Ann Victoria Roberts
Iš anglų kalbos vertė IEVA ŠIMKUVIENĖ
ige
ita s
dž il
ig eit as
Š
ita s
s r pa
am
l vė
en to
ga t
vė s fo
s eita erg kop
ge
gei
ka ra lie n
tas
i rge
pilis
tas
dilis
pika
lde
ske
mi
ita s
vol m
kl ge
ita s
nesgeitas
atvė
rg e
st ou
da li
t ga ni ko
g ės
te
pei vm en tas
til tas
len
u ro er ė tan gatv
oji sentotis s
pe
ė tv ga
len da lio
iko ble
jorko stotis
ng eit as
me r
minsteris
s iejau muszodai
ė tv ga
šv. džordžo laukas ei erg f iš tas
kapinės
klementorpas fulford
bišopt orpo ke lias
dų žie
o kel ias
Jorkas, 1892 m.
PIRMA KNYGA 1892-ieji
Her laugh was not in the middle of her face quite, As a gay laugh springs, It was plain she was anxious about some things, I could not trace quite. Her curls were like fir-cones – piled up, brown – Or rather like tight-tied sheaves; It seemed they could never be taken down... And her lips were too full, some might say: I did not think so. Anyway, The shadow her lower one would cast Was green in hue whenever she passed Bright sun on midsummer leaves.*
* Jos šypsena – nevisiškai per vidurį veide, Kai sučiurleno linksmas juokas, Jos nerimas tapo akivaizdžiai apnuogintas, Tik tiksliai nežinojau, ko ji bijo... Jos garbanos – it kankorėžiai ant eglės: rusvos ir sukeltos aukštai, O gal labiau atrodė lyg tvirtai surišti pėdai; Ir, regis, jų išleisti nepavyks niekaip... O lūpos – per putlios, gal pasakytų kai kas, Bet man atrodė kitaip – šiaip ar taip, Kaskart jai pasirodžius ryškioje saulėje mačiau, Kaip lūpų mestas šešėlis nuo vidurvasario lapų nusidažo žalsviau. Ištrauka iš Thomo Hardy „Veido išraiška“ 7
PIRMAS SKYRIUS
Stiprėjančioje pūgoje bolavo didingi Miklgeito tvirtovės kuorai. Go žiamos masyvių skliautų, namų link kėblino dvi beveik vienodo ūgio žmogystos. Vyro skrybėlė, gobtuvas ir garbanota barzda buvo tirštai aplipusi snie gu, o moters apsiaustas sunkiai vilkosi jai iš paskos. Laikydamas skėtį ben drakeleivei virš galvos, vyras įdėmiai dairėsi, kur žengti kitą žingsnį, steng damasis eiti palei miesto sieną, bent šiek tiek apsaugančią nuo sniego. Prie senosios geležinkelio stoties mirkčiojo dujinės lempos, skleidžian čios blausią šviesą besisukančių ir plazdančių, it naktiniai drugiai, snaigių sūkuriuose. Šiam itališko stiliaus pastato fasadui skęstant miglose, buvo nesunku įsivaizduoti vienuolyną, kurio tuščiose celėse vis dar vaikštinėja pamėkliški vienuoliai, kaip ir anuomet puoselėjantys seniai išnykusį sodą, besidriekusį nuo šių apsnigtų bėgių iki pat miesto sienos. Prisiminusi vai kystėje girdėtą pasakojimą, moteris įdėmiai pažvelgė tolyn ir staiga virp telėjusi prigludo prie bendrakeleivio. – Šmėklos, – sumurmėjo ji. Vyras pritariamai linktelėjo. Šioje vietoje ir jam buvo nejauku. Prisi minė, kaip prieš dvidešimt metų ši vargana gatviūkštė suklestėjo ir tapo viena iš judriausių Jorko gatvių, kai, rodėsi, visas pasaulis ėmė minti šiuos nutryptus šaligatvius, o naktinis traukinių švilpimas tapo kiekvieno sap no intarpu. Tos dienos negrįžtamai praėjo, iš jų teliko vien migloti prisi minimai, tokie pat vaiduokliški kaip ir tas išnykęs vienuolynas. Iš siauro skersgatvio priešais išniro apšepusi žmogysta ir netvirtai nu šlitiniavo link prieglaudų komplekso ties gatvių kampu. Tarp tų žemų 9
LUISA ELIOT
pastatų ir impozantiško prašmatnesnės smuklės stogo šlaito stovėjo aukš tas, kadaise dailus, pastatas – jų vaikystės namai. Tačiau dabar „Elioto viešbutis“, kurio iškaba skelbė, kad svaigalais čia neprekiaujama, buvo kiek aptriušusi užeiga, nusilaupusiais dažais ir terliotais langais, nė iš tolo neprilygstanti aplinkiniams pastatams. Net ir sniegas negalėjo nuslėpti, kad trumpas jo klestėjimo laikotarpis jau praeity. Prislėgtas staiga atgijusių prisiminimų, Edvardas Eliotas atsiduso: – Ar prisimeni, Luiza? – Kaip galėčiau pamiršti? Abudu stabtelėjo ir žvilgtelėjo aukštyn. Luiza vėl suvirpėjo, stebėda masi, kodėl pusbrolis nusprendė grįžti šiuo keliu, užuot ėjęs puikiai ap šviesta pagrindine Miklgeito gatve, kuri driekėsi lygiagrečiai vos už kelių metrų. – Jau daug metų pro čia nėjau, – prisipažino ji, žinodama, kad savo noru niekuomet čia nekeltų kojos, nes šioje gatvėje buvo likusios vai kystės prisiminimų nuotrupos, paslaptys ir abejonės, keliančios pernelyg maža džiaugsmo. Įsmeigusi žvilgsnį į durų nišą, prisiminė visas slaptas baimes ir lengviau atsikvėpė jausdama raminamą pusbrolio prisilietimą. Anuomet jis buvo pats svarbiausias žmogus jos gyvenime: globėjas, brolis, paslapčių saugotojas ir draugas. Judviejų motinos nuolat būda vo pernelyg užsiėmusios, paskendusios, regis, niekada nesibaigiančiuo se darbuose, tarnai laikėsi abejingai, o abi Luizos seserys dar buvo per mažos, kad suprastų, kokie skaudūs gali būti gyvenimo kirčiai. Net ir tėvas, stambus, geraširdis žmogus, buvo tik dar vienas pasirodantis ir vėl išnykstantis svečias. Jis išdygdavo it ne laiku užklydęs Kalėdų Senis, pilnu glėbiu dovanų, prisigėręs tabako ir nekarštos vilnos kvapo, kuris buvo neatsiejama jo darbo Vakarų Raidinge dalis. Būdavo švelnus, malonus, ir Luiza jį dievino, tačiau daugybę metų visai nesusimąstydavo, kodėl pas jas užsukdavo tik trumpam. Mokykloje girdėdama pašaipas, kad auganti be tėvo, Luiza visuomet puldavo karštai ginčytis, bet nuo to užgaulioji mai tapdavo tik dar dažnesni. Ji mąstė apie tai, kad anuomet daug kas būdavo nutylima. Net ir tėvo mirtis galėjo likti nepastebėta, jei ne motinos ašaros ir netrukus kilusi 10
