Manifestas by knygos.lt

HOLLY BOURNE (Holi Born) – britų rašytoja, žurnalistė. Ji dirbo portalo TheSite.org patarimų skilties jaunimui redaktore, taigi, tikrai žino, kas labiausiai rūpi jauniems žmonėms, ir gali jiems padėti. Ar kada norėjai būti populiariausia mokykloje? Kad tau praeinant visi atsigręžtų, kad su tavimi norėtų draugauti, o gražiausias mokyklos vaikinas prieitų ir paklaustų, ką šįvakar veiki. Kad tos išpuikėlės, valdančios visą mokyklą, nustotų šaipytis ir pažaliuotų iš pavydo, išvydusios tavo nuostabius batus.

Jei taip, ši knyga – tau. O jei tikrovė visai kitokia? Niekas tavęs nesupranta, tėvams nerūpi, kas tavo galvoje, populiariųjų šutvė tyčiojasi, o tavo vienintelis draugas – moksliukas, kaip ir tu pati. Bet tau tai ir nesvarbu. Tau nusispjauti, kaip atrodai ir ką kiti apie tave mano. Svarbu ištverti mokyklos pragarą, o paskui jau visi sužinos, kokia tu geniali.

Jei taip, ši knyga – tau. Būtent taip galvojo ir Bri. Kol vieną kartą nusprendė: gana! Ji visiems parodys. Taps įdomi! Juk ji protinga ir apie gyvenimą supranta daug daugiau nei tos kvaišos. Ji pradės rašyti tinklaraštį – „Manifestą, kaip būti įdomiai“. Žingsnis po žingsnio įgyvendins savo planą, kuris padės įsiskverbti į populiariųjų gretas ir... gauti įdomios medžiagos romanui. Tuomet leidyklos tikrai pešis dėl jos rankraščio! Gal taip net pavyks patraukti dėmesį to, kurį mylėti draudžiama. Ar Bri pavyks pasiekti, ko trokšta? O gal šis sumanymas – didžiausia jos klaida? Kad ir kaip viskas pasisuktų, suprask: nėra nieko nepataisoma. Ir dar: tu ne viena. Kaip ir Bri.

Holly BOURNE THE MANIFESTO ON HOW TO BE INTERESTING Usborne Publishing Ltd., London, 2014

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © Holly Bourne, 2014 © Rūta Montvilienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-248-5

PIRMAS SKYRIUS

Bri manė, kad būti nenusisekusia romaniste, kai tau tik septyniolika, – ne toks jau menkas laimėjimas. Daugelis jos bendraamžių net neįsivaizduoja, ką norėtų veikti gyvenime. Ir tikrai retas kuris sunkiai dirba siekdamas tikslo, bet vis tiek apgailėtinai susimauna. Bri šviesmečiais lenkė bendraamžius, nes suvokė, koks, tiesą sakant, sumautas yra gyvenimas, o juk daugelis tai suvokia tik artėdami prie trisdešimtojo ar keturiasdešimtojo gimtadienio. Bet Bri nebuvo tokia kaip daugelis. Na, bent jau pati taip manė. Ji žvelgė į laišką rankose, tarsi tikėdamasi, kad jei spoksos į jį ganėtinai ilgai ir įdėmiai, jos didžiulis noras ištrins neigiamą atsakymą ir lape pasirodys trokštamas „taip“. Miela Bri, ačiū už atsiųstą kūrinį. Apgailestaujame, bet jūsų romano neleisime... BLA BLA BLA. 7

Trafaretinis atsakymas. Jie net nepasivargino parašyti ko nors asmeniško. Štai kokia ji nevykėlė. Prieš ketverius metus Bri nusprendė tapti rašytoja ir dar įnirtingiau ėmėsi to, ką darė visada: planavo, rinko medžiagą ir kūrė savąjį sėkmės manifestą. Perskaitė viską, ką tik rado, apie rašymą, taip pat ir Stiveno Kingo, savo DIEVUKO, knygą. Pasirodo, jo rankraščius atmetė MILIJONUS kartų – neigiamų atsakymų buvo tiek daug, kad jis įkalė vinį į sieną virš stalo ir ant jos pamaudavo tuos laiškus. Sužavėta tokios saviplakos Bri irgi įkalė milžinišką vinį į lygut lygutėlę savo kambario sieną. Bėgo mėnesiai, metai, ir ant tos vinies pakibo gausybė jos kūrinius atmetusių leidėjų laiškų. Cha cha, aš visai kaip Stivenas Kingas, – galvojo Bri smeigdama pirmą neigiamą atsakymą ant vinies ir parodė jam didįjį pirštą. Ilgainiui tokių atsakymų vis daugėjo. – Pamatysi, ateis laikas, ir aš apie savo kančių kelią pasakosiu laikraščiui „The Guardian“ duodama interviu apie savo pirmąjį bestselerį, – aiškino ji viniai, pamaudama dar vieną atmetimo laišką, nors vietos ant vinies sparčiai mažėjo. Taip, Bri pradėjo garsiai kalbėtis su vinimi. Tarsi ši būtų gyva. Kad toks interviu įvyks, šansų buvo ne daugiau, nei kad Dž. K. Rouling paprašys Bri amžiams tapti geriausia drauge. Pirmąjį romaną atmetė visi Jungtinės Karalystės leidėjai ir literatūros agentai. O paskui ir antrąjį. Ką, po velnių, dabar daryti? – Bri, – šūktelėjo mama iš apačios, – pavėluosi į mokyklą! Bri pasmeigė naujausią laišką ant vinies, smarkiai paspaudusi kitus, kad tilptų. 8

