Tiina Orasmäe-Meder Yana Zubtsova
Mano draugė sako, kad... Visa tiesa apie kosmetiką ir grožio priemones
Iš rusų kalbos vertė VIKTORIJA ŠENBERGS
ĮVADAS
Šią grožio mitų kolekciją mes, gydytoja kosmetologė Tiina Orasmäe-Meder ir žurnalistė bei grožio tinklaraštininkė Yana Zubtsova, sudarėme paskatintos skirtingų aplinkybių. 1996 metais Tiina pradėjo dirbti kosmetologe ir labai greitai pastebėjo, kad jos pacienčių galvose (be abejo, pakankamai išprususių ir išsilavinusių, turinčių aukštąjį išsilavinimą) dažnai sukasi gana keistos mintys apie tai, kaip reikia tinkamai rūpintis savimi. Persikėlusi į Europą ji įsitikino, kad šios klaidingos nuostatos yra tarptautinės.
Klausimai kartodavosi beveik žodis į žodį. Pasirodo, kad visos moterys, nepriklausomai nuo amžiaus, pilietybės, pajamų ir religijos, nuogąstauja dėl siaubingųjų parabenų, esančių kosmetikoje, dėl visų mirtinų nuodėmių kaltina silikoną, nėra tikros dėl antiperspirantų saugumo. Be to, tikrai niekas nežino, kam į kremus dedama kamieninių augalų ląstelių. Kai kurių mitų atsiradimą buvo lengva paaiškinti, iš kur kilo kiti, Tiina negalėjo suprasti, bet kantriai juos narpliojo. Per kiekvieną konsultaciją ji aiškindavo pacientei, kas ir kaip. Paskui
6
MANO DRAUGĖ SAKO, KAD...
ateidavo kita pacientė – ir viskas kartodavosi iš naujo. Yana turėjo „Grožio“ skiltį įvairiuose žurnaluose ir parašė bemaž tūkstančius straipsnių šia tema. Tik tada, kai tapo tinklaraščio www.beautyinsider.ru bendraautore kartu su Julija Grebenkina ir pradėjo gauti skaitytojų atsiliepimus, Yana suvokė, kaip noriai žmonės tiki tuo, ką kalba draugės, ir kaip įtariai vertina tai, kas parašyta žurnaluose. Dauguma tinklaraščio žinučių buvo komentuojama maždaug taip: „O mano pažįstama...“ Tęsinys galėjo būti bet koks. Nuo „prisitepė kremo per šalčius ir pavirto Snieguole“ iki „nusipirkau priemonę su augaliniais hormonais, bet bijau naudoti, gal ims želti barzda?“ Tinklaraščiu Beauty Insider skaitytojai tikėjo kaip savo drauge. Taigi atsirado didžiulė atsakomybė: reikėjo nesugriauti pasitikėjimo, bet vis dėlto padėti atrasti tiesą. Susitikusios abi moterys nutarė tinklaraščiui www.beautyinsider. ru parengti naują skiltį, kurią
pavadino „Ar tiesa, kad...?“ Iš pradžių pasirinko kelis labiausiai paplitusius mitus. Aptarė juos, gavo 500 lankytojų komentarų ir suprato, kad tai tik ledkalnio viršūnė. Taip iš vieno straipsnio gimė įrašų ciklas tinklaraštyje, o iš ciklo buvo sudaryta ši knyga. Dalis mitų buvo aptarta tinklaraštyje, kita dalis – didesnė – laukia savo eilės ir bus pirmą kartą pristatoma čia. Yana įsitikinusi, kad be Tiinos nieko nebūtų pavykę: „Aš bendravau su daugybe gydytojų kosmetologų. Mažai kas iš jų yra taip išanalizavę šią problemą ir gali išsamiai ir aiškiai viską išdėstyti, nepaisydami komercinių interesų.“ Tiina laikosi nuomonės, kad nieko nebūtų išėję be Yanos: „Ji puikiai supranta, kokiuose patamsiuose klaidžioja kolektyvinė sąmonė, ko merginoms nepaaiškino nei mamos, nei žurnalai ir į kurią pusę sukasi industrijos vektorius. Be to, Yana – puiki žurnalistė, sudėtingas kosmetikos tiesas puikiai išreiškianti
Įvadas paprastais glaustais sakiniais.“ Būtent todėl nutarėme, kad Tiina bus pagrindinė pasakotoja, o Yana papildys jos informaciją savo kompetentinga nuomone ir kaip savotiška tarpininkė atras balansą tarp griežtų mokslinių faktų srities bei stebuklingo grožio pasaulio. Knyga padalyta į kelis skyrius. Skyrius „Kosmetikos parduotuvėje“ griauna mitus apie naudingas ir žalingas sudedamąsias dalis, esančias veido priežiūros priemonių sudėtyje, taip pat atsako į klausimus, ar kremas gali sukelti alergiją, jeigu ant jo pakuotės parašyta „hipoalerginis“, ar visada brangūs kremai yra geresni už pigesnius. Skyriuje „Grožio salone“ surinkti mitai, kuriuos palaiko ne tik klientai, bet ir kosmetologai. Skyrius „Paplūdimyje“ skirtas mitams apie apsaugą nuo saulės, ultravioletinių spindulių žalą ir visagalius kremus su SPF.
