Pagal Frances Hodgson Burnett knygą Atpasakojo Tania Zamorsky Iliustravo Lucy Corvino Iš anglų kalbos vertė nomeda berkuvienė
1 skyrius
Sara
Ne taip labai seniai apniukusią žiemos dieną maža
mergaitė kartu su tėvu riedėdama karieta žvalgėsi po plačias, ūkanotas Londono gatves. Nors, rodos, dar vakar juodu vaikštinėjo saulėtomis Indijos gatvelėmis, visgi iš tiesų Indiją paliko jau senokai. Jie abu ilgai keliavo jūra, o dabar atsidūrė šiame keistame, neregėtame mieste. Sarai tebuvo septyneri, bet ji jautėsi esanti gerokai vyresnė, lyg gyventų jau labai labai ilgai. 5
Mažoji Princesė
– Tėti, – kreipėsi karietai pradėjus judėti lėčiau. – Tėti? Kapitonas Kru pažvelgė į dukterį. – Ką, mažoji poniute? Berniokiškas, nerūpestingas ir guvus britų armijos kapitonas Kru ėjo tarnybą Indijoje. Dukrą jis meiliai vadindavo mažąja poniute dėl šiek tiek senamadiškų manierų ir amžių pranokstančios mergaitės išminties. – Ar mes jau atvykome? – sukuždėjo ji. Vežikas pasuko pro aukštus metalinius vartus į akmenimis grįstą aikštę. – Taip, Sara, pagaliau atvykome. Nors tėvas stengėsi nuslėpti liūdesį, duktė žinojo, kad jis nesidžiaugė kelionės pabaiga. Kapitonas jau ilgai ruošė Sarą gyvenimui čia, internatinėje mokykloje, turėjusioje jai tapti naujaisiais namais. Mat Indijos klimatas buvo ne itin palankus vaikams. Ten arba svilindavo nepakeliamas karštis, arba, užėjus liūčių sezonui, įsiviešpataudavo vėsi drėgmė, todėl vaikus 6
Sara
tėvai dažniausiai išsiųsdavo į Angliją. Ji matydavo, kaip iškeliauja kiti, ir šis jaudinantis nuotykis ją masino, tačiau būsimas išsiskyrimas su tėvu liūdino ir kartu baugino. – Mudu nesimatysime tik trumpą laiką, – nuolat kalbėjo tėtis. Jis tikino, esą visi su ja čia elgsiąsi maloniai, o jis be paliovos siųsiąs dukrelei krūvas knygų, kurias ji galėsianti ryte ryti. Nespėjus nė mirktelėti ji tapsianti pakankamai suaugusi bei protinga ir galėsianti sugrįžti į Indiją pasirūpinti savo tėvu. Sarai ši mintis patiko. Kai Sarai gimus mirė mama, juodu pasaulyje liko vienudu ir rūpindavosi vienas kitu. Vien dėl šios priežasties mergaitė pasiryžo leistis į didžiąją kelionę. – Ką gi, – juokaudama prabilo ji, – jei turėsiu krūvas knygų, manau, ištversiu. Tėvas nusišypsojo ir pabučiavo dukrelę, nors ir nebuvo tikras, ar pats ištvers be mažosios savo bičiu7
Mažoji Princesė
lės, bet žinojo, kad mergaitės labui privalo neparodyti savo nuotaikos. Vežikas išleido keleivius prie didelio, seno, prašmatnaus mūrinio pastato, kuris atrodė niūrus ir šaltas. Ant žalvarinės lentelės išgraviruotas užrašas prie durų skelbė: PANELĖS MINČIN Jaunų aukštuomenės damų internatinė mokykla Truktelėję sunkias duris juodu įžengė vidun. Į kambarį įėjus panelei Minčin, Sarai pirmiausia dingtelėjo mintis, jog toji moteris irgi buvo sena, prašmatni, bet kartu kažin kokia niūri ir šalta. Panelė Minčin nusišypsojo nenuoširdžia žuvies šypsena. – Mums bus didelė garbė pasirūpinti tokia protinga ir gražia mergaite, kapitone Kru, – įtaigiai pagyrė ji Sarą. Mergaitė apgalvojo, ką išgirdusi. Ji vylėsi esanti ne pagal amžių sumani ir girdėdavo žmones dažnai šitaip 8
Sara
