R omana s
Iš anglų kalbos vertė Lina Laura Švedaitė
Vilnius, 2021
Tėvelio dukrelė 1978
Luisa Dona Alder gimė 1978 m. rugsėjo 8 d. Pegės ir Irvingo Alde rių šeimoje Kasablankoje, Meine. Pegė gimdyti turėjo jau prieš dvi savaites. Svilino karštis. Rugpjūtis spyriojosi prieš rudenį; lapai dar žaliavo, o žolė jau buvo suvytusi ir pa geltusi. Pegė su permirkusia nuo prakaito nėščiosios palaidine slankiojo po namus, stiklinę po stiklinės maukdama šaltą citrinų arbatą ir pilvu kliūdama už baldų ar vos prasisprausdama pro duris. – Noriu, kad visa tai baigtųsi, – sudejavo į telefono ragelį savo ge riausiai draugei Merei Felps, prieš šešis mėnesius susilaukusiai dvynukų. – Nenori, – atrėžė Merė. Fone girdėjosi verksmas – Elės arba Be nio. – Laikyk tą kūdikį pilve kiek gali. Kol jie viduje, galima bent pa miegoti. Tačiau Pegė negalėjo miegoti. Maždaug kas valandą kėlėsi į tualetą, o atsigulus šalia šnopuojančio Irvingo ją alino karštis ir pavargusioje galvoje mintys sukte sukosi. Ar jie teisingai surinko lovelę? O jei ji bus siaubinga mama? Ar susidėjo būtiniausius daiktus į gimdyvės krepšį? O jei kūdikiui kažkas negerai? – Man nė nerūpi, kad skaudės, – pasakė Merei. – Rūpės, – pažadėjo Merė, – prašyk vaistų nuo skausmo. Pegė žinojo, kad, kalbėdama apie gimdymo patirtį, Merė labiausiai apgailestavo per greitai pagimdžiusi Benį – dėl to jai neprireikė jokių vais tų, tad gydytojas nusprendė, kad ir gimdant Elę, nors ji pasirodė tik po valandos, Merei nuskausminamieji tikrai nebūtini, kad ji puikiai tvarkosi. 9
Julie Cohen
– Man neramu, – sušnibždėjo Pegė, nors Irvingas buvo darbe ir nie kas jos negirdėjo. Ji tampriai apsivyniojo pirštus telefono laidu. – O jei kūdikis negimsta dėl to, kad jam kažkas negerai? – Spardosi? – paklausė Merė ir netikėtai pakeitė balso toną kreip damasi į dukrą: – Oi, Ele, gana, baigi viską iščiulpti, palik šiek tiek ir savo broliui. – Taip. Kada kūdikis spyrė pastarąjį kartą? Pegė jau buvo taip pripratusi prie smūgių savo įsčiose, kad įsidėmėdavo tik tuos kartus, kai kojytė, užsi kabinusi už šonkaulio ar dar kur nors, priversdavo aiktelėti iš skausmo. Ji pridėjo ranką prie savo išpampusio pilvo ir mainais gavo spyrį. – Ką tik įspyrė, – atsiduso su palengvėjimu. – Tada viskas gerai. Lažinuosi iš bet ko, kad gims mergaitė. – Man atrodo – berniukas. – Na, jau ne. Berniukai daro tai, ką turi daryti. Pažiūrėk, mažasis Benis – auksinis vaikas, o jo sesei diegliai raižo pilvą, užpakalis išbertas nuo sauskelnių, valgo nesustodama – dabar tavo brolio eilė, paršyte. Pegė klausėsi Merės gerokai apsiraminusi. Be visų tų naktinių bai mių, kurių niekada niekam nėra išsakiusi, turėjo dar vieną, nepagrįstą jokia logika: o jei susilaukusi kūdikio ji nebebus ji? Rodėsi, tarsi pagim džiusi ji netektų savo asmenybės, tarsi kūdikis išžįstų visas jos mintis ir jausmus. Tačiau Merė visada buvo tokia. Sarkastiška, kieta, jos rūpestis buvo kažkur giliai viduje. Pagimdžiusi dvynius, ji tapo dar panašesnė į save – ne kitaip. – Nepaliauju galvojusi, kad Irvingas techninę automobilio apžiūrą turėjo atlikti anksčiau, jis prieš mėnesius užsakė ją rytojui manydamas, kad kūdikis jau bus gimęs, bet jis dar negimė, ir kas bus, jeigu jis pa norės gimti, kai mūsų mašina stovės autoservise? Kaip aš nusigausiu iki ligoninės? 10
Luisas ir Luisa
