kuriam kelias dienas iš eilės nėjo iš galvos nuskendusi moteris, staiga susidūrė su kita, užsilipusia ant turėklų atbrailos ir palinkusia virš upės, į kurią mėgino šokti. Vos ją pamačius, kažkas jame sukilo. Sustabdęs furgoną iššoko ir pasileido bėgti į tamsą šaukdamas: – Ne ne, nereikia! Prašau, nereikia! Nedarykite šito. Biko, eme na! Iš pradžių pasirodė, kad netikėtas jo įsikišimas moterį išgąsdino. Išgirdusi greitus žingsnius ji atsigręžė, susverdėjo ir akivaizdžiai paklaikusi aukštielninka nukrito ant tilto. Jis pribėgo padėti moteriai atsistoti. – Ne, mamyte, prašau, nereikia! – kalbėjo lenkdamasis prie jos. – Palikit mane ramybėj! – šaukė moteris jam artinantis. – Palikit, eikit šalin! Egbunu, atstumtas jis paknopstom atsitraukė, keistai iškėlęs rankas kaip sentėvių vaikai rodydami, kad pasiduoda, ir kalbėdamas: – Gerai, gerai, nesiartinsiu. Nusigręžė, bet neįstengė jos palikti. Bijojo, ką ji gali padaryti palikta, mat pats patyręs daug skausmo žinojo, kad neviltis yra sielos liga, galinti visai sugriauti apdaužytą gyvenimą. Tad vėl į ją atsigręžė, šįkart žemiau nuleidęs rankas, atkišęs į priekį lyg pagalius. – Nereikia, mamyte. Dėl nieko negalima žmogui šitaip mirti. Dėl nieko, mamyte. Moteris vargais negalais atsistojo – iš pradžių atsiklaupė, paskui pakilo viršutine kūno dalimi, neatplėšdama nuo jo akių ir kartodama: – Palikit mane ramybėj. Palikit. 19
Chigozie Obioma
Jis žvilgtelėjo jai į veidą furgono žibintų regos lauke. Veidas buvo kupinas baimės. Akys sakytum užtinusios – greičiausiai valandų valandas verkus. Jis iškart suprato, kad toji moteris baisiai įskaudinta. Nes kiekvienas, kuris pats kentėjo ar buvo kitų kančios liudininkas, iš tolo atpažįsta kančios pėdsakus žmogaus veide. Moteriai stovint ir drebant žibintų šviesoje, jis svarstė, ko ji neteko. Kurio nors iš tėvų? Vyro? Vaiko? – Paliksiu jus ramybėje, – tarė jis, vėl keldamas rankas aukštyn. – Einu ir palieku. Dievas mato. Jis nusigręžė į savo furgono pusę, tačiau prislėgtas sielvarto, matyto jos veide, nusliūkinęs vos porą žingsnių pasijuto lyg darydamas kažką žiauraus. Sustojo pajutęs maudimą po duobute – širdis kone rėkė. – Tiktai, mamyte, – vėl kreipėsi į nepažįstamąją, – nešokit, gerai? Tada paskubomis atrakino užpakalines furgono dureles, žiūrėdamas pro langą atšovė vieno narvo skląstį ir šnibždėdamas sau panosėje, kad tik ji niekur nenueitų, paėmė už sparnų po paukštį į kiekvieną ranką ir tekinas nulėkė atgal. Rado moterį kur palikęs, žiūrinčią jo automobilio pusėn, – matyt, sustingusią iš nuostabos. Nors dvasia sargas nemato ateities, taigi nelabai žino, ką darys jos šeimininkas (tik tu, Čuku, ir didžiosios dievybės turite aiškiaregystės dvasią, kurią kaip dovaną perduodate kai kuriems dibijoms), aš tai nujaučiau. Bet kadangi tu perspėji mus, dvasias sargus, nesikišti į kiekvieną šeimininko reikalą, pamaniau, kad jo nestabdysiu. Užuot atkalbinėjęs, pasiunčiau jam mintį, kad jis myli paukščius, kad visą jo gyvenimą permainė ryšys su sparnuočiais. Švystelėjau jam širdį veriantį kadaise turėto žąsiuko paveikslą. Bet tai mažai gelbėjo, nes tokiomis akimirkomis, kai žmogų užvaldo jausmai, jis virsta Egbenčiu – nesulaikomu grobuonimi, nesiklausančiu ir net nesuprantančiu, kas jam sakoma. Jis eina kur tik nori ir daro ką tik užsigeidęs. 20
Mažumų orkestras
