Mėlynų siūlų ritė by knygos.lt

Anne Tyler (Anė Tailer, g. 1941 m.) – viena žymiausių šiuolaikinių JAV rašytojų, apdovanota Pulitzerio premija, dvidešimties romanų autorė. Daugelio jos romanų veiksmas vyksta Baltimorėje, Merilando valstijoje, kur gyvena pati autorė ir kur turistams vedamos ekskursijos Anne'ės Tyler romanų motyvais.

Baltimorėje gyvena ir naujausios Anne'ės Tyler knygos „Mėlynų siūlų ritė“, tapusios pasauliniu bestseleriu, veikėjai. Tai Abė ir Redas Vitšankai ir keturi jų vaikai, kurių gyvenimai tučtuojau įtraukia mus tarsi sūkurys: Amanda, vyriausia duktė, Džinė, Stiebas – priglobtas į šeimą dar mažas ir likęs joje visam laikui – ir Denis, bene mylimiausias sūnus gal todėl, kad toks nenuspėjamas ir nesugaunamas? Vitšankai – viena tų šeimų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip ir visos kitos: su savo nesėkmėmis ir džiaugsmais, vaikais, kurie palieka namus, sukuria savo šeimas, tačiau nenustoja būti vienos didelės dėlionės dalelėmis. Dalelėmis, kurios sukimba netikėčiausiais kampais ir negali egzistuoti viena be kitos. Kaip ir visos šeimos, jie kaimynams ir aplinkiniams rodo gražiąją savo gyvenimo pusę: sėkmingos vaikų santuokos, anūkai, drauge švenčiamos šventės su juoko pliūpsniais verandoje. Tačiau po vandeniu slypi pavydas, vaikų tarpusavio vaidai, tėvų nusivylimas vaikais ir stropiai saugomos paslaptys. Kaip kiekvienoje šeimoje. Gal todėl „Mėlynų siūlų ritė“ – romanas apie kiekvieną iš mūsų. Apie senstančius tėvus ir augančius vaikus, apie lūkesčius ir nusivylimus, apie gyvenimą, kuris paprastas atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Ši knyga ne apie Vitšankus ir ne apie Ameriką, ji – apie visus mus, kartu besilaikančius už vieno mus rišančio siūlo.

Anne Tyler

Štai ir dar viena jų keistybė: turėjo talentą apsimesti, kad viskas yra kuo puikiausia. O gal tai visai ir nebuvo keista. Gal tai kaip tik ir įrodė, kad Vitšankų šeima išvis niekuo neišsiskyrė iš kitų.

Anne Tyler ROMANAS

Kai siūlas tampa gija, vedančia pas tuos, kuriuos mylėjai labiausiai

Anne TYLER A SPOOL OF BLUE THREAD Alfred A. Knopf, New York, 2015

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2015 by Anne Tyler „Chattanooga Choo Choo“, music by Harry Warren, lyrics by Mack Gordon: copyright © 1941 (renewed) Twentieth Century Music Corporation. All Rights Controlled by EMI Feist Catalog Inc. (publishing) and Alfred Music (print). All Rights Reserved. © Viršelio nuotrauka, Andrius_Saz / „Shutterstock“s © Mėta Žukaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-254-6

PIRMA DALIS

Negaliu išeiti, kol nenugaišo šuo

Vieną vėlų 1994 metų liepos vakarą Redui ir Abei Vitšankams paskambino jų sūnus Denis. Tuo metu jiedu ruošėsi gulti. Abė su apatinuku stovėjo priešais tualetinį staliuką ir vieną po kito traukė smeigtukus iš susitaršiusio gelsvų plaukų kuodelio viršugalvyje. Redas, tamsaus gymio gunktelėjęs vyras dryžuotomis pižamos kelnėmis ir baltais marškinėliais, buvo ką tik prisėdęs ant lovos krašto nusimauti kojinių; tad kai gretimai ant miegamojo spintutės suskambo telefonas, atsiliepė jis. – Vitšankų namai, – pasakė jis. O tada: – Nagi, sveikas. Nuo veidrodžio atsigręžė Abė prie galvos pakeltomis rankomis. – Čia kas dabar, – ištarė jis, ir tai buvo ne klausimas. – A? – tarstelėjo Redas. – O, kokia čia velniava, Deni! Abė nuleido rankas. – Alio? – šūktelėjo jis. – Pala. Alio? Alio? Akimirką patylėjo, tada padėjo ragelį. – Kas yra? – paklausė jo Abė. – Sako, kad jis gėjus.

Mėlynų siūlų ritė

– Ką? – Pasakė, kad turi man kai ką pranešti: jis gėjus. – Ir tu padėjai ragelį! – Ne, Abe. Tai jis padėjo ragelį. Aš tik pasakiau „kokia čia velniava“, o jis padėjo ragelį. Taukšt! Taip ėmė ir padėjo. – Ak, Redai, kaip tu šitaip galėjai?! – suvaitojo Abė. Ji nusisuko pasiimti chalato – nenusakomos spalvos frotinio apdaro, kuris kadaise buvo rausvas. Susisiautė skvernus ir susiveržė dirželiu. – Kas tave apsėdo, kad taip leptelėjai? – paklausė ji. – Aš nieko nenorėjau pasakyti! Kai tau teškia į veidą tokį dalyką, tai ir sakai: kokia čia velniava, na, ar ne taip? Abė suėmė plaukų kuokštą, krintantį ant kaktos. – Aš tik norėjau pasakyti: „Kas, po velnių, toliau, Deni? Ką tu dar sumanysi, kad mums rūpesčio užduotum?“ Ir jis suprato, ką aš turiu galvoj. Patikėk manim, suprato. Bet dabar jis gali sau vaizduotis, neva dėl visko kaltas aš, mano kietakaktiškumas, davatkiškumas ar kaip jis teikiasi tai vadint. Jis net apsidžiaugė, kad aš taip pasakiau. Gali spręst iš to, kaip mikliai padėjo ragelį, – jis tik ir tikėjosi, kad leptelėsiu ką netinkama. – Gerai, – Abė pažvelgė į reikalą praktiškai. – Iš kur jis skambino? – Iš kur man žinot, iš kur skambino? Nei jis turi nuolatinio adreso, nei atsiliepė visą vasarą, jau vien mūsų žiniom dukart pakeitė darbą, o dar kiek kartų – nežinom... Devyniolikmetis bernas, o mes nė nenutuokiam, kuriam jis žemės pakrašty! Vien dėl to gali susirūpint, kas čia ne taip. – Ar iš garso neatrodė, kad tai tarpmiestinė linija? Buvo girdėti toks šniokštimas? Pagalvok. Ar negali jis būti čia pat, Baltimorėje? 8

