Jean M. Auel
Trečioji serijos „Žemės vaikai“ knyga R omana s
Iš anglų kalbos vertė GIEDRĖ TARTĖNIENĖ
1 Virpėdama iš baimės Aila prisišliejo prie vyro ir stebėjo besiartinančius nepažįstamuosius. Jondalaras lyg gindamas apkabino moterį, tačiau ji vis tiek drebėjo. „Koks jis didžiulis!“ – pagalvojo Aila, spoksodama į lyderį, tą, kurio plaukai ir barzda buvo ugnies spalvos. Ji nebuvo mačiusi tokio dičkio. Greta jo netgi Jondalaras atrodė mažiukas, nors ją apkabinęs žmogus lyg bokštas kyšotų virš daugumos. Besiartinantis raudonplaukis buvo ne tik aukštas, bet ir itin stambus, tikras meškinas. Jo sprandas pūpsojo, ant krūtinės būtų išsitekę du normalaus sudėjimo vyrai, o masyvūs raumenys buvo tokio storio, kaip daugumos žmonių šlaunys. Aila dirstelėjo į Jondalarą ir jo veide nepamatė baimės, tačiau šypsena buvo atsargi. Juos zelandonietis matė pirmą kartą, o ilgose kelionėse jis išmoko saugotis nepažįstamųjų. – Nepamenu, kad būčiau tave matęs, – be jokios įžangos kreipėsi dičkis. – Iš kokios tu stovyklos? Aila atkreipė dėmesį, kad jis kalbėjo ne Jondalaro kalba, o viena tų kitų, kurių jis ją mokė. – Mes ne iš stovyklos, – atsakė Jondalaras. – Mes ne mamutojai, – jis paleido Ailą iš glėbio ir draugiškai sveikindamasis žengė žingsnį į priekį, delnais į viršų ištiesęs abi rankas, šitaip rodydamas, kad nieko neslepia. – Aš esu Jondalaras iš Zelandonijos. Rankų jam niekas nepaspaudė. 13
J ean M . Au e l
– Zelandonijos? Keista... pala, ar tie du svetimšaliai, kurie buvo apsistoję pas upės žmones vakaruose? Regis, kažkokį panašų pavadinimą būsiu girdėjęs. – Taip, mudu su broliu ten gyvenome, – pripažino Jondalaras. Liepsnabarzdis kurį laiką mąsliai žvelgė, tada netikėtai šoko prie Jondalaro ir suspaudė ilgšį šviesiaplaukį kaulus trupinančiame lokio glėbyje. – Tada mes giminaičiai! – sumaurojo jis, o plati šypsena sušildė jo veidą. – Tolija yra mano pusbrolio duktė! Kiek sukrėstas Jondalaras šypsena atsakė į šypseną. – Tolija! Mamutojų moteris, vardu Tolija, buvo mano broliui giminingos ramudojų šeimos moteris! Ji mane išmokė jūsų kalbos. – Žinoma! Juk sakiau. Mudu giminės, – jis čiupo Jondalarą už rankų, kurias tas buvo draugiškai ištiesęs, tačiau jau spėjo atitraukti. – Aš esu Talutas, Liūto stovyklos vadas. Aila pastebėjo, kad šypsosi visi. Talutas taip pat atsisuko į ją su šypsena ir su išmanymu nužvelgęs tarstelėjo: – Kaip matau, keliauji nebe su broliu. Jondalaras vėl apkabino Ailą, o ji spėjo pastebėti, kaip Jondalaro kaktą trumpam išvagoja skausmo raukšlės. – Tai Aila. – Koks neįprastas vardas. Ar ji iš upės žmonių? Tiesus klausimas Jondalarą užklupo nepasiruošusį, paskui, prisiminęs Toliją, jis viduje nusišypsojo. Nedidukė kresna moteriškaitė, kurią jis pažinojo, išoriškai nelabai buvo panaši į čia, upės pakrantėje, stypsantį milžiną, tačiau aiškiai abu buvo išskaptuoti iš to paties titnago gabalo. Abu vienodai tiesmukai kreipėsi: toks pat nesuvaržytas, kone nekaltas atvirumas. Jis nežinojo, ką sakyti. Nebus lengva paaiškinti, kas tokia Aila. – Ne, ji gyvena slėnyje už kelių dienų nuo čia. Talutas atrodė sutrikęs. – Niekad negirdėjau, kad gretimais gyventų moteris tokiu vardu. Ar tu tikras, kad ji mamutojė? – Esu tikras, kad ne. – Tada kas jos žmonės? Šiose apylinkėse gyvename tik mes, mamutų medžiotojai. 14
M am u t ų medži ot o jai
– Aš neturiu žmonių, – atkirto Aila, kiek įžūliai pakėlusi smakrą. Talutas sumaniai ją įvertino. Ji tarė jo kalbos žodžius, tačiau jos balsas ir tai, kaip ji tarė garsus, buvo... neįprasta. Ne nemalonu, tačiau neįprasta. Jondalaras kalbėjo su svetimos kalbos akcentu; tačiau skirtumas, su kuriuo kalbėjo ji, buvo daugiau nei vien tik akcentas. Talutui tapo smalsu. – Na, čia ne vieta postringauti, – galiausiai pasakė jis. – Nezė išlies ant manęs motinišką rūstybę, jei nepakviesiu jūsų apsilankyti. Svečiai visada atneša jaudulio, o mes jau kurį laiką neturėjome svečių. Liūto stovykla jūsų laukia, Jondalarai iš Zelandonijos ir Aila be žmonių. Ar užsuksite? – Ką pasakysi, Aila? Ar norėtum pasisvečiuoti? – pasiteiravo Jondalaras zelandoniškai, kad ji galėtų atsakyti teisingai, be baimės ką nors įskaudinti. – Ar ne laikas susipažinti su saviškiais? Ar ne šitai liepė tau Iza? Susirasti savo žmones? – Jondalaras nenorėjo, kad matytųsi, kaip jis nekantrauja, tačiau taip ilgai su niekuo kitu nekalbėjęs jis labai troško pasisvečiuoti. – Nežinau, – atsakė ji ir susiraukė negalėdama apsispręsti. – Ką jie apie mane pagalvos? Jis norėjo sužinoti, kas yra mano žmonės. Daugiau nebeturiu žmonių. Kas, jei jiems nepatiksiu? – Patiksi, Aila, patikėk manimi. Žinau, kad