– Niekas – niekas neturi pastūmėti žmogaus pulti į upę ir mirti. Niekas. Jis pakėlė paukščius virš galvos. – Štai kas bus tam, kas įkris. Žus ir niekas jo nebematys. Prišoko prie turėklų laikydamas po sunkų paukštį – šie laibai kliegė ir siaubingai išsigandę spurdėjo jo rankose. – Žūsta net tokie va paukščiai, – tarė ir švystelėjo juos nuo tilto į tamsą. Akimirką kitą žiūrėjo, kaip paukščiai grumiasi su šilta oro srove, įnirtingai plakdami sparnais prieš vėją, beviltiškai kovodami už savo gyvybę, tačiau kovą pralaimėjo. Ant rankos nusileido plunksna, bet jis suskubo taip smarkiai ją nuspriegti, kad net suskaudo. Tada išgirdo sakytum čilptelėjimą vištų kūnams palietus vandens paviršių, paskui prasidėjo bergždžias plumpsėjimas ir taškymasis. Atrodė, ir moteris klausosi, ir jis juto, kad klausantis tarp jųdviejų užsimezgė nenusakomas ryšys – tartum abu būtų tapę vieninteliais nesuvokiamo slapto nusikaltimo liudininkais. Šitaip šeimininkas stovėjo, kol išgirdo moters aikčiojimą. Pažiūrėjo į ją, tada vėl į vandenis, kuriuos slėpė tamsa, paskui darkart į ją. – Matai? – tarė rodydamas į upę švokščiant vėjui tarsi sausam naktiniam kosuliui. – Štai kas bus tam, kas įkris. Pirmas įkandin jo furgono ant tilto pasirodęs automobilis artinosi atsargiai, iš lėto. Sustojęs per kelis žingsnius nuo mano šeimininko ir tos moters ir pasignalizavęs, vairuotojas kažką pasakė, bet mano šeimininkas neišgirdo, – tai buvo pasakyta Baltojo Žmogaus kalba ir aš, savo šeimininko či, išgirdau: – Tikiuosi, jūs ne galvažudžiai, a? Ir automobilis vis greičiau įsibėgėdamas nurūko tolyn. – Matai? – pakartojo moteriai mano šeimininkas. Vos ištarus tą žodį, jį apėmė ramybė, kaip dažnai nutinka, kai žmogus, nuveikęs ką nors neįprasta, pasitraukia į save. Jis nieko daugiau 21
Chigozie Obioma
negalvojo, tik kad reikia iš čia dingti, ir ta mintis užvaldė tarsi galinga aistra. O ir aš, jo či, kyštelėjau mintį, kad pakankamai nuveikė ir dabar bus geriausia pasišalinti. Tad jis puolė atgal į furgoną ir užvedė gale maištingai karkiant paukščiams. Šoniniame veidrodėlyje šmėstelėjo moters ant tilto atvaizdas lyg į šviesos ratą iškviesta dvasia, bet jis nesustojo ir neatsigręžė.
22
2 Vientulystė Agudžiegbe, pasak prosenių, norint užkopti į kalvos viršūnę, reikia pradėti nuo papėdės. Ilgainiui supratau, kad žmogaus gyvenimas – tai lėkimas nuo vieno krašto iki kito. Kad paskesnis gyvenimas yra ankstesniojo padarinys. Štai dėl ko žmonės klausia „Kodėl?“, kai juos apstulbina koks nors nutikimas. Dažniausiai giliau pakasus galima atskleisti net didžiausias žmogaus širdies paslaptis ir slapčiausius motyvus. Taigi, Čuku, užtardamas šeimininką, siūlau pradžių pradžios ieškoti virtinėje sunkių metų, kuriuos jam teko išgyventi iki tos nakties ant tilto. Jo tėvas buvo miręs vos prieš devynis mėnesius – tokio skausmo sūnus dar niekada nebuvo patyręs. Jei būtų ką nors turėjęs šalia – kaip tada, kai neteko motinos ar savo žąsiuko, arba kai iš namų išėjo sesuo, gal būtų buvę kitaip. Tačiau mirus tėvui liko be nieko. Seseriai Nkiru, pabėgusiai su vyresniu vyriškiu, tėvo mirtis buvo gyvas priekaištas ir ji dar labiau atitolo nuo brolio. Galbūt bijojo, kad mano šeimininkas ją apkaltins dėl tėvo mirties. Tėvui išėjus stojo visiška tamsa. Skausmo agvu kamavo mano šeimininką dieną naktį ir lyg žiurkės ištuštėjusiuose namuose jo tykojo skausmingi prisiminimai apie šeimą. Beveik kas rytą pabudus dingodavosi motinos gaminamo valgio kvapas. Kartais visą dieną ryškiais vaizdiniais lankydavo sesuo, tarsi tiesiog pasislėpusi už užtrauktos užuolaidos. Naktimis šeimininkas taip stipriai jausdavo tėvo buvimą, kad kartais patikėdavo jį esant šalia. „Tėti, tėti! – šaukdavo į tamsą trypčiodamas vietoje. 23
Chigozie Obioma
