Issuu

W. Kirk MacNulty

L A IS VO∙ J I MŪ R I N I N K I JA simboliai, paslaptys, reikšmė Su 386 iliustracijomis, iš kurių 327 spalvotos Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

f l av i j a

Skiriu žmonai Christine

p. 1: XIX a. pradžios dėžutė iš papjė mašė, galimai su Škotiškojo ritualo simboliais.

Knygos lietuviško leidimo pagrindiniai rėmėjai

p. 2: XVIII a. kilimas, naudotas apeigose. p. 3: XIX a. Olandijoje naudota prijuostė, kurioje vaizduojamas kampainis ir skriestuvas. Atlankoje prancūzų grafikos kūrinyje vaizduojamos Trečiojo laipsnio suteikimo iškilmės XVIII a.

Versta iš W. Kirk MacNulty, Freemasonry: Symbols, Secrets, Significance Published by arrangement with Thames & Hudson Ltd, London Freemasonry: Symbols, Secrets, Significance © 2006 Thames & Hudson Ltd www.thamesandhudson.com This edition first published in Lithuania in 2018 by Flavija, Vilnius Lithuanian edition © 2018 Flavija Išleido „Flavija“ Savanorių pr. 219, Vilnius, Lietuva Spausdino AB „Spauda“ Laisvės pr. 60 lt-05120, Vilnius, Lietuva

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (nbdb) ISBN 978-9955-844-02-0

Lietuvos senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžioji ložė A.F. & A.M. Ložė A.F. & A.M. Memfis prie Obelisko Rėmėjai: Kazys Paulikas Algirdas Zakarauskas Arūnas Babrauskas Darius Laivys Linas Streikus Kęstutis P. Tomas V.

T UR IN YS ˛I VADAS 9

1. Nuskelta kolona LAISVOSIOS MŪ RININKIJOS AUŠRA Įvadas 43 Legendinė Laisvosios mūrininkijos kilmė 46 Tamplieriai 56 Statybininkai mūrininkai viduramžiais 61 Renesansas 64 Rozenkreicerių apšvieta 70

2. Šventyklos atstatymas LAISVOSIOS MŪ RININKIJOS ISTORIJA Įvadas 77 Pirma didžioji ložė 81 Ankstyvoji Laisvosios mūrininkijos plėtra 84 Pirmieji demaskavimai 92 Aukštesniųjų laipsnių plėtra 96 Laisvoji mūrininkija ir Bažnyčia 102 „Senieji“ ir „modernieji“ 106 Laisvoji mūrininkija revoliucijų laikais 112 Laisvoji mūrininkija ir geografiniai atradimai 120 Laisvoji mūrininkija kasdieniame gyvenime 130 Reguliarumo klausimas 136

4. Laisvojo mūrininko kelias AUKŠTESNIEJI LAIPSNIAI Įvadas 181 Šventoji karališkoji arka 184 Ženklų masonija 188 Tamplieriai 192 Jorko ritualas 196 Škotiškasis ritualas 200 Kiti ordinai ir ritualai 208 Švediškasis ritualas 212

5. Laisvė, lygybė, brolybė LAISVOJI MŪ RININKIJA VISUOMENĖ JE Įvadas 216 Meilė, arba Labdara 220 Moterys Laisvojoje mūrininkijoje 226 Visuomeniškas laisvasis mūrininkas 236 Priešiškumas Laisvajai mūrininkijai 242

6. „Novus ordo seclorum“ MASONU ˛ MI ˛ SLĖ S IR PASLAPT YS Įvadas 254 Masonų kalendorius 258 Vašingtono miesto planas 261 Dolerio banknotas 262 Masonų kriptografija 266 Ar Laisvoji mūrininkija yra religija? 272

7. Amato broliai 3. Kaip tampama masonu AMATO LAIPSNIAI Įvadas 143 Amato ložė 146 Priėmimas ir mokymas 154 Pirmasis laipsnis 160 Antrasis laipsnis 166 Trečiasis laipsnis 170

