Issuu

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė

Agentei Jillei Grinberg, kuri visuomet tikėjo mano kūryba ir palaikydavo, kai man labiausiai to reikėdavo.

Pirma dalis

Kontroliuoti RozÄ…

Pirmas skyrius Roza maigo visus mygtukus. Ji atlošia krėslą ir vėl sugrąžina jį į pradinę padėtį; paaukština, pažemina, įtraukia ir išstumia pakojį; įjungia ir išjungia šviesą; pakelia ir nuleidžia televizoriaus ekraną. Mes niekada neskridome verslo klase. Rozai būtina viską ištyrinėti, išsiaiškinti, ką jai leidžiama daryti, o ko – ne, ir kaip draudimus apeiti. Skrydžių palydovės ja žavisi. Roza visuomet sužavi skrydžių palydoves. Ji dešimtmetė šviesiaplaukė garbanė didelėmis mėlynomis akimis su duobutėmis skruostuose, kurias, prireikus, geba ir paslėpti, tarsi paspaudus mygtuką. Roza atrodo kaip lėlė, tačiau ji – ne lėlė. Ji sėdi prie lango, o tai reiškia, kad nuo potencialių aukų ją skiriu tik aš. Kol kas mergaitė džiaugiasi mygtukais. Kartais visiškai užsimiršta spaudinėdama mygtukus, skaičiuodama smilteles, kampų dydį, nagrinėdama, kaip kas veikia ir kaip išpešti iš to naudos sau. Viliuosi, kad sesuo bus užsiėmusi visą kelią iki Niujorko, tačiau vilties mažai. Skrydis ilgas, todėl Rozai taps nuobodu, ir ji ims ieškoti būdų prikrėsti eibių taip, kad nepastebėtų Selė ir Deividas, mūsų tėvai. Mano užduotis yra ją sulaikyti. Skrisdama verslo klase ji bus užsiėmusi kur kas ilgiau, nei skrisdama ekonomine klase. Čia gana malonu. Aš galiu išsitiesti. Pasilenkęs į priekį vos pasiekiu priešais esančią sėdynę. Keliai niekur nekliūva. O, kad čia būtų sporto salė. O, kad lėktuvas skristų namo, į Sidnėjų. – Kažin ar labai sunku būtų atidaryti avarinį išėjimą? – Roza įsistebeilija į saugumo taisyklių kortelę. – Tau? Neįmanoma. Esi per maža. Be to, lėktuvui skrendant jis neatsidaro. Nežinau, ar tai tiesa. Esu tikras, kad vėliau Roza išsiaiškins ir man pasakys.

JUSTINE LARBALESTIER

– O jei sukelčiau lėktuve gaisrą? Girdint Selei ir Deividui, ji tikrai nieko panašaus nepasakytų, tačiau šie sėdi kitoje eilėje, priešais mus, ir tylus variklių gaudesys nustelbia mudviejų žodžius. Aš girdžiu viską, ką sako Roza, kaip spragsi ir zvimbia jos spaudomi mygtukai, kaip girgžda krėslas, o ji girdi mane, tačiau niekieno kito žodžiai mūsų nepasiekia, o mūsiškiai nepasiekia kitų. – Če. – Taip, Roza? Ar dabar ji pasiteiraus apie sprogimą lėktuve? – Aš mieliau būčiau likusi Bankoke. Abejoju. Rozai, rodos, nė kiek nerūpi, į kurią pasaulio vietą gimdytojai mudu tempiasi: į Naująją Zelandiją, Indoneziją, Tailandą ar namo, į Australiją. Jai visiškai tas pats. – Tau nepakako šešių mėnesių? Šeši mėnesiai toje pačioje vietoje mums yra ilgas laikas. – Ilgėsiuosi Apinijos. Aš dėbteliu į Rozą, bet nieko nepasakau. Apinija mano sesers anaiptol nepasiilgs. Tik ne po to, ką Roza privertė ją padaryti. Mums atsisveikinant Apinija tvirtai įsikibo į motiną ir nieku gyvu nenorėjo paleisti. Mergaitės tėvai manė, kad ši sielvartauja dėl išsiskyrimo su Roza, tačiau aš žinojau, kad Apinija jos bijo. Roza vėl nusisuka į mygtukus ir ima spaudyti visus iš eilės. Laukia, kada liepsiu liautis, tačiau šito nebus. Aš prijungiu prie telefono ausines, paleidžiu „Skriejančių kumščių“ įrašą – skrydžiui pasilikau keturias laidas – ir tuo pat metu perskaitau paskutiniąsias savo geriausių bičiulių – Džeisono, Džordžės ir Nazimo – žinutes. Pakreipiu telefoną, kad nematytų Roza. – Ar ji dar nieko nepadegė? – Juokinga. Dar juokingiau, kad Roza jau klausė apie tai. Norėčiau, kad Džordžė būtų čia. Ir Džeisonas, ir Nazimas. Man jų trūksta. Su jais vieninteliais galiu pasišnekėti apie Rozą. Nors tik Džordžė manimi tiki. Man įpusėjus antrą laidą, skirtą Muhamedui Ali, Roza kumšteli į ranką. – Če.

