Madagaskaras

VIOLETA DOMKUVIENÄ–

Įsivaizduokit milžinišką būtybę, panašią į prieštvaninį gyvūną, kurios kūnas guli pusiau paniręs į vandenį, o nugara suakmenėjusiu, žvynuotu stuburu iš toli matoma Indijos vandenyne. Įsivaizduokit salą, kurioje palyginti dar neseniai milžiniškus kiaušinius dėjo didžiausi kada nors žemėje gyvenę trimetriniai paukščiai – epiorniai, o tų kiaušinių lukštais dar ir šiandien nubarstytas visas pietinis salos krantas. Įsivaizduokit salą, kur retas turi elektrą, žemę įdirba įkinkytu zebu ir kauptuku, o gydytojus atstoja žyniai bei žolininkai. Įsivaizduokit pasaulyje tokią vietą, kur niekas niekur neskuba, o sau po nosimi kaip užkeikimą burba „mora mora“ – tai yra „lėtai lėtai“.

6

Tokia neįtikėtina vieta pasaulyje dar egzistuoja – tai Madagaskaras. Dėl raudonos kaip atsivėrusios žaizdos savo žemės ji dar vadinama Didžiąja raudonąja sala. Tai sala, turinti stuburą – atšiaurų kalnyną, kuris kaip milžiniško gyvio griaučiai eina pačiu jos viduriu ir žiūrint iš aukštai atrodo lyg kokio fantastinio gyvūno nugara, išnirusi iš vandens. Sala, kurios šiaurėje gerokai karščiau nei pietuose. Sala, turinti geležinkelį, penkiomis linijomis sujungiantį jos šiaurinę ir pietinę dalis, tačiau praktiškai didžioji jo dalis neveikia – mat, beveik nėra norinčių, o gal išgalinčių, juo pasinaudoti, taigi, nėra ir lėšų jam išlaikyti. Sala, kurioje iš raudonos žemės kalasi tokie pat raudoni nameliai, su žolių kuokštais ant viršugalvio,

7

lyg dar nespėję velėnos nusipurtyti, labai jau panašūs į paukščių inkilus. Sala, kurios žmonės mėgsta pozuoti nuotraukoms, o dar labiau – į save jose žiūrėti. Sala, kurią sutemus užtraukia aklina tamsa, nes provincijoje retas turi tokią prabangą kaip elektra, o ir tikrai geruose viešbučiuose ji yra tam tikromis valandomis. Sala, kurioje šis – dabartinis – gyvenimas vertinamas mažiau negu būsimas po jo. Sala, kurioje didžiausias turtas yra vaikai, nes jie garantuoja, kad po mirties bus kam tave deramai, pagal papročius, laikas nuo laiko perkilnojant kaulus, pagerbti. Sala, kurioje visi masiškai skalbia, bet visi vis tiek neįtikėtinai purvini. Sala, kur kai kuriose gentyse tavęs niekas nelaikys tikru vyru, jei neturėjai rimtesnių reikalų su teisėsauga ir nepasėdėjai savaitę kitą areštinėje. Sala, kur atokesniuose kaimuose net suaugę mojuoja pravažiuojančiai mašinai, o jai stabtelėjus lyg iš po žemių išdygsta būrys vaikų, todėl liežuvis vis verčiasi ją pavadinti vaikų sala. Sala, kurios pietuose klimatas primena lietuvišką vasarą, o laiko juosta visiškai ta pati. Sala, į kurią grupelė tautiečių su Pakštu priešakyje buvo sugalvoję, reikalui esant, perkelti lietuvius...*

* Tarpukariu mokslų daktaras K. Pakštas, jausdamas nepalankią kaimynų politiką Lietuvos atžvilgiu, nusprendė, kad lietuviams reikia ieškoti saugesnės teritorijos ir joje apsigyventi. Jis pasiūlė surasti vietą, kuri būtų pusiau nepriklausoma nuo Lietuvos ir taptų rojumi lietuviams, jei Lietuvą okupuotų priešai. Kaip galimą teritoriją lietuvių kolonijai K. Pakštas siūlė Madagaskarą. 8

Visa tai ir norėjosi patikrinti... O Madagaskaras jau nuo pirmų žingsnių ir stebino, ir džiugino. Juokinga, bet pirmą rytą pro autobusiuko langą pa­ matytas vaizdas nustebino visus – visi salos gyventojai, kur tik radę kokį vandens telkinuką, skalbia, o skalbinius džiausto ant krūmų, tvorų, net ša­ lia plento guldo visus savo „pantalonus“, bet įdomiausia, kad vis tiek visi vaikšto baisiausiai nešvarūs. Nors gal ir nieko čia keisto, jei skalbi moliname griovyje, drėkinančiame ryžių lauką. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad jau antros dienos vakarą skalbėme ir mes, bet mums įprasta švara pasigirti ne­ galėjome...