patiksi. Talutas juk tave pakvietė? Jam nesvarbu, kad tu neturi žmonių. Be to, taip ir nesužinosi, ar jie tave pripažins, ar jiems patiksi, jei nesuteiksi jiems progos. Supranti, čia tokie pat žmonės, kuriems tu gimei. Ilgai neužsibūsim. Išeisim kada panorėję. – Galėsim išeiti kada panorėję? – Žinoma. Aila nudelbė akis į žemę ir pamėgino apsispręsti. Ji norėjo eiti kartu; jautė trauką tiems žmonėms ir norėjo kuo daugiau apie juos sužinoti, tačiau drauge pilve kirbėjo kietas baimės gniužulas. Ji pakėlė akis, pamatė du gauruotus stepių arkliukus, besiganančius aukštoje žolėje lygumoje prie upės, ir jos baimė dar sustiprėjo. – O kaip Yhaha? Ką su ja darysime? Kas, jei jie užsimanys ją užmušti? Niekam neleisiu skriausti Yhaha! Jondalaras nebuvo pagalvojęs apie Yhaha. 15
J ean M . Au e l
„Ką jie pagalvos?“ – nusistebėjo jis. – Nežinau, ką jie darys, Aila, bet nemanau, kad jie ją nugalabys, jei pasakysim, kad ji ypatinga ir neskirta maistui, – jis prisiminė savo nuostabą ir pradinę baimingą pagarbą Ailos santykiams su arkliu. Bus įdomu pamatyti jų reakciją. – Man šovė mintis. Talutas nesuprato, ką vienas kitam sako Aila ir Jondalaras, tačiau jis suvokė, kad moteris nenori, o vyras bando ją įkalbėti. Taip pat jis pastebėjo, kad ji kalba su tuo pačiu neįprastu akcentu netgi to vyro kalba. Tai jo kalba, nusprendė vadas, tačiau ne jos. Jis tyrinėjo moters paslaptį su tam tikru pasimėgavimu: jis mėgo tai, kas nauja ir neįprasta; nepaaiškinami dalykai kėlė iššūkius. Staiga mįslė įgavo visiškai naują mastą: Aila garsiai ir šaižiai sušvilpė. Staiga medaus spalvos kumelė ir neįprastai intensyvaus rudo atspalvio kumeliukas šuoliais atlėkė tarp jų, tiesiai prie moters, ir ramiai stovėjo, kol ji juos lietė! Dičkis užgniaužė baimingos pagarbos drebulį. Tai buvo daugiau nei jis nutuokė egzistuojant. „Gal ji mamuta? – smalsavo jis su augančiu nuogąstavimu. – Turi ypatingų galių?“ Ne viena tų, kurios tarnauja Motinai, teigia turinčios galių privilioti žvėris ir vadovauti medžioklei, tačiau jis niekad nebuvo matęs, kad kas šitaip valdytų gyvūnus, kad jie atlėktų išgirdę signalą. Ji turi neįprastą talentą. Medžioti būtų taip lengva! Vos Talutas atsipeikėjo po pirmo sukrėtimo, moteris suteikė jam antrą. Įsitvėrusi į stačius kietus kumelės karčius ji užšoko ant jos nugaros ir ją apsižergė. Dičkis apstulbęs išsižiojo, kai arklys su Aila ant nugaros nušuoliavo prie upės kranto. Kumeliukui sekant iš paskos, jie nudūmė į stepes. Nuostaba, suspindusi Taluto akyse, neaplenkė ir kitų grupės narių. Ypač susidomėjo dvylikametė mergaičiukė. Ji prasibrovė prie vado ir prisišliejo prie jo tarsi ieškodama paspirties. – Kaip jai taip pavyko, Talutai? – tyliu, kupinu nuostabos ir baimingos pagarbos balsu pasiteiravo ji. – Tas mažas arkliukas buvo taip arti, beveik galėjau jį paliesti. Taluto veido išraiška sušvelnėjo. – Teks jos pačios paklausti, Latija. Galbūt Jondalaro, – tarė jis atsisukdamas į aukštą nepažįstamąjį. 16
M am u t ų medži ot o jai
– Aš ir pats gerai nežinau, – atsakė tas. – Aila su gyvūnais elgiasi ypatingai. Ji užaugino Yhaha. – Yhaha? – Tai geriausia, kaip aš galiu ištarti vardą, kurį ji davė kumelei. Kai ji pati jį taria, gali pagalvoti, kad ji irgi arklys. O kumeliuko vardas Lenktynininkas. Pats jį taip pavadinau, ji manęs paprašė. Zelandonijoje taip vadiname tuos, kurie greitai bėgioja. Taip pat tai reiškia tokį, kuris iš visų jėgų stengiasi būti geriausias. Kai pirmą kartą pamačiau Ailą, ji padėjo kumelei apsikumeliuoti. – Neblogas turėjo būti reginys! Nė nepagalvočiau, kad kumelė leistų kam prisiartinti tokiu metu, – tarstelėjo vienas iš būrio vyrų. Jojimo pasirodymas turėjo tokį poveikį, kokio Jondalaras ir tikėjosi, todėl jis pamanė, kad atėjo laikas išsakyti Ailos rūpestį. – Manau, ji mielai pasisvečiuotų jūsų stovykloje, Talutai, tačiau baiminasi, kad pagalvosit, jog šie arkliai yra tokie pat kaip bet kurie kiti medžiojami arkliai. Kadangi jie nesibijo žmonių, juos būtų labai lengva užmušti. – Turėtum žinoti, ką aš galvoju, tačiau koks skirtumas? Talutas stebėjo, kaip Aila atjoja. Ji atrodė kaip koks keistas gyvūnas, pusiau žmogus, pusiau arklys. Jis džiaugėsi, kad nesusidūrė su jais jų nepažinodamas. Būtų buvę... baugoka. Akimirką pagalvojo, kaip jaustųsi užsėdęs arkliui ant nugaros ir ar jis pats atrodytų taip pritrenkiamai. O paskui, įsivaizduodamas save sėdintį apsižergusį vieną iš tikrai nedidukų, nors tvirtų stepinių arkliukų, tokių kaip Yhaha, jis garsiai nusijuokė. – Tikriausiai man tą arklį būtų lengviau nešti nei jam mane! Jondalaras sukikeno. Nebuvo sunku suvokti, ką Talutas galvoja. Keletas žmonių nusišypsojo arba sukikeno, ir Jondalaras suprato, kad tikriausiai visi galvoja apie pasijodinėjimą. Nieko keista. Ir jam tas pats šovė į galvą, kai pamatė Ailą ant Yhaha nugaros. Aila matė nuostabą nedidelės grupės žmonių veiduose ir, jei Jondalaras nebūtų laukęs, būtų šuoliavusi atgal į slėnį. Ji jaunystėje pakankamai prisikentėjo už veiksmus, kurie buvo nepriimtini kitiems žmonėms. Ir turėjo pakankamai laisvės nuo tada, kai pradėjo gyventi viena, todėl nebenorėjo girdėti kritikos dėl savo polinkių. Ji buvo pasiruošusi pasakyti Jondalarui, kad gali viešėti pas tuos žmones, jei to nori. Ji grįš atgal. 17