Bet vienintelis atsakas buvo tyla – tokia galinga, kad dažnai priversdavo patikėti tikrove. Žemės takais jis žengė lyg svaigdamas, tartum per ištemptą lyną. Nesuprato, ką rodo akys. Niekas neteikė paguodos, net Oliverio De Koko muzika, kurią kone kas vakarą arba dirbdamas kieme leisdavo per didelį kasečių grotuvą. Net naminiai paukščiai nepadėjo jam gedėti. Jis mažiau jais besirūpino, dažniausiai lesino tik kartą per dieną, o kartais išvis pamiršdavo. Tada jį išjudindavo maištingas augintinių karkimas ir mano šeimininkas galiausiai prisiversdavo juos palesinti. Išsiblaškęs prasčiau prižiūrėjo savo pulką, tad daug jo paukščių tapo vanagų ir peslių grobiu. Ką jis tomis dienomis valgė? Mito tuo, ką augino savo ūkelyje – žemės sklype priešais namą, užsibaigiančiame palei vieškelį: pomidorais, okromis, paprikomis. Tėvo sėtus kukurūzus paliko nudžiūti ir leido puvimą spartinti vabzdžių spiečiams, kol tie pradėjo niokoti kitus pasėlius. Poreikius, kuriems neužteko to, kas liko iš ūkio, patenkindavo apsipirkdamas turguje prie didelio kelių žiedo – ten bendraudamas su kitais išsiversdavo keliais žodžiais. Ilgainiui virto tyleniu, kone bežadžiu: dienų dienas nieko nekalbėdavo, net su savo paukščiais, į kuriuos dažnai kreipdavosi kaip į bičiulius. Kaimynystėje esančioje maisto produktų prekeivių pašiūrėje nusipirkdavo svogūnų ir pieno, o kartais pavalgydavo „Madam Komfort“ restorane kitapus gatvės. Ir čia jis mažai kalbėdavo, tiesiog įsitempęs, su virpulinga baime stebėjo aplinkinius žmones, tarsi po apgaulingai taikia jų išore būtų užsislėpusios piktos dvasios, pro užpakalines duris įsmukusios į šį pasaulį. Netrukus, Oseburuva, kaip dažnai pasitaiko, jo sielvartas taip išvešėjo, kad jis ėmė priešintis bet kokiai pagalbai. Net Eločuku, vienintelis draugas, su kuriuo jis bendravo baigęs mokyklą, negalėjo paguosti. Jis šalinosi draugo: kartą Eločuku motociklu atvažiavo į jo kiemą, ėmė belsti į duris ir šaukti mano šeimininką vardu – klausdamas, ar 24
Mažumų orkestras
yra namie. Tačiau šis apsimetė, kad nėra. Galbūt numanydamas, kad draugas čia pat, Eločuku paskambino šeimininkui telefonu. Tas laukė, kol nutils skambutis, ir Eločuku, galbūt nutaręs, kad jo iš tiesų nėra, pasišalino. Šeimininkas atmetė visus savo dėdės, vienintelio likusio iš tėvo brolių ir seserų, maldavimus atvykti pas jį pagyventi į Abą. Senukas vis nenusileido, tad galiausiai mano šeimininkas išjungė telefoną ir laikė taip du mėnesius, kol vieną dieną jį pažadino į kiemą įvažiavusio dėdės automobilio burzgimas. Dėdė atvyko piktas, bet radęs sūnėną tokį palūžusį, sulysusį, nusilpusį susigraudino. Senukas apsiverkė mano šeimininko akyse. Matydamas verkiant vyrą, kurio metų metus nebuvo regėjęs ašarojančio, tądien mano šeimininkas pajuto, kad kažkas jo gyvenime pasikeitė. Ir vakare, kai dėdė knarkė išsitiesęs svetainėje ant sofos, jam šovė į galvą mintis, kad po motinos mirties jo gyvenime atsivėrė smegduobė. Tai tiesa, Gaganaogvu. Aš, jo či, buvau ten, kur jis matė, kaip iš ligoninės buvo paimta motina, mirusi iškart po sesers gimimo. Tai buvo prieš dvidešimt dvejus metus, kuriuos Baltasis Žmogus skaičiuoja kaip 1991-uosius. Jis tada buvo tik devynmetis – per mažas priimti tai, ką jam skyrė visata. Pasaulis staiga išskydo ir jo neišėjo atitaisyti. Tėvo atsidavimas vaikams nepadėjo – nei kelionės į Lagosą, nei ekskursijos į Ibadano zoologijos sodą ar atrakcionų parkus Port Harkorte: nesuveikė net bendri pasilinksminimai su vaizdo žaidimų konsolėmis. Niekas, ką darė tėvas, neužtaisė įlaužos jo sieloje. Baigiantis tiems metams, apie tą laiką, kai kosminis Eluigvės voras tryliktą kartą virš mėnulio išaudžia savo prašmatnų tinklą, tėvas, iš paskutiniųjų stengdamasis pakelti sūnui nuotaiką, nusivežė jį į savo gimtąjį kaimą. Prisiminė, kad mano šeimininką viliojo pasakojimai, kaip vaikystėje per karą jis medžiojo laukines žąsis Ogbučio miške. Taigi jis pasiėmė sūnų į tą mišką medžioti žąsų – apie tai aš tau, Čuku, papasakosiu atėjus metui. Kaip tik ten mano šeimininkas sugavo žąsiuką, kuris pakeitė jo gyvenimą. 25