Madagaskaras skalbia 9

Antras visus stebinęs reiškinys – masinis ply­ tų gaminimas molio laukuose ir masinė namų statyba. Pirmi įspūdžiai formavo vaizdinį, kad madagaskariečiai, neskaitant žemės darbų, plytų gaminimo, skalbimo bei prekybos, nieko kito ir nedaro. Tiesa, plytų „gamyba“, kaip vė­ liau įsitikinome, vyksta aukštikalnių regione, kurio gruntas yra molinga žemė, tinkama plytų gamybai. Paklausus gido, ar brangu pasistatyti namelį, jis akimirką sutriko: – Kad ne... Prireikus sušoka giminė, kaimy­ nai, prisigamina plytų ir pastato bendromis jė­ gomis. Arba kainuoja tik plytos, jei jau kas pats nenori su jomis terliotis. Bet pradėkim iš pradžių... Pirmas lengvas šokas mus, atskridusius iš civilizuotos Europos ir atgabentus į viešbutuką Antananaryve, ištiko jau pačią pirmą naktį... susidūrus su nenorin­ čiomis užgesti lemputėmis kambariuose. Pačią pirmą naktį! Užtai rytas smagus buvo – visi kikendami dalijosi šviesios nakties nuotykiais! Madagaskare dar nebuvome net kojų apšilę – iš oro uosto į sostinėje esantį viešbutį mus atve­ žė vidury nakties. Po paros skrydžio apduję ir pavargę iš lagaminų skubiai traukėme tik dantų šepetėlius ir tai, kas būtina nakčiai, net atidžiau apsi­ žvalgyti po kambarį palikome rytui. Su nuolatine kelionių kambario drauge Dainora viena po kitos skubiai nėrėme į dušą, o tiesiai iš jo – į tinkleliais nuo uodų apgaubtas lovas. Aišku, prieš šokdama po patalais ėmiau dairytis, kur išjungti virš vonios durų degančią ir į akis šviečiančią ryškią lempą. Nei šalia plieskiančios lempos, nei kur aplink jungiklio neradusi, apėjau visą nemažą kambarį, vėl lindau į vonią, alpdama miegu apgraibomis maigiau visus ras­ tus jungiklius, kol kapituliavusi ir numojusi ranka įlindau po tinkleliu. Tada, supratusi, kad miegoti į akis lempai šviečiant nepavyks, giliai atsidususi iš­ lindo jau beužsnaudžianti Dainora. Ir ji klapsėdama akimis apėjo garbės ratą apie kambarį, patikrino visas vonios sienas, susipažino su visais jungtukais. 10

Statybos sostinės pakraščiuose

Neradusi, kaip gražiuoju susitarti su ta į akis įkyriai plieskiančia lempa, ne­ tardama nė žodžio atsinešė iš vonios rankšluostį ir ryžtingai ją išsuko. Di­ džiausiai mūsų nuostabai, išsukta lempa ir toliau ryškiai plieskė jos rankoje. Tik dabar pamačiau, kokios visgi didelės jos akys! – Matei kada tokią nesąmonę? – paklausė daugiau savęs nei manęs. – Tai ką su ja daryti? Kur ją dabar dėti? – Pabandyk pasikišti po pagalve, – pasiūliau kikendama. Tą akimirką, su­ trikusi ir iškeltoje virš galvos rankoje laikydama šviečiančią lempą, ji atrodė ir labai didingai, ir labai komiškai vienu metu – kaip Amerikos laisvės statula... Atsitokėjusi, kiek pasvyravusi, visu smarkumu ir toliau plieskiančią lempą ryžtingai nunešė į vonios kambarį, paguldė ant palangės, uždarė vonios duris ir su giliu atodūsiu krito į lovą. 11