˛I Ž YMŪ S LAISVIEJI MŪ RININKAI Įvadas 281 Dailė ir architektūra 284 Literatūra, muzika ir dramaturgija 291 Mokslas ir atradimai 297 Karališkosios šeimos ir lyderiai 300 Masonų organizacijų adresai 306  Masonų muziejai ir bibliotekos 310  Papildoma literatūra 311  Kiti šaltiniai 312 Iliustracijų sąrašas 313  Padėka 317  Rodyklė 318

˛I VA DA S Akivaizdu, kad knygą apie laisvąją mūrininkiją, ypač jeigu ji skirta ir tiems skaitytojams, kurie nėra masonai, reikia pradėti pateikiant žinių apie Masonų ordino pobūdį bei istoriją. Apibūdinti ordiną gana leng va: Laisvoji mūrininkija yra pasaulietinė broliška organizacija, tradiciškai atvira tik vyrams. Ji skleidžia dorovės principus ir siekia plėtoti broliškos meilės bei labdaringos veiklos praktiką tarp visų žmonių – ne tik tarp masonų. Tai ne religija, bet religingų vyrų bendrija, iš narių reikalaujanti tikėti Aukščiausiosios Būtybės egzistavimu. Tos Būtybės vardas, Ją apreiškęs šventraštis ir Jos garbinimo būdas yra grynai asmeninis kiekvieno masono reikalas. Stodami į ordiną masonai įsipareigoja uždėję ranką ant Šventojo Rašto – ir kiekvienas tai daro ant tokios knygos raštų, kuriuos laiko šventais. Nors ir skatindama visus brolius laikytis savo religijos mokymo, Laisvoji mūrininkija smulkiai nesigilina į tas religijas, – masonų susibūrimuose draudžiamos diskusijos dėl tikybos. Nors ordinas religijos nepraktikuoja, jį galima laikyti „filosofiniu religijos priedu“. Ši mintis glūdi pirmojo laipsnio (imitacinio darbo) paskaitoje pateiktame apibrėžime, apibūdinančiame mūrininkiją kaip „ypatingą moralės sistemą, apgaubtą alegorijomis ir iliustruojamą simboliais“. Laisvoji mūrininkija veikia neįprastu būdu. Savo mokymą perduoda teatralizuotais ritualais, kurie vadinami laipsniais, pasitelkdama įmantrią simbolių struktūrą, daugiausia grindžiamą mūrininko amato įrankiais ir praktika. Laipsniai suteikiami „masonų ložėje“, vadinamoje „mėlynąja“, „simboline“, „amato“ arba „privačia“ lože. Ložė – pamatinis masonų organizacijos darinys, skirtas tam tikrai vietovei. Priklausomai nuo vietovės, jis gali turėti maždaug nuo dvidešimties iki dviejų šimtų narių. Kiekviena privati ložė atskaitinga „didžiajai ložei“ – oficialiai

Laisvoji mūrininkija, – su savo ezoteriniais simboliais, pavaizduotais ant masonų daiktų (kaip štai ant prijuostės kairėje), ypatingomis regalijomis ir iškilmingomis apeigomis (kaip pavaizduota XVIII a. prancūzų graviūroje), – prašaliečiams gali atrodyti neperprantama. Tačiau laisvajam mūrininkui, patyrusiam Laisvosios mūrininkijos pagrindą sudarančias apeigas ir paskaitas, viskas turi gilią dorovinę prasmę.

Masonų ložės gali būti sudarytos pagal įvairiausius bendrus interesus, ir kiekviena turi savo charakterį. Čia vaizduojamos regalijos sukurtos ložėms, sudarytoms pagal profesiją (viršuje – Lutine ložė Londono Lloyd’s draudimo asociacijoje); aktorių (viršuje viduryje – Yoricko ložė); kokiam nors šventajam pagerbti (viršuje dešinėje – Šv. Mykolo ložė); kariuomenėje (toliau dešinėje – Londono škotų šaulių ložė); mokymo įstaigos auklėtinių (dešinėje – Senųjų čeltoniečių [Cheltenham koledžo] ložė). Dešinėje – įspūdinga ložės menė, apšviesta taip, kad imituotų saulėtekį rytuose ir saulėlydį vakaruose. Tokios unikalios patalpos gali sukurti ypatingą atmosferą, bet nedaugelis ložių jas turi – dauguma renkasi mūrininkijos centruose, kuriais naudojasi keletas ložių. 10

