andy weir
R omana s
Iš anglų kalbos vertė Rimvydas kuzas
Pratarmė
Knygos keičia žmonių gyvenimus. Ne kiekviena ir ne kiekvieno, bet dažnas prisimename knygas, kurios kadaise paskatino pagalvoti, pasvajoti apie savo ateitį ir galbūt atrasti savo vietą joje. Iki šiol puikiai prisimenu daug kartų skaitytą knygutę „Į kitas planetas“, kurią 5-ojo gimtadienio proga man padovanojo Mama ir Tėtis. Ją labai mėgau ir iki šiol turiu. Nuo tada Marsas nebe toks tolimas, kosmosas įdomus, o fizika, mechanika, chemija reikalinga, jei nori suprasti, kaip veikia raketos. Gal todėl ir studijavau inžineriją, gal todėl ir esu kosmoso bei technologijų entuziastas. „Marsietis“ labai įtraukia. Prieš keletą mėnesių nusipirkęs Londono oro uosto knygyne, šią knygą perskaičiau netikėtai greitai – per keletą dienų. Ji nėra tokia fantastinė, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Priešingai – netgi labai reali. Parašyta su meile, puikiai išmanant šią sritį. Knygos autorius – programuotojas, kosmoso ir technologijų entuziastas Andy Weiras – rašė laisvalaikiu savo malonumui, bet kartu konsultavosi ir su NASA profesionalais, siekdamas, kad jo kūrinys būtų pagrįstas mokslu ir šiandienos technologijų pasiekimais. Labai tikėtina, kad ir mes patys per artimiausius 10–30 metų galėsime tapti tokių kosmoso ekspedicijų liudininkais. Marsas visada žadino žmonių vaizduotę, bet dar niekada nebuvo tiek realių iniciatyvų pasiekti šią planetą, kiek jų yra dabar. Teko asmeniškai bendrauti su Buzzu Aldrinu, Elonu Musku, Jeffu Bezosu, Richardu Bransonu, 4
marsietis
Robertu Bigelow, Pete’u Wordenu, Stephenu Petraneku, Basu Lansdorpu*. Šie žmonės galvoja ne apie 10–20 metų perspektyvą – jie labai nuoširdžiai stengiasi suprasti, kas iš to, ką mes darome šiandien, bus svarbu ateityje, ką žmonės labiausiai įvertins ir prisimins po 100–200 metų? Tada tampa aišku, kad pirmasis žmogus Marse mūsų civilizacijai bus dar svarbesnis negu Kolumbas. Praėjusiais šimtmečiais lietuviai beveik nedalyvavo rizikingose atradėjų kelionėse pasaulio vandenynuose. O kaip bus dabar – ar mes dalyvausime svarbiausiuose ateities žygiuose ir ekspedicijose kosmoso „vandenyne“? Koks ir kada pirmas lietuvių tyrinėtojų pėdsakas bus paliktas Marse ar Mėnulyje? Bet… ar ši knyga mums gali padėti gyventi Žemėje? Be abejo – ji padeda atskirti ir suprasti, kas svarbu, pajausti, kaip čia gera gyventi. Juk matydami, kaip sudėtinga sukurti Marse net nedidelę žmogui išgyventi tinkamą oazę, pagalvokime, kokią fantastiškai tinkamą žmogui gyventi Žemę šiandien turime! Tik ar mes sugebame tai įvertinti? Ar šiandien nekenkiame patys sau? Galvojame apie Žemės aplinkos sukūrimą atšiauriame Marse, bet iš tikrųjų, patys to nejausdami, savo aplinką Žemėje palaipsniui keičiame į atšiaurią Marso dykumą. Jei nesugeba susitarti dėl svarbiau* Buzz Aldrin – knyga Mission to Mars: My Vision for Space Exploration, 2013; Elon Musk – SpaceX.com; Jeff Bezos – BlueOrigin. com; Richard Branson – VirginGalactic.com; Robert Bigelow – BigellowAerospace.com; Pete Worden – NASA Ames; Breakthrough Prize; Stephen Petranek – knyga ir TED pranešimas How We’ll Live on Mars, TED.com, 2015; Bas Lansdorp – Mars-One.com. 5
andy weir