– Gerai gerai. Aš jau beveik susiruošusi, – atsiliepė Bri. – Beje, negalėsiu tavęs pavėžėti. Šįryt su merginomis einu į bikram jogą. Kurgi ne, kaip visada. Ir kaip ironiškai skamba žodis „merginos“ apibūdinant mamą ir jos draugužes. Skubomis pasirausė stalčiuje ir išsitraukė tampres rausvais ir juodais dryžiais. Greitai jas apsimovė gūždamasi iš skausmo, kai audinys užkabindavo vakarykščius įpjovimus ant šlaunų. Bri pjaustėsi jau kurį laiką, bet pirmąkart po ilgesnės pertraukos. Ką gi, teks už tai sumokėti skausmu – porą dienų stojantis ar sėdantis nudiegs. Pyptelėjo telefonas. Žinutė nuo Holdo. Aišku, jis ir vėl nori pasitikslinti, ar juodu eis į mokyklą kartu, nors jie drauge eina kiekvieną rytą. Taip ir buvo. Labas rytas, Bri. Ar susitiksime įprastoj vietoj įprastu laiku? Laukiu atsakymo. Iki pasimatymo – Holdas. Rašydamas žinutes Holdas netrumpindavo žodžių, nes laikė tai anglų kalbos iškraipymu. Jis rašė, kaip dera, netgi su skyrybos ženklais. Kartą pamiršo padėti kablelį ir paskui išūžė Bri ausis atsiprašymais. Ji brūkštelėjo atsakymą: Aha. Toi būsiu. Ji tyčia parašė „Aha“ ir „toi“, o ne „tuoj“, kad jį sunervintų. Nors pati nesuprato kodėl. Skubiai užsimetė mokyklinį švarką 9

ir buvo bebėganti pro duris, bet akis užkliuvo už vakar naktį sudaryto sąrašo. Buvo visai jį pamiršusi – lapelis gulėjo numestas ant kilimo. Ji yra sudariusi tiek sąrašų, kad visų nė neatsiminsi. Šitą surašė nuslūgus adrenalinui po pjaustymosi. Pajutusi pažįstamą ramybę prisiminė, kad apskritai gyvenimas nėra toks jau beviltiškas, taigi, sąrašas turėtų jai padėti tai prisiminti kitą kartą – tikintis, kad pavyks apsieiti be pjaustymosi. Kodėl neturėčiau visą laiką jaustis tokia sumautai nelaiminga 1. Gyvenu milžiniškame name, kurio pavydi visi praeiviai. 2. Regis, abu tėvai mane myli, nors kiekvienas savaip. 3. Panorėjusi galėčiau būti graži... 4. Aš daug protingesnė už daugelį žmonių. 5. Žinau, ko noriu gyvenime. 6. Turiu Holdą. Ir viskas. Ji labai norėjo surašyti dešimt punktų – juk dešimt atrodo kur kas geriau, tiesa? Bet negalėjo nieko daugiau sugalvoti. Todėl nusprendė pradėti naują sąrašą. Kodėl visą laiką jaučiuosi sumautai nelaiminga 1. Mano gyvenimas toks šūdinas, kad net negaliu sugalvoti dešimties kvailų dalykų, kurie man suteiktų priežastį NEBŪTI nelaimingai.

