R o b e r t J a m e s Wa l l e r
Frančeska
28
Frančeskos gimtadienis būdavo gilų rudenį. Šaltas lietus čaižė jos karkasinį namą pietinės Ajovos platybėse. Pro langą ji stebėjo pliaupiančius lietaus lašus, žvelgė pro jų šydą į tolumoje dunksančias kalvas palei Vidurinę upę, mąstydama apie Ričardą. Jis pasimirė prieš aštuonerius metus visai tokią pat dieną kaip ši nuo kažko tokio, ko pavadinimo ji verčiau nenorėjo prisiminti. Bet Frančeska dabar mąstė apie jį ir nuolatinį jo ge rumą, tvirtą charakterį ir net apie gyvenimą, kurį jo dėka turėjo. Paskambino vaikai. Ir šiais metais nė katras vėl niekaip ne galėjo parvažiuoti namo, nors jai šiandien sukanka šešiasde šimt septyneri. Suprato juos – kaip ir visada. Visada supras davo. Ir visada supras. Abu įpusėję savo karjerą, dirba sunkiai, vadovauja ligoninei, dėsto studentams, Maiklas rengiasi antrą kartą vesti, Karolina iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti savąją santuoką. Širdyje Frančeska džiaugėsi, kad jie tartum taip ir neištaiko laiko aplankyti jos per gimtadienį – mat šiai progai ji turėjo pasilikusi nuosavą ceremonialą. Šįryt buvo užsukę su tortu draugai iš Vinterseto. Frančeska sutaisė kavos, ir jie kalbėjosi daugiausia apie anūkus ir miestą,
M a d i s o n o a p y g a r d o s t i lt a i
apie Padėkos dieną ir apie tai, ką kam nupirkti dovanų Kalė doms. Tylūs juokai, tai pagyvėjantis, tai prigęstantis svetainė je pokalbis savo draugiškumu veikė raminamai ir Frančeskai priminė vieną mažutę priežastį, kodėl po Ričardo mirties ji pasiliko čia gyventi. Maiklas itin piršo jai persikelti pas jį į Floridą, Karolina gyrė Naująją Angliją. Bet Frančeska liko tarp pietinės Ajovos kalnų, ant savosios žemės, dėl vienos ypatingos priežasties iš saugodama savo adresą, ir džiaugėsi taip pasielgusi. Svečiai išvažiavo apie vidudienį. Ji lydėjo akimis juos slen kant biuikais ir fordais keliuku tarp gyvatvorių, o paskui įsu kant į apygardos vieškelį Vinterseto link – automobilių valy tuvai visu greičiu švytavo, braukdami nuo langų lietų. Geri mieli draugai, nors ir niekada nesupras, ką ji slepia viduje, kad ir pasakytų jiems. Kai po karo vyras atsivežė ją čia iš Neapolio, pažadėjo, kad rasianti gerų draugų. Pasakė: Ajoviečiai gal ir turi trūkumų, ” bet abejingumo nepamatysi.“ Ir tai buvo tiesa, tebėra tiesa. Juodu susipažino, kai jai buvo dvidešimt penkeri. Baigusi universitetą jau trejus metus dėstė privačioje mergaičių moky kloje, vis susimąstydama, kaip toliau klostysis jos gyvenimas. Daugelis jaunų italų buvo žuvę arba uždaryti karo belaisvių stovyklose, kiti – palūžę nuo mūšių. Romanas su Nikolu jau metai buvo nutrūkęs, vis labiau spaudžiant konservatyvių pa žiūrų jos gimdytojams. Mat Nikolas, dėstęs universitete meną, visas dienas tapydavo, o naktimis tampydavosi ją į nutrūktgal viškas išvykas po Neapolio padugnių landynes. Tuomet juodus plaukus ji rišosi kaspinais ir laikėsi įsikibusi savo svajonių. Bet neišsilaipino iš laivo nė vienas gražus jūrei
29
R o b e r t J a m e s Wa l l e r
30
vis jos ieškoti, joks balsas neatskriedavo iš gatvės po jos langu. Slegianti rūsti realybė privertė ją pripažinti, kad pasirinkimas ribotas. O Ričardas žadėjo neblogą alternatyvą: buvo geras žmogus, ir atrodė galimas malonus gyvenimas Amerikoje. Kai juodu sėdėdavo lauko kavinukėje po Viduržemio jūros saule, ji tyrinėdavo jį, vilkintį kariška uniforma. Matė, kaip jis, tas Vidurio Vakarų amerikietis, rimtai žiūri į ją, ir galiausiai iš vyko su juo į Ajovą. Išvyko pagimdyti jam dviejų vaikų, žiūrė ti, kaip šaltais spalio vakarais Maiklas žaidžia futbolą, važinėti su Karolina į Di Moiną pirkti jos mokykliniams šokių vaka rėliams suknelių. Kasmet po kelis sykius ji apsimainydavo su