Chigozie Obioma
Dėdė, matydamas mano šeimininko būseną, vietoj vienos dienos, kaip buvo ketinęs, išbuvo visas keturias. Senukas sutvarkė namus, paglobojo paukščius ir nuvežė sūnėną į Enugu nusipirkti paukščių lesalo ir maisto sau. Per tas keturias dienas dėdė Bonis, nors ir miknius, pripildė mano šeimininko sąmonę žodžių. Daugiausia dėdės Bonio kalbos sukosi apie vienatvės pavojus ir moters reikalingumą. Ir tie jo žodžiai buvo teisingi, mat aš užtektinai gyvenau tarp žmonių giminės, kad suprasčiau: vienatvė yra piktas šuo, lojantis visą ilgą širdgėlos naktį. Mačiau tai daugybę kartų. – Nonsai, h-h-jei k-kuo g-g-greičiau n-nesusirasi žmo-žmo-žmonos, – tarė dėdė Bonis tą rytą, kai susiruošė išvykti, – m-mes su t-tavo te-teta patys turėsim ją tau su-surasti. – Dėdė Bonis papurtė galvą. – Ne-ne-ne-nes taip gyventi negalima. Dėdės žodžiai buvo tokie paveikūs, kad jam išvažiavus mano šeimininkas ėmė galvoti apie naujus dalykus. Staiga lyg viščiukai iš slapta padėtų kiaušinių, kuriuose glūdėjo jo pasveikimo užuomazgos, prasikalė troškimai, kurių nejuto jau kažin kiek laiko: moteriškos šilumos trauka. Šie troškimai atitraukė dėmesį nuo minčių apie netektis. Jis pradėjo dažniau išeiti iš namų ir sukiotis aplink Federalinį merginų koledžą. Iš pradžių su karštligišku smalsumu žiūrėdavo į merginas iš pakelės užeigų. Jo dėmesį traukė į kaseles supinti plaukai, krūtys ir figūros ypatumai. Viena iš jų ypač susidomėjęs, pamėgino užkalbinti, bet ji mano šeimininką atstūmė. Dėl susiklosčiusių aplinkybių stokodamas pasitikėjimo savimi, jis nesiryžo bandyti iš naujo. Aš jam pamėtėjau mintį, kad vargu ar užkariausi moterį iš pirmo karto. Bet jis nepaisė mano balso. Praėjus kelioms dienoms nuo to nutikimo, kai buvo atstumtas, nuėjo į viešnamį. Čuku, moteris, į kurios lovą jį įleido, buvo dvigubai už jį vyresnė. Jos plaukai buvo palaidi panašiai kaip promočių laikais. Veidas buvo nuteptas kažkokiais į pudrą panašiais dažais, suteikiančiais švelnumo, kuris vyriškiui galėjo atrodyti viliojantis. Iš veido ji buvo panaši 26
Mažumų orkestras
į Ulomą Nezeanją – moterį, prieš šimtą keturiasdešimt šešerius metu sužadėtą su senuoju mano šeimininku Arinze Iheme, bet dingusią prieš vyno atnešimo ceremoniją – pagrobtą vergų gaudytojų iš arų genties. Prieš mano šeimininko akis moteris nusimetė drabužius ir apnuogino kūną, pilną ir patrauklų. Tačiau kai paragino lipti ant jos, jis negalėjo. Įvyko kai kas neįprasta, Egbunu, nieko panašaus nebuvau matęs. Mat didžiulė erekcija, kuri laikėsi kelias dienas, išnyko kaip tik tą minutę, kai geismas galėjo būti patenkintas. Ūmai jis pasijuto naujokas, neįvaldęs sekso meno. Kartu su šiuo pojūčiu mintyse praūžė ištisas vaizdinių šuoras – motina ligoninės lovoje, ant tvoros pavojingai tupintis žąsiukas, kaip akmuo sustingęs tėvo lavonas. Drebėdamas atsisėdo lovoje ir ėmė maldauti, kad jį išleistų. – Ką? Taip ir paleisi ant vėjas pinigą? – paklausė moteris. Jis pasakė „taip“. Atsistojo ir ištiesė ranką į savo drabužius. – Aš nesupranta, žiūrėk į savo spygliukas – is dar stovi. – Biko, ka’m laa*, – tarė jis. – Nežnai, kaip kalba angliška? Kalbėk mūsiška anglų, aš nebūti ibas, – atsakė moteris. – Gerai, sakiau, noriu eit. – Ei, tu man darai nupušt. Niekad nemačiau tokis daiktas. Bet aš nenori tu paleisti pinigas ant vėjas. Moteris išlipo iš lovos ir įjungė elektros lemputę. Apakintas neaprėpiamo jos moteriškumo jis žingtelėjo atatupstas. – Nebijai, nebijai, atsipalaiduok, a? Jis stovėjo it nudiegtas. Moteriai paėmus jo drabužius ir padėjus atgal ant kėdės, rankos nusviro lyg iš išgąsčio. Ji atsiklaupė ant grindų ir, viena ranka suėmusi jo penį, kita sugriebė sėdmenis. Jis ėmė muistytis ir drebėti nuo sukilusių pojūčių. * Ibų k. Prašau, išleisk mane. (Aut. past.) 27