sių dalykų ir gyventi tausodama Žemės resursus, žmonija rizikuoja tapti panaši į varlę, nejaučiančią mirtino pavojaus, kai vanduo kaista iš lėto. Šioje knygoje svarbiausia ne su Marso aplinka susijusi fantastika – fantastiškas yra pats žmogaus gebėjimas kurti, nepasiduoti nesėkmėms ir pasiekti savo tikslus. Tai – odė inžinieriui, kūrėjui, mokslininkui. Tokie negandoms ir nesėkmėms atsparūs, veiklūs, problemas sprendžiantys optimistai „marsiečiai“ mums labai reikalingi čia – Žemėje, čia – Lietuvoje. Kaip mes juos auginame? Kokios turi būti mokyklos ir universitetai, kad mūsų vaikai išaugtų tokie kaip „marsietis“? Ir ko jiems reikia dabar – kad jie išaugtų geresni, tvirtesni ir labiau pasiruošę gyvenimo iššūkiams? Ką jiems padovanosite per Kalėdas? Su kuo pasidalysite šia knyga ir kam ji gali būti svarbi? Vladas Lašas P. S. „Siek žvaigždžių“ („Reach For the Stars“) – tai muzikos kūrinys, pirmasis žmonijos istorijoje transliuotas iš kitos planetos. Jo autorių teko susitikti 2011 lapkritį Kenedžio kosmodrome Floridoje, mobilųjį robotą „Curiosity“ („Smalsumas“) išlydint į 9 mėnesių kelionę į Marsą. Jis sakė: „Mano sukurtos dainos įrašas su „Curiosity“ keliauja į Marsą. Ji pirmą kartą nuskambės Žemėje po 9 mėnesių, kai „Curiosity“ sėkmingai nusileis Marse ir atsiųs mums šį kūrinį iš Marso.“ Parašykite, kas šios dainos autorius – pirmieji 9 teisingai atsakę į šį klausimą facebook.com/obuolys.lt sulauks dovanų Kalėdoms.
1 skyrius
Į raš as : 6 solas * Jaučiu, susimoviau. Šis žodis geriausiai išreiškia mano nuomonę. Susimoviau. Praėjo šešios dienos. Šie du mėnesiai turėjo būti nuostabiausi gyvenime. Bet dabar – košmaras. Net nežinau, kas skaitys šias eilutes. Tikiuosi, kas nors kada nors jas ras. Gal po kokių šimto metų. Kad būtų aiškiau: ne, aš nemiriau 6 solą. Aišku, likę įgulos nariai manė, kad miriau, ir tikrai negaliu jų dėl to kaltinti. Galbūt tėvynėje paskirs gedulo dieną mano atminimui, o Vikipedijoje rašys „Markas Votnis – vienintelis Marso planetoje žuvęs žmogus“. Ir tikriausiai tai bus tiesa. Nes aš tikrai čia ir numirsiu. Tik ne 6 solą, kaip visi mano. Taigi... nuo ko čia pradėjus... * Solas – Marso para, trunkanti, kol Marsas apsisuka apie savo ašį. Tokia para yra trisdešimt devyniomis minutėmis ilgesnė už Žemės parą. – Vert. past. 7
andy weir
Ares programa. Žmonija kelia koją į Marsą. Pirmą kartą istorijoje išsiunčia savus į kitą planetą, taip plečia žmonijos pažinimo horizontus ir t. t. Ares 1 įgula atliko savo darbą ir grįžo didvyriais. Jie nusipelnė paradų, šlovės ir viso pasaulio meilės. Ares 2 pasisekė padaryti tą patį tik kitoje vietoje Marse. Grįžusiems misijos dalyviams tvirtai paspaudė ranką ir davė po puodelį karštos kavos. Ares 3. Atėjo eilė ir mano misijai. Aišku, tai nereiškia, kad aš ją sugalvojau. Misijai vadovavo vadė Liuis. Aš tebuvau vienas iš įgulos narių. Jei dar atviriau, tai buvau paties žemiausio rango įgulos narys. Vadovauti misijai būčiau galėjęs tik tuo atveju, jei vienintelis išlikčiau gyvas. Na, ir ką? Vadovauju. Įdomu, ar šitą įrašą spės rasti dar prieš visiems įgulos nariams mirštant nuo senatvės. Spėju, jie sėkmingai grįžo į Žemę. Chebra, jei dabar skaitote, ką rašau, tai pasakau: jūs – nekalti. Pasielgėte taip, kaip turėjote. Jūsų vietoje būčiau daręs lygiai taip pat. Nekaltinu jūsų ir džiaugiuosi, kad išgyvenote. Manau, būtų neprošal paaiškinti visiems neišmanantiems, kaip vykdomos misijos į Marsą. Į Žemės orbitą pakilome įprastu erdvėlaiviu ir prisijungėme prie Her8
