Issuu

DAVID SOLOMONS (Deividas Solomonsas) – britas, scenarijų autorius, gyvenantis Dorsete su žmona ir sūnumi Luku. „Mano brolis superherojus“ – pirmoji jo knyga vaikams.

MANO BROLIS SUPERHEROJUS

Lukas – baisiai piktas vienuolikmetis. Baisiai, siaubingai piktas. Visas jo gyvenimas staiga nuėjo šuniui ant uodegos – ir tik todėl, kad jis... išlipo iš namelio medyje ir nuėjo pasisioti. Grįžęs namelyje rado savo vyresnįjį brolį moksliuką Zaką visiškai pasikeitusį. Pasirodo, kol Luko nebuvo, namelyje apsilankė – taip, taip – ateivis! Suteikė jo broliui stebuklingų galių ir dar liepė išgelbėti mūsų ir paralelinį pasaulius. O visa tai galėjo tekti Lukui! Dabar suprantate, kaip apmaudu? Dabar Zakui tenka visa šlovė, o Lukui telieka saugoti paslaptį ir sprogti iš pavydo. Tačiau kai Zaką pagrobia pasaulį ketinantys sunaikinti priešai, būtent Lukui ir jo draugams tenka pulti į pagalbą. Jiems liko tik kelios dienos, kad surastų Zaką ir užkirstų kelią dviejų pasaulių pabaigai.

ISBN 978-609-466-199-0

9 786094 661990

NUO

IKI

METŲ

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Varanius

V ILNIU S

2016

UDK 821.111-93 So-63

David SOLOMONS MY BROTHER IS A SUPERHERO Nosy Crow Ltd, London, 2015

Iliustravo Laura Ellen Anderson

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © David Solomons, 2015 This translation of „My Brother is a Superhero“ is published by arrangement with Nosy Crow® Limited. Cover and inside illustrations copyright: Laura Ellen Anderson, 2015 © Vytautas Varanius, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-199-0

Å½inoma, Lukui

1 (NE)IŠRINKTASIS

Mano brolis yra superherojus – aš irgi galėjau toks būti, tik man prireikė pasisioti. Mano vardas Lukas Parkeris, man vienuolika metų ir aš gyvenu tvarkingame Londono rajone su mama, tėčiu ir vyresniuoju broliu Zaku. Jis ne visada buvo superherojus, tačiau išgirdęs tokį vardą pagalvotum, jog mano tėvai nujautė, kad Zakas vieną dieną užsidės kaukę ir ims gelbėti našlaičius iš degančių pastatų. Nagi! Tai visai ne vardas – tai garso efektas iš komiksų, kai superherojus doroja superpiktadarį. Pykšt! Paukšt! Zvimbt! Manau, gyvenime dažnai ateina tokia svarbi akimirka, kai turi rinktis viena arba kita. Vanilė ar šokoladas? Švelnus 7

ar traškus? Numesti vandens bombą tėčiui ant galvos ar susilaikyti? Ir tik nuo tavęs priklauso, ką pasirinkti, tačiau kartais užtenka tik trijų nekaltų žodelių: – Aš noriu pasisioti. Tai buvo lemtingas vakaras. Mudu su Zaku apie valandą sėdėjome savo namelyje medyje, kai mane prispyrė. Su žiburiu rankoje tada skaičiau seną „Jaunųjų titanų“ numerį, o Zakas ruošė matematikos namų darbus. Jis visad buvo truputį kalikas. Dar prieš tapdamas Žvaigždoku, mokykloje jis jau buvo pažiba. – Tuomet eik, – tarė jis, tušinuko spragtelėjimu išsprendęs dar vieną kvadratinę lygtį. – Aš tavęs nelaikau. Tiesa, aš visai nenorėjau leistis virvinėmis kopėčiomis tamsoje. Jau čia užlipti buvo ganėtinai sunku. Ir ne todėl, kad esu nepakankamai tvirtas ar panašiai, tiesiog nežadu tapti olimpiniu čempionu. Mane nuolatos kamuoja šienligė ir mano pėdos yra juokingai kreivos, todėl batuose turiu nešioti įdėklus, vadinamuosius ortotikus. Kai mama pirmąkart prasitarė apie juos, aš apsidžiaugiau. Įsivaizdavau juos kaip supergalingo kario šarvus, tačiau kai ortotikus pagaliau atsiuntė, jie pasirodė esą tik lankstūs pėdos formos įtvarai, visai nepanašūs į kibernetinį egzoskeleto kostiumą. Tada buvo liūdnas ketvirtadienis. Iškišau galvą pro namelio medyje duris. 8