J ean M . Au e l
Kai grįžusi Aila pamatė Talutą tebekikenantį dėl vaizduotėje iškilusio savęs kaip raitelio paveikslo, ji persigalvojo. Juokas jai tapo toks brangus. Gyvenant gentyje jai nebuvo leidžiama juoktis; dėl to jie nervinosi ir nesmagiai jausdavosi. Tik su Durku, slapčia, ji juokdavosi garsiai. Mažylis ir Yhaha išmokė ją mėgautis juoko teikiamu jausmu, tačiau Jondalaras buvo pirmasis asmuo, kuris atvirai su ja tuo dalijosi. Ji stebėjo, kaip jiedu su Talutu nevaržomai juokiasi. Jondalaras pakėlė akis ir nusišypsojo. Jo neįtikėtinai gyvų mėlynų akių burtai palietė kažką giliai jos sieloje, ji atliepė šiltu, tvinksinčiu švytėjimu, ir Aila pajuto užplūstančią meilę tam vyrui. Ji negali grįžti į slėnį, tik ne be jo. Vien tik mintis apie gyvenimą be jo užgniaužė gerklę ir nuo sulaikytų ašarų ėmė gelti akis. Jodama atgal ji pastebėjo, kad, nors Jondalaras nebuvo toks stambus kaip raudonplaukis, buvo beveik toks pat aukštas ir didesnis už kitus tris vyrus. Ne, vienas dar berniukas, pastebėjo ji. Ar ten su jais mergaitė? Aila paslapčia stebėjo grupelę: nenorėjo atvirai stebeilytis. Ji kūno judesiais davė Yhaha ženklą sustoti, tada, permetusi kojas, nulipo. Talutui artinantis abu arkliai, regis, sunerimo. Aila paglostė Yhaha ir apsikabino Lenktynininko kaklą. Jai taip svarbaus jų buvimo reikėjo nė kiek ne mažiau nei jiems reikėjo jos. – Aila be žmonių, – kreipėsi vadas kiek abejodamas, ar pridera šitaip sakyti, nors moteriai su šiurpulingu ir slėpiningu talentu tikriausiai tai pritinka, – Jondalaras sakė, jog bijaisi skriaudos, kuri gali būti padaryta šiems arkliams, jeigu apsistosite pas mus. Drąsiai sakau: kol Talutas yra Liūto stovyklos galva, jokios skriaudos nebus padaryta nei kumelei, nei jos jaunikliui. Norėčiau, kad pasisvečiuotum ir atsivestum arklius, – jo šypsena išplatėjo, ir jis sukikeno: – Kitaip niekas mumis nepatikės. Dabar Aila kur kas labiau atsipalaidavo, be to, ji žinojo, kad Jondalaras nori pasisvečiuoti. Nebuvo tikros priežasties atsisakyti, ir ją traukė lengvas, draugiškas raudonplaukio dičkio juokas. – Gerai, ateisiu, – tarė ji. Talutas šypsodamasis linktelėjo. Jis galvojo apie ją, apie jos neįprastą akcentą, jos stebėtiną gebėjimą apsieiti su arkliais. Kas ta Aila be žmonių? 18
M am u t ų medži ot o jai
Aila su Jondalaru buvo įsikūrę stovyklą prie veržlios upės, ir tą rytą, prieš susitikdami būrelį iš Liūto stovyklos, jau buvo nusprendę sukti atgalios. Upės vaga buvo per plati lengvai kirsti ir neverta pastangų, jei jie ketino grįžti tuo pačiu keliu. Stepės į rytus nuo slėnio, kuriame Aila trejus metus gyveno viena, buvo prieinamesnės, tad jaunoji moteris nesivargindavo pernelyg dažnai leistis sudėtingu aplinkiniu keliu į vakarus ir šitų teritorijų gerai nepažinojo. Nors ir leidosi į vakarus, Aila ir Jondalaras neturėjo konkretaus kelionės tikslo. Galiausiai jie pasuko į šiaurę, paskui į rytus, tačiau kur kas toliau nei Aila nusigaudavo medžiodama. Jondalaras įtikino ją leistis į kelionę, kad ji įprastų keliauti. Jis norėjo parsivesti ją namo, tačiau jo namai buvo toli vakaruose. Ji nenorėjo ir baiminosi palikti savo saugų slėnį dėl gyvenimo su nepažįstamais žmonėmis nežinomoje vietoje. Nors šitiek metų keliavęs Jondalaras nekantravo grįžti į namus, jis nusiteikė žiemą praleisti su Aila slėnyje. Kelias atgalios bus ilgas, tikriausiai truks visus metus, todėl, šiaip ar taip, geriausia į jį leistis pavasario pabaigoje. Zelandonietis neabejojo, kad iki tol pavyks ją prikalbinti keliauti kartu. Kitos alternatyvos jis net nenorėjo svarstyti. Aila surado Jondalarą baisiausiai sumaitotą, kone prie mirties, šiltojo sezono pradžioje, kurio paskutinėmis dienomis dabar jie mėgavosi. Ji žinojo, kokią tragediją jis patyrė. Jiedu pamilo vienas kitą. Ji jį slaugė ir grąžino jam sveikatą, nors ilgai užtruko, kol pavyko įveikti visiškai skirtingos kilmės sukurtus barjerus. Jie vis dar mokėsi vienas kito elgesio būdų ir stengėsi pažinti nuotaikas. Aila su Jondalaru baigė ardyti stovyklą ir, didelei laukiančių žmonių nuostabai ir susidomėjimui, sudėjo visus savo rykus ir įrangą ant arklio, o ne į kuprines ar krepšius, kuriuos būtų tempę patys. Nors kartais jie ir dviese jodavo ant tvirto arklelio, Aila pagalvojo, kad Yhaha ir kumeliukui bus ramiau, jei jie ją matys. Abu žygiavo už žmonių grupės. Jondalaras už ilgos virvės, pririštos prie apynasrio, kurį pats sugalvojo, vedėsi Lenktynininką. Yhaha laisva sekė paskui Ailą. 19