7
Skyrius „Gatvėje, kelionėje, sporto klube“ skirtas aptarti, kaip reikia (ir kaip nereikia) rūpintis oda einant pasivaikščioti, skrendant lėktuvu ir sportuojant. Pagaliau paskutiniame skyriuje „O dar sako...“ surinkti mitai, kurie nepateko į ankstesnius skyrius, bet kuriuos taip pat labai norisi išsklaidyti. Kam į kremus dedama kamieninių augalų ląstelių? Ar į kai kurias kosmetikos priemones neįmaišoma narkotikų, sukeliančių priklausomybę? Viską sužinosite, kai perskaitysite. Koks mūsų tikslas? Na, mes tikimės, kad ši knyga padės atsikratyti klaidingų įsitikinimų apie grožį ir nepamatuotos baimės. Galbūt kai kas pradės leisti mažiau pinigų kosmetikai ir turės apčiuopiamos naudos. Žinoma, bus labai šaunu, jeigu kas nors supras, kad teiginys „visi taip sako“ dar nereiškia, jog visi sako tiesą.
Mitas
Nr. 1
Apie naudingą kosmetikos priemonių sudėties analizę
Gamintojai kuria pasakas apie amžinai žaliuojančias orchidėjas ir nevystančius kaktusus, kurie išgelbės mus nuo raukšlių. Vis dėlto manęs neapgausi: perskaičiusi etiketę visada suprantu, ar priemonė bus veiksminga. Apie kokį kremo efektą galima kalbėti, jeigu kaktusas sudedamųjų dalių sąraše užima paskutinę vietą?
Su lupa studijuoti etiketę ant kremo indelio, kad įsitikintum produkto efektyvumu, gana viliojantis sumanymas. Bet jeigu neturite aukštojo chemijos išsilavinimo, daryti išvadas, ar priemonė bus veiksminga tik perskaičius sudedamąsias dalis, dažniausiai yra beprasmiška. Lygiai taip pat sėkmingai diletantas gali išstudijuoti savo ligos istoriją ir pabandyti sau paskirti gydymą.