Mano sesuo Roza

– Ką, Roza? Aš pasikabinu ausines ant kaklo. – Aš buvau gera ir tesėjau pažadus. Aš prunkšteliu. Pažadus Roza paprastai tesi pasinaudodama savo aptiktomis spragomis. Galėtų tapti siaubą varančia advokate. – Man turėtų būti leista padaryti vieną mažytę niekšybę. – Geras elgesys – ne žaidimas, Roza. Tačiau Rozai viskas yra žaidimas. Sesuo demonstruoja man savo skruostų duobutes, nors ir žino, kad esu joms atsparus. – Turėčiau gauti atlygį už tai, kad buvau gera. – Tavo atlygis – kad nieko nepasakiau gimdytojams. – Bet tu jiems pasakei. – Tik ne apie tai, ką padarei Apinijai. Anksčiau papasakodavau tėvams visus Rozos darbelius, bet ilgainiui lioviausi. Jie įsitikinę, esą jos paikiojimas – taip jie šitai vadina – yra normalus dešimtmečio vaiko elgesys. Be to, – visad priduria, – ji elgiasi daug geriau nei anksčiau. Ne, anaiptol, tiesiog ji išmoko daug geriau slapstytis nei anksčiau. Jų supratimu, Roza turėjo problemų. Tėvai vedžiojo ją pas gydytojus, psichoterapeutus ir kitus specialistus, kurie ją išgydė. Taigi problemos išspręstos. Dabar ji mažumėlę socialiai neprisitaikiusi, todėl mūsų užduotis yra jai padėti, šito nesureikšminant. – Nebuvo ko sakyti. Aš nieko nepadariau. – Neketinu milijardinį kartą kartoti, kad priversti kitą žmogų padaryti tokį siaubingą dalyką yra taip pat blogai, kaip ir tai padaryti pačiam. – Kiti nuolat elgiasi blogai. – Tu nesi... – pradėjau. – Pažvelk į tą senį. Jis negerai daro. Kitapus tako sėdintis dalykiniu kostiumu apsitaisęs vidutinio amžiaus vyras moja norėdamas atkreipti stiuardesės dėmesį. Jis maukia gintarinės spalvos skystį lyg vandenį. – Šitaip gerti yra negerai, – manieringai rėžia Roza. – Čia jau septinta taurelė, – ji suneria rankas, tarsi pateikusi stulbinamą argumentą. – Kodėl jie ir toliau neša jam gėrimus? Arba kodėl nepasodina jo į lėktuvo kalėjimą? – Lėktuvuose nėra kalėjimų.

JUSTINE LARBALESTIER

– Jis trukdo tai moteriai, – nutaria Roza, tarsi jai rūpėtų. Vyriškis svyra ant savo kaimynės, ką padaryti ne taip ir paprasta. Verslo klasės sėdynes skiria ne siauri ranktūriai, o staleliai. Moteris atšlyja kaip galėdama toliau. Ji įsikišusi į ausis ausines ir rankose laiko knygą. Svarstau, ko galėčiau imtis. Gal girtuoklis susigėstų, jei dėl bjauraus elgesio jį sudrausmintų septyniolikmetis? Man nespėjus pakilti šalimais sustoja skrydžių palydovė. Ji atsisuka ne į girtuoklį, bet į Rozą. – Kvietėte, panelyte? – pasiteirauja ir pasilenkusi išjungia iškvietimo lemputę. Roza nušvinta, demonstruoja savo skruostų duobutes ir kresteli garbanas. Palydovė nė pati nepajunta, kaip irgi ima jai šypsotis. – Man viskas gerai, tik abejoju, ar gerai ir anai moteriai, – Roza rodo stiuardesei už nugaros. – Šalia sėdintis vyras jai trukdo. Gal galėtumėte ko nors imtis? Mano brolis sako, kad lėktuve nėra kalėjimo, bet, jei būtų, turėtumėte jį ten uždaryti. Jis – blogas žmogus. Palydovė atsiprašydama skėsteli delnais. – Kalėjimo tikrai neturime, apgailestauju, bet labai gražu, kad rūpiniesi. Aš tuo pasidomėsiu. Mergina vėl nusišypso Rozai. – Man patinka jūsų auskarai, – pagiria Roza. Auskarai įveriami, prigludę prie ausų spenelių, auksiniai, su raudonais akmenėliais. – Ačiū. Stiuardesė nužingsniuoja tarp krėslų eilių. – Matai? – pareiškia Roza. – Aš rūpinuosi kitais. Padėjau tai poniai. Koks mano atlygis? – Pagalba kitiems žmonėms ir yra tavo atlygis. Roza užverčia akis į lubas. Tokia mina rodoma tik man vienam. – Manau, stiuardesė turėtų atiduoti man savo auskarus. Aš atsilošiu krėsle ir grįžtu prie laidos apie Muhamedą Ali. Jis vis dar vadinamas Kasijumi Klėjumi ir tebėra mėgėjas. Roza žiūri filmą. Aš nepakreipiu galvos ir nepasidomiu, kokį. Gal kurį laiką nespaudinės mygtukų. Kasijus Klėjus ką tik laimėjo olimpinį aukso medalį.