Chigozie Obioma
– Kiek tau metai yr? – Trisdešimt, o-och, trisdešimt. – Prašo sakyk tikras, kiek tau yr metai? Ji suspaudė penio galiuką. Jis žioptelėjo ruošdamasis atsakyti, bet tuo metu ji įsibruko jo daiktą į burną lyg į spaustuvus ir prarijo iki pusės. Mano šeimininkas karštligiška greitakalbe suvapėjo „dvidešimt ketveri“. Pamėgino ištrūkti, bet moteris kita ranka apkabino jį per juosmenį ir neleido pakrutėti. Įnirtingai čiulpsėjo, sakytum akmenukai būtų pliumpsėję į vandenį, o jis griežė dantimis ir šūkčiojo beprasmius žodžius. Regėjo tamsos sušvelnintą vaivorykštės spalvomis mirgančią šviesą ir juto šaltį iš vidaus. Iš kūno veržėsi sudėtingos formulės reakcija, kol jis galiausiai sušuko: – Aš daryti leisti, daryti leisti! Moteris atsitraukė ir sėkla vos neaptaškė jai veido. Bijodamas apalpti jis krito ant kėdės. Iš viešnamio išėjo priblokštas ir nusikamavęs, lyg kukurūzų maišą vilkdamas tos patirties svorį. Po keturių dienų sutiko aną moterį ant tilto. Ezeuva, tą vakarą jis grįžo nuo tilto pats nesižinodamas, ką padarė, tik suprato, kad tai buvo kažkas nepaprasta. Namo parvažiavo toks patenkintas, koks jau seniai nesijautė. Kupinas ramybės iškėlė iš automobilio naujas vištas – vietoj aštuonių šešias – ir pasišviesdamas žibintuvėliu telefono gale nunešė narvus į kiemą. Paskui iš silosavimo plėvelės maišo išėmė soras ir kitus Enugu įsigytus pirkinius. Viską išdėliojus staiga jį nusmelkė viena mintis. Šūktelėjęs „Čuku!“ puolė į svetainę, pasiėmė įkraunamą žibintą, paspaudė jungiklį šone ir trys dienos šviesos lemputės silpnai sužibo balta šviesa. Labiau pasuko jungiklį, bet šviesos nepadaugėjo. Nenurimo ir įsižiūrėjęs pamatė, kad viena lemputė perdegusi, jos galas apsitraukęs suodžiais. Vis tiek su žibintu išbėgo į kiemą ir pažiūrėjęs į pusiau apšviestą narvą vėl šūktelėjo: 28
Mažumų orkestras
– Ak, Čuku! Čuku! Mat paaiškėjo, kad vienas iš dviejų paukščių, kuriuos numetė nuo tilto, buvo baltaplunksnis gaidelis. Akataka, žmonių giminei būdinga aukštyn kojom versti įvykių seką: jie bando sugrąžinti tai, kas buvo. Bet tai niekada nepavyksta – niekada. Mačiau tai daugybę kartų. Kaip ir kiti į jį panašūs, mano šeimininkas bėgte leidosi iš namų prie furgono, ant kurio užsilipusi juoda katė žvelgė į tolį kaip sargybinis. Jis nuvijo katę šalin. Garsiai katiškai suinzgusi, ji nėrė į gretimus krūmus. Įlipęs į furgoną pasuko atgal į nakties tamsą. Automobilių sutiko mažai ir jam tik kartą kelią užblokavo didelis savivartis, bandantis įsukti į degalinę. Privažiavęs tiltą neberado moters, kurią buvo ką tik matęs, taip pat jos automobilio. Nusprendė, kad ji nenušoko į upę, antraip automobilis tebestovėtų čia. Tačiau šįkart ne moteris jam rūpėjo labiausiai. Paknopstomis leidosi kranto link – ausis užgulė nakties garsai, žibintuvėlis rijo tamsą kaip smauglys boa. Artėdamas prie kranto juto, kaip vabzdžių spiečiai ore virsta koncentrišku tumulu ir lyg tinklas aptraukia veidą. Ėmė pašėlusiai mostaguoti juos baidydamas. Žibintuvėlis sekė jo rankos judesius ir vandens paviršiuje keliskart pasirodė virpantis šviesos ruožas, galiausiai apšvietė kelis metrus upės kranto. Jis žvilgsniu perėjo šviesos taką, bet nieko daugiau nepamatė, tik tuščius krantus, besimėtančius skudurus ir purvą. Nuėjo po pat tiltu – išgirdus kažkokį garsą suplastėjo širdis. Priėjęs arčiau rado krepšį. Rafijų pluošto pynės buvo išsileidusios į ilgus susisukusius plaušus. Pripuolė prie krepšio – gal netyčia kuris nors paukštis į jį įsiropštė bandydamas išsigauti iš vandens srauto. Krepšyje nieko neradęs, pašvietė vandenį po tiltu, stengdamasis užgriebti kuo toliau, kiek tik siekė žibintuvėlio spindulys, bet neaptiko nė vieno paukščio pėdsakų. Prisiminė akimirką, kaip juos įmetė, kaip jie plakė sparnais, kaip iš paskutiniųjų beviltiškai bandė kabintis į tilto strypus ir kaip akivaizdžiai jiems tai nepavyko. Pradėjęs auginti 29