– Aš tave nuvešiu, – Merė išbėrė akivaizdžiai gerai neapmąsčiusi šio pasiūlymo. – Bet juk tu su Beniu ir Ele. – Jie telpa mašinoje. Be to, Donis vieną dieną turi išmokti jais pasi rūpinti, jis jų tėtis, o nepajudina nė vieno suknisto piršto. Ar žinai, kiek sauskelnių pakeitė per šešis jų gyvenimo mėnesius? Lygiai nė vienų. O aš kiekvieną dieną iki alkūnių įklimpusi kūdikių šūduose. Svajoju, kaip pagaliau išsimiegosiu. Ir kaip sapnuosiu ne šūdus, o martinį. Sausą džiną ir vermutą su ledo gabaliukais ir skiltele citrinos. Ar prisimeni laikus, kai tokius maišydavome? Kitame laido gale Pegė išgirdo žiebtuvėlio spragtelėjimą ir Merę, gi liai į plaučius traukiančią cigaretės dūmą. Prisiminė Merės mergvakario martinio kokteilius, prieš porą metų gertus prie Maroko ežero vasarą, prisiminė abi, maišančias įmantrius gėrimus ir bandančias pūsti dūmų žiedus. Suaugusios moterys, užsiimančios suaugusiųjų reikalais ten pat, kur kadaise žaidė. O dabar Merė – motina, netrukus ja taps ir Pegė. Ji galvojo apie ledi nį džiną ir citrinos aromatą, gulėjimą paplūdimyje su bikiniais, rasotą, odą vėsinančią taurę ant plokščio pilvo, apie jas abi, sulaikiusias kva pą ir svajojančias apie vestuves, savo vyrus ir nuosavus namus. Tuomet ateitis atrodė neapsakomai žavinga. Dabar Pegė nebuvo tikra, ar jau yra pasiruošusi suaugti. Ji niurnėdama atsikėlė nuo virtuvinės kėdės, žengė prie lango ir atitraukė gėlėtas medvilnines užuolaidas, kurias pati pasiuvo jiems nusipirkus namą. Tiksliau sakant, kai Irvingo tėvai jiems jį nupirko. Už namo slėpėsi didelis kiemas su pievele – Irvingas ja nepriekaištingai rūpinosi nepalikdamas nė vienos piktžolės. Jau buvo numatęs vietą, kur kabės sūpynės. Tai bus pirmas anūkas šeimoje. Irvingo tėvai Vi ir Deividas su Pege bendravo šaltai – dar jiedviem susitikinėjant manė, kad jų sūnus yra 11
Julie Cohen
vertas geresnės, tačiau susituokus ir pranešus apie nėštumą tėvai apdo vanojo juos neįtikėtinu dėmesiu. Irvingas džiaugėsi, kad taps tėvu. Į naują vaidmenį įsijautė iš visos širdies, neatitraukė rankų nuo jos pilvo. Rodos, Pegė jam buvo patrauk lesnė nei bet kada. „Nėščia tu man labai patinki, – šnabždėjo be persto jo. – Noriu, kad lauktumeisi amžinai.“ Tačiau Pegei nėštumas neteikė ypatingo džiaugsmo. Pirmus tris mėnesius nuolat vėmė, vėliau veidą išbėrė spuogais, skaudėjo krūtis, galiausiai ji pasidarė milžiniška, o oras siaubingai įkaito. O jei ji nu spręstų nenorėti daugiau vaikų? Ar Irvingas vis tiek ją mylėtų? Ir išvis, ar pagimdžiusi vis dar bus jam patraukli? Jie susituokė, nes Pegė pastojo. Žinoma, jie planavo tuoktis, tačiau dėl nėštumo Irvingas nebegalėjo pasiduoti abejonėms. Pegė nepadarė to tyčia, bet... Jiedu paspruko į Portlandą, ten susituokė, o tada praleido dviejų dienų medaus mėnesį šaltoje balandžio vandenyno pakrantėje. Tai nebuvo didelės katalikiškos vestuvės, kokių tikėjosi Pegės motina, ar prabangios aukštuomenės tuoktuvės, kokių norėjo Vi Alder. – Mere, – pradėjo ji nedrąsiai, net nelabai žinodama, ko ruošiasi pa klausti, – juk Merė buvo vienintelis žmogus, su kuriuo ji galėjo pasikalbėti, vienintelė neapsimetinėjanti, kad motinystė – tai smagūs pasivaikščio jimai parke. – Ar tau kada nors norisi... Ji pajuto šiltą srovelę, sruvenančią jos koja, tarsi būtų apsišlapinusi. Pažvelgusi žemyn, pamatė balutę ant linoleumo grindų. – Norisi ko? – Merė paklausė kitame laido gale. – Regis, man ką tik nubėgo vandenys. Pegė abiem rankomis spaudė telefoną, kuriame girdėjosi gilus įkvė pimas bei tyliai smilkstanti cigaretė, ir žiūrėjo į didėjančią balutę. Aki mirksnį ji pamiršo, ką turėtų daryti. Pamiršo turinti padėti ragelį ir tučtuojau skambinti Irvingui į popieriaus fabriką, kad jis parvyktų nu vežti jos į ligoninę. 12
Luisas ir Luisa
– Vadinasi, klydau, – pagaliau ištarė Merė, – tai ne mergaitė, o ber niukas. Tik vyras geba sutrukdyti vos įsibėgėjusį pokalbį.