Pirma knyga. 1892-ieji
nemaža sumaištis dėl jo testamento. Vaikų nesusilaukusios teisėtos žmo nos įsiūčiui nebuvo ribų, vis dėlto testamento pagrįstumas pagaliau buvo įrodytas, ir palikimas išdalintas. Po šių įvykių, tais metais, kai Luizai suėjo aštuoneri, o Edvardui – dvidešimt, prasidėjo tarpusavio vaidai, kilo nuoskaudos, ir iš Taner Rou gatvės teko kraustytis kitur. Luizą staiga vėl skausmingai užplūdo tų pa skutiniųjų dienų nerimas. – Prisimenu, kaip verkiau, – tyliai prisipažino Luiza, – nes maniau, kad ir tu mus paliksi. Edvardas grįžtelėjęs žvilgtelėjo į ją, nustebintas liūdesio jos veide. Aki mirką, kaip ir seniau, norėjo pasiduoti pagundai suspausti ją glėbyje ir bučiniais išsklaidyti širdies skausmą, bet ji jau nebebuvo vaikas. Nedrąsiai šyptelėjęs, nubraukė jai nuo nosies snaigę sakydamas: – Žinau. Motina man niekuomet taip ir neatleido, kad likau gyventi pas jus. – Bet juk galiausiai vis tiek persikėlei gyventi pas ją, – tarė Luiza, ir jos balse pasigirdo vos juntamas nepasitenkinimas. Jis gūžtelėjo pečiais. – Neturėjau kitos išeities. Anksčiau ši tema jiems abiem būdavo labai skaudi, ir bent jau jai kel davo daug jaunatviškų kančių. Pliaukštelėjusi liežuviu ji tarė: – Tau būtų paprasčiau gyventi vienam, Edvardai, juk judu nuolat pykstatės. – Ji – mano motina. „O ką ji dėl tavęs kada nors padarė?“ – pagalvojo Luiza ir apsimestinai linksmai paklausė: – Tai ką darytum, jei gyventum atskirai? – Net nežinau, – šyptelėjo jis. – Susirasčiau trobelę kaime, rašyčiau romantinius eilėraščius ir taip užsidirbčiau pragyvenimui. Rasčiau begalę panašių niekam nereikalingų užsiėmimų, – staiga toptelėjus dar vienai minčiai, pridūrė: – o kai tau galų gale pabostų prižiūrėti svetimų žmonių vaikus, galėtum rūpintis manimi. Nusijuokusi Luiza papurtė galvą: 11
LUISA ELIOT
– Taip ir padarysiu, kai jau galėsiu sau tą leisti! – Prisiminsiu šį pažadą, – sumurmėjo jis, tačiau, jiems sukant už kam po, šiuos žodžius vėjas nunešė tolyn. Dar nepasiekę upės, jie išėjo į atvirą vietą, kur galingi vėjo gūsiai ėmė įnirtingai plaikstyti Luizos sijonus, tad tvirtai prigludusi prie bendrake leivio ji džiaugėsi bent šiokia tokia užuovėja. Jai teko įdėmiai žiūrėti, kur dėti koją, nes odiniai batai pasirodė esą visai nepatikimi ir slidinėjo kie kviename žingsnyje. Edvardo žvilgsnis buvo kiek ramesnis, jame švietė susižavėjimas šėlstančios pūgos grožiu. Apskritas Šiaurinės gatvės Posterno bokštas, kuris priminė ne vietoje atsidūrusius Reino pilies griuvėsius, kiūtojo padengtas sniegu, o jo tru pančias stogo čerpes rėmino tobulai balta sniego kepurė. Kadaise buvęs miesto gynybinių įtvirtinimų dalimi, o pastaruoju metu tapęs jūreivių priebėga, jis stūksojo Uzo upę kertančio naujojo geležinio tilto šešėlyje. Apačioje buvo galima įžiūrėti apšerkšnijusius laivų ir baržų stiebus, kurių skersinių ir virvių atspindžiai mirguliavo juodai blizgioje upės gelmėje, o nuo sniego apsunkę milžiniški medžiai tolimajame krante šakas lenkė prie žemės. Šis reginys suvirpino Edvardo širdį; pernelyg ilgai jam teko regėti kasdienį miesto purvą, kad būtų galėjęs likti abejingas šiam neby liam stulbinančiam grožiui. Atlošęs galvą, kad pajustų, kaip nuo krentančių snaigių dilgčioja vei das, akimirką jis pamiršo judviejų kelionės tikslą, mėgaudamasis malo numo akimirka. Luizai išvykus dirbti kitur, ją matydavo labai retai, todėl vien nuo minties, kad galės nuolat mėgautis jos draugija, vėl pasijuto beprotiškai jaunas. – Kaip gera, kad grįžai, – nuoširdžiai apsidžiaugė jis. – Kai ateis vasara, drauge praleisime daugiau laiko, kaip ir anuomet, – kišenėje naršydamas monetų, kad galėtų susimokėti už ėjimą šia gatve, paklausė: – o kaipgi tavo naujasis darbas? Atrodo, ištisas savaites nebuvo kada pasikalbėti. Nenorėdama išsiduoti, kad nėra patenkinta, Luiza atsiduso: – Taip, išties... Šį darbą jai padėjo gauti Edvardo rekomendacija, todėl nesinorė jo skųstis, kad tekdavo alinančiai dirbti iki pat vėlumos. Ji svarstė, kad 12
Pirma knyga. 1892-ieji