Chigozie Obioma
paukščius jis jau seniai suprato, kad višta – vienas silpniausių gyvų padarų. Jos turi mažai galimybių apsiginti ar išsigelbėti iš didelių ir mažų pavojų. Dėl to silpnumo vėliau jas ir pamilo. Iš pradžių mylėjo visus paukščius dėl savo žąsiuko, bet pamatęs, kaip vanagas užpuolė vištą, ėmė mylėti vien silpnus naminius sparnuočius. Iššukavęs tankų nakties kailį tarsi utinėdamas gauruotą žvėrį, jis prislėgtas sielvarto grįžo namo. Galvojant apie tą poelgį jam atrodė, tarsi rankos būtų veikusios be proto žinios. Dėl šito labiausiai ir kankinosi. Sutemos staiga nusileidžia į žmogaus širdį suvokus, kad nesąmoningai kažką nuskriaudė. Paaiškėjus, kad tai įvyko, sugniuždyta žmogaus siela suklumpa ir pasiduoda sąžinės graužaties ir gėdos alusiams, ir šitaip pasiduodama pati save žeidžia. O sužeistas žmogus siekia pasveikti atlygindamas žalą. Jeigu kam nors supurvina drabužius, gali nunešti naujus ir pasakyti: imk, brolau, šiuos naujus drabužius vietoj suterštų. Jeigu ką nors sulaužo, gali pataisyti arba vietoj sugadinto daikto atiduoti naują. Bet jeigu padarė ką nors neatšaukiama arba nepataisomai sulaužė, tada daugiau nėra ką daryti, tik nuolankiai klausytis ramdančių burta žodžių – sąžinės priekaištų. Stačiai įstabu! Ezeuva, kai mano šeimininkas ieškodavo atsakymų į klausimus, kuriuos išspręsti ne jo protui, dažnai išdrįsdavau atsakymus pasiūlyti. Tad tą naktį prieš jam užmingant įspaudžiau į sąmonę mintį, kad prie upės turėtų grįžti rytą – galbūt dar rastų savo paukščius. Bet mano patarimas jam buvo nė motais. Šeimininkas pamanė, kad ši mintis gimė jo paties prote – mat žmogus niekaip negali atskirti, kurias mintis jam pasiunčia dvasia, – net jei tai būtų nuosava či, – o kurios yra tik balsai galvoje. Tą dieną jam ne kartą mestelėjau šią mintį, tačiau balsas jo galvoje kaskart prieštaravo ir sakė, kad per vėlu, kad paukščiai nuskendo. Į tai atsakydavau, kad jis iš tikrųjų to nežino. Tada balsas jo galvoje kalbėjo: „Viskas baigta, jau nieko nepakeisi.“ Taigi atėjus vakarui pamačiau, kad jis niekur nesiruošia eiti, ir padariau tai, ko tu, Oseburuva, 30
Mažumų orkestras
esi prisakęs dvasioms sargams žūtbūt vengti, nebent prispirtų kraštutinė būtinybė. Šeimininkui turint sąmonę išėjau iš jo kūno. Taip pasielgiau suprasdamas, kad kaip dvasia sargas turiu eiti ne tik vedlio, bet ir pagalbininko tarnybą ir pats pamatyti dalykus, kurie jam gali būti nepasiekiami. Taip manau laikydamas save jo atstovu dvasių viešpatijoje. Būdamas šeimininko viduje stebiu kiekvieną jo rankų mostą, kiekvieną kojų žingsnį, kiekvieną kūno krustelėjimą. Mano šeimininko kūnas man yra ekranas, kuriame matoma jo gyvenimo visuma. Mat neišėjęs iš šeimininko esu niekas, viso labo tuščias indas, užpildytas žmogaus gyvenimo, to gyvenimo liejamas cementas. Taigi kaip liudininkas stebiu jo gyvenimą ir tas gyvenimas tampa mano liudijimu. Tačiau šeimininko kūne či yra suvaržyta. Čia jai beveik neįmanoma matyti ar girdėti, kas vyksta ar kalbama antgamtinėje tikro vėje. O išėjusi iš šeimininko kūno či gali pažinti anapus žmogiškos tikrovės esančius dalykus. Išėjęs iš savo šeimininko, buvau priblokštas dvasių pasaulio triukšmo – kurtinančios simfonijos, kuri