Bet šiam sąrašui laiko neliko. Ne dabar. Ji jau vėluoja. Bri nulėkė laiptais žemyn, užbėgo į virtuvę. Nekreipdama dėmesio į mamos paliktą dribsnių dubenį, šviežius vaisius ir ekologišką jogurtą, išsitraukė iš spintelės „Pop-Tarts“ pyragaitį. Su braškių įdaru. Kaip tik tokio dabar norėjosi. Susigrūdo jį į burną ir kramtydama susikrovė kuprinę. Tada įjungė apsaugos signalizaciją ir išstriksėjo iš namų. Laukdama, kol atsidarys automatiniai vartai, Bri vėl pagalvojo apie savo sąrašą. Kokia ji kartais būna kvaila – kaip galėjo manyti, kad jos gyvenimas ne toks jau ir tragiškas. Taip, ji išvardijo šešias priežastis, kodėl viskas nėra taip blogai. Bet tai tik pradžia, o gerai pagalvojus... Pagalvojus galiausiai teks visus punktus išbraukti. Imkim kad ir pirmąjį. Gyvenu milžiniškame name, kurio pavydi visi praeiviai. Iš pažiūros taip ir yra. Jos namas milžiniškas. Privačių namų kvartale. Ne tokie turtingi žmonės tyčia daro lankstą ir važiuoja Ešdaun gatve, kad galėtų pažiopsoti į namus. Bri namas vienas įspūdingiausių. Automatiniai vartai su telefonspyne, o už jų matyti erdvus žiedinis įvažiavimas. Prie namo sodas, nors jam apibūdinti labiau tiktų žodis „aikštynas“. Juo nueiti iki namo gali maždaug per penkias minutes. Nupjautą šviesiai ir tamsiai žalių juostų veją supa kruopščiai apkarpyta, privatumą sauganti gyvatvorė. Į tokius namus žmonės spokso, vildamiesi bent akies krašteliu išvysti jame gyvenančius laiminguosius, ir galvoja: „Čia tai bent! Tie žmonės turbūt gyvena kaip pasakoje. Galėčiau lažintis, kad jie net nenutuokia, kas yra rūpesčiai. Jei ten gyvenčiau, viskas būtų puiku. Visada.“ O kaip iš tikrųjų? Bri nekentė šito namo. Tie žioplinėtojai nė neįtaria, kad dideli namai turi bjaurų įprotį priversti tave jaustis 11

siaubingai vienišą. Nuolatos. Gali klykti, kiek širdis geidžia, ir niekas tavęs neišgirs. Bri tai žinojo, nes jau bandė. (Tąkart pasitaikė ypač sunki diena.) Išgirdo vienintelį atsaką – savo pačios klyksmo aidą, atsimušantį nuo marmurinių vestibiulio sienų. Automatiniai vartai priminė kalėjimo vartus. Ji dažnai pasvarstydavo, kas būtų, jei jie neturėtų tiek daug pinigų, ir kaskart nuspręsdavo, kad tuomet gyventi būtų daug įdomiau. – Užsičiaupk, Bri, – liepė sau. Vartai užsivėrė už nugaros ir Bri nužingsniavo susitikti su Holdu. Buvo šaltas spalis. Ji jau gailėjosi, kad ant savo ryškiųjų tamprių neužsimovė dar vienų. Jos apranga varė mamą į neviltį, o tai veda prie antro punkto... Regis, abu tėvai mane myli, nors kiekvienas savaip. Nelygu, kaip kas supranta meilę, tiesa? Bri niekada nieko netrūko. Ar tai reiškia, kad ji buvo mylima? Tėtis dirbdavo beveik dvidešimt keturias valandas per parą septynias dienas per savaitę, kad šeima galėtų gyventi tame milžiniškame kalėjimą primenančiame name. Kiekvieną rytą, net šeštadieniais, jis išeina iš namų dar prieš jai nubundant ir paprastai grįžta po vidurnakčio. Bri nežinojo, kuo jis užsiima. Kita vertus, vargu ar tėtis nutuokia, kiek jai metų. Dažniausiai jų pašnekesiai vyksta maždaug taip: TĖTIS (tomis retomis akimirkomis, kai jie netyčia susitinka ant laiptų): Ar gerai elgiesi mokykloje? BRI: Taip. TĖTIS: Puiku. O kartą per Kalėdas... TĖTIS (pjaudamas keptą kalakutą): Nori šlaunelės ar krūtinėlės? 12

BRI: Aš vegetarė, prisimeni? TĖTIS: Nekalbėk nesąmonių. (Atpjauna šlaunelę ir įkrauna jai į lėkštę.) Dar yra mama. Ta bent jau fiziškai sukiojasi kur nors netoliese. Ji visą dieną dirba jauna žavia mamyte. Taip bent pati save vadina. Nekuklia Bri nuomone, žodis „jauna“ vargiai taikytinas ketvirtą dešimtį perkopusiai moteriškei. Mama leidžia laiką treniruotėse vis keistesniais pavadinimais, veido masažų, užpildų ir botokso injekcijų salonuose Harlio gatvėje arba skaito apie įžymybes blizgiuose žurnaluose, kurie išmėtyti po visą namą. Meilę dukrai ji išreiškia nuolat užversdama jos lovą dailiai supakuotomis dovanomis. „Tiffany“ vėriniai, „Hollister“ džemperiai, – kartą mama nupirko net apatinio trikotažo. Tai bent sekasi, ar ne? Tačiau Bri šios gėrybės džiugino ne daugiau nei begalvė kraujais plūstanti pelė, katės išdidžiai palikta prie lauko durų. Aišku, kiti niekada to nesupras. Kas nenorėtų mamos, užverčiančios tave dovanomis? Ypač tokiomis brangiomis ir madingomis, apie kokias dauguma jos bendraamžių gali tik pasvajoti. Bet Bri niekada nereikėjo vėrinių, absurdiškai brangių megztinių ar prašmatnių apatinių kelnaičių. Jai reikėjo mamos, kuri padėtų ruošti namų darbus. Mamos, kuri jai grįžus iš mokyklos užplikytų puodelį arbatos ir paklaustų, ko šiandien išmoko, užuot įkyriai tardžiusi, ar susirado naujų draugų. Ir taip diena iš dienos. Tarsi populiarumas būtų svarbiausias dalykas pasaulyje. Dažniausiai mama klausdavo: „Kodėl nevilki džemperio, kurį tau nupirkau?“ Arba: „Ir vėl ateis Holdas? Negi neturi jokių draugių?“ 13