J ean M . Au e l
Jie kelias mylias ėjo palei upės vagą plačiu slėniu, kuris leidosi nuožulniai nuo žole apaugusios lygumos. Sudžiūvusi žolė siekė iki krūtinės, gretimose atšlaitėse sunokusių sėklų nusvarintos smilgos aukso bangomis suposi šaltame vėjyje, kuris šuorais pūtė nuo didžiulio ledyno šiaurėje. Atviroje stepėje prie vandens šaltinių gūžėsi keletas kreivų pušų ir beržų, jų šaknys ieškojo drėgmės, kurią vėliau atiduodavo viską aplinkui džiovinantiems vėjams. Artėliau upės nendrės ir viksvos tebebuvo žalios, nors stingdantis vėjas barškino plikas lapuočių medžių šakas. Latija ėjo kiek atsilikusi, vis dirsčiodama į arklius ir į moterį, kol visi už upės vingio pastebėjo keletą žmonių. Tada ji pasileido bėgte, nes norėjo būti pirmoji, kuri papasakos apie svečius. Išgirdę jos šūksnius žmonės atsisuko ir ėmė vėpsoti. Dar daugiau žmonių išėjo, kaip Ailai pasirodė, iš didžiulės skylės upės pakrantėje, tikriausiai kažkokio urvo. Nieko panašaus anksčiau ji nebuvo mačiusi. Dingojosi, tarsi jis įaugęs į upę besileidžiančiame šlaite, tačiau nepriminė atsitiktinės uolos ar molingo kranto formos. Ant stogo augo žolė, tačiau anga buvo per daug lygi, pernelyg taisyklinga ir atrodė keistai nenatūraliai. Tai buvo tobulai simetriška arka. Staiga jai toptelėjo: tai ne urvas, juk šie žmonės – ne gentis! Jie nepanašūs į Izą, vienintelę motiną, kurią ji prisimena, arba į Krebą, arba Bruną, žemą ir raumeningą, didelėmis akimis, kurias temdė sunkūs antakių kauburiai, nusklembta kakta ir atsikišusiais žandikauliais be smakro. Šie žmonės atrodė taip, kaip ji. Jie atrodė taip, kaip tie, kuriems ji buvo gimusi. Jos motina, jos tikroji motina, turėjo atrodyti kaip viena tų moterų. Čia buvo kiti! Čia jų vieta! Šitai suvokusi ji iš jaudulio išraudo ir pajuto nudiegiant baimę. Bežadė tyla pasveikino nepažįstamuosius ir dar keistesnius jų arklius, atvykusius į nuolatinę Liūto stovyklos žiemos buveinę. Paskui visi prapliupo vienu metu. – Talutai, ką atsivedei šįkart? Iš kur gavot tuos arklius? Ką jiems padarėt? – kažkas kreipėsi į Ailą: – Kaip tau pavyksta priversti juos pasilikti? Iš kokios jie stovyklos, Talutai? Triukšmingi, draugingi žmonės brukosi pirmyn, nekantravo paliesti svečius ir jų arklius. Aila buvo priblokšta, sutrikusi. Ji nebuvo pratusi prie 20
M am u t ų medži ot o jai
tokios daugybės žmonių, prie garsios kalbos, ypač kai visi kalbėjo vienu metu. Yhaha žengė į šoną pastačiusi ausis ir atkraginusi galvą. Išrietusi sprandą ji mėgino apsaugoti išsigandusį savo kumeliuką ir bandė išvengti besiartinančių žmonių. Jondalaras pastebėjo Ailos sutrikimą, arklių nervingumą, tačiau negalėjo nieko padaryti, kad Talutas ar kiti jo žmonės susiprastų ir atsitrauktų. Kumelė prakaitavo, mosavo uodega, sukosi ratu. Ilgiau tverti Yhaha nebegalėjo. Baimingai sužvingusi ji atsistojo ant užpakalinių kojų ir sutabalavo sunkiomis kanopomis. Žmonės atsitraukė. Kumelės nerimas privertė Ailą susitelkti. Ji raminamai žvingaudama ėmė ją guosti ir rodė ženklus gestais, kuriais buvo įpratusi bendrauti prieš Jondalarui išmokant ją kalbėti. – Talutai! Niekam nevalia liesti arklių, jei Aila neleido! Tik ji gali juos suvaldyti. Jie švelnūs, tačiau kumelė gali būti pavojinga, jei yra erzinama arba pajunta grėsmę kumeliukui. Gali ką nors sužeisti, – paaiškino Jondalaras. – Atsitraukit! Girdėjot, ką jis pasakė, – griausmingu balsu visus nutildė Talutas. Kai žmonės ir arkliai nusiramino, Talutas prabilo normalesniu tonu. – Moteris vardu Aila. Pažadėjau, kad jokios žalos jos arkliams padaryta nebus, jei ji atvyks pasisvečiuoti. Pažadėjau kaip Liūto stovyklos vadas. Tai Jondalaras iš Zelandonijos, mūsų giminaitis, Tolijai giminingos šeimos vyro brolis, – tada, nušvitęs patenkinta šypsena, jis pridūrė: – Talutas atsivedė svečių! Visi pritariamai sulinksėjo. Žmonės sustojo ratu ir su neapsimestiniu smalsumu stebėjo atvykėlius, tačiau buvo atsitraukę pakankamai, kad išvengtų arklio kanopų spyrių. Net jei nepažįstamieji dabar pat būtų išėję, susidomėjimo ir šnekų pakaktų mažiausiai ateinantiems metams. Vasaros susirinkime buvo kalbama, kad kažkur netoliese yra du svetimšaliai, gyvenantys su upės žmonėmis pietvakariuose. Mamutojai prekiavo su šaramudojais. Kadangi jų giminaitė Tolija pasirinko upės žmogų, Liūto stovyklos nariams viskas buvo tik dar įdomiau. Vis dėlto jie nesitikėjo, kad vienas iš tų svetimšalių atžirglios į jų stovyklą, ypač su moterimi, turinčia stebuklingų galių arkliams. – Ar viskas gerai? – pasiteiravo Ailos Jondalaras. – Jie išgąsdino Yhaha ir Lenktynininką. Ar žmonės visada taip vienu metu kalba? Vyrai ir moterys vienu metu? Tai trikdo, jie tokie triukšmingi, 21