Mano sesuo Roza

Girtasis išsvirduliuoja į taką. Norėdamas išlaikyti pusiausvyrą, klupteli ir įsitveria į mano krėslą. Nuo jo trenkia alkoholiu ir įsisenėjusiu prakaitu. – Ei, mergyte, – kreipiasi spoksodamas į Rozą. – Tavo plaukai labai gražūs. Visai kaip Širlės Templ. Lažinuosi, nežinai, kas tokia... Roza iškiša jam liežuvį. – Ji žino, kas buvo Širlė... – pradedu, bet girtuoklis jau krypuoja tualetų link. Ko gero, ilgėliau vystyti minties nebeįstengia. Rozos kalbinta stiuardesė prisiartina kitu taku ir pritupia prie girtuoklio trukdomos moters. Mes negirdime, ką ji sako, bet moteris susirenka daiktus ir paskui stiuardesę nueina į lėktuvo priekį. – Jie perkėlė ją į pirmąją klasę, – sako Roza. – Čia mano nuopelnas. Aš ją išgelbėjau. Mane irgi turėtų perkelti į pirmąją klasę. Toks turėtų būti mano atlygis. Dabar jau mano eilė užversti akis į lubas. – Makbrunaitams derėjo skraidinti mus pirmąja klase, – nusprendžia Roza. – Jie turtingi. Lažinuosi, kad patys keliauja pirmąja. Makbrunaitai yra patys seniausi Selės ir Deivido draugai. Jie pažįstami nuo tada, kai buvo mano amžiaus. Gimdytojų bičiuliai skraidina mus į Niujorką, kad pradėtume verslą. Mano tėvai yra įsukę daugybę verslų. Tokia jų specializacija. Jie pradeda verslą, tuomet jį parduoda ir pasitraukia. – Moteris perkelta, bet kaip ketinama nubausti jį, Če? Norėčiau, kad lėktuve būtų kalėjimas. – Tikriausiai jie prispjaudys jam į kavą. – Šito negana. – Juokauju, Roza. Niekas to nedarys. – O turėtų. – Ne visada gyvenime viskas klostosi tokiu būdu, sesute. – O kokiu būdu viskas klostosi gyvenime? – teiraujasi Selė ir pasilenkusi per mane pabučiuoja Rozą. – Kaip laikosi mano mylimi vaikai? – Verslo klasė pati geriausia, – išpoškina Roza. – Man patinka turtuolių krėslai. Nuo šiol visuomet šitaip skraidykime. Selė juokiasi. – Būtų gerai.

JUSTINE LARBALESTIER

– Galite priversti Makbrunaitus sumokėti, – pamoko Roza. – Tik derėtų jiems pasakyti, kad kitą sykį parūpintų mums pirmąją klasę. Selė prunkšteli. – Noriu ją pamatyti. Tik įsivaizduok, kiek mygtukų turėtų būti ten. Roza paspaudžia vieną, ištiesina atlošą, o paskui vėl atlošia. – Kaip matau, išmėginai visus mygtukus. Argi ji ne visada taip elgiasi? – pagalvoju, bet nutyliu. – Deividas padarė tą patį, o dabar kietai miega. Mes su Sele šypsodamiesi susižvalgome. Deividas gali miegoti bet kur. – Aš ketinu pažiūrėti visus filmus, – sako Roza. – Ar tau nereikia nueiti į tualetą? – Sele! – pasipiktina Roza. – Man nebe dveji. Sugebėsiu nueiti ir pati. – Prižiūrėk ją, – nuleidusi balsą sušnibžda man į ausį motina. Aš visuomet ją prižiūriu. Selė persisvėrusi pabučiuoja Rozą, o tada paskubomis apkabina mane. – Pamiegok bent kiek! Vėl tvoksteli alkoholiu. – Jis labai blogas žmogus, – Roza stebi, kaip girtuoklis svirduliuoja į savo vietą. – Ir net nubaustas nebuvo, – priduria, tuomet užsimerkia ir akimirksniu užmiega. Visai kaip Deividas. Girtasis kitapus tako taip pat užmiega. Burna pražiota. Esu beveik tikras, kad jis knarkia. Aš šiaip ne taip baigiu žiūrėti visus turimus kovinius filmus ir, prieš išsenkant jų ištekliams, tikiuosi užmigti. Mąstau apie viską, apie ką liepiau sau negalvoti. Pavyzdžiui, apie tai, kad traukiame į Niujorką, o ne namo. Apie tai, kiek ilgai dar negalėsiu grįžti į Sidnėjų. Apie tai, kad netrukus, kai nusileisime, man sukaks septyniolika. Būsime tik aš, Roza ir gimdytojai. Dar vienas sumautas gimtadienis. Pernelyg daug tokių buvo. Daugiausia galvoju apie Rozą ir kad ji niekada nesupras, kodėl verčiu ją laikytis tokios daugybės pažadų. Kaip man padėti jai suvokti, kad geras elgesys nėra žaidimas?