– Galbūt galėčiau pasisioti tiesiog iš čia? – Lauk! Dink iš čia, tu bjaurus vaikigali! Zakas tik trejais metais vyresnis už mane, bet kai tik aš jį suerzinu, jis vadina mane vaiku. Iš visų dalykų, dėl kurių negaliu pakęsti savo vyresniojo brolio, būti pavadintam vaiku yra keturiasdešimt septintas numeris. Nors, aišku, nėra jokio sąrašo. Gerai jau. Aš turiu sąrašą. Net prieš broliui tampant superherojumi sąraše jau buvo šešiasdešimt trys punktai. O dabar jau beveik šimtas. Zakas labai erzina. Nulipau kopėčiomis ir nuėjau namo. Pasisiojau. Kai po kelių minučių grįžau į namelį medyje, Zakas tylus sėdėjo tamsoje. Žinojau, kad kažkas nutiko, nes jis liovėsi ruošęs namų darbus. Aš paėmiau žibintą ir nukreipiau šviesą jam į veidą. Jis net nesumirksėjo. – Zakai, ar tau viskas gerai? Jis linktelėjo. – Tikrai? Tu atrodai... kitaip. Jis vėl linktelėjo, labai lėtai, lyg spręstų sudėtingą uždavinį savo galvoje, o paskui tarė kvarksinčiu balsu: – Aš manau... ką tik man nutiko kažkas nuostabaus. Lukai, aš pasikeičiau. 9

Tai nebuvo labai didelė staigmena. Maždaug prieš šešis mėnesius tėtis pasikvietė mane pasikalbėti nuošaliau, anot jo, kaip vyras su vyru. Mes sėdėjome jo pašiūrėje (turbūt todėl, kad toji pašiūrė, manyčiau, yra pati vyriškiausia vieta mūsų namuose) ir tėtis paaiškino, jog nuo šiol aš turbūt pastebėsiu vyresnįjį brolį besikeičiant. – Zakas rengiasi į didžią kelionę, – tarė tėtis. – Nuostabu! Kada jis išvyksta? Ar galiu užimti jo kambarį? – Ne į tokią kelionę, – tarė tėtis sunkiai atsidusdamas. – Jam prasidėjo lytinis brendimas, – tęsė jis. – Jo balsas pasikeis. – Oi, ar jis skambės kaip daleko*? – Ne, ne kaip daleko. – Gaila. – Jis taps plaukuotesnis. – Oi, kaip Ernis? – Ne, ne kaip Ernis. Šitas lytinio brendimo pokštas buvo nelabai vykęs. Tėtis dar kalbėjo apie kitus dalykus, susijusius su privatumu ir merginomis, tačiau, jei atvirai, nusivylęs dėl daleko ir Ernio, aš nustojau klausytis. * Ateivių rasė – pusiau kiborgai iš kitos planetos filme „Daktaras Kas“ (čia ir toliau – pastabos vertėjo).

Taigi, kai Zakas namelyje medyje užsiminė, kad kažkas pasikeitė, aš žinojau, ką tiksliai turiu pasakyti. Kietai sučiaupiau lūpas ir linktelėjau nutaisęs rimtą miną, kaip tai mačiau darant savo gydytoją, kai šis pranešė, jog man liaukų uždegimas: – Manau, pasigavai lytinį brendimą. Zakas nekreipė į mane dėmesio, tik vartydamas savo rankas įdėmiai į jas spoksojo. – Manau, kad turiu supergalių.

2 ZORBONAS

Zakas visai kuoktelėjo – per daug namų darbų neigiamai atsiliepė to berniuko protui. Bet tada man kilo įtarimas. Jis žinojo, kaip man patinka komiksai, dėl to nuolat iš manęs šaipydavosi ir vadino tai vaikiška manija. Aš čia užuodžiau pasalą. – Supergalių? – paklausiau pašiepiamai, sunerdamas rankas ant krūtinės. – Taigi, dabar tu gali skraidyti ir laidyti žaibus iš savo pirštų galiukų? Jis nutaisė smalsią miną. – Nežinau... – mąstė atkišęs vieną ranką, nukreipęs išskėstus pirštus tiesiai į mane kaip koks nevykęs stebukladarys. 12