galbūt nuo darbo atprato pas ankstesnius šeimininkus, taip beatodairiškai švaisčiusius turtus, kad galop buvo priversti persikelti į Italiją, kur gyveni mas buvo pigesnis, nors gal ir ne toks prašmatnus. Kai dabartinį darbdavį ji rimtu veidu pavadino senu užkietėjusiu šykštuoliu, Edvardas prapliupo juoktis. Jis gerai pažinojo šią šeimą, nes dar būdamas vaikas buvo priimtas mokytis amato pas vyresnįjį knygrišį. Dabar pats ėjo šias pareigas ir buvo tapęs patikima Alberto Tempesto dešiniąja ranka, šiam išvykus su reikalais. – Žinau, seniokas daug šūkauja, – pritarė jis. – Manyčiau, kad po žmonos mirties jam nelengva tvarkytis su mergaitėmis. Bet mudu suta riame. Esu tikras – geriau jį pažinusi, priprasi ir tu. Kiek patylėjęs jis paklausė: – Ar gailiesi, kad neišvykai kartu su ankstesniais šeimininkais? Liūdnai šyptelėjusi ji papurtė galvą: – Ilgiuosi jų. Turbūt ir orai Italijoje daug geresni. Bet nesigailiu likusi. Jei dabar, kai taip staiga susirgo mama, būčiau neaišku kur... – ji nutilo, o po akimirkos tarė: – pasakyk atvirai, ar ji labai serga? – Na, ji nesikelia iš lovos, o žinant tavo mamos būdą, dėl to kiek ne ramu. Kiek suprantu, prieš kelias dienas sunegalavo vienas iš svečių, bet dabar jam jau geriau. Luiza pažvelgė į jį: – Jai turbūt gripas? Edvardas nenorom linktelėjo. Gripas siautėjo visoje šalyje ir netrukus grasinosi virsti epidemija, į kapus nuvariusia daugybę žmonių. – Ji neįtikėtinai stipri, – raminamai tarė jis. – Nesijaudink, nespėsi apsidairyti, o ji jau vėl stovės ant kojų. Gatvių sankirtoje ties Lendalio bokštu buvo prisigrūdę karietų ir ar klių, o vežikai negalėjo išsiaiškinti, kas šioje ankštoje snieguotoje gatvėje turėtų užleisti kelią. Edvardas ir Luiza nestabtelėję nuskubėjo tolyn, už savęs palikdami teatrą, kuriame išblizgintų šukuosenų spindesys stelbė holo šviesų tviskėjimą, kirto Butamo gatvę, bandydami atsilaikyti prieš vėją ir sniegą, kuris baigė užpustyti visą šiaurinį ilgos Džiligeito gatvės pakraštį. 13
LUISA ELIOT
Prie paradinių durų juos pasitiko Besė, puolusi traukti šlapius drabu žius ir džiovinti skėtį, kol galų gale juos palydėjo į erdvią virtuvę namo gale. Šalčio įjautrintą uoslę pasiekė stiprus jautienos sultinio aromatas, po lėtai kunkuliuojančiu troškinio puodu žėravo iki raudonumo įkaitu sios anglys, o pro virtuvinius įrankius, sukabintus ant įvairiais rakandais nukrautos židinio atbrailos, matėsi krosnis. Priešais židinį snaudė rainas katinas – pusiau pramerkęs gelsvą akį žvilgtelėjo į atvykėlius, o paskui vėl ėmė snūduriuoti. Ant masyvaus, vietomis nusitrynusio medinio stalo buvo padėtas šveitimo šepetys, o po stalu ant plytelėmis išklotų grindų stovėjo kibiras su šaltu vandeniu. – Atsargiai, kibiras, – perspėjo senoji tarnaitė Luizai ją apkabinus. – Įsitaisykite, o aš paruošiu arbatos. Tikriausiai mirštate iš bado. Kad ir kokia nemaloni buvo šio apsilankymo priežastis, Luizai buvo gera vėl būti namie. Aromatingas garuojančio sultinio kvapas jai priminė prašmatnias mamos rengtas vakarienes, ir ji pajuto, kaip burna pritvinko seilių. Tempestų namuose maistas buvo sunkus, beskonis ir nepakenčia mai vienodas. Kaip ir jų barniai, pagalvojo ji sunkia širdimi, prisiminusi paskutinį šią popietę kilusį šeimininko ir vyresniosios dukters ginčą. Ji jautėsi pavargusi. Sunkiai atsiduso ir pasilenkusi ėmė apžiūrinėti sijono skvernus, nuo kurių kilo garas. Pažadintas katinas apsivertė ant šono ir palaimingai ištiesė letenas jos siūbuojančių suknelės palankų link. Regėdama švelnų, dryžuotą kailį Luiza neatsispyrė pagundai jį paliesti ir pasilenkusi pakuteno papilvę, bet įsižeidęs katinas pašoko ant kojų ir apsidairęs grakščiai liuoktelėjo Edvardui ant kelių. – Gudrus padaras, – sumurmėjo Besė. Pasilenkusi virš Luizos paėmė arbatinuką ir abiem įpylė po puodelį arbatos. Tada atpjovė dvi storas rie kes kalėdinio pyrago, o Edvardo atsikalbinėjimus nutildė vienu didelės įraudusios rankos mostelėjimu. – Nepavalgote, kaip derėtų, pone Edvardai. Vis dar toks pats sulysęs kaip ir anksčiau. Kaip laikosi jūsų mieloji mamytė, Dieve duok jai svei katos? – Šiuo metu kiek negaluoja, Bese. Bijau, kad toks oras ne pats palan kiausias gydytis bronchitą. 14
Pirma knyga. 1892-ieji
– Na taip... jai teks lindėti namie, ypač kai aplink siaučia šitas gripas. Pasirūpinkite ja, pone Edvardai, juk žinote, kad tai gali ją pribaigti. Sugavusi Edvardo žvilgsnį, Luiza vos pastebimai papurtė galvą. – Nekreipk dėmesio, – tyliai tarė ji. Edvardas tik šyptelėjo ir arčiau prisitraukė kėdę prie ugnies. – Stengsiuosi, – atsakė, gurkštelėdamas deginančios arbatos. Po kelių minučių, ištuštinusi savo puodelį, Luiza pakilo ir pasuko durų link. – Nueisiu pažiūrėti, kaip laikosi mama. Ir pasakysiu Emilei, kad at vykome. – Man jau metas, – tarė Edvardas žvelgdamas į sieninį laikrodį, – bet iš pat ryto, pakeliui į darbą, būtinai vėl užsuksiu. Seniokas tikrai paklaus apie mamos sveikatą. – Kitaip tariant, norės žinoti, kada grįšiu atgal, – kiek atžariai tarste lėjo Luiza. – Tiek jau to. Perduok linkėjimus tetai Elizabetei. Ir ačiū, kad mane palydėjai, – pridūrė ji šiltai šypsodamasi. – Pasimatysime ryte.
ANTRAS SKYRIUS