Arba: „Tu tokia graži. Kodėl nesistengi geriau atrodyti? Tik švaistai savo grožį.“ Ir čia Bri prisiminė... Panorėjusi galėčiau būti graži. Galėtų. Dabar. Bet nenorėjo. Kartą, pirmą dieną vidurinėje mokykloje, pasidavusi kvailų iliuzijų priepuoliui ir naiviai patikėjusi, kad galbūt kas nors pasikeis, Bri pamėgino atrodyti gražiai. Vis dar būdama vaikiškai putli, ji pasitrumpino sijonuką, namuose kruopščiai nusidažė kelias plaukų sruogas tamsiau, ant vokų užtepė žydrų šešėlių, parausvino lūpas, o į liemenėlę įgrūdo dvi sulankstytas kojines. Rezultatas – baisiausia pasaulio istorijoje pirma diena mokykloje. Išvydusios Bri, Džesmina Delington ir jos draugužės net apsiseilėjo iš džiaugsmo ir springdamos juoku kaipmat prigalvojo jai naujų, dar bjauresnių pravardžių. Kokia ji kvaiša, kad išvis mėgino. Dabar vaikiškas putlumas jau dingęs, veido bruožai išryškėję, bet ji tikrai nerizikuos dar kartą. Šiaip ar taip, negi kokia gražuolė nuveikė ką nors prasminga? Kam rūpi, kaip atrodo rašytoja, jeigu jos tekstai nuostabūs? Taigi, dideliam mamos nusivylimui, Bri stengėsi būti kuo nepatrauklesnė. Jei pats sprendi, iš ko jiems juoktis, ir retsykiais leidi pasišaipyti iš savęs... tuomet, suprato Bri, jie paprastai liaujasi. Tiesa, plaukus ji kartais išsitrinkdavo. Dabar jie buvo negražiai ataugę, pilki kaip pelės, o anksčiau plieskė keisčiausiomis spalvomis – pastarąjį kartą jų spalva buvo rožinė, iki šiol ne visai nusiplovusi. Bri rengėsi kaip keturiasdešimtmetė senmergė, išgyvenanti vidurio amžiaus krizę, – neoninės spalvos 14

drapanos ir idiotiški niekučiai plaukuose. Valgė, ką panorėjusi, todėl jos oda dažnai būdavo išberta, o šlaunys einant trynėsi viena į kitą. Bet argi tai svarbu, juk... Aš daug protingesnė už daugelį žmonių. Bet mokykloje svarbiausia – gražiai atrodyti. Bri nelaikė mokyklos reikšmingu savo gyvenimo etapu. Ją tiesiog reikėjo ištverti – sulaukti, kol nuostabus suaugusiųjų pasaulis ištiesęs rankas karštai ją apkabins ir pasiūlys išleisti abi jos knygas. Mokykla tėra lašas žmogaus gyvenimo vandenyne. Mokyklos gražuolių triumfas netruks pasibaigti. Jų laimės valanda išmušė gerokai per anksti. Štai kodėl Bri vis dar buvo bjaurusis ančiukas – ji norėjo pasiekti viršūnę tinkamo amžiaus. Dar vienas įrodymas, kad ji daug protingesnė už kitus. Vis dėlto reikėtų paskubėti. Nors Bri ir protinga, punktualumu tikrai nepasižymi. Amžinai vėluoja. O Holdas – tikra jos priešingybė. Slėpdamasi nuo šalčio Bri tvirčiau susisiautė mokyklinį švarkelį ir ryžosi apgalvoti priešpaskutinį vakarykščio sąrašo punktą. Žinau, ko noriu gyvenime. O jeigu gyvenimas to nenorės? Ji nieko kita nenorėjo, kaip tik rašyti. Na, bent jau pastaruosius ketverius metus. Norėjo, kad žmonės skaitytų jos žodžius. Norėjo palikti mažytį pėdsaką skaitytojo sieloje. Ar yra geresnis būdas įprasminti savo egzistenciją, įrodyti, kad gyvenai? Nors gal jai nelemta. Bri dar nepasirengusi su tuo susitaikyti. Bent tiek, kad turi Holdą. Štai ir jis – kantriai laukia, kaip visada. Ausis užspaudusios geltonos jo skiriamuoju ženklu tapusios ausinės, ant mokyklinio džemperio užtempti „The Velvet Underground“ marškinėliai su dideliu pieštu bananu – privaloma kiekvieno save 15