sakant tėčiui, taigi šiuo atveju senoji panelė veikiausiai sakė tiesą. Visgi, net jei mergaitė ir klydo, gražia ji savęs nieku gyvu nelaikė. „Aš esu pati liesiausia ir pati bjauriausia mergaitė pasaulyje, – galvojo ji. – Panelė Minčin – tikrų tikriausia prasimanėlė.“ Vėliau ji sužinos, kad panelė Minčin šitaip sakydavo visiems į jos mokyklą dukteris atvedusiems tėvams. Sara klausėsi tėvelio ir direktorės pašnekesio. Juodu sutarė, kad mergaitė gaus viską, ko paprašys, o kapitono Kru reikalų tvarkytojas, firmos „Barou ir Skipvortas“ atstovas, apmokės sąskaitas. Mokykloje ji turėsianti jaukų miegamąjį su svetaine, žaislų, įvairių gardumynų bei nuosavą ponį su vežimaičiu. O vietoj Indijoje mergaitę globojusios be galo atsidavusios auklės, ten vadinamos aja, čia ja netgi rūpinsis prancūzė tarnaitė Marieta. Galbūt bet kuri kita mažylė nuo šitokio lepinimo ir išpaiktų, bet Sara tikrai ne – garantavo kapitonas Kru. Išsiskyrimo su tėčiu metu Sarai dienas žadėjo praskaidrinti nauja draugė – nepaprasta lėlė, kurią ji 9
Mažoji Princesė
praminė Emile. Emilę kapitonas nupirko dukteriai dovanų vakarykščio pasivaikščiojimo po parduotuves metu. Be to, pripirko jai suknučių, kailiu bei plunksnomis puoštų skrybėlaičių, mažučių pirštinaičių, šalikėlių ir daugybę porų šilkinių kojinių. Pardavėjos tarpusavyje šnibždėjosi, girdi, Sara veikiausiai esanti Indijos princo, kitaip sakant, radžos, duktė. Visgi iš visų naujųjų daiktų Emilė mergaitę džiugino labiausiai. Mėlynakė lėlytė žvilgančiais plaukais, turinti keletą suderintų drabužių komplektų, kuriuos juodu išrinko, atrodė beveik kaip žmogus – tarsi jaunėlė Saros sesutė. O šauniausia, kad Sarai kalbant Emilė tarytum iš tikrųjų klausydavosi, nors paprastai žaislai taip nesielgdavo. Šimtus lėlių tądien apžiūrėjusi mergaitė Emilę pamilo iš pirmo žvilgsnio vitrinoje, lyg būtų atpažinusi seną draugę. Savo išvykimo atgal į Indiją išvakarėse kapitonas Kru atvedė dukterį į internatinę mokyklą, kad praleistų be jo pirmąją naktį. Atsisveikindama Sara įsitaisė tėvui ant kelio ir įsistebeilijo į veidą, rodos, 10
Sara
bijodama net mirktelėti ir bent sekundėlei pamesti jį iš akių. – Ar mėgini mane įsidėmėti? – paklausė jis. – Ne. Aš tave ir taip atsimenu. Tu esi mano širdyje. Tiktai tada mergaitė užsimerkė ir stipriai apkabino tėvą, tarsi niekada neketintų paleisti. Išlydėjusi tėtį Sara sugrįžo į savo kambarį ir užsidarė duris. Slinko valandos, o iš vidaus nebuvo girdėti nė menkiausio garso. Dramblota storoji panelės Minčin sesuo Amelija nė nežinojo, ką ir manyti. – Ką gi, šita bent jau nesispardo ir neklykia kaip kai kurios kitos, – kandžiai burbtelėjo panelė Minčin. Anksčiau išpakavusi Saros daiktus Amelija neteko žado pamačiusi tiek įvairių grožybių. Nors Amelija turėjo minkštesnę širdį už sesers, kartais susidarydavo įspūdis, jog ji bijo paprieštarauti panelei Minčin. – Juokinga, daugiau nieko, – pareiškė senoji direktorė. – Mergaitė išpaikinta kaip kokia maža princesė! 11
Sara
Panelė Amelija pritariamai linktelėjo. – Visgi, – tęsė Minčin, – mano manymu, priekyje pastatyta Sara papuoš mūsų eiseną, kai sekmadienį trauksime į bažnyčią. Direktorei Minčin be galo rūpėjo kuo geriau pasirodyti viešumoje. Ji vylėsi, kad Sara daugeliu atžvilgiu taps pavyzdine mokyklos mokine. Įsitaisiusi su Emile prie lango savo kambaryje antrame aukšte, Sara vis dar žiūrėjo į tuščią gatvės kampą, kur dingo iš akių kapitono Kru karieta. Tėtis atsigrįžęs pamojo pro galinį langą, tarsi pasakyti „sudie“ jam būtų buvę per sunku. Sara irgi nežinojo, ar būtų įstengusi ištarti atsisveikinimo žodžius.