Žaibų iš pirštų galiukų jis nelaidė, tačiau aš buvau toks pritrenktas, kad nesugebėjau iki galo suvokti šio nepaprasto nutikimo. Žibintas išslydo man iš rankos, sukdamasis nuskriejo oru ir prilipo prie Zako ištiesto delno. Jis sugniaužė žibintą ir išsiviepė. Ne-į-ma-no-ma! Bet Zakas tai padarė. Jis išjudino žibintą vien tik apie jį pagalvodamas ir tiesiog nevykusiai mostelėdamas. Neįtikėtina, bet tai tiesa. Mano brolis tikrai turėjo supergalių! Telekinezė – taip būtų galima oficialiai apibūdinti šį jo gebėjimą. Dauguma komiksų superherojų turi tokią galią, tačiau tikrame gyvenime aš su ja susidūriau pirmąkart. Kad ir kaip nenorėjau to pripažinti, tai vis vien buvo kieta. Superkieta. Aišku, Zakui aš to nesakiau. – Ir jokių žaibų?.. – tariau apsimestinai nusivylęs. – Ką?! – jis pažiūrėjo į mane kaip į kvailį. – Ar tu matei? Ar matei, ką aš ką tik padariau? Daugiau nebegalėjau apsimetinėti – buvau sužavėtas. Bet mano pagarba netrukus virto kai kuo kitu. Buvau žalias kaip Halkas, žalesnis nei per praėjusias Kalėdas, kai Zakas gavo „iPhone’ą“, o aš batus. – Taip nesąžininga! Kaip tu gali įgauti supergalių? Tu net neskaitai komiksų. 13

Skėliau kelių minučių pasipiktinimo kalbą (kai įsiplieskiu, kiek žinau, mano veidas paraudonuoja), kol galiausiai išsekęs žnektelėjau ant grindų iš pykčio surauktu veidu. Miriau iš pavydo ir troškau išsiaiškinti. – Kaip tai nutiko? Zako žvilgsnis, aplenkdamas mane, smigo į kažkokį neaiškų tašką namelio sienoje. Jis ėmė pasakoti apie nepaprastus šio vakaro įvykius. – Kai tik išėjai, išgirdau tolimą gaudesį ir pažvelgiau laukan. Danguje degė šviesos ir aš pamaniau, jog tai – meteorų lietus. Pastebėjau, kad šviesos artėja į mane didžiuliu greičiu. Dangumi skriejo šimtai švytinčių baltų linijų. Tačiau, prieš pat smigdamos į žemę, šviesos staiga sustojo. Ir tada pamačiau, kad tai visai ne meteorų lietus. Zakas stabtelėjo, giliai atsiduso ir sušnabždėjo: – Tai buvo tarpdimensinis erdvėlaivis. Aš aiktelėjau. Iki tol geriausia Zako papasakota istorija buvo apie prastai apkirptą čihuahua. Nors ji vis vien manęs neįtikino. – Tai buvo didžiulis mėlynas ovalas – jis kabojo ore štai ten, – Zakas ištiesė virpantį pirštą. – Kol žiūrėjau, blūūvūūš garsiai atsivėrė šoninės erdvėlaivio durys ir pasirodė šviesos nutvieksta vyro figūra. Jis dėvėjo spindintį violetinį kostiumą, skraistę su brangia auksine apykakle ir auksinius batus. 14

Jam ant krūtinės lyg širdis pulsavo trys auksinės žvaigždės. Jo galva buvo kupolo formos – visiškai plika, dar jam žėlė skysta barzdelė, kurią kalbėdamas vis glostė. Jis pasisveikino su manim iškėlęs tris pirštus ir prisistatė kaip Zorbonas Lemtingasis, tarpdimensinis keliautojas, Aukščiausiosios Frodakso Vontrino Rinirfargo Tarybos atstovas. Atrodė, jog jis kalba vien didžiosiomis raidėmis. Zorbonas paaiškino, kad atkeliavo iš kito pasaulio, kuris egzistuoja lygiagrečiai su mūsiškiu. Jis yra beveik toks pat kaip mūsų, pasakojo Zorbonas, tik ten sukeistos žalia su raudona spalvos ir kitoks biskvito skonis. Zakas atrodė susimąstęs. – Na, ne visai kitoks. Tik truputį kitoks. Svajokliškas žvilgsnis rodė, kad Zaką šis faktas labai sujaudino, todėl reikėjo jį sulaikyti, kad nesileistų toliau į kalbas apie biskvitą. – Niekam nerūpi tas kvailas biskvitas! Pasakok apie supergalias! Staiga Zakas nubudo iš transo. – A, taip. Na, Zorbonas pranešė, kad Aukščiausioji Taryba išrinko mane atlikti abiem mūsų pasauliams nepaprastai svarbios misijos. Toji misija tokia svarbi, kad jeigu man nepasiseks, nukentės trilijonai gyvybių. – Abu pasaulius? Tu turėsi išgelbėti abu pasaulius? 15