J ean M . Au e l
kaip suprasti, kuris ką sako? Gal mums geriau grįžti į slėnį? – apsikabinusi kumelės kaklą, Aila prisišliejusi prie jos ją guodė, tačiau ir pati sėmėsi stiprybės. Jondalaras suprato, kad Aila taip pat sunerimusi kaip ir arkliai. Triukšmingas žmonių spaudimas ją sukrėtė. Tikriausiai nederėtų per ilgai užsibūti. Gal būtų buvę geriau pradėti nuo mažos draugijos, kol ji vėl pripras prie žmonių. Drauge buvo smalsu, ką teks daryti, jei ji taip niekada ir nepripras. Na, kad jau atsidūrė čia, telieka palaukti ir pažiūrėti. – Kartais žmonės būna triukšmingi ir kalba visi vienu metu, tačiau dažniausiai kalbama po vieną. Manau, dabar jie su arkliais bus atsargesni, Aila, – tarė jis. Aila pradėjo nuiminėti krepšius, pririštus prie abiejų gyvūno pusių diržais, kuriuos buvo padirbusi iš odos juostų. Kol ji buvo užsiėmusi, Jondalaras pasivedėjo Talutą į šoną ir tyliai jam pasakė, kad arkliai, taip pat ir Aila, truputį sutrikę ir prireiks laiko prie visų priprasti. – Bus geriau, jei kuriam laikui paliksime juos vienus. Talutas suprato ir, įsimaišęs tarp stovyklos žmonių, su visais šnektelėjo. Jie išsiskirstė, grįžo prie kitų užduočių: ruošė maistą, dirbino įrankius, tvarkė kailius, todėl atvykėlius galėjo stebėti ne taip akivaizdžiai. Jiems irgi nebuvo lengva. Nepažįstamieji buvo įdomūs, tačiau moteris su tokia nepaprasta galia gali iškrėsti ką netikėta. Tiktai keletas vaikų liko stebėti svečius godžiai susidomėję, kaip moteris ir vyras išsikrauna daiktus, tačiau jie Ailai netrukdė. Ji metų metus nebuvo mačiusi vaikų, nuo tada, kai paliko gentį, ir jie ją domino ne mažiau nei ji juos. Ji nuėmė diržus ir Lenktynininko apynasrį, tada patapšnojo ir paglostė Yhaha, paskui Lenktynininką. Jausmingai pamylavusi kumeliuką ji pakėlė akis ir pamatė, kaip ilgesingai į gyvulėlį žiūri Latija. – Nori paliesti arklį? – pasiteiravo Aila. – Ar galima? – Ateik. Duok ranką. Aš parodysiu, – ji paėmė Latijos plaštaką ir priglaudė ją prie gauruoto, žiemai jau pasiruošusio pusiau suaugusio kumeliuko kailio. Lenktynininkas pasuko galvą, priglaudė nosį ir pauostinėjo mergaitę. 22
M am u t ų medži ot o jai
Dėkinga mergaitės šypsena buvo tikra dovana. – Aš jam patikau! – Jis mėgsta būti kasomas. Šitaip, – tarė Aila, rodydama vaikui, kurias vietas kumeliukui labiausiai niežti. Lenktynininkas džiaugėsi dėmesiu ir tai rodė, o Latija iš džiaugsmo netvėrė savame kailyje. Kumeliukas ją traukė nuo pat pradžių. Aila nusisuko padėti Jondalarui ir nepastebėjo, kaip prisiartino kitas vaikas. Atsigręžusi ji aiktelėjo ir pajuto, kaip išbalo. – Ar nieko, jei Raidagas palies arklį? – pasiteiravo Latija. – Jis nekalba, tačiau aš žinau, kad norėtų. Raidagas visada sukeldavo žmonėms nuostabą. Latija buvo prie to pripratusi. – Jondalarai! – kimiai pro ašaras sušnibždėjo Aila, – tas vaikas galėtų būti mano sūnus! Jis atrodo visai kaip Durkas! Jondalaras atsisuko ir apstulbo. Tai buvo mišrių dvasių vaikas! Plokščiagalviai – tie, kuriuos Aila visada vadino gentimi, – daugumai žmonių buvo gyvuliai, o tokius kaip šis vaikus dauguma laikė išsigimėliais, pusiau gyvuliais, pusiau žmonėmis. Jis pats buvo sukrėstas, kai sužinojo, kad Aila pagimdė mišrių dvasių sūnų. Tokio vaiko motina paprastai būdavo atstumtoji, išvaroma baiminantis, kad nepritrauktų piktavalių dvasių dar kartą ir kitoms moterims netektų gimdyti tokių išsigimėlių. Kai kurie nenorėjo netgi pripažinti, jog jie egzistuoja, tad pamatyti vieną tokį vaiką čia gyvenantį su žmonėmis buvo daugiau nei netikėta. Tai buvo sukrėtimas. Iš kur tas berniukas atsirado? Aila ir vaikas stebeilijo kits į kitą pamiršę viską aplinkui. Jis per liesas ir per smulkutis, kad būtų pusiau genties, galvojo Aila. Paprastai jie stambių kaulų ir raumeningesni. Netgi Durkas nebuvo tiesiog liesas. Akyla Ailos kaip gydytojos akis pastebėjo, kad jis silpnas ir ligotas. Problemos nuo gimimo dėl stipraus raumens krūtinėje, kuris pulsuoja, plaka ir verčia kraują judėti, spėjo ji. Šiuos faktus ji įrašė į atmintį daug negalvodama; atidžiau įsižiūrėdama į berniuko veiduką, į jo galvą, ji ieškojo skirtumų ir panašumų tarp šito vaiko ir savo sūnaus. Jo didelės, rudos, protingos akys buvo visai kaip Durko, netgi žvilgsnis kupinas senovinės išminties, gerokai pranokstančios jo amžių. Aila pajuto 23