*** Apie devynioliktą gimdymo valandą Pegė nebesvarstė, ar bus gera mama. Akušeris atsisakė suteikti epidūrinę nejautrą, nes, anot jo, vaistai prislopins sąrėmius, o nuo dujų ją pykino. Pegė gulėjo ant nugaros sulenktomis kojomis, jos plaukai buvo per mirkę prakaitu, ji gniaužė kumščius ir griežė dantimis, kankinama vis stiprėjančių sąrėmių. Pirmas kelias valandas jautėsi keistai pakylėta, ne paisant sąrėmių skausmo ir nuobodaus tikrojo veiksmo laukimo. Ji vaikš čiojo gimdymo skyriaus koridoriais klausydamasi kitų kūdikių ir motinų klyksmų. Irvingui buvo leista vaikščioti kartu ir laikyti ją už rankos. Sąrėmiams stiprėjant, ji buvo perkelta į vienvietę palatą, o Irvin gas išsiųstas į laukiamąjį gerti kavos ir neramiai vaikštinėti iš kampo į kampą. Tuo metu Pegei prasidėjo tikrasis skausmas ir ji džiaugėsi, kad Irvingo nebėra šalia. Būtų sukiojęsis aplink bandydamas pasirūpinti, kad jai viskas būtų gerai, o slėpti nuo jo skausmą, nerimą ir nuovargį Pegė neturėjo jėgų. Ji troško, kad visa tai baigtųsi, tada susirangyti vė siuose pataluose ir miegoti, miegoti, miegoti, iki ją kas nors pažadins ir įteiks švarų, gražų, įvyniotą į baltutėlę antklodę kūdikį. Deja, dabar Pegė apie tai negalėjo galvoti. Ateitis išgaravo. Pegė Grenjė-Alder, kadaise buvusi Mis Vakarų Meinas, nustojo egzistavusi. Ji tebuvo kūnas, kurį skaudėjo, kuris dvokė, kuris stūmė. Akušerio ir slaugytojos balsai įkyriai zvimbė ausyse. Jau verčiau ji būtų ties kulkš nimis pririšta prie kankinimo įtaiso viduramžių trobelėje, nei aukš čiausio lygio ligoninėje sulenktomis kojomis ant gimdymo stalo. – Jau matosi galvytė! – su jauduliu balse sušuko slaugytoja, Pegė pa galvojo „Ačiū Dievui“ ir daugiau nieko nebegalvojo, ji buvo baltoje bei raudonoje erdvėje ir užsimerkusi stūmė. 13
Julie Cohen
– Beveik baigta, – pasakė akušeris, atsiradęs tik jaudinančioje pabai goje. – Jūsų kūdikis jau čia. Dar kartą stumkit. Gera mergaitė! – Nebegaliu, – sudejavo Pegė, tada sugriebė slaugytojos ranką ir vėl stūmė, kol pajuto kažką išsprūstant, kažko netenkanti. Ir plačiai atsi merkė. – Mergaitė, – paskelbė akušeris. – Taip ir galvojau, – pasakė slaugytoja. – Princesė privertė laukti dvi savaites, ar ne? – Visada visur vėluoja, – pritarė akušeris. – Visai kaip mano žmona. Kūdikis pravirko. – Turėsite būti su ja atsargūs, – perspėjo slaugytoja paimdama vaiką, Pegė jį tiesiog rijo akimis. – Ji jums parodys, iš kur kojos dygsta. – Apvynios tėvelį aplink savo mažąjį pirštelį, – pasakė gydytojas, ruošdamasis placentos gimimui. Pegė ištiesė rankas į savo dukrą ir ši buvo jai įteikta. Nepaisant visų baimių, iškęsto skausmo ir pralieto prakaito, tai buvo akimirka, ku rią ji prisimins visą likusį gyvenimą. Šis raukšlėtas raudonas padarėlis su siauromis akytėmis ir kumšteliais – tai kablelis žmonijos istorijoje. Jos dukra. Tą akimirką Pegė šitaip stipriai nemylėjo nieko kito. Šis kūdikis buvo jos dalis, mergaitė kaip ir ji, kuri vieną dieną nusikamavusi ir suprakaitavusi išties rankas, kad pasveikintų savo vaiką. Ji nepastebėjo, kada išėjo akušeris, o slaugytoja viską sutvarkė. Buvo per daug užsiėmusi – negalėjo atitraukti akių nuo šio mažo stebuklo. De šimt popieriaus plonumo nagiukų. Akytės su tankiomis blakstienomis. Mergaitę jie buvo nusprendę pavadinti Dona*, nes jos gimimas ženklino jų naujo gyvenimo pradžią. Tačiau tuo metu Pegė visai negalvojo apie vardą. Ji galvojo: „Tai aš jį sukūriau – šį žmogutį.“ Bet tada slaugytoja pasakė: * Dona (angl. Dawn) – liet. Aušra. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 14
Luisas ir Luisa