išgąsdintų net drąsiausią vyrą. Begalė balsų klykė, staugė, šūkavo – skambėjo visi garsai, kokius tik įmanoma įsivaizduoti. Stačiai keista: nors žmonių ir dvasių pasaulį skiria medžio lapo plonumo uždanga, dvasia negirdi nė menkiausio šių balsų atgarsio, kol nepalieka šeimininko kūno. Pirmąkart sukurtą či, atsidūrusią šiame pasaulyje, akimirksniu pribloškia tas gausmas ir gali taip išgąsdinti, kad ji tekina skuba atgal į tylos tvirtovę – savo šeimininką. Man taip atsitiko per pirmą viešnagę žemėje – kaip ir daugeliui dvasių sargų, kurias sutikau Ogbunikės, Ngodo, Ezi-ofio atilsio urvuose ir net piramidiniuose Abadžos kauburiuose. Tas triukšmas ypač sustiprėja naktimis – dvasių metu. Kai palieku savo šeimininką jam turint sąmonę, stengiuosi kuo trumpiau užtrukti ir greičiau grįžti, kad man nesant neatsitiktų nieko svarbaus, dėl ko paskui negalėčiau atsiskaityti. Tačiau judant bekūniu pavidalu bet kur vedantis kelias įveikiamas kitaip nei tada, 31
Chigozie Obioma
kai esi gabenamas žmogiškame inde, taigi man teko brautis pro Benmuo minią – knibždantį nematomą visų rūšių dvasių kirmėlyną. Mano pastangos nenuėjo veltui ir aš per septynis akies mirksnius atsidūriau prie upės, bet nieko ten nepamačiau. Grįžau kitą dieną ir per trečią apsilankymą išvydau raudoną paukštį, kurį jis numetė nuo tilto. Jis buvo išpampęs ir dabar aukštyn kojomis plūduriavo upės paviršiuje – sustingęs ir negyvas. Vandenyje jo plunksnos vos įžiūrimai papilkėjo, pilvas buvo plikas, sakytum kažkas būtų nugraužęs plunksnas. Kaklas atrodė ištįsęs, jo raukšlės pagilėjusios, visas kūnas išbrinkęs. Ant išsiskleidusio naminio paukščio sparno nutūpė maitvanagis ir ėmė apžiūrinėti maitą. Baltaplunksnio gaidelio niekur nemačiau. Ebubedike, apsukęs daug gyvenimo ratų, supratau, kad tai, kas žmogui nutinka, jau yra įvykę tam tikroje nežemiškoje tikrovėje ir kad visatoje nėra nieko, kas neturėtų pirminio pavyzdžio. Pasaulis be garso sukasi ant tūkstantmetės kantrybės ašies ir visa laukia savo eilės, ir tas laukimas visa sugyvina. Žmogų turinti ištikti neganda ilgai laukia progos vidury kelio, vieškelio ar mūšio lauko. Tik iki to taško priėjusį ir smūgį patyrusį žmogų, kaip ir jį užjaučiančius, net jo či, suklaidina juoda sumaištis. Tačiau iš tikrųjų tas žmogus jau seniai miręs, jo mirties tikrenybę slepia šilkinė laiko skraistė, bet galiausiai ji nukrinta ir atsiskleidžia tikrovė. Mačiau tai daugybę kartų. Kol tą naktį mano šeimininkas miegojo, aš, kaip dažnai būdavo, iš jo išėjau, kad galėčiau jį sergėti, mat Benmuo gyventojai dažnai žemėje atkunta naktimis, kol žmonių giminė miega. Ir išėjęs iš kūno mestelėjau į sąmonės nesiekiančias jo mintis vištos ir maitvanagio paveikslą, mat pranešti savo šeimininkui apie tokius paslaptingus įvykius lengviausia per sapnų sritį – trapią viešpatiją, į kurią či visada turi žengti itin apdairiai ir atsargiai, nes tai visoms dvasioms atviras laukas. Ir prieš įžengdama į šeimininko sap nų pasaulį či pirmiausia turi atsiskirti nuo jo kūno. Be kita ko, 32
Mažumų orkestras
tai apsaugo či nuo pavojaus būti palaikytai svetima dvasia, tykančia neapgyventos buveinės. Vos švystelėjau tuos vaizdus šeimininkui prieš akis, jis krūptelėjo, kilstelėjo ranką ir silpnai sugniaužė kumštį. Su palengvėjimu atsidusau supratęs, jog dabar jis žino, kas atsitiko baltajam gaideliui. Gaganaogvu, liūdesys dėl nuskendusių paukščių užgniaužė visas šeimininko mintis apie moterį ant tilto. Bet, liūdesiui palengva slūgstant, mintys apie ją ėmė spiestis sąmonės paribiuose ir galiausiai užgriuvo visa jėga. Jis ėmė be paliovos galvoti apie tą moterį, apie jos bruožus, kuriuos spėjo įžiūrėti. Tą vakarą jo