J ean M . Au e l
ilgesio kančią ir gumulą gerklėje, tačiau berniuko akyse buvo ne vien tik fizinio skausmo ir kančios, kurių Durkas niekada nepažinojo. Aila jį stebėjo su dideliu gailesčiu. Šito vaiko antakiai taip neišsikišę, nusprendė ji atidžiau patyrinėjusi. Kai ji išėjo, Durkui buvo vos treji metukai, tačiau kaulėtos antakių briaunos buvo gerai išsivysčiusios. Durkas akis ir išsikišusius antakių gūbrius paveldėjo iš genties, tačiau jo kakta buvo kaip šio vaiko. Ne nusklembta ir susiplojusi, kaip genties, bet aukšta ir skliautuota, kaip jos. Jos mintys klajojo. Prisiminė, kad Durkui dabar būtų šešeri, pakankamai daug, kad išeitų su vyrais pasipraktikuoti su medžioklės ginklais. Brunas mokys jį medžioti, ne Braudas. Prisiminusi Braudą ji pajuto užplūstant pyktį. Ji niekada nepamirš, kaip Bruno moters sūnus jos nekentė, kad vien iš neapykantos atėmė jos kūdikį ir privertė ją išeiti iš genties. Aila užsimerkė: prisiminimų skausmas raižė kaip peilis. Ji nenorėjo patikėti, kad niekada nebepamatys savo sūnaus. Ji atsimerkė, pažvelgė į Raidagą ir giliai įkvėpė. Įdomu, kiek tam berniukui metų? Jis mažas, tačiau tikriausiai turėtų būti Durko amžiaus, galvojo ji, vėl lygindama abu vaikus. Raidago oda buvo šviesi, plaukai tamsūs ir garbanoti, tačiau šviesesni ir minkštesni nei tanki ruda čiupryna, įprastesnė gentyje. Didžiausias skirtumas tarp šio vaiko ir jos sūnaus, pastebėjo Aila, buvo smakras ir kaklas. Jos sūnaus kaklas buvo ilgas kaip jos – kitaip nei kiti genties vaikai, jis kartais užspringdavo maistu. Jis turėjo nusklembtą, tačiau ryškų smakrą. Šio vaiko kaklas buvo trumpas, kaip genties žmonių, ir žandikauliai atsikišę. Tada ji prisiminė Latiją užsiminus, kad jis nemoka kalbėti. Staiga ji suprato, koks šio vaiko gyvenimas. Viena yra penkerių mergytei, kuri neteko tėvų per žemės drebėjimą ir kurią surado nariai genties, negalintys artikuliuotai kalbėti, išmokti ženklų kalbos, kuria tie žmonės paprastai bendrauja. Ir visiškai kas kita gyventi su kalbančiais žmonėmis ir negalėti kalbėti. Ji prisiminė, kokia sutrikusi buvo iš pradžių, kai negalėjo susikalbėti su ją priėmusiais žmonėmis. Dar sunkiau buvo priversti Jondalarą ją suprasti prieš jai vėl išmokstant kalbėti. Kas, jei jai nebūtų pavykę išmokti? Ji parodė berniukui ženklą, paprastą pasveikinimo gestą, vieną pirmųjų, išmoktų taip seniai. Jo akyse akimirką atsispindėjo susijaudinimas, pas24
M am u t ų medži ot o jai
kui jis sutrikęs papurtė galvą. Jis niekada nesimokė genties gestų kalbos, suprato Aila, tačiau privalėjo išlikti kokie nors genties prisiminimų pėdsakai. Akimirką jis atpažino tą ženklą, tuo Aila neabejojo. – Ar gali Raidagas paliesti arkliuką? – vėl pasiteiravo Latija. – Taip, – patikino Aila, imdama vaiko rankutę. Jis toks menkutis, toks trapus, galvojo ji, ir tada viską suprato. Jis negali bėgioti kaip kiti vaikai. Jis negali žaisti vaikams įprastų peštynių ar kumštynių. Jis gali tik stebėti ir norėti. Su tokiu švelnumu, kokio Jondalaras niekad anksčiau jos veide neregėjo, Aila kilstelėjo berniuką ir užsodino jį ant Yhaha nugaros. Davusi ženklą Yhaha sekti iš paskos, ji iš lėto apvedė kumelę aplink stovyklą. Nutilo visos kalbos, nes visi sustojo pažiūrėti į Raidagą, sėdintį ant arklio. Nors visi apie tai kalbėjo, nė vienas, išskyrus Talutą ir žmones, kurie sutiko juos prie upės, nebuvo matę raitelio ant arklio. Niekam niekada tai nė nebuvo toptelėję. Stambi, motiniška moteris išlindo iš keisto būsto ir, pamačiusi Raidagą ant arklio, kuris visai neseniai taip pavojingai spardėsi prie pat jos galvos, pirmiausia norėjo bėgti jo gelbėti. O priėjusi arčiau tapo tylios dramos liudytoja. Vaiko veidukas buvo kupinas nuostabos ir džiaugsmo. Kiek kartų anksčiau jis ilgesingomis akimis stebėdavo, negalėdamas dėl savo silpnumo arba kitoniškumo daryti to, ką daro kiti vaikai? Kiek kartų jis svajojo padaryti ką nors, kad juo žavėtųsi arba jam pavydėtų? O dabar, kai įsitaisė ant to padaro nugaros, visi stovyklos vaikai ir visi stovyklos suaugusieji pirmą kartą gyvenime troško susikeisti su juo vietomis. Moteris nustebusi stebėjo. Ar gali būti, kad ši nepažįstamoji taip greitai perprato berniuką? Taip lengvai jį priėmė? Ji pamatė, kaip Aila žiūri į Raidagą, ir suprato, kad tikrai taip yra. Aila pastebėjo ją tyrinėjančią moterį ir nusišypsojo. Moteris atsakė šypsena ir prisigretino. – Tu padarei Raidagą labai laimingą, – tarė ji ištiesusi rankas į mažylį, kurį Aila nukėlė nuo arklio. – Tai labai nedaug, – patikino Aila. Moteris linktelėjo. 25