Laiptų viršuje žioravo dujinės lempos gaubtas, kuris Luizai artėjant, o paskui tolstant aplinkui skleidė baugius šešėlius. Išgirdusi sesers žingsnius, buvusios drabužinės tarpduryje išdygo Emilė, mostais ragindama Luizą kuo greičiau pakilti į trečią aukštą. Sekdama paskui seserį Luiza įėjo į ankštą kambarėlį, kur gulėjo motina. Kambaryje vos tilpo vienvietė lova, kėdė ir nedidukė komoda, tačiau čia buvo miniatiūrinis ketaus židinys su kriauklės formos grotelėmis. Vaikys tėje Luiza labai troško šio kambario sau, tačiau jis paprastai atitekdavo viešbučio svečiams. – Čia šilčiau negu viršuje. Be to, mama persikėlė tam, kad būtų arčiau jo, – Emilė piktokai mostelėjo galva geriausio viešbučio kambario link. – Jis kliedėjo ištisomis paromis. Bet Luizai labiau rūpėjo motinos sveikata. Tarp šiugždančių baltų pa galvių ji atrodė kaip senstelėjusi porcelianinė lėlė, o apie penkias dešimtis jos nugyventų metų bylojo nebent žilstantys plaukai, o ne lygus apskritas veidas, kuris dabar liepsnojo nuo karščio, tačiau beveik nebuvo paženklin tas gyvenimo sunkumų. Pramerkusi žydras akis ir pažinusi vyriausiąją du krą ji silpnai šyptelėjo. – Pasiliksiu kelioms dienoms, – paaiškino Luiza, savo vėsiuose delnuose spausdama degančius motinos pirštus. – Besė ir Emilė galės kiek atsipūsti. – Tu geras vaikas, – sušnibždėjo Merė Eliot ir kelis kartus sumirksėjusi pasisuko į Emilę, – kaip laikosi ponas Devero? – Dėl jo nekvaršinkite sau galvos. Karštis atslūgo, ir netrukus jis bus sveikutėlis. Stenkitės pasveikti pati. 16
Pirma knyga. 1892-ieji
Linktelėjusi ji akimirką nutilo, o tada akivaizdžiai sunerimusi paklausė: – Ar Blanša jau čia? Luizai apmirė širdis. Sunkiu metu ši sesuo amžinai pradingdavo. – Ji ateis rytoj, mama. Dabar pasistenkite užmigti. Laiptų aikštelėje apgaubta šešėlių laukė Emilė, o jos tamsi oda ir juo dos it čigonės akys stebėtinai skyrėsi nuo šviesaus Luizos gymio. Kiek nekantriai Emilė tarė: – Kad tik ji greičiau pasirodytų. Žinutę nusiunčiau šiandien po pietų. – Ji atvyks, – niūriai pažadėjo Luiza, – net jei man tektų ją tempte atitempti. Nesijaudink. – Negaliu, – atsiliepė jaunesnioji sesuo, – iš galvos neišeina tas atgrasus tipas. Jaunas, stiprus ir vis tiek vos nenumirė. Ką jau kalbėti apie mamą... Staiga smulkutė tamsiaplaukė Emilė apsipylė ašaromis. Luiza apglėbė seserį. – Žinau, viskas taip netikėta... o tu pavargusi. Neįprasta matyti mamą sergančią. Bet ji nemirs – padarysime viską, kad taip nenutiktų. Bet sesers liūdesys virto pykčiu nepažįstamam svečiui. – Kažkoks džentelmenas, – šniurkščiojo ji, spausdama kumštyje per mirkusią nosinę, ir energingai trindama akis, piktinosi, – kodėl sirgda mas nusprendė apsistoti būtent čia? Juk vos už kelių namų yra Harkerio viešbutis ir dar visa krūva prašmatnių vietų. Jei jau, mamos tvirtinimu, jis toks turtingas, ką veikia pas mus? Toks klausimas buvo teisingas, bet į jį atsakyti Luiza negalėjo, tad tylomis klausėsi, kaip sesuo piktinosi, kodėl geriausią kambarį motina užleido visiškai nepažįstamam žmogui, o girdėdama visus jo prasikalti mus, kone šypsojosi. Jų svečias ne tik pasielgęs nederamai, kai susirgo vos po kelių valandų nuo atvykimo, bet, regis, ir negalįs pakęsti rodomo dėmesio, ir ypač Emilę plūdęs tokiais nešvankiais žodžiais, kuriuos vargiai būtum išgirdęs ir kareivinėse. – Gal jis kareivis, – tarstelėjo Luiza. – Aišku viena – jam derėtų turėti pinigų. Gydytojas Makenzis lankėsi kasdien, kad perrištų jam tą ranką. – Kas jai nutiko? 17
LUISA ELIOT
– Tiesą sakant, labiausia sužalotas riešas. Atrodo, lyg būtų perdurtas ar sudraskytas, – Emilė nusipurtė. – Turėtum pamatyti, kaip siaubingai atrodo. – Geriau jau nereikia, – atsakė Luiza, tačiau klausydama nesibaigian čių Emilės nuogąstavimų vėl šyptelėjo ir glostydama sesers petį pridūrė: – Turėtum išgerti puodelį kakavos ir gerai išsimiegoti. – Nesišaipyk, Luiza. Sakau tau, su juo bus bėdos. Tiesiog jaučiu visa savo esybe. – Ak, jau ta tavo esybė, – ironiškai atsiliepė Luiza. – Su tavim dar sunkiau nei su Bese. Tuoj imsi burti iš kavos tirščių.
Jų apkalbėtas vyras gulėjo apkamšytas pagalvėmis, šalia buvo atversta, bet neskaityta knyga. Jis girdėjo prislopintus balsus, bet nekreipė į juos dėmesio. Visą dieną nuo laiptų sklido šnabždesiai, artėjantys ir tolstantys žingsniai. Merė Eliot, kurios rankos buvo švelnios, bet balsas griežtas, sir go, gal netgi merdėjo, apimta tos pačios karštinės, kuri vos nepasiglemžė ir jo paties gyvybės. Staiga apimtas kartėlio jis pagalvojo, kad geriau jau ji būtų leidusi jam numirti. Mirtis būtų išlaisvinusi iš kančių, išvadavusi iš visų įsipareigoji mų ir amžiams ištrynusi gyvenimo nuoskaudas. Ji atrodė tokia nuostabi ir viliojanti – švelni, beskausmė, artima. Bet Merė Eliot nuvijo ją šalin, kai pašaukė jį vardu, liepė prisiminti motiną, paklausė apie Šarlotę – Viešpa tie! Ko jis prišnekėjo apie Šarlotę – ir galų gale, kad atsipeikėtų, jį išplūdo jo paties keiksmažodžiais. O tada išvadino bailiu, skystablauzdžiu, inkš čiančiu ir šniurkščiojančiu vaikiščiu, kuriam baisu pažvelgti gyvenimui į akis ir kuris įveiktas baimės ir kančios renkasi lengviausią išeitį – numirti. Net ir dabar virptelėjo prisiminęs panieką jos balse. Troško atsiprašyti, kol dar ne vėlu, ir pasakyti, kad jis visai ne bailys, o tik nusikamavęs ir vilties netekęs žmogus, slegiamas pernelyg didelės kaltės ir skausmo. 18
Pirma knyga. 1892-ieji
Jį apėmė protą pančiojantis nuovargis. Tos veriančios mintys it akme nys grimzdo gilyn į juodas gelmes, o kartu su jomis į miegą grimzdo ir jis pats.