gerbiančio hipsterio aprangos detalė. Holdas pastebėjo Bri, nusiėmė ausines ir bakstelėjo į laikrodį. – Tu vėl vėluoji. – Aš visada vėluoju. – Žinai, nemandagu versti kitus laukti. – Vėluoju tik penkias minutes. Jie pasuko mokyklos link, bet abu užsispyrę tylėjo. Aišku, pirmas tylą nutraukė Holdas. Ištvėrė net penkias minutes. – Tai ką vakar veikei? Bri įsispoksojo į šaligatvį. – Gavau iš dar vienos leidyklos laišką su neigiamu atsakymu. Laukė manęs ant kilimėlio prie durų, kai grįžau namo. Akies krašteliu matė, kad Holdo žvilgsnis kaipmat sušvelnėjo, – vadinasi, jis atleido už vėlavimą. Holdas niekada ant jos ilgai nepykdavo. – Užjaučiu, Bri. Nesuprantu tų leidyklų. Tu tokia talentinga. – Žinau, – atsakė ji ir atsiprašydama kreivai šyptelėjo. – Ir aš nesuprantu. – Nori apie tai pasikalbėti? – Ne, nelabai. Tik ne su Holdu. Kai ji tokia prislėgta kaip dabar, geranoriški Holdo patarimai labiau erzina, negu ramina. Po storapadžiais „Dr. Martens“ aulinukais čežėjo nukritę rudeniški lapai, ji tyčia juos trypė, kad čežėtų dar garsiau. – O ką tu vakar veikei? – pasiteiravo Bri, spirdama į geltonai oranžinę krūvelę ir žiūrėdama, kaip lapai sklendžia atgal ant šaligatvio. Jos gatvėje prikritusių lapų nerastum. Gyventojų samdomas tvarkytojas kiekvieną rytą juos nupučia specialiu vakuuminiu aparatu. 16

– Žiūrėjau filmą „Šių dienų Apokalipsė. Sugrįžimas“. Trijų valandų versiją. Puikus filmas. Matei? – Žinoma. – Bet ar matei nesutrumpintą variantą? – Taip, – pamelavo Bri. Ji matė įprastą kino teatruose rodomą versiją, bet filmas ją veikiau suglumino, o ne sužavėjo. Tačiau Holdui to niekada nesakytų (greičiau jau galą gautų, negu išsiduotų). – Vadinasi, mes priklausome mažumai. Daugelis pavargsta jį žiūrėdami, nes filmas trunka daugiau kaip devyniasdešimt minučių. Garbės žodis, šiais laikais išlaikyti žiūrovų dėmesį siaubingai sunku. Jei nerodo galingų sprogimų ar beprasmiškų sekso scenų kas penkias sekundes, žmonėms pasidaro nebeįdomu... Bri nesiklausė – tiesiog leido Holdui išsilieti. Šią tiradą jau buvo girdėjusi mažiausiai dvidešimt kartų. Jis mėgo apie tai kalbėti. Kaip ir apie tai, kad realybės šou griauna muzikos verslą, kad už savo „Da Vinčio kodą“ ir kitus nusikaltimus literatūrai Denas Braunas turėtų būti pakartas, paskui tampomas po miestą ir ketvirčiuotas, kad nebeliko originalius scenarijus rašančių scenaristų, nes kino studijos mieliau adaptuoja bestselerius, negu investuoja į tikrus talentus. Bri atsiduso. Holdas buvo jos geriausias draugas. Tiesą sakant, jos vienintelis draugas. Bri suprato, kad ir pati ne saldainiukas, tačiau nesuko dėl to galvos. Taip, žinoma, kartais ją užplūsdavo nepakeliama vienatvė. Na, taip, žinoma, kartais būtų gerai pasikalbėti su kokia mergina. Bet dažniausiai jai užtekdavo Holdo. – ...ir, žinai, mane siutina, kad jie apskritai leido Vietnamo karui prasidėti. Jame nepaisyta jokių moralės normų, bet ne17

panašu, kad Amerika išmoko šią pamoką, tiesa? O juk turėtų... Ak taip. Karas. Bri laukė, kada jis pradės postringauti apie karą. Holdas buvo tipiškas turtingų tėvelių vaikas, besišiaušiantis prieš savo kilmę ir auklėjimą. Jis dievino indiroką ir šventai tikėjo, kad taptų geriausiu Morisėjaus draugu, jeigu tik jie susitiktų. Jo tikrasis vardas visai ne Holdas, o Džeremis Smitas. Jis pats pasivadino Holdu – savaime aišku, Holdeno iš romano „Rugiuose prie bedugnės“ garbei („en“, žinoma, praleido, kad vardas skambėtų dar originaliau). Bet Bri mylėjo Holdą (tik kaip draugą). Jis vienintelis ją suprato – juodu siejo panaši mąstysena ir troškimas pasinaudojant turimomis privilegijomis NUVEIKTI ką nors reikšminga, užuot mėgavusis paveldėtais turtais. Holdas kūrė kompiuterinį žaidimą – jis tikrai nusimanė apie programinius kodus ir visa kita. Jo žaidimas bus „Didžiosios automobilio vagystės“ ir filmo „Bagsis Malounė“ kokteilis. Kiek Bri suprato, Holdo žaidime patyčių neištvėręs moksliukas ima siautėti mokykloje su ginklu, švirkščiančiu grietinėlę, ir apipurškia blogiukus nuo galvos iki kojų. Kada nors Holdas savo pastangomis taps milijonieriumi. Sėkmės, tik pirmiausia turės ištverti mokyklos pragarą. Bri nutraukė Holdo monologą apie karą. – Holdai... Šis užsikirto ir nutilo. – Ką? – Juk aš gera rašytoja, ar ne? Ji žinojo, kad taip ir yra. Aišku, kad ji gera rašytoja. Bet dabar jai reikėjo patvirtinimo. Holdas ištiesė ranką ir suspaudė jos delną. 18