Negaliu išeiti, kol nenugaišo šuo

– Nenumanau, Abe. Ji prisėdo šalia jo. Čiužinys įlinko jos pusėje: Abė buvo stamboka, tvirto sudėjimo moteris. – Turim susirasti jį, – tarė ji. Tada pridūrė: – Reikėtų mums turėt tą, kaip ten ji – skambintojo tapatybę. – Ji palinko į priekį ir įsispitrijo į telefoną. – Ak tu Dieve, man šią pat minutę reikia skambintojo tapatybės! – Kokiam galui? Kad galėtum atskambinti, o jis ramiai leistų skambėt ir neatsilieptų? – Jis taip nedarytų. Suprastų, kad čia aš. Atsilieptų, jeigu suprastų, kad čia aš. Ji pašoko nuo lovos ir pasileido žingsniuoti po kambarį, pirmyn atgal persišku taku, kurio vidurys buvo iki baltumo išdilęs nuo daugybės ankstesnių kartų, kai juo minta pirmyn ir atgal. Kambarys buvo dailus, gerai apstatytas, bet atrodė toks jaukiai nušiuręs, kaip ima atrodyti kambariai, kurių gyventojai seniausiai liovėsi juos pastebėti. – Kaip jo balsas skambėjo? – paklausė Abė. – Ar jis buvo susinervinęs? Nusiminęs? – Kuo normaliausias. – Tai tik tu taip sakai. Kaip manai, buvo išgėręs? – Negalėčiau pasakyti. – Ar su juo buvo kitų žmonių? – Aš nežinau, Abe. – O gal... kas nors vienas? Redas piktai dėbtelėjo į ją. – Tik jau nemanai, kad jis rimtai kalbėjo, – pasakė jis. – Aišku, kad rimtai! Kam dar taip šnekėtų? – Tas berniukas ne gėjus, Abe. – Iš kur tu žinai? 9

Mėlynų siūlų ritė

– Tiesiog nėra toks, ir tiek. Paminėsi mano žodį. Kvailai jausies ilgainiui, vajetau, sakysi: kaip aš persūdžiau. – Na, žinoma, kaip tik taip ir norėtum manyt, tau tai būdinga. – Negi tavo moteriška intuicija nieko nesako? Šitas vaikis dar mokyklos nebaigęs užtaisė mergaitei bėdą! – Na ir kas? Tai ničnieko nereiškia. Gal tai net buvo simptomiška. – Ką turi galvoj? – Mes niekada visiškai tikrai negalim perprasti kito žmogaus seksualinio gyvenimo. – Ir dėkui Dievui, – atkirto Redas. Jis pasilenkė ir niurzgėdamas sugraibė po lova šlepetes. Tuo tarpu Abė liovėsi mynusi pirmyn atgal ir vėl įsispoksojo į telefoną. Padėjo ranką ant ragelio. Padvejojo. Tada čiupo jį ir akimirką priglaudė prie ausies, o tada trinktelėjo atgal. – Dėl tos skambintojo tapatybės, – veikiau pats sau pasakė Redas, – čia šiek tiek panašu į sukčiavimą. Žmogus turėtum atsiliept, kad ir kas skambintų. Tam telefonas ir sumanytas, mano galva. Jis sunkiai atsistojo ir pasuko į vonią. Jam įkandin Abė pasvarstė: – Tai taip daug ką paaiškintų! Ar ne tiesa? Jei paaiškėtų, kad jis gėjus. Redas jau buvo beuždarąs vonios kambario duris, bet vėl iškišo galvą ir įbedė į ją piktą žvilgsnį. Jo puikieji juodi antakiai, paprastai tiesūs it liniuote užbrėžti, dabar buvo suraukti, tarp jų bemaž neliko tarpelio. – Kartais stebiuos ir neatsistebiu, koks nelabasis man liepė vesti socialinę darbuotoją. Ir jis labai tvirtai uždarė duris. 10

Negaliu išeiti, kol nenugaišo šuo

Kai grįžo, Abė visa tiesi sėdėjo lovoje su naktiniais, sunėrusi rankas ant krūtinės. – Tikiuosi, neketini dėl visų Denio problemų versti kaltės mano profesijai, – pareiškė ji Redui. – Aš tik sakau, kad įmanoma persistengt būnant supratingam, – atsiliepė jis. – Na, persistengt siekiant suprast ir atjaust. Bandant įlįsti vaikiui į galvą ir perskaityt jo asmeniškas mintis. – Persistengt būnant supratingam neįmanoma. – Ką gi, tik socialinė darbuotoja gali taip sumąstyt. Ji pasipiktinusi prunkštelėjo, tada vėl pašnairavo į telefoną. Aparatas stovėjo Redo pusėje, anapus lovos. Redas pakėlė apklotą ir įsirangė lovon, užstodamas jai vaizdą. Ištiesė ranką ir užgesino lempą ant spintelės. Kambarys paskendo tamsoje, liko tik blausiai boluoti du aukšti, užuolaidų dengiami langai, išeinantys į pievelę priešais namus. Redas dabar gulėjo lovoje, bet Abė ir toliau sėdėjo. – Kaip manai, jis dar paskambins mums? – paklausė ji. – O, žinoma. Anksčiau ar vėliau paskambins. – Jam reikėjo visą drąsą sukaupti, kad iš viso paskambintų mums, – svarstė Abė. – Gal daugiau jos ir nebeliko. – Drąsos! Kokios dar drąsos? Mes gi jo tėvai! Kam jam gali reikėt drąsos saviems tėvams paskambinti? – Su tavim jam reikia jos, – pratarė Abė. – Juokinga. Niekuomet prieš jį rankos nekėliau. – Ne, bet tu kritiškas jam. Visada randi ko prikibti. Su mergaitėmis tu nors prie širdies dėk, o ir Stiebas labiau tavo tipo žmogus. O Denis! Deniui sunkiau tau įtikti. Kartais man atrodo, kad tu jo nemėgsti. – Abe, dėl Dievo meilės. Pati supranti, kad tai netiesa. – O, žinoma, tu jį myli. Bet esu mačiusi, kaip į jį žiūri – 11