Pusę vienuoliktos eidama gulti į Merės Eliot kambarį užsuko Besė. Ji atnešė ąsotėlį saldintų citrinų sulčių poniai Eliot ir didelį stiprios arbatos puodelį Luizai, kad ši neužmigtų, ir patikino, jog jų svečiu jau pasirū pinta. – Užbėgau pažiūrėti, – sušnibždėjo ji, – jis kietai miega. Karštis nu slūgęs, taigi, dabar jau turėtų miegoti ramiai. Juk nuo pat jo pasirodymo kiauras paras visos vertėmės per galvą. Ačiū Dievui, dabar jam daug ge riau. Kai nustojo kliedėti, tapo tiesiog džentelmenu. Luiza šyptelėjo: – Džiugu girdėti. Emilė man apie jį pasakojo. Mačiau, kad ji kaip reikiant įširdusi. – Dievaži, išmokome rinktinių keiksmažodžių, – atsidususi tarė Besė, – bet ponia Merė elgėsi it šventoji, tikrai... kalbėdamas su ja jis dar kiek valdėsi. Bet jei viskas vėl prasidės iš naujo, – ryžtingai pridūrė ji, – nebandykite su juo susitvarkyti viena pati. Pažadinkite mane. Pažadėjusi elgtis kaip liepta, Luiza užvėrė duris ir įsitaisė su knyga rankose. Laikrodžiui apačioje dar neišmušus ir dvyliktos, buvo įveikusi nemažą dalį daug kartų skaityto Hardžio „Trimitininko“ ir žinojo, kad ši sena gera knyga tikrai padės ištverti iki ryto. Mamos kvėpavimas buvo sunkus, bet tolygus, karštis neslūgo, bet ir nekilo. Kas valandą Luiza duodavo jai gurkštelėti citrinų gėrimo ir skai čiavo lėtai slenkančias nakties minutes. Vienu metu po antros nakties, kai akys ėmė nenumaldomai merktis, trumpam užsnūdo, tačiau krūptelėjusi prabudo, kai knyga su trenksmu nukrito ant grindų. Neramia širdimi palietė degančią Merės Eliot kaktą, apkabinusi riešą patikrino pulsą, bet motina miegojo pakankamai kietai, ir nors karščiavo, 19
LUISA ELIOT
bet nesiblaškė. Kai Luiza vėl įniko į knygą, iš gretimo kambario pasigir do duslus išgąstingas šūktelėjimas, netrukus dar vienas. Virptelėjusi iš baimės, ji ėmė svarstyti, ar bėgti ieškoti Besės, bet galų gale nusprendė, kad neverta. Nederėjo be reikalo blaškyti jos miego. Jei jų keistojo svečio nepavyks nuraminti pačiai, tuomet ir eis ieškoti pagalbos. Ne tiek iš baimės, kiek iš praktinių sumetimų, prieš praverdama duris į gretimą kambarį užsižiebė degtuvą. Šioje blausioje šviesoje jai pavyko įžiūrėti lovos kojūgalį dešinėje, tad tyliai šlamėdama sijonais pirštų ga lais nutipeno prie komodos šalia lovos, kur paprastai stovėdavo žibalinė lempa. Tiesdama ranką ją uždegti, vėl išgirdo stiprų skardų šūktelėjimą. Nedrįsdama nė kvėptelėti, lėtai apsisuko, bet akinama mažos liepsnelės aiškiai nematė, kas yra toliau. Kelias sekundes Luiza nejudėjo iš vietos, kol pamažu suprato, kad nepažįstamasis paniręs į gilų sapną. Blausioje lempos šviesoje matėsi seni pažįstami baldai, didžiulė dvigulė lova ir trumpam nurimęs joje miegan tis žmogus. Gulėjo nusisukęs nuo Luizos, o jo trumpi tamsūs plaukai, išsitaršę nuo gulėjimo, dvelkė jaunyste ir kažkodėl visai nebegąsdino. Tyliai pašauktas vardu, jis vėl ėmė dejuoti, per sapnus gniaužydamas pa galvę. Ji dar kartą ištarė jo vardą, bet neišgirdo nė garso. Pajutusi gailestį įgijo daugiau drąsos. Pripratusi prie vaikų sapnuojamų košmarų, žinojo, kaip jie išsigąsta staiga pažadinti, tad priėjusi prie lovos ėmė švelniai ir raminamai šnabždėti.
Jis visuomet žingsniuodavo namo, tai buvo tarsi begalinė kelionė per audringą jūrą, persunkta vėjo ir bangų keliamo triukšmo ir kvapą gniau žiančios baimės nuskęsti. Be to, kamuodavo šleikštulys – toks stiprus, kad jis neišvengiamai prabusdavo, bet ne visai, o tik tiek, kad susivokęs, kur yra, nusiramintų; tuomet jį įtraukęs sapnas pasikeisdavo, ir prasidėdavo tikrasis košmaras. 20
Pirma knyga. 1892-ieji
Didinga ir baugi araukarijų alėja, jo vaikystės prakeiksmas, užgožian tis visas žvaigždes. Tamsoje jis skuba pirmyn, o kelią rodo tik blausus priešais nutįsęs mėnesienos spindulys. Vait Lei dvarą garsinusi ši prašmat ni ilga alėja sapne atrodo begalinė, kiekvienas žingsnis kupinas baimės ir pasibjaurėjimo, mirę dygliuoti medžių pirštai tiesiasi artyn, kliūva už rankų, veido ir drabužių. Galų gale išpiltas prakaito ir visas drebėdamas jis pasiekia atvirą ova lią pievelę namo priešaky. Mėnesienoje viskas atrodo taip, kaip ir turėtų būti – ištaiginga, pažįstama ir labai gražu. Tačiau įėjus vidun palengvėji mas dingsta. Jis paklaikęs mato, kad tai visai ne tas taip gerai pažįstamas Vait Lei dvaras. Kambariai – nykūs ir apleisti, ties viršutiniu langu taba luoja nulūžusi vienintelė namo langinė. Jis klaidžioja tais kambariais, kur kadaise buvo laimingas, bet tarp dulkių kamuolių regi vien vaiduoklius, negalėdamas atsikratyti prisiminimų ir vildamasis pamatyti kažką mylėto ir prarasto. O tuomet laiptų viršuje pasirodo Šarlotė, kaip visuomet, nežemiš ka, neapčiuopiama, it mėnesienos spindulys tame tamsiame ir slogiame name. Plaukai sidabrinėmis sruogomis vilnija ant pečių, ir jis be žado stovi žvelgdamas į ją, kol išgirsta kviečiant jį vardu. Net ir lipdamas aukš tyn netiki, kad ji tikra. Didžiausias siaubas prasideda jiems priėjus jos kambarį, kai paaiškėja, kad jis – ne Vait Lei dvare, o ten, kur jie gyveno iš pat pradžių, – Devero name, su veidrodžiais ir tais ledo melsvumo šviesą atspindinčiais atlaso apmušalais. Jam norisi išplėšti ją iš tos vietos ir nusivesti ten, kur liepsnotų židinys, kad suspaudęs ją glėbyje sušildytų gyslomis plūstančia gyvastimi. Kuo ilgiau į ją žiūri, tuo labiau jaučiasi sukaustytas. Ji stovi prie ilgo, dviejų langų rėminamo, veidrodžio tarsi dviguba perregima būtybė, kvie čianti pas save, kankinanti, besišaipanti iš jo kančių. Apimtas geismo, maldaujamai žvelgia į ją, bet kuo labiau maldauja, tuo labiau ji juokiasi, kol galų gale pasigailėjusi prieina artyn, pakelia jį nuo žemės ir nusiveda į lovą, bučiuodama su tokia aistra ir įkarščiu, kokio tikrame gyvenime niekada nebuvo patyręs. Jis visuomet apsigaudavo. Ta sapno dalis visą laik būdavo pati tikroviškiausia, o didžiausia gėda užplūsdavo vėliau, kai, 21