Mano sesuo Roza

Aš negaliu ramiai sėdėti. Oras atsiduota perdirbtu plastiku. Išgeriu vandens likučius, bet burna vis dar džiūsta. Patikrinęs, ar Roza miega, nueinu į zoną tarp verslo ir ekonominės klasės. Užuolaidos užtrauktos. Čia stovi balto plastiko baras su baltomis plastikinėmis sukamomis kėdėmis. Įsipilu dar vandens ir ištempiu pėdą palei kėdę, norėdamas pramankštinti blauzdą. Išgeriu, sukeičiu kojas ir vėl įsipilu vandens. Po keturių stiklinių liežuvis vis dar prilipęs prie gomurio. Išsitiesiu ant grindų padaryti keleto atsispaudimų. Paskubomis atsispaudžiu vos dvidešimt kartų. Juk kam nors gali prireikti praeiti pro šalį, o Roza gali nubusti. Apeinu visą verslo klasės saloną. Deividas miega, o Selė skaito. Pamačiusi mane nusišypso, spusteli man ranką ir vėl nusisuka į knygą. Rozos padėtis nepasikeitusi. Burna truputį pražiota, kvėpuoja ramiai ir tolygiai. Atrodo kaip angelėlis. Pereinu per ekonominės klasės saloną, kur visi sėdi įsispraudę į ankštus, bemaž neatsilošiančius krėslus, bet, nepaisant to, dauguma keleivių miega. Man niekada nepavykdavo juose užmigti. Aš apskritai neįstengiu ilgai sėdėti vienoje vietoje, be to, skrendant lėktuvu šalia manęs visada būna įsitaisiusi Roza, todėl negaliu atsipalaiduoti, laukiu, ką ji dar sumanys iškrėsti. Prieš skrydį didžiąją nakties dalį nemiegojau, nes šnekėjausi su Džordže, Džeisonu ir Nazimu; kalbėjau ne apie Rozą, bet žinau, kad jeigu prireiktų, tikrai galėčiau su jais pasitarti. Mes pažįstami nuo penkerių metų. Susipažinome vaikų kikbokso treniruotėse. Tiksliau, ten aš susipažinau su Džoržde ir Džeisonu, o Nazimas tuo metu buvo artimiausias Džeisono bičiulis mokykloje. Netrukus visi tapome geriausiais draugais. Gyvenant Niujorke bus sunkiau palaikyti ryšį. Sidnėjų nuo Bankoko skiria vos kelios valandos, o nuo Niujorko – daugiau nei pusdienis. Apeinu dar vieną ratą aplink verslo klasės saloną, nors jau imu nerimauti, kad per ilgai palikau Rozą vieną. Širdis ima plakti šiek tiek sparčiau, bet randu ją vis dar kietai miegančią. Selė irgi užmigo. Miega visi, išskyrus mane. Pažiūriu dar vieną filmą. Jame nėra nė vienos kovos scenos. Iš lėktuvo mes išlipsime paskutiniai. Visuomet taip būna, nes, Deivido supratimu, skuba yra beprasmiška. Ir visai nesvarbu, kaip

JUSTINE LARBALESTIER

stipriai aš nesitveriu savame kailyje, kaip beviltiškai man reikia pramankštinti kojas, pabėgioti, mes vis tiek privalome laikytis Deivido tempo. Kai galiausiai nužengiame ant teleskopinio išlaipinimo trapo, girtasis – dabar jau pagiringas – įraudęs, šniokštuodamas prasispraudžia pro šalį skubėdamas greičiau išlipti. – Koks storžievis, – pasipiktina Selė. Roza nusijuokia. Aš vos neprajunku drauge su ja. Kelionė baigėsi, o Roza nieko neiškrėtė. Po valandos, praleistos prie imigracijos kontrolės posto ir laukiant bagažo, mes nuvedami prie didžiausio automobilio, kokiu man yra tekę važiuoti. Mudu su Roza sėdime galinėje eilėje. Čia yra televizoriaus ekranas, nuotolinio valdymo pultelis, vandens buteliukų, servetėlių ir riešutų maišelių. Tarytum vėl būtume atsidūrę lėktuve. Man norisi klykti. Gimdytojai sėdi vidurinėje eilėje, kur įrengtas nedidukas šaldytuvas, ir diskutuoja, ar išgerti vyno tikrai būtų toks jau netikęs sumanymas. Galiausiai nenoromis nusprendžia, kad vis dėlto tai iš tiesų netikęs sprendimas. Roza maigo mygtukus. Aš spoksau pro langą, nors matau tik šalia sustojusią mašiną. Akys liepsnoja. Net kojų pirštų nagais jaučiu nuovargį. – Vėl turtuolių mygtukai. – Visuose automobiliuose yra langų darinėjimo mygtukai, – burbteliu nežiūrėdamas į ją. – Tik ne tokie... – Lauke lyja, – pajudėjęs šūkteli vairuotojas. – Gal verčiau uždarykite langą. Roza spusteli, ką reikia. Mašinai išvažiavus į greitkelį girdėti tik variklio riaumojimas, eismo gausmas ir pro šalį švilpiantis vėjas. Aš atsilošiu ir imu vėpsoti į niūrią, drėgną tamsą, šen bei ten nutaškuotą spalvotomis švieselėmis. Abejoju, ar dangaus fone įstengsiu pamatyti Niujorko pastatų kontūrus. Man, ko gero, nė neįdomu, ir tai užknisa. Kiek daugiau nei už valandos man sukaks septyniolika, o tai

Mano sesuo Roza

užknisa dar labiau: pasitiksiu septynioliktąjį gimtadienį be bičiulių, toli nuo namų. Užsimerkiu ir imu snūduriuoti. – Nori kai ką pamatyti? – tarsteli man į ausį Roza. Aš krūpteliu. – Ką? Roza šypsosi nieko gero nežadančia šypsena. Miegai tučtuojau išgaruoja. Langelis šalia jos vos pravertas, pro plyšelį purškia lietus. – Uždaryk langą, Roza. Ji išsitraukia iš kuprinės mažą knygelę ir pakreipia taip, kad matyčiau viršelį. Australiškas pasas. Sesuo atverčia nuotraukos puslapį: atgrasusis girtuoklis iš lėktuvo. Aš puolu į priekį, o ji tuo metu išstumia pasą pro langą. – Aš laimėjau, – paskelbia.

