Marcelijus Martinaitis / mes gyvenome / biografiniai užrašai
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vilnius
Dievo duotas Esame įpratę rašyti ir kalbėti apie savo gyvenimo trumpumą, apie tai, kad jis greit ir nesulaikomai bėga. Kuo daugiau turi metų, tuo jis greitesnis. Nespėji apsižiūrėti, o jau vėl Kalėdos, Nauji Metai, pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Ir dar. Kai buvai jaunas, viskas rodėsi dar prieš akis, o štai jau dairaisi atgal, norėdamas suprasti, kokią šliūžę gyvenime po savęs palikai. Gyvenimo tėkmė laiką labai suspaudžia, suglaudžia dienas, mėnesius, metus. Taip jis jau čiamas psichologiškai. Visokiais būdais bandai stabdyt gyvenimą, jį gręždamas atgal, kaip raitelis įsibėgėjusį žirgą. Kaip gera būti jaunam, kai dar neturi praeities. O pagyvenęs tą praeitį nešiesi kaip savo kuprą. Tačiau kaip istorija gyvenimas vis dėlto yra gana ilgas. Man jo pradžia be galo tolima, jau lyg ir ne mano, įstrigusi visai kitame lai ke, kurį miglotai atkuria vaizduotė, ištraukdama iš nebūties kartais gana padrikus vaizdus, balsus, žodžius, veidus, spalvas, tarsi bū tum atsiradęs labai seniai iš kažkokio pirmykščio sapno, kurį pats ir susapnavai. Visokie istoriniai įvykiai gyvenimą labai pailgina, o tų įvykių, nors ir ne visada labai skaudžių, man teko su kaupu patirti. Tada gyvenimas atrodo ilgesnis negu iš tikrųjų jį gyvenai. O jį dar pailgina knygos, istorijos pažinimas, menas. Ką galiu tikro parašyti apie save? Štai kažką prisimenu, o gerai nežinau, kada tai buvo, kaip, kodėl. Metai, mėnuo, diena? Išliko naivus mokyklinis dienoraštis su datomis. Keista, bet ten beveik nieko nėra įrašyta, kas buvo svarbiausia, kas turėjo reikšmės ne vien mano tolimesniam gyvenimui, kūrybai, bet ir visai Lietuvai, ir ką dabar bandau prisiminti, atkurti, ištraukti iš tamsių atmin ties užkaborių. Juk tuo metu, kada rašinėjau tame sąsiuvinyje, dar priešinosi miškas, nyko išvežtųjų sodybos, siautėjo enkavedistai, įvairūs perėjūnai žmones ginė į kolchozus, konfiskuodami gyvu lius, padargus, pastatus. Tada akys, rodos, nematė viso to, ką praregėjau vėliau, jau įnikęs į literatūrą, poeziją, kuri vis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, buvo visai nesvarbu: koks nors žvilgsnis, sode augęs medis, kiemo žole nubėgantis vėjas, gyvulio akys, gražiai į savo lizdą be sileidžiantis gandras. Visa, ką rašysiu, nebus dokumentiškai tikslu. Ta praeitis taip atro do dabar, rašant, o po kelių metų ji vėl atrodys kitaip. Savo rašiniuo se jau esu kai ką apie save papasakojęs. Dabar juos skaitydamas
■ 5 / mes
gyvenome
pats nustembu, kad tie patys dalykai jau atrodo kitaip, persišvie čia per visai kitus patyrimus, įvykius. Ir šiandien rašant daug kas bus netikslu, rašau tik apie tai, kas susigulėjo atmintyje, kas jos perdirbta, ką matau savo vaizduotėje. Juk tikrųjų savo buvusio gyvenimo ženklų jau nematau, nes jų beveik ir neliko. Pertvarkydamas praeitį, visą laiką veikia JISAI, kuriuo kažkada buvau aš ir kurio jau nėra. Pagaliau prisiminimai yra mąstymo arba apmąstymo būdas apie save, savo gyvenimą, jo prasmę. Jie sklei džiasi atmintyje iššaukti kokių nors