Mėlynų siūlų ritė

„Kas per vienas tas žmogus?“ – ir neturėk vilčių, kad Denis to nepastebi. – Jeigu jau taip, – atrėmė Redas, – tai kaip čia yra, kad Denis kaip tik tavęs visą laiką vengia? – Jis nevengia manęs! – Nuo penkerių ar šešerių metų neįsileisdavo tavęs į savo kambarį. Vaikas jau verčiau pats patalynę pasikeisdavo, negu tau leisdavo ją keisti! Draugų į namus beveik neatsivesdavo, nesakydavo jų vardų, net nepasakodavo tau, ką per dieną veikęs mokykloje. „Dink iš mano gyvenimo, mam, – sakydavo. – Liaukis kištis, liaukis lindus į mano reikalus, atstok pagaliau.“ Nemėgstamiausioj jo knygutėj – pameni, toje, kurios taip negalėjo pakęsti, kad net visus lapus išplėšė, – joje triušiukas trokšta pasiversti žuvyte, paskui debesėliu ir dar kažkuo tam, kad galėtų pasprukti, o jo mama triušienė vis sako – ir ji kuo nors pasivers, kad galėtų jį pasigauti. Denis visus iki paskutinio lapelio išplėšė! – Tai niekaip nesusiję su... – Stebiesi, kodėl jis virto gėjum? Gėjum jis nevirto, aišku, bet jeigu būtų virtęs, jeigu jam šovė į galvą būtent tuo mus knisti, ar nori sužinot, kodėl? Pasakysiu tau: tai dėl motinos. Visada tai būna dėl dusinančios motinos. – Ak, tai toks pasenęs požiūris, toks neišmanėliškas, toks... neteisingas, kad net nesiteiksiu atsakyti, – atkirto Abė. – Atsakyt nesiteiksi, bet pašnekėsi apie tai į valias. – O kaip dėl tėvo, jeigu jau nori viduramžiuose teorijų ieškotis? Kaip dėl tėvo mačo, dėl tėvo statybininko, kuris liepia sūnui nebūt skystablauzdžiui, nebūt bekiaušiui, liautis zirzus dėl menkniekių, lipti ant to nelemto stogo ir kalti čerpes? – Čerpių nieks nekala, Abe. – Kaip vis dėlto? 12

Negaliu išeiti, kol nenugaišo šuo

– Na gerai jau! Sakydavau taip. Nebuvau prasčiausias tėvas pasauly. Praeitis tai. Valandėlę stojo tyla. Vienintelis garsas atsklido iš lauko – nučežėjo pravažiuojančio automobilio padangos. – Aš ir nesakiau, kad buvai prasčiausias, – pratarė Abė. – Ką gi, – atsiliepė Redas. Vėl tyla. Abė paklausė: – Ar yra numeris, kurį surinkęs atskambintum paskutiniam skambinusiajam? – Žvaigždutė šešiasdešimt devyni, – žaibiškai atsakė Redas. Atsikrenkštė. – Betgi tu nesiruoši to daryti? – Kodėl ne? – Tai Denis nusprendė pokalbį nutraukti, drįsčiau primint. – Jis įskaudintas, štai kodėl, – atsakė Abė. – Jeigu būtų įskaudintas, nebūtų taip skubinęsis padėt ragelio. Nebūtų taip mikliai manęs nutraukęs. Bet jis padėjo ragelį taip greit, lyg tik ir būtų laukęs progos. O, jis tiesiog rankas trynė man tą naujieną klodamas. Pradeda: „Noriu tau kai ką pasakyti“, – sako. – Anksčiau tu sakei, kad jis sakė: „Turiu tau kai ką pasakyti.“ – Nagi, šiaip ar anaip, – sutiko Redas. – Tai kaip vis dėlto? – Koks skirtumas? – Yra skirtumas. Redas minutėlę pamąstė. Patyliukais pakartojo, mėgindamas prisiminti: „Turiu tau kai ką pasakyti.“ „Norėčiau tau kai ką pasakyti.“ „Tėti, norėčiau tau...“ – jis nutilo. – Garbės žodis, neatsimenu, – patikino. – Prašau, ar gali surinkti žvaigždutę šešiasdešimt devynis? 13

Mėlynų siūlų ritė

– Aš neperprantu jo minčių. Juk jis žino, kad aš nenusiteikęs prieš gėjus. Vienas toks vyrukas pas mane su gipso kartonu dirba, dėl Dievo. Ir Denis žino tai. Galva neišneša, kodėl jis nusprendė, kad tai mane sunervins. Turiu galvoje, aišku, aš neliksiu sužavėtas. Juk visada linki savo vaikui, kad jam kuo lengviausiai gyvenimas klotųsi. Bet... – Paduok man telefoną, – paliepė Abė. Telefonas suskambo. Redas griebė ragelį, o Abė tuo pat metu visu kūnu persisvėrė, norėdama pirma jį nučiupti. Pirmas pastvėrė Redas, bet tada jiedu trumpai susigrūmė ir kažin kaip ragelis atsidūrė Abės rankose. Ji atsisėdo tiesiai ir atsiliepė: – Deni? O tada pasitaisė: – Ak. Džine. Redas ir vėl išsitiesė kaip ilgas. – Ne ne, mes dar ne lovoje, – patikino ji. Stojo pauzė. – Žinoma. O kas tavajai? – dar viena pauzė. – Jokio vargo nesuteiki. Pasimatysim ryt aštuntą. Iki. Ji padavė Redui ragelį, jis paėmė ir pasisukęs padėjo ant šakutės. – Ji nori pasiskolinti mano mašiną, – paaiškino Abė Redui. Atsilošė ir išsitiesė savo lovos pusėje. Tada laibu, ilgesingu balseliu pratarė: – Tikriausiai žvaigždutė šešiasdešimt devyni dabar neveiks, ar ne. – Taip, – sutiko Redas, – manau, kad neveiks. – Ak, Redai. Ak, ką gi mes dabar darysim? Daugiau niekad gyvenime nesulauksim iš jo žinios! Jis nesuteiks mums antros galimybės! 14