– Žinoma. Aš skaičiau viską, ką esi parašiusi, ir mėgavausi kiekvienu žodžiu. Bri pažvelgė į jo ranką, svarstydama, kada ištraukti savąją. Holdas turėjo vienintelį trūkumą – nepritarė jos nuostatai „griežtai tik draugai“. – Ačiū, – ji ištraukė ranką iš jo delno ir apdairiai įkišo į kišenę. – Gal pasikalbėk su ponu Felouzu? Bri ir pati ketino. Ponas Felouzas buvo anglų literatūros mokytojas, vienintelis pasaulyje suaugęs žmogus, kuris ją pastebėdavo. – Šiandien bus anglų lietratūros pamoka. Gal ir pasikalbėsiu. – Jis visada pakelia tau nuotaiką. Bri sau nusišypsojo. Holdas net neįsivaizdavo, kad pataikė kaip pirštu į akį.

ANTRAS SKYRIUS

Jie priėjo mokyklos vartus ir stojo į eilę prie pagrindinių durų apsaugos vartelių. Holdas prasmuko greičiau ir mostelėjęs ranka savo klasės link dingo iš akių. Bri nekantriai laukė, kol patikrins jos mokinio pažymėjimą. Mokslas Kvins Holo mokykloje kainavo dvylika tūkstančių svarų per metus, bet, rodės, pusė tos sumos buvo skiriama apsaugai, kad vidun neįsmuktų koks eilinis žmogelis. Tarsi būti eiliniu būtų užkrečiama. Bri stovėjo tiesiai už Džesminos Delington ir jos tobulųjų draugužių ir uodė gaivų žemuogių dvelksmą, sklindantį nuo jos ką tik išplautų ir fenu išdžiovintų plaukų. Mokiniai grūdosi, stumdėsi eilėje ir Bri, neatsargiai žengtelėjusi į priekį, netyčia užmynė Džesminai ant kulno. Ši atsisuko norėdama pažiūrėti, kas drįso ją paliesti. Išvydusi Bri suraukė nosį. – Atsargiai, – tarė pasibjaurėjimo kupinu balsu. – Atsiprašau, – sumurmėjo Bri, nudelbdama akis į savo dryžuotas kojas. Džesmina nusisuko ir tikriausiai parodė kokią grimasą, nes kitos merginos nusijuokė. Kiek dirbtinai – nuoširdžiai juo20

kiantis veidas atrodo bjaurus, o jos krizeno žavingai. Džema Rainstoun kažką pakuždėjo Džesminai į ausį ir nusirito dar viena juoko banga. Keikdama save dėl raustančių skruostų, Bri toliau spitrijosi į savo tampres. Jai nerūpi tos barbės. Nė truputėlio. Tobulų idiočių šutvė, ir tiek. Bet vis tiek nemalonu. Įteikusi pažymėjimą apsaugininkui, Bri laukė, kol jį grąžins, iš visų jėgų stengdamasi susilieti su siena. Nebuvo sunku. Šioje mokykloje ji niekas. Atgavusi kuprinę ir pažymėjimą, koridorių labirintu patraukė į klasę. Dabar turės ten sėdėti ir ištisą valandą klausytis nuobodžių klasės auklėtojo kalbų apie sėkmės svarbą. Tarpduryje stypsojo Hjugas ir jo draugeliai, užstodami įėjimą. – Atsiprašau, – tarė Bri, mėgindama šonu pralįsti pro juos. Niekas nekreipė į ją dėmesio, o Hjugas kalbėjo toliau. – Eina sau, penktadienį buvo superinė mergų medžioklė. Tos mergaičių mokyklos paukštytės buvo tokios dėkingos. Garbės žodis, joms net makaronų kabinti nereikia – viena priėjo prie manęs ir atvirai pasisiūlė. Hjugo draugai nusikvatojo kaip hienų gauja ir susidaužė su juo delnais. – Ir ką? – paklausė vienas. Jo veidas buvo raudonas kaip burokas. Gal dėl to kalta motulė gamta, o gal persistengė žvengdamas. Bri prisiminė, kad jo vardas lyg ir Setas. Hjugas kilstelėjo antakius. – Džentelmenai tokių dalykų nepasakoja. – Cha! Nuo kada tu džentelmenas? – Geras, biče. Geras, – tarė Hjugas, dar kartą susidauždamas delnais. – Tiesą sakant, nieko nebuvo. Aš jai patariau bent kiek save gerbti ir ji apsižliumbė. 21