įvykių, nuotaikų, sapnų, ligų, kūrybos, noro pasipasakoti, paaiškinti ar pasiteisinti, ir vėl dingsta. Jie yra liudytojai, atsakinėjant į savo paties ar gyvenimo, kūrybos užduotus klausimus. Šitaip savojo gyvenimo istorija tampa Istorija. Atmintis labai daug ką nuslepia, perkuria, ir aš jau niekada ne sužinosiu, ką mačiau kažkada, sakysime, gulinėdamas pievoje ant Šlynos kranto, vieną gražų gegužės vakarą prie trobos sėdėdamas ant suolelio, ką ten galvojau nieko neveikdamas. Nors tada kažkas manyje labai svarbaus vyko, ką pradėjau suprasti suaugęs, kur damas eilėraščius, dabar rašydamas šiuos žodžius. Ar ne kūryba visa tai padeda suprasti ir suteikia prasmės dalykams, kurie, rodos, jau seniai užmiršti? Taigi ar kūryba nėra ypatinga, kartais į praeitį nugrimzdusios atminties balsas, aidas, bangos? Be galo daug svarbių konkrečių atsitikimų atminties „diskelyje“ atmesta, ištrinta, o kartais palikta tai, kas, rodos, visiškai nereikš minga, laikina, atsitiktina. Atmintis nuolat perkuria, pats sau ne visada esu tas, kurį matė kiti, prisimena arba aš prisimenu. Prisi minimai yra labiau gyvenimo filosofija nei konkrečių įvykių doku mentaliai tikslūs aprašymai, nors to tikroviškumo visokiais būdais siekiama arba jis imituojamas. Vis dėlto siekiama užgriebti ką nors tikro, ką nors, kas buvo, ką matei, kas įvyko, ką norėtum visą laiką turėti savo atmintyje. Nuolat kamuoja klausimas: kas yra gyvenimas? Į jį kiekvienas bando atsakyti savaip. Štai ir aš rašau kamuojamas šio klausimo. Kartais pagalvoju apie laidojamus artimuosius – štai baigėsi žmo gaus gyvenimas, bet neatsakyta nė į vieną jo klausimą. Ir niekas negalėjo atsakyti: nei jis pats, nei mokslai, nei tikėjimas, nors tiek bandymų tai paaiškinti. Kaip besisuktum, tas prisiminimų rašymas vis tiek yra kūryba, apmąstymai apie tai, kaip kažkada supratai arba dabar supranti prabėgusį gyvenimą, įvykius, žmones, pats save. Prisimenu savo kaimiečius, kai jie susėdę ir rimtai nusiteikę imdavo kalbėti „apie 6 / marcelijus martinaitis
gyvenimą“. O tai buvo jų filosofavimas, gyvenimo išmintis, ji ir likdavo niekieno neužrašyta, nebent tai užtinkame mūsų senųjų klasikų kūriniuose. Filosofavimas nėra tik didžiai mokytų privilegi ja. Kokių gilių įžvalgų yra pasakę mano kaimo žmonės! Juk ir rašydamas literatūrinius tekstus turi tapti „nemokytas“, kad galėtum prieiti prie tų dalykų, kurie nuolat išsprūsta iš proto paspęstų pinklių, nes jis reikalauja tikslumo, dokumentiškumo, visa patvirtinančių įrodymų. Pagaliau pradedi teisti ar teisinti vai ką, kuris tada nieko nesuprato, ką aš dabar suprantu ir noriu su rasti kažkokią iš mažų dienų besitęsiančią gyvenimo giją. Aš pats buvau savo paties vaikas, apie kurį šiuose tekstuose daugiausia kalbėsiu. Tas vaikas vis tebėra manyje. Jis dažnai išnyra iš praeities miglų man pradėjus ką nors eiliuoti. Rodos, norėčiau ką nors jam padovanoti, paklausinėti, pakalbinti. Kaip dabar rašydamas galvoju, tikriausiai šie mano užrašai baig sis tuo laikotarpiu, kada tapau žinomas kaip literatas ir mano gy venimas darėsi viešas, apie jį daugiau „žino“ įvairūs tekstai, mano bendražygiai, archyvai. Labai keista, bet dabar aš pats apie save labai