Issuu

Jausm ing a s ir vil iojantis meilÄ—s romana s

Vilnius, 2018

Sakoma, jog kiekvienas gali parašyti vieną knygą apie savo gyvenimą. Galbūt galime parašyti ir dvi apie tą patį likimą, tada knygos turėtų dvi dalis. Arba parašyti tris, jei gyvenimas išsidalijo į tris naujas pradžias, žinoma, kartais galime parašyti ir dar daugiau, jei likimas sudužo į daugybę brangių akimirkų. Tik niekada nesistenkime visko sudėlioti atgal, nes kiekvienas knygos puslapis – tai naujas gyvenimas.

I skyrius

Jei neturiu tavęs – neturiu nieko

It Means Nothing Did we lose ourselves again? Do we take in what’s been said? Do we take the time to be All the things we said we’d be And we bury heads in sand But my future’s in my hands It means nothing ….. If I haven’t got you Stereophonics „It Means Nothing“

Ji kartojo žodžius, kurių niekada niekam neištarė, ji kartojo žodžius svetima kalba, nes širdžiai svetimos kal bos neegzistavo, tik svetimi žmonės, kurie jos niekada ne supras. Niekas jos nesuprastų, todėl sustingusi tylėdavo tada, kai labiausiai norėjosi išsakyti visą tiesą apie tai, ką galvoja ir jaučia. Niekas jos negalėjo sužeisti labiau nei ji pati, nes tik ji žinojo visas savo kūno ir sielos paslaptis. Dar vaikystėje užtvėrė kelius į savo pasaulį aukščiausia vienatvės siena, kad niekas nepasiektų jos širdies ir neįskaudintų. Tada dar nesuprato, jog kai esi ne viena, žodžiai įskaudina ma žiau, o vėliau – vėliau tiesiog jau buvo per vėlu keistis. Šalia nebuvo žmogaus, kuriuo besąlygiškai pasitikėtų, o ji nedrįso prisipažinti, kad sukūrė tokį netobulą pasaulį, nors ir stengėsi iš visų jėgų. Norėjo, kad jis taptų laimin gas. Visiems! Ji niekam niekada nemelavo, tik nesakė tiesos. „Ką tai pakeistų? – svarstė ji. – Nieko, viskas liktų kaip buvę. Tuščia ir nyku. Aš tuščia be tavęs.“ Ją dažnai kankindavo vienatvė, kurią pati įsiteigė, ir gniuždė tuštuma, kuri tarsi stumdavo į nebylią abejonių prarają. Kartais jai atrodydavo, jog prasmego į bedugnę,

Anželika Liauškaitė

kurią siaučiant vėjui užpustė dykumos smėlis – prarijo laibą kūną, ir Julė negali ištrūkti iš jo šiurkštaus glėbio. Jis pasisavino ją tik sau. „Kas yra tuštuma, kur ji, ar ji yra, kai jos nėra?“ – šiąnakt nenorėjo užstrigti ties klausimais be atsaky mų, nors geriant džino „Bombay Sapphire“ ir šviežiai spaustų greipfrutų kokteilį laikas sulėtėdavo. Ji nebe norėjo nė sekundės ilgiau galvoti apie tuštumą. Tuščia taurė ir kažkokia nebyli tuštuma širdyje... O gal ji tiesiog viską išsigalvoja, gal net tai, ką jaučia, yra netiesa, nes iš tiesų nieko nejaučia. Ar įmanoma gyventi nieko nejau čiant? „Ko jai dar trūksta gyvenime?“ – tokia būtų aplinki nių reakcija, bet tai ne atsakymas, pati Julė neatsakytų į klausimą. Atsakymo paprasčiausiai nebuvo, o jeigu ir buvo, ji nenorėjo jo žinoti. Tiesiog manė, jei apsimes, kad nežino, gal išties nieko ir netrūks. Panašiai kaip išsigan dęs strutis tikisi pasislėpti įkišęs galvą į smėlį. Nors abejonės buvo tapusios nuolatinėmis palydo vėmis, ji stengėsi visur ir visiems rodyti savo stiprybę, stengėsi nepasiduoti liūdesiui, nenorėjo apie jį kalbėti ar skelbti aplinkiniams, tarsi tai būtų kokia nors liga ar skaudi nelaimė, tarsi jai reikėtų užuojautos ar patarimo. Jai nereikėjo kvailų, nesupratingų patarimų, tai ne akcijų birža, kur kiečiausi brokeriai iš karto perpranta, jog klien