– Eisiu ir surasiu tėvelį. Pegė atkuto. – Dar ne, – paprašė. – Jis negali manęs tokios pamatyti – atrodau baisiai. – Patikėkite, jis matys tik savo mergaitę. – Ar galite paduoti mano kosmetinę? Ir plaukų šepetį? Slaugytoja (nepasidažiusi, pasišiaušusiais garbanotais plaukais, su rištais į uodegėlę, ir kapiliarų tinkleliu ant skruostų – anksčiau Pegė jo nepastebėjo) pavartė akis. Pasiraususi Pegės rankinėje, ištraukė gėlėtą kosmetinę, rausvą plaukų šepetį ir ištiesė juos Pegei, glaudžiančiai kūdi kį. Slaugytoja, mačiusi visa tai jau šimtą kartų, perėmė iš Pegės kūdikį ir paguldė į krepšį šalia lovos, o Pegė išsitraukė nešiojamąjį veidrodėlį ir žvilgtelėjo į save. „Taip atrodydama niekada negausi vyro“, – ausyje sušnabždėjo jos motinos balsas. Laimei, beveik metus ji kiekvieną rytą keldavosi anksčiau už Irvin gą ir darydavosi makiažą menkai apšviestame vonios kambaryje, o tai reiškia, kad buvo įgudusi iš visko išspausti geriausia, ką galėdavo. Šu kuosena buvo nepataisoma, tačiau ji kruopščiai išsišukavo plaukus ir atmetė juos nuo veido, tada greitai pasipudravo, skaistalais parausvi no skruostus, keliais atsargiais judesiais pasidažė blakstienas. Rožiniais lūpų dažais perbraukė per lūpas, ir štai – nauja mamytė švytėjo, tarsi būtų ką tik nužengusi nuo žurnalo „Good Housekeeping“* viršelio. Na, tikrai nedaug trūko iki viršelio. – Gerai, – pasakė ir užsitraukė antklodę aukščiau klubų. Jos pilvas buvo neką mažesnis nei vakar, galbūt Irvingas nepastebės. Pegė susigrąžino kūdikį. Anksčiau buvo laikiusi Merės dvynukus, tačiau laikyti savo vaiką visai kitas pojūtis. Irvingui įžengus į palatą, ji nusišypsojo. Šiuolaikinė madona su kūdikiu. * Angl. „Gera šeimininkė“. 15
Julie Cohen
Vyras nė nepažiūrėjo jos pusėn. Jo žvilgsnį kaipmat prikaustė kū dikis. Greitu žingsniu priėjo prie lovos ir stovėjo negalėdamas atplėšti akių nuo vaiko. Staiga Pegė pamatė savo kūdikį svetimomis akimis. Susiraukšlėję riešai, plati nosis, reti slidūs plaukeliai ant pakaušio – raukšlėtas roži nis padarėlis. Bjaurus padarėlis, jos dukra buvo bjauri ir Pegė – bjau ri. Šis vaikas, ši mergaitė, išsiurbė iš jos visą grožį, išsiurbė viską, ir tą akimirką Pegė buvo įsitikinusi, kad Irvingas tuoj pasibjaurėjęs išeis iš palatos ir niekada nebegrįš. – Ji graži, – ištarė jis. Pegę užplūdo dangiškas palengvėjimas. Ji matė, kad Irvingas teisus. Kūdikis buvo gražus. Visi naujagimiai iš pradžių atrodo papurtę ir rau doni. Ir nieko blogo. – Panaši į tave, – grožėjosi Irvingas. – Tikrai? – abejodama paklausė Pegė. – Man atrodo, ji daug pana šesnė į tave. – Gal šiek tiek. Irvingas pasilenkė paimti mažylės, ir Pegė ją perdavė taip, lyg įteik tų nuostabiausią dovaną. Atsidūręs tėvo rankose, kūdikis pasimuistė ir suraukė savo minkštą kaktytę – Pegė iš karto suprato, į ką jis panašus. – Paveikslas, – ištarė ji. Ir tai buvo tiesa: tą akimirką jų dukra, gimusi vos prieš valandą, buvo kaip iš akies trauktas garsusis Irvingo proprosenelis Luisas Alderis, Kasablankos popieriaus fabriko įkūrėjas, kurio portretas kabėjo laiptų viršuje Irvingo tėvų namuose. Irvingas prapliupo juoktis, o kūdikis išplėtė akis. – Luisas! Taip, ji yra tikra Luiso Alderio kopija. O vargeli, – jis pakė lė savo dukrą prie veido ir pakuteno nosimi. – Mano mažoji Lu. Kūdikis susigraudino. – Ji pažįsta savo tėvelį, – pasakė Pegė. 16
Luisas ir Luisa
– Tėvelio dukrelė, – džiaugėsi Irvingas ir pasiguldęs kūdikį ant dilbio ėmė sūpuoti. Atrodė, lyg būtų gimęs būti tėčiu – priešingai nei Pegė, kuri laikydama savo vaiką jautėsi ir apimta palaimos, ir be galo keistai. – Galėtume ją pavadinti Lu, – pasiūlė Pegė. – Lu – ne mergaitiškas vardas. – Tada Luisa. – Ketinome ją vadinti Dona. – Luisa Dona. Irvingas pakėlė akis nuo kūdikio ir pažiūrėjo į Pegę nuostabos bei laimės kupinu žvilgsniu: – Manau, tėtis jaustųsi be galo pamalonintas. Pegė išgirdo ne tai, ką Irvingas pasakė, – išgirdo tai, ko galbūt jis niekada nebuvo sakęs. Ji išgirdo žodžius: „Mano tėvai niekada tavęs nemėgo ir jie nuliūs sužinoję, kad pagimdei mergaitę, negalėsiančią ats tovauti Alderių pavardei.“ Ji išgirdo Vi Alder pro sukąstus dantis tariant „Sveika atvykusi į šeimą“, vos jie grįžo susituokę. Ji išgirdo savo pačios motiną sakant: „Turėtum tekėti už Irvingo Alderio, nes tau daugiau niekada nenusišypsos tokia sėkmė. Galbūt šiandien jis nėra turtingas, bet vieną dieną bus.“ – Luisa Dona, – pakartojo Pegė. – Be abejonės.