Vėl pasigirdo žvengimas. Lyg ir Setas, rodės, tuoj sprogs. – Tai bent tūsas buvo, – net apsiašarojęs iš juoko pridūrė raudonveidis. – Mirtinai nusilakiau. Garbės žodis, iki žemės graibymo tiesiogine prasme. – Jis apžvelgė būrelį, laukdamas juoko. Bet niekas nesijuokė. Hjugas išsiviepė. – Eik jau, Setai. Išgėrei tik kelias taureles. – Daugiau! Beveik visą butelį degtinės. Tu nematei. Matyt, buvai labai užsiėmęs vaikydamas mergas nuo savęs. Hjugas užvertė akis. – Kaip pasakysi, biče. Naudodamasi nejaukia tylos minute Bri pamėgino įsmukti vidun. Kostelėjo ir tarė: – Atsiprašau. Dabar visų vaikinų akys susmigo į ją. – Ko tau? – Gal praleistumėte? Hjugas pakėlė rankas ir kiek atsitraukė, palikdamas jai mažytį tarpelį. Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti, bet vietos praeiti buvo ne per daugiausia. Bri pažvelgė į tą plyšį, tyliai atsiduso ir šonu žingtelėjo į klasę. Praeidama netyčia krūtimis prisilietė Hjugui prie krūtinės. – Fui, baik į mane trintis, – tarė jis. – Nemėgstu, kai mane liečia taip anksti iš ryto. Bernai prapliupo isteriškai kvatotis. Bri antrąkart tą dieną išpylė raudonis ir ji paknopstomis nulėkė prie savo suolo. Atsisėdo jausdama, kaip kojas nutvilko skausmas, ir išsitraukė mėgstamiausią bloknotą. Skruostai degė, todėl išpašė iš surištų plaukų kelias sruogas ir užleido ant veido. Kvaila mokykla. Kvaila mokykla. Kvaila mokykla. 22

Bėda ta, kad Hjugas jai labai patiko, ir nieko čia nepadarysi, kad ir kaip bjauru tą pripažinti. Tai kvaila, ji suprato. Absurdiška. Nerealu. Ir labai labai blogai, nes jis šiknių šiknius ir SUBINGALVIS. Iš esmės Hjugas simbolizavo viską, ko ji nekentė: a) vaikinus, b) šitą mokyklą, c) gyvenimą apskritai. Bet kartu jis toks trikdančiai gražus, atitinkantis visus patrauklumo stereotipus. Mokyklos regbio komandos, laiminčios prizines vietas, kapitonas, universalus žaidėjas (žodį „žaidėjas“ jis vartojo visomis prasmėmis), tikras alfa patinas, puikiai sudėtas ir raumeningas. Jis buvo metais vyresnis, nes metus praleido Paryžiuje – tėvai jį ten buvo išsiuntę, kad išmoktų laisvai kalbėti prancūziškai. Be to, jo tėvai pažinojo Marką Cukerbergą ar dar kažkokią garsenybę. Hjugas buvo toks turtingas, kad bet kas kitas mokykloje, palyginti su juo, atrodė varguolis. Savaime suprantama, juodu su Džesmina rezgė audringą romaną – jie tai išsiskirdavo, tai vėl susieidavo. Net Bri žinojo kiekvieną tos nesibaigiančios epopėjos, jų vadinamos meile, smulkmeną. Kiekviena naujiena būdavo perduodama iš lūpų į lūpas, iš klasės į klasę, tarsi žaidžiant sugedusį telefoną. Bri vylėsi, kad jos paikas susižavėjimas galiausiai išblės, ir visai nesvajojo su juo draugauti. Ne tik todėl, kad to NIEKADA nebus, – juk Hjugas nė nenumanė, kad ji apskritai egzistuoja šiame pasaulyje, – bet ir todėl, kad jis yra šiknius SUBINGALVIS. Bri klasės auklėtojas ponas Filipsas įžengė į klasę ir visi 23