– Vis dar šviečia... – pranešinėjau, mano manymu, svarbią informaciją jau visai snausdama, tačiau vis dar viena akimi stebėdama pro arčiau manęs esančių vonios durų apačią sklindančią įkyrią šviesą. – Vis dar šviečia... – su nuostaba informavau ryte tik pramerkusi akis. – Kažkoks kosmosas su tom Madagaskaro lempom... Ant palangės tebedegant lempai, o Dainorai prausiantis duše, atidžiau pa­ sidairiau po kambarį. Ant komodėlės gulėjo kažkoks mažytis, kaip žaislinis, pultelis. Tikrai ne televizoriui, tikrai ne kondicionieriui... Vadinasi, greičiau­ siai... Žodžiu, dar nespėjus deramai atidaryti lagaminų, Madagaskaras davė gerą sprigtą „civilizuotiems“ europiečiams. Lipdamos laiptais žemyn abi gar­ siai pagalvojome, kad gal nesigiriam savo žioplumu – o jei paaiškės, kad kiti daug gudresni buvo, kad mes vienos, kaip čia pasakius?.. Tik įsitaisius valgo­ majame ant aukštų baro kėdžių, į mus susmigo smalsūs žvilgsniai ir atskriejo klastingas klausimas: – Taigi kaip jūs praleidote naktį? Visuotinis kikenimas reiškė, kad ne mes vienos bandėme užgesinti negęs­ tančią lemputę. Tik buvo ir tokių, kurie prisipažino ketinę net per langą ją paleisti... – Gera žinia ta, kad jau žinau, ką vešiu namo dovanų iš Madagaskaro, – pareiškė gerą humoro jausmą turinti mūsų Raimonda. Beje, savo pažadą ji netrukus ir išpildė. Mūsų, kelias savaites besidalinsiančių bendru stalu Madagaskare, – try­ lika. Dvylika, prisieku­ sių keliautojų, daugiau­ sia Žemaitijai bei Vilniui atstovaujančių moterų: iš meno, medicinos bei vers­ lo sričių, ir vienut vienu­ tėlis vyras. Mokslininkas. Taip pat nuo Žemaitijos. Visa laimė, turime gidą, vardu Fanu, kuris pana­ šesnis į tikrą Karibų jūrų Mūsų gidas Fanu – vos jį pamatę pasijutome saugūs 12

Antananaryvo (Tanos) centras

piratą, nei į gidą – raumeningi pečiai ir rankos nusėtos tatuiruotėmis, išdidus žvilgsnis, juoda odinė liemenė, apkabinėta grandinėmis, o ant galvos – juoda, baltomis kaukolėmis marginta skara. Iš karto pasijutome saugiose rankose! Kol ant autobusiuko stogo krauna mūsų lagaminus, trumpam išsprūs­ tam už viešbučio tvoros. Miestas išsidėstęs ant kalvų ir apačioje esančiame slėnyje. Panašiai kaip Kaunas, turintis Žaliakalnį ir centrą, taip Tana turi aukštutinį ir žemutinį miestą, sujungtus siauromis vingiuotomis gatve­ lėmis, suraišiotus daugybe besiraitančių laiptų, ar tik vietiniams žinomų klaidžių takelių. Antananaryvas arba Tananaryvas, o vietinių dažniausiai švelniai vadinamas tiesiog Tana, – didžiausias salos miestas, jame ir jo prie­ miesčiuose gyvena 1,6 milijono žmonių. Pats pavadinimas paraidžiui reiškia „tūkstančio miestas“, mat kažkada, pasak legendomis tapusių pasakojimų, 13

senais klestėjimo laikais jį saugodavo tūkstantis sargų. Kita pavadinimo ver­ sija, kad jis besiplėsdamas sujungė 1000 kaimų. Miestas, kurį 1625 m. įkūrė karalius Adrianjaka, įsikūręs salos centrinėje dalyje 1468 m aukštyje. Jau iš pirmo žvilgsnio – visiškai chaotiškas, be sistemos, be tvarkos. Skurdas ir akis badančios retos prabangos salelės. Ant vienos kalvelės stovi ir nedideli svečių namai, kuriuose praleidome pirmą naktį Madagaskare. Esame beveik aukštutinio miesto centre. Priešais, į kalną kylančios gatvės gale, matosi Andohalo katedros stogai ir aukštyn iš­ sišovę du jos bokštai. Šalia viešbučio, ant tvoros, priklijuoti laikraščiai – vie­ na, o šalia – kita puse. Vienas kitas praeivis stabteli, paskaito jį dominančią informaciją. Daugiausia skaitinėjančių skelbimus – gal darbo pasiūlymus? Aplink viešbučio teritoriją sukiojasi prekeiviai su parduodamais kaimiš­ kais motyvais puoštais marškinėliais – gaidžiukais, žmogiukais ir nameliais