marsietis
mio. Visose misijose į Marsą ir grįžti iš jo naudojamas Hermis. Jis – žiauriai didelis ir žiauriai brangus, todėl NASA tokį pastatė tik vieną. Persikėlus į Hermį, kol ruošėmės kelionei, keturi papildomi nepilotuojami laivai atgabeno degalų ir kitų atsargų. Kai jau viską susiruošėme, pasukome Marso link. Tik nelabai greitai. Praėjo sunkių cheminių degalų deginimo laikai – Hermis varomas joniniais varikliais. Jie išmeta argoną laivo gale išties greitai, tik sukuriama akceleracija nėra didelė. Svarbu tai, kad tokie varikliai nesukuria didelės reakcijos masės, todėl mažas argono kiekis (ir viską aktyvinantis branduolinis reaktorius) leidžia nuolatos greitėti visą skrydžio laiką. Net nepatikėtumėt, kokį greitį per ilgą laiką įmanoma išvystyti kad ir su maža akceleracija. Galėčiau pūsti miglą, kaip mes smagiai ten skridome, bet to nedarysiu. Tokios kelionės pakartoti visai nenorėčiau. Pasakysiu tik tiek, kad po 124 dienų pasiekėme Marsą nepasmaugę vieni kitų. Priskridę prie Marso, sulipome į Nuleidimo į Marsą aparatą (NMA). NMA iš esmės tėra didelė skardinė su lengva važiuokle ir parašiutais. Vienintelė jos paskirtis – nuleisti šešis žmones iš Marso orbitos ant jo paviršiaus taip, kad jie neužsimuštų. Tada prasideda linksmoji Mar9
andy weir
so tyrinėjimų dalis, kai visas mums reikalingas šlamštas jau tenai sutemptas. Iš viso keturiolika bepiločių misijų nugabeno viską, ko mums reikės išsilaipinus. Jose bandyta kuo minkščiau nutupdyti atsargas toje pačioje vietoje, ir, sakyčiau, visai neblogai pavyko. Atsargos nėra tokios jautrios kaip žmonės ir į žemę gali atsitrenkti stipriau. Bėda ta, kad po to dar labai ilgai šokinėja. Be abejo, niekas mūsų į Marsą nesiuntė, kol neįsitikino, kad visos atsargos pasiekė tikslą ir nebuvo sugadintos. Trumpai tariant, įskaitant atsargų nugabenimo misijas, misija į Marsą trunka apie trejus metus. Iš esmės atsargos Ares 3 misijai jau buvo gabenamos į Marsą, kol Ares 2 misija skriejo namo. Pats svarbiausias iš anksto nugabentas daiktas buvo, žinoma, PMA – Pakilimo iš Marso erdvėlaivis. Aparatas, kuriuo, atlikę darbus, galėtume grįžti į Hermį. Skirtingai nei kitos atsargos, kurios šokinėjo lyg balionai, PMA buvo nuleidžiamas „minkštai“. Aišku, viską nuolat stebėjo Hjustonas, ir, jei būtų iškilusi nors menkiausia problema, būtume aplenkę Marsą, taip į jį ir nenusileidę. PMA – visai smagus daikčiukas. Pasirodo, išnaudojant tam tikras reakcijas su Marso atmosfera, iš nusigabento kilogramo vandenilio gali pasigaminti trylika kilogramų degalų, bet tai lėtas procesas. Pripildyti baką 10
marsietis