sese Neapolyje laiškais ir du kartus ten sugrįžo, kai vienas po kito pasimirė jos gimdytojai. Bet dabar Madisono apygarda buvo Frančeskos namai, ir ji nebesiilgėjo vėl grįžti į Italiją. Popiet lietus liovėsi, paskui prieš pat vakarą vėl prapliupo. Prieblandoje Frančeska prisipylė mažutę brendžio taurelę ir atidarė apatinį Ričardo rašomojo stalo stalčių. Baldas buvo senovinis, riešutmedžio, perėjęs tris jo šeimos kartas. Išsiėmė manilinį voką ir lėtai perbraukė per jį ranka, kaip darydavo kasmet šią dieną. Pašto spaude pažymėta: Siatlas, Vašingtono valstija, 65 ” rugs. 12“. Ji visada pirma pasižiūrėdavo į pašto žymą. Tai įėjo į ritualą. Paskui – į adresą, užrašytą gulsčiu braižu: Frančes ” kai Džonson, RR2, Vintersetas, Ajova.“ Viršutiniame kairiame kampe nerūpestingai pakeverzotas atgalinis adresas: Pašto ” dėžutė 642, Belinghamas, Vaš. v.“ Sėdėdama krėsle prie lan go, ji įdėmiai žvelgė į tuodu adresus, nes juose buvo jo rankos judesiai, ir troško susigrąžinti tų rankų ant savęs pojūtį prieš dvidešimt dvejus metus.
Kai jau pajuto jo rankų prisilytėjimą, atidarė voką, atsar giai išėmė tris laiškus, trumpą rankraštį, dvi fotografijas ir visą National Geographic numerį, taip pat keletą iškarpų iš kitų žurnalo numerių. Blėstančioje pilkšvoje šviesoje gurkšnoda ma brendį, viršum taurelės krašto žvelgė į ranka rašytas eilutes popieriaus lapelyje, prisegtame prie mašinėle spausdinto ran kraščio puslapių. Laiškas buvo parašytas ant jo vardinio blan ko, kurio viršuje nekrintančiomis į akis raidėmis tik nurodyta: Robertas Kinkeidas, rašytojas ir fotografas.“ ” 1965 m. rugsėjo 10 d. Brangioji Frančeska,
* Fizikoje šitaip dar vadinama laiko dimensija.
M a d i s o n o a p y g a r d o s t i lt a i
čia įdėtos dvi nuotraukos. Vienoje tave nufotografavau ganykloje, saulei tekant. Tikiuosi, ji tau patiks kaip ir man. Kitoje – Rouzmano tiltas prieš tai, kai nuėmiau nuo jo tavo prisegtą raštelį. Sėdžiu čia ir perkratinėju pilkuosius savo smegenų plotelius, stengdamasis prisiminti kiekvieną smulkmeną, kiekvieną judesį iš mudviejų laiko drauge. Vis klausinėju savęs: Kas gi man ” atsitiko Ajovos Madisono apygardoje?“ Ir stengiuosi viską sudėlioti į vietą. Štai kodėl parašiau šį dalykėlį: Krintant iš dimensijos Z*“, kurį čia ” tau siunčiu. Juo aš mėginau susigaudyti savo sutrikusiose mintyse.
31
R o b e r t J a m e s Wa l l e r
32
Žvelgiu išilgai objektyvo vamzdžio ir jo gale matau tave. Pradedu dirbti prie kokio nors straipsnio – o rašau apie tave. Net nežinau, kaip aš sugrįžau iš Ajovos čionai. Senasis sunkvežimaitis kažkaip parvežė mane namo, tačiau vos prisimenu lėkusias pro šalį mylias. Dar prieš kelias savaites jaučiausi savarankiškas, nuosaikiai patenkintas gyvenimu. Galbūt nevisiškai laimingas, galbūt šiek tiek vienišas, bet nors patenkintas. Ir visa tai pasikeitė. Dabar man aišku, kad ilgai ėjau, judėjau link tavęs, o tu – link manęs. Nors prieš susitikdami nė katras iš mudviejų nežinojome apie kitą, ir po šiuo nežinojimu džiugiai ruseno kažkoks nesąmoningas tikrumas, kad mudu susitiksime. Kaip du vieniši viršum prerijų platybių skraidantys paukščiai, paklūstantys dangiškajai valiai, visus tuos metus ir gyvenimus mudu judėjome vienas į kitą. Kelias – keista vieta. Vilkdamasis juo vieną rugpjūčio dieną aš pakėliau akis – ir štai tu ateini per žolę prie mano sunkvežimaičio. Žvelgiant atgal, tai tartum buvo neišvengiama, – kaip nors kitaip ir negalėjo įvykti, – tokį atvejį aš vadinu didžiausia tikimybe neįtikimo. Ir štai dabar aš gyvenu su kitu žmogumi savyje. Nors, manau, aš geriau tą jausmą apibūdinau tą dieną, kai mudu išsiskyrėme, – tada pasakiau, kad iš mūsų dviejų sukūrėme trečią būtybę. Ir dabar ta kita būtybė visur persekioja mane.