17
Mamytės sūnelis 1978
– Ei, Irvi, ar jau gimė? Irvingas stabtelėjo eidamas per valgyklą. Donis Felpsas, Maikas Boljo, Edas Venskis ir Brajanas Terujo sėdėjo kartu prie vieno stalo, apkreikto sumuštinių popieriais ir kokakolos skardinėmis. Akimirką Ir vingas vėl tapo liesu knygų graužiku Kasablankos vidurinėje, užgaulio jamu mokyklos kietuolių. Donis, Maikas ir Brajanas ėjo į tą pačią klasę kaip ir jis, Edas buvo dvejais metais vyresnis. Buvo laikai, kai Irvingas, nudelbęs akis į žemę, sprukdavo kuo toliau nuo jų, tikėdamasis likti nepastebėtas. Dabar, žinoma, viskas buvo kitaip. Jis sustojo ir nusišypsojo. – Dar ne, – atsakė Doniui. – Pegė jau nebesitveria. – Kada turėjo gimti? – paklausė Edas. Kaip ir kiti trys, jis vilkėjo languotus flanelės marškinius ir marški nėlius po jais, nors lauke svilino maždaug 30 laipsnių karštis. Visi ke turi su beisbolo kepuraitėmis: Maikas ir Donis dėvėjo kepures su „Red Sox“ komandos emblema, Brajanas – Kasablankos popieriaus fabriko su žalios pušies paveikslėliu, o Edas – naujovišką su užrašu ASK ME IF I GIVE A SHIT*. Išties, užgaulūs užrašai pažeidė fabriko taisykles, bet, rodos, niekam tai nerūpėjo. Nenorėdamas matyti kepurės, Irvingas pažiūrėjo į Edo smakrą ir atsakė: * Angl. Paklausk, ar man rūpi. 18
Luisas ir Luisa
– Prieš dvi savaites. Kankinasi šitame karštyje. – Turėtumėt laipioti sienomis, – mestelėjo Brajanas. – Nata mūsiškį pernešiojo savaitę ir aš vos neišsikrausčiau iš namų – ji pasidarė nepa kenčiama. Turėjau miegoti ant sofos. – Iki šiol miegi ant sofos, – Maikas jam kumštelėjo. – Natai nepa tinka tavo knarkimas. – Užtai tavo žmonai patinka. Irvingas nedrąsiai stoviniavo šalia kreivai šypsodamasis. Jis nebuvo šių vyrų viršininkas, apskritai nebuvo viršininkas, kol kas dar ne, tačiau kai kurie su juo elgėsi taip, tarsi būtų. Jie dirbo prie mašinų, o jis – inžineri jos skyriuje. Vienaip ar kitaip, Irvingas nebuvo jų kolega. Donio žmona Merė buvo geriausia Pegės draugė, tad jiedu ne darbo metu matydavosi gan dažnai: kepsnių vakarėliai, dienos prie Maroko ežero ir kartą, tik jiems įsikrausčius į naująjį namą, nenusisekusi vakarienė, kurios metu Pegė su degino troškinį, o Merė padaugino vyno. Visomis tomis progomis mer ginos pliurpdavo nepailsdamos, lyg joms ir vėl būtų penkeri, o Irvingas nerangiai stovėdavo šalia Donio – abu su alaus „Budweiser“ skardinėmis – ir galvodavo, ką čia pasakius. Išgvildenę „Red Sox“, „Patriots“, „Celtics“ ir „Bruins“ temas, nutildavo. Niekada nesišnekėję mokykloje, neturėjo ir bendrų prisiminimų, į kuriuos būtų galėję panirti. Neturėjo ir bendrų pažįstamų darbe. Tuomet dažniausiai Donis įjungdavo televizorių. Būtų buvę daug paprasčiau, jeigu jiems dėl merginų nebūtų reikėję apsimetinėti, neva mėgsta vienas kito draugiją. Jei tik Irvingas būtų galėjęs pasakyti: – Suprantu, mūsų žmonos yra draugės, bet aš nepamiršau, kai kartą tavo draugas Duanas Rojus talžė mane kaip šunį už tai, kad nešioju akinius, o tu stovėjai šalia ir nieko nedarei, – galbūt šios istorijos nė neprisimeni. Užtai aš prisimenu. Tačiau šitai netiko Pegei. Ji norėjo, kad visi sutartų ir būtų drau gai. Tad dėl Pegės prieš susibūrimus Irvingas domėdavosi sporto 19
Julie Cohen
naujienomis – kad būtų apie ką kalbėtis. Donis mokykloje bent jau atvi rai nesityčiojo iš Irvingo. Jam šitai paprasčiausiai nerūpėjo. Nebent bū davo nemalonu stovėti šalia ir laukti, kol jo draugas pamokys moksliuką ir jiedu galės eiti į futbolo treniruotę. O dabar juos kai kas siejo. Abu bus tėčiai. Jų vaikai augdami žais kartu. Irvingui patiko Donio dvynukai – Elisona ir Benediktas. Jis sun kiai rinkdavo žodžius kalbėdamas su jųdviejų tėčiu, tačiau galėdavo ištisas valandas linksmai veblenti su kūdikiais. Donis dažniausiai vengdavo savo vaikų – greičiausiai dėl to, kad jiems vėliau nereikėtų kalbėtis apie pirmuosius žodžius ir dygstančius dantis. Plastikinė dėžutė su pietumis, kuriuos pats susidėjo šįryt, išriebalavo pirštus. Sprendžiant iš besimėtančių ant stalo popierinių maišelių ir vy niojimo plėvelės, Donis ir jo šutvė į darbą nesinešė tokių dėžučių. O Ir vingo tėtis iki šiol grįždavo namo vidurdienį, kad deramai papietautų. – Nesuprantu, kodėl Pegė tau negamina, – Irvingo mama vis stebė davosi. – Man tinka ir sumuštiniai, be