laisvųjų mūrininkų valdančiajai institucijai. Paprastai kiekvienoje šalyje būna didžioji ložė, o Jungtinėse Valstijose kiekviena valstija turi didžiąją ložę. Kaip minėta, masonų ložės tikslas – suteikti tris mūrininkijos laipsnius, kartais vadinamais „Amato laipsniais“. Tai yra mokinio, pameistrio ir meistro mūrininko laipsniai. Apeigos siejamos su karaliaus Saliamono šventyklos statyba. Kandidatas, siekiantis šių laipsnių, Amato ložėje mokomas daugelio dalykų, bet svarbiausia – broliškos meilės, šalpos ir tiesos moralinių principų. Vienu ar kitu pavidalu šie principai būdingi visoms masonų doktrinoms. Visų laipsnių apeigas palydi iliustruota paskaita, apibendrinanti pateiktą dramą ir pažyminti kiekvieno apeigų įvykio pamokomus punktus. Kai kurios ložės šiose paskaitose pasitelkia šiuolaikines audiovizualines priemones, bet daugelis tradicinės orientacijos ložių naudoja simbolių lentas. Nors Amato laipsniai perteikia visas esmines Laisvosios mūrininkijos doktrinas, per ilgametę Mūrininkijos istoriją išsivystė įvairūs ordinai, kurie teikia „aukštesniuosius laipsnius“, atvirus tik meistrams (žr. p. 181–213). Tarp jų yra Jorko ritualas, Ženklų mūrininkija, Škotiškasis ritualas, Tamplieriai, „Šraineriai“ ir kiti. Šie aukštesnieji laipsniai, kiekvienas su savo apeigomis ir simbolika, nesuteikia papildomų žinių – jie tiesiog kai ką kitaip akcentuoja ir smulkiau informuoja apie įvairius pirmųjų trijų laipsnių mokymo aspektus. Taigi, nors dažnai sakoma, kad laisvasis mūrininkas gali pasiekti kur kas daugiau laipsnių, svarbiausias rangas yra meistro. Mūrininkų laipsnių pobūdis plačiajai visuomenei neviešinamas, ir tai kelia rimtų nesusipratimų. Nesiliaujantį kai kurių nemasonų domėjimąsi Laisvąja mūrininkija skatina paplitęs klaidingas požiūris, kad tai yra „slapta draugija“. Dauguma linkę daryti prielaidą, kad laisvieji mūrininkai užsiima tokiais dalykais kaip šėtono garbinimas, turi kėslų

Kai kurios ložės nesitenkina įprastinėmis masoniškomis regalijomis ir siekia papildyti patirtį bei bendrumo jausmą, kaip ši Škotiškojo ritualo „Anglosaksų ložė“. Meistras (viduryje), apsitaisęs kaip karalius Saliamonas, su Saliamono šventyklos architektu Hiramu Abifu aiškina karaliui savo planus. Šis pasakojimas siejamas su Laisvosios mūrininkijos ištakomis.

Į va da s

Laisvoji mūrininkija savo mokymą perduoda įvairiais būdais, bet tradiciškai naudojamos simbolių lentos. Terminas „simbolių lenta“ primena lentas su įrašytomis formomis, kurios mūrininkams padeda nugludinti reikiamo pavidalo ir dydžio akmenį; tačiau Laisvojoje mūrininkijoje tai iš tiesų yra tam tikra hierarchija išdėstytų simbolių rinkiniai. Daugelis šių ryškiaspalvių daiktų yra savarankiški meno kūriniai. Languotos grindinys simbolizuoja gyvenimo gėrį ir blogį; dvi kolonos, kildinamos iš Saliamono šventyklos, laiko dangiškąjį ir žemiškąjį rutulius; kampainis ir skriestuvas rodo teisingą gyvenimą; saulė ir mėnulis simbolizuoja dvilypumą.