Kaip nors turime vėl pamatyti vienas kitą. Bet kur, bet kuriuo laiku. Paskambink man, jeigu tau kada ko nors reikės arba tiesiog norėsi mane pamatyti. Aš atsirasiu pas tave, kaipmat. Duok man žinią, jeigu galėtum kada nors, bet kada, čionai atvykti. Pasirūpinsiu lėktuvo bilietais, jeigu tai problema. Kitą savaitę išvykstu į pietų Indiją, bet sugrįšiu spalio pabaigoje. Myliu tave, Robertas P. S. Fotoprojektas Madisono apygardoje puikiai pavyko. Pasižiūrėk jį ateinančių metų NG. Arba pranešk man, jeigu nori, kad atsiųsčiau numerio, kuriame bus išspausdintas, egzempliorių. M a d i s o n o a p y g a r d o s t i lt a i
Frančeska Džonson pastatė brendžio taurelę ant plačios ąžuolinės palangės ir įsistebeilijo į aštuonių iš dešimties colių savo nespalvotą nuotrauką. Kartais jai būdavo sunku prisi minti, kaip tada, prieš dvidešimt dvejus metus, atrodė. Su ap temptais išblukusiais džinsais, sandalais ir baltais berankoviais marškinėliais, rytmečio vėjo išdraikytais plaukais stovi pasirė musi į tvoros stulpelį. Iš savo vietos prie lango pro lietų jai matėsi stulpelis, kur sena tvora tebesupo ganyklą. Po Ričardo mirties išnuomojusi žemę, ji iškėlė sąlygą, kad ganykla išliktų kaip buvusi, nepalies ta, ir nuo to laiko ši taip ir plytėjo tuščia, pavirtusi pieva.
33
R o b e r t J a m e s Wa l l e r
34
Nuotraukoje buvo matyti pirmos jos veide pradėjusios ryškėti raukšlelės. Jo fotoaparatas pagavo jas. Vis dėlto ji buvo patenkinta tuo, ką matė. Plaukai juodi, kūnas pilnokas, dvel kiantis šiluma ir užpildantis džinsus maždaug kaip tik tiek, kiek reikia. Tačiau veidas, į kurį stebeilijo, buvo tikrai jos – vei das moters, beprotiškai įsimylėjusios fotografuojantį vyrą. Savo prisiminimų tėkmėje taip pat matė ir jį. Kasmet ji mintyse skrupulingai pervarydavo visus vaizdus, prisimin dama viską, nieko neužmiršdama, amžiams įspausdama savo atmintyje – kaip senovės gentyse žmonės sakmes perduodavo kitoms kartoms iš lūpų į lūpas. Jis buvo aukštas, liesas ir tvir tas, o judėjo kaip pati žolė, linguojama vėjo, – lengvai ir grakš čiai. Sidabrinio žilumo plaukai siekė gerokai žemiau ausų ir beveik visada atrodydavo susivėlę, lyg ką tik būtų parsiradęs iš ilgos jūrų kelionės per stiprų vėją, o jis mėgindavo delnais suglostyti juos į vietą. Siauras veidas, aukšti skruostikauliai ir krintantys ant kak tos plaukai dar labiau ryškino šviesiai mėlynas akis, kurios tartum niekada nesiliovė ieškojusios kito objekto nuotrau kai. Tuomet jis nusišypsojo jai, pasakė, kaip puikiai ir šiltai atrodanti ankstyvoje šviesoje, paprašė, kad atsiremtų į tvoros stulpelį, ir paskui ėjo aplinkui plačiu lanku, fotografuodamas iš kelių aukščių, tada – stovėdamas, dar vėliau – atsigulęs aukš tielninkas su nukreiptu į ją fotoaparatu. Jai tada buvo šiek tiek nesmagu, kad jis išeikvojo dėl jos tiek juostelės, bet taip pat ir patiko, kad sulaukusi tokio dė mesio. Vylėsi, kad niekas iš kaimynų taip anksti dar nesėdo ant traktorių. Nors būtent tą rytą jai nebūtų pernelyg rūpėję kaimynai ir ką jie pamanys.