J ean M . Au e l
– Aš vardu Nezė, – prisistatė ji. – Aš vardu Aila. Moterys žiūrėjo viena į kitą, vertino viena kitą atsargiai, ne priešiškai, tačiau tirdamos ateities santykių galimybę. Ailos galvoje sukosi klausimai, kuriuos ji norėjo užduoti apie Raidagą, tačiau ji dvejojo, nebuvo tikra, ar dera klausti. Ar Nezė – berniuko motina? Jei taip, kaip nutiko, kad ji pagimdė mišrių dvasių kūdikį? Ailai vėl ėmė kirbėti klausimas, kuris nedavė ramybės nuo pat Durko gimimo. Kaip prasideda gyvybė? Moteris tik sužino, jog ji yra, tada, kai jos kūnas kūdikiui augant pradeda keistis. Kaip kūdikis patenka į moters vidų? Krebas su Iza tikėjo, kad nauja gyvybė užsimezga tada, kai moteris praryja vyro totemo dvasią. Jondalaras galvojo, kad Didžioji Motina Žemė sumaišo moters ir vyro dvasias ir įdeda jas į moters vidų, kai ji tampa nėščia. O Aila turėjo savo nuomonę. Pastebėjusi, kad sūnus paveldėjo kai kuriuos jos būdo bruožus ir kai kuriuos genties, ji suvokė, kad jokia gyvybė nepradėjo augti jos viduje tol, kol Braudas priverstinai į ją neįsiskverbė. Ji sudrebėjo viską prisiminusi. Tai buvo taip skausminga, jog niekaip negalėjo to pamiršti, tad ji pradėjo tikėti, jog tai kažkaip susiję su tuo, kad vyrai įstumia savo organą į tą vietą, pro kurią gimsta vaikai, ir tai lemia gyvybės pradžią moters viduje. Jondalarui tokia mintis pasirodė keista. Jis vis tiek mėgino ją įtikinti, jog Motina sukuria gyvybę. Ji juo nelabai tikėjo, o dabar ėmė apie tai galvoti. Aila užaugo su gentimi, ji buvo viena iš jų, kad ir kokia atrodė skirtinga. Kad ir kaip ji to nekentė, Braudas tik naudojosi savo teisėmis. Tik kaip galėjo genties vyras išprievartauti Nezę? Jos mintis pertraukė sujudimas, kilęs atvykus kitai mažai medžiotojų grupelei. Kai vienas vyras prisiartinęs nusitraukė gobtuvą, Aila su Jondalaru nustebę išsižiojo. Vyras buvo rudas! Jo oda buvo tamsiai ruda. Jis buvo kone Lenktynininko spalvos, kas gana reta net arkliui. Nė vienas jų anksčiau nebuvo matęs žmogaus ruda oda. Jo plaukai buvo juodi, tankiai susiraitę ir atrodė kaip vilnonė kepuraitė ar juodas muflono kailis. Jo akys taip pat buvo juodos, jos kibirkščiavo džiaugsmu jam šypsantis. Dantys buvo baltutėliai, liežuvis rausvas ir smarkiai kontrastavo su tamsia oda. Vyras žinojo, kokią sumaištį sukelia tarp pirmą kartą jį matančių nepažįstamųjų, ir nuoširdžiai tuo mėgavosi. 26
M am u t ų medži ot o jai
Visais kitais atžvilgiais jis buvo visiškai įprastas žmogus: vidutinio ūgio, vargiai daugiau nei colį aukštesnis už Ailą, vidutinio kūno sudėjimo. Vis dėlto užslėptas gyvybingumas, taupūs judesiai ir lengvas pasitikėjimas savimi kūrė įspūdį žmogaus, kuris žino, ko nori, ir nešvaistys laiko tam gauti. Pamačius Ailą jo akyse plykstelėjo dar viena kibirkštėlė. Jondalaras atpažino tą žvilgsnį kaip viliojimą. Jis suraukė antakius, tačiau nei šviesiaplaukė moteris, nei tamsiaodis vyras to nepastebėjo. Ją sužavėjo neįprasta odos spalva, ir ji žiūrėjo į vyrą su drąsia vaiko nuostaba. Jį patraukė tiek aura tikro nekaltumo, kurį kėlė jos reakcija, tiek jos grožis. Staiga Aila susivokė, kad spokso į tamsiaodį, tamsiai nukaito ir nudelbė akis į žemę. Iš Jondalaro ji sužinojo, kad visiškai pridera vyrui ir moteriai žiūrėti tiesiai vienam į kitą, tačiau genties žmonėms tai būtų ne paprasčiausiai nemandagu, tai būtų įžeidu, ypač iš moters pusės. Tai dėl auklėjimo, genties papročių, kuriuos Krebas su Iza vis stiprino, kad ji taptų kuo labiau priimtina. Tai ją trikdė. Akivaizdus jos susikrimtimas tik sustiprino tamsiaodžio vyro susidomėjimą. Jis dažnai tapdavo neįprasto moterų dėmesio objektu. Pirmą kartą jį pamačiusios ir atsipeikėjusios iš nuostabos, regis, jos imdavo smalsauti, kokių dar skirtybių jis gali turėti. Jam kartais būdavo įdomu, ar jau visos moterys vasaros susirinkimuose išsiaiškino, kad, tiesą sakant, jis niekuo nesiskiria nuo visų kitų vyrų. Nebuvo taip, kad jam nepatiktų, tačiau Ailos reakcija jį sudomino ne mažiau nei jo odos spalva ją. Jis nebuvo pratęs matyti, kad sukrečiančiai graži suaugusi moteris raustų kaip drovi mergaitė. – Ranekai, ar jau susipažinai su mūsų svečiais? – eidamas artyn šūktelėjo Talutas. – Dar ne, bet labai... trokštu. Išgirdusi jo balso toną Aila pažvelgė į gilias juodas akis, pilnas geismo ir subtilus humoro. Jos įsiskverbė į ją ir palietė tą vietą, kurią anksčiau lietė tik Jondalaras. Jos kūnas atsakė netikėtu dilgčiojimu, kuris privertė kiek prasiverti jos lūpas, išsiplėsti pilkšvai mėlynas akis. Vyras palinko pirmyn pasiruošęs paimti jos rankas, tačiau prieš kaip įprasta supažindinant tarp jų įsiterpė aukštas nepažįstamasis ir rūsčiai prakalbęs pats ištiesė rankas. – Aš esu Jondalaras iš Zelandonijos, – tarė jis. – Moteris, su kuria keliauju, yra Aila. 27