daug ko nežinau ir nesužinosiu, apie mane neretai ką nors įdomaus ar netikėto papasakoja kiti, ko aš galiu tiksliai neprisimin ti arba būti visai užmiršęs, laikęs tai nesvarbiu dalyku. Juk aš pats savęs nematau. Nežinau, kaip aš vaikštau, koks mano balsas, kaip sėdžiu, žiūriu, kalbu, kaip aš atrodau kur nors viešu moje, salėse skaitantis savo eilėraščius ar kalbantis. Aš turiu kitą, vidinį balsą, kurį girdžiu galvodamas, skaitydamas, kurio nepakar toja jokie įrašai, nufilmuotas esu sau kitas, nepanašus į tą, kurį įsi vaizduoju, nieko apie mane nepasako veidrodis, nuotraukos. Pirmą kartą pamatęs save nufilmuotą einantį, sėdintį, kalbantį, negalėjau patikėti, kad toks man niekada nematytas žmogus esu aš. Savo viduje pats sau lyg ir buvau patrauklesnis. Gal kūryba ir yra siekis kokiu nors būdu kalbėti tuo vidiniu balsu ir išreikšti niekam nematomą savo paties atvaizdą? O šiaip labai daug užsi imam, kad tas vaikščiojantis, kalbantis mūsų pavidalas būtų kuo panašesnis į tą, kurį matome vidinėmis akimis. Ar ne dėl to prade dame rašyti eilėraščius, kurti muziką, tapyti, dainuoti, šokti? Ar ne tada pasirodo tas vidinis, nematomas mūsų pavidalas? Jau esu rašęs: nepainiokit manęs su mano gyvenimu. Veikia keis tas mano antrininkas, ne visada man simpatiškas, kažką darantis mano vardu. Gal ir kūryboje vis atsiranda tokie mano antrininkai? Tas dabartinis viešas mano gyvenimas man mažiau įdomus negu
■ 7 / mes
gyvenome
tas, kuris buvo visų pradžių pradžia. Tai buvo metas, kai aš pats kū riau save. Visai kita kūryba prasideda tada, kai prieš save pasidedi popieriaus lapą, o pats pasitrauki iš savo gyvenimo. Rašydamas šiuos žodžius vis galvoju, ką daryti: ar ieškoti savo gyvenimą patvirtinančių dokumentų, kurie nieko nepasako apie tai, kas aš dabar esu, ar su vokti tai, kodėl esu, ar tai svarbu kam nors ir man pačiam? Jeigu reikėtų siekti labai kruopštaus tikslumo, nedaug ką, saky sim, galiu papasakoti apie savo giminę, pažįstamus, jų gyvenimo istorijas, netolimą praeitį. Viso to reikėtų ieškoti įvairiuose archyvų dokumentuose, parapijos knygose. Mažai ką išgaučiau ir iš arti mųjų. Visa, ką čia parašysiu, nėra dokumentaliai tikslu – tai mano interpretacijos apie man mažai žinomą, primirštą gyvenimą, kurį tokiu būdu noriu prisiminti. Vaikystėje, kada protas būna ypač imlus, mano aplinkos žmo nės nustojo prisiminti, pasakoti apie savo giminę, kilmę, pažintis, turtą, nes visa tai galėjo tapti įkalčiais. Pradėta baugiai naršytis kiekvieno mūsų praeityje. Okupacinis bolševikų režimas kūrė ne būtį, kurios šiandien tiek daug liko nušluotuose kaimuose ir ap leistose žemėse, mūsų ir mano prisiminimuose. Aš labai daug ko negirdėjau, tikriausiai, pačių svarbiausių daly kų, o dabar neturiu ko paklausti: mano artimiausi praeities žmo nės jau beveik visi išmirę, persikėlę į Kalnujų kapines. Kai vyresni kalbėdavosi, mus išvarydavo lauk, kad negirdėtų vaikai ir kad iš jų kas nors tų paslapčių neišgautų. Dabar suprantu, koks tada buvo baisus žmonių išvarymas ne vien iš savo užgyventos aplinkos, bet ir iš gyvenimo, iš jų praeities, prisiminimų, net šeimų. Baisiausia tai, kad tėvai pradėjo bijoti savo vaikų! Tie žmonės niekada iki galo neatsigavo: didelė jų gyvenimo dalis iki šiol taip ir liko įslap tinta vaikuose, sunaikintose sodybose, jų pelenuose, kapuose. Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra – negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau foto grafijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai už mirštus eilėraščius – lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai ga liu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretaci jos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum pažadintas kokių nors įvykių, kūrybos, sapnų, nusi minimo ar nesulaikomai bėgančių metų. 8 / marcelijus martinaitis
Ką čia pasakiau, rodos, lyg ir nevertėtų rašyti, juo labiau kad nebus papasakota jokių kvapą gniaužiančių istorijų: šis neaiškus, kartais sunkus gyvenimas vis dėlto buvo laimingas. Štai esu nenu šautas, neužkastas kur nors svetimoje žemėje, nesulaužytais kau lais, pagaliau – nesužlugdytas. Turiu užsitraukusių žaizdų, kurias paliko liga, šuns bei katino dantys, gaidžio pentinai, peilis, kiti aštrūs įrankiai. Tik tiek. Antroje praėjusio amžiaus pusėje tai labai nedaug. Kartais pasijunti lyg būtum kaltas, kai pagalvoji apie tuos, kuriuos talžė kankinimo rūsiuose, žuvo ar buvo suluošinti nežmo niškuose amžiaus karuose, lageriuose, kalėjimuose, tremtyje. Būti arba išlikti gyvam buvo viena didžiausių pastangų, kuo iš tikrųjų mes visi užsiimame. Kai manęs klausia, koks tavo gyveni mo tikslas, taip ir atsakau: gyventi, būti gyvam. Žinoma, gyventi reikia taip, kad nebūtų gėda ne tik gyventi, bet ir numirti. Žemėje nėra nieko labiausiai nepaaiškinamo, nuostabiausio, nesupranta mo už gyvybę, kurią, rodos, Kažkas turi matyti, gal net ja grožėtis. Jeigu Dievas mus sukūrė, tai ir Jam turėtų būti gražu. O dėl gyvenimo daroma labai daug: rašomi eilėraščiai, rizi kuojama ta pačia gyvybe, kam nors aukojamasi, nusikalstama, atgailaujama, sunkiai dirbama, statomi namai, skaitomos knygos, auginami vaikai, keliaujama, tikima Dievą arba ne. Vien tik gyven ti yra per maža, reikia dar Kažko, kas nėra tik gyvenimas. O kas tai, nežinau iki šiolei. Šiaip ar taip man teko gyventi prie kelių valdžių ar net keliose civilizacijose, mano atmintyje maždaug penkis šešis kartus keitėsi pinigai. O štai šį tekstą jau rašau įbedęs akis į kompiuterio ekraną, kai tuo tarpu pirmas raides pokaryje vedžiojau anglimi ar iš suo džių padarytu rašalu ant vyniojimui skirto popieriaus, senų knygų paraštėse, ant sienų apmušalų. Mano senelis, pamatęs mane prie kompiuterio, nesuprastų, kas pasaulyje per keliasdešimt metų atsitiko, kad štai pačios raidės rašosi kažkokioj dėžėj, šneku prie ausies prisidėjęs tokią degtukų dydžio dėžutę ir mane girdi net Amerikoje! Beje, panašiai žais davome „telefoną“, prisidėję prie ausų siūlu sujungtas degtukų dėžutes, ir mums atrodydavo, kad geriau vienas kitą girdime. Keletą ankstyvųjų vaikystės metų teko pagyventi į mūsų kai mą grįžusioje XIX amžiaus balanos gadynėje. Į tą gadynę grįžome karo ir okupacijų visiškai nuskurdinti. Vėl į valstiečių gyvenimą sugrįžusia balana pašviesdavau vakarienę verdančiai ar veršelį gir dančiai motinai, tėvui prie girnų.