trunka dvejus metus. Štai todėl reikmenis ten nutupdė dar gerokai prieš mums atvykstant. Galite įsivaizduoti, kokia neviltis apėmė, kai išsiaiškinau, jog erdvėlaivis dingo. Dėl absurdiškų įvykių sekos vos nenumiriau, bet dėl dar absurdiškesnių įvykių sekos išlikau gyvas. Misijoje suplanuota apsisaugoti nuo smėlio audrų, kai pučia 150 km/h stiprumo vėjo gūsiai. Nieko keisto, kad Hjustonas sunerimo, kai mus ėmė čaižyti 175 km/h vėjas. Visi sulindome į skafandrus ir susispietėme Bazės vidury, jei joje netyčia sumažėtų slėgis. Tačiau bėda glūdėjo ne Bazėje. PMA yra erdvėlaivis. Jame pilna jautrių detalių. Jis gali atlaikyti audras, bet juk neišstovės amžinai čaižomas smėliapūtės. Po pusantros valandos nesilpstančio vėjo NASA davė nurodymą trauktis iš ten. Niekam nesinorėjo užbaigti mėnesio misijos, praėjus vos šešioms dienoms, tačiau, jei erdvėlaivis būtų priverstas kentėti dar ilgiau, visi būtume čia įstrigę. Per audrą turėjome iš Bazės nusigauti į jį. Žinojome, kad tai pavojinga, bet argi turėjome iš ko rinktis? Visiems pavyko įveikti šią atkarpą. Išskyrus mane. Pagrindinė komunikacijų lėkštė, kuri perdavinėjo signalą iš Bazės į Hermį, staiga virto parašiutu: vėjas ją nuplėšė nuo pamato ir nunešė. Pakeliui ji sumaitojo signa11
andy weir
lus priimančių antenų masyvą. Viena iš tų ilgų, plonų antenų galiuku kliudė mane. Ji perpjovė skafandrą tarsi peilis sviestą. Prasivėrus jo šonui, pajutau su niekuo gyvenime nepalyginamą skausmą. Lyg per miglą prisimenu, kaip vėjas mane nubloškė (tiesą sakant, nusitempė), ir kaip, iš skafandro dingus slėgiui, užspaudė ausis. Paskutinis vaizdas, kurį prisimenu, – kaip Johansen beviltiškai tiesė man ranką. Pabudau nuo deguonies matuoklio skafandre signalo. Nuo to monotoniško, bjauraus pypsėjimo, kuris galiausiai privertė atsikvošėti iš gilaus ir didžiulio troškimo tiesiog užsilenkti. Audra susilpnėjo. Gulėjau veidu į žemę, praktiškai palaidotas po smėliu. Apspangęs stebėjausi, kaip čia sugebėjau nemirti. Antenai užteko jėgos prakirsti skafandrą ir mano šoną, bet, laimei, ties dubeniu ji sustojo. Vadinasi, mano skafandre (aišku, ir kūne) tebuvo viena skylė. Mane nubloškė atgal visai nemažą atstumą ir nurideno nuo stačios kalvos. Kažkodėl nusileidau veidu į žemę, todėl antena pakrypo labai smailiu kampu ir smarkiai susuko tą skylę skafandre. Šitaip gavosi šiokia tokia izoliacija. Iš žaizdos srūvantis kraujas nutekėjo ant skylės. Pasiekęs tą vietą, nuo oro srauto ir žemo slėgio iš kraujo 12
marsietis
staigiai išgaravo vanduo, liko klampios nuosėdos. Į tą vietą susitelkė dar daugiau kraujo, kuris taip pat tirštėjo. Galiausiai jo užteko skylei užsandarinti. Skafandras pagirtinai atliko savo funkciją. Užfiksavęs sumažėjusį slėgį, jis nuolatos jį palaikė, tiekdamas oro mišinio kiekį iš baliono. Sumažėjus nuotėkiui, sistemai tereikėjo iš lėto leisti srovelę, kad papildytų prarasto oro kiekį. Po kurio laiko išsieikvojo skafandre įtaisyti CO2 (anglies dvideginio) sugėrikliai. Kalbant apie žmogaus gyvybę, tai – labai svarbus faktorius. Ne tai, kiek deguonies turi su savimi, o tai, kokį CO2 kiekį gali pašalinti. Bazėje turiu vadinamąjį deguonies generatorių – didelį prietaisą, kuris suskaido CO2 ir grąžina deguonį, tačiau skafandrai turi būti mobilūs, todėl juose naudojamas paprastas cheminio sugėrimo procesas su riboto naudojimo laiko filtrais. Miegojau be sąmonės pakankamai ilgai, todėl iš tų filtrų nebeliko naudos. Skafandras tą problemą užfiksavo ir persijungė į avarinį režimą. Inžinieriai jį vadina „kraujo nuleidimu“. Kai jau nelieka kito būdo atsikratyti CO2 pertekliumi, iš skafandro oras išleidžiamas į Marso atmosferą, o į vidų įleidžiama azoto. Nuo to momento, kai mano kostiumą pradūrė antena, iki „kraujo nuleidimo“ greitai baigėsi azoto atsargos. Teliko deguonies balionėlis. Taigi ska13