akys pagavo tik tiek, kad ji buvo vidutinio sudėjimo, ne tokia kūninga kaip toji prostitutė, panelė Džei. Vilkėjo šviesią palaidinukę ir sijoną. Dar įsidėmėjo, kad jos automobilis – mėlynas „Toyota Camry“, panašus į dėdės. Paskui mintys apie jos išvaizdą dažnai kaip žiogai peršokdavo prie svarstymų, ką ji darė jam nuvažiavus nuo tilto. Šeimininkas graužėsi paskubėjęs pasišalinti. Nuo tada jis ėmė mikliai suktis po savo ūkį, labiau rūpintis paukščiais. O nuvažiavęs į miestą dairydavosi mėlyno jos automobilio. Bėgant savaitėms vėl išsiilgo tos prostitutės. Geismas kilo kaip audra ir plūstelėjo į išdegintas jo sielos lygumas. Vieną vakarą ta audra nunešė jį į viešnamį, bet panelė Džei buvo užsiėmusi. Jį apipuolė kitos damos ir viena ėmė temptis į kambarį. Ta moteris buvo liekno liemens ir su randu ant pilvo. Su ja jis pasijuto tvirtas ir ryžtingas, sakytum būtų atėjęs galas ankstesniems nuogąstavimams ir naivumui. Jis geidė jos be skrupulų, ir nors dažnai vengiu tapti savo šeimininkų sekso liudininku, nes tai bauginamai primena mirtį, šįkart pasilikau, nes tai buvo pirmas toks kartas. Šeimininkui baigus moteris paplekšnojo jam nugarą ir pagyrė, koks jis šaunuolis. Ir vis dėlto, nepaisant šios patirties, jį tebetraukė panelė Džei, jos kūnas, pažįstamas atsidūsėjimas. Pats nustebo, kad nors su kita 33
Chigozie Obioma
moterimi atliko sudėtingesnę užduotį, vis dėlto panelės Džei rankose buvo maloniau. Po trijų dienų grįžo į viešnamį ir pasistengė išsisukti nuo tos kitos moters, kuri širdingai atbėgo jo pasitikti. Panelė Džei tuo metu buvo laisva. Vos teikėsi jį atpažinti ir be žodžių ėmėsi nurenginėti. Prieš jiems pradedant atsiliepė į telefono skambutį ir skambintojui pasakė atvykti po dviejų valandų, o kai vyriškas balsas, regis, paprieštaravo jos bandymams derėtis, nusileido ir paskyrė laiką po pusantros valandos. Jiedu pradėjo ir panelė Džei, paminėjusi praeitą kartą, ėmė juoktis. – Tu šitas kartas neatmerkti akis, kai aš tave iščiulpia, a? Jis pamylėjo ją su karštligišku, sielą krečiančiu užsidegimu, kurį išliejo per aktą. Tačiau kai išsekęs atkrito šalia, panelė Džei nustūmė jo ranką ir atsistojo. – Panele Džei, – tarė jis kone su ašaromis. – Aha – ką? – paklausė moteris. Ji įsinėrė į liemenėlės petnešėles. – Aš tave myliu. Egbunu, toji moteris liovėsi rengusis, pliaukštelėjo delnais ir nusijuokė. Įjungė šviesą ir vėl įsiropštė į lovą. Ranka užsidengusi veidą, pamėgdžiojo specialiai liūdnai ištartus jo žodžius ir dar garsiau nusijuokė. – Oi, vaikelis, tu nežinaisi, ką kalbi. – Ji vėl pliaukštelėjo delnais. – Pažiūrėkit į šitas, is sakyti mane myli. Niekas dar savom akim nematyti. Pamatyti mano subinė ir is jau sakyti mane myli. Sakyk savo mamytė tave myliu. Spragtelėjusi pirštais ji dar labiau įsilinksmino. Ir jos juokas dienų dienas aidėjo jo esybės tuštymėse, lyg visas pasaulis būtų juokęsis iš jo, menko, vienišo žmogelio, nusidėjusio tik tuo, kad troško draugijos. Ne kur kitur, o čia jis pirmąkart pajuto meilės svaigulį, kitokį negu meilė savo paukščiams ar tėvų šeimai. Tai buvo kankinantis jausmas, nes ant meilės ir beprotybės slenksčio stovi pavydo dvasia. Jis norėjo, kad ta moteris priklausytų jam, ir pavydėjo visiems vyrams, kurie 34
Mažumų orkestras
turės ją po jo. Bet jis nežinojo, kad niekas niekam iš tikrųjų nepriklauso. Nuogas gimęs, nuogas grįši ten, iš kur atėjai. Žmogus tik tol ką nors turi, kol turi prie savęs. Pasitraukęs gali prarasti. Tada jis nežinojo, kad viską metęs dėl mylimos moters, grįžęs pas ją vyras gali išgirsti, kad ši jo nebenori. Mačiau tai daugybę kartų. Taigi palūžęs dėl to, ko dar nesuprato, jis išėjo nusprendęs niekada nebegrįžti.
35