Tipiška. Mano brolis juk nebūtų laimingas išgelbėjęs tik vieną pasaulį. Jis toks maksimalistas! – Bet kodėl tu? – išlemenau. Zakas susimąstęs žvelgė pro duris. – Dabar šis namelis medyje yra jungtis tarp dviejų pasaulių. Tai buvo neįtikėtina. Tiesiog stulbinama. Mūsų namelis medyje yra vartai tarp dviejų pasaulių. Kita vertus... – Na ir kas? Zakas gūžtelėjo pečiais. – Turbūt aš buvau pirmas žmogus, kurį Zorbonas sutiko vos atvykęs. Netekau žado. Mano lūpos judėjo, tačiau žodžių nebuvo – tik iš baliono leidžiamą orą primenantis garsas. Visai ne taip pasirenkamas žmonijos gelbėtojas. Juk privalo būti bent jau kokia nors pranašytė, įrašyta senovinėje knygoje. O šitai labiau panėšėjo į auksinę žuvelę, kuriai buvo įteiktas Visagalis kardas. – Kad laiduotų man sėkmę, – tęsė Zakas, – Zorbonas sakėsi suteiksiąs man šešias dovanas – arba galias, kaip tu vadini, – padėsiančias atlikti misiją. Tada jis iškėlė delnus ir pasakė kažką keista, nesuprantama ateivių kalba. O kas yra normali ateivių kalba? – pamaniau sau. – Tuomet blykstelėjo raudona šviesa – o gal reikėtų sa16

kyti „žalia šviesa“, – tęsė Zakas. – Aš pajutau, kaip energijos pliūpsnis užliejo visą mano kūną. Kiekvienas mano atomas liepsnote liepsnojo. O kai tai pagaliau liovėsi, Zorbonas nusilenkė ir tarė: „PADARYTA.“ Aš jo klausiau: kas padaryta? Kokių galių jis man suteikė? Kokia mano misija? Jis atsakė: „NEGALIU TO ATSKLEISTI, KITAIP RIZIKUOČIAU PAKEISTI TAI, KAS PRIVALO ĮVYKTI. KIEKVIENAS, KURIS BENT KIEK NUSIMANO APIE ŠIĄ SITUACIJĄ, TAU ATSAKYTŲ TĄ PATĮ – BŪTŲ LABAI BLOGAI. VISKAS IŠAIŠKĖS. SU LAIKU.“ Paskui jis mįslingai šyptelėjo ir nuėjo. Tačiau prieš pat užsidarant erdvėlaivio durims jis spėjo man pasakyti dar vieną dalyką. Nutaisęs rūsčią miną perspėjo: „ARTINASI NEMEZIS.“ Ir pranyko. Blūūvūūš! Stovėjau išsižiojęs. Tiek daug reikėjo suprasti. Kilo daugybė klausimų. Visgi viena mintis prasiskynė kelią į dienos šviesą: „Bet juk aš buvau išėjęs tik kelioms minutėms!“ Pačios svarbiausios penkios minutės pasaulio istorijoje ir aš jas praleidau, nes užsimaniau pasisioti. – Lažinuosi, kad jeigu būčiau buvęs čia, Zardozas Dekoduotasis būtų pasirinkęs mane, – niurzgėjau aš. – Jo vardas Zorbonas Lemtingasis. Ir tavęs čia nebuvo, – Zakas gūžtelėjo pečiais. – Juk negalėjai ilgiau sulaikyti, ar ne? 17