Mano širdis plaka tarp žemės ir dangaus

tas investuoja ne vien dėl to, kad padidintų savo kapitalą, tai tiesiog jo investicija į laimę, garbę, įtaką, jėgą… Nai vuolis tikisi, kad turėdamas daugiau pinigų galės sukaupti daugiau laimės, deja, dažniausiai jis užsikraus dar daugiau rūpesčių ir galvosūkių, kur investuoti tą didžiulį kapitalą, kurio negali net paliesti. Kaip ir dauguma, jos vyras nuolat vaikščiodavo susi rūpinęs, jei pasitaikydavo kokia rizikinga investicija, bet sandėrio niekada neatsisakydavo. Julė dažnai nesuprasda vo, kodėl reikia nervintis dėl naujų investicijų ir kam iš viso investuoti, juk turi pakankamai pinigų. Tiesa, Julei patiko gyventi prabangiai ir patogiai, todėl jai neliko ki tos išeities – teko kaskart pasukti galvą, kur ir kam išleisti pinigus, juk privalėjo būti gera žmona ir palaikyti savo vyrą. Turbūt jai neprastai sekėsi, nes Alisterio vadovauja mas investicijų fondas pagaliau ne tik pasiekė numatytus metų tikslus, bet po ilgai užtrukusio sąstingio vėl galėjo varžytis su saviškiais Londone. Jo persikėlimas į Česterį buvo vienas geriausių sumanymų, nors sostinėje visada lengviau atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje, tačiau ten daugiau kontrolės ir konkurencijos, todėl daug sudė tingiau prasimušti tarp lyderių. Gyvenime lošiame tomis kortomis, kurias turime, bet vis tiek tikimės kokios nors stebuklingos sėkmės. Ji taip pat tikėjosi, jog vieną dieną, iškritus palankiai kortai, liū

Anželika Liauškaitė

desys jos išsižadės ir pagaliau paliks ramybėje. Julė tikėjo antruoju šansu, nors niekas jo nežadėjo. Ji stengėsi, labai stengėsi įsiklausyti į nuojautą, blaiviai vertinti realybę, per daug neužknisti likimo nedėkingumu ar beprasme melancholija, ir, žinoma, vengti neprodukty vaus liūdesio. Stengtis, kad tai, ko ji griebiasi ar sugalvoja, būtų tobula, tai buvo svarbiausias darbas, galbūt net tikra sis pašaukimas. Todėl ji kaip išmanydama stūmė nuo savęs liūdesį, atsitvėrė nuo tiesos apie save, apie tai, kad negali palikti, negali pakeisti, negali netekti, negali sugriauti, ne gali nemylėti, negali nebegeisti arba negali tiesiog sušalti ir pavirsti bejausmiu akmeniu. Pakėlusi akis į beribį, neramiai blyksintį vidurnakčio dangų ji negalėjo suprasti, kaip toji bekraštė begalybė gali susitraukti ir taip suspausti jos plaučius, kad, rodos, net nebeįmanoma įkvėpti visa krūtine. Tie atstumai tarp žvaigždžių, kas suskaičiavo, jog jie neįveikiami jokiai gy vai būtybei? Juk pažvelgęs aukštyn tematai vos vieną ar du centimetrus. Ar gali būti, jog tai, kas teigiama, tėra apgau lė? Manipuliacija? Julė niekada iki galo negalėjo suprasti, kuris iš jų labiau manipuliuoja: ji ar jos vyras? Julė niekada nesivaržė, kurio meilė stipresnė – vyras mylėjo ją besąlygiškai. Julė niekada negalėjo pasiekti dau giau už jį, jis buvo savo srities profas. O štai Julė nuolat