nuversti valdžią ar siekia kaip nors manipuliuoti visuomene. Visa tai netiesa. Ir nors šiais laikais Laisvoji mūrininkija žiniose figūruoja retai (ordinas paprastai nelaikomas vertu žiniasklaidos dėmesio, nebent pasirodo kaltinimų nusikalstama veikla), iš tikrųjų tai yra labai vieša organizacija. Jos pastatai ryškūs ir aiškiai pažymėti, ji valdo daug labdaros fondų (paramos gavėjai dažnai būna ne masonai), be to, laisviesiems mūrininkams nedraudžiama paviešinti savo narystę. Tačiau tiesa, kad masonų ložės rengia uždarus susirinkimus ir nariai įpareigojami neviešinti ordino paslapčių. Anglijos jungtinė didžioji ložė šias paslaptis apibrėžė kaip būdus, kuriais laisvieji mūrininkai atpažįsta vienas kitą, bet iš tiesų net ir tai nėra slapta. Tarp laisvųjų mūrininkų atskalūnų niekada netrūko, ir viešosiose bibliotekose bei internete yra publikacijų, atskleidžiančių medžiagą, kurios masonas pažada neišplepėti. Jeigu jau taip, tai logiška kelti klausimą, kodėl Laisvoji mūrininkija tebėra pažeidžiama kritikos, reikalaudama įsipareigoti slaptumui? Atsakymą į šį klausimą randame ordino mokyme. Masonų slaptumas – vienas iš simbolių ir, kaip visi kiti masonijos simboliai, jis moko. Kaip bus aiškinama tolesniuose šios knygos puslapiuose, jeigu masonas atsidavęs mokosi, jis sužino apie save įspūdingų dalykų. Labai asmeniška šio pobūdžio medžiaga nederėtų dalintis su tais, kurie negali jos suprasti, o tik su tais, kurie turėjo panašios patirties. Net palikus nuošaly slaptumo klausimą, Laisvosios mūrininkijos struktūra prašalaičiui yra neabejotinai sudėtinga. Apsunkina dar ir tai, kad nuo formalios Laisvosios mūrininkijos užuomazgos XVIII a. pradžioje įvairios didžiosios ložės išplėtojo skirtingas idėjas apie ordino tikslus ir jo nariams tinkamą veiklą. Kai kuriose šalyse yra daugiau negu viena didžioji ložė. Daugelis šių konkuruojančių didžiųjų ložių yra laikomos „reguliariomis“, kitos – „nereguliariomis“. Tokią padėtį daugiausia lėmė tai, kad Amato Laisvoji mūrininkija neturi vienijančios tarptautinės valdžios. Tiesiog didžiosios ložės, besilaikančios bendrų

Laisvieji mūrininkai dažnai buvo kaltinami dėl visokių keistybių – per ilgus metus pateikta daug demaskavimų. Čia vaizduojamas Laisvųjų mūrininkų pasirodymas. Iliustracija paimta iš garsios Léo Taxilio klastotės, neva rodančios, kas dedasi ložėse, bet tai grynas prasimanymas. Fone matomas bokštas – dalis George’o Washingtono mūrininkų nacionalinio memorialo, ryškaus objekto Virdžinijoje, Jungtinėse Valstijose.

Į va da s

„Būdamas po skriestuvu išvengi / daug bėdų, kurios pasaulį engia.“ Tokie pasakymai būdingi Laisvajai mūrininkijai – ją visų pirma galima traktuoti kaip moralės sistemą. Daug jų frazių apie tiesų gyvenimą įsigavo į kasdienę kalbą – pavyzdžiui, „on the square“ [„pagal kampainį“], „on the level“ [„pagal gulsčiuką“ – abi reiškia padorumą], „straight talking“ [„tiesi kalba“]. Arba tokios frazės kaip „Past Master“ [„išėjęs meistrystę“] (nusako kokią nors kompetenciją) ir „to be given the Third Degree“ [„gauti trečiąjį laipsnį“] (būti klausinėjamam). 18