Antras skyrius Roza yra tiksinti bomba. Man rodos, nelabai svarbu, kaip pavadinsi, – psichopatija, sociopatija, antisocialiniu asmenybės sutrikimu, blogiu ar velnio įsikūnijimu. Svarbu, kaip išvengti bombos sprogimo. Būtų kur kas lengviau, jei gimdytojai tikėtų, kad Roza yra bomba. Dar lengviau būtų, jei ji nebūtų bomba. Atiduočiau bet ką, kad tik ji nebūtų tokia, kokia yra. Rozos tiksėjimas apima viską, kas įtraukta į R. D. Hare‘o psichopatų atpažinimo sąrašą, išskyrus paleistuvavimą, greitą vairavimą ir kitas suaugusiųjų nuodėmes. Duokite jai laiko. Sąrašą – esama keleto jo variantų – sudaro kelios dešimtys klausimų, apimančių kelis skirtingus veiksnius. Štai keturi iš jų, kuriuos laikau esant itin reikšmingus. Beširdiškumas. Rozai nerūpi niekas kitas, tik ji pati. Draudimų nepaisymas. Roza yra impulsyvi aštrių pojūčių mėgėja. Ji absoliučiai negeba įvertinti rizikos, nes mano, kad jai nieko negali atsitikti. Jeigu ko nors užsigeidžia, būtinai to pasiekia. Bebaimiškumas. Jos niekas nebaugina. Ji niekada nejaučia nerimo. Charizma. Žavesio Roza turi gerokai per daug. Mano sesuo gali sužavėti didžiumą žmonių ir priversti juos daryti tai, ko ji nori. Roza yra tiksinti bomba, už kurią atsakingas esu aš. Mano sesuo Roza gimė mūsų namuose Sidnėjuje, kai man buvo septyneri. Aš stebėjau visą procesą, nepaisydamas Deivido tėvų, močiutės ir tėtuko, nerimo, kad ši patirtis mane traumuos. Deividas buvo kaip reikiant aprėktas, o garsiausiai kaip visada šaukė tėtukas. – Jis tik septynmetis berniukas! Tau teks visą likusį gyvenimą vedžioti jį pas psichiatrą! Lyg dar būtų negana, kad verčiate jį judu vadinti vardais! Vargšas vaikas nė negavo tėvo pavardės! Ar dėl šito mūsų tėvai ištvėrė holokaustą? Dėl to, kad verstumėte mažą nelaimingą berniuką stebėti sesers gimimą? Aš išbrauksiu tave iš savo testamento!

Mano sesuo Roza

Tačiau Rozos gimimas manęs nesutraumavo. Buvo puiku, tačiau ir nuobodoka. Aš užsnūdau ant pribuvėjos atnešto sėdmaišio. Kai nubudau, Selė gulėjo dilbiais įsirėmusi į lovą, o Deividas stipriai spaudė jos ranką. Ant grindų tarp jos pėdų stovėjo veidrodis. Pribuvėja nusišypsojo man. – Ar nori pamatyti, Če? Jau pasirodė galvutė. Aš prislinkau arčiau baimindamasis, kad painiosiuosi po kojomis. Veidrodyje tarp Selės kojų įžiūrėjau tamsų, glitų pavidalą. Jis nepanašėjo į kūdikio galvutę, o veikiau į pabaisą. – Štai ir ji! Roza šovė laukan taip staigiai, kad nė nespėjau sužiūrėti. Mudu su Deividu net aiktelėjome. Ji buvo tokia mažutė, tokia tobula ir žvelgė tiesiai į mane neregėto didumo akimis. Aš neįstengiau liautis į ją spoksoti. Pribuvėja paguldė Rozą Selei ant pilvo, ir ši atsargiai suėmė mažą kūdikėlį. Jos delnai buvo bemaž didesni už Rozą. Deividas paglostė Rozai nugarytę. Man krūtinę spaudė užplūdęs milžiniškas jausmas. Meilė. Mane užplūdo meilė tam mažam žmogučiui. – Mažylė nuostabi, – pasakė pribuvėja. – Sveikinu. Ji padavė Deividui įrankį, kad nukirptų bambagyslę, panašią į rausvai mėlyną virvę. Virvė pulsavo. Selė nusišypsojo man. Man iš akių sruvo ašaros, bet aš neverkiau. Atrodė, kad ašaros su manimi neturi nieko bendro. – Ar galiu ją paliesti? – Žinoma. Aš ištiesiau ranką ir paliečiau mažą delniuką. Rozos pirštukai apsivijo mano smilių. Man nudiegė širdį. – Tu turėsi rūpintis Roza, – pasakė man Selė. – Ginsi ją nuo visų, – pridūrė Deividas. – Esi jos vyresnysis brolis. Tik nepasakė, kad turėsiu ginti nuo jos visus kitus. – Koks tu patriarchališkas, – šaltokai tarstelėjo Selė, pasiuntė jam bučinį ir palenkė galvą. Mes visi stebeilijome į mažutę Rozą.