■ 9 / mes
gyvenome
Žinau, kas yra ilga rudens ir žiemos vakarų tamsa, kai niekur jokio žiburio, nieko negirdi ir nematai, net ir žvaigždžių. Mūsų namuose ilgai nebuvo jokio radijo, jokio laikraščio, iš rašytinių tekstų – maldaknygė. Tik su manimi mūsų namuose atsirado ei lėraščiai, romanai, lietuvių klasikų knygos. Mano kaime dar buvo nemokančių nei skaityti, nei rašyti, o vietoj parašo dėdavo tris kryželius. Mūsų mažame iš alksnių suręstame namelyje nebuvo grindų – tik plūktinė molio asla, kurioje mažas šliaužiodavau, žiemą vata ar pakulom apkamšyti langeliai apiburbėdavo storu nepermato mu šerkšnu. Prapūtęs lange tokią duobutę, žiūrėdavau į kelią, kada pareis tėvas ar motina. Per šalčius vadinamajame užpečkyje karkdavo vištos, kerčioje atitvertas strapinėdavo ką tiktai atvestas veršelis ar ėriukai. Taip viskas buvo arti, suglausta – žmonės ir gy vulėliai, kad būtų šilčiau, jaukiau. Keista, bet tai šiandien labai malonu prisiminti, net pajusti sa votišką to meto jaukumą, kvapą, nuo galvijų sklindančią šilumą, aslos vėsą. Tai nebuvo skurdas, kaip šiandien pasakytume. Mes gyvenome, o tai ir buvo didžiausia laimė, nors tada dažnai pasi girsdavo susišaudymai, įsiplieksdavo gaisrai, į langus pabelsdavo neprašyti svečiai. Jeigu skaitydami šiuos žodžius paklaustumėte manęs, kas yra laimė, dabar papasakočiau atmintyje staiga šmėstelėjusį vaizde lį jau iš vėlesnio laiko, kai mokiausi Kaune. Gruodžio 24 dieną smarkokai šąlant sunkvežimio kėbule užsiklojęs brezentu jau prietemoj važiavau į namus. Po to iš Raseinių tamsoje aštuonis kilometrus sniegu beveik bėgau iki savo kaimo, kol iš tolo išvydau mūsų trobos šviesas. Įžengęs į šiltus namus už balto Kūčių stalo radau manęs belaukiančius, gražiau apsitaisiusius tėvus. Tada nieko svarbaus vienas kitam nepasakėme, bet sėdėjome kartu už vieno stalo. Ir visai buvo nesvarbu, kad beveik neteko miegoti, gaidgyste tėvas pasikinkė arkliuką, apklojęs kailiniais mane paguldė rogėse – reikėjo suspėti į rytinius politechnikumo užsiėmimus. Tokiais rytais susirašydavo pavardes, ko nėra audi torijoje, ir už tai bausdavo, atimdavo stipendiją ar apsvarstydavo kokiame nors susirinkime, ypač siekiant, kad „pasmerktų“ arti miausi draugai. Gulėjau tose rogėse žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, kurį min tyse matau ir dabar, galvodamas, jog jame kažkas yra, dėl ko verta gyventi. Gal tada ir pajutau, o gal tik dabar supratau, kad niekur 10 / m a r c e l i j u s m a r t i n a i t i s
kitur viso to nerasi, už jokius pinigus nenusipirksi, nepatirsi val dydamas didžiausius turtus ar pasaulio šalis, turėdamas dideles valdžios galias. Ten, mūsų gyvenime, ir tada buvo visko, dėl ko verta gyventi, atsisakant prabangos, išdavysčių, niekšybės, neapy kantos, melo, netikėjimo. Kažin, ar norėčiau tokį gyvenimą pakartoti? Tikrai jį kartočiau, jeigu būtų galimybė vėlei užaugti, išlikti, išmokti skaityti ir rašyti, per speigus sušilti, laukti artėjančio pavasario, prapūtus šerkšnu apiburbėjusį langelį ko nors laukti, džiaugtis pirmąja po žiemos speigų atsibudusia leisgyve ropojančia muse, staiga pamatyti, kaip išgražėjo mano klasės mergaitės, rašyti eilėraščius, sulaukti Lie tuvos Nepriklausomybės, pačiam tuose įvykiuose dalyvauti, būti pačiame Kremliuje, iš kurio mano