principų sistemos, „pripažįsta“ vienos kitas kaip „reguliarias“. Vis dėlto, nors esama labai svarbių, giliai įsišaknijusių priežasčių, lemiančių šiuos pamatinius skirtumus, aptarsimus šios įžangos pabaigoje, su kiekvienu laipsniu siejami simboliai jurisdikcijose per daug nesiskiria. Norint nuodugniai perprasti Laisvąją mūrininkiją reikia atsigręžti į ordino istoriją ir ypač į įvairias pasaulėžiūras bei tradicijas, iš kurių jis išsirutuliojo. Deja, patikimų žinių yra labai mažai. Kai kurios ankstyvosios masonų istorijos, parašytos XVIII ir XIX a., buvo nemenkai prifantazuotos ir nekritiškos. Dauguma šių raštų Laisvosios mūrininkijos pradžią sieja su bibliniu ir antikiniu laikotarpiais ir suponuoja egzistavus slaptą ordiną, veikusį viduramžiais bei Renesanso epochoje ir galiausiai išsiviešinusį XVIII a. pradžioje. Vėlesni autoriai, regis, siekė mokslinio tikslumo. Bet Frances A. Yates rašydama apie Laisvosios mūrininkijos ištakas knygoje The Art of Memory (Atminties menas) pažymėjo, kad net ir reikliausi tyrinėtojai „palieka neatsakytą klausimą dėl „spekuliatyvios“ mūrininkijos ištakų – su simboliniu kolonų, arkų ir kitų architektūros formų naudojimu, su geometrine simbolika kaip karkasu, kuriame ji pateikia moralės mokymą ir mistinį požiūrį į dieviškąjį visatos architektą“. Tad vis dar randasi vaizduote grindžiamų istorijos veikalų. Pastaruoju metu kai kurie autoriai kėlė mintį, kad Laisvoji mūrininkija prasidėjo nuo tamplierių, kurie pabėgo į Škotiją dėl persekiojimo Prancūzijoje (nors ši idėja yra diskredituota). Bene geriausių istorinių įžvalgų galima gauti atsigręžiant į ankstyvuosius ordino narius. Pirmoji Laisvosios mūrininkijos veikla, kurią galime patikimai fiksuoti, buvo vykdoma Anglijoje XVII a. viduryje. Pirmieji spekuliatyvieji mūrininkai, apie kuriuos turime daug žinių, yra seras Robertas Moray ir Eliasas Ashmole’as. Jie buvo inicijuoti atitinkamai 1641 ir 1646 m. (abu šiaurės Anglijoje). Atrodo, kad Moray buvo priimtas į Škotijos veikliąją ložę, kuri Anglijoje dirbo su škotų karinėmis pajėgomis; Ashmole’as – į „nenuolatinę [casual] ložę“ Voringtone, Lankašyro grafystėje. Ashmole’o

Šioje masoniškojo tamplierių ordino regalijoje aiškiai siekiama nutiesti jungtį su praeities riterių ordinais minint senuosius tamplierius. Tačiau toks tęstinumas labai mažai tikėtinas. Iš tikrųjų daug masonų simbolių atėjo iš viduramžių mūrininkystės, kaip matome simbolių lentoje kairėje: kampainis, gulsčiukas ir svambalas. Laisvojoje mūrininkijoje kiekvienam iš jų priskiriama tam tikra moralinė savybė, be to, ložėje jie funkcionuoja kaip pareigybės ženkleliai.

Į va da s

Eliasas Ashmole’as buvo vienas pirmųjų laisvųjų mūrininkų. Domėdamasis alchemija ir hermetine tradicija, jis taip pat buvo susipažinęs su XVII a. pradžios rozenkreicerių tekstais ir paskelbė traktatą, pritariantį šiam ordinui bei jo mokymui. Įspūdinga iliustracija dešinėje – iš XVIII a. vokiečių masonų leidinio apie rozenkreicerių diagramas – aišku, kad ankstyvieji laisvieji mūrininkai laikė save tos pačios tradicijos dalimi.