JUSTINE LARBALESTIER

Butas Niujorke buvo didžiulis. Mūsų matytuose planuose ir nuotraukose neatrodė toks didelis. Jį mums išrinko Makbrunaitai, ir tai sąžininga, nes patys už jį mokės. Aš nenoriu žinoti, kiek jie mokės. Atrodo, kad visą gyvenimą gyvenę ekonominės klasės butuose galiausiai patekome į verslo klasę. Svetainės vidury riogso pustuštė mūsų daiktų dėžė, kurią prieš keletą savaičių išsiuntėme laivu. Nė nežinau, ar tokią milžinišką svetainę dera vadinti kambariu. Ji didesnė už butus, kuriuose iki šiol gyvenome. Viename jos gale įrengta metalu ir marmuru žvilganti virtuvė su didžiule baldų sala ir dviem viryklėmis. Kitame gale laiptai veda į mano ir Rozos miegamuosius. Per vidurį stovi dvi gigantiškos sofos su šoniniais staleliais iš abiejų pusių ir kavos staliuku tarp jų. Ant tos pačios sienos, kurioje yra buto durys, kabo neregėto didumo televizorius. Žiūrėdami jį jausimės kaip kine. Nežinojau, kad būna tokių didelių televizorių. Prie stiklinės sienos, už kurios atsiveria Antrosios aveniu vaizdas, stovi keturi dideli gėlių vazonai. Gėlės tikros. Svarstau, kas jas prižiūrės. Mums dar nėra pavykę nenumarinti augalų. Šiame naujumu žvilgančiame kambaryje bagažo dėžė visiškai nedera, tačiau dėl jos čia jaučiuosi šiek tiek geriau. Kaskart persikraustydami pasiimame tik tai, ką įstengiame panešti, tačiau šįkart mums nereikėjo palikti nei drabužių, nei knygų, nei plakatų ir net Rozos šachmatų. Nepamenu, kas dar yra toje dėžėje, nes daiktus krovėme labai seniai. Tik žinau, kad baldų ten tikrai nėra. Šie ilgesingai riogso Deivido tėvų rūsyje, Sidnėjuje. Tėtukas kartkartėmis vis pagrasina juos išmesiąs, jei nesugrįšime namo. Beveik taip pat dažnai, kaip gąsdina išbrauksiąs mus iš testamento. Savo testamentą jis kaitalioja periodiškai, panašiai kaip daugelis žmonių keičia patalynę. Po dešimties minučių Niujorke stos vidurnaktis, ir man sukaks septyniolika. Negavau žinučių nei nuo Nazimo, nei nuo Džordžės, nei nuo Džeisono, nei nuo tetų. Paprastai per gimtadienį telefonas net užkaista. Deja, iki rytojaus mes neturėsime naujų SIM kortelių. Deividas niūriai pranešė, kad belaidžio interneto čia nėra, tačiau pažadėjo iš ryto tuo pasirūpinti. Deividas yra kompiuterių genijus. Priversti techniką veikti – visuomet jo darbas. – Padėk man paguldyti Rozą, – paprašo Selė.

Mano sesuo Roza

Aš pakeliu Rozą ir Selei įkandin lipu į viršų. Sunku nemylėti štai šitokios miegančios Rozos, nuleistais akių vokais, nusvirusiomis galūnėmis. Ji atrodo taip pat, kaip tada, kai buvo kūdikis. – Aš nužudžiau drugelį, – tyliai ištaria Roza. – Tu... – pradedu ir tada pastebiu, kad jos akys užmerktos, o kūnas suglebęs. Ji miega. Selė atidaro Rozos kambario duris. – Paguldyk ant lovos. Aš paguldau. – Argi ji ne miela? Roza tikrai atrodo miela. Šviesios garbanos primena purią aureolę. Aš pabučiuoju seserį į kaktą. Jei tik ji būtų tokia, kokia atrodo... Mes leidžiamės žemyn. Mano kojos tarytum nepriklauso kūnui. – Ką gi, štai mes ir čia, Niujorke, – sako Deividas, atsisėdęs ant sofos. Jis žvilgteri į rankinį laikrodį. – Vidurnaktis! – šūkteli ir pašokęs čiumpa mane į glėbį. – Su gimtadieniu, Če! Pagaliau tu septyniolikmetis. – Su gimtadieniu! Maniau, jis niekada neateis, – ištaria Selė ir taip pat mane apkabina. – Sunku patikėti, kad tu jau septyniolikos. Ir labai toli nuo namų, – pagalvoju. Nuostabi gimtadienio dovana. Tačiau tokias mintis pasilaikau sau. Nėra prasmės pradėti kivirčą. Svarstau, ar neužmigsiu tiesiog ant laiptų. – Oi, atrodai baisiai, Če, – pastebi Deividas. – Ačiū, – sumurmu. – Tamsta irgi ne per... Žodžiai nuslopsta neištarti. Deividas atrodo lyg pakirdęs nuosavoje lovoje po kuo kiečiausio miego. Kokia neteisybė. – Eik į lovą. Išsimiegok, – sako Selė, pabučiuoja mane ir stumteli laiptų link. Aš šiaip ne taip nusivelku į viršų, į savo kambarį, nusimetu drabužius, įjungiu telefoną krautis, kad iš ryto būtų parengtas naujai kortelei ir belaidžiam internetui, išjungiu pernelyg ryškiai šviečiantį radijo laikrodį, įsiropščiu į lovą ir sumetu, kad mano kuprinė su pižama, dantų šepetėliu, kremu nuo spuogų, knygomis ir kitais daiktais liko apačioje. Per toli. Užsimerkiu, pasirengęs nugrimzti užmarštin.