andy weir
fandro sistema griebėsi paskutinio šiaudo, kad išsaugotų mano gyvybę: į vidų ji pradėjo leisti gryną deguonį. Dabar jau iškilo grėsmė mirti nuo apsinuodijimo deguonimi. Dėl per didelio deguonies kiekio gali sudegti nervų sistema, plaučiai ir akys. Būtų ironiška mirti pradurtu skafandru nuo deguonies pertekliaus. Kiekviename žingsnyje turėjo pypsėti aliarmai, pranešimai ir įspėjimai, bet pabudau būtent nuo įspėjimo apie per didelį deguonies kiekį. Mokymai, rengiantis misijoms kosmose, yra pritrenkiantys. Dar Žemėje visą savaitę mokiausi, kaip elgtis su avarinėmis situacijomis skafandre. Puikiai žinojau, ką reikia daryti. Atsargiai susiradau šalmo šone esantį pažeidimų tvarkymo rinkinuką. Nieko ypatingo: tai tėra piltuvėlio formos ventilis, kurio storasis galas išteptas neįtikėtino lipnumo derva. Pagal idėją reikia atkimšti ventilį ir storąjį galą kišti į tą vietą, kur pažeistas skafandras. Tada oras gali išeiti pro ventilį, aplenkdamas dervą, o ši užsandarina pažeidimą. Tereikia užkimšti ventilį. Tvarka. Sudėtingoji dalis – ištraukti anteną. Traukiau ją kaip įmanydamas greičiau, net suvirpėjau nuo staigaus slėgio sumažėjimo, svaigo galva, o pradurtas šonas skendėjo agonijoje. 14
marsietis
Sutvarkiau pradurtą skafandro vietą priemonėmis iš rinkinuko. Lopas laikėsi. Skafandras prisipildė oro. Pasižiūrėjau duomenis: skafandre buvo 85 procentų deguonies koncentracija. Jūsų įdomumui, Žemės atmosferoje ji yra 21 procentas. Nieko, dar nemirsiu, bet ilgai išbūti irgi negalėsiu. Nusvirduliavau į kalvos viršų Bazės link. Užlipęs ant viršaus, pamačiau du dalykus: vieną gerą, kitą blogą. Bazė atrodė sveika (valio!), bet erdvėlaivis šalia jos nebestovėjo (o, ne!). Tą pačią akimirką susivokiau, kad man šakės. Aišku, nusibaigti tiesiog šalia Bazės visai neturėjau ūpo. Nušlubavau į Bazę ir apgraibomis nupėdinau į pereinamąjį šliuzą. Kai tik susivienodino slėgis, nusiėmiau šalmą. Bazėje nusimečiau skafandrą ir pagaliau turėjau progą apžiūrėti žaizdą. Teks susiūti. Laimei, mums visiems vedė pirmosios pagalbos mokymus, o Bazėje tikrai netrūko nepriekaištingų medicinos priemonių. Vietinės nejautros ampulė, žaizdos išplovimas, devynios siūlės – štai ir viskas. Porą savaičių teks gerti antibiotikus, o visa kita turėtų būti gerai. Žinojau, kad padėtis beviltiška, bet vis vien bandžiau atgaivinti komunikacijų masyvą. Jokio signalo. Juk vėjas nurovė pagrindinę palydovinę lėkštę, prisimenate? O su 15
andy weir
ja – ir signalus priimančias antenas. Bazėje veikė atsarginė ir net trečia komunikacinės sistemos, bet jos skirtos tik susisiekti su erdvėlaiviu, kuris savo gerokai galingesne sistema persiųstų signalą į Hermį. Esmė ta, kad šitos sistemos veikia tik tada, kai PMA netoli Bazės. Neturėjau jokių priemonių susisiekti su Hermio įgula. Galėjau susirasti kažkur nuneštą lėkštę, bet ją suremontuoti būčiau trukęs kelias savaites, tai reiškia – per ilgai. Atšaukus misiją, Hermis turėtų išskristi iš orbitos per parą. Dėl orbitos