Mano širdis plaka tarp žemės ir dangaus

sau įrodinėjo, kad yra verta, išties verta būti tarp geriausių. Kad yra išskirtinė… Turbūt ji buvo neteisi, o jos talentas netikras, tik fikci ja – saviapgaulė. Julė negalėjo įgyvendinti savo karščiau sios vaikystės svajonės. Julės kūnas – gal netgi labiau sie la – buvo sužeistas. Amžinai. Tai buvo jos skaudžiausias neišsipildymas. Nusivylimas. Jos pasaulio pabaiga. Julė nebegalėjo profesionaliai šokti. Julė negalėjo kvėpuoti, negalėjo būti, negalėjo svajoti. Ji sudužo kaip krištolinė balerinos statulėlė jos miegamajame į tūkstančius kreivų, beformių, aštrių šukių… Tos šukės susmigo tiesiai į širdį. Julė akimirksniu nukreipė akis į dangų, vidurnakčio vėsa jai priminė tą naktį pajūryje, kai po „Žizel“ spekta klio jie slapčia ištrūko iš viešbučio. Atmintyje atgijo palai minga akimirka, kai įkaitęs Nikita ją glaudė prie krūtinės ir aistringai bučiavo. Ji apžergė tvirtą torsą, jis kilstelėjo ją dar aukščiau, kol liežuvis godžiai čiulpė gyvastį nuo jos lūpų ir kūno, o ranka lėtai, bet užtikrintai slydo nuogomis krūtimis link sustangrėjusių spenelių, kol nebeliko nė vie no nenulaižyto krūtų lopinėlio… Jis nuleido galvą žemyn ir tęsė toliau, o nebegalėdama ilgiau kentėti Julė atsiduso taip giliai, tarsi paskutinį kartą. Jos pasąmonė neklydo, tai buvo paskutinis kartas, kai priklausė sau. Prisiminė tą momentą, kai jis buvo jos vienintelė sva jonė. Julė tada buvo jauna ir naivi, ji nesuprato, jog Nikita

Anželika Liauškaitė

dovanoja ne savo meilę, o tuštumą, tą nykią tuštumą, kuri persekios ją kiekviename šokyje, kiekviename kritikų iš liaupsintame pasirodyme, kuriame Julė pelnytai bus giria ma už genialią charakterio interpretaciją ir kvapą gniau žiančią modernaus šokio dramą. „Julija Osipova – viena ryškiausių kylančių žvaigž džių! Ji suvirpins kiekvieno širdį! Tobula choreografija ir besąlygiškas atsidavimas vaidmeniui nepaliks abejin gų!“ – skelbdavo kritikų publikacijos ir laikraščių antraš tės. Nors pati vis dar tuo netikėdavo. Julė atsistojo ant slidaus krašto, atsargiai patraukė be veik tuščią taurę į šalį – baigė ištirpti paskutiniai ledukai, pastūmė mobilųjį telefoną bei ausines kiek tolėliau – vis dar grojo Stereophonics, atsisegė mažytes „La Perla“ juodų šilkinių naktinių marškinių sagutes, grakščiu judesiu nu sismaukė juodas nėriniuotas kelnaites, užgniaužė kvapą ir žengė pirmyn. Jos stangrios, vidutinio dydžio krūtys sustingo, ries tas mažytis užpakaliukas keletą sykių tyliai supliauškėjo, kai atsispyrusi nuo šaltų sidabrinių granito plytelių Julė panėrė gilyn. Jokios baimės ar menkiausios abejonės, aki mirksniu ištiesusi rankas pirštų galiukais palietė veidrodi nį vandens paviršių. Jos gundantis siluetas išnyko, o van dens nuskaidrintas nerimas pagaliau leido įkvėpti gaivios vasariškos vėsos, kuri pripildė plaučius nerūpestingo svai