JUSTINE LARBALESTIER

Tačiau nenugrimztu. Guliu savo naujajame kambaryje ir vėpsau į ant lubų besidraikančius šešėlius. Iš drėgno, stulbinamai apšviesto miesto vidun skverbiasi šviesa. Palikau neužtrauktas žaliuzes. Sirenų kauksmas tolydžio vis garsėja, o paskui nuslopsta. Girdžiu lietaus barbenimą į stiklą, kol jį užgožia sraigtasparnio riaumojimas. Išsvirduliuoju iš lovos, ir užtraukiu žaliuzes bei užuolaidas. Dabar tik pro durų apačią skverbiasi siauras šviesos ruoželis. Atsigulęs jo nematau. Užmerkiu akis. Vėl ima kaukti sirenos. Spėlioju, kas gi ten atsitiko. Jau dveji metai praėjo nuo to laiko, kai gyvenau Sidnėjuje. Namų ilgesys aštrumu nenusileidžia apendicito skausmui. Įtikinėjau juos visais įmanomais argumentais. Aiškinau, kad nuo dvylikos metų gyvenu apsuptas chaoso. Vis kiti namai, kiti miestai, kitos šalys. Naujoji Zelandija, Indonezija, Tailandas, o dabar JAV. Kartu keitėsi ir mokyklos arba būdavau priešokiais mokomas namie. Kaip aš įstosiu į mediciną, jei nebus stabilumo? Nė nesivarginau paminėti, kad man beprotiškai trūksta Sidnėjuje likusios bokso trenerės Natali. Mano bokso užsiėmimai tėvus ne itin jaudina. O kaip Roza? – paklausiau. – Vienuose namuose ji gyveno vos penkerius metus. Jūs atskyrėte ją nuo giminių, nuo tetų, dėdžių, pusbrolių, pusseserių, senelių. Ją prižiūrėti turėtų artimieji, o ne svetimi žmonės. Kaip ji įgis draugų, jei mes taip dažnai kraustomės? Ji pavojinga, – tačiau šito nepridūriau. Kalbėjau apie taip, kaip labai ilgiuosi bičiulių. Kaip pasigendu žmonių, kalbančių taip pat, kaip aš. Kaip įsipyko būti užsieniečiu. Draugai ir šeima mus formuoja, – įrodinėjau. – Kiekvienam žmogui reikalinga bendruomenė. O ypač Rozai, – tačiau pastarąjį dalyką nutylėjau. Gali susirasti daugiau draugų, – prieštaravo jie. – Mes kraustomės į Niujorką, kad pasaulį paverstume geresniu. Kartais pirmenybę tenka teikti aukštesniam tikslui. Pasaulis jums rūpi labiau už mane ir Rozą, – sušukau aš. Štai tada ir pralaimėjau. Selė ir Deividas negerbia emocijomis besiremiančių žmonių. Norėdamas laimėti ginčą privalai išlikti ramus ir racionalus. Privalai būti suaugęs, net jei toks nesi.

Mano sesuo Roza

Aš jūsų nekenčiu, – pagalvojau, bet šito nepasakiau. Užuot grįžęs namo, esu vėl kitame mieste, kitoje šalyje, svetimoje lovoje, klausausi nepažįstamų sirenų, spoksau į nepažįstamas lubas tokiomis pavargusiomis akimis, kad, rodos, jos tuoj nuvarvės skruostais. Dešinę blauzdą sutraukia mėšlungis. Imu lankstyti pėdą, taip, kaip išmokė Natali. Tuomet mėšlungis sutraukia ir kairę blauzdą. Neketinu žiūrėti, kiek valandų. Ar turėčiau pasakyti gimdytojams, ką Roza iškrėtė šįkart? Paso nebėra. Roza tvirtins neturėjusi jokio paso. Jie žino, kad Roza meluoja, o aš ne. Bet Selė vis tiek paklaus, ar aš įsitikinęs, jog Roza išmetė pasą pro langą. Šiaip ar taip, juk keturiasdešimt aštuonias valandas praleidau be miego. Šiuo įvykiu papildžiau jiems nepapasakotų nutikimų sąrašą. Baisiausias iš jų – Apinijos jūrų kiaulytė. Neturėčiau apie visa tai galvoti. Imuosi to, ką kiekvienos treniruotės pabaigoje mums liepdavo daryti Natali: mintimis atpalaiduoju visus raumenis, pradėdamas sliekiniais pėdos ir baigdamas viršugalvyje esančiu sausgysliniu šalmu. Natali nesileisdavo į tokias smulkmenas, bet aš noriu tapti gydytoju, o konkrečiai, neurologu arba psichiatru. Žinau visų raumenų pavadinimus. Neužmiegu. Gal derėtų tuo pasinaudoti? Paskelbti nemiegojimo streiką, kol gimdytojai sutiks vykti namo? Nuostabiausias visų laikų gimtadienis. Mano akys dega. Pasigirsta ir tarp pastatų nuaidi elektroninių varpų skambesys. Girdžiu, kaip šlapia gatve slysta automobilių padangos, kaip žviegia stabdžiai, šūkalioja žmonės. Kaip galiu visa tai girdėti septintame aukšte? Lyjant lietui? Ar mano prakeiktos smegenys kada nors užmigs? Smegenys pateikia atsakymą į klausimą, kurį nė nesuvokiau sau uždavęs: ką turėjo omenyje Roza, kai pasakė nužudžiusi drugelį? Esu beveik tikras, kad tai nutiko Čangio oro uoste, Singapūre. Ar tik ne prieš dvejus metus? Ten yra įstabus drugelių sodas. Roza stovėjo nejudėdama, ištiesusi rankas, kol drugelis plazdėdamas sparneliais nusileido jai ant delno.