Negaliu išeiti, kol nenugaišo šuo

– Liaukis, mieloji, – sudraudė jis. – Sulauksim žinios. Garantuoju. – Ir jis prisislinkęs apglėbė ją, priglaudė jos galvą prie peties. Kurį laiką jiedu taip gulėjo, bet pamažu Abė nustojo muistytis, jos kvėpavimas sulėtėjo ir tapo lygus. O Redas ir toliau stebeilijo į tamsą. Vienu momentu jis, lyg išmėgindamas žodžių skambėjimą, ėmė kuždėti panosėje. „...reikia tau kai ką pasakyti“, – bemaž be garso judino lūpas. Tada: „Norėčiau tau kai ką pasakyti.“ Tuomet vėl: „Tėti, aš norėčiau...“ „Tėti, turiu tau...“ – Redas nekantriai papurtė galvą ant pagalvės. Pradėjo iš naujo: „...tau kai ką pasakyti: aš gėjus“ „...tau kai ką pasakyti: man atrodo, aš gėjus.“ „Aš gėjus.“ „Manau, kad aš gėjus.“ „Man atrodo, galimas dalykas, aš gėjus.“ „Aš gėjus.“ Bet paskui ir jis nutilo ir galiausiai taip pat užmigo.

Na, žinoma, jie sulaukė žinios iš Denio. Vitšankai nebuvo į melodramas linkusi šeima. Ir Denis nebuvo iš tų, kurie dingsta nuo žemės paviršiaus ar sudegina visus tiltus, nebesikalba, – jei ir prapuldavo, bent jau ne visam laikui. Teisybė, tą vasarą jis nevažiavo kartu prie jūros, bet ir šiaip gal nebūtų važiavęs; turėjo užsidirbti kišenpinigių kitiems mokslo metams. (Studijavo Šv. Eskilio koledže Pronghorne, Minesotoje.) O rugsėjį paskambino. Sakė, reikia pinigų vadovėliams. Deja, Redas tuo metu buvo namuose vienas, tai iš to pašnekesio ne kažin kas paaiškėjo. – Apie ką judu kalbėjotės? – kamantinėjo Abė, o Redas atsakė: – Pasakiau jam, kad vadovėlius privalo pirktis iš uždirbtų pinigų. 15

Mėlynų siūlų ritė

– Turiu galvoje – ar kalbėjotės apie aną jo skambutį? Ar tu atsiprašei? Ar paklausinėjai? – Iš tiesų nepriėjom iki to. – Redai! – sušuko Abė. – Čia perdėm klasika! Tokia klasikinė reakcija: jaunuolis praneša esąs gėjus, o jo šeimos nariai ir toliau elgiasi lyg niekur nieko, apsimesdami, kad nenugirdo. – Ką gi, puiku, – pasakė Redas. – Atskambink jam. Susisiek su bendrabučiu. Abė sutriko. – O ką aš pasakysiu, dėl ko skambinu? – padvejojo. – Pasakyk, kad nori iškamantinėti. – Aš palauksiu, kol jis vėl paskambins. Bet kai jis vėl paskambino, – o paskambino po kokio mėnesio, kai Abė buvo namie ir atsiliepė, – tai šneka buvo apie jam užsakytą skrydį Kalėdų atostogų. Norėjo pasikeisti atvykimo datą, nes pirmiausia ketino važiuoti į Hibingą aplankyti savo merginos. Savo merginos! – Ką aš galėjau pasakyt? – Abė vėliau klausė Redo. – Beliko sakyt – gerai, važiuok. – Kas tau beliko, – pritarė Redas. Jis nebegrįžo prie šios temos, bet Abei tas reikalas ištisas savaites prieš Kalėdas kirbėjo ir nedavė ramybės. Buvo justi, kad jai tiesiog knieti išsiaiškinti tiesiai šviesiai. Kiti šeimos nariai stypčiojo aplink ją tarsi ant pirštų galų. Apie Denio apsiskelbimą gėjumi jie nieko nežinojo, – bent tiek Redas su Abe sutarė, – kol Denis pats neprašo, kitiems nesakys, tačiau visi nujautė, kad kažkas bręsta. Abė turėjo planą (nors Redas jam nepritarė): kai tik Denis parvažiuos, pasisodinti jį ir iš širdies išsikalbėti. Tačiau tą rytą, 16

Negaliu išeiti, kol nenugaišo šuo

kai turėjo leistis jo lėktuvas, jie gavo laišką iš Šv. Eskilio, kuriuo jiems buvo primenamos sutarties sąlygos: Vitšankai privalės sumokėti už kito semestro mokslą, nors Denis ir pasitraukė iš koledžo. – Pasitraukė, – pakartojo Abė. Laišką atplėšė ji, nors skaitė abu kartu. Ištarė šį žodį lėtai, sverdama, ir išsiskleidė visos jo prasmės. Denis pasitraukė, pasišalino, buvo nusišalinęs; jau keleri metai, kaip Denis nutolęs nuo šeimos. Argi šitaip gyvena vidurinės klasės amerikietis jaunuolis – blaškydamasis po šalį it valkata, tėvų visiškai nesuvaldomas, tik kartkartėmis užmegzdamas ryšį, o kai tik įmanoma – vengdamas suteikti galimybę patiems su juo susisiekti? Kaip reikalai priėjo šitokią aklavietę? Kitiems vaikams jie tikrai neleido taip elgtis. Redas ir Abė ilgai žiūrėjo vienas į kitą, valandėlę priveikti nevilties. Todėl, suprantama, per Kalėdas tais metais tik ir buvo šnekama apie tai, kad Denis metė mokslus. (Jis mat nusprendė, kad koledžas – tai pinigų švaistymas, tiek tepasakė, nes jis nenutuokia, ką norėtų veikti gyvenime. Gal po metų kitų, sakė.) Klausimas, gėjus jis ar ne, šiame kontekste tiesiog nublanko. – Pradedu suprasti, kodėl kai kurios šeimos apsimeta, kad jiems niekas nieko nesakė, – po švenčių pripažino Abė. – Mhmmm, – neįskaitoma veido išraiška numykė Redas.