Tai buvo taip nesąžininga! Aš niekaip negalėjau susitvardyti ir elgtis kaip normalus, supratingas žmogus. – Sugrąžink jį. Pasakyk Burbonui Diskuotajam, kad suklydo, kad grįžęs suteiktų supergalių ir man. – Zorbonui Lemtingajam, – darkart pataisė Zakas. – Ir jis pasirinko mane, o ne tave. – Aš tavim netikiu. Mes negalime būti tikri, nebent tu jam paskambintum. – Paskambinčiau jam? A, taip, juk jis paliko man savo telefono numerį. Hm, koks, sakei, to paralelinio pasaulio kodas? Pajutau jo klausime sarkazmo gaidelę. Zakas mane erzino ir tai buvo labai neapdairu žinant, kad tą akimirką buvau įsiutęs labiau nei kada nors gyvenime. – Ką tu darai? – paklausė jis. Aš šmirinėjau po namelį medyje kas kelios pėdos* barbendamas į sienas. Argi ne akivaizdu? – Ieškau vartų į kitą pasaulį, – priglaudžiau ausį prie galinės sienos. – Manau, kad kažką girdžiu. – Lukai. – Ššš! – sušnypščiau. Aš tikrai kažką išgirdau. – Taip. Kažkoks garsas sklinda iš čia. Kažkas krebžda. Tai galėtų būti tarpdimensinė pelė. * 1 pėda – 30,48 cm.

– Ak, Lukai... Aš atsigręžiau. Tai Zakas krebždėjo. Jis per marškinius nagais gremžė sau krūtinę. Kaip įprasta, Zakas vilkėjo mokyklinius marškinius, nes tai, pasak jo, padeda jam susikaupti namų darbams. (Taip, žinau. Ir aš turiu su juo gyventi.) Kažkas keista dėjosi po Zako marškiniais. Nustėręs pažvelgiau į jį: – Kas tai? Lyg naktinė lempelė po medžiaga pulsavo blyški švieselė. Zakas perplėšė marškinius ir atvėrė nuogą krūtinę. Galiu prisiekti, kad girdėjau pučiant trimitus. Kad ir ką sakė tėtis, ant Zako krūtinės visai nebuvo plaukų, tačiau buvo kai kas kita. Įrėžtos jam ant krūtinės puikavosi trys švytinčios žvaigždės. – Zorbonas turėjo tokias pat žvaigždes, – tarė Zakas. – Įdomu, ką jos reiškia, – mąstė vesdamas pirštu. – Aš tau pasakysiu, ką tiksliai jos reiškia. Jos reiškia, kad tu pasidarei tatuiruotę, – papurčiau galvą. – Mama tave nudės. Zakas nekreipė į mane dėmesio. Jis išsitiesė visu ūgiu, visomis penkiomis pėdomis ir trimis coliais*, nutaisęs susimąsčiusią miną. – Aš žinau, ką reiškia tos žvaigždės, – jis įkvėpė. – Aš. Esu. Žvaigždūnas! * 1 colis – 25,4 mm.

Iškėliau pirštą norėdamas paprieštarauti. – Ką? – atšovė jis. – Am, atleisk, bet vienas Žvaigždūnas jau egzistuoja. Žinok, tau gali pateikti ieškinį. Zakas nepatenkintas sumurmėjo: – Puiku. Koks skirtumas. Jis vėl išsitiesė. – Aš. Esu. Žvaigždanas! Zakas sušnairavo į mane: – Ir Žvaigždanas jau yra? – Milijoną kartų sakiau tau – skaityk daugiau komiksų. Susimąstęs išpūčiau žandus. – O jeigu Žvaigždokas? – Žvaigždokas? Zakas susimąstė. Jis keletą kartų pagromuliavo vardą burnoje mėgindamas nustatyti svorį. Tada ištarė savo balsu, paskui žemesniu ir nutilo. – O gal Superžvaigždis? Ar Žvaigždokas? Aš jau nebesiklausiau. Ką tik suvokiau, ką man primena žvaigždės ant jo krūtinės. Jos atrodė lygiai taip pat kaip ir žvaigždės ant pusfabrikačių pakuočių, nurodančios, kiek ilgai juos galima laikyti užšaldžius. Sprendžiant iš pavyzdžio ant Zako krūtinės, prieš vartojimą jis turėtų būti visiškai atšildytas. 20

Jis įrėmė rankas į šonus. – Aš. Esu. Superžvaigždis! Tada susimąstęs pakreipė galvą. – O gal Žvaigždokas? Aš. Dar. Neapsisprendžiau. Tai štai kaip viskas nutiko. Mano brolis dabar supergalingas, o aš... ...o aš bejėgis.