LUISA ELIOT
įsiskverbus į ją, širdį užliedavo įvairiausi prieštaringi jausmai, kuriuos ji neišvengiamai kėlė, – meilė, neapykanta, ilgesys, šleikštulys, tobulumo ir pasitenkinimo troškimas, nenumaldomas noras atsilyginti už visą jos sukeltą skausmą ir sielvartą. Tačiau jausdamas, kad tuoj pasieks aukščiau sią tašką, visuomet žvilgtelėdavo jai į akis ir ten išvysdavo ne meilę, ne geismą, o vien tik atvirą, siaubingą neapykantą. Nagai imdavo raižyti jam kaklą, vagoti veidą, virsdavo plėšrūno na gais, draskančiais akis. Jis nesėkmingai stengdavosi atplėšti juos nuo sa vęs; rankomis griebdavo jai už gerklės ir sugniaužęs spausdavo vis stipriau ir stipriau... Šį kartą košmariškas sapnas buvo kitoks. Kol jis maldavo, o Šarlotė juokėsi, pasirodė dar vienas miglotas ir neryškus žmogaus pavidalas. Tarsi sugėdinta Šarlotė liovėsi šaipytis, ir jai netekus galios užplūdo palengvė jimas. Jis pajuto, kad protas rimsta, o sąmonę pasiekė kažkokie žodžiai ir keistai atjaunėjusi spindinti Merės Eliot šypsena. Tik balsas buvo nepažįs tamas. Kol stengėsi prisiminti, kieno jis, suvokė, kad nebemiega. Iš po tankių rusvų blakstienų į jį neramiai žvelgė pailgos neužmirštuo lių spalvos akys. Suglumęs spoksojo neatitraukdamas akių, bandydamas suprasti, ar ir ji yra tokia pat pamėkliška būtybė kaip ir tas siaubas, kuris ankstesnėmis naktimis atrodė toks pat tikras kaip ir jos ranka jam ant kaktos. Košmariškas sapnas niekuomet neišsisklaidydavo. Jis tik miglotai suvokdavo, kada šalia būdavo Merė Eliot, o kartais dar ir tamsiaakė mer gina, primenanti jo brolio žmoną. Tačiau dabar aiškiai žinojo, kur baigėsi sapnas, ir kaip žmogus, iš gilaus nevilties liūno ištrauktas į saulės šviesą, jautė neapsakomą palengvėjimą. Pasisukęs sugriebė ją už riešo. Stiprios rankos, aštrūs veido bruožai, linkstantys juodi ūsai; lempos šviesoje jo tamsiai mėlynų akių žvilgsnis atrodė sutrikęs, o jos – išgąstingas. Ji pabandė išsivaduoti, bet gniaužtai susispaudė dar tvirčiau. Pamažu jo žvilgsnis sušvelnėjo, ir kai jis vėl įkvėpė, pirštai atsileido. Ji nesijautė nei įžeista, nei sutrikusi, tik negalėjo atsikratyti jausmo, kad jie jau pažįs tami, tartum kadaise, prieš daugybę metų, būtų jį pažinojusi. Tas keistas artumo pojūtis kaustė, tačiau kai pirštai, paleidę jos ranką, jausmingai 22
Pirma knyga. 1892-ieji
nuslydo plaštaka iki pat pirštų galiukų, kerinti akimirka išnyko. Giliai įkvėpusi ji nusuko žvilgsnį į šalį, pajutusi, kaip kaista veidas ir apima kone paniška gėda. Skubiai atšokusi į šalį, nuskubėjo į kitą kambario galą prie ugnies ir ėmė ją žarstyti, mėgindama paslėpti sumišimą. Jai atsiklaupus prie židinio jis prakalbo, atsiprašinėdamas ir teisinda masis susapnavęs košmarišką sapną. Jo balsas vis dar buvo mieguistas, tačiau kad ir kaip puikiai buvo išlavinta tartis, Luiza iš karto atpažino melodingą jo gimtųjų kraštų akcentą. Emilė buvo teisi, pagalvojo ji, jis – airis, o sprendžiant iš ūsų formos, gali būti kariškis. Pasiryžusi sužinoti daugiau, atsisukusi atsistojo ir ap stulbo su siaubu žvelgdama į jo nuogus pečius ir krūtinę. Tą pačią akimir ką nudelbė akis, paėmė naktinius marškinius ir nukreipusi žvilgsnį į šalį padavė jam. Tik tuomet, kai jis ištiesė ranką jų paimti, Luiza pastebėjo, kad visa dešinė ranka nuo pat dilbio iki krumplių aptvarstyta. – Ko gero, buvo nelengva apsirengti, – tarstelėjo, padėdama jam įkišti sužeistą ranką į siaurą rankovę. – Jei būčiau turėjęs tarną, būtų buvę paprasčiau, – abejingai atsiliepė jis, – nors, tiesą sakant, pastarąsias kelias dienas drabužių nelabai tereikėjo. Pažvelgęs aukštyn, išvydo rusvo klostuoto audinio dengiamą krūtinę, iškrakmolytą baltą apykaklę, susegtą auksine sage, skaisčius skruostus ir sodrias, pabrėžtinai kietai suspaustas lūpas. Netikėtai pajuto užplūstantį geismą ir akimirkai užsimerkęs mėgavosi dilgsinčiu pojūčiu ten, kur odą lietė jos pirštai, traukdamas į save gaivos aromatą, sumišusį su levandų kvapu. Spėliojo, kas ji tokia. Aišku, kad ne tarnaitė, kitaip jos kaklo ne puoštų tokia įmantri auksinė sagė. Ir kodėl jos veidas atrodė toks matytas? – Ačiū, – teištarė jis, atsilošdamas į ką tik išpurentas pagalves. Vėl pa ėmė ją už rankos, tačiau, pamatęs išgąstingą žvilgsnį, bematant paleido. – Atsiprašau. Elgiuosi lyg skęstantis žmogus, mėginantis įsikibti į gelbėtoją. Jos skruostai nukaito, ir jis pagalvojo, kad ji atrodo nepaprastai mie la, – tokia jauna, tyra, trykštanti gyvybe, lempos šviesoje skaisčiai žėrin čiomis akimis. Net ir jos sumišimas buvo malonus. – Man nederėtų čia būti, – galų gale tarė ji. – Mano mama serga. Turėčiau būti pas ją. 23
LUISA ELIOT
– Jūsų mama? – perklausė jis. – Ponia Eliot? – staiga pasijutęs kaltas, pasiteiravo, kaip jos sveikata. – Viskas per mane... – Ką padarysi, atrodo, kad liga neaplenkia nė vieno, – pasakė Luiza ir pagyvėjusi pridūrė: – Tai ar lempą palikti prigesintą, ar dar norėsite paskaityti? – Būtų geriau ryškesnė šviesa. Abejoju, ar pavyks iš karto užmigti. Bet dar prieš jums išeinant, – jai nusisukus tarė, – norėčiau kai ko paprašyti. Štai ten, ant židinio atbrailos, turbūt būsiu palikęs cigarų dėklą ir degtu kus. Ar negalėtumėte paduoti? – Manau, rūkyti lovoje jums tikrai nederėtų, – priekaištingai atsakė ji. – Jei esate toks sunkus ligonis, kokiu jus čia visi laiko, manyčiau, kad jums tai tikrai nebus į sveikatą. Jis skubiai ją patikino besijaučiąs daug geriau. – Jei galėtumėte dar truputėlį čia pabūti, – tęsė jis, – ne tik mano paties, bet ir visų namų saugumas būtų garantuotas. Luiza papurtė galvą. – Gal jūs ir jaučiatės geriau, pone Devero, bet mano mama serga. Privalau ja pasirūpinti. Tad, jei leisite... – Žinoma... Jai priėjus prie durų, jis vėl šūktelėjo: – Panele Eliot! – Taip? – atsidususi ji atsigręžė. Akimirką jis dvejojo. – Manau, turėčiau kai ką prisipažinti. Mano pavardė ne Devero, o Dankanonas. Luiza klausiamai kilstelėjo kairįjį antakį, o jos veide nušvitusi šilta šypsena tuoj pat išnyko. – Supratau, – trumpai tarė, lyg jis būtų viską nuosekliai išaiškinęs. Tai tarusi, uždarė duris. Palengva išlipęs iš lovos, kapitonas Robertas Devero Dankanonas iš pirmojo karališkojo dragūnų pulko, dislokuoto kavaleristų kareivinėse rytinėje miesto dalyje, pasiėmė sunkų chalatą. Ant spintelės prie lovos 24