Iš keturių Redo ir Abės vaikų Denis visada išsiskyrė išvaizdumu. (Gaila, kad daugiau to išvaizdumo neatiteko mergaitėms.) Jis turėjo Vitšankams būdingus tiesius juodus plaukus, veriančias mėlynas akis ir lyg nutekintus veido bruožus, bet gymio buvo tonu tamsesnis negu kiti, kurių oda buvo blyški it popie17

Mėlynų siūlų ritė

rius, ir atrodė geriau sudėtas, ne toks gumbų ir kaulų maišas. Vis dėlto jo veidas buvo šiek tiek netaisyklingas ar asimetriškas, – dėl to jo negalėjai laikyti iš tikrųjų gražiu. Jei žmonės atkreipdavo dėmesį į jo išvaizdą, paminėdavo tai ne iš karto, lyg kiek nustebę, lyg didžiuotųsi savo įžvalgumu. Pagal amžių, Denis gimė trečias. Tuo metu Amandai buvo devyneri, o Džinei – penkeri. Ar lengva berniukui buvo augti su vyresnėmis seserimis? Ar jos gožė jį? Vertė jaustis menkesnį? Anodvi galėdavo būti perdėm savim pasitikinčios – ypač Amanda, pasižymėjusi valdingumu. Bet į Amandą jis atsainiai nekreipė dėmesio, o su berniūkštiška mažąja Džine elgėsi beveik meiliai. Taigi čia lyg nebūta jokių pranašingų ženklų. Betgi Stiebas! Stiebas atsirado, kai Denis buvo ketverių metukų. O štai čia galėjo būti veiksnys. Stiebas buvo iš prigimties geras. Kartais pasitaiko tokių vaikų. Buvo klusnus ir mielas, gero būdo; jam nė stengtis nereikėjo. Negali sakyt, kad Denis būtų buvęs blogas. Jis, pavyzdžiui, buvo daug dosnesnis už kitus tris, krūvon sudėtus. (Kai Džinės katė nugaišo, jis išmainė savo naują dviratį į kačiuką.) Ir neskriausdavo kitų vaikų, audringai nesiožiuodavo. Bet buvo toks šykštus žodžio. Jį protarpiais apnikdavo toks nepaaiškinamas užsispyrimas, veidelis užsiverdavo, apniukdavo, ir niekas jo neprakalbindavo. Lyg apsėsdavo koks vidinis ožys; nelyginant jo pyktis kryptų į jį patį, darydamas jį atšiaurų ar versdamas sustingti. Kai taip nutikdavo, Redas nekantriai skėsteldavo rankom ir įniršęs eidavo šalin, bet Abė neįstengdavo duoti vaikui ramybės. Jai tiesiog magėdavo išpurtyt jį iš tos būsenos. Jos mylimieji juk privalo būt laimingi! Kartą maisto prekių parduotuvėje, kai Deniui dėl kažko buvo nupuolęs ūpas, per garsiakalbį pradėjo groti dainą 18

Negaliu išeiti, kol nenugaišo šuo

„Good Vibrations“*. Tai buvo Abės mėgstama daina, ji visada sakydavo norinti, kad jos laidotuvių procesiją lydėtų būtent šis gabalas, ir dabar Abė pradėjo pagal ją šokti. Pritūpdama mynė į taktą ir suko ratą apie Denį nelyginant apie gegužinių stulpą, bet jis tik sliūkino palei sriubų lentynas, žvilgsnį įsmeigęs priešais save, kumščius suspaudęs giliai striukės kišenėse. Privertė ją kvailai pasijusti, grįžusi namo Abė prisipažino Redui. (Mėgino nuleisti juokais.) Nė kartelio į ją nežvilgtelėjo! Lyg būtų buvusi kokia kvanktelėjus tetulė! Ir taip jis elgėsi būdamas devynerių ar dešimties, dar anaiptol nepriaugęs to amžiaus, kai mamos berniūkščius trikdo. Bet, matyt, jis jau gėdijosi savo mamos, kai buvo visai mažytis. Laikėsi taip, lyg jam būtų per klaidą priskirta ne ta motina, sakė Abė, ir ji tiesiog neatitinka reikalavimų. Na, dabar jau nusišneki, atsakė Redas. Ir Abė sutiko, taip, ji suprantanti. Nenorėjusi, kad taip nuskambėtų, ne tai galvoje turėjusi. Abei vis skambindavo mokytojai: „Ar galėtumėt užsukti pasikalbėti apie Denį? Prašyčiau nedelsiant, kai tik galėsite.“ Skųsdavosi, kad Denis nedėmesingas, pritingi ar yra aplaidus; niekad nebuvo kalbos, kad būtų stokojęs gabumų. Tiesą sakant, po trečios klasės jį perkėlė metus į priekį, remdamiesi argumentu, kad gal jam tik trūksta sunkesnio iššūkio. Bet tikriausiai tai buvo klaida. Denis pasidarė dar didesnis nepritapėlis. Tie keli draugai, kuriuos turėjo, buvo abejotini – berniukai, kurie lankė ne tą pačią mokyklą kaip jis, kurie tais retais kartais, kai pasirodydavo, šeimos narius vertė jaustis nejaukiai – murmėjo panosėje, vilko kojas, nežiūrėdavo į akis. * Amerikiečių roko grupės „Beach Boys“ daina. Visos pastabos vertėjos.