Krovinių, nešulių gabenimo Madagaskare ypatumai 14

Kaip drakono lizdas kalno viršūnėje stūksantys karališki Rova rūmai

siuvinėtomis staltiesėmis. Apdriskę vaikiukai, viena akimi atsargiai stebėda­ mi rūstų viešbučio sargą ir slampinėdami aplinkui, iškalbingai kaišioja ran­ kutes, praburzgia viena kita mašina, įkalnėn įsiręžę vyrai stumia ilgą vežimą su visu baldų komplektu, keli užsikėlę ant galvų praneša didžiulius maišus, pintines. Tiesą sakant, rankose, jei ką kas nors ir neša, tai tik tada, kai ant galvos nebėra vietos. Madagaskare – laisvų rankų politika – visi kroviniai, nešuliai gabenami ant galvos. Ir kaip tie kaklai atlaiko, kaip nenulūžta? O dar labiau stebina, kaip grakščiai ir lengvai jie neša tuos ne vieną kilogramą sveriančius nešulius. Pirmas įspūdis, kad populiariausias transportas – gabe­ nimas ant galvos, o rankomis stumiami įvairiausio ilgio ir dydžio savadarbiai mediniai vežimai, vežimaičiai, karučiai. Dar ankstyvas rytas, tačiau visomis kryptimis, nelabai skubėdami juda taniečiai – stabteldami pasikalbėti su su­ tiktais pažįstamais, užmesti akį į skelbimus, priklijuotus ant sienų bei tvorų, parūkyti. Tikrai nesijaučia rytinės Europos sostinių skubos. Pietų kryptimi išjudame ir mes. Stebime sostinę, kuri tikrai didelio įspū­ džio nedaro. Statyba kažkokia netvarkinga, beplanė, daug apleistų apgriuvu­ sių namų, tarpais ištisi lūšnynų kvartalai, gatvėse vyksta prekyba ant medi­ nių prekystalių, dėžių, statybinių padėklų ar tiesiog nuo grindinio. Atrodo, kad populiariausios Madagaskare „antrų rankų“ prekės, pardavinėjamos čia pat, gatvėje. Nusileidus nuo kalvų tarp ten, apačioje, gulinčio miesto 15

Andohalo katedra 16

kvartalų, įsiterpę dirbamos žemės, ryžių laukai, užpelkėjusios pievos, gany­ klos. Gidas atkreipia dėmesį į iš bet kur matomus, pačioje aukščiausioje kalvos vietoje kaip koks drakono lizdas stūksančius karališkuosius rūmus – Rova. Ne kokia šlove garsūs tie rūmai – visos istorijos apie Merinos karališkąją dinastiją, nors ir vediną pačių kilnių tikslų – suvienyti šalį, prasideda ir baigiasi intrigo­ mis, klastomis, krauju. Nors nėra ko stebėtis. Kai perverti galvoje viso pasaulio istoriją, daugelis kilnių idėjų, tikslų, tarp jų ir religijų, galų gale vis tiek paslysta ant kraujo, valdžios, turtų, ambicijų. Kaip toje senoje korėjiečių pasakoje – kil­ nus žmogus, atėjęs nugalėti šalį engusio drakono, net nepastebėjo, kad atsisto­ jus šio vietoje, jam ima augti drakono nagai, žvynai: „Drakonas mirė, tegyvuoja naujasis drakonas“ – nugalėtojas ilgai nesuprato, kad tai jau jį taip sveikina liaudis. Gidas užsiminė, kad nors sostinėje kultūrinio gyvenimo nėra – nėra teatrų, koncertų salių, bet yra begalė bažnyčių ir universitetas. Nesimato mies­ te ir kitoms „padorioms“ sostinėms būdingų skulptūrų bei paminklų. Gal ir gerai – nėra paminklų, nėra ir rūpesčio juos nuolat, valdžiai pasikeitus, nu­ vertinėti. Mat Madagaskaras garsus savo perversmais, sukilimais, valdžios keitimais. O tada „geras tonas“ reikalauja visk­ą, kas primena buvusį is­ torijos tarpsnį, naikin­ ti. Lyg taip tą laiką im­ sime ir ištrinsime iš istorijos. Taigi bent jau tokio rūpesčio jie netu­ ri. Pravažiuojame mies­ to viduryje esantį Anosy ežerą, kurio pakrantėje ryškiai mėlynais žiedais žydi dalbergijos. Sako, Tana jomis garsi, jomis didžiuojasi, tačiau da­ bar dar tik pati žydėji­ mo pradžia – šiandien, deja, viso jų grožio neiš­ vysime. Žydinti dalbergija 17