M a d i s o n o a p y g a r d o s t i lt a i
O Robertas vis fotografavo ir fotografavo, įdėdavo į apa ratą naują juostelę, pakeisdavo objektyvus, vėl fotografavo ir dirbdamas tyliai jai kalbėjo, be paliovos sakydamas, kaip jam patinkanti, kaip labai ją mylįs. Frančeska, tu nuostabiai graži.“ ” Kartais jis sustodavo ir tik spoksodavo į ją, per ją, aplinkui ją, jos vidun. Pro marškinėlių medvilnę aiškiai ryškėjo jos speneliai. Tuomet jai keistai nerūpėjo, kad esanti po marškinėliais nuo ga. Maža to, ji džiaugėsi tuo ir jautėsi užliejama šilumos žino dama, kad jam pro objektyvus taip aiškiai matyti jos krūtys. Niekada nebūtų šitaip apsirengusi prie Ričardo. Jis būtų ne pritaręs. Iš teisybės, prieš sutinkant Robertą Kinkeidą jai ir pačiai niekada nebūtų atėję į galvą taip rengtis. Robertas tada paprašė jos trupučiuką išlenkti atgal nugarą, o paskui pakuždėjo: Taip, taip, kaip tik šitaip, stovėk tokia.“ ” Būtent tuomet jis ir padarė tą nuotrauką, į kurią ji dabar žiūrė jo. Apšvietimas buvo puikus, štai ką jis tuomet pasakė, – pava dino tai apniukusiai šviesu“, – ir aparato užraktas be paliovos ” spragsėjo, kol Robertas sukosi apie ją. Jis buvo lankstus – kaip tik toks žodis jai atėjo į galvą, kai tą rytą stebėjo jo judesius. Nors penkiasdešimt dvejų metų, jo kūną sudarė vien gryni raumenys – raumenys, slankiojantys po oda su tokia energija ir jėga, kurios būdingos tik vyrams, sunkiai dirbantiems ir mokantiems pasirūpinti savimi. Jis pasipasakojo jai per mūšius Ramiajame vandenyne tarnavęs karo fotografu, ir Frančeskai buvo nesunku įsivaizduoti, kaip Robertas su jūrų pėstininkais išsilaipina į dūmų gaubiamus paplūdimius: sunki įranga daužosi jam į šonus, vienas foto
35
R o b e r t J a m e s Wa l l e r
36
aparatas prie akies, šio užraktas spragsi net įkaitęs nuo greito spaudinėjimo. Frančeska vėl pasižiūrėjo į nuotrauką, atidžiau ištyrė joje save. Aš iš tiesų neblogai atrodžiau, – pagalvojo ir nusišyp ” sojo grožėdamasi savimi. – Niekad anksčiau ar po to nebuvau tokia graži. Tai jo dėka.“ Ir ji vėl nugėrė gurkšnelį brendžio, o lietus, tartum užšokęs raitom ant šalto lapkričio vėjo, puolė į langą naujais šuorais. Robertas Kinkeidas buvo nelyginant koks magas, gyve nantis užsidaręs savyje keistose, beveik grėsmingose vietose. Maždaug taip karštą 1965-ųjų rugpjūčio pirmadienį iškart nu jautė Frančeska, kai tik jis iš savo sunkvežimaičio iškėlė koją į jos sodybos keliuką. Ričardas su vaikais buvo išvykęs į vals tijos mugę Ilinojuje – išstatyti parodoje prizo verto jautuko, kuris namie sulaukdavo daugiau dėmesio nei ji. Tad savaitę Frančeska turėjo sau vienai. Ji sėdėjo priebutyje ant sūpuoklių, gėrė atšaldytą arbatą su ledukais ir abejingai stebėjo dulkių kamuolius iš po važiuo jančio vieškeliu pikapo ratų. Sunkvežimaitis sulėtino greitį, lyg jo vairuotojas kažko ieškotų, prieš pat keliuką staiga su stojo ir paskui pasuko namo link. O Dieve, – pagalvojo ji. – ” Kas ten?“ Buvo basa, apsirengusi džinsais ir išblukusiais mėlynais darbiniais marškiniais paraitotomis rankovėmis ir nesukištais po diržu. Plaukus sukėlusi į viršų ir sutvirtinusi vėžlio kiau to šukomis, tėvo dovanotomis jai paliekant tėvynę. Sunkve žimaitis atriedėjo keliuku ir sustojo prie pat namą supančios vielinės tvoros vartų.