kaipmat nurimo. Ko jau ko, bet gerų manierų privačioje mokykloje buvo paisoma. – Sveiki visi, – pasisveikino auklėtojas ant stalo statydamas portfelį ir jį atsegė. Niekas neatsiliepė. – Aš pasakiau – SVEIKI VISI! Raminkis, – mintyse pasiūlė jam Bri, – tu gi ne roko žvaigždė. – Labas rytas, – choru atsakė klasė. – Gerai, priėmimo į universitetus anketos, anketos, anketos. Žinau, ką galvojate: „Ką? Juk mums dar tik septyniolika!“, bet jūsų tėvai moka didžiulius pinigus, kad įstotumėt į pasirinktus universitetus. Vadinasi, reikia laiku užpildyti anketas ir išsiųsti motyvacinius laiškus, kuriuos per šiuos metus nušlifuosime iki tobulumo. Taigi, ar visi žinote, ką norite studijuoti, ir jau išsirinkote penkis universitetus, į kuriuos stosite? Kas ketina stoti į Oksfordą ir į Kembridžą – ar žinote, į kurį fakultetą? Bri paišė bloknoto lape. Visą paauglystę ji kūrė planus pabėgti į Kembridžą – tobulai surašytas motyvacinis laiškas ir užpildytos anketos jau ne vieną mėnesį saugiai tūno nešiojamajame kompiuteryje ir laukia, kada ji pagaliau paspaus klavišą „Siųsti“. Todėl dabar nebūtina klausytis pono Filipso. Ir gerai, nes ji ėmėsi naujo sąrašo. Kodėl visiškai kvaila įsimylėti Hjugą de Felansą 1. Negirdėjau jo moterį vadinant kaip nors kitaip nei merga, boba, prielipa, višta, patele, kekše ir dar vienu „p“ raide prasidedančiu žodžiu, kurio ranka nekyla rašyti. Niekaip. 24

2. Jis nė neslepia esąs rasistas ir homofobas, nekenčia moterų ir apskritai yra snobas. 3. Visi kalba, kad jis buvo pasigavęs mažiausiai vieną lytiškai plintančią ligą (nors aš neturiu jokių įrodymų). 4. Kartą jis pavadino Šekspyrą nuobodžiu pirdžiumi. 5. Jeigu Džesmina suuostų, kad Hjugas man patinka, išskrostų mane savo nagų dilde, išdegintų žarnas ir šaukšteliu iškabintų akis... 6. Aš turiu savigarbos. Aš turiu savigarbos. Aš turiu savigarbos. Nuolatinis kokių nors sąrašų sudarinėjimas Bri tapo būdu išgyventi. Ji netgi turėjo jiems skirtą sąsiuvinį. Nepasakytum, kad tie sąrašai buvo kažkuo naudingi – tiesiog jie atspindėjo jos požiūrį į pasaulį tam tikrą akimirką. Kartais Bri fantazuoduodavo, kad po kelių šimtų metų jos sąrašai bus eksponuojami stiklinėje muziejaus vitrinoje ir minios žmonių veržte veršis į parodą apie jos „ankstyvuosius gyvenimo metus“. Lentelėje prie eksponuojamo jos sąsiuvinio bus parašyta: Šiame dienoraštyje sąrašų forma įamžintos unikalios niūrių Bri paauglystės metų įžvalgos. Jau šiuose įrašuose pastebimas ryškus autorės naratyvusis pradas, kuris netrukus taps visos jos kartos balsu ir bus vertinamas netgi praėjus daugybei metų po rašytojos mirties. Ponas Filipsas vapėjo toliau: – O dabar apie pokalbį su priėmimo komisija. Artėjant vasarai surengsime kursus, kuriuose aptarsime pokalbių su priėmimo komisija principus, kad galėtumėte praktikuotis per atostogas. Į mokymus galėsite užsirašyti po Kalėdų, kai iškabinsime lapus. Nepulkite visi iš karto, užteks vietos kiek25

vienam. Be to, noriu, kad iki to laiko pagalvotumėte apie užklasinę veiklą. Atminkite: nuobodos į Oksfordą ar Kembridžą neįstoja! Turite imtis VEIKLOS. Taigi pirmyn! Išgirdusi Hjugo ir jo draugelių žvengimą, Bri pakėlė akis. Hjugas nupiešė milžinišką plaukuotą penį ant Seto bandomosios anketos ir iškėlė aukštyn, kad visi pamatytų. – Ei! – riktelėjo Setas, stengdamasis ją atgauti. – Atiduok, man jos reikia! Hjugas paslėpė lapą už nugaros. – Ir kam gi tau taip labai reikia bybio piešinio, Setai? – Cha cha! Gėjus, gėjus, – pasigirdo kikenimas. – Užsikiškit. Juk žinot, čia mano bandomoji anketa. Atiduok! Tą akimirką į sambrūzdį atkreipė dėmesį ir mokytojas. – Kokios problemos, džentelmenai? Hjugas papurtė galvą, vis dar laikydamas lapą už nugaros. – Visiškai jokių, sere. – Tai gerai. Ir vėl ponas Filipsas ėmė įkyriai postringauti apie stojimą į universitetus. Hjugas mėgavosi išprovokuotu dėmesiu – daugiausia jo rodė dvi mergaitės, kurias Bri matydavo tik per klasės valandėles. Jos prunkštė ir vylingai kedenosi plaukus. Hjugas pamerkė akį ir jos suprunkštė dar garsiau. Ties paskutiniu sąrašo punktu Bri dar kartą parašė: „Aš turiu savigarbos.“