Moteris, tiek žvilgsniu, tiek lanksčiu kūnu primenanti gepardę

Dar bevažiuojant miestu akis patraukia visur išdžiaustyti, dar dau­ giau – tiesiai ant žemės ar žolės išguldyti skalbiniai. Ten, kur tik koks vandens telkinys – kanalas, upeliūkštis, ar tik vandeningas griovys, drė­ kinantis ryžių lauką, – kaip muselių aptūpta skalbiančių moterų. Stebi­ mės – tokio masinio skalbimo dar niekur nė vienas iš mūsų nėra matęs. Bandom suprasti, kas čia vyksta, svarstom – gal kad šeštadienis, gal čia kokia švaros diena? Bandom ir Fanu klausti, kas darosi, gal kokia šventė artėja, gal popiežiaus vizitui visi masiškai ruošiasi? Net sutrinka žmogus, muistosi kėdėje, pats dabar galvoja, kas čia vyksta. O gal svarsto, ką keisto mes čia matome. Bet greičiausiai nusigando, kad jau nuo pirmųjų minučių prasideda kvaili klausimai. 18

– Na, visada čia taip skalbia. Visada. O ką – jūs neskalbiat? – netikėtai priremia mus prie sienos. Dabar jau mes svarstome, kaip čia atsakyti, – negi aiškinsi, kad skalbiame, tik ne baloje ir ne visi vienu metu... Iš skurdžių Tanos priemiesčių išvažiuojam į vieną pagrindinių salos kelių. N7 – tai kelias, jungiantis sostinę Taną su salos pietvakarine dalimi, ir joje esančiu miestu – Toliara. Tanoje šis plentas atsišakoja į plentą N4, bėgantį į salos šiaurės vakarus, iki miesto Mahadzangos. Taigi keliai N7 ir N4 savotiš­ kai jungia salos pietus ir šiaurę. Šie du keliai ir dar keli – vedantys į uostus. Kiti – keliukai, vieškeliai, bekelės... Madagaskare apie kelius sakoma taip, kaip pas mus apie orą: nėra prasto oro, yra netinkama apranga. Šiuo atveju gali­ ma sakyti, kad nėra blogų kelių, yra tik netinkamas metų laikas ir netinkama transporto priemonė. Tuo greitai įsitikinsime. Aišku, manęs tie duobėti keliai labai nenustebino – esu iš Kauno, taigi pasijutau kaip namie, ir vėlesnis „va­ žiavimas su kliūtimis“ atrodė, jog tai kelias kaip kelias. Nors pastaruoju metu gatvių reikalai kiek pakrypo į gerąją pusę, prieš gimtojo miesto nuolat tvar­ komas ir vis tiek duobėtas gatves mano patriotizmas kelia rankas aukštyn...