J ean M . Au e l
Aila neabejojo, jog Jondalarui kažkas sukėlė nerimą. Tai dėl tamsiaodžio vyriškio. Ji buvo pratusi skaityti žmogaus jausmus pagal pozas, tad atidžiai stebėjo Jondalarą ieškodama užuominų, kuriomis grįstų savo pačios elgesį. Vis dėlto kūno kalba žmonių, kurie kliovėsi žodžiais, buvo kur kas neaiškesnė nei gentainių, kurie bendraudavo gestais, tad ji dar nepasitikėjo savo įžvalgomis. Atrodė, kad šiuos žmones vienu metu ir paprasčiau, ir sudėtingiau perprasti, kaip ir šį staigų Jondalaro nuotaikos pokytį. Ji suprato, kad jis pyksta, tačiau nežinojo, kodėl. Vyras paėmė Jondalaro rankas ir tvirtai jas paspaudė. – Aš Ranekas, geriausias, o gal ir vienintelis mamutojų Liūto stovyklos raižytojas, – tarė jis su save menkinančia šypsena. Tada pridūrė: – Keliaudamas su tokia dailia bičiule privalai suprasti, kad ji pritrauks dėmesį. Dabar sutriko Jondalaras. Raneko draugiškumas ir atvirumas privertė jį pasijusti tikru mulkiu, ir su pažįstamu skausmu sugrįžo mintys apie brolį. Tonolanas pasižymėjo tokiu pat draugišku pasitikėjimu savimi ir visada pirmas imdavosi iniciatyvos, kai keliaudami jie susitikdavo žmonių. Jondalaras nusimindavo, kai jis iškrėsdavo ką nors kvaila; jis nemėgo pradėti santykių su naujais žmonėmis nederamu būdu. Geriausiu atveju, jis elgėsi netinkamai. O dabar staigus pyktis jį nustebino ir užklupo nepasiruošusį. Karštas pavydo dūris buvo jam visiškai nauja emocija arba bent jau tokia, kurios jis nepatyrė jau labai seniai ir nebesitikėjo patirti. Jis būtų kuo skubiau tai paneigęs, tačiau aukštas išvaizdus vyriškis su įgimta charizma ir jausminga patirtimi pataluose buvo labiau įpratęs, kad moterys pavydėtų jo dėmesio. „Kodėl turiu nerimauti dėl to, kad kažkoks vyras žvalgosi į Ailą? – galvojo Jondalaras. – Ranekas teisus, ji labai graži, man derėjo to tikėtis. Ir ji turi teisę pati pasirinkti. Vien dėl to, kad esu pirmasis jos rūšies vyras, su kuriuo ji susipažino, dar nereiškia, kad ir liksiu vienintelis, kuris jai pasirodys patrauklus.“ Aila matė, kaip jis šypsosi Ranekui, tačiau pastebėjo, kad įsitempę pečiai neatlėgo. – Ranekas visada apie tai kalba atsainiai, nors nėra linkęs paneigti nė vieno iš savo įgūdžių, – pasakojo Talutas, rodydamas kelią į neįprastą urvą, 28
M am u t ų medži ot o jai
kuris atrodė padarytas iš pakrantėje susikaupusios žemės. – Jis ir Vaimezas šiuo požiūriu nesiskiria nuo kitų. Vaimezas irgi nenoromis pripažįsta savo kaip įrankių dirbėjo įgūdžius, kaip ir jo židinio sūnus kalbėdamas apie raižymą. Ranekas yra geriausias raižytojas iš visų mamutojų. – Turite patyrusį įrankių dirbėją? Titnago skaldytoją? – maloniai pasiteiravo Jondalaras. Jo karštas pavydo protrūkis išgaravo su viltimi susitikti kitą žmogų, gerai nusimanantį jo amatą. – Taip, ir jis taip pat geriausias. Liūto stovykla gerai žinoma. Mes turime geriausią raižytoją, geriausią įrankių dirbėją ir vyriausią mamutą, – pasigyrė vadas. – O vadas pakankamai stambus, kad niekas neprieštarautų, nori jie to ar ne, – kreivai šyptelėjęs pastebėjo Ranekas. Talutas nusišiepė žinodamas Raneko polinkį šmaikščiomis pastabomis nukreipti į šoną jo raižymo įgūdžių šlovinimą. Vis dėlto tai nesustabdė Taluto noro girtis. Jis didžiavosi savo stovykla ir nedvejodamas leisdavo visiems tai suprasti. Aila stebėjo subtilų dviejų vyrų bendravimą – vyresnio stotingo milžino liepsnos raudonumo plaukais ir blyškiai žydromis akimis, ir kito, tamsaus ir liekno. Ji suprato gilų prieraišumo ir ištikimybės ryšį, kuriuo jie dalijosi, nors skyrėsi taip, kad labiau du žmonės nebegali skirtis. Jie abu buvo mamutų medžiotojai, abu iš mamutojų Liūto stovyklos. Visi ėjo link arkos, kurią Aila pastebėjo anksčiau. Atrodė, ji veriasi į kauburį ar kelis jų, sulindusius į šlaitą ir atsigręžusius į didelę upę. Aila matė įeinančius ir išeinančius žmones. Ji suprato, kad tai turi būti urvas ar kažkokia buveinė, tačiau tokia, kuri atrodė padaryta vien tiktai iš purvo: tvirtai suplūkto, tačiau su įaugusiais žolės kuokštais, ypač apačioje ir šonuose. Ji taip gerai įsiliejo į aplinką, kad, išskyrus įėjimą, buvo sunku išskirti būstus iš supančios aplinkos. Iš arčiau įsižiūrėjus ji pastebėjo, kad ant suapvalinto kalvos viršaus pridėliota įdomių daiktų ir rykų. Staiga Aila tiesiai virš arkos pamatė vieną ypatingą daiktą. Jai užėmė kvapą. Tai buvo urvinio liūto kaukolė!