Pirma knyga. 1892-ieji
stovėjo saldaus gėrimo ąsotis; įsipylęs stiklinę, godžiai ištuštino, nors mie liau būtų gurkštelėjęs gero, stipraus brendžio. Atsidūsėjęs susirado marokietiškas šlepetes ir į jas įsispyręs nušlepsė jo link židinio, pasiryžęs žūtbūt surūkyti cigarą, nekreipdamas dėmesio į panelės Eliot nepasitenkinimą. Jis atsargiai žingsniavo pirmyn atgal, mė gindamas atgaivinti rankas ir kojas, kurios vos po keturių lovoje praleistų dienų buvo neįtikėtinai nusilpusios, o mintyse keiksnojo ligą, ilgam pagul džiusią jį į patalą. Kad ir kas nutiktų, ryte jam teks prisistatyti į tarnybą, juk niekas nenutuokė, kur jis yra, ir nebuvo galima leisti, kad būtų paskelbtas dingusiu. Štai kaip baigėsi jo sumanymas ramiai praleisti kelias dienas, kad galėtų neskubėdamas viską apmąstyti ir pats vienas išsilaižyti sielos žaizdas. Liga sugriovė visus planus. Ėmęs svarstyti, koks nelabasis jį pastūmėjo pasisakyti motinos pavardę, o ne savąją, Robertas Dankananas papurtė galvą. Jam atrodė, kad viskas dėl to, jog grįžo apimtas niūrių nuotaikų, jausdamas ne paaiškinamą baimę išvysti pažįstamą veidą, nerimaudamas, kad, pasklidus garsui apie jo grįžimą į Jorką, visi bandys įspėti tokio poelgio priežastis. Tas begalinis troškimas bet kokia kaina likti nepastebėtam dabar atrodė kvailas ir beprasmis, kaip ir ta akimirka, kai ką tik nesusivaldęs pasisakė tikrąją pavardę. Ką ji turėjo pagalvoti, svarstė jis, ko prišnekėjo klejoda mas? Ką jie sužinojo? Anksčiau jį mėgino iškvosti tas nedidukas gydytojas, atvykdavęs perrišti jo žaizdų, ir Robertas žinojo, jog atsakinėjo pernelyg miglotai, kad jo žodžiais būtų galima patikėti. Buvo aišku, kad pulko gy dytojui teks sugalvoti įtikinamesnę istoriją. Pirmą kartą nuo Kalėdų dienos jis staiga daugmaž aiškiai prisiminė, kas vyko iki tol, kol buvo sužeistas. Žinoma, kaltas tik jis pats, tą tiesiai šviesiai rėžė ir brolis Viljamas, o brolio žmona Ana, net ir bardamasi, regis, tuo mėgavosi. – Juk įspėjome, – kalbėjo ji, – bet tu, Robertai, kaip visada neklausei. O dabar Kalėdos galutinai sugadintos! Jis šyptelėjo, pagalvojęs, kokie karčiai juokingi šie žodžiai. Tačiau, prisiminus trejų metų dukters isteriškus klyksmus ir tuščias pastangas ją nuraminti, juokas nebeėmė. 25
LUISA ELIOT
Paskendęs sunkiose mintyse Robertas neišgirdo prislopinto beldimo į duris. Po kelių sekundžių joms prasivėrus, iš netikėtumo krūptelėjo. Ši akimirka buvo netikėta abiem – jis nustebo staiga vėl ją pamatęs tarpduryje, o ji negalėjo patikėti vien tuo, kad jis stovi. Ir kad toks aukš tas. Net ir iš kito kambario galo Luiza matė, kad šis paslaptingasis svečias buvo keliais coliais už ją aukštesnis, o ji tikrai nebuvo žemo ūgio mergina. Kiek sumišusi atsiprašė už sutrukdymą. – Pamaniau, užeisiu paklausti, gal ko nors norėtumėte. Šiltos arbatos ar kavos? – Ne, nesivarginkite. Puikiausiai tiks ir šis citrinų gėrimas. – Ką gi, tuomet... – ji apsisuko, dėdama ranką ant durų rankenos. Jis staiga lengviau atsikvėpė, ir rūstų žvilgsnį, kurį ji išvydo įžengusi į kambarį, praskaidrino šilta šypsena. – Prašau, neišeikite. Aš... Nesinori likti vienam, – pirštais braukda mas per plaukus, jis kiek sutrikęs šyptelėjo ir pridūrė: – Sunkių sapnų taip sunku atsikratyti. Suminkštinta tokio prašymo, Luiza pajuto, kad tvirtumas tirpsta. Tai pamatęs, jis pamėgino galutinai palenkti ją į savo pusę. – Žinau, jums nederėtų čia būti. Tokiu metu tiesiog nepadoru. Ir, aišku, dar privalote slaugyti mamą, – veide vėl nušvito tokia pati šypse na – Gal palikime duris atviras? Tada galėsite vienu metu prižiūrėti abu ligonius, – matydamas, kad ji vis tiek dvejoja, tarė: – Žinau, kad kurį laiką be paliovos klejojau, bet patikėkite, šiaip jau esu gana sveiko proto. O juk nuo vieno garsesnio šūktelėjimo čionai subildėtų visi namiškiai, tiesa? Išlankstęs prie židinio, ant kėdės ranktūrio permestą antklodę, apsi vyniojo kojas ir sėsdamasis palaimingai atsiduso. – Ak, kaip gera... Atsiprašau, kad elgiuosi nemandagiai, panele Eliot, bet šios nusilpusios kojos ilgiau manęs nebūtų išlaikiusios. Nagi, atsisės kite taip, kad jus matyčiau. Būkit rami, jei jau ir sugalvočiau vaikytis jus po kambarį, vos po kelių metrų tysočiau paslikas! Matydama, kaip puikiai jis atspėjo jos nuogąstavimus, Luiza pasijuto kvailokai. 26
Pirma knyga. 1892-ieji