to, vis tiek dirbu ir per pietų pertrauką. Irvingas būtų norėjęs dirbti per pietus ir šiandien. Jautėsi daug ge riau valgydamas ir kartu skaičiuodamas – viena ranka tarškindamas kla viatūrą, o kita laikydamas sumuštinį. Stovėdamas prieš šiuos vyrukus, jis jautėsi laikantis priešpiečių dėžutę su penktos klasės personažais iš televizijos šou „Howdy Doody“. – Anksčiau ar vėliau, – tarė, nes tiesiog nueiti būtų buvę nemanda gu, – vaikas vis tiek ateis, kad ir kas nutiktų. – Prisėsk, – pakvietė Donis galva linktelėdamas į laisvą vietą. – Erzi ni mane ten stovėdamas. Irvingas prisėdo. – Žinot, geriausias būdas ištraukti tuos vaikus iš ten, – tarė Braja nas, – yra daryti tai, dėl ko jie ten atsirado. 20
Luisas ir Luisa
– Su Mere suveikė, – prisipažino Donis, atsikando sumuštinio su kumpiu ir kramtydamas tęsė: – Galbūt dėl to jie išlindo trimis savaitė mis anksčiau. Irvingas pajuto, kad išraudo. – Na, aš... – Su Pege juk tai – vieni juokai, ane? – paklausė Maikas. – Prisi menu, kai ji tapo grožio karaliene. Žmogau, tau pasisekė. Kas būtų pagalvojęs. Jis dar stipriau išraudo, šį kartą iš pykčio, bet jie visi šypsojosi ir elgėsi draugiškai, tiesa? Mokyklos laikai baigėsi ir Irvingas nebebuvo tas liaunutis moksliukas su „Howdy Doody“ priešpiečių dėžute. Jis turėjo elektros inžinerijos laipsnį, žmoną ir tuoj gimsiantį vaiką. Šie vaikinai tiesiog šnekučiavosi. Jie buvo bendradarbiai, vyrai ir tėvai, visą gyveni mą pažinojo vienas kitą. Juk tai buvo nekalti juokeliai... – Šiaip ar taip, – ištarė Irvingas, – visą gyvenimą norėjau tapti tėčiu, manau, galiu dar šiek tiek pakentėti. Visi nusijuokė ir jis kone krūptelėjo. „Jie nesijuokia iš tavęs, – pasakė sau. – Kodėl turėtų?“ Ir vis dėlto juokėsi. Irvingas suprato tai taip aiškiai, kaip ir prieš dešimt metų. Jis užaugo, buvo išvykęs studijuoti koledže – Masačusetso technologijos institute, negana to, vedė gražuolę ir ruošėsi tapti tėvu. Irvingas pasikeitė, tačiau Kasablanka – ne. Išsivyniojo sumuštinį su žemės riešutų sviestu ir džemu. Pats pa sigamino. Pegė jau buvo pernelyg pilvota, kad liptų iš lovos ir darytų jam pusryčius ar suruoštų pietus. Be to, Irvingui tiko ir žemės riešutų sviestas su džemu – nebuvo išrankus maistui. Kaip ir Pegė – nebuvo ji geriausia pasaulio virėja. Nė iš tolo neprilygo jo motinai... Bet jis juk vedė Pegę ne dėl maisto gaminimo įgūdžių. Prisiminė ją šįryt, gulinčią lovoje, tevilkinčią baltus nėščiosios apa tinius ir aptempusius pilvą baltus jo marškinėlius. Irvingą vis dar 21
Julie Cohen
maloniai stebino judviejų kūnų dydžių skirtumas: jis niekaip negalėjo priprasti prie jos mažumo ir trapumo, net kai laukėsi – kokie grakštūs jos riešai ir kulkšnys, koks ilgas plonas kaklas. Dažnai paimdavo jos ranką į savąją, kad pasigrožėtų jų skirtybėmis. Irvingas niekada nebuvo didelis, tačiau šalia jos jautėsi stiprus ir vyriškas. Šįryt Pegė gulėjo nusisukusi ir, jei nebūtum žinojęs, kad ji laukiasi ir jau prieš dvi savaites turėjo gimdyti, iš jos nugaros nebūtum šito supra tęs. Jis prisiglaudė prie jos, keliais prigludo prie jos kelių, ranka apglė bė juosmenį ir kilstelėjo marškinėlius, kad galėtų prisiliesti prie nuogo pilvo. Kartais, kai šitaip prisiliesdavo, pajusdavo kūdikio spyrius, tačiau ne šįryt. Šįkart juto šiltą ir drėgną jos odą. Veidą panardino plaukuose, juto jos kvėpavimą, užuodė prakaitą ant kaklo ir norėjo pilvu nukeliauti iki minkštos ir išbrinkusios krūties, tačiau per pastarąsias dvi savaites Pegė jau buvo davusi jam suprasti, kad jaučiasi kaip banginis ir prarado savo seksualumą. Pasakė tai žiūrėdama keistai, tarsi galvotų, kad jis nėra normalus, nes būti nėščiai ir patraukliai yra kažkas neįmanoma. Irvingas manė, kad greičiausiai šis derinys ir buvo keistas. Nė neįtarė, kaip kiti vyrai jaučiasi dėl savo nėščių žmonų. Būtų norėjęs su kuo nors pasikalbėti, bet su kuo? Žvilgtelėjo į vyrus, sėdinčius kartu prie stalo, ir nudelbė akis į sumuštinį. Irvingas niekada nepastebėjo, kad kuris nors vyrų prašytų kito patari mo sekso klausimais ar klaustų, kas yra normalu ir kas ne. Apie seksą jie juokaudavo, pavyzdžiui, Donis tai darė be perstojo, tačiau Irvingas nie kada neprisijungdavo. Nenorėdavo viešinti asmeninio gyvenimo detalių šnarinant sumuštinių popierių, tarsi jis būtų neką svarbesnis už beisbolą. Jam atrodė, kad moterys apie tai kalbėdavosi visą laiką. Pegė ir Merė dažnai staiga nutildavo vos jam įžengus į kambarį. – Pone Alderi! – Melani iš raštinės stovėjo valgyklos tarpduryje. Ir vingas dairėsi savo tėvo, kuris čia nėra kojos įkėlęs. Valgykla buvo skirta 22