Į va da s

dienoraštyje surašytos jo priėmime dalyvavusių brolių pavardės, ir, atrodo, kad toje „nenuolatinėje ložėje“ nebuvo veikliųjų mūrininkų. Šia tema daug žinių neturime, bet galime teigti, kad nuo XVII a. vidurio iki pabaigos šiaurės Anglijoje masonų grupės susirinkdavo į „nenuolatines ložes“ – matyt, „masonų darymo“ tikslui. Nors beveik neturime šių „nenuolatinių ložių“ dokumentų, galime daryti prielaidą, kad jos rinkdavosi visoje XVII a. antroje pusėje. Nors formalios organizacijos nebuvo, Laisvoji mūrininkija jau ėmė dominti visuomenę, ir apie ordiną kalbama įvairiuose to meto raštuose. Pavyzdžiui, dr. Robertas Plotas knygoje Natural History of Staffordshire (apie 1684 m.) apžvelgia masonų veiklą ir sako, kad „aukščiausios padėties asmenys nesibodi priklausyti šiai draugijai“. Ashmole’o ir Moray intelektinė orientacija teikia įdomių ir naudingų žinių apie ankstyvosios Laisvosios mūrininkijos pobūdį. Abu vyrai buvo vieni iš Londono Karališkosios draugijos steigėjų, ir tai rodo, kad jie buvo gerbiami intelektualai. Reikšminga, kad abu buvo įsigilinę į „hermetinę / kabalistinę tradiciją“, apibūdintą Frances A. Yates ir aptariamą pirmoje šios knygos dalyje. Eliasas Ashmole’as, paskelbęs veikalą Theatrum Chemicum Britannicum, reikšmingai prisidėjo prie tos krypties literatūros, o Robertas Moray globojo alchemiką Thomą Vaughaną. Iš jų domėjimosi hermetine / kabalistine tradicija galime drąsiai spręsti, kad jie buvo linkę į mistiką. Bet kodėl Ashmole’as ir Moray norėjo įstoti į masonų ložę? Atrodo, kad XVI a. pabaigoje ir XVII a. tarp Škotijos džentelmenų buvo įprasta stoti į veikliųjų mūrininkų ložes. Matyt, juos paskatino gera veikliųjų mūrininkų reputacija Renesanso epochoje. Suprojektuoti ir pastatyti dideliems pastatams, kaip antai katedroms, pilims, dvaro rūmams ir fortifikacijoms, reikėjo nemenkų daugelio techninių sričių žinių. Todėl veiklieji mūrininkai, ypač aukštesnio rango, projektuojantys ir prižiūrintys šiuos darbus, taip pat dalyvaujantys pačioje pastato statyboje, buvo gerbiami dėl savo įgūdžių ir žinių apie

septynis laisvuosius menus ir mokslus. Kadangi tuo metu septyni laisvieji menai ir mokslai sudarė išsimokslinimo pagrindą, įstojimas į tokią organizaciją džentelmenui suteikdavo gerų galimybių šviestis. Palikę istorinius ištakų neaiškumus, grįžkime prie medžiagos, apie kurią galime kalbėti su įsitikinimu. 1717 m. Šv. Jono Krikštytojo dieną keturios masonų ložės, kurios esą rengdavo susirinkimus „nuo neatmenamų laikų“, susitiko Londone, „Goose and Gridiron“ aludėje Šv. Pauliaus bažnyčios šventoriuje, ir įsteigė pirmąją didžiąją ložę. Džentelmenas Anthony Sayeris buvo išrinktas pirmuoju didžiuoju meistru. Šitaip atsirado pirmoji vieša ir oficialiai pripažinta laisvųjų mūrininkų organizacija – tuo metu ji atstovavo tik Londono ložėms. Sudarius šią pirmaeilę [premier] didžiąją ložę, Laisvoji mūrininkija ėmė greitai plėstis pritraukdama įtakingų narių. 1721 m. didysis meist ras jau buvo grafas Montagu. 1723 m., praėjus šešeriems metams po didžiosios ložės įkūrimo, dr. Jamesas Andersonas, tuo metu Londone gyvenęs presbiterijonų dvasininkas, išleido Laisvųjų mūrininkų konstituciją. Sakoma, kad rengdamas šią Konstituciją Andersonas tarėsi su „ankstesniais didžiojo meistro pavaduotojais bei dabartiniu ir kitais mokytais broliais“, o šis veikalas išleistas gavus didžiosios ložės pritarimą. Andersono Konstitucija formalizavo daugelį naudingų anksčiau galiojusių taisyklių, pavyzdžiui, draudimą diskutuoti apie politiką ir religinėmis temomis. Taip pat išdėstytas masonijos reikalavimas tikėti Aukščiausiąja Būtybe. 1717 m. įkūrus pirmaeilę Didžiąją ložę, Laisvoji mūrininkija augo geometrine progresija. 1730 m. privačių ložių skaičius buvo išaugęs nuo keturių iki daugiau kaip septyniasdešimties, o Didžiosios ložės valdoma teritorija išsiplėtė per visą Angliją. Be to, Didžioji ložė gavo įgaliojimą sudaryti ložes užsienyje – pirmosios atsirado Ispanijoje (Gibraltare) ir Indijoje. 1737 m., priėmus Velso princą Fredericką Lewisą, laisvuoju mūrininku tapo pirmas Anglijos karališkosios giminės atstovas, ir šitaip