Netgi tuo atveju, jeigu esate chemikas, turintis diplomą, ir suprantate visų terminų reikšmes, to vis tiek nepakanka. Reikia dar turėti informacijos apie procentinę sudedamųjų dalių išraišką – tai etiketėse dažniausiai nenurodoma. Be to, svarbu žinoti gamybos niuansus, o apie juos tikrai nieko nerašoma. Aš mėgstu pastudijuoti etiketes – dėl to ir lankausi kosmetikos
Mitas Nr. 1 priemonių parduotuvėse. Man, šios srities profesionalei, norint išstudijuoti vienos priemonės sudėtį, prireikia maždaug pusvalandžio. Iš to, ką perskaitau, galiu nustatyti, kokia bus kremo konsistencija, ir nuspėti (maždaug), kokį sudirgimą jis gali sukelti. Bet suprasti, ar priemonė bus pakankamai efektyvi, deja, galiu tik apytiksliai. Tiems, kurie užsiima kitais svarbiais darbais, pavyzdžiui, moko vaikus geografijos arba kepa duoną, tokie sąrašai apskritai dažniausiai prilygsta kinų hieroglifams. Visgi daugelis, kartą sužinoję, kad sudedamoji dalis N yra kenksminga, ieško jos kiekvienos kosmetikos priemonės etiketėje ir atmeta bet kokią prekę, kurios etiketėje tą pavadinimą randa. Tai neteisinga. Jeigu vis dėlto nutarėte įdėmiai išstudijuoti indelio ar tūbelės turinį, nepamirškite kai kurių profesinių subtilybių. Pavyzdžiui, procentinio aktyvių sudedamųjų dalių santykio. Žinoma, ant pakuotės sudedamosios dalys surašytos mažėjimo tvarka – nuo maksimalios
11
koncentracijos iki minimalios. Bet reikia turėti omenyje, kad kai kurių aktyvių sudedamųjų dalių neturi būti daug. Penkioliktoji vieta sąraše joms – ir būtina, ir pakankama, kad priemonė būtų veiksminga. Tarkime, peptidai (ant pakuotės jie žymimi kaip sudedamosios dalys, kurių pavadinime yra žodis peptide. Pavyzdžiui, acetyl hexapeptide-8 arba palmitoyl pentapeptide-4.). Anksčiau buvo nurodomas atskiestos medžiagos kiekis, nes tiek naudojama produkto gamybai. Dabar reikalaujama įrašyti sausos medžiagos kiekį, todėl peptidai iš pirmųjų sąrašo vietų pasislinko į priešpaskutines. Bet peptidai išliko tie patys, ir kremas dėl to efektyvumo neprarado. Pagaliau tai, ko nei jūs, nei aš nesužinosime, nors ir perskaitysime gausybę etikečių – sudedamųjų dalių kokybės. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie augalinius ekstraktus, labai svarbi jų kilmė. Tarkime, visiems žinomas taukmedžių sviestas (shea butter, beurre karité)
12
MANO DRAUGĖ SAKO, KAD...
vertinamas pagal tai, kokiame regione augo tas medis, kurio produktas išdidžiai nurodytas indelio sudedamųjų dalių sąraše. Jeigu Šiaurės Afrikoje, kur jį žiemą rinko kelis mėnesius, greičiausiai kreme bus labai naudingų ir vertingų nesočiųjų riebiųjų rūgščių. O taukmedžių sviestas iš Vakarų Afrikos visai kitoks, ir rūgščių santykis skiriasi. Sudedamųjų dalių rinka siūlo daugiau kaip penkiasdešimt rūšių skirtingos kokybės ir kainos taukmedžių sviesto, bet ant pakuotės visos rūšys nurodytos vienodai. Arba banalus rugiagėlių ekstraktas. Ant kremo X indelio jis bus nurodytas lygiai taip pat kaip ant Y kremo. O kur jis gautas? Ir kada? Kada tos rugiagėlės žydėjo? Ar seniai nuvyto? Kokiu būdu išgautas ekstraktas? Mano nuomone, etikečių studijavimas yra puikus užsiėmimas, norintiems lavintis, bet tai nėra pagrindinis argumentas, kuris nulemia – pirkti ar nepirkti. Vienintelis rodiklis, kuriuo galima pasitikėti, yra jūsų asmeninė patirtis.
Yanos nuomonė Kartą duodamas interviu Pierre’as Steigeris, šveicariškos kosmetikos linijos Rivoli įkūrėjas, aiškino man apie kremų sudėtį: „Rusijoje kiekviena šeimininkė verda barščius. Beveik iš tų pačių daržovių ir tos pačios mėsos. Receptas tas pats, o barščiai išeina skirtingi. Kažkieno – šiaip sau, kažkieno – labai skanūs. Esu tikras, kad skaniausi – jūsų mamos.“ Jis visiškai teisus. Mano mamos barščiai tikrai yra skaniausi pasaulyje. Kodėl? Kas tai paaiškins?
30 €
3€
Mitas
Nr. 2
Apie tai, kad brangias ir pigias priemones skiria tik pakuotÄ—
Nematau prasmės leisti pinigų brangiai kosmetikai. Mokėti už indelį?! Man tai nebūdinga. Produktai, skirti plačiajai visuomenei, kurie kainuoja dešimt kartų pigiau, veikia ne blogiau, o kartais net ir dešimt kartų geriau.