dinamiškumo kelionė tuo saugesnė ir trumpesnė, kuo greičiau išskrendi, tad kam gaišti? Apžiūrėjau skafandrą. Pastebėjau, kad antena perrėžė mano gyvybinių funkcijų monitorių. Išeinant iš Bazės visos įgulos skafandrai sujungiami į tinklą, kad matytume vieni kitų rodiklius. Kiti įgulos nariai turėjo matyti, kaip mano skafandre oro slėgis nukrito beveik iki nulio, o po to vos ne iš karto mano gyvybinių funkcijų kreivė išsitiesino. Dar pridurkite vaizdą, kaip, pervertas ieties, ridenausi nuo kalvos per smėlio audrą... Taip. Visi pamanė, kad žuvau. O kaip kitaip? Galbūt jie trumpai pasiginčijo dėl to, ar reiktų pargabenti mano kūną, tačiau taisyklės buvo aiškiai apibrėžtos. Jei kuris nors įgulos narys žūsta Marse, jo kūnas turi likti Marse. Paliktas kūnas neapkrauna erdvėlaivio, 16
marsietis
skrendant atgal iš šios planetos. Tai reiškia, kad galima pasiimti daugiau degalų ir kad mažesnė tikimybė pažeisti važiuoklę. Nėra tikslo didinti riziką dėl sentimentų. Tokia tad situacija. Įstrigau Marse. Neturiu kaip susisiekti nei su Hermiu, nei su Žeme. Visi mano, kad aš miręs. Sėdžiu Bazėje, kuri suprojektuota tarnauti trisdešimt vieną dieną. Jei suges deguonies generatorius, uždusiu. Jei suges vandens išgryninimo aparatas, mirsiu iš troškulio. Jei bus pažeista Bazė, galima sakyti, susprogsiu. Jei neįvyks nė viena iš minėtų nelaimių, galiausiai nusibaigsiu iš bado. Todėl ir sakau: susimoviau.
2 skyrius
Į raš as : 7 solas Na, ką – gerai išsimiegojau. Šiandien padėtis nebeatrodo tokia beviltiška kaip vakar. Susiskaičiavau atsargas ir trumpam išlindau iš Bazės apžiūrėti išorinės įrangos. Štai kokia padėtis dabar: Misija išsilaipinus Marse turėjo trukti trisdešimt vieną dieną. Dėl visa ko atsargų gabenimo zonduose maisto rezervas buvo toks, kad jo užtektų šešis žmones išmaitinti penkiasdešimt dienų. Dabar aš čia vienas, todėl maisto užteks trims šimtams dienų. Netaupant. Tad laiko dar turiu. Netrūksta ir skafandrų eiti į lauką. Kiekvienas misijos narys turėjo po du skafandrus: vieną skrydžiams, naudojamą nusileisti ir pakilti iš Marso, o kitą – griozdiškesnį ir tvirtesnį – išeiti iš Bazės į operacijas Marse. Mano skrydžiams skirtas skafandras pradurtas, o kiti įgulos nariai, aišku, savuosius buvo apsivilkę ir laimingai išskrido į Hermį, tačiau visi šeši skafandrai, skirti išeiti iš Bazės, tebebuvo nepriekaištingos būklės. 18
marsietis
Bazė atlaikė audrą be nuostolių. Lauke vaizdas pesimistiškesnis. Nerandu palydovinės lėkštės. Ją turbūt nupūtė už bent kelių kilometrų. Aišku, nebėra ir Pakilimo iš Marso aparato. Kiti įgulos nariai išskrido juo į Hermį, tačiau apatinė pusė (nusileidimo aikštelė) liko čia. Nėra tikslo vežtis ją atgal, kai bereikalingas svorio balastas tampa priešu. Tą aikštelę sudaro nusileidimo dalys, degalų gamybos įranga ir visa kita, kas NASA inžinieriams atrodė nebereikalinga skrendant atgal į orbitą. Nuleidimo į Marsą modulis guli paverstas ant šono, matosi, kad pažeistas korpusas. Atrodo, audra nuplėšė gaubtą nuo atsarginio parašiuto (kurio nusileisdami nenaudojome). Kai tik atsidengė parašiutas, su juo vėjas tampė visą aparatą ir talžė į kiekvieną pasitaikiusį akmenį. Nesakau, kad Nuleidimo modulis man būtų labai naudingas – jo