Ankstyvoji Laisvoji mūrininkija savo autoritetą grindė rinkiniu rankraščių, vadinamų „Senosiomis pareigomis“, – Lechmere rankraštis parašytas apie 1670 m., o seniausias, Regius rankraštis, – apie 1390 m. Įvairios taisyklės šiose „Senosiose pareigose“ buvo sukurtos veikliesiems amatininkams. Laisvosios mūrininkijos, kokią pažįstame šiuo metu, pirmosios taisyklės buvo 1723 metų Andersono Konstitucijoje. Kaip ir „Senosiose pareigose“, čia pateikta įsivaizduojama ordino istorija. Konstitucija buvo nuolat perleidžiama su pataisymais – 1784 metų Konstitucijos knygos frontispise (kairėje) ložės salę nušviečia Tiesa.

Į va da s

Nuostabi prancūzų karo belaisvių Anglijoje XIX a. pradžioje padaryta sagė liudija nepaprastą laisvojo mūrininko atsidavimą savo amatui.

Angliška prijuostė dešinėje datuojama prieš pat Anglijos jungtinės didžiosios ložės sudarymą 1813 m. Tuo metu prijuostė nenurodydavo brolio masoniškojo rango. Dailūs meniški įvairių masonijos simbolių atvaizdai jose simbolizuoja Tikėjimą, Viltį ir Meilę, arba Labdarą, – pastaroji aukščiausia. 26

Į va da s

buvo užmegztas Laisvosios mūrininkijos ir Britanijos karališkosios šeimos ryšys, gyvuojantis iki šių dienų. Sudarius pirmaeilę Didžiąją ložę masonija buvo formalizuota visose Britų salų žemėse. Airijoje spekuliatyviosios ložės tikriausiai buvo sudarytos tiesiogiai ir labai greitai. Airijos didžioji ložė suformuota 1730 m., o Škotijos – 1736 metais. 1751 m. Londone suorganizuota antra didžioji ložė. Ji pasivadino Senąja (Antient) didžiąja lože ir tada daugiau kaip šešiasdešimt metų varžėsi su pirmaeile Didžiąja lože. Ši konkurencija buvo išspręsta sudarius Jungtinę didžiąją ložę – vėliau smulkiai aptarsime šį procesą. Pirmosios formalios masonų organizacijos įkūrimas Londone 1717 m. turėjo reikšmingą poveikį už Britanijos ribų. Nuo 1717 iki 1740 m. masonų ložės imtos steigti visoje šiaurės Europoje. Pirmoji Prancūzijos ložė – Loge au Louis d’argent – sudaryta 1726 m., o 1735 m. Paryžiuje suburta Prancūzijos didžioji ložė. 1756 m. Nyderlanduose keturiolika privačių ložių sudarė didžiąją ložę. Nors Laisvoji mūrininkija buvo gana populiari ir sparčiai plėtėsi, Prancūzijoje ir Nyderlanduose kai kuriais laikotarpiais masonų veikla buvo uždrausta įstatymu. Uždari susirinkimai, slaptumas ir rimtos priesaikos ant šventraščių buvo laikomos potencialia grėsme Bažnyčios ir valdžios autoritetui. Galiausiai, masonais tampant didikams ir valdžiai imant suprasti Laisvosios mūrininkijos pobūdį, šie draudimai buvo panaikinti, ordinas toliau plėtėsi. Vokietijoje, tuo metu susiskaidžiusioje į kunigaikštystes, daugelį kunigaikščių, matyt, patraukė Laisvosios mūrininkijos filosofinis mokymas, ir Laisvoji mūrininkija ten suklestėjo. Apskritai didžioji ložė buvo kiekvienoje kunigaikštystėje, vėliau jungiantis jų liko mažiau. Šią raidą Europos žemyne smulkiau aptarsime vėlesnėje knygos dalyje.