Kitą rytą, pirmą kartą ruošdamasi į pamokas, Sara atsidususi kreipėsi į lėlę: – Ak, Emile, norėčiau, kad ir tu galėtum eiti į klasę drauge su manimi. 13
Mažoji Princesė
Rengtis mergaitei padedanti Marieta pažvelgė į ją tarsi į pamišėlę, kalbančią su žaislais. – Ko taip keistai žiūri? – sklandžia prancūzų kalba paklausė Sara gūžtelėjusi pečiais. – Turiu tau pranešti, kad lėlės gyvena slaptą gyvenimą. Jos moka vaikščioti ir kalbėti, bet, – ji nutilo, – vaikšto ir kalba tik tada, kai niekas nemato. – O kodėl? – irgi prancūziškai pasiteiravo Marieta. – Nes jei žmonės žinotų, ką sugeba lėlės, priverstų jas nudirbti visus nuobodžiausius darbus! – paaiškino mergaitė. – Aš neabejotinai taip ir padaryčiau, – prisipažino Marieta. Keista ir juokinga mergaitė toji Sara, patylom pagalvojo prancūzė. Visada pasako „ačiū“ ir „prašau“, o oria savo laikysena ji panaši į nepriekaištingą mažą princesę. Sarai įžengus į klasę visos mokinės atsisuko. Trylikametė Lavinija Herbert stebeilijo itin įdėmiai. 14
Sara
Lotė Leg nedraugiškai žvairakiavo, bet jai tebuvo tik ketveri. – Dėl Dievo meilės, – šnipštelėjo Lavinija savo draugei Džesei, – tik pažvelk, kaip naujokė apsitaisiusi. Vienos klostės ir raukinukai! – Ji mūvi kojines! – irgi pašnibždom atsiliepė Džesė. – Tik pažvelk, kokios mažutės jos pėdos! – Liaukis, – sušnypštė Lavinija. – Aptempus šilkinėmis kojinėmis net ir milžiniškos pėdos atrodo mažos! Mano akimis, ji anaiptol ne gražuolė... Apskritai ji kažkokia keista. Džesė linktelėjo. Ji prisibijojo Lavinijos, tačiau kai ši nematė, Džesė vogčiomis dar kartą dirstelėjo į kitapus kambario stovinčią mergaitę. Ji ir pati abejojo, ar derėtų laikyti Sarą gražuole, tačiau naujokė kažkuo traukė žvilgsnį. Galbūt aukšta, liekna figūra, o gal juodutėlėmis garbanomis arba neregėtomis pilkšvai žaliomis akimis, trykštančiomis septynerių metų vaikui nebūdinga išmintimi. 15
Mažoji Princesė
Panelė Minčin pabarbeno į stalą reikalaudama tylos. – Jaunosios damos, – prabilo ji. – Prašom atsistoti, – mergaitės pakilo iš suolų. – Susipažinkite su panele Kru, atvykusia pas mus iš tolimosios Indijos! Mergaitės linktelėjo, o Sara tūptelėjo atlikdama reveransą. – Pradėkime, – pareiškė panelė Minčin. – Kaip suprantu, tarnaitę prancūzę tėtis tau pasamdė tam, kad išmoktum prancūzų kalbą. – Panele Minčin, – prabilo Sara, – su visa derama pagarba drįstu pareikšti, kad, mano supratimu, tėtis pasamdė Marietą tikėdamasis, kad ji man patiks! Žuviškas panelės Minčin šypsnys virto susierzinimo grimasa. – Išlepinta mergaičiuke! – pratrūko ji, bet skubiai susivaldžiusi pakeitė toną, nes būtų labai negražu, jei Sara pasiskųstų turtingam savo tėtušiui. – Aš tenoriu pasakyti, – pasitaisė ji, – kad šiame pasaulyje kartais tenka daryti ne vien tai, kas patinka. 16
Sara
Sara nežinojo, kaip jai derėtų pasielgti. Kiek siekė mergaitės atmintis, ji visada kalbėjo prancūziškai. Jos mama buvo prancūzė. Kai buvo maža, tėtis su ja irgi bendraudavo prancūziškai. Visai neseniai pasakodama Marietai apie slaptąjį Emilės gyvenimą ji šnekėjo ir mąstė tik prancūziškai. Vis dėlto Sara, kaip ir visi kiti, mažumėlę privengė panelės Minčin. – Aš... aš iš tiesų niekada nesimokiau prancūzų kalbos, bet... – mėgino paaiškinti ji. – Bet patylėk! – vėl nesuvaldė pykčio panelė Minčin. – Šiandien dalyvausi pirmoje pradedantiesiems skirto prancūzų kalbos kurso pamokoje. Mokytojas mesjė Dufaržas netrukus pasirodys. O dabar atsisėsk! Pirmos pamokos pabaigoje mesjė Dufaržas nusivedė Sarą į atskirą kambarį ketindamas pamokyti individualiai. Šis vyras raitytais prancūziškais ūsais atrodė gana malonus. Pamoką jis pradėjo lėtai ir paprastai: pirmiausia pasakė Sarai, kaip prancūziškai 17
įsigykite
knygą dabar