Luisas ir Luisa
darbininkams, ne fabriko savininkui. Melani artinosi link jo. – Pone Alderi, – sušuko, – jūsų žmona skambino! Turite nuvežti ją į ligoninę – prasidėjo gimdymas! Pietaujantys vyrai ėmė šūkčioti ir švilpti. – Puiku, Alderi! – Gerai varai, Irvi! Maikas Boljo kumštelėjo jam į petį. Irvingas savo pietus paliko ant stalo. Išeinant iš valgyklos, rankos tapšnojo jo nugarą. Skrandis sustojo, krėtė šaltis. Tačiau jis nebijojo. Jautėsi aukštas, stiprus, tarsi galintis padaryti ką tik panorėjęs. Jautėsi kaip tikras vyras.
*** Buvo taip karšta, kad sieros smarvė iš fabriko atkeliavo net į ligoni nės laukiamąjį. Pegės nesigirdėjo. Juos skyrė dvejos durys, koridorius ir kelios baltos slaugytojos, neleidusios tėvų į gimdyklą. Animaciniuose filmuose būsimi tėčiai, kol jų žmonos gimdė, išsi blaškę ir sunerimę vaikščiodavo pirmyn atgal. Jie turėdavo cigarų bei šampano didžiajai akimirkai ir puokštę gėlių – žmonai. Irvingas turėjo laikraštį „Lewiston Daily Sun“ – vienintelį, rastą li goninės parduotuvėje. Jis nei rūkė, nei gėrė, išskyrus skardinę keisto gėralo „Bud“. Ir jam niekada nepatiko vaikščioti iš kampo į kampą. Norėjo Pegei nupirkti puokštę, pačią didžiausią, tačiau ligoninės par duotuvėje gėlių nepardavinėjo, tad nupirko pliušinį meškiuką ir laukė. Atsisėdo ant plastikinės kėdės po langu. Maždaug kas valandą ėjo iki taksofono paskambinti Pegės bei savo tėvams ir pranešti, kad kūdikis dar negimė ir kad ne – jiems nereikia atvažiuoti, ir jis paskambinsiąs, kai tik turėsiąs naujienų. Dukart turėjo vėl užsukti į parduotuvę, kad išsikeistų monetų taksofonui. Išsikeitė, kad užtektų, nes parduotuvę 23
Julie Cohen
uždarė penktą. Nors ir nejautė alkio, nusipirko bulvių traškučių, bato nėlį „Snickers“ ir kokakolos. Be to, jo motina apie šeštą užnešė keletą sumuštinių. (Su vištienos salotomis ir troškintu kumpiu. Žemės riešutų sviestas jai atrodė per prastas.) Išskyrus kvapą, šis smėlio spalvos laukiamasis galėjo būti bet kur pasaulyje. Irvingas galėjo laukti Niujorke, Paryžiuje ar Vankuveryje. Jis galėjo dirbti tiltų statybose Pietų Amerikoje ar užtvankos statybose Kalifornijoje. Laukimas visur toks pat. Jis galėjo gyventi bet kurį iš šimto gyvenimų, kuriuos įsivaizduoda vo, bet kurią iš svajonių, kurias buvo taip pasiryžęs išpildyti, ir tuomet prie Maroko ežero sutiko Pegę Grenjė, vilkinčią mažytį bikinį. Ji, užuot ignoravusi, pažvelgė į jį ir nusišypsojo – Irvingas įsimylėjo iki ausų ir nieko nelaukęs pakvietė ją į pasimatymą. Dar niekada nebuvo pasielgęs taip drąsiai. Maždaug nuo septynerių Irvingas Alderis svajojo palikti Kasablan ką. Norėjo pabėgti nuo supuvusių kiaušinių dvoko, medienos sunkve žimių griausmo, mažapročių beisbolo kepuraites dėvinčių peštukų ir sniego, atskirdavusio namus kaip vanduo salas. Kur nors kitur Irvin gas, rodėsi, galėtų pasitikėti savimi, galėtų būti drąsus, populiarus ir vertinamas, o ne žeminamas dėl savo proto. Galėtų būti matomas kaip asmenybė, o ne kaip Deivido Alderio sūnus ir Kasablankos popieriaus fabriko būsimasis valdytojas. Ketverius metus studijuodamas institute, pagaliau rado bendramin čių, norėjusių kalbėtis apie matematiką, fiziką ir kompiuterius, besi domėjusių pasauliu ir jo sandara, puoselėjusių troškimus, didesnius už gerą vietelę fabrike ir atlyginimą, pakankamą namui ir sunkvežimiui nusipirkti, o išėjus į pensiją apsigyventi Floridoje. Tai buvo žmonės, intelektą vertinę labiau nei šeimos tradicijas. Tuomet Irvingas grįžo vasarai į namus ir Pegė Grenjė sutiko nueiti su juo į kiną – nuo tos akimirkos visos jo svajonės ėmė suktis aplink ją. 24
Luisas ir Luisa
Irvingas ieškojo darbo Kalifornijoje, jau rengėsi skristi į darbo pokalbį ir Pegė pastojo. Ir kaipgi jis būtų galėjęs išsivežti ją į kitą pasaulio kraštą, toli nuo šeimos ir draugų, kai ji laukėsi vaikelio? Likti Kasablankoje, imtis darbo fabrike, kurį jam pasiūlė tėtis, gy venti mylios atstumu nuo tėvų rodėsi nedidelė kaina už Pegę ir greitai gimsiantį kūdikėlį.