vaikystėje sklido netikri, šalti, žudantys tariamos laimės spinduliai. To gyvenimo negaliu išsiža dėti, nes jis buvo mano, mūsų. Mes mokėmės būti gyvi. Ir aš to išmokau labai sunkiu laiku. O ar daug kas žino, kokia nepaprastai gardi sušalusi morka, kurią pokario badmečiu tėvas iš kažin kur parnešė, dėdės atnešta žalia bulvė, pusiau su pelais iškepta naminė duona? Tai buvo laimė, apie kurią norėčiau papasakoti, prisimindamas ne vien to meto baisybes, dėl kurių kažkodėl esame pratinami nekęsti gyvenimo. Juk ir skurdas gali būti gražus, jeigu jis nėra mirtinas, represinis, kokį mūsų žmonės patyrė baisiuose amžiaus lageriuose bei Sibiro tremtyje. Mūsų namų skurdas buvo laisvas. Juk ir elgetos moka džiaugtis savo laisve. Ir aš per įvairias negandas kartais mokėjau būti laisvas vien todėl, kad mačiau, girdėjau, ėjau, supratau, prisi miniau, kalbėjau. Tai daugiausia, ką gyvenime esu įgijęs. Dabar įsigalėjo įprotis nekęsti ar atsisakyti savo gyvenimo iš tribūnų, laikraščiuose, knygose, prisiminimuose, jį slapstyti, bijoti įslaptintų dokumentų, laikyti nieko vertais tuos laikotarpius, kurie buvo susiję su politine priespauda, kada žmogus būdavo visaip žlugdomas, persekiojamas, niekinamas, verčiamas parsiduoti. Pri simenu vieno Sibire gimusio pažįstamo pasakojimą apie tai, kad jam vis sapnuojasi taiga, jos gamta, lygiai kaip mums mūsų gimti nės, nors tai buvo Sibiras, mūsų tautos kančių vaizdinys! Bet tremtyje įvyko svarbiausias dalykas – į pasaulį atėjo nauja gimis. Juk ir Kristus vaizduojamas tokios pašiūrės prakartėlėje, ką mes kasmet ypač garbiname. Prakartėlė turi sugėdinti tuos, kurie buvimą šioje žemėje įsivaizduoja kaip prabangų poilsiavimą. Ar tuo Kristaus atėjimu į pasaulį nepasakyta apie gyvybės, gyvenimo
■ 11 / m e s
gyvenome
vertę? Juk net ir žvėrys, vilkai, kaip liudija gyvūnijos stebėtojai, visą gyvenimą stengiasi nenutolti nuo savo gimtųjų vietų, nors kitur galbūt jų laukia didesni grobiai. Gyvenimas niekur nedingsta, net jei jis aklinai užmirštamas arba jo atsisakoma. Ar tais laikais nereikėjo pastangų, žmogiškos valios, kad išliktum? Ar tos pastangos nebūna didesnės ir gražes nės nei tada, kai esi laisvas, ar jos nebuvo vertos gyvenimo? Gy venimas nutrūksta tiktai su mirtimi. Negaliu be susijaudinimo ir virpulio žiūrinėti į Sibirą ištremtų lietuvių šeimų nuotraukas, kur jie stovi prie savo ręstinių trobelių. Juk tos nuotraukos pasakoja apie nepaprastas pastangas ir suge bėjimą atšiauriam krašte neprarasti gyvenimo, kur jis turėjo būti atimtas, sunaikintas, užmirštas. Pagaliau daug ką gyvenimui reikia atleisti, kad nepradėtum pats savęs nekęsti, ypač tą savęs neapy kantą norėdamas primesti visiems, kas kada tavo kelyje pasitaikė. Rašydamas šiuos žodžius galvoju, kad gyvenimas taip pat yra kūrinys, o aš jo autorius ir kartu – personažas, kurį tiek aš pats, tiek aplinkybės kūrė, taisė, perdirbinėjo. Pagaliau tas savo gyvenimo veikėjas nėra visiškai tikslus ir toks negali būti. Juk ir aš pats kūriau save, antrą kartą gimdamas iš knygų, kuriose dingsta dokumentiš kai tikslūs prisiminimai. O vis dėlto aš gyvenau. Tai yra nepaprasta mįslė, kurios negaliu paaiškinti: viskas nueina labai toli ir giliai, giliau nei gali pasiekti žodžiai, visų autobiografijų pradžios, kurios paprastai pradeda mos žodžiu – gimiau, nors pats to gimimo neprisimeni ir nieko apie jį negali papasakoti. Tai jau vaiko, save pradedančio atpažinti, klausimas, į kurį dar vis neatsakiau. Kodėl aš sėdžiu, žiūriu, klausau, rašau, matau, kodėl esu aš? Atsitiktinumas? Dievo žaislas? Ar iki manęs nieko nebuvo? Iš ankstyvos vaikystės prisimenu, kai sunerimęs tėvų klausda vau: kur aš buvau, kai manęs nebuvo? Niekaip negalėdavau susi taikyti, kaip ir dabar, su tuo, kad žmogaus nebūna, o paskui nei iš šio, nei iš to atsiranda tarp tėvų, su jais kalba, mato save veidro dyje, vaikšto, girdi. Motina, matyt, nežinodama kaip paaiškinti, sakydavo, kad buvau danguje angeliukas, o Dievas parinko mane ir pasiuntė tėvams. Kad atsakytum į tokius klausimus, reikia Die vo, įsivaizduoto ar tokio, kurį tiki. Kas tą amžinumo giją žmoguje yra įaudęs? Paaugus nudiegdavo mintis, kad galėjau nebūti, ypač kai pradė jau suprasti, kad kūnas atsiranda iš kito kūno, kad tokia galimybė 12 / m a r c e l i j u s m a r t i n a i t i s
yra viena iš milijonų ar milijardų, kad esi atsitiktinis ir kartu – ne, nes tavo atsiradimo istorija nueina į neapsakomus laiko tolius ir geografines erdves. Juk gimsti iš visos istorijos, ir nesvarbu, kas tu būtum. Tavo atsi radimas galėjo priklausyti nuo kokio nors seniai buvusio mažmo žio, nuo pirmykščių žmonių sėkmingai sumedžioto žvėries, pro tėvių kelionės Eurazijos stepėmis, išdegintoje miško proskynose pasistatyto būsto, Žalgirio mūšio, net ir nuo to, kas vyko Egipte, senojoje Graikijoje, Romoje, Viduramžių Europoje, kas veikė per visas mūsų krašto okupacijas, pagaliau, kad kare liko gyvas senelis, kad jis tuo, o ne kitu metu grįžo, kad gimė mama, o kitame kaimo gale – būsimas mano tėvas. Čia reikėtų viską surašyti, kad galėtum susekti, kaip per visą istoriją neaprėpiamomis geografinėmis ir laiko erdvėmis keliavo tas vienintelis atsitiktinumo genas, kuris vieną kartą praregėjęs pa saulį pravirko ir kuriam Kalnujų bažnyčioje, kur dabar buvusio altoriaus vietoje auga tik medis, buvo suteiktas vardas: Marcelijus Teodoras (gr. Dievo duotas). Tas antrasis vardas – Teodoras – yra tarsi kokia mano gyvenimo paslaptis, lyg ir nuslėpta kilmė, nes jo nėra sovietmečio dokumen tuose. Net ir šiandien, kada daugelis „legalizuoja“ savo antruosius vardus, nedrįstu jo rašyti prie savo pavardės, lyg jis man tikrai kaž kokiu būdu duotas kaip įpareigojimas. Jau paaugus, o kartais ir dabar šmėsteli keista mintis, kad man mane kažkas davė, kad tai reikia saugoti, neleisti, kad tas kažkas būtų suniekintas. Štai kokia yra gyvenimo istorija, nueinanti į tolimas laiko mig las. Esi atsitiktinis ir kartu – ne. Per tave pereina, prateka istorija, nutiesusi taką tiems, kurių niekada nesutiksi ir nematysi, net ne žinosi, kas jie. Nėra nė vieno gyvenimo, kad ir menkiausio, ku ris neatsilieptų, nenueitų kaip aidas per laiko tolumas, tapdamas naujų gimimų grandine. Taip aš gimiau 1936 m. balandžio pirmą dieną Paserbentyje mažame iš molio nudrėbtame namelyje, o apie šį savo atsiradimą sužinojau po kelių metų tik pradėjęs suprasti žodžius ir tai, kad yra laikas, matuojamas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis, valandomis, sekundėmis. Taigi – ėmiau gyventi. Man buvo suteiktas laikas, kurį štai vis naudoju gyvenimui.
■ 13 / m e s
gyvenome