Mėlynų siūlų ritė

O, pasitaikydavo ir prošvaisčių. Kartą Denis laimėjo gamtos mokslų konkursą, išradęs tokią pakuotę, kuri apsaugotų kiaušinį nuo dužimo, kad ir kaip toli ją sviestum. Bet daugiau jokiuose konkursuose jis nedalyvavo. O vieną vasarą pradėjo mokytis groti valtorna, kurią pūsti kelias pamokas buvo gavęs pradinėj mokykloj, ir čia jis parodė daugiau atkaklumo, negu artimieji kada buvo matę. Kelias savaites pro uždarytas Denio kambario duris klupdamas sklido Mocarto Pirmojo koncerto valtornai apytikris variantas, – veikiau ne sklido, o bliovė, mykė valandų valandas, stabčiodamas, nepasiduodamas, kol Redas ėmė patyliukais keiktis; bet Abė paglostė jam ranką ir paprotino: – Nagi nagi, galėtų būt ir blogiau. Galėtų būt „Butthole Surfers“, – o jų klausytis kaip tik tuo metu buvo įjunkusi Džinė. – Tik pagalvok, kaip nuostabu, kad jis susirado ko siekti, – kalbėjo Abė ir kaskart, kai tik Denis kelis taktus stabteldavo, kur turėjo groti orkestras, jinai ištralialiuodavo trūkstamas natas. (Tuolaik jau visa šeimyna mokėjo kūrinį atmintinai, nes jis griaudėjo iš stereoaparatūros visą laiką, kai Denis nemuzikavo pats.) Bet kai tik išmoko pagroti pirmą dalį taip, kad nereiktų sustoti ir pradėt nuo pradžių, Denis metė groti. Pareiškė, jog valtorna esanti nuobodi. „Nuobodu“, regis, buvo jo mėgstamiausias žodis. Ir futbolo aikštėje buvo nuobodu, tad Denis po trijų dienų metė treniruotis. Tas pats nutiko ir su tenisu, tas pats ir plaukimo komandoje. – Gal mums reikėtų ramiau žiūrėti, – svarstė Redas. – Nepulti aikčiot iš susijaudinimo, vos tik jis kuo susidomi. Bet Abė nesutiko: – Mes juk jo tėvai! Tėvams gi priklauso jaudintis. Nors Denis kaip apsėstas saugojo savo privačią erdvę – elgėsi taip, lyg turėtų sergėt valstybės paslaptis, – pats buvo 20

Negaliu išeiti, kol nenugaišo šuo

užkietėjęs šniukštinėtojas. Nieko nuo jo negalėjai nuslėpti. Perskaitydavo seserų dienoraščius ir motinos klientų dokumentus. Stalčius palikdavo iš paviršiaus tvarkingus, o giliau – sukuistus. O tada, kai atėjo paauglystė, prasidėjo gėrimas, rūkymas, pamokų praleidinėjimas, kvaišalai, o gal ir dar blogiau. Prie namų privažiuodavo apšiurusios mašinos, vairuojamos nepažįstamų asmenų, kurie tūtuodavo ir rėkaudavo: „Ei, Šūdvankai!“ Dusyk Denis įkliuvo policijai. (Vairavo be teisių; pateikė suklastotus tapatybės dokumentus.) Rengėsi tokiu stiliumi, kuris toli pranoko įprastą paauglių nevalyvumą: dėvėjo blusturgy nusipirktus senių paltus; mūvėjo suskretusiomis tvido kelnėmis išduobtais keliais, vaikščiojo lipniąja juosta suklijuotais sportbačiais. Plaukai stirksojo neplauti, taip susiriebalavę, kad net sulipę, ir visas smirdėjo suplėkusia rūbų spinta. Būtum galėjęs palaikyti jį benamiu valkata. O tai šitokia ironija, sakė Abė Redui. Vitšankų kraujo giminė, iš tų pavydėtinų šeimų, kurios tiesiog spinduliuoja valyvumą ir darną, yra stačiai... ypatinga; betgi jisai trainiojasi paribiais it koks pašalpų išlaikytinis. Tuo metu jau abu berniukai dalį laiko dirbo Vitšanko statybos įmonėje. Denis pasirodė esąs gabus, bet ne taip gerai jam sekėsi dirbti su klientais. (Vienai moteriai, kuri flirtuodama pasakė: „Nerimauju, kad nebepatiksiu jums, jeigu apsigalvosiu dėl dažų spalvos“, – jis atrėžė: „O kas sako, kad kada nors patikote?“) O štai Stiebas buvo paslaugus klientams ir atsidavęs darbui – pasilikdavo ilgiau, klausinėjo, kaulijo duoti dar užduočių. Ką nors, susijusio su medžiu, maldavo jis. Stiebas labai mėgo dirbti su medžiu. Deniui prilipo atsaini kalbos maniera, lengvabūdiška ir linksma. „Žinoma, bičiuli“, – atlaidžiai atsiliepdavo į Stiebo 21