JUSTINE LARBALESTIER

Ji nusišypsojo pačia tyriausia šypsena, sutraiškė drugelį, numetė jo kūną ant žolės ir nusibraukė ranką į papartį. Natali manimi nusiviltų: kovotojas visuomet geba atsikratyti pašalinių minčių. O jeigu naujoji bokso salė nė iš tolo neprilygs tai, į kurią eidavau būdamas namuose? O jeigu belaidis internetas niekada neveiks? O jeigu lietus taip ir nesiliaus? O jeigu Roza... Nenoriu nė galvoti, ką dar ji gali padaryti. Policijos automobilis kaukdamas nušvilpia aveniu. Nuo sirenos garsų net langai virpa, jų serijos susilieja į vieną kakofoniją: nuo vienos ima vibruoti mano lova, kita skamba taip, lyg klykautų pulkas kankinamų paukščių-zombių, o trečia serija panaši į normalią policijos sireną, tik lydimą žemės drebėjimo gausmo. Garsintuvo sustiprintas balsas liepia mašinai sustoti prie šaligatvio. Pasigirsta ta pačia tvarka besikartojančios sirenos. Niekada negirdėjau tiek daug sirenų. Niujorkas – įniršusios policijos ir nesibaigiančių nelaimių miestas. Roza bus sužavėta.

Trečias skyrius Penktą valandą ryto aš pasiduodu praradęs viltį užmigti. Saulė dar nepatekėjusi. Aš prasitampau, vangiai padarau rytinę mankštą ir atlieku kelis Muhamedo Ali kojų pratimus taip nerangiai, kad didysis sportininkas ne juokais pakrauptų. Tuomet, stengdamasis nieko nepažadinti, nuslenku į apačią, bet gimdytojai su Roza, kaip ir aš, jau seniausiai pakirdę, sėdi prie virtuvės salos, valgo javainius, geria kavą ir apelsinų sultis. Selė išsekusi, jos akys paraudusios. – Su gimtadieniu, Če, – unisonu pasveikina gimdytojai ir pašokę apglėbia mane. Roza irgi prisijungia. Visai užmiršau, kad vis dar mano gimtadienis. – Septyniolika, ar ne? – Selė dar kartą suspaudžia mane. – Tai pirminis skaičius, – aiškina Roza. – Sudėjus keturis pirmuosius pirminius skaičius išeina septyniolika. – Neįtikėtina. Septyniolika. Tokio amžiaus būdami mudu susipažinome, – primena Deividas ir pabučiuoja Selei į nosį. – Taigi, tuomet buvai mano pašėlęs vyrukas. Pameni, kai man teko pirmą kartą mokėti už tave užstatą... Aš kilsteliu ranką. – Pirmasis mano gimtadienio prašymas, kad jūs nesileistumėte į prisiminimus apie senus ar kokius kitokius laikus ir savo amžiną tikrą meilę. Deividas linkteli. Selė parodo, neva užsitraukia užtrauktuku burną. – Tiesą sakant, manau, kad tai bus visos gimtadienio savaitės noras. – Ar pageidautum gimtadienio pusryčių? – nuleidęs tai negirdomis paklausia Deividas. – Ar žinojai, kad šiame mieste pirmo būtinumo prekių ir netgi keleto ne pirmo būtinumo galima įsigyti

JUSTINE LARBALESTIER

bet kuriuo paros metu? Aš bemaž nė nepykstu dėl nesibaigiančio lietaus. – Mes ką tik čia atvykome, – įsiterpia Selė. – Lietus liausis. – Man patinka lietus, – sako Roza. – Banano? Aš linkteliu. Deividas į dubenį įpjausto banano ir paduoda man. Aš įsipilu jogurto ir įsiberiu javainių. – Dievų pusryčiai, – paskelbiu ir įninku į maistą. Bananas nesuvokiamu būdu kartu ir glitus, ir miltingas. – Šis bananas pasibjaurėtinas. – Atleisk. Perėjau tris parduotuves. Atrodo, čia parduodama tik ši vienintelė rūšis. Bankoke visų rūšių bananai buvo pasakiško skonio. – Mes pragare, – burbteliu ir išsišiepiu, dėdamasis, neva iš tiesų taip nemanau. Tačiau iš tikrųjų taip galvoju. – Apelsinų sulčių? – pasiūlo Selė. Linkteliu. – Kada galėsime Če įteikti dovanas? Pajuntu nežymų pasididžiavimą Roza dėl to, kad paklausė tokio normalaus klausimo. – Juk žinai, kad jis neįstengia priimti jokio sprendimo, kol nesušveitė bent vienos iš milijono dienos valgymų porcijų, – pasišaipo Deividas. – Šiandien mano gimtadienis. Nedera manęs erzinti. – Atsiimu savo komentarą. Tad kada norėtum gauti dovanų? Aš nužvelgiu didžiąją dėžę ir lagaminų krūvą. – Ar sugebėsite jas rasti? – Ir taip, ir ne. – Galiu palaukti, – sakau, nors norėčiau gauti dovanas dabar pat. Bent pasijustų šiokia tokia gimtadieniška nuotaika, nors telefonas vis dar neveikia, tad negavau nė vieno draugų sveikinimo. – Ar galėčiau gimtadienio proga gauti prieigą prie interneto? – Internetą pavyks prijungti tik prasidėjus darbo valandoms, – paaiškina Deividas. – Bet šiandien jis tikrai bus, nes kitaip kažkas atsisveikins su galva.