Aukštos klasės kremų pakuotės tikrai skiriasi nuo produktų, skirtų plačiajai visuomenei. To nepastebės tik aklas. Stiklas ir keramika vietoj plastiko, aukso raidės vietoj juodų dažų, porcelianiniai šaukšteliai, aksominiai pjedestalai – visu tuo masinės gamybos produktai pasigirti negali. Žinoma, pasitaiko, kad tik išorinis spindesys ir parfumeriniai priedai, dažiklis ir aromatas skiria kremą,
kainuojantį 200 eurų, nuo kremo, kurio kaina yra 20 eurų. Šių priemonių sudėtyje yra tų pačių medžiagų. Bet būna ir kitaip. Aptarkime kiekvieną atvejį atskirai. Pirmas – kai tarp kremo, kainuojančio 200 eurų, ir kremo, kurio kaina yra 20 eurų, galima padėti lygybės ženklą. Tai gana paplitęs atvejis.
Mitas Nr. 2 Pasaulyje gana mažai įmonių, turinčių savo laboratorijas ir gaminančių kosmetiką. Dauguma dirba pagal sutartis su firmomis, siūlančiomis gamybai standartines formules. Stambios firmos gali turėti šimtus tokių formulių, mažos – dešimtis. Kosmetikos bendrovės rinkodaros vadovas (taip, kai kurios neturi net chemiko) užsuka į tokią firmą ir renkasi iš standartų sąrašo. Pavyzdžiui, jam reikia drėkinamojo kremo. Jis išsirenka penkis variantus, pabando pats, duoda išmėginti trims buhalterėms, sekretorei ir galbūt žmonai, jeigu jai pasiseka. Tuo remdamasis daro išvadą. Tada į standartinį ruošinį pridedama dažiklių ir kvapų (jie perkami iš kitos firmos, kuri specializuojasi būtent toje srityje), priemonė išpilstoma į buteliukus, flakonus, tūbeles (indeliai taip pat perkami – iš trečios firmos), užrašomas prekės ženklo pavadinimas – ir kremas patenka į lentynas. Kokią kainą nurodys šeimininkas, priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant ir tai, koks prekės ženklo N kainų segmentas. Toli gražu ne visada atsižvelgiama į
17
standarto savikainą. Tą patį ruošinį gali lygiai taip pat, vadovaudamasis tais pačiais parametrais, pasirinkti prekės ženklas Z. Kvapus ir indelius jis nusipirks kitose vietose ir nustatys kitą pardavimo kainą. Galiausiai lentynose dvi priemonės atsidurs greta. Jų kaina gali skirtis 100 eurų ir daugiau. Vis dėlto tuo remiantis daryti išvadą, kad brangūs kremai niekada niekuo, išskyrus pakuotę, nesiskiria nuo kremų, skirtų plačiajai vartotojų masei, būtų neteisinga. Būna visiškai priešingų atvejų. Pavyzdžiui, yra aktyvių sudedamųjų dalių, kurios kainuoja brangiai ir į masiniam vartotojui skirtą kremą tiesiog negali patekti. Tarkime, spanguolių aliejus. Mes naudojome jį viename iš SPA linijos preparatų Meder. Kanados spanguolės būna dviejų rūšių: ežerų ir pelkių. Ežerų spanguolės noksta po vandeniu, kelių metrų gylyje, be to, vanduo turi būti visiškai skaidrus, antraip spanguolės pūva. Visas derlius sunoksta praktiškai vienu metu: augalų stiebuose esančios oro kameros plyšta – ir ežeras tarsi
18
MANO DRAUGĖ SAKO, KAD...