Mėlynų siūlų ritė

prašymą palikti jam sporto puslapius, „Kaip pasakysi, Abigaile“, – į motinos pastabas. Per „našlaičių pietus“, kuriais garsėjo Abė ir kurie nepraeidavo be vieno ar kito nepritapėlio, vienišiaus ar nelaimėlio, Denio elgesys iš pradžių visus žavėdavo, o vėliau pasirodydavo užgaulus. – Prašom, malonėkit sėstis ant šitos, – užleisdavo jis savo kėdę poniai Melon, – manoji geriau atlaikys jūsų svorį. Ponia Melon, stilinga išsiskyrusi dama, kuri didžiavosi savo nepaprastu laibumu, sušukdavo: – O! betgi... – tačiau Denis paaiškindavo: – Jūsų kėdė kad kiek ir sulūš. Ir Denio tėvai ničnieko negalėjo padaryti, neatkreipdami dar daugiau dėmesio į netaktą. Arba istorija su B. Dž. Otry, skaistalų savo skruostams negailinčia blondine, nuo kurios kimaus, kranksinčio kvatojimo visi krūpčiojo: Denis visą Velykų sekmadienį neatlyždamas bėrė jai komplimentus, esą jos juokas primenąs „varpelio tilindžiavimą“. Nors kas jau kas, o B. Dž. skolinga nelikdavo. – Dink iš akių, berneli, – galiausiai pavarė jį. Vėliau Redas išprausė sūnų už tokį elgesį. – Šiuose namuose mes svečių neįžeidinėjame. Turi atsiprašyti B. Dž. – Ak, pripažįstu klydęs, – atsakė Denis. – Nepastebėjau, kad ji tokia gležna gėlelė. – Visi gležni, sūnau, jeigu juos baksnoji į jautrią vietą. – Tikrai? Tik jau ne aš, – nusistebėjo Denis. Žinoma, jie nusprendė jį nuvesti pas psichoterapeutą. Ar bent jau Abė taip nutarė. Jau seniai apie tai pagalvodavo, o dabar ėmėsi įkalbinėti atkakliai prisispyrusi. Denis atsisakė eiti. Vieną dieną, kai jis buvo priešpaskutinėje klasėje, Abė paprašė jo pa22

Negaliu išeiti, kol nenugaišo šuo

dėti nuvežti šunį pas veterinarą – viena nesusidorosianti. Kai jiedu įtempė Klarensą į automobilį, Denis atsidrėbė ant priekinės sėdynės, susikryžiavo rankas ant krūtinės, ir jie išvažiavo. Jiems už nugarų Klarensas inkštė ir mindžikavo, nagais drėksdamas vinilinę apdailą. Veterinaro kabinetui artėjant unkštimas virto gailiu kaukimu. Abė pralėkė pro kliniką ir važiavo toliau. Klarensas jau labiau klausiamai stūgčiojo, pamažu vis tyliau, kol visai nutilo. Abė privairavo prie neaukšto lipdiniais dekoruoto pastato, sustojo prie kelkraščio ir išjungė variklį. Žvaliu žingsniu apėjo automobilį ir atidarė Deniui dureles. – Lipk laukan, – sukomandavo ji. Denis valandėlę sėdėjo nejudėdamas, bet paskui pakluso ir taip pamažu, taip nenorom išsirangė, kad būtum galėjęs pasakyt – „išsruvo“ iš mašinos. Jiedu užkopė du laiptelius prie pastato durų, ir Abė paspaudė mygtuką greta lentelės „Dr. RIČARDAS HANKOKAS“. – Pasiimsiu tave po penkiasdešimties minučių, – tarė ji. Denis įbedė į ją bejausmį žvilgsnį. Kai telefonspynė suburzgė, jis atidarė duris, o Abė grįžo prie automobilio. Redas negalėjo savo ausimis patikėti, klausydamasis šio pasakojimo. – Taip ėmė ir įėjo? – paklausė jis. – Sutiko nesipriešindamas? – Aišku, – narsiai atsakė Abė, o tada jos akys pritvinko ašarų. – Ak, Redai, įsivaizduoji, kaip jam turi būti sunku, kad leidosi ten nuvežamas? Denis lankėsi pas daktarą Hankoką kas savaitę kokius du ar tris mėnesius. Vadino jį „Hankiu“. („Neturiu laiko rūsį valyti; taigi, po velnių, Hankio diena.“) Niekada nepasakojo, apie ką juodu kalbėdavosi; daktaras Hankokas irgi nesakė, suprantama, nors Abė sykį paskambino jam ir pasiteiravo, ar jis nema23

Mėlynų siūlų ritė

nytų, jog praverstų susitikti su visa šeima. Daktaras Hankokas atsakė, kad nemanytų. Tai buvo 1990 metai, jie ėjo į pabaigą. 1991 metų pradžioje Denis pabėgo. Mergina buvo vardu Eimė Lin. Išsišovusiais raktikauliais, lyg šilko užuolaida krintančiais plaukais, gotų apdarais vilkinti vienturtė Amerikos kinų ortopedų duktė buvo septintą savaitę nėščia. Bet Vitšankai nieko to nežinojo. Nebuvo nė girdėję apie jokią Eimę Lin. Pirmąsyk įtarimas jiems kilo, kai Eimės tėvas paskambino ir paklausė, ar jie turį bent kokių žinių, kur Eimė yra. – Kas tokia? – nustebo Abė. Iš pradžių ji pamanė, kad tas žmogus ne ten paskambino. – Eimė Lin, mano duktė. Ji išmovė su jūsų sūnum. Paliko raštelį, girdi, jie ketina tuoktis. – Ką ketina? – apstulbo Abė. – Jam šešiolika metų! – Tiek pat ir Eimei, – atsiliepė daktaras Linas. – Užvakar gimtadienį šventė. Panašu, kad jinai mãno, jog šešiolikos įstatymas leidžia tekėti. – Gal Mozambike ir leidžia, – atsakė Abė. – Gal jūs galėtumėt pažiūrėti Denio kambaryje, ar jis nepaliko raštelio? Aš palauksiu. – Gerai, – sutiko Abė. – Bet iš tikrųjų tai manau, kad jūs klystate. Ji padėjo telefono ragelį šalia aparato ir pasikvietė Džinę į pagalbą ieškoti raštelio, – mat Džinė geriausiai pažinojo Denio įpročius. Džinei naujiena lygiai taip pat galvoj netilpo, kaip ir Abei. – Denis? Tuokiasi? – netikėdama klausinėjo ji, su mama lipdama laiptais į viršų. – Tai kad jis nė merginos neturi! 24