Mano širdis plaka tarp žemės ir dangaus

gulio. Tik panirusi į vandenį ji užsimiršdavo, jei maudy davosi jūroje, neatsigręždama irdavosi tolyn nuo kranto, lyg norėtų prasmegti pačioje aukščiausioje bangoje. Julė buvo pamišusi dėl vandens, jis tūkstančius kartų išgelbėjo ją nuo tikros beprotybės. Žinoma, vyrui nepatiko, jog Julė maudosi baseine išgėrusi, bet jis neturėjo galių jos sustabdyti, kartais Alisteris tiesiog pavargdavo ginčytis, nes žmona niekada nepritrūkdavo parankių argumentų, nors kartais jie bū davo tiesiog absurdiški ir nebrandūs. Jeigu jis nenorėdavo nusileisti, būdavo panaudojamas slaptasis ginklas – Julė apsipildavo ašaromis ir nutildavo, tada jam nelikdavo kitos išeities, o žmona gaudavo tai, ko buvo užsigeidusi. Alisteris nekentė jos ašarų, tiesiog negalėjo pakęsti su mišusio žvilgsnio, kupino kažkokių skaudžių priekaištų, nepaaiškinamo pykčio, nusivylimo ir slogulio. „Ką jis dar galėtų jai duoti? Jai vis tiek niekada nebus gana!“ Julė nekentė, kai vyras pakeldavo balsą – kaip drįsta nurodinėti? Nekentė, kai turėdavo įžūlumo kalbėti įsa kmiu tonu, tomis akimirkomis troško, kad jis tučtuojau užsičiauptų ir išnyktų iš jos gyvenimo, bet tai buvo neį manoma. Keletą sykių perplaukus baseiną Julės kūnas pagaliau atgavo pirmykštį lengvumą. Vos pasiekusi kopėtėles ji žvilgtelėjo į tuščią taurę ir patraukė į virtuvę. Po poros mi

Anželika Liauškaitė

nučių vėl laikė tą pačią taurę ir siurbčiojo naują džino kok teilį, jos nuogas kūnas įsitempė, lyg prieš generalinę repe ticiją, ir ji nužingsniavo tiesi, išdidi kaip rojaus sodo gulbė link laiptų. Link miegamojo… Galbūt vyras dar nemiega? O jei ir miega, Julė nešėsi pilną taurę džino, to turėtų pa kakti ir vienu, ir kitu atveju. Nuoga ir apsvaigusi tyliai kilo aukštyn. Išlaisvinusi vešlias rudų plaukų sruogas iš kuodo, perbraukė jas pirštais ir permetė link dešinio peties. Durys buvo pusiau praviros, naktinis šviestuvas nu kreiptas į didžiulę lovą miegamojo viduryje, švarios bal tos patalynės kvapas buvo sumišęs su „Cloudy Bay“ vyno aromatu, Alisteris dar nemiegojo. Atsidarius durims pa širdžiai neramiai suvirpėjo, tylią susikaupimo ramybę su drumstė nuoga Julė. Pro vyro akis net prieblandoje negali praslysti jokia smulkmena: jos apgamas ant kaklo, sudrė kusios garbanos, dengiančios dešinę krūtį, įraudę skruos tai, šiek tiek pravertos lūpos, kai ji beveik be jokio garso atsiduso. Atidžiai sekdamas Julės judesius, kurie labiau priminė grakštų deivės šokį nei tiesiog paprastą žingsnia vimą, Alisteris nusprendė, kad nesigrauždamas gali baigti naują sutartį rytoj, ten praktiškai neliko ką tikrinti. „Sutartyje nėra jokių netikslumų, viskas atrodo skai dru, aišku ir pakankamai detalu, kad nesukeltų papildo mų abejonių.“ Jis galėjo pasirašyti iškart, tačiau vien iš principo to nedarė.

Mano širdis plaka tarp žemės ir dangaus

– Turiu dar sykį žvilgtelti, tikiuosi, tai nesukels papil domų nepatogumų? Ryt būtinai jums asmeniškai atsaky siu, – pranešė jis. Alisteris niekada nejautė būtinybės aklai pasitikėti klientais ar net savo ilgamečiais įgūdžiais, kiekvieną sykį kruopščiai patikrindavo tą pačią sutartį bent keletą kartų, peržvelgdamas svarbiausius punktus, kol būdavo visiškai ramus, kad tikrai nieko netrūksta. Tada pagaliau brūkš teldavo visų taip išsvajotą parašą ir įsipareigodavo visu šimtu vienu procentu. Jo šeima buvo glaudžiai susijusi su pačia įtakingiau sia Anglijos nekilnojamo turto magnatų gimine, todėl Alisterio įsipareigojimas jų kompanijai buvo milžiniškas (arba pats taip įsiteigė). Česteryje buvo įsikūręs jų pagrin dinis biuras, o Alisteris buvo atsakingas už strategijų ir in vesticijų departamento veiklą. Nežymiai svirduliuodama Julė artėjo prie lovos. Alis teris nedvejodamas išjungė darbinį kompiuterį ir padėjo ant stalelio greta šviestuvo. Julė vos vos šyptelėjo, siurbtelėjo gurkšnį džino ir pa statė taurę ant savo stalelio kitoje lovos pusėje. Priglus dama prie jo krūtinės jautėsi kaip laukinė katė, pasiilgusi šilto ir artimo glėbio. Šią akimirką geidė aistringų bučinių ir sąmonę temdančių glamonių. Jos ilgos tvirtos kojos ap sivijo vyro kūną, ji palinko arčiau veido, stebėdama Alis