– Puiku, – nusileidusi tarė ji, pabrėžtinai oriai sėsdamasi ant kėdės priešais, – bet įspėju, sere, kad jei jau vieną kartą pasielgiau nederamai, ketinu taip pasielgti ir dar kartą, užduodama jums keletą labai tiesmukiš kų klausimų. Jei norite, kad pasilikčiau, turėsite atvirai papasakoti, kas esate ir kaip atsidūrėte šiame kukliame mamos viešbutyje. Be abejo, jis nepriekaištingas, tą žino ir nuolatiniai mūsų klientai, tačiau aš linkusi manyti, kad esate pratęs prie, kaip čia pasakius, prabangesnių vietų, tokių kaip Harkerio arba Karališkasis stoties viešbutis? Toks atvirumas jį pralinksmino. Jis kelis kartus tyliai sukrizeno, tačiau prisistatė išlaikydamas deramą, gal net perdėtą oficialumą ir netgi suge bėjo teatrališkai linktelėti sėdėdamas kėdėje. Papasakojo apie karališkųjų dragūnų pulką, pasidalindamas kai kuriais įspūdžiais apie šį miestą, ku riame gyveno jau beveik pusmetį, ir prisiminė vieną vasaros dieną, kai vykdamas į Strensalį atsitiktinai jojo ir pro jų namą. Jo teigimu, tą karštą, dulkėtą dieną Džiligeito gatvės pastatai atrodę nutriušę ir pilki, o prie jų viešbučio kažkoks žmogus ryškiai žaliais dažais jau buvo bebaigiąs dailinti iškabą, pritvirtintą tarp antrojo ir trečio aukšto langų. Puikiai prisimindama aną dieną Luiza šyptelėjo, paaiškinusi, kad tą savaitę, kai namas buvo dažomas, ji praleido namie, negalėdama tverti dažų tvaiko. Tai išgirdęs Robertas nusijuokė, tačiau nė kiek nesumišęs jausmingai kalbėjo toliau: – Languose matėsi gėlės ir naujos baltos užuolaidos. Jos atrodė tokios švarios ir šviesios, kad taip ir traukė vidun. Prisimenu, dar svarsčiau, kas čia galėtų gyventi. – Bet juk galėjote apsistoti mieste, – neatlyžo ji. – Galėjau. Bet miesto centre, – paaiškino jis, – galėjau susitikti daugy bę pažįstamų. To man mažiausiai reikėjo. Norėjau... net ir pats nežinau... tikriausiai pabūti vienas, kad galėčiau pamąstyti, susivokti, kas ir kaip, – tą sekundę, išvydęs susirūpinusį jos žvilgsnį, Robertas skausmingai pa noro viską papasakoti. Nakties ramybė, pro židinio groteles krintančios anglys, intymi miegamojo aplinka – visa tai taip ir masino imti ir išsakyti 27
LUISA ELIOT
viską, tačiau liūdnai šyptelėjęs jis papurtė galvą, o nukreipęs žvilgsnį į žioruojantį židinį niūriai tarė: – Jaučiausi prastai, bet kelionė nuo Kingstono buvo tokia sunki, kad maniau, jog tai tik nuovargis. Jei būčiau žinojęs apie ligą, patikėkite, ne būčiau čia pasirodęs. Tikriausiai iš karto būčiau pasukęs tiesiai į Fulfor dą, – kiek patylėjęs, jis tyliai pridūrė: – O ten, ko gero, tikrai būčiau miręs. – Aišku, ne... juk turite gydytojus... Jis truktelėjo pečiais. – Taip, jei bent vienas iš jų būtų buvęs pakviestas laiku. Panele Eliot, mane išgelbėjo ne tas žmogelis, ateidavęs perrišti šitą... šitą žaizdą. Į gyve nimą mane grąžino ne jis, o jūsų motina, taip beatodairiškai mane slau giusi. Jis būtų kalbėjęs ir toliau, tačiau susilaikė, supratęs, kad neverta jos varginti pasakojimais apie sielos kančias. Ji to nesupras. O ir jis pats nie kaip negalėjo suvokti, kaip ta slogi nuotaika galėjo taip nepaaiškinamai išsisklaidyti. Dabar, atrodė, džiaugėsi vien tuo, kad gyveno, kalbėjo su šia žavinga ir labai miela mergina jausdamas, kaip žvelgiant į ją ima greičiau plakti širdis. Nusišypsojęs tarė: – Jūsų mamai už daug ką esu skolingas. Kažin, ar šią skolą kada nors sugebėsiu grąžinti. – Kai šįvakar pas ją užėjau, pirmiausia išgirdau klausimą apie jūsų sveikatą. Esu įsitikinusi, kad vienintelė skola, kurią jai galite grąžinti, – tai pasveikti. – Žinote, – šyptelėjęs tarė jis, – esate labai panaši į ją. – Tiesą sakant, visai ne, – šypsodamasi paprieštaravo Luiza. – Iš tikrų jų, mes visiškai skirtingos. Jei geriau mus pažinotumėte... – Tai kad panašios, – nepasidavė jis, žavėdamasis šypsenos nuskaidrinta jos veido išraiška ir spėliodamas, ar ji dažnai juokiasi. Negalėjo prisiminti, kad šitaip kada nors juoktųsi Šarlotė. Gerai nusiteikusi ji būdavo retai, bet net ir tada jos elgesys visuomet būdavo pernelyg isteriškas ar žiaurus. Liepsnos šviesoje į jį žvelgiančios merginos akys žėrėjo, o trumpų garbanų 28
Pirma knyga. 1892-ieji
sruogos galvą gaubė it auksinė aureolė. Jam visuomet patiko išpuoselėti, ilgi moterų plaukai, tačiau Luizai tiko trumpa, nerūpestinga šukuosena ir savotiškai ją puošė. Nors toks kirpimas buvo madingas tarp jaunų, nepri klausomų moterų, jis, regis, tik dar labiau pabrėžė Luizos išskirtinumą. Visa jos esybė skleidė kažką ypač gaivaus ir patrauklaus. Be to, ji tryško šiluma ir sveikata, o tai žadino kur kas žemiškesnius troškimus. Sutrikdyta to įdėmaus tiriančio žvilgsnio ir susivokusi, kad pakerėta jo žavesio užtruko kur kas ilgiau, negu buvo būtina ar derama, Luiza kietai sučiaupė lūpas ir nukreipė žvilgsnį į šalį. – Jau labai vėlu, – tarė ji stodamasi, – turiu eiti, kad nors kiek pailsė tumėte. Atsistojęs jis padėkojo už dėmesingumą. – Žinau, kad elgiausi savanaudiškai bandydamas jus sulaikyti, bet ačiū, kad pasilikote ir pabuvote kartu. Dabar man daug geriau. – Nėra už ką, – mandagiai atsakė ji, nors širdis smarkiai daužėsi, o skruostai skaisčiai išraudo. Iš po tiesių juodų antakių ją varstė skvarbus žvilgsnis. – Rytoj turiu prisistatyti į kareivines, – galų gale tarė jis, – todėl turė siu išvykti iš pat ankstaus ryto. Ar prieš tai dar pasimatysime? – Ryte? – suglumusi perklausė Luiza, negalėdama patikėti tuo, ką iš girdo. – Rengiatės išvykti? – Teks. Bijau, kad neturiu kitos išeities. – Bet kaipgi... – ėmė prieštarauti piktai purtydama galvą, – juk ne galite ryte taip imti ir išeiti. Lauke sninga, spaudžia stingdantis šaltis. Pasigausite plaučių uždegimą. Robertas gūžtelėjo pečiais. – Vadinasi, teks išsikviesti kebą ir baigti sveikti einant tarnybą. Bet kai tik galėsiu, – pažadėjo, – užsuksiu aplankyti jūsų mamos. Noriu pats pa dėkoti, kad ištraukė mane iš mirties nasrų. Ar perduosite jai mano padėką? – Žinoma. Luiza sutrikusi stebėjo, kaip paėmęs jos ranką jis priglaudžia prie lūpų. Nors prisilietimas buvo labai lengvas, pajuto, kaip nuo šio bučinio ją visą supurtė alpus virpulys. 29
LUISA ELIOT
Dusdama iš susijaudinimo Luiza palinkėjo jam labos nakties, tačiau tarpduryje stabtelėjusi atsisuko ir tarė: – Pasisaugokite, kad nuostabus mamos slaugymas nebūtų veltui. – O kaipgi, – sumurmėjo jis, įskaudintas šio priekaišto, – būsiu atsar gus, pažadu. Dar kurį laiką Robertas Dankanonas sėdėjo neatplėšdamas akių nuo liepsnos, o kai pagaliau vėl atsigulė į lovą, miegojo kietai ir daug ilgiau, negu buvo ketinęs.