Negaliu išeiti, kol nenugaišo šuo

– Ak, tas vyras aiškiai kvanktelėjęs, – tarė Abė. – Ir dar taip įsakinėti sau leidžia! Prisistatė kaip „daktaras Linas“. Daktarams būdinga taip iš aukšto žmones varinėt. Kaip ir galima buvo tikėtis, raštelio jos nerado, kaip nerado ir nieko, iš ko būtų galima spėti, – meilės laiško ar nuotraukos. Džinė net patikrino ant Denio spintos laikomą skardinę dėžutę, apie kurią Abė nė nežinojo, bet joje rado tik pakelį „Marlboro“ ir degtukų. – Matai? – triumfuodama sušuko Abė. Bet Džinė atrodė susimąsčiusi, o lipdama žemyn pratarė: – O vis dėlto, kada Denis apskritai dėl ko nors paliko raštelį? – Daktaras Linas viską ne taip suprato, – tvirtai pareiškė Abė, leisdama suprasti, kad prieštaravimų nepriims. Ji paėmė ragelį ir pridėjusi prie ausies pasakė: – Paaiškėjo, kad jūs klystate, daktare Linai. Tad Linams patiems teko susekti porelės buvimo vietą, kai dukra jiems paskambino išperkamuoju mokesčiu pranešti, kad jai viskas esą gerai, nors gal mažumytę ir pasiilgusi namų. Jiedu su Deniu tupėjo motelyje prie Elktono Merilando valstijoje, nes įstrigo jų prašymas išduoti leidimą tuoktis. Tuo metu jie jau buvo dingę tris dienas, taigi Vitšankai norom nenorom turėjo pripažinti, jog daktaras Linas tikriausiai vis dėlto ne kuoktelėjęs, net jeigu jie vis tiek neįstengė patikėti, kad Denis būtų galėjęs šitaip pasielgti. Linai nuvažiavo į Elktoną jų parsivežti ir grįžę prisistatė tiesiai į Vitšankų namus, į dviejų šeimų pasitarimą. Redas ir Abė tuomet pirmą ir paskutinį kartą matė Eimę. Mergina jiems pasirodė stulbinamai nepatraukli – išgeltusi ir nesveikos išvaizdos, ir visiškai be jokio gyvumo. Taip pat, vėliau prisipažino Abė, šokiravo tai, kaip gerai Linai atrodė pažįstantys Denį. 25

Mėlynų siūlų ritė

Eimės tėtis, mažas žmogelis žydru treningu, kreipėsi į jį familiariai ir net geraširdiškai, o kai Denis galų gale sutiko, kad gal abortas ir geresnė išeitis, Eimės mama užjaučiamai paplekšnojo Deniui ranką. – Denis tikriausiai buvęs jų namuose daugybę kartų, – tarė Abė Redui, – o mudu su tavim nė nenujautėm, kad tokia Eimė išvis yra. – Na, su dukterimis juk kitaip esti, – atsakė jai Redas. – Pati žinai, kaip mes dažniausiai susipažįstam su Mandės ir Džinės vaikinais, bet kažin ar jų vaikinų tėvai gauna progą susipažinti su Mande ir Džine. – Ne, – prieštaravo Abė, – aš ne tai turiu galvoje. Čia ne tai, kad jis pažįsta jos šeimą, – jis įėjęs į ją. – Nesąmonės, – nuramino ją Redas. Bet Abė neatrodė įtikinta. Kai Linai išvažiavo, jie iš tikrųjų mėgino su Deniu pasikalbėti apie jo pabėgimą su mergaite, bet vaikinas tik tvirtino netgi labai norėjęs rūpintis kūdikiu. Kai jiedu aiškino sūnui, kad jis dar per jaunas prisiimti atsakomybę už kūdikį, Denis tylėjo. O kai Stiebas, kaip jam būdinga, nerangiai prisigretinęs paklausė: „Tai ar judu su Eime dabar, tipo, susižadėję?“ – Denis į tai tik gūžtelėjo pečiais: – A? Nežinau. Iš tikrųjų Vitšankai daugiau Eimės neregėjo, o, kiek galėjo spręsti, nebematė jos ir Denis. Kitos savaitės pabaigoje jis buvo saugiai įkurdintas sunkiai auklėjamų paauglių internatinėje mokykloje Pensilvanijoje, – ačiū daktarui Hankokui, kuris dėl visko susitarė. Denis ten ir baigė paskutines dvi klases, o kadangi pareiškė, kad statybos darbai jo visiškai nedomina, abi vasaras uždarbiavo nurinkdamas stalus Ošen Sityje. Namo 26

Negaliu išeiti, kol nenugaišo šuo

parvažiuodavo tik svarbiomis progomis, kaip antai į senelės Dalton laidotuves ar į Džinės vestuves, o tada vėl išsidangindavo namiškiams nespėjus nė mirktelti. – Taip neteisinga, – skundėsi Abė. Jie, girdi, per trumpai jį turėjo. Vaikai juk turi namie gyventi mažiausiai iki aštuoniolikos metų. (Mergaitės nė į universitetą neišvažiavo.) – Lyg jį būtų iš mūsų pavogę, – sakė ji Redui. – Be laiko buvo iš mūsų atimtas! – Kalbi taip, lyg jis būtų miręs, – sudraudė Abę vyras. – Aš taip ir jaučiuosi, lyg jis būtų miręs, – atsakė ši. Ir kada tik parvažiuodavo, Denis laikėsi it svetimas. Net kvepėjo kitaip, nebetrenkė suplėkusiu podėliu, bet atsidavė kažin kokiais chemikalais, panašiai kaip nauja kiliminė danga. Nešiojo graikišką jūreivio kepę, kuri Abei (septintojo dešimtmečio vaikui) siejosi su Bobu Dilanu. Kalbėjosi su tėvais mandagiai, bet per atstumą. Ar jautė jiems priešiškumą už tai, kad išsiuntė į internatinę mokyklą? Betgi jie neturėjo kito pasirinkimo! Ne, jo nuoskaudos, matyt, siekė dar senesnius laikus. – Tai dėl to, kad nepakankamai jį globojau ir užsistojau, – spėjo Abė. – Prieš ką užsistojai? – nesuprato Redas. – Ak... nesvarbu. – Tik jau ne prieš mane, – pasakė Redas. – Turbūt ne, jei jau taip sakai. – Neversk man kaltės, Abe. – Gerai. Tokiomis valandėlėmis jie vienas kito nekentė.

Anne Tyler

Anne Tyler ROMANAS

Kai siūlas tampa gija, vedančia pas tuos, kuriuos mylėjai labiausiai