važiuoklė net nepakelia paties aparato, bet iš jo buvo galima išimti dalių. Galima ir dabar. Abu marsaeigiai pusiau palaidoti smėlyje, bet, kita vertus, neblogai išsilaikę. Pereinamieji šliuzai nepažeisti. Iš to galima šį tą suprasti. Jie suprojektuoti taip, kad, užėjus audrai, sustoja ir laukia, kol vėjas nurims, atsparūs ekstremalioms sąlygoms. Per kokią dieną turėčiau juos iškasti. Nutrūko ryšys su meteorologinėmis stotimis, išdėstytomis į visas keturias puses kilometro atstumu nuo 19
andy weir
Bazės. Mano supratimu, jos turėtų veikti nepriekaištingai. Bazės komunikacinė sistema tokia silpna, kad dabar turbūt nesiekia nė kilometro. Saulės elementų eiles užžėrė smėlis, todėl jos neteko savo funkcijos (juk saulės elementams reikalinga saulės šviesa, kad pradėtų gaminti elektrą). Nušlaviau elementus, ir šie pradėjo vėl veikti visu pajėgumu. Kad ir ką reikėtų daryti, tam tikrai nepritrūksiu elektros energijos. Du šimtai kvadratinių metrų saulės elementų su vandenilio degalų akumuliatoriais, sukaupiančiais pakankamą rezervą. Tereikia kas kelias dienas nušluoti nuo elementų smėlį. Dėl tvirtų Bazės konstrukcijų jos viduje viskas idealu. Du kartus atlikau išsamią deguonies generatoriaus diagnostiką. Veikia idealiai. Jei sugestų, laikinai galima naudoti atsarginį aparatą. Pastarasis skirtas naudoti tik avariniu atveju, kol tvarkomas pagrindinis. Atsarginis aparatas neskaido CO2, kad vėl išgrynintų deguonį; jis tik sugeria CO2 taip pat kaip skafandrai. Numatyta, kad atsarginis aparatas turi veikti penkias dienas, kol prisisotina filtrai tai reiškia trisdešimt dienų man vienam (kai kvėpuoja ne šeši, o tik vienas žmogus). Taigi šitoje srityje apsidraudimas neprastas. Vandens išgryninimo aparatas irgi veikia sklandžiai. Blogoji žinia ta, kad nėra atsarginio. Jei turimas aparatas sugestų, gersiu rezervinį vandenį, kol susimontuosiu 20
marsietis
primityvią distiliavimo sistemą ir virinsiu šlapimą. Beje, teks prarasti po pusę litro vandens per dieną kvėpuojant, kol drėgmės lygis Bazėje pasieks maksimumą ir vanduo pradės kondensuotis ant visų paviršių. Tada vis nulaižysiu sienas. Smagumėlis. Kad ir kaip ten būtų, kol kas su vandens išgryninimo aparatu problemų nėra. Tai štai, dėl maisto, vandens, pastogės nėra ko nerimauti. Jau nuo šios minutės pradėsiu normuoti maistą. Nors porcijos ir taip menkos, bet turėčiau nenumirti, jei kaskart valgysiu tik po tris ketvirtadalius porcijos. Šitaip savo tris šimtus dienų ištempsiu iki keturių šimtų. Besiganydamas po medikamentų spinteles, radau pagrindinį vitaminų buteliuką. Jame subertų multivitaminų užtektų ne vieniems metams. Su jokiomis mitybos problemomis neturėčiau susidurti (nors, aišku, vis vien teks nusibaigti iš bado, kad ir kiek tų vitaminų prisiryčiau). Tose spintelėse yra ir morfijaus. Esamo kiekio užtektų mirtinai dozei. Galiu iškart pasakyti, jog tikrai neketinu badauti iki mirties. Jei jau iki to nugyvensiu, išeisiu lengvesniu keliu. Visi misijos dalyviai turėjo po dvi specialybes. Aš esu botanikos ir mechanikos inžinerijos specialistas. Galima sakyti, auksarankis meistras, kuriam patinka žaisti su augalais. Mechanikos inžinerija turėtų išgelbėti gyvybę, jei kas nors suges. 21
įsigykite
knygą dabar