*** Apie antrą valandą ryto Irvingas užsnūdo susirangęs ant trijų kė džių. Miegojo keistu budriu miegu. Panašiai užmigdavo bibliotekoje, kai mokėsi. Sapnavo, kad išėjo iš laukiamojo ir nuėjo koridoriumi, pra siveržė pro slaugytojų falangą, įbėgo į gimdyklą, kur visa išprakaitavusi ir persikreipusi iš skausmo gulėjo Pegė. – Leiskite man pagimdyti! – sušuko sapne guldamasis šalia jos ir išskėsdamas rankas. – Aš pagimdysiu. Tu gali pailsėti. Jis sukėlė kojas ant atramų (sapne tebeavėjo savo rudus „Hush Pu ppies“ batus) ir pradėjo stumti. – Pone Alderi, – pasigirdo slaugytojos balsas. Irvingas atsimerkė ir nerangiai pašoko: – Kas negerai? – Viskas gerai. Jums gimė sūnus. Sūnus. Vaikas. Sūnus. – Ar galiu jį pamatyti? – Žinoma. Slaugytoja palydėjo koridoriumi, atidarė duris ir štai – Pegė glaudė jų kūdikį prie krūties. Glaudė taip, tarsi būtų dariusi tai visą savo gy venimą. Irvingas susigraudino. Norėjo rėkti ir juoktis, ir skristi. Prisiartino prie jų lyg ant sparnų. – Jis tobulas, – ištarė. 25
Julie Cohen
Kiekvienas rankos pirštukas, kiekvienas kojos pirštukas. Raukšlytė tarp dulsvų akyčių ir tvirtai suspaustos lūpytės. „Mes jį sukūrėme, – Irvingas užsigalvojo. – Šį žmogų.“ – Tai berniukas, – pasakė Pegė, – mums gimė sūnus. Jis ištiesė rankas ir Pegė padavė jam kūdikį – tvirtą ir tikrą. Pasimuis tęs Irvingo glėbyje kūdikis susiraukė. Pegė nusikvatojo. – O Dieve, – atsiduso, – jis visai toks pat kaip žmogus portrete, kabančiame tavo tėvų namuose. Irvingas nusijuokė. Jam kojos linko, tarsi Žemė būtų trumpam su stojusi ir pradėjusi suktis aplink šį vieną tašką – kūdikį jo rankose. – Mažasis Luisas Alderis, – ištarė. – Galėtume jį vadinti Lu, – nedrąsiai pasiūlė Pegė. – Jei norėtum. – Mano proprosenelio popieriaus magnato garbei? Regis, mažam berniukui toks vardas gali tapti didžiule našta. – Vis dėlto geriau nei Irvingas. Jis atplėšė akis nuo kūdikio ir pažvelgė į savo žmoną. Atrodė pavar gusi, bet graži, šypsojosi jam. „Dabar mes šeima, – pagalvojo. – Tikra šeima.“ – Juk tavo tėvams patiktų, jeigu pavadintume jį Luiso Alderio gar bei? – paklausė Pegė. – Galėtume net pavadinti Luisu Deividu, kaip tavo tėtis, – jos balsas suvirpėjo, tarsi nebūtų tikra, tarsi nežinotų, ar jam patiks ši mintis – perduoti šeimos vardą. Irvingą užliejo meilės banga ir jis suprato, kad kadaise puoselėtos svajonės negalėjo niekaip prilygti šiai akimirkai kartu su žmona ir sū numi. Dar niekada gyvenime šitaip stipriai nejautė, kad priklauso Ka sablankai. Šįkart jo dabartis nepermaldaujamai susisiejo su praeitimi, kartų kartomis, gyvenusiomis čia pat. Atėjo metas svajones palikti nuošalyje. Ateitis jau prasidėjo. Kartu su šiuo mažu berniuku jo glėbyje. – Luisai Deividai, – pasakė jis. – Sveikas atvykęs į Kasablanką. 26