Raudoni salos vieškeliai, kuriais sukorėme ne vieną šimtą kilometrų 19

Aukštikalnės vaizdai netoli Ancirabės

20

Dabar važiuojame vadinama aukštikalne, pietų kryptimi, Ancirabės link. Esame bemaž salos centre, kiek daugiau į rytus. Klimatas šiuo metu čia labai panašus į lietuvišką vasarą – naktimis atvėsta iki 15 laipsnių, o dienomis su­ šyla iki 23–28 °C. Mūsų platumų gyventojams – idealu. Nuo gegužės iki spalio vyrauja sausi orai, nuo spalio prasideda lietūs. Vėlgi – kiekviename salos regi­ one orai gali labai skirtis – nuo visiškos sausros, sausųjų spygliuočių miškų iki lietaus merkte merkiamų džiunglių, o nuo oro priklauso ir ten esanti augalija, gyvūnija bei žmonių gyvenimo lygis tuose regionuose. Jokios bendros taisy­ klės čia negalioja. Šiuo metu esame milžiniškame plokščiakalnyje, 800–1880 m iškilusiame virš jūros lygio. Visas šis palankesniu klimatu bei geresniu ir sotes­ niu gyvenimu, palyginti su kitais, išsiskiriantis aukštikalnių regionas priklauso Merinos genčiai. Šią gentį galima palyginti su Madagaskaro istorijos stuburu. Ji yra pati gausiausia. Kaip minėjau, šios genties karaliai dėjo pastangas suvienyti

21

šalį, valdydami ją XIX a., britų remiami padėjo salos infrastruktūros pamatus, pradėjo rūpintis išsilavinimu, steigti mokyklas, ligonines. Ir gyvena ji bene gražiausiame regione landšafto ir švelniausiame klima­ to atžvilgiu. Šių aukštumų gyventojai tiek išvaizda, tiek tradicijomis bei kultūra daug labiau primena Indoneziją ar Indiją nei Afriką, todėl ir spėjama, kad pradžią šiai genčiai davė ateiviai iš Indonezijos salų, Ma­ laizijos bei Indijos. Negalime atsigrožėti kalvotu landšaftu, salotiniais ryžių laukais, tiesiog preciziškai tvarkingai rankomis įdirbta žeme, be­ siganančiais zebu ir visų spalvų žemės terasomis, kopiančiomis aukš­ tyn į kalvas, debesų link. Žmonės čia, kaip matyti, užsiima ir gyvena iš žemės ūkio. Šilto vėjo nešami debesėliai kaip žuvys plaukia prieš mūsų judėjimo kryptį, tai priartėjame, tai nutolstame – viena, antra, trečia (o gal ta pati?) – upė. Jų Madagaskare labai daug, ypač nuo Mozam­ biko sąsiaurio pusės, ir jos lyg kokios kraujagyslės maitina salos kūną. Tai labai gerai matyti skrendant virš salos lėktuvu. Ūkanose skęstantys kalnai, visais žalios spalvos atspalviais trykštančios ryžių terasos – lyg jau kažkur ir matyta, ir kartu visai nauja. O kur dar akis džiuginanti raudonai oranžinė, vietomis raudonai ruda, vietomis ochros ar sodriai rudos spalvos žemė, dėl kurios Madagaskaras vadinamas Didžiąja rau­ donąja sala, lygiomis lysvelėmis padalyti riebios derlingos žemės lau­ kai... Ir pirmam pusdieniui teįpusėjus, visi vienu balsu sakome, kad čia kažkas ypatingo, nelaukto: tiesiog pasirinkę pakeliauti po šią salą tikrai nesitikėjome tokių peizažų, tokio užburiančio grožio... Žmonės taip pat stebina. Beveik visi spėja nusišypsoti ar pamo­ juoti pravažiuojančiam automobiliui. Net nepajaučiu, kaip nuošir­ džiai įsitraukiu į tuos pasimojavimus – juk nemandagu neatsakyti ar sėdėti nosį suraukus, kai esi taip džiaugsmingai sutinkamas ir palydi­ mas. Ypač nuotaikingai emocijas reiškiantiems vaikams – na kaip tu jiems neparodysi, kad juos matai, pastebėjai, vertini jų draugiškumą? Gyvi kaip velniūkščiai, draugiški, išdirbinėjantys įvairiausias juokin­ gas minas. Aišku, visą kelionę nesiliauja džiuginę ir skalbimo vaiz­ deliai su įnirtingai trinančiomis moterimis bei to darbo rezultatai – skalbiniai, išguldyti džiūti visomis pakelėmis, ant krūmų, tvorų, net stogų. Atrodo, kad visas Madagaskaras nusprendęs žūtbūt perskalbti visus šalyje esančius drabužius. 22

Merinos genties gyvenvietės nameliai, iš toli žiūrint labai panašūs į inkilėlius 23