Anželika Liauškaitė

terio akis, bandė atspėti šios nakties lūkesčius ir nuotaiką. Jos švelnūs delnai perbraukė jo skruostus, tada kaktą ir plaukus. Alisteris vis dar tylėjo ir tyrinėjo žvilgsniu savo gražuolę žmoną, nusiteikusią tradiciškai mylėtis iki pary čių. Šiandien darbe buvo ypač sėkminga diena, net grįžo namo anksčiau, Alisterio mobilusis telefonas neskambėjo kas penkiolika minučių kaip įprasta, todėl jis galėjo šiek tiek atsipalaiduoti, ramiai peržvelgti naują sutartį nesi nervindamas dėl kitų reikalų ar svarbių susitikimų – jų rytojaus dienotvarkėje nebuvo numatyta, tik eilinė darbo diena biure. Šiąnakt Alisteris pats laukė Julės, norėjo jai duoti tai, ko troško jos kūnas, gauti tai, ko trokšta jo kūnas – pakil ti iki viršūnės. Skverbtis į ją tol, kol Julė pradės maldauti liautis, nors taip dar nėra nutikę. Jis norėjo, kad jos kūnas, kad kiekviena mintis, kad kiekviena svajonė ir fantazija ištirptų jo patikimame, tvirtame glėbyje. – Aš tikiuosi, tu pasiruošusi rėkti be garso? – jis įsisiur bė jai į lūpas ir akimirksniu apvertė ant nugaros. – Kaip liepsi, – nedvejodama sutiko Julė. Alisterį kaskart nustebindavo jos kūno atsakas – ji sudrėkdavo akimirksniu. Julei beprotiškai patiko mylėtis visais įmanomais būdais ir ji niekada nepavargdavo. Vyro manymu, toks aistringas būdas niekaip nederėjo prie san

Mano širdis plaka tarp žemės ir dangaus

tūrios kasdienės juodos ir baltos estetikos ar „Chanel“ elegancijos. Julija nemėgo rengtis perdėm iššaukiančiai ar provokuojančiai, ji ir be to spinduliavo įgimtą seksu alumą: jos balsas, beveik laukinis žalių akių žvilgsnis, ne suvaidintas entuziazmas, nenuspėjamas spontaniškumas, grynas, švelnus moteriškas žavesys ir išdidi, tačiau hipno tizuojanti laikysena pakerėdavo tiek vyrus, tiek moteris. Viešpatie, šiai moteriai nereikėjo scenos, ji tiesiog gyveno lydima kažkokio nepaaiškinamo, baikštaus aplinkinių su sižavėjimo. Ji galėjo būti švelni bei mylinti, tarsi kartotų jų pirmąją naktį. Arba galėjo nesivaržydama pildyti pačius nešvan kiausius vyro įgeidžius. Mokėdavo perimti iniciatyvą arba paklusniai perleisdavo kontrolę vyrui. Kiekvieną kartą jų kūnams susiliejus, Julė atsiduodavo kažkokiai gaivališkai aistrai, kažkokiai neatpažįstamai jėgai. Ta jos tobulo kūno paslaptis nežmoniškai įaudrindavo ir kartu neramino Alisterį. „Nejau ji galėtų taip pat atsiduoti kitam?“ – šis klau simas nedavė ramybės. Ištikimybė jų santuokoje buvo be išlygų – kol mirtis išskirs! Alisteris niekada negeistų kitos moters, o Julė neturi geisti kito vyro. Alisteris yra geriau sia, kas galėjo nutikti jos gyvenime, jis net pats nežinojo, kad gali taip mylėti moterį. Julė iš pradžių taip pat neti kėjo, kad galėtų mylėti Alisterį, tačiau pamilo. Ji negalėjo

įsigykite

knygą dabar