sprogsta. Virš vandens per minutę pakyla raudonų uogų fontanas, kiekviena – vyšnios dydžio. Jas reikia susemti rėčiais per dvi valandas, antraip uogos pradeda gesti. Galite įsivaizduoti šio darbo kainą? O įprastines pelkių spanguoles galima niekur neskubant rinkti rankomis, semti specialiais semtuvėliais arba mašinomis. Per sezoną jų sunoksta labai daug. Bet jos neturi tų aktyvių sudedamųjų dalių, kuriomis pasižymi ežerų spanguolės – labai ryškių gydomųjų savybių. Įdomiausia tai, kad etiketėje abiejų rūšių spanguolės nurodomos visiškai vienodai. Niekas nesužinos, kiek jėgų ir išlaidų išeikvojame šioms ežerų spanguolėms gauti. Ir koks nors diletantas, apsiginklavęs lupa ir perskaitęs sudėtį, mestelės tą pačią frazę: „Na, ir kuo šis kremas skiriasi nuo to, kuris parduodamas už kampo ir kainuoja 3 eurus?“ Žinoma, kyla klausimas, ar yra prasmės gamintojams naudoti brangias žaliavas – juk prekės savikaina auga kartais, o kremo kaina vis tiek negali kilti iki begalybės, taigi pelnas galiausiai bus
mažesnis, be to, niekas neįvertins jūsų pastangų. Mano nuomone, jei gaminate profesionalią kosmetiką, kurią parduodate ne klientui parduotuvėje, o kosmetologui, – tokios pastangos turi prasmę. Juk klientas ir kosmetologas dažnai siekia skirtingų dalykų. Pirmajam – puošnios dėžutės, gražaus pavadinimo ir malonaus jausmo, kad esi šio grožio savininkas. Antrajam – rezultato. Jeigu procedūra nebus veiksminga, žmonės daugiau pas tokį specialistą nesilankys. (Beje, profesionali kosmetika retai būna supakuota į brangius indelius. Šiuo atveju svarbūs ne indeliai.) Kita priežastis, kodėl prekių ženklai, užimantys brangių produktų segmentą, būna brangiai įkainoti. Bazė – tai bet kurios kosmetikos pagrindas – paprasčiau kalbant, ne aktyvios sudedamosios dalys, o pagrindinė emulsija, į kurią jų deda. Nuo tos emulsijos priklauso ne tik konsistencija, bet ir kiti pojūčiai, kurie dažnai paskatina klientą pirkti. Nuo jos priklauso, ar aktyvios sudedamosios medžiagos sugebės tinkamai prasiskverbti į reikiamas vietas. Be to, gera bazė jau pati
Mitas Nr. 2
K
19
M. C., birželio 10 diena, 12:39 Ar yra esminis skirtumas tarp moteriškų ir vyriškų odos priežiūros priemonių, neskaitant kvapų ir indelių spalvos? Jeigu nėra kokių specifinių problemų, o tiesiog skirtingų lyčių žmonėms reikia geros drėkinamosios priemonės su SPF, ar galima atostogoms pasiimti vieną priemonių rinkinį?
A
Tiina Orasmäe-Meder, birželio 10 diena, 18:53 Toli gražu ne visada moterims ir vyrams siūlomos skirtingos priemonės, labai dažnai skirtumas būna tik kvapas, spalva ir konsistencija. Bet yra prekių ženklų, kurie specializuojasi vyriškos kosmetikos gamyboje, jie gali pasiūlyti originalių formulių.
savaime gali būti veiksminga ir tuomet aktyvių sudedamųjų medžiagų gali būti mažiau, bet kremas vis tiek bus veiksmingas. Taigi, peršasi išvada, kad nuo bazės labai priklauso produkto efektyvumas. Įvairių bazių kaina gali svyruoti nuo 4 iki 70 eurų už kilogramą. Kalbant apie didžiules partijas – tai labai ženklu. Brangių kremų bazė dažniausiai (bet ne visada) yra brangi. Kremų, skirtų masiniam vartotojui, bazė iš esmės negali būti brangi. Be abejo, yra priemonių, kurioms ši bazė nėra tokia svarbi. Pavyzdžiui, paprastam apsauginiam drėkinamajam kremui, kuris skirtas neproblemiškai nepažeistai
odai, nebūtina nei brangi bazė, nei specialios brangios aktyvios sudedamosios dalys. Kad jis būtų efektyvus, kartais pakanka tinkamai parinkto vitaminų ir aliejų santykio. Kad jautriai ar senstančiai odai skirtas kremas būtų veiksmingas, jam būtina brangi bazė. Paakių kremui – taip pat. Reikia pasakyti, kad skaitant produkto etiketę nustatyti bazės kainą labai sudėtinga. Todėl sunku atrasti gamintojus, kurie brangiai pardavinėja mažos savikainos kremus. Bazės kokybę galima atpažinti pojūčiais. Tai kaip natūralus ir sintetinis aksomas. Arba kailis: kas bent kartą yra glostęs audinės kailinius – nesupainios.